ŽALIA PIEVELĖ. Pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus

  • Spektaklis

    ŽALIA PIEVELĖ. Pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus

  • Režisierius

    Jonas TERTELIS, Kristina WERNER

  • Trukmė

    1 val. 30 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2017 m. gegužės 19 d.

  • Dalis spektaklio vyksta rusų ir anglų kalbomis, lietuviškas vertimas – subtitruose

  • Pirkti bilietą

Apie

[Информация на русском языке – ниже]

„Žalia pievelė“ – taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko, tik žalia pievelė.

Šiandien oficialiai skelbiami elektrinės uždarymo metai – 2038-ieji. Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių, maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje. Ką jie išgyvena, ardydami tai, ką statė? Kokia miesto ateitį mato? Kaip jaučiasi nuolat blaškomi tarp besikeičiančių politinių prioritetų ir direktyvų? Ką apskritai reiškia tokio objekto uždarymas ir kokie jo ilgalaikiai padariniai Visaginui, Lietuvai, pasauliui?  

„Žalioje pievelėje“ – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino gyventojai. Savo rankomis statę elektrinę ir miestą, atvykę į jį Nepriklausomybės laikais arba jame užaugę. Inžinieriai, teisininkai, apsaugos darbuotojai, menininkai, moksleiviai. Abejojantys Visagino ateitimi arba ja tikintys.

Šis spektaklis – pirmas Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis.  

Spektaklio rėmėjai:

   

 

Spektaklio partneriai:

                       

        

 

«Зеленая лужайка» («Žalia pievelė») – так сотрудники атомной электростанции обозначают конечную цель демонтирования электростанции: работы будут длиться до тех пор, пока не будут распилены турбины, разобран реактор и захоронено радиоактивное топливо, а на месте АЭС останется лишь зеленая лужайка.

Официальной датой закрытия АЭС на сегодняшний день объявлен 2038 год. В Висагинасе живут около 20 тысяч людей, принадлежащих к нескольким десяткам разных национальностей. Около двух с половиной тысяч из них все еще работают на станции. Каково им приходится разбирать то, что они сами строили? Каким они видят будущее города? Как себя чувствуют на фоне изменчивых политических приоритетов и директив. Какое значение в целом имеет закрытие такого объекта и каковы его долгосрочные последствия для Висагинаса, Литвы, мира?

В «Зеленой лужайке» находятся сотрудники Игналинской АЭС и жители Висагинаса, своими руками строившие станцию и город. Люди, которые приехали в город во время независимости и те, которые в нем выросли. Инженеры, юристы, охранники, художники, школьники. Сомневающиеся в будущем города или верящие в него.

Этот спектакль – это первая попытка Национального драматического театра Литвы (НДТЛ) представить документальное выступление, когда на сцене играют не актёры, а люди, имеющие непосредственное отношение к рассказываемым историям. 

Datos

Rodyti daugiau

Recenzijos

Dokumentinis teatras: žinios iš Lietuvos // Goda Dapšytė, „Kultūros barai“, 2017 m.

Dokumentinis teatras: žinios iš Lietuvos

Goda Dapšytė, „Kultūros barai“, 2017 m. 

 

Paskutinė šį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuota „Žalia pievelė“ – vadinama pirmuoju dokumentinio teatro bandymu, kai scenoje vietoj aktorių atsiranda žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis, nors tai ne pirmas spektaklis, paremtas dokumentais, faktais, atsiminimais. Sekite karščiausias naujienas iš pramogų pasaulio Facebook ir Instagram!

Bene pirmoji dokumentinio teatro patirtis Lietuvoje susijusi su vokiečių Rimini Protokoll spektakliu „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“, rodytu Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ 2005 m. Pretekstas – Belgijos avialinijų bankrotas 2001 m., o apie tai pasakoja patys darbuotojai, tapę bedarbiais, ekspertai.

Prireikė dvylikos metų, kad toje pačioje LNDT Mažojoje scenoje pamatytume „Žalią pievelę“, kurios veikėjai ir atlikėjai – įvairaus amžiaus Visagino gyventojai, tiesiogiai ar per artimuosius paveikti ir tebeveikiami Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Šis procesas dar nesibaigė (ir tai viena iš spektaklio temų), jis baigsis, kai elektrinės vietoje liks tik gerai saugoma radioaktyvi žalia pievelė. Ignalinos AE Radiacinės saugos skyriaus spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas spektaklyje juokauja: „Roma – miestas ant septynių kalvų, o Visaginas – ant trijų [atominių] kapaviečių.“

Kodėl lietuviai taip ilgai nesiryžo eksperimentuoti ne tik su dokumentine medžiaga (tokių spektaklių pastaraisiais metais pagausėjo), bet ir su jos subjektais? Nors žiniasklaidos kanaluose pastaraisiais metais vis labiau populiarėja politinė satyra, socialiniais tinklais žaibiškai plinta politiniai memai, politinės aktualijos (net ir tuomet, kai jos nėra tiesioginis esamojo laiko įvykių komentaras), į lietuviškąją teatro sceną skinasi kelią sunkiai, pasireiškia sporadiškai.

Dokumentinė drama remiasi autentiškais šaltiniais ir dokumentais, atrinktais pagal autoriaus tyrinėjamą temą ir sociopolitines pažiūras. Panašu, kad ji – savotiška istorinės dramos palikuonė, mat rėmimasis faktais joms abiem suteikia patikimumo. Kita vertus, dokumentiniai kūriniai dėl savo visuomeniškumo neišvengiamai politiški, o tai vis dar vertinama gana skeptiškai, ypač kad tokioms teatro formoms būdingas tiesmukumas ir didaktika.

Atvirai didaktiškas informacijos naudojimas priskiriamas prie pagrindinių tokio teatro funkcijų, lygia greta su siekiais peržiūrėti nacionalinę istoriją, iškelti, parodyti konkrečias bendruomenes ar marginalizuotas grupes, atskleisti jų būseną, tyrinėti svarbius praeities ir dabarties įvykius.

Visa tai nutolina dokumentinio teatro spektaklius nuo scenai būdingo meniškumo, teatrališkumo, polinkio į filosofinius apmąstymus, daugiasluoksnes prasmes.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį parodytas vokiečių ir belgų spektaklis „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“ sulaukė gana radikalių vertinimų. Valdas Gedgaudas, pavadinęs jį atviriausiu ir tiesmukiausiu socialinio teatro pavyzdžiu, rašė: „Aktoriai mėgėjai nuoširdžiai, entuziastingai daro, ko paprašyti: scenoje regime psichoterapijos seansą, reikalingą visų pirma patiems aktoriams, bet su aktualiu (t. y. geros kokybės) teatru „Sabena“ istorija neturi nieko bendra. Tai daugiau akcija, buvusių aviakompanijos darbuotojų psichinės būklės korekcija.“

Pasak Daivos Šabasevičienės, tai kosmopolitinis, sugalvotas, o ne sukurtas spektaklis mėgstantiems „kitokį“ teatrą.

Rasa Vasinauskaitė pabrėžė: „Sabenation“ autentika nediskutuojama, žmonių patirtys ir darbo netekties, svajonių žlugimo, ateities praradimo skausmas nekompensuojamas, tad dar ciniškesni atrodo šiandienos teatro ir festivalių mechanizmai, pasiruošę į vieną katilą sumesti bei parodomaisiais seansais paversti ir individualios terapijos praktiką, ir kūrybines ambicijas tenkinančią meninę veiklą.“

Šiandien kritika pagal panašų principą sukurtos, daugiausia esamų ir buvusių Ignalinos AE darbuotojų pasakojimais paremtos „Žalios pievelės“ su terapiniais seansais jau nesieja, o pats spektaklis nagrinėjamas kaip savaime suprantamas. O praėjo tik (net) dešimtmetis. Tai rodo, kaip neįtikėtinai greitai bėga laikas šiuolaikiniame teatre. Tai, kas vos prieš dešimtmetį laikyta svetimkūniu, dabar atrodo ne tik sektinas pavyzdys, bet ir norma.

Senyvi žmonės, paaugliai, oro linijų darbuotojai, policininkai, kariai, politikai, skambučių centro darbuotojai ir daugelis kitų, dalyvavusių Rimini Protokoll spektakliuose nėra nei aktoriai, nei mėgėjai. Jie – savo darbo profesionalai, dalyvaujantys meniniame veiksme. Tai „tikri žmonės“ – savo pačių kasdienybės, apie kurią pasakoja vienas ar kitas spektaklis, ekspertai, pakviesti liudyti savo gyvenimą tam, kad būtų papasakota platesnė istorija.

Jų atliekamą veiksmą galima vadinti vaidinimu, nes tekstas parengtas, surepetuotas ir atliekamas – Rimini Protokoll kūriniai nėra spontaniškos išpažinties seansas. Tai apgalvota gyvos realybės fragmentų mozaika, pateikiama žiūrovams ir priverčianti ne tik susimąstyti, bet ir patirti (tiesa, dažnai itin subjektyviai). „Žalioje pievelėje“ visaginiečiai, nors ir atlieka tekstą, kartoja jiems nubrėžtą judesių piešinį, tam tikru atžvilgiu vaidina save pačius, tačiau visų pirma pasakoja savo ir savo miesto istorijas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su atomine elektrine. Visa kita – tik priemonės, padedančios to pasiekti.

Priemonių visumos dermė – viena stipriausių „Žalios pievelės“ pusių. Spektaklio koncepciją ir tekstą kūrė keturi autoriai – prodiuseriai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Ir nors kūrybinėje komandoje nebuvo dramaturgo, bene labiausiai stebina mūsų scenai nebūdinga šio spektaklio dramaturgijos dinamika – scenoje kuriamų vaizdinių mastelis keičiasi greitai, bet elegantiškai. Nors dramaturginis spektaklio pagrindas remiasi klasikinėmis schemomis, tačiau šiuo atveju jos veikia tiksliai.

Nuo pasaulio pereinama prie Europos, nuo jos – prie asmeninio pasakojimo, kritikuojama nacionalinė energetikos politika, vėl grįžtama prie asmeninės patirties. Homo sapiens, atomo atradimas, okupacija, Visagino įkūrimas, nepriklausomybė, įstojimas į Europos Sąjungą – iš viso to sukuriamas platus kontekstas visaginiečių pasakojimams.

Remiantis montažo principu, sumaniai derinami subjektyvusis ir objektyvusis lygmenys. Spektaklio veikėjai trimis kalbomis (lietuvių, rusų, anglų) gvildena ir skaudžias, ir šypseną keliančias temas. Tiesa, kaip Rimini Protokoll, taip ir „Žalioje pievelėje“ remiamasi ne „žalia“ autentika, kai „tikri žmonės“ savo istorijas pasakoja čia ir dabar, o suvaldytu nuoširdumu. Visaginiečiai gana tiksliai atlieka tekstą, parengtą pagal jų pačių pasakojimus, kartodami jį pažodžiui, todėl nesunku pajusti, kada suklysta, nes tuoj pat pasitaiso. Iš pirmo žvilgsnio šis sumanymas galėtų kelti abejonių, tačiau, atrodo, būtent tai ir leidžia prie profesionalios scenos nepratusiems atlikėjams orientuotis, kad nepamestų minties ir tikslo. Savotiškai atsiribodami nuo savęs pačių, jie išvengia nereikalingo teatrališkumo.

Su dramaturginiu spektaklio pagrindu glaudžiai susijusi ir konceptuali Paulės Bocullaitės scenografija. Pagrindiniai jos elementai taikliai įkūnija ir elektrinės techniškumą, mechaniškumą, ir su uždarymu sietiną ardymo atmosferą. Visi scenoje naudojami baldai, kiti objektai perpjauti arba akivaizdžiai išpjauti iš visumos (pavyzdžiui, sovietmečiu statyto daugiabučio laiptinės turėklo dalis).

Tai simbolizuoja dekonstruojamos, gabaliukais išrenkamos Ignalinos atominės elektrinės likimą. Jautriai perteikiama ir visaginiečių, stačiusių šią elektrinę, joje dirbusių ir tebedirbančių, savijauta. Debiutuojančiai kostiumų dailininkei Ingai Skripkai pavyko, derinant kasdieninės aprangos elementus, atspindėti kiekvieno veikėjo charakterį, suteikti lengvų socialinės grupės ar psichologinio tipo štrichų.

Elektroninė Martyno Bialobžeskio muzika ir atkartoja techninius garsus, ir papildo, sustiprina dramaturginius viražus, tarsi nepastebimai „reguliuodama“ sceninį veiksmą.

Nuoširdūs, vietomis sentimentalūs ir jautrūs visaginiečių prisiminimai apie vaikystę ir jaunystę, pasakojimai apie meilę savo miestui, nuoskaudas dėl elektrinės uždarymo ir daug metų netesimus valdžios pažadus čia derinami su industrializuotais veiksmo elementais. Vienas ryškesnių to pavyzdžių – stilizuotas, mechaniškas patekimo į darbo vietą elektrinėje atkartojimas, skaičiuojant ne tik minutes, bet ir kilometrus. Arba IAE Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkės Editos Spudytės nuotaikingas monologas greitakalbe apie viešųjų pirkimų procedūras, kuriose slypintys absurdo elementai neretai sukelia nykų beprasmybės jausmą.

Nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding atskleidžia ne tik vakarietišką požiūrį, ES politiką atominių elektrinių eksploatavimo, jų uždarymo klausimais, bet ir Lietuvos politinės istorijos epizodus, kuriuos daugelis jau pamiršę.

Spektaklyje elegantiškai, beveik nepastebimai (nes subjektyvūs pasakojimai skamba garsiau) pateikiama faktų, prielaidų, nuojautų, išvadų ir įsitikinimų pynė leidžia suprasti, kokį sudėtingą uždavinį sprendėme prieš penkerius metus referendume balsuodami, ar statyti naują atominę elektrinę Lietuvoje, ar jos nestatyti.

Nesiveliant į politines peripetijas, negąsdinant aukų skaičiais, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis ir subjektyviomis abejonėmis, atskleidžiama komplikuota ir daugiasluoksnė atominės energetikos saugumo problema. Bene geriausiai tą atspindi į vieną sceną sujungti Helenos Ryding ir Violetos Janavičienės, Ignalinos AE Pasiruošimo remontui ir saugumo užtikrinimo skyriaus specialistės, monologai, vienas kitam prieštaraujantys, bet vienas kitą papildantys. Ryding savo pasakojimą apie karjerą atominės energetikos srityje ir sugrįžimą į Lietuvą baigia teiginiu, kad atominės energetikos saugumą žmonės visų pirma supranta, kliaudamiesi ne tiek mokslu, kiek tikėjimu.

O Janavičienė kalba apie elektrinės uždarymą – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame ji tikisi dalyvauti iki pat pensijos, pabrėždama, kad jos profesija – statyti, o ne griauti. Šis objektyvaus žinojimo ir subjektyvios jausenos susidūrimas – vienas įdomiausių ir prasmingiausių spektaklio momentų.

„Žalia pievelė“ – tai svarstymai apie žmones ir žmoniją. Apie pasirinkimus, kuriuos kiekvienas darome kasdien, ir iš jų besidėliojančią miesto, šalies, Europos ir pasaulio istoriją. Galiausiai scenoje lieka tik ant grindų šviečiantys drugelio formos miesto kontūrai, patvirtinantys, kad šis spektaklis visų pirma apie Visaginą, kurį sukūrė ir kuriame gyvena žmonės, šalies piliečiai, didžiuosiuose miestuose pernelyg dažnai pamirštami.

Šis Tertelio ir Werner spektaklis suteikia galimybę ne tik pajausti, bet ir geriau suprasti kitų gyvenimus, sužinoti šį tą naujo apie mūsų šalį ir jos žmones. Tad eikite namo ir sekite žinias.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/dokumentinis-teatras-zinios-is-lietuvos.d?id=75432935

Lietuviškos idėjos bankrotas // Andrius Jevsejevas, IQ, 2017-08-03

Lietuviškos idėjos bankrotas

Andrius Jevsejevas, IQ, 2017-08-03

 

Paskutinė šio Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) sezono premjera iš Visagino miestelio aktualijų išsiveržia į platesnius teminius vandenis.

„Išjudink atvirumą“, – tokiu šūkiu vilniečius į naują premjerą kvietė LNDT, gegužės pabaigoje pristatęs spektaklį „Žalia pievelė“, sukurtą pagal gausios režisierių bei dramaturgijos autorių komandos kuruojamų Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus.

Jau pats viešai deklaruojamas „atvirumo“ kažkam poreikis, taip pat pačių spektaklio autorių ikipremjerinės mintys tarsi leido suprast, jog spektaklyje bus kalbama apie kažką svetimo, apie kažką (ar ką nors), kam turėtume ar neturėtume būti atviri.

O buvo kiek kitaip: „Žalioje pievelėje“, stebint, kaip scenoje gimsta realių Visagino gyventojų ir uždaromos atominės elektrinės darbuotojų paveikslai, nesvarbi rodėsi jų tautinė, ideologinė, kultūrinė ar dar kokia priklausomybė. Nors daugelį metų Visagino miestelio tema viešajame diskurse visų pirma sieta su rusiškosios miestelio populiacijos (ne)ištikimybe oficialiam lietuviškajam geopolitiniam pasakojimui.

Tačiau spektakliui įpusėjus ir neišvengiamai kilus klausimui, kodėl man, sostinės dulkes kelnių klešnėmis šluojančiam panevėžiečiui, turėtų būti aktualios šio dirbtinai pagimdyto ir lygiai taip pat dirbtinai numarinto miestelio gyventojų godos, niekaip neapleido jausmas, jog čia kalbama kaip tik apie savus. Kitaip tariant, man pasirodė, kad „Žalia pievelė“ ne mažiau nei apie Visaginą pasakoja apie iš esmės bet kurį ekonomiškai ir kultūriškai bankrutuojantį Lietuvos pramoninį miestą ar miestelį – pradedant beveik kaip pati nepriklausomybė sena Naujosios Akmenės istorija, baigiant myriop pasmerktu Panevėžiu ar Šiauliais. O gal ir dar daugiau. Bet apie tai – šio teksto pabaigoje.

Tad kas gi ta „Žalia pievelė“? Visų pirma, tai idėja, jog po kiek daugiau nei 20 metų, išmontavus turbinas, reaktorius ir palaidojus radioaktyvųjį kurą, Ignalinos atominės elektrinės (IAE) vietoje teliks žalia veja. Antra, tai, savaime suprantama, naujojo LNDT spektaklio, kuris pristatomas kaip pirmasis šios scenos meno įstaigos dokumentinio teatro bandymas, pavadinimas.

Ar tikslu „Žalią pievelę“ įvardyti kaip dokumentinio teatro pavyzdį, labai abejoju, nes prieš daugiau nei pusę amžiaus užgimęs žanras pirmiausia radosi kaip grynosios išmonės teatro priešprieša, kaip būdas manipuliuojant dokumentais ir faktine informacija atsikirsti įvykiais ir nuomonėmis manipuliuojančiai žiniasklaidai. Ir nors paviršinių dokumentinio teatro bruožų „Žalioje pievelėje“ esama nemažai, čia spektaklio autoriai Jonas Tertelis, Kristina Werner, Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė ir kiti naudojasi ne tiek dokumentine medžiaga, kiek visaginiečių ir kitų su šio miestelio dabarties istorija susijusių žmonių autobiografinio pobūdžio pasakojimais. O juk visi suprantame, jog autobiografijos žanras neretai yra kur kas artimesnis grožinei literatūrai nei dokumentikai, nes kaip patikrinsi ar faktais pagrįsi žmogaus asmeninius prisiminimus?

Ne vienas ir ne du spektaklio atlikėjai pakartoja: problema yra ne elektrinės uždarymas, o idėjos, prasmės, dvasios žlugimas.

Tegu nenuskamba tai kaip priekaištas spektaklio autoriams ir atlikėjams – jie padarė didelį darbą ir sukūrė, mano supratimu, dinamišką, tvarkingą, inteligentišką, gal kiek sentimentalų, tačiau vizualine ir garsine švara bei tikslumu (scenografė Paulė Bocullaitė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis) pasižymintį spektaklį. Tai greičiau pastaba teatro vadybai, niekada nepraleidžiančiai progos ištrimituoti visus esamus bei nesamus savo laimėjimus, ir spektaklį recenzavusiems kritikams, priėmusiems, kaip dažnokai nutinka, pompastišką viešųjų ryšių veiksmą už gryną pinigą.

„Žalios pievelės“ kūrėjų sukurta spektaklio meninė schema nors ir paprasta, galima sakyti, klasikinė, bet veiksminga. Prologe tarsi sukuriamas pasaulis, apie kurį spektaklyje kalbama: nuo atomo atradimo iki pašmaikštavimo apie įsivaizduojamus įvykius po šimtų tūkstančių metų, tada žiūrovams pristatomi veikėjai ir jų atsiradimo atominiame mieste aplinkybės. Tada seka formulė „ką veikei tą dieną, kai…“ (t. y. elektrinės uždarymo dieną). Prie šios kontrasto principu montuojamos scenos, kuriose su tarsi neatsiejama nostalgija pasakojama miesto į(si)kūrimo, jo naujakurių vaikystės ar jaunystės istorija ir pristatomi griežtai sankcionuoti kasdienybės ritualai (tarkime, patekimo į elektrinės patalpas procedūra), klausiama „kodėl man čia gera būti“ ir Černobylio įvykių fone svarstoma, „kas būtų, jei / kas bus, kai“, kol galiausiai prieinama iki apibendrinimų.

Už šią paskutinę spektaklio dalį labiausiai ir norisi pagirti „Žalios pievelės“ kolektyvą, nepasitenkinusį vien atlikėjų ir pagrindinio dramaturgijos šaltinio eksplikacija (t. y. pačių visaginiečių pozicijų bei jausenų išklotine), o lėtai, atsargiai, tarsi nepastebimai, bet vis dėlto, sakyčiau, gan aiškiai apibendrinantį lokalią temą ir išsiveržiantį į kur kas platesnius teminius vandenis. Nes „Žaliai pievelei“ dar tik įpusėjus ima aiškėti, jog visaginiečių tragedija toli gražu nėra vien ekonominio ar politinio pobūdžio. Ne vienas ir ne du spektaklio atlikėjai pakartoja: problema yra ne elektrinės uždarymas, o idėjos, prasmės, dvasios žlugimas.

IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė tiesiai šviesiai sako: „Tikiuosi uždarinėti elektrinę iki pensijos – nebenoriu niekur važiuoti, kažko ieškoti.“ Regis, pačia savo esme lietuviški pynimo, upės tėkmės, poilsio, ramybės, rezignacijos leitmotyvai nuskamba kalbant apie dabartį. Viena vertus, apie mirštančio Visagino dabartį, o trupančio Gedimino pilies kalno kaip įkūnytos lietuvybės idėjos fone – ir apie merdinčios šalies gedulingai romią dabartį.

Finalinėje „Žalios pievelės“ scenoje vienas spektaklio herojų šmaikščiai pasakoja apie savo meilę kolekcionuojamiems kankorėžiams, iš kurių randasi spygliuočiai medžiai, pirmieji mezgantys gyvybę net pačiuose sausiausiuose smėlynuose. Kolekcijoje trūksta vienintelio sekvojos kankorėžio, kuris atsiveria tik išdžiūvęs. Bet sekvojos auga drėgnose, miglose skendinčiose vietose, tad šio ilgaamžio medžio kankorėžiai ne džiūsta, o pūva ir atsiveria tik kilus gaisrui.

Labiau ne emocijas, o protą jaudinantis spektaklis išties dramatiškai nuskamba sugretinus šiuos du įvaizdžius: viltasi išauginti dangų ramstančius medžius, o realiai liko tik kalbos apie griežtai saugomą žalią pievelę.

Kartą vienas lenkų intelektualas manęs paklausė: ar žinai, iš ko supranti, jog įvažiavai į Lietuvą? Ir pats atsakė: kai apsidairai aplink ir matai, jog nieko nėra. Kad tai greičiau gaisras…  

Skaitykite daugiau: https://www.naujienos.lt/leidinys/iq/lietuviskos-idejos-bankrotas/

„Žalia pievelė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: nebaigto Visagino istorijos // Milda Brukštutė, 15min.lt, 2017-05-29


„Žalia pievelė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: nebaigto Visagino istorijos

Milda Brukštutė, 15min.lt, 2017-05-29

Scenoje kalbama trimis kalbomis (angliškai, rusiškai, lietuviškai). Ir taip, nuoširdžiai chaotiškai, į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną ateina tikrasis gyvenimas, pirmoji autentiška dokumentika.

Beje, Visagine tų kasdieniame gyvenime naudojamų kalbų gerokai daugiau, mat čia gyvena net keliasdešimties tautybių atstovai. Ir vis dėlto, nors žiūrime kruopščiai net keturių kūrėjų (dramaturgai - Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė bei režisieriai - Jonas Tertelis ir Kristina Werner) sudėliotą spektaklį apie šį miestą, akivaizdu, kad negalime užčiuopti visko: mums leista tik praplaukti paviršiumi, pagauti nuotaiką ir pajusti susidomėjimą - šio miestelio istorija, šiandiena, geografija ir žmonėmis.

„Žalios pievelės“ kūrybinė komanda veikiausiai to ir siekė - sužadinti žiūrovų smalsumą, sukelti jiems norą pakeliauti po savo šalį, sugundyti juos išsimaudyti Visagino ežere ir t.t. Ir tai šiems plačiai užsimojusiems kūrėjams, galima iškart pasakyti, pavyko. Galbūt kaip tik dėl to, kad stebėdamas šį spektaklį neišvengiamai pajunti, jog tai, kas svarbiausia, tikriausia, skaudžiausia, liko už kadro. Jog dauguma Ignalinos atominės elektrinės, o ir šio miestelio statytojų į šią sceną nelipo, jog vietoje jų atėjo jų vaikai, jau nebe taip skaudžiai susiję su dabar vykstančiu IAE uždarymo procesu, su tuštėjančiu miestu, nykstančiais jo pastatais. Pyktis, nusivylimas, iliuzijos ir vis tirštėjantis beprasmybės pojūtis - galime tik įsivaizduoti, nujausti tai.

Pirmą kartą „Žalią pievelę“ žiūrėjau pačiame Visagine, kartu su itin šiltai nusiteikusia vietine publika. Po kiekvieno trumpučio pasisakymo aidint plojimams, negali nejusti šio spektaklio svarbos pačiam miestui. Negali nejusti pasididžiavimo dėl LNDT komandos bendradarbiavimo ir susidomėjimo iš šio miesto žmonių, kuriems, kaip paaiškėja, itin svarbi kultūra. Ir čia viskas, kas vyksta scenoje, atrodo teisinga, pateisinama, suprantama.

Čia, jų pačių namuose, kuriuos spektaklyje perteikia scenografė Paulė Bocullaitė, kaip to, kas pradėta ir nebaigta, kas egzistuoja tik iki pusės, metaforą, jautiesi kone pamalonintas prieš tave atsidūrusių gyventojų atsivėrimo. Jie atėjo kalbėtis: būti suprasti, išgirsti, įvertinti. Ir nieko keisto, kad šie žmonės scenoje jaudinasi, vaidina ar kad poetiškai deklamuoja savo pačių tekstą, kartais kiek nenatūraliai pagražintą išmintingais apibendrinimais ar kalbos žaismu. Tai, regis, tam tikrais momentais net užkerta kelią natūralios intonacijos galimybėms.

Antrasis susitikimas su „Žalia pievele“ įvyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Ir jis buvo kitoks. Sakyčiau, užspaustas. Tie patys vaizdai ir žodžiai čia atrodė kažkaip per ankšti, per sausi, per tvarkingi. Lyg visas miestas, kuriame iš tikrųjų nesame, dabar turėtų išsitekti tuose nukapotuose balduose... O autentiškųjų veikėjų pasakojamos istorijos, kuriose susipina svajonės, sapnai, baimės, šeima ir darbas, - iš nuoširdaus pokalbio, atsivėrimo, nejučia ėmė virsti mėgėjišku teatru.

Tarkime, viena iš natūralesnių spektaklio scenų pasirodė ta, kurioje visaginiečiai iš didžiulio albumo skaitė garbių Lietuvos žmonių sveikinimus, pažadus, padėkas, skirtus Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams. Nes kaip tik čia, saldžiai ironiškoje scenoje, skambant naiviai primityviai melodijai, iš tiesų prireikia vaidybos, atsiribojimo efekto, buvimo kažkuo kitu. Aišku, tai ne tik jaudulio, bet ir erdvės, profesionaliosios teatro scenos, kuri jau pati savaime diktuoja tam tikrą teatrališkumą ir kitokį nusiteikimą, problema. Kirba mintis, kad šis spektaklis kur kas geriau žiūrėtųsi kad ir šio teatro dekoracijų dirbtuvėse...

Labiausiai spektaklio ritmui, jo gyvybei padeda skiriamas dėmesys ne pačiam žmogui, o IAE struktūrai, taisyklėms, įvairioms smulkiai nupasakojamoms pareigoms. Tokiose scenose pasakotojas pagaliau gali nukreipti dėmesį nuo savęs į kažką kitą, kažką aiškiai nupasakojamo ir pažįstamo, kažką, kam nereikia pateisinimų, pagražinimų, išvadų. Dėmesys aplinkai, ne sau, visuomet labiau atpalaiduoja ir suartina. Šiaip ar taip, dėl to čia visi ir susirinkome. Jei ne elektrinė - Visagino, štai tokio miesto, kaip ir šių jo gyventojų, nebūtų (dalis jų paprasčiausiai negimtų). Jos uždarymas, šis egzistencinis veiksmas, kuomet tenka ardyti tai, kas daugybe rankų ir protų buvo sukurta, ir yra svarbiausias spektakliui. Žalia pievelė, toks be galo gražus pavadinimas, reiškia tai, kas turi likti IAE vietoje po visiško jos uždarymo.

Spektaklis, prasidėjęs nuo žmogaus, pabaigoje ir vėl sugrįžo pas žmogų. Panašu, kad kūrėjai tam daugiausiai laiko ir skyrė. Įdomiausia jiems - ne gigantiško mechanizmo veikimo principai, ne jo kuriama nauda ar keliami pavojai, o mažo žmogaus pasirinkimų istorija.

Ir vis dėlto atrodo, kad bandant atverti, sužmoginti pasirinktuosius veikėjus, buvo šiek tiek užsižaista. Kaip kuo puikiausiai galima pajusti spektaklio pabaigoje Aleksandrui Jermolajevui pasakojant apie kankorėžius (ne apie tai, koks jis kankorėžių mėgėjas, o apie įvairias jų rūšis), tik gilindamasis ne į save, o į kitą, žmogus gali tapti bent kiek labiau atsipalaidavęs ir atviras, o kartu ir perprantamas.

 

Laikas mėtyti kankorėžius ir laikas juos rinkti // Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2017-05-26 Nr. 3617 

Laikas mėtyti kankorėžius ir laikas juos rinkti

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“,  2017-05-26 Nr. 3617 

Po itin nesėkmingo sezono LNDT staiga parodė užčiuopęs, nepaleidęs ir ištraukęs į paviršių aukso gyslą – dokumentinį teatrą. Pagal Ignalinos AE darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus ilgai auginta šviežia „Žalia pievelė“ tikrai kažką užaugins tiek teatrui, tiek Visaginui.

„Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Prieš kurį laiką šio rizikingo projekto organizatoriai buvo nusivežę žurnalistų govėdą į „išplėstinę“ spaudos konferenciją IAE, ir tada po ilgos stalkeriškos / soliariškos apžvalgos bent jau aš nusprendžiau: ne, misija neįmanoma. Net plika akimi matėsi, kiek daug čionai buvo ir tebėra „pakasta“, kiek suprojektuota ir jau palaidota tarp tų įsitempusių pušų kamienų, blokų ant žemės ir po žeme. Statei, žmogau, kažką tokio kosminio, o išėjo pragaišties duobė, taigi užversk dabar ją, eik lauk, užmiršk.

O tie, kurie taip nutarė, ir patys tikrai nieko nežinojo. Kaip dabar Mažojoje scenoje sako inžinierius atomščikas Aleksandras: „Я теперь люблю собирать шишки...“ Šekspyriškos potekstės monologas. Argi tokias potekstes perteiksi paprastai?

Stebuklas, kad cheminė / meninė reakcija kažin kaip prasideda ir vyksta pusantros valandos – neperspausta ir nedramatizuota, nesubjaurinta ir neišgražinta. Žalia pievelė teatre. Ir jau nuo pirmojo „kadro“, kuriame prisistato visi 10 save vaidinančių neprofesionalų visaginiečių, greitu tempu montuojamų persišviečiančiame „ekrane“.

Scenografė Paulė Bocullaitė iki šiol (nors daug kas iš mūsų galvojame, kad viskas seniai baigta) tebepjaustomą dalimis elektrinę įdeda į scenos rėmus iš taip pat tragikomiškai supjaustytų sovietinių sofos, stalo, laiptų turėklo, iš kartais įsijungiančio videoekrano, į kurį kaip į puzzlę užtikrintai įspaudžiamas Kosmoso g. 6 ar kitas realus miesto reljefas.

Spektaklio koncepcijos autorių kolektyvas – Jonas Tertelis, Kristina Werner, Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė – dirbo, sakyčiau, taip, kaip dirbama kuriant klasikinį dokumentinį filmą. Apčiuopus nugarkaulį, ilgai renkama medžiaga, jos prirenkama baisiai daug, ji žiauriai perrenkama, išvaloma, atstatoma, lipdoma su kamertonu. Iš viso šito mokslo ir meno išeina (arba ne) poezija, tam tikras eteris, tiesos ieškojimais pakrauta substancija, kuri paskui paveikia ir publiką. „Žalios pievelės“ energija, rodos, išgaunama ir pateikiama elementariausiai – išeina į sceną 10 žmonių ir kiekvienas pasako apie save tai, ką laiko svarbiausia, atsakant į pateiktą rašinėlio temą. Atrodo, tik tiek. Tačiau sukurti ir išspręsti panašią lygtį darbo ir talento reikia daugiau, nei piešti nepriklausomus vaizduotės ornamentus. Be to, šiandien kūrėjui paminti ambicijas ir „neprimesti“ kūriniui savo originalumo reikia titaniškų pastangų. Tą keistą autorinį anonimiškumą iš pradžių stebi įtariai, o pabaigoje šauki: „Bravo, bis!“ Nes tokių monų esi išsiilgęs.

Po spektaklio įaudrinta žiūrovo fantazija tuoj pradėjo generuoti: ak, kaip gerai, bet jeigu jie į savo personažų ratą būtų dar įtraukę tokį ir anokį, jeigu būtų prisikvietę nors vieną seną ir atsakingą IAE darbuotoją... Ne, autoriai nė kiek neforsavo, tapo laidininkais, pasirinko kronikos su „kalbančiom galvom“ stilių. Iš neliteratūrinio teksto eilučių mes sužinome lygiai tiek, kiek leista žinoti šią minutę, o toliau mąstome patys.

Iš veikėjų (apsaugos darbuotojas, teisininkė, inžinierius, konsultantė, moksleivė ir kt.) geriausiai „vaidina“ tie, kurie labiausiai neskirti scenai. Rankos sulenktos, gerokai gunktelėjęs ir neištaria vienos raidės, užstrigęs daro per ilgą pauzę, velka kojas... Žvitriausios dvi merginos, kažkur ragavusios scenos menų, atvirkščiai, tampa tik fonu, kuriame nerangiausieji sužiba labiau kaip neapdirbti brangakmeniai, nebeatrandami mūsų laiko platumose.

Į tekstą neprasiskverbia jau vimdančios žiniasklaidos klišės, vis dar dėliojančios tariamą mūsų kasdienio gyvenimo ar kokio nors publicistinio teatro įvaizdį (pvz., Herkaus Kunčiaus pjesės ištrauka, kurią nugirdau LRT siužete apie Alytaus teatro premjerą). Nėra čia nei kaltinimo dėl akivaizdžiai sužlugdyto miesto, nei valdžios demaskavimo – tik finalinis linksmas „sveikinimo žodžio“ citavimas su Brazausko, Prunskienės, Adamkaus, Kirkilo parašais iš albumo „Ignalinos AE – 25“.

Ką gi, paliepus ES, Lietuva pirmoji tiesiog pionieriškai puolė užkasinėti savo turtą. Tai faktas.

Faktai ir liudininkai išėjo į sceną, ir tarsi ratas pasisuko. Kasetė su kuru vėl įstatyta.

Europos šiandiena „Žalioje pievelėje“ // Monika Jašinskaitė, menufaktura.lt, 2017-05-26

Europos šiandiena „Žalioje pievelėje“

Monika Jašinskaitė, menufaktura.lt, 2017-05-26

 

 

Žalia pievelė - turbūt paskutinė asociacija, kuri ateitų į galvą mąstant apie Ignalinos atominę elektrinę. Reaktoriaus masyvai su trim susijungiančiais kaminais, į reaktorių leidžiami branduolinio kuro stulpai, žvilgsniu sunkiai aprėpiamas valdymo pultas, jonizuojančios spinduliuotės ženklas ar bent atomo branduolys su aplink skriejančiais elektronais... Ne. Būtent „Žalia pievele“ pavadintas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis, kurio išeities taškas - Ignalinos AE uždarymo ir Visagino miesto problemos.

Spektaklyje nepamatysite aktorių-žvaigždžių. Dar daugiau - nepamatysite ir profesionalių aktorių. Rodos, tai pirmas kartas Lietuvoje, kai į profesionalaus teatro sceną įleisti paprasti žmonės, su scena neturintys nieko bendra, - Ignalinos AE darbuotojai ir Visagino gyventojai. Spektaklyje jie nevaidina, arba, kaip kada pavyksta, vaidina patys save. „Žalios pievelės“ idėjos ir teksto autoriai - Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis ir Kristina Werner - darbą sukomponavo pagal jų pačių pasakojimus. Taigi, scenoje dokumentinis teatras, ir istorijas girdime iš pirmųjų lūpų.

Vakarų Europos teatre toks žanras nėra retas, o 2013 metais buvo ypatingai įvertintas Avinjono teatro festivalio organizatorių: Popiežių rūmų Garbės kieme nuskambėjo keturiolikos žiūrovų atsiminimai apie anksčiau Garbės kieme matytus spektaklius. Darbą režisavo prancūzų režisierius ir choreografas Jerôme'as Belis, ypač mėgstantis dirbti su dokumentika ir neprofesionalais. Buvo smagu girdėti subjektyvius pasakojimus, kurių dalimi galėjo pasijusti ne vienas festivalio žiūrovas, netgi pavydu - kodėl tokios daug versijų turinčios istorijos negalimos Lietuvos scenoje? Tačiau dėl dramaturgijos nuspėjamumo, visos eilės žmonių, vieną po kito vejančių pasakojimų buvo galima daryti išvadą: dokumentinis teatras su neprofesionalais - pati nuobodžiausia, labiausiai nuo meno atitolusi teatro rūšis. Jerôme'o Belio darbą gelbėjo tai, kad žiūrovų istorijos papildytos gyvai vaidinamomis į pasakojimus patekusių spektaklių ištraukomis, kurios leido pailsėti nuo klausymo, subjektyvumo, sentimentų ir varginančio susitapatinimo su kalbančiaisiais.

Akivaizdu, kad ir lietuviškoje „Žalioje pievelėje“ režisieriams Jonui Terteliui ir Kristinai Werner teko tvarkytis su didžiuliu žodinės informacijos srautu. Spektaklis netikėtai prasideda anglų kalba: nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding dalinasi Černobylio katastrofos padariniais Didžiojoje Britanijoje, o vėliau pasirodę kiti devyni visaginiečiai kalba rusiškai arba lietuviškai. Kažkurią kalbą sunkiau suprantantiems žiūrovams padeda subtitrai scenos šonuose. Nors tai ne pirmas daugiakalbis spektaklis LNDT scenoje, šįkart toks sprendimas daugiau nei pateisinamas - su kalba spektaklio dalyviai atsineša savo įprastą, autentišką raišką.

Vienoje pirmųjų scenų spektaklio kūrėjai informacijos srautą pradeda formuoti „aukšta nata“: dalyvius rikiuoja į laiko juostą, o kiekviename taške jie skelbia metus ir kas įvyko ar, žvelgiant į ateitį, įvyks. Maždaug taip: „280 000 m. prieš Kristų atsirado Homo sapiens... 1009 metais pirmą kartą paminimas Lietuvos vardas... 1975 metais pastatomas Visagino kertinis akmuo... 2038 visiškai uždaroma Ignalinos AE...“ Tarp 1975-ųjų ir 2000-ųjų jie beria po kelis įvykius per metus, šie tampa gerokai subjektyvesni - „Į Lietuvą gyventi atvyko mano senelis... Festivalyje „Visagino Country“ susipažino mano tėvai...“. Tokioje informacijos lavinoje pradedate susipažinti su šio spektaklio dalyviais.

Netrukus galite atsipalaiduoti ir dalyvius pažinti po vieną - kiekvienas jų pristato savo subjektyvią istoriją. Visi jie - skirtingo amžiaus ir specialybių žmonės, vieni Visagine užaugę, kiti - atvykę iš kitur. Pagarba esantiems scenoje (gi ne be reikalo jie čia atsidūrė, jie turi ką mums pasakyti), žanro žadami asmeniniai požiūriai bei žmogiškas smalsumas skatina jų klausytis.

„Ne iš karto supratau, kas pasikeitė nustojus veikti antrajam reaktoriui,“ - sako Aleksandras Jermolajevas. Panašiai neapčiuopiamai spektaklyje skamba Martyno Bialobžeskio elektronika, kartais nepastebimai kurianti aplinką, kartais - aštriau žadanti dramą, kartais - diktuojanti ritmą vieningai judantiems atlikėjams. Atlikėjai jau beveik meistriškai - ne pasiduodami žiūrovui, o kaip tik jį vesdamiesi paskui save - sceninį vyksmą skubina arba lėtina savo kalbėjimo tempu.

Orientuotis scenoje atlikėjams padeda ant juodų grindų suklijuotos žalios linijos, imituojančios mikroschemų laidus. Kartais spektaklio dalyviai scenoje veikia taip pat tiksliai, kaip darbuotojai atominėje elektrinėje. Štai, kol vyresni pasakoja apie senus laikus, jauniausieji per skaidruolių projektorių žiūri (ir rodo žiūrovams) praėjusio amžiaus Visagino nuotraukas, o žodinė ir vizualinė žinia pabaigiama kartu. Kitais momentais pasitaiko linksmų teatrinių klaidelių. Štai Edita Spudytė, greitakalbe išbėrusi Ignalinos AE viešųjų pirkimų tvarką, akimirkai pasimeta - kurioje kalbos vietoje ji sustojo? Netrukus susiorientuoja ir šypsodamasi tęsia. Jos „klaida“ žiūrovams nesvarbi, nes ji vis dar tęsia, o jie - vis dar nori išgirsti, ką ji nori pasakyti.

Vienas kitą besivejančius monologus kartais perkerta dekoracijų perstumdymas. Spektaklio scenografė Paulė Bocullaitė jas sukūrė iš sovietinių laikų baldų - pusiau nupjauto rašomojo stalo su kompiuteriu, fotelio, gėlių kampelio, - taip pat senos tvorelės, elektrinėje naudotos drabužių spintelės. Tai - jaukus, žmogiško mastelio sceninis sprendimas, papildantis šalta parodų salių estetika dvelkiantį gigantišką videoprojekcijų ekraną, kuriame žodinius pasakojimus papildo Ignalinos AE ir Visagino vaizdų fragmentai. Tačiau bent jau kol kas dekoracijos ir lieka dekoracijomis, jų stumdymas iš pradžių gali pasirodyti įdomus, tačiau vėliau tampa monotoniškas - nepadeda pailsėti nuo klausymo, subjektyvumo, sentimentų ir varginančio susitapatinimo su kalbančiaisiais. Žiūrovai ima skęsti informacijos sraute.

O sentimentų „Žalioje pievelėje“ daug, kaip visada, kai žvelgiama į prabėgusį laiką. Pradedant prisiminimais, kaip suvažiavo visi didžiausi Sovietų sąjungos protai - „teireikėdavo paklausti ir jau turi atsakymą“, tęsiant pasakojimais apie reaktoriaus uždarymo naktį, baigiant jaunųjų palyginimu, kad tėvai vaikščiojo po statybas, o šie laisvalaikį mėgsta leisti griuvėsiuose. Taigi, pagrindinė tema - miesto statymas ir griovimas. Paradoksalu: nors Ignalinos AE reikės vis mažiau darbuotojų, o po dvidešimties metų ji bus visai uždaryta, visi dešimt spektaklio dalyvių scenoje daugiau džiaugėsi dabartiniu gyvenimu Visagine nei nerimavo dėl savo ateities.

Miesto statymo ir griovimo problemą „Žalioje pievelėje“ papildo atominės energetikos, kasdienio gyvenimo, tarnybos valstybinės reikšmės objekte bei saugumo temos. Vis dėlto atrodo, kad kiekvieno dalyvio išsakoma subjektyvi pozicija neperžengia tam tikros politkorekcijos ribos. Šį įspūdį sustiprina ir atlikėjų kostiumai. Debiutuojanti kostiumų dailininkė Inga Skripka visus aprengė nuosaikiais, šiuolaikiškais drabužiais - šiek tiek šilumos, šiek tiek elegancijos, šiek tiek patogumo - tikras aukso vidurys. Į juos pažvelgus, neišsiskyrė jokie ypatingi charakterio bruožai ar pomėgiai. Esu linkusi manyti, kad ta politkorekcija - ne pačių visaginiečių, o bendras teatro profesionalų komandos sprendimas. Ir bijau, kad jis atspindi ne tiek pačius teatro kūrėjus, kiek mus - žiūrovus, arba bent tai, ką apie mus galvoja.

„Žalia pievelė“ tetrunka 1,5 valandos ir per tą laiką tikrai galėtum pamilti žmones scenoje. Į pabaigą, kai jau esate patenkinę savo smalsumą ir jaučiatės pažįstantys spektaklio dalyvius, kiekvienas jų išstoja su pačia asmeniškiausia informacija - ką kiekvienas mėgsta veikti. Tai įvyksta smarkiai per vėlai, žiūrovas paskendęs informacijos jūroje, pavargęs tapatintis su atlikėjais, labiau nori daryti išvadas nei dar ką nors sužinoti. Galbūt tai buvo sąmoningas teatro kūrėjų sprendimas norint šiek tiek atpalaiduoti nuo didžiųjų problemų. Bet tai lemia spektaklio struktūrą nuo temos - prie žmogaus, o ne nuo žmogaus - prie temos, kaip siūlytų spektaklio žanras. Net neabejoju, kad kūrybinė komanda saugo spektaklio dalyvius nuo nesėkmių bei nereikalingų žiūrovų interpretacijų, tačiau kaip tik tai nesukuria stebuklingojo, poveikį lemiančio dokumentinio teatro betarpiškumo.

Kad ir pirmas jos kūrėjams, kad ir netobulas (o kažin ar apskritai galėtų būti tobulas dokumentinis teatras su neprofesionalais?), „Žalia pievelė“ yra geras savo žanro pastatymas ir aktualus spektaklis Lietuvos teatro kontekste.

Pasirodymo pabaigoje Helene Ryding sako, jog atominė energetika paremta žmogaus tikėjimu ir yra nesaugi, ir kad atominės energetikos laikas baigėsi. Tai - vienas tų retų momentų, kai Lietuvos teatre galėjau pajausti, kad čia, ant scenos, iš tikrųjų mąstoma apie dabar bėgantį laiką ir pasakoma, kokia yra šiandiena. Ne Vilniuje ar Visagine, ne Lietuvoje ar posovietiniame bloke, bet - mažų mažiausiai - visoje Europoje.

ŽALIA ATOMINĖ PIEVELĖ TARP DOKUMENTIKOS IR TEATRO // Ramunė Balevičiūtė, „7 meno dienos“, NR. 21 (1215), 2017-05-26

ŽALIA ATOMINĖ PIEVELĖ TARP DOKUMENTIKOS IR TEATRO

Ramunė Balevičiūtė, „7 meno dienos“, NR. 21 (1215), 2017-05-26

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Tačiau šios išties originalios idėjos įgyvendinimas kelia šiokių tokių dvejonių. Kad savo asmenines istorijas scenoje pasakotų ir savo pozicijas išsakytų patys visaginiečiai – principinis spektaklio sprendimas. Apskritai dokumentiniame teatre dalyvaujantys „paprasti“ žmonės – jokia naujiena. „Žaliai pievelei“ tai neabejotinai suteikė nuoširdumo, trokštamo autentiškumo. Veikia vien žinojimas, kad scenoje matai „tikrą“ elektrinės darbuotoją ar „tikrą“ Visagino gyventoją. Kita vertus, reikia didelio režisieriaus meistriškumo ir įgūdžių, kad žinotum, ką daryti su ta „autentika“. Kiekvieno žmogaus pasirodymas scenoje apgalvotas: pradedant tekstu ir baigiant kostiumu (jų autorė Inga Skripka). Kai kuriems rastas ypač išradingas sprendimas, pavyzdžiui, elektrinės Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkės Editos Spudytės ilgai tiradai apie absurdiškas viešųjų pirkimų procedūras. Atlikėjams padeda nesudėtingos kūrybinės komandos suformuluotos užduotys, pavyzdžiui, perstumdyti sovietmetį menančius baldus (scenografė Paulė Bocullaitė), užkloti juos plėvele, žingsniuoti tam tikra trajektorija. Šie veiksmai ne tik padeda neprofesionaliems aktoriams, bet ir kuria reikšminių asociacijų tinklą.

Tačiau režisieriai nesuvaldo vieno dalyko – mėgėjiško azarto būti scenoje. Galbūt tai buvo sąmoningas sprendimas, juolab, matyt, neatsitiktinai paminima, kad kinologas Gerdas Baltušis vaidina mėgėjų teatre, o laisvai samdomas IT specialistas Dmitrij Marčenko dar yra ir klounas. Tarp atlikėjų yra net Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė. Žodžiu, gana artistiška komanda. Todėl jie ir nepraleidžia progos pavaidinti. Tokiomis akimirkomis pradedi galvoti, o kas būtų, jei šių žmonių istorijos būtų patikėtos profesionaliems aktoriams? Jei tiems žmonėms būtų leista ne tiesiogiai, o kitaip dalyvauti spektaklyje? Žinoma, turint omenyje lietuvių aktorių polinkį į žaismę ir improvizaciją, galėtų nutikti visaip, tačiau tikėtina, kad vaidybos profesionalai paradoksaliu būdu dokumentinius žmonių pasakojimus padarytų paveikesnius. Dabar visaginiečių – nepaprastai simpatiškų žmonių – pasirodymas spektaklyje vertingiausias kaip socialinis aktas.

Iš visų „Žalios pievelės“ atlikėjų išsiskiria nepriklausoma energetikos konsultantė, mokslininkė Helene Ryding, Nepriklausomybės pradžioje atvykusi į Visaginą konsultuoti jos darbuotojų elektrinės uždarymo klausimais. Jos pasirodymas scenoje santūriausias, bet kartu tiksliausias, be mėgėjiškos vaidybos priemaišų. Apskritai jos dalyvavimas spektaklyje nepaprastai svarbus, nes ji sukuria atsvarą kitų dalyvių pozicijai. Ryding pasako labai svarbią frazę: „Atominės energetikos saugumas – tai tikėjimo, ne mokslo sfera.“ Su ja niekas nesiginčija, nes niekas iš visaginiečių ir IAE darbuotojų nemąsto tokiomis kategorijomis. Jiems atominės darbo metai – tai jų arba jų tėvų jaunystė, jų miesto klestėjimas, sotus ir ramus gyvenimas. „Tikiuosi, elektrinę uždarinės iki mano pensijos“, – nuoširdžiai sako Violeta Janavičienė, IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė.

„Man labai patinka kankorėžiai“, – rusų kalba „Žalią pievelę“ baigia Aleksandr Jermolajev, Radiacinės saugos skyriaus inžinierius. Pasakoja apie vieną spygliuočių rūšį, kuri daugintis gali tik po gaisro. Taip neprikišamai, lyg niekur nieko pateikiamas perspėjimas – ko gero, simpatiškiausias spektaklio bruožas.

Pirmoji teatro dokumentika – optimistinė Visagino istorija // Gintarė Čiulaidaitė, lzinios.lt, 2017-05-24

Pirmoji teatro dokumentika – optimistinė Visagino istorija

Gintarė Čiulaidaitė, lzinios.lt, 2017-05-24

Praėjusį savaitgalį Vilniuje ir gegužės pradžioje Visagine pradėtas rodyti spektaklis apie Visagino atominės elektrinės (AE) atidarymo ir uždarymo istoriją. Ją pasakoja darbuotojai ir miesto gyventojai, kurie išlieka apolitiški, nors „Žalios pievelės“ tema (kaip ir pats planas, kad palaidojus radioaktyvųjį kurą elektrinės vietoje teliks žalia pieva) kelia kontroversijų ir klausimų.

Vieną tokių prieštaringų situacijų spektaklyje nupasakojo nepriklausoma energetikos konsultantė britė Helene Ryding, dirbanti ir gyvenanti Lietuvoje. Kartą vaikščiodama po Vilnių ji sutiko kolegą iš Suomijos, kurį pažinojo dirbdama Ukrainoje. Bendradarbiai kalbėjosi: „Ką čia veiki?“ – „Atvykau uždaryti Ignalinos AE, darbą apmoka Europos Sąjunga. O tu?“ – „Bandau ją išlaikyti atidarytą, taip pat apmoka Europos Sąjunga.“

Asmeniška – autentiška

Kitos spektaklio istorijos, kurias čia pasakoja dešimt dalyvių, su politiškumu susijusios tiek, kiek jiems yra tekę susidurti su politikais. Ignalinos AE veikimo 25-mečio proga buvo išleista knyga, skirta elektrinės statybos, paleidimo ir eksploatavimo dalyviams. Įžangines kalbas parašė Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Kazimira Prunskienė, Gediminas Kirkilas. Kai kurie spektaklyje cituojami politikai įsitikinę, kad atominė energetika yra švariausia ir mažiausiai žalinga aplinkai.

Skaitydama vieną šių politinių padėkų Maša bene ironiškai suduoda sau į krūtinę. Spektaklio dalyvė teatrališkai (ji – Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė) vaizduoja, kokios neaktualios ir svetimos jai yra politinės kalbos.

Kiti pasakotojai pasijuokia iš savęs cituodami dvidešimt keturių žodžių ilgumo pareigų pavadinimą (Gerdas Baltušis – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Ignalinos rinktinės, branduolinės energetikos objekto apsaugos dalinio reagavimo skyriaus jaunesnysis specialistas, vyresnysis puskarininkis, kinologas) ar klaidžias teisines procedūras, su kuriomis kasdien susiduria. Monotoniškai kartojamas įėjimo į AE ritualas.

Daugiau dalyviai pasakoja savo gyvenimo istorijas, kuriose AE tėra atsitiktinis geografinis objektas, nors tai ir pagrindinė spektaklio tema. Sąsajos gana epizodinės – jų prisiminimai iš vaikystės, profesijos paieškos, tebetrunkančios ligi šiol, šeimos atvykimo į buvusį Sniečkų istorijos, pirmasis namas Kosmoso gatvėje, kuriame tilpo visos visuomeninės institucijos, AE statymas, galiausiai – uždarymas. 2009 metų gruodžio 31-osios vakarą visaginiečiai nieko nepajuto – nutraukus elektrinės eksploatavimą nė lemputė jų namuose nesumirgėjo.

Apie ateitį – optimistiškai

Dokumentinį spektaklį prieš porą metų pradėjo kurti idėjos ir tekstų autorius Rimantas Ribačiauskas (jį įkvėpė vokiečių teatro grupė „Rimini Protokol“, sudėliojusi interaktyvų pasivaikščiojimą po sostinę „Remote Vilnius“, – R. Ribačiauskas koordinavo šį pastatymą), režisierė iš Didžiosios Britanijos Kristina Werner, dirbanti būtent su bendruomenėmis, režisierius Jonas Tertelis, tekstų bendraautorė Kristina Savickienė.

Kas savaitę jie vyko į Visaginą, ten susitikdavo su bendruomene, rengė kūrybines dirbtuves, kepė pyragus. Visagine veikia mėgėjų teatrų grupės. Nusistovėjusi nuolatinė kūrybinių dirbtuvių lankytojų grupė su teatralais atkūrė chronologinę miesto istoriją, į kurią įtraukė savo biografijas, nubrėžė žemėlapį. Visa tai panaudota ir spektaklyje.

„Žalioje pievelėje“ – ne vien Visaginui aktualios temos. Per kelis dešimtmečius lietuvių ir rusų santykiai čia nusistovėjo, nors būta neramių laikų, šį kraštą taip pat palietė emigracijos bangos – mokytis bei dirbti išvyko jauni žmonės, AE darbuotojai išvažinėjo statyti kitų jėgainių – tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Vis dėlto apie miesto ateitį spektaklio dalyviai svarsto ne dramatiškai, o pozityviai ir optimistiškai nusiteikę. Galbūt gailaus tragizmo būtų prisodrintas toks spektaklis, kurį rašytų poetai ir kuriame vaidintų aktoriai, bet „Žalios pievelės“ istoriją autoriai sudėliojo trumpai, aiškiai ir visgi literatūriškai. Dalyviai pasakoja savo gyvenimo istorijas, kuriose AE, nors ir pagrindinė spektaklio tema, tėra atsitiktinis geografinis objektas.

Jie pabrėžė sąsajas tarp tų pačių kartų. Daugiausia panašumų turi jauniausios kartos atstovai. Moksleiviai Auksė ir Vladimiras nors kalba skirtingomis kalbomis, abu mėgsta apleistus pastatus, dalyvauja toje pačioje užklasinėje veikloje, pasakoja apie panašius tėvų likimus ir sprendžia tas pačias problemas.

Scena be aktorių

Be minėtų teatrinės laboratorijos dalyvių, scenoje pasirodo Visagino kūrybos namų Atviro jaunimo centro sektoriaus vedėja Olga Solovjova, Ignalinos AE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė, Radiacinės saugos skyriaus vyresnysis spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas (sužinome, kad jo hobis – kankorėžių kolekcionavimas), informacinių technologijų (IT) specialistas (be to, jis – klounas) Dmitrijus Marčenka. G. Baltušis trumpai nupasakoja, kaip išdresuoti šunį, kad jis ieškotų sprogmenų, Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkė Edita Spudytė – kaip vykdomi AE viešieji pirkimai.

Visaginiečių spektaklyje sudomina asmeninės istorijos, jiems patiems atrodančios gana įprastos ir nuobodžios. Tačiau scenoje nevaidina nė vienas aktorius – dalyviai apie save kalba taip, kaip kalbėtų sutikti viduryje miško išsiraizgiusiose Visagino gatvėse. Jiems svetimos tradicinės teatro taisyklės, scenos dėžutėje jie nesiorientuoja taip, lyg ją pažinotų tiek metų, kiek darbuotojai pažįsta AE. Retkarčiais užsikirsdami ar sulėtindami greitakalbę jie rodo vis dar esantys autentiški pasakotojai, atskleidžiantys savo unikalią istoriją.

„Žalia pievelė“ – sėkmingiausias dokumentinio teatro pavyzdys nuo tada, kai Oskaro Koršunovo režisuojamuose spektakliuose (taip pat šiame teatre) ėmė rodytis tikros asmenybės, nevaidinančios personažų, o rodančios save. Kiti ne vaidybos pavyzdžiai buvo matyti „No Theatre“ judėjimo spektakliuose, iki šiol atpažįstami „Bad Rabbits“ sindikato kuriamuose pasirodymuose. Visgi būti pasakotoju ir vaidinti pasakotoją – dvi skirtingos užduotys. Taip pat skiriasi ir žanrai – dramaturgija socialine tema, paremta tikrais pasakojimais, kuriuos rašytojas įpynė į savo siužetą, bei neišgalvotos, nepakeistos, dokumentinės istorijos – fakto žanras.

Iki 2038-ųjų

„Žalią pievelę“ kūrėjai ir dalyviai pristatė Ignalinoje, po ekskursijos po AE. Scenografijoje, kurią kūrė Paulė Bocullaitė, atpažįstami vaizdai iš reaktoriaus salės, bloko valdymo skydo. Spektaklio dailininkė pamatė tapybiškas Ignalinos AE vietas, kurias perkėlė į sceną, o iš ten skolintus baldus ir darbo stalą perpjovė per pusę, taip rodydama AE skersinį pjūvį.

Kompozitorius Martynas Bialobžeskis irgi parinko iš elektrinės „pasiskolintus“ garsus, kurie papildo spektaklio pasakojimus. Režisieriai J. Tertelis ir K. Werner išlaikė ritmingą, tvarkingą, dinamišką spektaklio kompoziciją ir neįpynė daugybės mizanscenų bei metaforų, kurios būtų pabrėžusios simbolines prasmes ir užgožusios spektaklio žanrą – dokumentiką.

Ignalinos AE visiškai uždaryti ketinama 2038 metais. Po 21 metų ten – planuojama – liks trys radioaktyviųjų atliekų kapavietės ir žalia pievelė.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/pirmoji-teatro-dokumentika-optimistine-visagino-istorija/244387
© Lietuvos žinios

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2017-02-10, Nr. 6

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2017-02-10, Nr. 6


Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.

Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.

Praėjo dvidešimt septyneri metai nuo pirmojo reaktoriaus paleidimo. Suplanuoti keturi reaktoriai, spėta pastatyti du, vienas iš jų jau sustabdytas, kitas stabdomas. Branduolinių reaktorių uždarymas nepraeina be pėdsakų, lieka radioaktyvios atliekos, be to, visaginiečiai ne tik savo mintimis, bet ir rankomis turi sunaikinti tai, ką patys sukūrė. Kas yra tie žmonės, kokia jų tapatybė, susiformavusi su šia galios anatomija? Kokia psichologinė visaginiečių būsena? Kaip gyvena tie, kurie kadaise statė atominę, o šiandien turi rūpintis, kad sustabdyti reaktoriai būtų saugūs?

Tai nusprendė patyrinėti Nacionalinio dramos teatro komanda. Rimantą Ribačiauską, „Sirenų“ festivalio metu kuravusį teatro „Rimini Protokol“ lietuvišką variantą „Remote Vilnius“, įkvėpė naujos teatro formos, gimstančios už tradicinio teatro ribų. Jis neieškojo „iš piršto laužtų“ aktualijų, kurias šiandien gana „madinga“ integruoti repertuariniuose teatruose. Jis, dirbdamas su vokiečiais ir šveicarais, susidomėjo gyva Lietuvos žaizda – Visaginu. Ratas plėtėsi: buvo pakviesti Kristina Werner ir Jonas Tertelis, neseniai prisijungė Kristina Savickienė ir kompozitorius Martynas Bialobžeskis. 

Patyrinėjus santykinai mažą ląstelę – kelių žmonių gyvenimą, atsiskleidžia realybės piktžaizdės. Būsimam teatro projektui pasirinkti kadaise „importuotų“ žmonių likimai. Visaginiečiai tikėjo savo ateitimi, mėgavosi gerove, o šiandien liko prie „suskilusios geldos“, todėl kiekvienas miesto langas, kiekvienos šeimos istorija yra lyg sustingusio laiko muziejus.

Miesto langai daugiausia nekeisti ir nedažyti nuo 1975-ųjų, kai buvo pastatyti pirmieji daugiabučiai. Šiukšles surenka mašinos, dar nuo sovietmečio atvykstančios tam tikru laiku, kai gyventojai turi jas išnešti. Bet miestas švarus švarutėlis. 1992 m. pašventinta Jono Krikštytojo Gimimo cerkvė įsprausta tarp sovietmečio blokinių namų (stačiatikių parapija čia įregistruota 1990-aisiais, pirmosios pamaldos vyko butuose, o 1991 metais – Ignalinos AE perduotame name). Ši raudonų plytų šventyklėlė primena, kad žmogaus niekur neveda ir išvesti negali jokie inžineriniai keliai. Kai ekonomistai ir politikai priima sprendimus, jie nesidairo į žmones, jų emocijos, reakcijos niekam neįdomios.

Politinė, socialinė, ekonominė, kultūrinė radiacija Visagine tokia stipri, kad neliko neapšvitinto nė vieno žmogaus. Vyresnieji vengia apie tai kalbėti, nes tai tolygu gyvos žaizdos draskymui. Jauni žmonės atviresni, jiems paprasčiau per siūlomą teatrinę formą praverti savo autentiškus išgyvenimus. Jaunesnės kartos žmonės nepatyrė tokio stipraus emocinio ir socialinio sukrėtimo kaip jų tėvai ir seneliai. Tačiau tik nedidelė jaunimo dalis organiškai integruojasi į dabartinę Lietuvą; kiti išlieka it vaikai, dar kiti – aiškiai bręstantys Lietuvos antagonistai. Nenuostabu, nes pagrindinis informacijos šaltinis – Rusijos televizija.

„Žalios pievelės“ kūrėjams svarbiausia – „sukabinti“ skirtingų žmonių likimus kaip tam tikrą uždarą ląstelę. Pasitelkdami autentiškus pasakotojus kūrėjai analizuoja konkretų objektą – AE, kuri tampa ryškia dramaturgijos ašimi, nes Visagine „pasiklydusi“ istorija reflektuoja šiandienos žmonių atmintį.

Scenoje – laisvi ir kartu aplinkybėse įkalinti devyni žmonės. Aktoriais tapę visaginiečiai, jų autentiški tekstai skleidžia didelę energiją, lyg būtų fiziškai sugėrę ją iš atominės elektrinės. Žiūrovai negali nuspėti, apie ką ir kaip prabils vienas ar kitas, sėdintis prieš juos. Jiems patiems sunku nujausti, kas jų kasdienybėje yra svarbiausia. Spektaklio kūrėjai ne tik atrenka, išgrynina žmonių papasakotas istorijas, bet ir paverčia jas impulsų pilnais atradimais. Tik iškart kyla klausimas, kodėl šioje tarpinėje teatro stotelėje nėra vyresnės kartos žmonių?

Režisūros studijas baigusi jauna moteris, AE dirbanti viešųjų pirkimų specialistė, moksleivė, AE inžinierius, statybos ir remonto cecho sekretorė, kinologas (prisistatęs kaip „valstybės sienos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Ignalinos rinktinės, branduolinės energetikos objekto apsaugos dalinio reagavimo skyriaus jaunesnysis specialistas, vyresnysis puskarininkis, kinologas“), jauna mama, žmogus, kuris visą gyvenimą veikia tik tai, kas jam patinka, moksleivis, kurio senelis AE užėmė aukštas pareigas, – tipiški Visagino gyventojai. Šie žmonės, tapę aktoriais, „bangavo“ ne tik savo emocijomis, bet ir keistų siužetų pasakojimais, o pasibaigus veiksmui ir atidengus langus už jų išryškėjo „nebylus“ pastatas „nebyliais“ langais. Tokių Visagine daug. Jie mena gyvenimą, skausmą, kurį vieni žmonės išsinešė į nežinią, kiti – į Rusiją, treti – į Europą.  

Šį teatro laboratorijos seansą stebėjo kultūros ir politikos geografė dr. Leila Dawney iš Braitono universiteto. Pastaruoju metu ji daugiausia dėmesio skiria bendruomenėms, susijusiomis su atomine energetika. „Ką išgyvena žmonės, įtemptai laukiantys tos akimirkos, kai bus išjungta energija, apie ką jie mąsto, kaip keičiasi. Kas su jais vyksta po atominės elektrinės uždarymo? Bandant aprašyti šiuos procesus, dingsta labai svarbūs niuansai, o žiūrėdamas spektaklį tu viską gali pajausti, išgyventi kartu“, – po spektaklio pristatymo kalbėjo ji. Teatras kaip tik ir padeda šiems žmonėms suformuoti analitinį požiūrį į juos supančias aplinkybes. Kiekviena „dokumentinė“ istorija, išreikšta gyva emocija ir tikrais jausmais, gali būti prilyginta sceninių personažų gyvenimui.  

Nemažai buvusių AE darbuotojų kaip priešnuodį pasirinko meną. Buvusi inžinierė statytoja, šiuo metu meno mokyklos mokytoja, dalyvavusi spektaklio pristatyme, su jo kūrėjais pasidalijo savo prisiminimais: „Statyti buvo įdomu, šiame mieste gyveno „vaikščiojančios enciklopedijos“. Mūsų vaikai buvo keturmečiai, o mes dieną naktį savo energiją aukojome elektrinės statybai. Šito perduoti neįmanoma, nes labai skausminga. Juk sustojo visas gyvenimas! Tik praėjus dvidešimčiai metų mes vėl turime nuolatinį ryšį su artimaisiais Rusijoje, nes tik dabar ten normaliai veikia internetas. Liūdniausia, kad niekas negali atsakyti, kas mūsų laukia. Gaila, aišku, ir dėl to, kad čia praėjo mūsų jaunystė.“

Deimanto Narkevičiaus filme „Lietuvos energija“ (2000) buvo pasakojama apie Elektrėnų elektrinę, bet šių dviejų atminties reprezentacijų sulyginti negalima. Nors abiejų šaltinis – konkretūs objektai, Visagine šalia kitų skaudulių opiausiu klausimu išlieka laisvės koncepcija.

Ką patirs žiūrovas, kodėl šio gyvenimo tyrimas aktualus šiandien? Kas yra ta „žalia pievelė“? Ar tai keistai sustingęs laikas, ar kol kas dar tiksinčios elektrinės žmonių gyvenimas tarp pušynų ir ežerų įsikūrusiame gete? Ar naujoji visaginiečių karta sugeba įprasminti realybę? Ar Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui pavyks užčiuopti, ko baiminasi ir ko ilgisi šio krašto žmonės? Ar praradimai jiems padovanos naujus atradimus?

Interviu

Visaginas – mūsų likimo miestas // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2017-04-16

Visaginas – mūsų likimo miestas

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2017-04-16 

 

Netrukus Visagine, kiek vėliau Vilniuje įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Žalia pievelė“ premjera. Koncepcijos ir teksto autoriai – Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner, režisieriai – Jonas Tertelis, Kristina Werner, scenografė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.


„Žalios pievelės“ dalyviai Dmitrij Marčenko, Vladimir Medvedev ir spektaklio sumanytojas Rimantas Ribačiauskas. L. Lozovič nuotr.

Apie naująjį darbą kalbamės su pagrindiniu būsimo spektaklio iniciatoriumi Rimantu Ribačiausku.

Kaip gimė šį idėja per teatrą analizuoti Visagino situaciją?

Prieš kelerius metus, dar studijuodamas, susipažinau su mergina iš Visagino, ne kartą lankiausi jos šeimoje. Tai buvo standartiniai visaginiečiai, emigravę iš Kazachstano ir Ukrainos – tykūs, ramūs žmonės, retai išeinantys iš savo susikurto siauro rato, bet labai mieli ir draugiški. Ne kartą lankiausi tame mieste, pripratau prie jo, pradėjau pastebėti ir architektūrinį, ir pačių žmonių išskirtinumą. Net nutrūkus asmeniškiems santykiams, Visagino nepamiršau. Į jį grįžau 2014 metais su „Rimini Protokoll“ komanda, kuri 2015 metais Lietuvoje sukūrė spektaklį „Remote Vilnius“. Mano pirma mintis buvo pasiūlyti „Rimini“ imtis Visagino temos. Po kurio laiko išaiškėjo, kad jie negali, ir netrukus aš grįžau prie šios idėjos. Šiandien itin džiaugiuosi, kad per tą laiką susiformavo kita komanda, kitas ratas žmonių, būtent – Lietuvos menininkų. Pakviečiau Joną Tertelį ir visai netikėtai teatre pasirodžiusią vokietę Kristiną Werner, kuri šiuo metu gyvena Lietuvoje ir buvo atėjusi pasiūlyti teatro taikomojo meno idėjų. Vokietijoje ji studijavo teatro pedagogiką, o baigusi šiuos mokslus, išvyko į Londono Goldsmito universitetą, vieną geriausių menų universitetų Anglijoje, kur įgijo teatro taikomojo meno magistro laipsnį. Ją ypač sudomino Visagino situacija.

Kaip pajutote, kad šioje situacijoje gali atsirasti teatras? Juk yra ir kitų meno formų kalbėti apie panašius dalykus?

Dirbti teatre pradėjau prieš gerus dešimt metų, dar studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje. Iš pradžių „Sirenų“ festivalyje, vėliau – OKT / Vilniaus miesto teatre. Ten dirbusių daugybės talentingų žmonių kurtas teatrinis pasaulis visada balansavo tarp, viena vertus, Lietuvoje įprasto literatūrinio, kita vertus, labiau socialinio, performatyvaus, konceptualaus teatro. Jau tada viskas galvoje pradėjo maišytis.

Vėliau išvykau mokytis į užsienį, studijavau interaktyvias medijas Dublino universitete, kur gilinausi į teatro ir medijų santykį (apie tai buvo tiek teorinis, tiek praktinis darbas). Tada sekė stažuotė mažoje kompiuterinių žaidimų studijoje, po to –darbas su „Rimini Protokoll“ Vilniuje, stažuotė „Blast Theory“ Braitone, Didžiojoje Britanijoje (abi šios teatro grupės – smarkiai tarpdisciplininės, jų menas – socialiai angažuotas). Žodžiu, visi menininkai, su kuriais dirbau, iš kurių mokiausi ir kurie man padarė didžiausią įtaką, buvo iš to „kitokio“ teatro. Ilgainiui supratau, kad tas maišymasis man patinka, kad kitaip jau ir nebegaliu. Dėl to ir „Žalios pievelės“ idėja atsirado kažkaip natūraliai. Sakyčiau net ne tai, kad pajutau, jog šioje situacijoje gali atsirasti teatras, o tiesiog negalėjau nepajusti, kad čia jis atsirasti negali.    

Koks tas „kitoks“ teatras? Alternatyvus?

Vengiu panašių apibrėžimų. Man svarbiausia – atsispirti nuo realybės, nuo tikrovės. Įdomu tai, kas šiandien aktualu žmonėms. Mūsų kasdienybėje pakankamai daug performatyvumo. Kai atsispiri nuo tikrų istorijų, kurių pritvinkusios žmonių galvos ir apie kurias jie taip entuziastingai pasakoja, tarytum tampi laidininku, padedi tai išdistiliuoti.

Kurie taškai Visagine yra skausmingiausi?

Visų pirma, tai yra monoindustrinė bendruomenė, kuri neteko savo kertinio dalyko, kuris varė viską į priekį – elektrinės. Ekonominiu požiūriu tai yra labai skausmingas faktas. Atominėje elektrinėje „aukso amžiaus“ laikotarpiu dirbo virš penkių tūkstančių žmonių, dabar – du tūkstančiai. Mieste neliko pagrindinio objekto, dėl kurio miestas klestėjo. Šiuo metu ekonominiu požiūriu miestas krenta žemyn, žmonės, kurie nemato perspektyvų, išvažiuoja – kas į Rusiją, kas į Vakarus. Kitas svarbus dalykas – tarytum nebuvo šiam miestui poreikio būti Lietuvoje. Visagino gyventojai puikiai jautėsi savo tarytum utopiniame burbule ir gerai jame gyveno. Kadangi žmonės buvo suvežti iš visos Sovietų Sąjungos, dėl to kalbėjo rusiškai. Man atrodo, jis ir pavaldus buvo tiesiogiai Maskvai. Šiame mieste faktai persipynę su mitais. Tai – taip pat įdomus dalykas. Dabar kaip tik prasidėjo tas laikas, kai Visaginas ėmė suprasti, kad jis yra Lietuvoje, o Lietuva – kad Visaginas yra joje. Bet šis momentas yra labai sudėtingas. Dabar viskas aprimo, bet visai neseniai Lietuvos žiniasklaida kūrė scenarijus, kaip Visaginas taps neramumų židiniu, norės atsiskirti nuo Lietuvos kaip miestai Rytų Ukrainoje.

Didžiuosius miestus sudaro daugybė bendruomenių, ir jeigu viena iš jų „sugriūva“, tai lieka daugybė kitų. O kai Visagine griūva tai, iš ko buvo suklijuotas miestas, formuojasi pagrindiniai skauduliai.

Nuo ko prasidėjo šio sumanymo įgyvendinimas?

Pradėjome dirbti dar pernai spalį. Rinkome žmones, skelbėme atviras „dirbtuves“. Į pirmas kūrybines dirbtuves neatėjo niekas, mes stovėjome trise su iškeptu pyragu. Vėliau žmonės pamažu rinkosi. Iki Naujųjų stengėmės ir žmones pritraukti, ir jiems save pristatyti, po Naujųjų – tuos žmones „klijuoti“. Daug žmonių cirkuliavo, nuolat generavome turinį. Buvo pateiktas miesto žemėlapis, kuriame jie žymėjo svarbiausias vietas ir pasakojo apie jas, taip pat darėme laiko juostą, kurioje buvo sužymėti globalūs pasaulio įvykiai, Visagino įvykiai ir jų asmeniniai įvykiai. Vėliau nagrinėjome tą dėlionę ir žiūrėjome, kas, kur, kada vyko. Besigilindami į atskirų žmonių pastebėjimus, visa tai tikrinome su oficialiais šaltiniais. Šis „žaidimas“ padarė didžiulę slinktį žmonių galvose. Įdomu ir tai, kad kai kurie pasitraukę žmonės po kurio laiko grįžo ir liko iki dabar.

Kodėl kai kurie žmonės pasitraukė iš šio projekto?

Vieni dėl laiko stokos, kiti – dėl atstumo. Viena mergina visaginietė, pavyzdžiui, net iš Klaipėdos važinėjo, bet jai tapo per sudėtinga. Kai kas per tą laiką susirado darbus, nors pradžioje buvo laisvi. Pastaruoju metu mes savaitę praleidžiame Vilniuje, penkias dienas Visagine. Gyvenome labai simbolinių pavadinimų vietose – viešbutyje „Idilė“, dabar – šešių vietų hostelyje „Šeši partizanai“.

Natūralu, masiškai žmonės nenori tokiame projekte dalyvauti. Aš ir apie save pagalvojau: ar drąsiai lipčiau į sceną? Aišku, kad tai baisu. Ne visi gali būti prieš žiūrovus, bet tie, kurie liko projekte – tikrai gali. Vien dėl to atkrito kai kurie mums svarbūs „aktoriai“. Po interviu su pirmaisiais šio miesto statytojais mes supratome, kad pirmąją Visagino kartą atskleisime kitomis teatro priemonėmis, medijų pagalba.     

Tie patys žmonės elektrinę statė, dabar tie patys turi ją „sugriauti“. Kokie procesas vyksta šių žmonių sąmonėje?

Kalbant apie trečiąją kartą, apie tuos žmones, kurie užaugo ir susiformavo Visagine, pastebi, kokius jie dalykus akcentuoja: vieni prisimena nuolat vykdytus sirenų testus, įvairius apmokymus mokyklose. Keletas sutiktų žmonių mums pasakojo apie vaikystės sapnus, susijusius su avarija elektrinėje – sprogimą, evakuaciją. Iškart kyla Černobylio vaizdiniai, kuriuos kiekvienas žino iš įvairių medijų. Bet yra ir tokių, kurie pasakojo, kad nieko ypatingo nebuvo; jų požiūris labiau pragmatiškas.

Ar visaginiečiai myli Lietuvą?

Mums kalbantis su miesto statytojais (vyriausios kartos visaginiečiais), daugelis sakė, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jie jokio skirtumo nepajautė. Man atrodo, jie nejaučia ypatingos meilės, bet nejaučia ir antagonizmo. Kaip ir sakiau, jie gyveno „muilo burbule“, kurio sienelė po truputį plonėja, gal jau tuoj ir jos nebeliks.

Jeigu kalbėti apie visaginiečius apskritai, tai dauguma jų Lietuvą laiko jei ne savo tėvyne, tai tikrai savo šalimi. O kas yra ta meilė savo šaliai? Tai – ir meilė miškui, ir gatvei, kurioje gyveni, ir bendruomenei, kurioje esi. Šia prasme visaginiečiai tikrai turi ką mylėti, nes bendruomeniškumo jausmas mieste – labai stiprus. Kitas dalykas – meilė šaliai kaip kažkokiai bendrai susikurtai sistemai, kurioje jautiesi saugus, galintis kurti, keisti. Ar mes gyvename šalyje, kurioje žmonės gali taip jaustis? Man atrodo, kad ne – dauguma žmonių taip nesijaučia. Ir čia kalbu ne tik apie visaginiečius, nors visaginiečiams tai – labai aktualu, ir apie tai mes kalbėsime „Žalioje pievelėje“. 

Kas yra „Žalia pievelė“?

Tai yra terminas, kuris apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko – tik žalia pievelė. Mus šis terminas „užkabino“ ne dėl „funkcijos“: tai gali simbolizuoti naujus dalykus, tai, kas atsiranda, kai nelieka „pramoninių“ dalykų, arba tai, kas lieka, kai nieko nebelieka.

Urbanistikoje yra du terminai: „greenfield“ („žalias laukas“), kai kalbama apie nepaliestas teritorijas, apie gamtos lopinėlius arba apie tas vietas, kuriose ratas apsisuka, „nušluojama“ pramonė ir grįžta natūrali gamta. Ir kitas – „brownfield“ („rudas laukas“) – tai tos vietos, kuriose buvo pramonė, ji nustojo veikti, bet iki galo jos pėdsakai nepanaikinti. Dabar aiškėja, kad elektrinės vietoje vis dėlto bus „brownfield“, nes jau dabar pasigirsta nuomonių, kad staigus reaktoriaus išmontavimas neįmanomas, nes jame – per didelis radiacijos kiekis, ir po kurio laiko reikės uždėti ant jo sarkofagą ir laikyti jį mažiausiai penkiasdešimt metų, kol sumažės radiacijos kiekis, kol ten galės bent robotai įlįsti, nes dabar, sako, net robotai gestų. Nors gal tai mitas?

Nesunku pastebėti, kad Visaginui kultūra ypač svarbi. Ar taip yra dėl to, kad kažkada į šį miestą iš Rusijos atvyko daug išsilavinusių žmonių, ar tai gelbėjimosi ratas? Kai miestas dar tik buvo statomas, į Vilnių, į spektaklius, iš Visagino atvykdavo po dešimt autobusų. Neįtikėtina! 

Nuo pat miesto kūrimosi pradžios šiame mieste kultūra buvo svarbi. Manau, išsilavinusiems žmonėms tiesiog reikia kultūros. Dabar tai tapo tiesiog tradicija. Po pamokų didžioji dauguma vaikų lanko būtent meno būrelius.

Iš pradžių visaginiečiai grybavo savo kiemuose. Pirmieji šio miesto statytojai sako, dažnai sutikdavo elnius, vilkus... Balkonuose straksėjo voverės, suko lizdus dideli paukščiai...

Ir dabar Visagine nuo kiekvieno namo iki miško – daugiausia septynios minutės kelio. Tai yra prabanga: būti urbanistinėje erdvėje ir čia pat džiaugtis gamta! Visagino utopija šiek tiek įgyvendinta. Nors Visaginas sukurtas pagal Sovietų statybos kombinatų standartus, bet, paradoksalu, architektūriškai jautriai išprojektuotas. Nors jame naudojamas tas pats „lego“ konstruktoriaus principas, bet jame paliktos rekreacinės erdvės, vaikų žaidimo aikštelės... Jame yra tiek grožio, kiek tik jo galima sukurti, naudojant tokias „nuobodžias“ konstrukcijas. Kokia puiki cerkvė iš raudonų plytų! Arba sujungimai, arkos tarp daugiabučių. Tos raudonos plytos – lyg torto papuošimai. Jos – viso miesto akcentai.

Teko skaityti apie ypatingą visaginiečių meilę gamtai. Jie raudonomis plytomis atskiria žalias pieveles, o jose augančias pušis prižiūri, pavasarį sausas šakeles nugeni. Rodos, gamtos aplink užtenka, bet tuo pačiu ją labai brangina, puoselėja. 

Kaip man pasakojo pirmas vyriausiasis miesto architektas, pirmasis Visagino projektas (tiesa, taip ir likęs popieriuje) buvo tik trys namai, lyg gyvatės. Įsivaizduokite, kokio ilgio turėjo būti tie namai, kad juose tilptų 30 tūkstančių žmonių. Jiems buvo svarbus perimetras, jie siekė kuo mažiau miško iškirsti. Statant urbanistinį gigantą, simbiozė su gamta tikrai išlaikyta. Tai ypač jaučiasi pavasarį, vasarą, kai viskas žydi.

Kiek visaginiečiams svarbus naujasis spektaklis?

Aišku, dabar didžiausias dėmesys sutelktas į mūsų „aktorius“. Jų bus dešimt: devyni visaginiečiai ir viena britė, nuo 1997-ųjų – Jungtinių tautų konsultantė. Ji Lietuvai atstovavo uždarant elektrinę. Ji daug keliauja po užsienį. Spektaklyje skambės trys kalbos: lietuvių, rusų, anglų. Matau, kaip keičiasi šie žmonės, jiems tapo svarbu tai, ką sako, už ką atsako. Kinta jų požiūris net ir į elektrinės uždarymo situaciją. Kituose miestuose daugelis galvoja, kad tos elektrinės jau apskritai nėra. O ten dar dirba du tūkstančiai žmonių, ir elektrinė dar dvidešimt metų veiks.

Kuriant, kas buvo kitaip, nei įsivaizdavai?

Atominė energetika – įdomus dalykas vien dėl to, kad ją žmogus sukūrė. Visada įdomu papulti ten, kur nėra lengva papulti. Visaginas – lyg žvėriukas, lyg koks tigras, kurį gali glostyti, bet jis netikėtai gali įkąsti. Manau, mes pataikėme į dešimtuką tarptautiniame kontekste. Bendraujame su britų mokslininkais iš Sasekso ir Braitono universitetų, kurie tiria monoindustrines bendruomenes, susijusias būtent su atomine energetika. Jų duomenimis, per ateinančius dešimt metų penkiasdešimt procentų visų Europos atominių elektrinių turi būti uždaryta. Dabar yra tas laikas, kai jos baigia savo darbo ciklą. Aišku, įdomu, kaip kitos šalis su tuo tvarkysis. Neteko girdėti, kad kas apie tai kurtų spektaklius, išskyrus kubiečius. Tai irgi buvo utopinis projektas, kurtas kartu su Tarybų sąjunga. Vienoje įlankoje turėjo išdygti dešimties reaktorių elektrinė. Iškasė pamatus, pradėjo viską formuoti, bet Sovietų sąjunga griuvo, ir tas projektas nutrūko. Atsirado kubiečių, kurie tai nori užfiksuoti, kuria dokumentinį teatrą. Būtų įdomu kada nors su jais pasikeisti teatrine patirtimi.

Parengė Daiva Šabasevičienė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. gegužės 17 d. 10:11 / Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Laba diena, Dalia, trukmė – 1 val. 30 min.

2017 m. gegužės 15 d. 08:27 / Dalia

Kokia spektaklio trukmė? Nes po to reikės grįžti į kitą miestą...