William Shakespeare. TIMONAS

  • Spektaklis

    William Shakespeare. TIMONAS

  • Režisierius

    Kamilė GUDMONAITĖ

  • Trukmė

    1 val. 20 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2016 m. gegužės 19 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Penkių veiksmų Williamo Shakespeare'o tragediją „Timonas Atėnietis“ (Timon of Athens; 1608) iš anglų kalbos išvertė Antanas Danielius; II veiksmo trečios scenos pirmą dalį išvertė Tautvyda Marcinkevičiūtė  

 

Manoma, kad Williamo Shakespeare’o dramos „Timonas Atėnietis“ pagrindinio veikėjo prototipas – V a. pr. Kr. Atėnuose gyvenęs Timonas, kurį mini graikų istorikas Plutarchas, o vėliau – ir rašytojas bei satyrikas Lukianas, Timono istorija norėjęs parodyti, kokie laikini yra žemiškieji turtai. 

Galvojama, kad Shakespeare’as pjesę „Timonas Atėnietis“ sukūrė 1605–1608 metais drauge su rašytoju Thomasu Middletonu, ir joje yra pašiepiamas Anglijos karalius Jokūbas I, valdęs nuo 1603 iki 1625 metų ir garsėjęs išlaidumu.

Režisierė Kamilė Gudmonaitė: „Kapitalizmas Williamo Shakespeare‘o laikais Anglijoje dar tik buvo begimstanti ekonominė sistema, iškėlusi lygybės ir laisvo žmogaus idėją. Anglai džiaugėsi artėjančiais pokyčiais ekonomikoje, o Shakespeare‘as jau tada pajuto, jog ši sistema gali prasilenkti su tikrąja laisvės samprata ir tapti žmonių susvetimėjimo įrankiu.  Nors iš pradžių kapitalizmas siejosi su galimybėmis, laisva rinka, šiandien matome, jog joje savaime slypintys prieštaravimai ne tik pučia neegzistuojančių pinigų bankuose burbulą, bet ir savotiškai tolina mus vienus nuo kitų. Shakespeare‘o kuriamame Atėnų pasaulyje dominuoja galia ir pinigai, santykiai visuomenėje nustatomi pagal turimą turtą, o Timonas tokiame pasaulyje – tarsi retas eksponatas, nors ir besimėgaujantis turima valdžia ir turtais, bet tikintis žmogumi ir jo progresu, aukštinantis santykius ir bendruomenę. Tai – savotiškas šiandienos Don Kichotas, kuris vertina kiekvieną žmogų ir nori daryti visiems gera, tačiau skaudžiai susiduria su realybe ir nusivilia savo idealais.

Nors pjesėje kalbama apie pinigus ir keliamas klausimas, ar egzistuoja žmonių tarpusavio santykiai, negrįsti asmenine nauda, man visų pirma tai yra kūrinys apie universalios, amžinos meilės paieškas, žmogaus, nusivylusio susvetimėjusiu ir pinigams tarnaujančiu pasauliu, tikrosios, būtiškosios meilės atradimą ir žmogaus tapimo laisvu istorija. „Timonas“ – tarsi archetipinė pasaka apie šiandien, šiandienos mitas apie priklausomybę, laisvę ir meilę.

Į lietuvių kalbą „Timoną Atėnietį“ išvertė Antanas Danielius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūrą studijuojanti Kamilė Gudmonaitė šiuo vienu iš paskutiniųjų Williamo Shakespeare‘o darbų susidomėjo pernai – 2015-ųjų gruodžio 30 d. spektaklį parodė nuteistiesiems – spektaklis įvyko Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo klube.

 

Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su teatru „Utopia“

 

bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

 

 

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierė — Kamilė GUDMONAITĖ
  • Dailininkė — Beatričė MOCKEVIČIŪTĖ
  • Kompozitoriai — Domas STRUPINSKAS, Mantas AUGUSTAITIS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Muzikantai — Gediminas AUGUSTAITIS, Mantas AUGUSTAITIS, Paulius VAŠKAS
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Interviu

„Timono“ režisierė K. Gudmonaitė: „Ir laisvėje gali būti nelaisvas“ // Aušra Pociūtė, 15min.lt, 2016-05-12

Kamilė Gudmonaitė. Nuotr. Tomo Ivanausko.

Gegužės 19 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Timonas“ premjera. 2014 m. ji toje pačioje salėje pristatė savo debiutinį spektaklį „Sapnas“ pagal Augusto Strindbergo pjesės ištraukas. Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros ketvirtakursė pasirinko rečiau statomą Williamo Shakespeare‘o pjesę „Timonas Atėnietis“ pakeitė kūrinį, perdėliojo akcentus, sutrumpino pavadinimą. „Tai bus spektaklis apie žmogaus išlaisvėjimą ir vienatvėje atrastą dvasinę ramybę“, – sako jaunoji režisierė.

„Timonas“ – jau ketvirtas tavo spektaklis, ar pameni, kokios mintys užplūdo po pirmojo spektaklio „Sapnas“ premjeros? Ar besimokydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje taip įsivaizdavai naujo spektaklio gimimą?

Man statant „Timoną“ viskas atrodo nauja, nes „Sapnas“ buvo studentiškomis sąlygomis kurtas spektaklis, kuriame viską darėme patys: dažėme kėdes, siuvome kostiumus. Prie „Timono“ kūrimo prisideda kur kas daugiau žmonių. Stebina ir džiugina, jog visas teatras dirba dėl vieno spektaklio, tai milžiniškas mechanizmas, visi siūlo, kuria ir nori padėti. Kartais sunku patikėti, kiek daug skirtingų profesijų žmonių dirba prie šio spektaklio atsiradimo – ir siuvėjos, ir technikai – visi savaip žavūs ir visiems esu labai dėkinga. Jaučiu, kad galiu atsidėti kūrybai, o ne techniniams dalykams.

Tačiau „Sapnas“ atvėrė daug kitų galimybių, su šiuo spektakliu buvome išvykę į gastroles Milane, Romoje, Lione, Venecijoje, Brno, Spoleto miestuose. Pamatėme daug užsienio teatrų, kitokią kokybę ir žiūrovą, užmezgėme įdomių ryšių. „Sapnas“ man buvo žingsnis į teatrą, galimybė pamatyti kaip teatras veikia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 

Esi jaunosios režisierių kartos atstovė. Ar tu vis dar susiduri su skepticizmu, kad esi režisierė moteris?

Vis dėlto ir dabar daug kas stebisi, kad esu moteris režisierė, bet pasaulis labai keičiasi, kinta lytiškumo sąvoka. Pavyzdžiui, Lenkijoje režisuoti pradeda jaunos merginos, o Lietuvoje vis daugėja moterų kino režisierių. Tai nėra vien vyrų profesija. Tačiau po „Sapno“ premjeros sulaukiau atsiliepimo: „Kaip keista, kad tai sukūrė moteris“, mano pirmieji bandymai irgi buvo lydimi komentarų, kad tai moteriška režisūra, bet dėl to niekad nesistengiau kurti „vyriškiau“, brutaliau.  Taip, esu moteris, ir tuo didžiuojuosi. Man kuriant visada yra svarbi harmonija, jos netrūksta ir darbe su aktoriais, ir temose. Aš – estetė, matyt, tuo dar esu panaši ir į savo mokytoją Gintarą Varną.

Tavo spektakliai „Sapnas“ ir po jo OKT / Vilniaus miesto teatre sukurtas „Dievas yra DJ“ yra labai skirtingi. Tai sąmoningas tikslas?

Mano kūryba vystosi bangomis ir manau, kad taip bus visada. Pastačius vienokį spektaklį, po jo man viską norisi daryti kitaip. Tai labai natūralu. Pjesę „Dievas yra DJ“ pasirinkau sąmoningai, kad nekartočiau to, ką buvau atradusi „Sapne“ ir ieškočiau toliau. Kiekvienas spektaklis yra pamoka. Ko gero, po „Timono“ vėl bus kažkas kitokio. Tačiau „Timonas“, nors ir yra labai didelis išbandymas ieškant man naujų vaidybos būdų ir teksto išraiškos, nesąmoningai ir savotiškai susišaukia su „Sapnu“, nors nėra grįžimas prie jo estetikos.

Kaip renkiesi medžiagą spektakliui?

Iki šiol visi tekstai atėjo savaime. „Sapną“ perskaičiau dar mokykloje, nors jos ir nesupratau, ji mane supurtė. Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, rašiau iš jos režisūrinę eksplikaciją. Daug kas bandė atkalbėti, sakė, kad tai sudėtinga pjesė ir ją pasirinkusi rizikuoju neįstoti. O man visada įdomūs dalykai, kurių nesuprantu, todėl tai, jog kiti mane bandė atkalbėti, tapo didesne motyvacija. Įstojau mokytis režisūros. Antrame kurse grįžau prie „Sapno“ ir pastačiau spektaklį. Studijų metais mokėmės Williamo Shakespeare‘o kūrinius ir aš perskaičiau rečiau statomą „Timoną Atėnietį“. Ši pjesė mane  išgąsdino, bet jau tada paliko keistą įspūdį. Kai per egzaminą burtų keliu analizuoti ištraukiau būtent „Timoną Atėnietį“, palaikiau tai ženklu, jog turiu pasirinkti šį kūrinį.

Papasakok daugiau apie būsimą „Timono“ premjerą. Ką nori šiuo spektakliu pasakyti, apie ją jis bus?

Atėnuose puotas kėlęs ir daugybę draugų turėjęs Timonas nusivilia žmonėmis, kai pajunta esąs išduotas. Praradęs turtus, jis tampa niekam nereikalingas. Timonas atsiskiria nuo visuomenės ir ieškoti atsakymų bei nusiraminimo iškeliauja į mišką. Nors pjesė kritikuoja tarnavimą pinigams ir santykius, grįstus asmenine nauda, tai tikrai nėra spektaklis apie kapitalizmą, jis – tik papildoma tema, išjudinanti įvykius. Tai spektaklis apie žmogaus išlaisvėjimą nuo įvairių priklausomybių, nuo civilizacijos, nuo miesto, nuo įvaizdžio, nuo viešosios nuomonės. Laisvė – šiandien svarbi tema. Spektaklyje žmogus įgauna išmintį per atsisakymą, šiuo atveju atsisakymas yra vertybė. Vakarų žmogus yra visko pertekęs ir aš tai matau kaip trukdį dvasiniam tobulėjimui.

Muzikuoji „Kamanių šilelyje“ ir anksčiau esi sakiusi: „Muzika mano darbuose dažnai yra „aukštesnysis režisierius“. Kuriu spektaklius kaip muziką – girdžiu scenas, spektaklio konstravimas primena kompoziciją, o tai, kas neišreiškiama teatre, primena garsą. Todėl dažnai mano spektakliuose muzika atlieka pasakotojo vaidmenį, ją suvokiu kaip veikėją.“ Kiek muzikos bus „Timone“?

Daug dėmesio muzikai skiriama ir „Timone“.  Gal ji ir netaps atskiru veikėju kaip gongas „Sapne“ arba sintezatoriais grojantis Pajacas spektaklyje „Kelionė į Tandadriką“, bet turės savo prasmę.  

Visgi muziką šiame spektaklyje patikėjai kompozitoriui Domui Strupinskui. Kodėl pasitikėjai juo?

Jaučiau, kad tokios muzikos, kokią įsivaizduoju šiame spektaklyje, pati tikrai nesukurčiau. Norėjau, kad skambėtų elektroninė muzika, kuri būtų derinanama su gyvu atlikimu. Ieškojau žmogaus, kuris turėtų savitą muzikos stilių ir manau, kad Domas yra tikrai išskirtinis menininkas. Su juo esame pažįstami nuo tada, kai jis įrašė pirmąją „Kamanių šilelio“ dainą „Žuvų šukelėm“. Taip pat prie muzikos kūrimo prisideda ir puikus muzikantas Mantas Augustaitis bei gyvai scenoje grosiantys Paulius Vaškas ir Gediminas Augustaitis. Džiaugiuosi, jog turiu galimybę kurti su tokiais įdomiais žmonėmis.

„Timoną“ 2015 metų gruodį Lukiškių tardymo izoliatoriuje rodėte nuteistiesiems. Kaip gimė tokia idėja, kaip jie priėmė spektaklį?

Į kalėjimą mus pakvietė kunigas Arūnas Peškaitis, kuris ten dirba kunigu kapelionu. „Timono“ ištrauką jis buvo matęs mano egzamine. Mes su Mantu iki tol keletą kartų lankėmės kalėjime, bendraudavome su nuteistaisiais, esame ten groję, tad sudomino ir galimybė jiems vaidinti. Tarp žiūrovų buvo ir nuteistieji iki gyvos galvos.  Spektaklio metu jautėsi, jog jie savo patirtimis ir energija visgi daug stipresni už aktorius. Vyko įdomi nematoma kova! Prieš vaidinant nežinojom, kaip jie reaguos, bet jie tylėjo, klausėsi, kartais juokėsi iš mums nejuokingų dalykų. Tai labai įdomi patirtis. Po spektaklio dauguma nuteistųjų prisipažino, kad irgi jaučiasi išduoti savo draugų. Kalėjime labai įdomiai suskambėjo laisvės tema. Laisvė ir nelaisvė yra reliatyvios – ir laisvėje gali būti nelaisvas, o šiuo atveju kaliniams spektaklio tema tapo paskata nelaisvėje ieškoti laisvės.

Ar gali įvardinti potencialią spektaklio auditoriją, kam  jis skirtas?

Manau, kad „Timonas“ labai universalus. Turėtų būti suprantamas jauniems žmonėms, vyresnis žmogus jau gali būti atradęs dalykus, apie kuriuos kalba Timonas. Kita vertus, ta išmintis kiekvienam ateina skirtingu laiku. Nors spektaklyje vaidina jauni žmonės, „Timonas“ nėra išimtinai apie jaunimą ar jo problemas. Tai spektaklis apie žmogų, jo prigimtį.  Įdomu sutikti skirtingą auditoriją ir sužinoti, kaip jie suvokia spektaklį, todėl labai laukiu susitikimo su žiūrovais po spektaklio birželio 2 dieną.

 

 

W. Shakespeare'o pjesė kūrėjai kėlė baimę – lyg rašyta šiandien // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2016-05-18

W. Shakespeare'o pjesė kūrėjai kėlė baimę – lyg rašyta šiandien

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2016-05-18

 

„Įdomiau ne aiškintis, kas vis dėlto buvo Williamas Shakespeare'as, o pamėginti suprasti, ką jis norėjo mums pasakyti“, – sakė Kamilė Gudmonaitė.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre W.Shakespeare'o pjesę „Timonas Atėnietis“ statanti 23 metų režisierė K.Gudmonaitė domisi W.Shakespeare'o tapatybę gaubiančiomis hipotezėmis, bet nesureikšmina jų.

„Man tos hipotezės labai įdomios, tačiau žvelgiu į jas kaip į tam tikrą mistifikaciją, žaidimą. Apie kiekvieną svarbų asmenį istorijoje sklando legendos ir mitai ir tai teikia labai daug žavesio jų kūrybai, nes žmonėms visada įdomiau tai, ko jie nesupranta. Ar W.Shakespeare'as buvo palūkininkas iš Stratfordo, ar grafas Retlandas, ar moteris – nuo to jo kūryba netampa silpnesnė.

Aš palieku visus spėliojimus kitiems, man graži toji paslaptingumo idėja, dengianti jo asmenį, gražu nežinoti jo tikrosios tapatybės“, – interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo K.Gudmonaitė.

Jos režisuoto spektaklio „Timonas“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks gegužės 19 dieną.

Penkių veiksmų tragediją „Timonas Atėnietis“ (Timon of Athens; 1608) iš anglų kalbos išvertė Antanas Danielius. II veiksmo trečios scenos pirmą dalį išvertė Tautvyda Marcinkevičiūtė, 

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Beatričė Mockevičiūtė, kompozitoriai Domas Strupinskas, Mantas Augustaitis, šviesos dailininkas Vilius Vilutis.

Spektaklyje vaidina Mantas Zemliackas, Adomas Jasiukėnas, Marius Čižauskas, Arnas Ašmontas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Gytis Laskovas, Dovilė Kundrotaitė, Jovita Jankelaitytė, Adelė Šuminskait Mantas Barvičius, Petras Šimonis. Muzikantai – Gediminas Augustaitis, Mantas Augustaitis, Paulius Vaškas. 

Apie „Timoną“ kalbėjomės su spektaklio režisiere K.Gudmonaite.

– Kamile, elgiatės kaip W.Shakespeare‘o laikų žmogus: Elžbietos teatras buvo ne tik kultūros laboratorija, kurioje buvo aktyviai tikrinama kasdienybė, bet ir aikštelė, kurioje teatro žmonės interpretavo tekstus, o žiūrovai – teatrinį veiksmą. Jau vien dėl to, kad „Timonas Atėnietis“ tapo „Timonu“, rodo, kad ryžotės autentiškam susidūrimui su dramaturgijos genijumi. Kodėl šią pjesę išskyrėte iš kitų W.Shakespeare‘o kūrinių?

– Perskaičius „Timoną Atėnietį“ apėmė keistas jausmas – lyg skaityčiau kūrinį apie šiandieną. Tuomet perskaičiau dar kartą, ir suėmė baimė. Tai pjesė, narpliojanti labai opias šiandienos problemas: ne tik kapitalizmą bei gyvenimą iš kreditų, priklausomybę nuo materialiojo pasaulio, pinigų ir įvaizdžių, bet susvetimėjimą ir žmogiškumą, supriešinamą materializmą ir dvasingumą, kurio vis dėlto ieškoma.

W.Shakespeare‘as nusivylė savo meto Anglija, kuri buvo pilna korupcijos. Panašu, kad autoriaus atžvilgiu tai yra liūdna dvasinė autobiografija. Joje vyrauja vienatvės tema, keliamas klausimas, ar suvokti save ir pasaulį bei įgyti išminties gali tik atsiskyręs nuo pasaulio.

Timonas yra vienintelis W.Shakespeare‘o herojus, mirštantis ne visuomenėje ar kovos lauke, o vienas ir vienišas. Jam pavyksta pasiekti laisvę – jis tampa nepriklausomas nuo valdžios, garbės, viešosios nuomonės.

Nors pjesės antra dalis yra persunkta nihilizmo ir mizantropijos, Timonas vis dėlto atranda visuotinę, netgi kosminę ramybę. Taip pat šioje pjesėje ryškios pasaulio pabaigos, apokaliptinės temos.

Pažodinis „apokalipsės“ vertimas iš graikų kalbos reiškia atvėrimą, šydo nuėmimą ar apreiškimą, objektų tapimą tuo, kas jie iš tikrųjų yra. Taip nutinka ir Timonui – išdavystė ir nusivylimas jį veda prie sąmonės tobulėjimo.

Kartais ši pjesė yra kritikuojama, jog primena moralitė žanrą, tačiau žvelgiant giliau – tai žmogaus tapimo laisvu istorija. Man atrodo, šiandien nuo daug ko reikėtų išsilaisvinti.

– Penkių veiksmų tragediją, kuri galėtų būti vaidinama kelias valandas,sutraukėte į vieno veiksmo kūrinį. Kokios linijos išliko svarbiausios?

– Tai buvo įdomus darbas, nes pjesę ne tik trumpinau, bet ir keičiau vietomis fragmentus, kai kur vienų veikėjų tekstai skiriami kitiems, pavyzdžiui, paskutinis Timono monologas nėra vien Timono, bet ir tarno Flavijaus žodžiai.

Kitaip tariant – tai yra savotiška dėlionė. Svarbiausia išlieka Timono virsmo linija, atsisakyta keletos šalutinių temų, veikėjų, kurie pjesėje pasirodo tik vieną kartą.

Didžiausias džiaugsmas ir įdomumas su W.Shakespeare‘o tekstu dirbti gyvai – poetinis tekstas šiuo atveju yra nelengva užduotis jauniems aktoriams, bet atveria daug prasmių ir galimybių.

– Dėl nedėkingumo temos „Timoną Atėnietį“ galima palyginti su „KaraliumiLyru“. Ar „Timoną Atėnietį“ nagrinėjote kitų kūrinių kontekste?

– Be abejo. W.Shakespeare‘o kūryba yra labai būdinga – daugybę įvaizdžių, minčių ar net personažų galima atrasti kituose jo kūriniuose. Timonas yra vienas šekspyriškųjų mizantropų – kaip ir Žakas Melancholikas, Tersitas, Makbetas, karalius Lyras, Hamletas.

Tiek Fortinbrasas „Hamlete“, tiek Alkibiadas šioje pjesėje atstovauja veiksmo žmogui, kuris, matydamas neteisybę, kovoja prieš ją ginklu. Tuo tarpu Timonas, kaip ir Hamletas, pasirenka neveiksnumą, tačiau tai nėra pasyvumas, o veikiau tam tikra filosofinė branda, išmintis.

Akivaizdu, jog W.Shakespeare‘as norėjo sukurti herojų, kuris apvalytų sergantį pasaulį ir valė jį visuose savo kūriniuose. Man atrodo, jog viena esmingiausių W.Shakespeare‘o temų yra laikas ir laikinumas.

Savo filosofiniu krūviu jo vėlyvosios pjesės yra gana panašios. Tiek Prosperas „Audroje“, tiek Timonas apmąsto iliuziškumą, teigia, jog viskas tėra sapnas, apgaulė.

Šioje pjesėje nėra tiesiogiai mąstoma apie laiką, tačiau skaudus ir stiprus yra laikinumo suvokimas. „Timonas Atėnietis“ savo temomis itin panašus ir į „Karalių Lyrą“, tačiau Timonas gali būti ir labai jaunas žmogus, o tuo jis man šiuo metu yra suprantamesnis ir aktualesnis.

– „Timoną Atėnietį“ iš anglų kalbos išvertė šviesaus atminimo Antanas Danielius. Jūs naudojate dalį teksto, bet įdomus sutapimas – prireikė nedidelio gabaliuko teksto, kuris keistu būdu buvo neišverstas. Šį darbą atliko Tautvyda Marcinkevičiūtė. Koks šis paslaptingas tekstas?

– Nežinia kodėl A.Danielius neišvertė tos vietos, nes pjesės kontekste ji gana svarbi. Ši pjesė apskritai labai paslaptinga – joje tiek iki galo neišspręstų, neužbaigtų linijų, jog manoma, kad dėl kažkokių priežasčių W.Shakespeare‘as nebaigė jos. Gal dėl kažkokių priežasčių ir A.Danielius negalėjo jos pabaigti.

– Jūsų amžiaus režisieriai įprastai renkasi šiuolaikinius kūrinius, o jūs jau antrą kartą neriate į klasiką. Prisilietimas prie Augusto Strindbergo, dabar dar giliau – Shakespeare‘as. Paprastai tokias kreives brėžia vyresnės kartos režisieriai. O gal tai tiesiog sutapimas?

– Man klasikiniai kūriniai įdomūs daugiasluoksniškumu, daugiaplaniškumu. Juose koduojami archetipai, slepiantys žmogaus paslaptis ir prigimtį, o šiuolaikinė dramaturgija dažnai kalba tik apie šiandieną.

Neturiu nieko prieš šiuolaikines pjeses ir esu tikra, jog jas dar statysiu, bet šiuo gyvenimo metu mane atsigręžti į klasiką kviečia jų gylis, metafizika ir filosofija.

Yra skirtingų tipų režisieriai – vieni supranta tik šiuolaikinę medžiagą ir negali pakęsti klasikos, kiti – atvirkščiai. Šiuo atveju nesu nei prie vienų, nei prie kitų, man įdomu absoliučiai viskas ir nežinau, kur teatras mane dar nuves.

– Skaitant kūrinį nesunku jus įsivaizduoti: esate labai muzikali, deganti, tvirta, spinduliuojanti neįtikėtiną teisingumą. Atrodytų, kas, jei ne tokio sukirpimo žmogus galėtų statyti tokį kūrinį. Bet teatras yra žiaurus, o jo realybė – negailestinga. Kas jums sunkiausia dirbant su šia medžiaga?

– Man sunkesnė pirmoji pjesės dalis. Labai norisi išvengti moralo, kuris vos juntamas pjesėje, taip pat nelengva gana plokščią, primityvesnę pirmąją dalį įvilkti į tam tikrą idėjinį sluoksnį. Timonas pabaigoje mums yra daug įdomesnis.

– Pagrindinio – Timono – vaidmens atlikėjas – Mantas Zemleckas. Tai vienas perspektyviausių jaunųjų aktorių, jis kiekvieną kartą iš naujo stebina netikėtomis savo talento slinktimis. Ar šią medžiagą pasirinkote ir dėl jo?

– Be abejo, nestatyčiau šios pjesės, jei neįsivaizduočiau, kas gali suvaidinti mano matomą Timoną. Nors mums abiem tai yra didelis išbandymas ir pamoka, vis dėlto Mantas sugeba intuityviai suvokti kūrinio gelminius sluoksnius, o tai – labai įdomu.

Statant šį spektaklį, yra dalykų, kurių negali taip paprastai racionalizuoti, ir, ačiū dievui, jis tai supranta.

– Tragedijoje vaizduojamas dviejų kraštutinių būsenų žmogus –– iš pradžiųdalinantis pinigus, vėliau – prakeiksmus. W.Shakespeare‘o tyrinėtojas Wystanas Hugh Audenas jį yra pavadinęs patologiniu dovanotoju. Kokį Timoną jūs regite, kokį kuriate?

– Mums Timonas – visų pirma, beprotiškai mylintis ir teigiantis gyvenimą žmogus. Jis yra prisirišęs prie turto, skanaus maisto, prabangos, gerbėjų, o tuo pačiu ir labai tikintis žmogaus gerumu.

Timonas pjesės pradžioje yra kiek paviršutiniškas ir naivus, tačiau patrauklus ir apdovanotas nuojautomis. Jis – kraštutinumų žmogus, jei duoda – atiduoda viską, jei nekenčia – nekenčia iki galo.

Atsiskyrimas nuo pasaulio ir vienatvė jį užaugina, atskleidžia tam tikras tiesas ir išlaisvina nuo to, prie ko lig šiol buvo prisirišęs. Iš pradžių buvo labai sunku suvokti, koks žmogus turi būti Timonas, jog vien tik draugų išdavystė taip sujauktų jo gyvenimą ir paverstų jį mizantropu. Ar tai silpno žmogaus būdas?

Tačiau yra tokių žmonių, kurie, kaip sakė Hermannas Hesse, turi „vienu matmeniu daugiau“: „Kas reikalauja ne plerpimo, o muzikos, ne malonumo, o džiaugsmo, ne pinigų, o sielos, ne bindzinėjimo, o tikro darbo, ne žaidimo, o tikros aistros, tam šis žavus mūsų pasaulis – ne tėvynė...“ Gaila, tačiau idealizmas dažnai veda prie nusivylimo, o nusivylimą lydi cinizmas.

– Kūrinyje labai kontrastingos vizualios scenos: pokylių salė, fakelai, muzika. Ir laukinė gamta, ola miške... Kiek jums svarbūs šie kontrastai?

– Manau, jog šie kontrastai atskleidžia pačią temą. Pradžia, lydima pokylių ir šokių yra savotiškas spektaklis, o gamtoje jau nebevaidinama, atsisakoma socialinių kaukių.

Tai mus iškart privedė prie Henry Davido Thoreau istorijos ir knygos „Voldenas, arba gyvenimas miške“, kuri šiandien dar aktualesnė nei savo laiku.

Atsiskyręs nuo civilizacijos patogumų jis dvejus metus gyveno miške, teigdamas, jog jo gyvenamas šimtmetis – nerimastingas, nervingas, bruzdantis, apimtas rutinos.

Jam buvo geriau būti gamtoje, paskendus savo mintyse, tol, kol šimtmetis eina pro šalį. Pirmosios pjesės dalies laikas – greitas, intensyvus, lygiai toks, kokiame gyvename, o antroji dalis – lėtesnė, mąslesnė, laikas vietomis tarsi sustoja.

– Šiemet pasaulis švenčia W.Shakespeare‘o mirties 400-ąjį jubiliejų. Kaip statydama „Timoną“ įprasminote šią šventę?

– Vaikystėje, kai į mano rankas pirmą kartą apteko W.Shakespeare‘o „Sonetai“, aš perskaičiusi juos didingai atsidusau ir pagalvojau: „Dieve, bet kas gi buvo tas W.Shakespeare‘as?“

Per W.Shakespeare'o 400-ąjį mirties jubiliejų prisiminiau šią mintį ir tyliai apsidžiaugiau, jog turiu garbės prisiliesti prie šio žmogaus legendos ir nors truputėlį, nors šiek tiek pažinti jį, jo ir įdomiausia – savąjį laiką.

– Apie W.Shakespeare‘o tapatybę nuolat iškyla įvairių hipotezių. Ar jums jos įdomios?

– Man jos labai įdomios, tačiau žvelgiu į jas kaip į tam tikrą mistifikaciją, žaidimą. Apie kiekvieną svarbų asmenį istorijoje sklando legendos ir mitai ir tai teikia labai daug žavesio jų kūrybai, nes žmonėms visada įdomiau tai, ko jie nesupranta.

Ar jis buvo palūkininkas iš Stratfordo, ar grafas Retlandas, ar moteris – nuo to jo kūryba netampa silpnesnė. Aš palieku visus spėliojimus kitiems, man graži toji paslaptingumo idėja, dengianti jo asmenį, gražu nežinoti jo tikrosios tapatybės. Įdomiau ne aiškintis, kas vis dėlto jis buvo, o pamėginti suprasti, ką jis norėjo mums pasakyti.

– Savo pagalbininkais pasikvietėte dailininkę Beatričę Mockevičiūtę irkompozitorių Domą Strupinską. Gal galėtumėte plačiau pristatyti šiuos jaunus kūrėjus. Kaip juos atradote?

– B.Mockevičiūtė ir D.Strupinskas man yra vieni įdomiausių jaunųjų menininkų. Beatričė studijuoja skulptūrą bei gilinasi į labai trapius dalykus – šviesą, atspindžius, stiklą. Tai atsispindės ir scenografijoje. Ji taip pat kuria kostiumus. Su ja esame dirbusios anksčiau, mūsų estetinis pojūtis dera.

Domas jau yra kūręs muziką filmams „Redirected“ ir „Lošėjas“, už tai buvo apdovanotas Sidabrine gerve. Žinoma, apdovanojimas nelėmė mano pasirinkimo, man labai patinka jo garso estetika, o viskas, prie ko jis prisiliečia – tampa labai savita. Šiam spektakliui Domas muziką kuria ne tik šiuolaikine, bet ir analogine elektronine technika.

Tiek kompozitorius, tiek scenografė – labai jautrūs ir pagaulūs, o juos vienija tam tikra vidinė estetinė švara.

Gyvai perkusija spektaklyje taip pat gros muzikantai Mantas Augustaitis, Gediminas Augustaitis ir Paulius Vaškas. Labai džiaugiuosi, jog šie talentingi žmonės prisijungė prie spektaklio proceso.

– Statote Nacionaliniame dramos teatre, bet „Timono“ kūrybinė grupė labai jauna, aktoriai dar mokosi Muzikos ir teatro akademijoje. Taip yra dėl to, kad lengviau susikalbėti, ar to reikalauja „Timono“ sprendimas?

– Manau, jog „Timono“ pasaulis – jaunas, todėl ir įvyksta tam tikra tragedija. Visa tai, kas vyksta pjesėje, labai atpažįstama mūsų aplinkoje ir kartoje, todėl nebuvo reikiamybės kviesti vyresnius aktorius. Be to, šie aktoriai turi daug entuziazmo ir ambicijų, nori kurti.

– Kaip manote, kodėl menininkai dažnai kalba apie gyvenimo askezę, bet patys renkasi pakankamai saugų, komfortabilų gyvenimą? Ar tai ne paradoksas?

– Taip, tai ir mums gali būti taikoma – kalbame apie pabėgimą iš civilizacijos teikiamo komforto ir patogumų, o patys gyvename šiltuose namuose.

Bet mano širdis iš to ir veržiasi ir amžinai kovoja. Šiuo atveju „Timonas“ man yra savotiškas susitikimo su savo laisvėmis ir nelaisvėmis laukas. Matyt, būtent dėl to kartu su Mantu kartas nuo karto palikę visus daiktus ir patogumus ilgam išvažiuojame į keliones autostopu, kur pinigų visai nereikia, o pusryčiams skaniausias maistas – vairuotojo pavaišintas pomidoras.

Mums tokios kelionės, kur didžiąją laiko dalį praleidi nepavalgęs, pavargęs ar kartais net išsekęs, suteikia daug patyrimo dvasiai.

Praėjusią vasarą du mėnesius keliavome Indijoje – nedaug, bet šioks toks pabėgimas įvyko. Ten gyvenome be jokių sanitarinių sąlygų, nuolat buvome tarp skurdžių, badaujančių žmonių, matėme mirštančius gatvėse ir gyvenimo ritualus prie Gango atliekančius gyvuosius.

Būtent ten pasijuto visa ko laikinumas – Vakaruose, saugiuose butuose ir restoranuose mums piešiama patogi niekad nesibaigiančio gyvenimo ir vartojimo fantazija. Tuo tarpu Rytuose gyvenimas ir mirtis sukasi vieni paskui kitą, besidėvintis kūnas ir nešvari žemė padeda suvokti mūsų nesibaigiantį Samsaros ratą, iš kurio norisi išsiveržti.

Tą patį pajuto ir Buda, iš savo auksinių rūmų išėjęs į miestą... Kai nuvykome į budistų vienuolyną Ladako regione ir kurį laiką ten gyvenome – teko vaduotis iš to, prie ko ligi šiol buvome pripratę. Ir tai, deja, ne tik materialusis pasaulis – tai ir vidiniame pasaulyje nuolat prie objektų ir aistrų prisirišusios mintys.

O jei dar pradedi įsivaizduoti, kad esi „kažkas“ ar „kažkoks“... Kaip sunku yra pasiekti ramybę! Net Himalajų kalnuose tu negali būti ramus – tave persekioja tavo troškimai ir prisirišimai, netgi „aš“ suvokimas ten rodosi klaidingas, ką kalbėti apie ramybės paieškas ūžiančiuose pilnuose, bet iš tiesų tuščiuose miestuose.

Kažkurią akimirką atrodė, kad pajutau tiesą, apčiuopiau būtį, esmę, tą mums niekaip nesuprantamą tuštumą, naiviai maniau, jog supratau, kaip reikia gyventi.

Po to, grįžusi į Lietuvą, vėl nuo jos nutolau, nebegyvenau tomis idėjomis, ką supratau keliaudama, ir vakarietiška sąmonė vėl mėgaujasi savimi ir patogumais. Ir vėl širdį traukia į išsivadavimą, matyt, todėl ir kūrinius tokius renkuosi.

Ir vis dėlto prieš spektaklį apie jį gali kalbėti ką tik nori, – vis tiek tai nieko nereiškia, jei rezultate mintys netaps kūnu. O kaip jas kūnu paversti?

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. kovo 27 d. 11:27 / Dovile

Labai stipriai rekomenduoju. Eidama į spektaklį nesitikėjau jį būsiant tokį stiprų, gilų, paliečiantį. Aktorių darbas atliktas puikiai, nors visi aktoriai labai jauni. Spektaklis skirtas absoliučiai visiems ir kiekvienam. Verta pamatyti, rekomenduoju.

2016 m. lapkričio 13 d. 20:19 / Ieva

Ėjau be išansktinių lūkesčių, tad gavau su kaupu. Puikus aktorių darbas, apšvietimas, kojomis trepsėti verčianti muzika... Mizanscenos, kurias norėjosi sustabdyti, kad galėčiau šiek tiek ilgiau pasigerėti.. Ir jausmas, kad M. Zemleckui scena tiesiog per maža. O gal net ir pati pjesė per silpna?

2016 m. birželio 30 d. 16:06 / Gia

Labai rekomenduoju apsilankyti spektaklyje. Neverta išsigąsti, jog kolektyvas jaunas - aktoriai geba perteikti visas emocijas. Kas man pasirodė svarbiausia ir paliko didžiausią įspūdį - Timonas išgyvenamas nuo pradžios iki galo. Visas tas virsmas labai sužavėjo. Tiek pastatymas, tiek vaidyba ar muzika, viskas susideda kaip dėlionė ir po spektaklio dar lieka atmintyje pakankamai ilgai kad įrodytų, jog spektaklis vertas dėmesio. Labai rekomenduoju! Spektaklis neilgas, todėl tikrai neišvargins, jei nesate didelis teatro gerbėjas, tačiau paliks žymę atminty kiekvienam. Ir, manau, tai ne tik jauno žmogaus spektaklis. Kalbama apie akivaizdžią tiesą, tačiau ji gali vėl atsiskleisti kiekvienam skirtingai.

daugiau