ŽALIA PIEVELĖ. Pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus Premjera

Apie

„Žalia pievelė“ – taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko, tik žalia pievelė.

Šiandien oficialiai skelbiami elektrinės uždarymo metai – 2038-ieji. Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių, maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje. Ką jie išgyvena, ardydami tai, ką statė? Kokia miesto ateitį mato? Kaip jaučiasi nuolat blaškomi tarp besikeičiančių politinių prioritetų ir direktyvų? Ką apskritai reiškia tokio objekto uždarymas ir kokie jo ilgalaikiai padariniai Visaginui, Lietuvai, pasauliui?  

„Žalioje pievelėje“ – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino gyventojai. Savo rankomis statę elektrinę ir miestą, atvykę į jį Nepriklausomybės laikais arba jame užaugę. Inžinieriai, teisininkai, apsaugos darbuotojai, menininkai, moksleiviai. Abejojantys Visagino ateitimi arba ja tikintys.

Šis spektaklis – pirmas Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis.  

Spektaklio rėmėjai:

   

 

Spektaklio partneriai:

    

Datos

Rodyti daugiau

Recenzijos

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2017-02-10, Nr. 6

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2017-02-10, Nr. 6


Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.

Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.

Praėjo dvidešimt septyneri metai nuo pirmojo reaktoriaus paleidimo. Suplanuoti keturi reaktoriai, spėta pastatyti du, vienas iš jų jau sustabdytas, kitas stabdomas. Branduolinių reaktorių uždarymas nepraeina be pėdsakų, lieka radioaktyvios atliekos, be to, visaginiečiai ne tik savo mintimis, bet ir rankomis turi sunaikinti tai, ką patys sukūrė. Kas yra tie žmonės, kokia jų tapatybė, susiformavusi su šia galios anatomija? Kokia psichologinė visaginiečių būsena? Kaip gyvena tie, kurie kadaise statė atominę, o šiandien turi rūpintis, kad sustabdyti reaktoriai būtų saugūs?

Tai nusprendė patyrinėti Nacionalinio dramos teatro komanda. Rimantą Ribačiauską, „Sirenų“ festivalio metu kuravusį teatro „Rimini Protokol“ lietuvišką variantą „Remote Vilnius“, įkvėpė naujos teatro formos, gimstančios už tradicinio teatro ribų. Jis neieškojo „iš piršto laužtų“ aktualijų, kurias šiandien gana „madinga“ integruoti repertuariniuose teatruose. Jis, dirbdamas su vokiečiais ir šveicarais, susidomėjo gyva Lietuvos žaizda – Visaginu. Ratas plėtėsi: buvo pakviesti Kristina Werner ir Jonas Tertelis, neseniai prisijungė Kristina Savickienė ir kompozitorius Martynas Bialobžeskis. 

Patyrinėjus santykinai mažą ląstelę – kelių žmonių gyvenimą, atsiskleidžia realybės piktžaizdės. Būsimam teatro projektui pasirinkti kadaise „importuotų“ žmonių likimai. Visaginiečiai tikėjo savo ateitimi, mėgavosi gerove, o šiandien liko prie „suskilusios geldos“, todėl kiekvienas miesto langas, kiekvienos šeimos istorija yra lyg sustingusio laiko muziejus.

Miesto langai daugiausia nekeisti ir nedažyti nuo 1975-ųjų, kai buvo pastatyti pirmieji daugiabučiai. Šiukšles surenka mašinos, dar nuo sovietmečio atvykstančios tam tikru laiku, kai gyventojai turi jas išnešti. Bet miestas švarus švarutėlis. 1992 m. pašventinta Jono Krikštytojo Gimimo cerkvė įsprausta tarp sovietmečio blokinių namų (stačiatikių parapija čia įregistruota 1990-aisiais, pirmosios pamaldos vyko butuose, o 1991 metais – Ignalinos AE perduotame name). Ši raudonų plytų šventyklėlė primena, kad žmogaus niekur neveda ir išvesti negali jokie inžineriniai keliai. Kai ekonomistai ir politikai priima sprendimus, jie nesidairo į žmones, jų emocijos, reakcijos niekam neįdomios.

Politinė, socialinė, ekonominė, kultūrinė radiacija Visagine tokia stipri, kad neliko neapšvitinto nė vieno žmogaus. Vyresnieji vengia apie tai kalbėti, nes tai tolygu gyvos žaizdos draskymui. Jauni žmonės atviresni, jiems paprasčiau per siūlomą teatrinę formą praverti savo autentiškus išgyvenimus. Jaunesnės kartos žmonės nepatyrė tokio stipraus emocinio ir socialinio sukrėtimo kaip jų tėvai ir seneliai. Tačiau tik nedidelė jaunimo dalis organiškai integruojasi į dabartinę Lietuvą; kiti išlieka it vaikai, dar kiti – aiškiai bręstantys Lietuvos antagonistai. Nenuostabu, nes pagrindinis informacijos šaltinis – Rusijos televizija.

„Žalios pievelės“ kūrėjams svarbiausia – „sukabinti“ skirtingų žmonių likimus kaip tam tikrą uždarą ląstelę. Pasitelkdami autentiškus pasakotojus kūrėjai analizuoja konkretų objektą – AE, kuri tampa ryškia dramaturgijos ašimi, nes Visagine „pasiklydusi“ istorija reflektuoja šiandienos žmonių atmintį.

Scenoje – laisvi ir kartu aplinkybėse įkalinti devyni žmonės. Aktoriais tapę visaginiečiai, jų autentiški tekstai skleidžia didelę energiją, lyg būtų fiziškai sugėrę ją iš atominės elektrinės. Žiūrovai negali nuspėti, apie ką ir kaip prabils vienas ar kitas, sėdintis prieš juos. Jiems patiems sunku nujausti, kas jų kasdienybėje yra svarbiausia. Spektaklio kūrėjai ne tik atrenka, išgrynina žmonių papasakotas istorijas, bet ir paverčia jas impulsų pilnais atradimais. Tik iškart kyla klausimas, kodėl šioje tarpinėje teatro stotelėje nėra vyresnės kartos žmonių?

Režisūros studijas baigusi jauna moteris, AE dirbanti viešųjų pirkimų specialistė, moksleivė, AE inžinierius, statybos ir remonto cecho sekretorė, kinologas (prisistatęs kaip „valstybės sienos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Ignalinos rinktinės, branduolinės energetikos objekto apsaugos dalinio reagavimo skyriaus jaunesnysis specialistas, vyresnysis puskarininkis, kinologas“), jauna mama, žmogus, kuris visą gyvenimą veikia tik tai, kas jam patinka, moksleivis, kurio senelis AE užėmė aukštas pareigas, – tipiški Visagino gyventojai. Šie žmonės, tapę aktoriais, „bangavo“ ne tik savo emocijomis, bet ir keistų siužetų pasakojimais, o pasibaigus veiksmui ir atidengus langus už jų išryškėjo „nebylus“ pastatas „nebyliais“ langais. Tokių Visagine daug. Jie mena gyvenimą, skausmą, kurį vieni žmonės išsinešė į nežinią, kiti – į Rusiją, treti – į Europą.  

Šį teatro laboratorijos seansą stebėjo kultūros ir politikos geografė dr. Leila Dawney iš Braitono universiteto. Pastaruoju metu ji daugiausia dėmesio skiria bendruomenėms, susijusiomis su atomine energetika. „Ką išgyvena žmonės, įtemptai laukiantys tos akimirkos, kai bus išjungta energija, apie ką jie mąsto, kaip keičiasi. Kas su jais vyksta po atominės elektrinės uždarymo? Bandant aprašyti šiuos procesus, dingsta labai svarbūs niuansai, o žiūrėdamas spektaklį tu viską gali pajausti, išgyventi kartu“, – po spektaklio pristatymo kalbėjo ji. Teatras kaip tik ir padeda šiems žmonėms suformuoti analitinį požiūrį į juos supančias aplinkybes. Kiekviena „dokumentinė“ istorija, išreikšta gyva emocija ir tikrais jausmais, gali būti prilyginta sceninių personažų gyvenimui.  

Nemažai buvusių AE darbuotojų kaip priešnuodį pasirinko meną. Buvusi inžinierė statytoja, šiuo metu meno mokyklos mokytoja, dalyvavusi spektaklio pristatyme, su jo kūrėjais pasidalijo savo prisiminimais: „Statyti buvo įdomu, šiame mieste gyveno „vaikščiojančios enciklopedijos“. Mūsų vaikai buvo keturmečiai, o mes dieną naktį savo energiją aukojome elektrinės statybai. Šito perduoti neįmanoma, nes labai skausminga. Juk sustojo visas gyvenimas! Tik praėjus dvidešimčiai metų mes vėl turime nuolatinį ryšį su artimaisiais Rusijoje, nes tik dabar ten normaliai veikia internetas. Liūdniausia, kad niekas negali atsakyti, kas mūsų laukia. Gaila, aišku, ir dėl to, kad čia praėjo mūsų jaunystė.“

Deimanto Narkevičiaus filme „Lietuvos energija“ (2000) buvo pasakojama apie Elektrėnų elektrinę, bet šių dviejų atminties reprezentacijų sulyginti negalima. Nors abiejų šaltinis – konkretūs objektai, Visagine šalia kitų skaudulių opiausiu klausimu išlieka laisvės koncepcija.

Ką patirs žiūrovas, kodėl šio gyvenimo tyrimas aktualus šiandien? Kas yra ta „žalia pievelė“? Ar tai keistai sustingęs laikas, ar kol kas dar tiksinčios elektrinės žmonių gyvenimas tarp pušynų ir ežerų įsikūrusiame gete? Ar naujoji visaginiečių karta sugeba įprasminti realybę? Ar Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui pavyks užčiuopti, ko baiminasi ir ko ilgisi šio krašto žmonės? Ar praradimai jiems padovanos naujus atradimus?

Interviu

Visaginas – mūsų likimo miestas // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2017-04-16

Visaginas – mūsų likimo miestas

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2017-04-16 

 

Netrukus Visagine, kiek vėliau Vilniuje įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Žalia pievelė“ premjera. Koncepcijos ir teksto autoriai – Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner, režisieriai – Jonas Tertelis, Kristina Werner, scenografė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.


„Žalios pievelės“ dalyviai Dmitrij Marčenko, Vladimir Medvedev ir spektaklio sumanytojas Rimantas Ribačiauskas. L. Lozovič nuotr.

Apie naująjį darbą kalbamės su pagrindiniu būsimo spektaklio iniciatoriumi Rimantu Ribačiausku.

Kaip gimė šį idėja per teatrą analizuoti Visagino situaciją?

Prieš kelerius metus, dar studijuodamas, susipažinau su mergina iš Visagino, ne kartą lankiausi jos šeimoje. Tai buvo standartiniai visaginiečiai, emigravę iš Kazachstano ir Ukrainos – tykūs, ramūs žmonės, retai išeinantys iš savo susikurto siauro rato, bet labai mieli ir draugiški. Ne kartą lankiausi tame mieste, pripratau prie jo, pradėjau pastebėti ir architektūrinį, ir pačių žmonių išskirtinumą. Net nutrūkus asmeniškiems santykiams, Visagino nepamiršau. Į jį grįžau 2014 metais su „Rimini Protokoll“ komanda, kuri 2015 metais Lietuvoje sukūrė spektaklį „Remote Vilnius“. Mano pirma mintis buvo pasiūlyti „Rimini“ imtis Visagino temos. Po kurio laiko išaiškėjo, kad jie negali, ir netrukus aš grįžau prie šios idėjos. Šiandien itin džiaugiuosi, kad per tą laiką susiformavo kita komanda, kitas ratas žmonių, būtent – Lietuvos menininkų. Pakviečiau Joną Tertelį ir visai netikėtai teatre pasirodžiusią vokietę Kristiną Werner, kuri šiuo metu gyvena Lietuvoje ir buvo atėjusi pasiūlyti teatro taikomojo meno idėjų. Vokietijoje ji studijavo teatro pedagogiką, o baigusi šiuos mokslus, išvyko į Londono Goldsmito universitetą, vieną geriausių menų universitetų Anglijoje, kur įgijo teatro taikomojo meno magistro laipsnį. Ją ypač sudomino Visagino situacija.

Kaip pajutote, kad šioje situacijoje gali atsirasti teatras? Juk yra ir kitų meno formų kalbėti apie panašius dalykus?

Dirbti teatre pradėjau prieš gerus dešimt metų, dar studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje. Iš pradžių „Sirenų“ festivalyje, vėliau – OKT / Vilniaus miesto teatre. Ten dirbusių daugybės talentingų žmonių kurtas teatrinis pasaulis visada balansavo tarp, viena vertus, Lietuvoje įprasto literatūrinio, kita vertus, labiau socialinio, performatyvaus, konceptualaus teatro. Jau tada viskas galvoje pradėjo maišytis.

Vėliau išvykau mokytis į užsienį, studijavau interaktyvias medijas Dublino universitete, kur gilinausi į teatro ir medijų santykį (apie tai buvo tiek teorinis, tiek praktinis darbas). Tada sekė stažuotė mažoje kompiuterinių žaidimų studijoje, po to –darbas su „Rimini Protokoll“ Vilniuje, stažuotė „Blast Theory“ Braitone, Didžiojoje Britanijoje (abi šios teatro grupės – smarkiai tarpdisciplininės, jų menas – socialiai angažuotas). Žodžiu, visi menininkai, su kuriais dirbau, iš kurių mokiausi ir kurie man padarė didžiausią įtaką, buvo iš to „kitokio“ teatro. Ilgainiui supratau, kad tas maišymasis man patinka, kad kitaip jau ir nebegaliu. Dėl to ir „Žalios pievelės“ idėja atsirado kažkaip natūraliai. Sakyčiau net ne tai, kad pajutau, jog šioje situacijoje gali atsirasti teatras, o tiesiog negalėjau nepajusti, kad čia jis atsirasti negali.    

Koks tas „kitoks“ teatras? Alternatyvus?

Vengiu panašių apibrėžimų. Man svarbiausia – atsispirti nuo realybės, nuo tikrovės. Įdomu tai, kas šiandien aktualu žmonėms. Mūsų kasdienybėje pakankamai daug performatyvumo. Kai atsispiri nuo tikrų istorijų, kurių pritvinkusios žmonių galvos ir apie kurias jie taip entuziastingai pasakoja, tarytum tampi laidininku, padedi tai išdistiliuoti.

Kurie taškai Visagine yra skausmingiausi?

Visų pirma, tai yra monoindustrinė bendruomenė, kuri neteko savo kertinio dalyko, kuris varė viską į priekį – elektrinės. Ekonominiu požiūriu tai yra labai skausmingas faktas. Atominėje elektrinėje „aukso amžiaus“ laikotarpiu dirbo virš penkių tūkstančių žmonių, dabar – du tūkstančiai. Mieste neliko pagrindinio objekto, dėl kurio miestas klestėjo. Šiuo metu ekonominiu požiūriu miestas krenta žemyn, žmonės, kurie nemato perspektyvų, išvažiuoja – kas į Rusiją, kas į Vakarus. Kitas svarbus dalykas – tarytum nebuvo šiam miestui poreikio būti Lietuvoje. Visagino gyventojai puikiai jautėsi savo tarytum utopiniame burbule ir gerai jame gyveno. Kadangi žmonės buvo suvežti iš visos Sovietų Sąjungos, dėl to kalbėjo rusiškai. Man atrodo, jis ir pavaldus buvo tiesiogiai Maskvai. Šiame mieste faktai persipynę su mitais. Tai – taip pat įdomus dalykas. Dabar kaip tik prasidėjo tas laikas, kai Visaginas ėmė suprasti, kad jis yra Lietuvoje, o Lietuva – kad Visaginas yra joje. Bet šis momentas yra labai sudėtingas. Dabar viskas aprimo, bet visai neseniai Lietuvos žiniasklaida kūrė scenarijus, kaip Visaginas taps neramumų židiniu, norės atsiskirti nuo Lietuvos kaip miestai Rytų Ukrainoje.

Didžiuosius miestus sudaro daugybė bendruomenių, ir jeigu viena iš jų „sugriūva“, tai lieka daugybė kitų. O kai Visagine griūva tai, iš ko buvo suklijuotas miestas, formuojasi pagrindiniai skauduliai.

Nuo ko prasidėjo šio sumanymo įgyvendinimas?

Pradėjome dirbti dar pernai spalį. Rinkome žmones, skelbėme atviras „dirbtuves“. Į pirmas kūrybines dirbtuves neatėjo niekas, mes stovėjome trise su iškeptu pyragu. Vėliau žmonės pamažu rinkosi. Iki Naujųjų stengėmės ir žmones pritraukti, ir jiems save pristatyti, po Naujųjų – tuos žmones „klijuoti“. Daug žmonių cirkuliavo, nuolat generavome turinį. Buvo pateiktas miesto žemėlapis, kuriame jie žymėjo svarbiausias vietas ir pasakojo apie jas, taip pat darėme laiko juostą, kurioje buvo sužymėti globalūs pasaulio įvykiai, Visagino įvykiai ir jų asmeniniai įvykiai. Vėliau nagrinėjome tą dėlionę ir žiūrėjome, kas, kur, kada vyko. Besigilindami į atskirų žmonių pastebėjimus, visa tai tikrinome su oficialiais šaltiniais. Šis „žaidimas“ padarė didžiulę slinktį žmonių galvose. Įdomu ir tai, kad kai kurie pasitraukę žmonės po kurio laiko grįžo ir liko iki dabar.

Kodėl kai kurie žmonės pasitraukė iš šio projekto?

Vieni dėl laiko stokos, kiti – dėl atstumo. Viena mergina visaginietė, pavyzdžiui, net iš Klaipėdos važinėjo, bet jai tapo per sudėtinga. Kai kas per tą laiką susirado darbus, nors pradžioje buvo laisvi. Pastaruoju metu mes savaitę praleidžiame Vilniuje, penkias dienas Visagine. Gyvenome labai simbolinių pavadinimų vietose – viešbutyje „Idilė“, dabar – šešių vietų hostelyje „Šeši partizanai“.

Natūralu, masiškai žmonės nenori tokiame projekte dalyvauti. Aš ir apie save pagalvojau: ar drąsiai lipčiau į sceną? Aišku, kad tai baisu. Ne visi gali būti prieš žiūrovus, bet tie, kurie liko projekte – tikrai gali. Vien dėl to atkrito kai kurie mums svarbūs „aktoriai“. Po interviu su pirmaisiais šio miesto statytojais mes supratome, kad pirmąją Visagino kartą atskleisime kitomis teatro priemonėmis, medijų pagalba.     

Tie patys žmonės elektrinę statė, dabar tie patys turi ją „sugriauti“. Kokie procesas vyksta šių žmonių sąmonėje?

Kalbant apie trečiąją kartą, apie tuos žmones, kurie užaugo ir susiformavo Visagine, pastebi, kokius jie dalykus akcentuoja: vieni prisimena nuolat vykdytus sirenų testus, įvairius apmokymus mokyklose. Keletas sutiktų žmonių mums pasakojo apie vaikystės sapnus, susijusius su avarija elektrinėje – sprogimą, evakuaciją. Iškart kyla Černobylio vaizdiniai, kuriuos kiekvienas žino iš įvairių medijų. Bet yra ir tokių, kurie pasakojo, kad nieko ypatingo nebuvo; jų požiūris labiau pragmatiškas.

Ar visaginiečiai myli Lietuvą?

Mums kalbantis su miesto statytojais (vyriausios kartos visaginiečiais), daugelis sakė, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jie jokio skirtumo nepajautė. Man atrodo, jie nejaučia ypatingos meilės, bet nejaučia ir antagonizmo. Kaip ir sakiau, jie gyveno „muilo burbule“, kurio sienelė po truputį plonėja, gal jau tuoj ir jos nebeliks.

Jeigu kalbėti apie visaginiečius apskritai, tai dauguma jų Lietuvą laiko jei ne savo tėvyne, tai tikrai savo šalimi. O kas yra ta meilė savo šaliai? Tai – ir meilė miškui, ir gatvei, kurioje gyveni, ir bendruomenei, kurioje esi. Šia prasme visaginiečiai tikrai turi ką mylėti, nes bendruomeniškumo jausmas mieste – labai stiprus. Kitas dalykas – meilė šaliai kaip kažkokiai bendrai susikurtai sistemai, kurioje jautiesi saugus, galintis kurti, keisti. Ar mes gyvename šalyje, kurioje žmonės gali taip jaustis? Man atrodo, kad ne – dauguma žmonių taip nesijaučia. Ir čia kalbu ne tik apie visaginiečius, nors visaginiečiams tai – labai aktualu, ir apie tai mes kalbėsime „Žalioje pievelėje“. 

Kas yra „Žalia pievelė“?

Tai yra terminas, kuris apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko – tik žalia pievelė. Mus šis terminas „užkabino“ ne dėl „funkcijos“: tai gali simbolizuoti naujus dalykus, tai, kas atsiranda, kai nelieka „pramoninių“ dalykų, arba tai, kas lieka, kai nieko nebelieka.

Urbanistikoje yra du terminai: „greenfield“ („žalias laukas“), kai kalbama apie nepaliestas teritorijas, apie gamtos lopinėlius arba apie tas vietas, kuriose ratas apsisuka, „nušluojama“ pramonė ir grįžta natūrali gamta. Ir kitas – „brownfield“ („rudas laukas“) – tai tos vietos, kuriose buvo pramonė, ji nustojo veikti, bet iki galo jos pėdsakai nepanaikinti. Dabar aiškėja, kad elektrinės vietoje vis dėlto bus „brownfield“, nes jau dabar pasigirsta nuomonių, kad staigus reaktoriaus išmontavimas neįmanomas, nes jame – per didelis radiacijos kiekis, ir po kurio laiko reikės uždėti ant jo sarkofagą ir laikyti jį mažiausiai penkiasdešimt metų, kol sumažės radiacijos kiekis, kol ten galės bent robotai įlįsti, nes dabar, sako, net robotai gestų. Nors gal tai mitas?

Nesunku pastebėti, kad Visaginui kultūra ypač svarbi. Ar taip yra dėl to, kad kažkada į šį miestą iš Rusijos atvyko daug išsilavinusių žmonių, ar tai gelbėjimosi ratas? Kai miestas dar tik buvo statomas, į Vilnių, į spektaklius, iš Visagino atvykdavo po dešimt autobusų. Neįtikėtina! 

Nuo pat miesto kūrimosi pradžios šiame mieste kultūra buvo svarbi. Manau, išsilavinusiems žmonėms tiesiog reikia kultūros. Dabar tai tapo tiesiog tradicija. Po pamokų didžioji dauguma vaikų lanko būtent meno būrelius.

Iš pradžių visaginiečiai grybavo savo kiemuose. Pirmieji šio miesto statytojai sako, dažnai sutikdavo elnius, vilkus... Balkonuose straksėjo voverės, suko lizdus dideli paukščiai...

Ir dabar Visagine nuo kiekvieno namo iki miško – daugiausia septynios minutės kelio. Tai yra prabanga: būti urbanistinėje erdvėje ir čia pat džiaugtis gamta! Visagino utopija šiek tiek įgyvendinta. Nors Visaginas sukurtas pagal Sovietų statybos kombinatų standartus, bet, paradoksalu, architektūriškai jautriai išprojektuotas. Nors jame naudojamas tas pats „lego“ konstruktoriaus principas, bet jame paliktos rekreacinės erdvės, vaikų žaidimo aikštelės... Jame yra tiek grožio, kiek tik jo galima sukurti, naudojant tokias „nuobodžias“ konstrukcijas. Kokia puiki cerkvė iš raudonų plytų! Arba sujungimai, arkos tarp daugiabučių. Tos raudonos plytos – lyg torto papuošimai. Jos – viso miesto akcentai.

Teko skaityti apie ypatingą visaginiečių meilę gamtai. Jie raudonomis plytomis atskiria žalias pieveles, o jose augančias pušis prižiūri, pavasarį sausas šakeles nugeni. Rodos, gamtos aplink užtenka, bet tuo pačiu ją labai brangina, puoselėja. 

Kaip man pasakojo pirmas vyriausiasis miesto architektas, pirmasis Visagino projektas (tiesa, taip ir likęs popieriuje) buvo tik trys namai, lyg gyvatės. Įsivaizduokite, kokio ilgio turėjo būti tie namai, kad juose tilptų 30 tūkstančių žmonių. Jiems buvo svarbus perimetras, jie siekė kuo mažiau miško iškirsti. Statant urbanistinį gigantą, simbiozė su gamta tikrai išlaikyta. Tai ypač jaučiasi pavasarį, vasarą, kai viskas žydi.

Kiek visaginiečiams svarbus naujasis spektaklis?

Aišku, dabar didžiausias dėmesys sutelktas į mūsų „aktorius“. Jų bus dešimt: devyni visaginiečiai ir viena britė, nuo 1997-ųjų – Jungtinių tautų konsultantė. Ji Lietuvai atstovavo uždarant elektrinę. Ji daug keliauja po užsienį. Spektaklyje skambės trys kalbos: lietuvių, rusų, anglų. Matau, kaip keičiasi šie žmonės, jiems tapo svarbu tai, ką sako, už ką atsako. Kinta jų požiūris net ir į elektrinės uždarymo situaciją. Kituose miestuose daugelis galvoja, kad tos elektrinės jau apskritai nėra. O ten dar dirba du tūkstančiai žmonių, ir elektrinė dar dvidešimt metų veiks.

Kuriant, kas buvo kitaip, nei įsivaizdavai?

Atominė energetika – įdomus dalykas vien dėl to, kad ją žmogus sukūrė. Visada įdomu papulti ten, kur nėra lengva papulti. Visaginas – lyg žvėriukas, lyg koks tigras, kurį gali glostyti, bet jis netikėtai gali įkąsti. Manau, mes pataikėme į dešimtuką tarptautiniame kontekste. Bendraujame su britų mokslininkais iš Sasekso ir Braitono universitetų, kurie tiria monoindustrines bendruomenes, susijusias būtent su atomine energetika. Jų duomenimis, per ateinančius dešimt metų penkiasdešimt procentų visų Europos atominių elektrinių turi būti uždaryta. Dabar yra tas laikas, kai jos baigia savo darbo ciklą. Aišku, įdomu, kaip kitos šalis su tuo tvarkysis. Neteko girdėti, kad kas apie tai kurtų spektaklius, išskyrus kubiečius. Tai irgi buvo utopinis projektas, kurtas kartu su Tarybų sąjunga. Vienoje įlankoje turėjo išdygti dešimties reaktorių elektrinė. Iškasė pamatus, pradėjo viską formuoti, bet Sovietų sąjunga griuvo, ir tas projektas nutrūko. Atsirado kubiečių, kurie tai nori užfiksuoti, kuria dokumentinį teatrą. Būtų įdomu kada nors su jais pasikeisti teatrine patirtimi.

Parengė Daiva Šabasevičienė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.