ŽALIA PIEVELĖ. Pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus

Dokumentinis teatras: žinios iš Lietuvos

Goda Dapšytė, „Kultūros barai“, 2017 m. 

Paskutinė šį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuota „Žalia pievelė“ – vadinama pirmuoju dokumentinio teatro bandymu, kai scenoje vietoj aktorių atsiranda žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis, nors tai ne pirmas spektaklis, paremtas dokumentais, faktais, atsiminimais. Sekite karščiausias naujienas iš pramogų pasaulio Facebook ir Instagram!

Bene pirmoji dokumentinio teatro patirtis Lietuvoje susijusi su vokiečių Rimini Protokoll spektakliu „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“, rodytu Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ 2005 m. Pretekstas – Belgijos avialinijų bankrotas 2001 m., o apie tai pasakoja patys darbuotojai, tapę bedarbiais, ekspertai.

Prireikė dvylikos metų, kad toje pačioje LNDT Mažojoje scenoje pamatytume „Žalią pievelę“, kurios veikėjai ir atlikėjai – įvairaus amžiaus Visagino gyventojai, tiesiogiai ar per artimuosius paveikti ir tebeveikiami Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Šis procesas dar nesibaigė (ir tai viena iš spektaklio temų), jis baigsis, kai elektrinės vietoje liks tik gerai saugoma radioaktyvi žalia pievelė. Ignalinos AE Radiacinės saugos skyriaus spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas spektaklyje juokauja: „Roma – miestas ant septynių kalvų, o Visaginas – ant trijų [atominių] kapaviečių.“

Kodėl lietuviai taip ilgai nesiryžo eksperimentuoti ne tik su dokumentine medžiaga (tokių spektaklių pastaraisiais metais pagausėjo), bet ir su jos subjektais? Nors žiniasklaidos kanaluose pastaraisiais metais vis labiau populiarėja politinė satyra, socialiniais tinklais žaibiškai plinta politiniai memai, politinės aktualijos (net ir tuomet, kai jos nėra tiesioginis esamojo laiko įvykių komentaras), į lietuviškąją teatro sceną skinasi kelią sunkiai, pasireiškia sporadiškai.

Dokumentinė drama remiasi autentiškais šaltiniais ir dokumentais, atrinktais pagal autoriaus tyrinėjamą temą ir sociopolitines pažiūras. Panašu, kad ji – savotiška istorinės dramos palikuonė, mat rėmimasis faktais joms abiem suteikia patikimumo. Kita vertus, dokumentiniai kūriniai dėl savo visuomeniškumo neišvengiamai politiški, o tai vis dar vertinama gana skeptiškai, ypač kad tokioms teatro formoms būdingas tiesmukumas ir didaktika.

Atvirai didaktiškas informacijos naudojimas priskiriamas prie pagrindinių tokio teatro funkcijų, lygia greta su siekiais peržiūrėti nacionalinę istoriją, iškelti, parodyti konkrečias bendruomenes ar marginalizuotas grupes, atskleisti jų būseną, tyrinėti svarbius praeities ir dabarties įvykius.

Visa tai nutolina dokumentinio teatro spektaklius nuo scenai būdingo meniškumo, teatrališkumo, polinkio į filosofinius apmąstymus, daugiasluoksnes prasmes.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį parodytas vokiečių ir belgų spektaklis „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“ sulaukė gana radikalių vertinimų. Valdas Gedgaudas, pavadinęs jį atviriausiu ir tiesmukiausiu socialinio teatro pavyzdžiu, rašė: „Aktoriai mėgėjai nuoširdžiai, entuziastingai daro, ko paprašyti: scenoje regime psichoterapijos seansą, reikalingą visų pirma patiems aktoriams, bet su aktualiu (t. y. geros kokybės) teatru „Sabena“ istorija neturi nieko bendra. Tai daugiau akcija, buvusių aviakompanijos darbuotojų psichinės būklės korekcija.“

Pasak Daivos Šabasevičienės, tai kosmopolitinis, sugalvotas, o ne sukurtas spektaklis mėgstantiems „kitokį“ teatrą.

Rasa Vasinauskaitė pabrėžė: „Sabenation“ autentika nediskutuojama, žmonių patirtys ir darbo netekties, svajonių žlugimo, ateities praradimo skausmas nekompensuojamas, tad dar ciniškesni atrodo šiandienos teatro ir festivalių mechanizmai, pasiruošę į vieną katilą sumesti bei parodomaisiais seansais paversti ir individualios terapijos praktiką, ir kūrybines ambicijas tenkinančią meninę veiklą.“

Šiandien kritika pagal panašų principą sukurtos, daugiausia esamų ir buvusių Ignalinos AE darbuotojų pasakojimais paremtos „Žalios pievelės“ su terapiniais seansais jau nesieja, o pats spektaklis nagrinėjamas kaip savaime suprantamas. O praėjo tik (net) dešimtmetis. Tai rodo, kaip neįtikėtinai greitai bėga laikas šiuolaikiniame teatre. Tai, kas vos prieš dešimtmetį laikyta svetimkūniu, dabar atrodo ne tik sektinas pavyzdys, bet ir norma.

Senyvi žmonės, paaugliai, oro linijų darbuotojai, policininkai, kariai, politikai, skambučių centro darbuotojai ir daugelis kitų, dalyvavusių Rimini Protokoll spektakliuose nėra nei aktoriai, nei mėgėjai. Jie – savo darbo profesionalai, dalyvaujantys meniniame veiksme. Tai „tikri žmonės“ – savo pačių kasdienybės, apie kurią pasakoja vienas ar kitas spektaklis, ekspertai, pakviesti liudyti savo gyvenimą tam, kad būtų papasakota platesnė istorija.

Jų atliekamą veiksmą galima vadinti vaidinimu, nes tekstas parengtas, surepetuotas ir atliekamas – Rimini Protokoll kūriniai nėra spontaniškos išpažinties seansas. Tai apgalvota gyvos realybės fragmentų mozaika, pateikiama žiūrovams ir priverčianti ne tik susimąstyti, bet ir patirti (tiesa, dažnai itin subjektyviai). „Žalioje pievelėje“ visaginiečiai, nors ir atlieka tekstą, kartoja jiems nubrėžtą judesių piešinį, tam tikru atžvilgiu vaidina save pačius, tačiau visų pirma pasakoja savo ir savo miesto istorijas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su atomine elektrine. Visa kita – tik priemonės, padedančios to pasiekti.

Priemonių visumos dermė – viena stipriausių „Žalios pievelės“ pusių. Spektaklio koncepciją ir tekstą kūrė keturi autoriai – prodiuseriai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Ir nors kūrybinėje komandoje nebuvo dramaturgo, bene labiausiai stebina mūsų scenai nebūdinga šio spektaklio dramaturgijos dinamika – scenoje kuriamų vaizdinių mastelis keičiasi greitai, bet elegantiškai. Nors dramaturginis spektaklio pagrindas remiasi klasikinėmis schemomis, tačiau šiuo atveju jos veikia tiksliai.

Nuo pasaulio pereinama prie Europos, nuo jos – prie asmeninio pasakojimo, kritikuojama nacionalinė energetikos politika, vėl grįžtama prie asmeninės patirties. Homo sapiens, atomo atradimas, okupacija, Visagino įkūrimas, nepriklausomybė, įstojimas į Europos Sąjungą – iš viso to sukuriamas platus kontekstas visaginiečių pasakojimams.

Remiantis montažo principu, sumaniai derinami subjektyvusis ir objektyvusis lygmenys. Spektaklio veikėjai trimis kalbomis (lietuvių, rusų, anglų) gvildena ir skaudžias, ir šypseną keliančias temas. Tiesa, kaip Rimini Protokoll, taip ir „Žalioje pievelėje“ remiamasi ne „žalia“ autentika, kai „tikri žmonės“ savo istorijas pasakoja čia ir dabar, o suvaldytu nuoširdumu. Visaginiečiai gana tiksliai atlieka tekstą, parengtą pagal jų pačių pasakojimus, kartodami jį pažodžiui, todėl nesunku pajusti, kada suklysta, nes tuoj pat pasitaiso. Iš pirmo žvilgsnio šis sumanymas galėtų kelti abejonių, tačiau, atrodo, būtent tai ir leidžia prie profesionalios scenos nepratusiems atlikėjams orientuotis, kad nepamestų minties ir tikslo. Savotiškai atsiribodami nuo savęs pačių, jie išvengia nereikalingo teatrališkumo.

Su dramaturginiu spektaklio pagrindu glaudžiai susijusi ir konceptuali Paulės Bocullaitės scenografija. Pagrindiniai jos elementai taikliai įkūnija ir elektrinės techniškumą, mechaniškumą, ir su uždarymu sietiną ardymo atmosferą. Visi scenoje naudojami baldai, kiti objektai perpjauti arba akivaizdžiai išpjauti iš visumos (pavyzdžiui, sovietmečiu statyto daugiabučio laiptinės turėklo dalis).

Tai simbolizuoja dekonstruojamos, gabaliukais išrenkamos Ignalinos atominės elektrinės likimą. Jautriai perteikiama ir visaginiečių, stačiusių šią elektrinę, joje dirbusių ir tebedirbančių, savijauta. Debiutuojančiai kostiumų dailininkei Ingai Skripkai pavyko, derinant kasdieninės aprangos elementus, atspindėti kiekvieno veikėjo charakterį, suteikti lengvų socialinės grupės ar psichologinio tipo štrichų.

Elektroninė Martyno Bialobžeskio muzika ir atkartoja techninius garsus, ir papildo, sustiprina dramaturginius viražus, tarsi nepastebimai „reguliuodama“ sceninį veiksmą.

Nuoširdūs, vietomis sentimentalūs ir jautrūs visaginiečių prisiminimai apie vaikystę ir jaunystę, pasakojimai apie meilę savo miestui, nuoskaudas dėl elektrinės uždarymo ir daug metų netesimus valdžios pažadus čia derinami su industrializuotais veiksmo elementais. Vienas ryškesnių to pavyzdžių – stilizuotas, mechaniškas patekimo į darbo vietą elektrinėje atkartojimas, skaičiuojant ne tik minutes, bet ir kilometrus. Arba IAE Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkės Editos Spudytės nuotaikingas monologas greitakalbe apie viešųjų pirkimų procedūras, kuriose slypintys absurdo elementai neretai sukelia nykų beprasmybės jausmą.

Nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding atskleidžia ne tik vakarietišką požiūrį, ES politiką atominių elektrinių eksploatavimo, jų uždarymo klausimais, bet ir Lietuvos politinės istorijos epizodus, kuriuos daugelis jau pamiršę.

Spektaklyje elegantiškai, beveik nepastebimai (nes subjektyvūs pasakojimai skamba garsiau) pateikiama faktų, prielaidų, nuojautų, išvadų ir įsitikinimų pynė leidžia suprasti, kokį sudėtingą uždavinį sprendėme prieš penkerius metus referendume balsuodami, ar statyti naują atominę elektrinę Lietuvoje, ar jos nestatyti.

Nesiveliant į politines peripetijas, negąsdinant aukų skaičiais, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis ir subjektyviomis abejonėmis, atskleidžiama komplikuota ir daugiasluoksnė atominės energetikos saugumo problema. Bene geriausiai tą atspindi į vieną sceną sujungti Helenos Ryding ir Violetos Janavičienės, Ignalinos AE Pasiruošimo remontui ir saugumo užtikrinimo skyriaus specialistės, monologai, vienas kitam prieštaraujantys, bet vienas kitą papildantys. Ryding savo pasakojimą apie karjerą atominės energetikos srityje ir sugrįžimą į Lietuvą baigia teiginiu, kad atominės energetikos saugumą žmonės visų pirma supranta, kliaudamiesi ne tiek mokslu, kiek tikėjimu.

O Janavičienė kalba apie elektrinės uždarymą – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame ji tikisi dalyvauti iki pat pensijos, pabrėždama, kad jos profesija – statyti, o ne griauti. Šis objektyvaus žinojimo ir subjektyvios jausenos susidūrimas – vienas įdomiausių ir prasmingiausių spektaklio momentų.

„Žalia pievelė“ – tai svarstymai apie žmones ir žmoniją. Apie pasirinkimus, kuriuos kiekvienas darome kasdien, ir iš jų besidėliojančią miesto, šalies, Europos ir pasaulio istoriją. Galiausiai scenoje lieka tik ant grindų šviečiantys drugelio formos miesto kontūrai, patvirtinantys, kad šis spektaklis visų pirma apie Visaginą, kurį sukūrė ir kuriame gyvena žmonės, šalies piliečiai, didžiuosiuose miestuose pernelyg dažnai pamirštami.

Šis Tertelio ir Werner spektaklis suteikia galimybę ne tik pajausti, bet ir geriau suprasti kitų gyvenimus, sužinoti šį tą naujo apie mūsų šalį ir jos žmones. Tad eikite namo ir sekite žinias.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/dokumentinis-teatras-zinios-is-lietuvos.d?id=75432935

Lietuviškos idėjos bankrotas

Andrius Jevsejevas, IQ, 2017-08-03

Paskutinė šio Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) sezono premjera iš Visagino miestelio aktualijų išsiveržia į platesnius teminius vandenis.

„Išjudink atvirumą“, – tokiu šūkiu vilniečius į naują premjerą kvietė LNDT, gegužės pabaigoje pristatęs spektaklį „Žalia pievelė“, sukurtą pagal gausios režisierių bei dramaturgijos autorių komandos kuruojamų Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus.

Jau pats viešai deklaruojamas „atvirumo“ kažkam poreikis, taip pat pačių spektaklio autorių ikipremjerinės mintys tarsi leido suprast, jog spektaklyje bus kalbama apie kažką svetimo, apie kažką (ar ką nors), kam turėtume ar neturėtume būti atviri.

O buvo kiek kitaip: „Žalioje pievelėje“, stebint, kaip scenoje gimsta realių Visagino gyventojų ir uždaromos atominės elektrinės darbuotojų paveikslai, nesvarbi rodėsi jų tautinė, ideologinė, kultūrinė ar dar kokia priklausomybė. Nors daugelį metų Visagino miestelio tema viešajame diskurse visų pirma sieta su rusiškosios miestelio populiacijos (ne)ištikimybe oficialiam lietuviškajam geopolitiniam pasakojimui.

Tačiau spektakliui įpusėjus ir neišvengiamai kilus klausimui, kodėl man, sostinės dulkes kelnių klešnėmis šluojančiam panevėžiečiui, turėtų būti aktualios šio dirbtinai pagimdyto ir lygiai taip pat dirbtinai numarinto miestelio gyventojų godos, niekaip neapleido jausmas, jog čia kalbama kaip tik apie savus. Kitaip tariant, man pasirodė, kad „Žalia pievelė“ ne mažiau nei apie Visaginą pasakoja apie iš esmės bet kurį ekonomiškai ir kultūriškai bankrutuojantį Lietuvos pramoninį miestą ar miestelį – pradedant beveik kaip pati nepriklausomybė sena Naujosios Akmenės istorija, baigiant myriop pasmerktu Panevėžiu ar Šiauliais. O gal ir dar daugiau. Bet apie tai – šio teksto pabaigoje.

Tad kas gi ta „Žalia pievelė“? Visų pirma, tai idėja, jog po kiek daugiau nei 20 metų, išmontavus turbinas, reaktorius ir palaidojus radioaktyvųjį kurą, Ignalinos atominės elektrinės (IAE) vietoje teliks žalia veja. Antra, tai, savaime suprantama, naujojo LNDT spektaklio, kuris pristatomas kaip pirmasis šios scenos meno įstaigos dokumentinio teatro bandymas, pavadinimas.

Ar tikslu „Žalią pievelę“ įvardyti kaip dokumentinio teatro pavyzdį, labai abejoju, nes prieš daugiau nei pusę amžiaus užgimęs žanras pirmiausia radosi kaip grynosios išmonės teatro priešprieša, kaip būdas manipuliuojant dokumentais ir faktine informacija atsikirsti įvykiais ir nuomonėmis manipuliuojančiai žiniasklaidai. Ir nors paviršinių dokumentinio teatro bruožų „Žalioje pievelėje“ esama nemažai, čia spektaklio autoriai Jonas Tertelis, Kristina Werner, Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė ir kiti naudojasi ne tiek dokumentine medžiaga, kiek visaginiečių ir kitų su šio miestelio dabarties istorija susijusių žmonių autobiografinio pobūdžio pasakojimais. O juk visi suprantame, jog autobiografijos žanras neretai yra kur kas artimesnis grožinei literatūrai nei dokumentikai, nes kaip patikrinsi ar faktais pagrįsi žmogaus asmeninius prisiminimus?

Ne vienas ir ne du spektaklio atlikėjai pakartoja: problema yra ne elektrinės uždarymas, o idėjos, prasmės, dvasios žlugimas.

Tegu nenuskamba tai kaip priekaištas spektaklio autoriams ir atlikėjams – jie padarė didelį darbą ir sukūrė, mano supratimu, dinamišką, tvarkingą, inteligentišką, gal kiek sentimentalų, tačiau vizualine ir garsine švara bei tikslumu (scenografė Paulė Bocullaitė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis) pasižymintį spektaklį. Tai greičiau pastaba teatro vadybai, niekada nepraleidžiančiai progos ištrimituoti visus esamus bei nesamus savo laimėjimus, ir spektaklį recenzavusiems kritikams, priėmusiems, kaip dažnokai nutinka, pompastišką viešųjų ryšių veiksmą už gryną pinigą.

„Žalios pievelės“ kūrėjų sukurta spektaklio meninė schema nors ir paprasta, galima sakyti, klasikinė, bet veiksminga. Prologe tarsi sukuriamas pasaulis, apie kurį spektaklyje kalbama: nuo atomo atradimo iki pašmaikštavimo apie įsivaizduojamus įvykius po šimtų tūkstančių metų, tada žiūrovams pristatomi veikėjai ir jų atsiradimo atominiame mieste aplinkybės. Tada seka formulė „ką veikei tą dieną, kai…“ (t. y. elektrinės uždarymo dieną). Prie šios kontrasto principu montuojamos scenos, kuriose su tarsi neatsiejama nostalgija pasakojama miesto į(si)kūrimo, jo naujakurių vaikystės ar jaunystės istorija ir pristatomi griežtai sankcionuoti kasdienybės ritualai (tarkime, patekimo į elektrinės patalpas procedūra), klausiama „kodėl man čia gera būti“ ir Černobylio įvykių fone svarstoma, „kas būtų, jei / kas bus, kai“, kol galiausiai prieinama iki apibendrinimų.

Už šią paskutinę spektaklio dalį labiausiai ir norisi pagirti „Žalios pievelės“ kolektyvą, nepasitenkinusį vien atlikėjų ir pagrindinio dramaturgijos šaltinio eksplikacija (t. y. pačių visaginiečių pozicijų bei jausenų išklotine), o lėtai, atsargiai, tarsi nepastebimai, bet vis dėlto, sakyčiau, gan aiškiai apibendrinantį lokalią temą ir išsiveržiantį į kur kas platesnius teminius vandenis. Nes „Žaliai pievelei“ dar tik įpusėjus ima aiškėti, jog visaginiečių tragedija toli gražu nėra vien ekonominio ar politinio pobūdžio. Ne vienas ir ne du spektaklio atlikėjai pakartoja: problema yra ne elektrinės uždarymas, o idėjos, prasmės, dvasios žlugimas.

IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė tiesiai šviesiai sako: „Tikiuosi uždarinėti elektrinę iki pensijos – nebenoriu niekur važiuoti, kažko ieškoti.“ Regis, pačia savo esme lietuviški pynimo, upės tėkmės, poilsio, ramybės, rezignacijos leitmotyvai nuskamba kalbant apie dabartį. Viena vertus, apie mirštančio Visagino dabartį, o trupančio Gedimino pilies kalno kaip įkūnytos lietuvybės idėjos fone – ir apie merdinčios šalies gedulingai romią dabartį.

Finalinėje „Žalios pievelės“ scenoje vienas spektaklio herojų šmaikščiai pasakoja apie savo meilę kolekcionuojamiems kankorėžiams, iš kurių randasi spygliuočiai medžiai, pirmieji mezgantys gyvybę net pačiuose sausiausiuose smėlynuose. Kolekcijoje trūksta vienintelio sekvojos kankorėžio, kuris atsiveria tik išdžiūvęs. Bet sekvojos auga drėgnose, miglose skendinčiose vietose, tad šio ilgaamžio medžio kankorėžiai ne džiūsta, o pūva ir atsiveria tik kilus gaisrui.

Labiau ne emocijas, o protą jaudinantis spektaklis išties dramatiškai nuskamba sugretinus šiuos du įvaizdžius: viltasi išauginti dangų ramstančius medžius, o realiai liko tik kalbos apie griežtai saugomą žalią pievelę.

Kartą vienas lenkų intelektualas manęs paklausė: ar žinai, iš ko supranti, jog įvažiavai į Lietuvą? Ir pats atsakė: kai apsidairai aplink ir matai, jog nieko nėra. Kad tai greičiau gaisras…  

Skaitykite daugiau: https://www.naujienos.lt/leidinys/iq/lietuviskos-idejos-bankrotas/

Laikas mėtyti kankorėžius ir laikas juos rinkti

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“,  2017-05-26 Nr. 3617 

Po itin nesėkmingo sezono LNDT staiga parodė užčiuopęs, nepaleidęs ir ištraukęs į paviršių aukso gyslą – dokumentinį teatrą. Pagal Ignalinos AE darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus ilgai auginta šviežia „Žalia pievelė“ tikrai kažką užaugins tiek teatrui, tiek Visaginui.

„Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Prieš kurį laiką šio rizikingo projekto organizatoriai buvo nusivežę žurnalistų govėdą į „išplėstinę“ spaudos konferenciją IAE, ir tada po ilgos stalkeriškos / soliariškos apžvalgos bent jau aš nusprendžiau: ne, misija neįmanoma. Net plika akimi matėsi, kiek daug čionai buvo ir tebėra „pakasta“, kiek suprojektuota ir jau palaidota tarp tų įsitempusių pušų kamienų, blokų ant žemės ir po žeme. Statei, žmogau, kažką tokio kosminio, o išėjo pragaišties duobė, taigi užversk dabar ją, eik lauk, užmiršk.

O tie, kurie taip nutarė, ir patys tikrai nieko nežinojo. Kaip dabar Mažojoje scenoje sako inžinierius atomščikas Aleksandras: „Я теперь люблю собирать шишки...“ Šekspyriškos potekstės monologas. Argi tokias potekstes perteiksi paprastai?

Stebuklas, kad cheminė / meninė reakcija kažin kaip prasideda ir vyksta pusantros valandos – neperspausta ir nedramatizuota, nesubjaurinta ir neišgražinta. Žalia pievelė teatre. Ir jau nuo pirmojo „kadro“, kuriame prisistato visi 10 save vaidinančių neprofesionalų visaginiečių, greitu tempu montuojamų persišviečiančiame „ekrane“.

Scenografė Paulė Bocullaitė iki šiol (nors daug kas iš mūsų galvojame, kad viskas seniai baigta) tebepjaustomą dalimis elektrinę įdeda į scenos rėmus iš taip pat tragikomiškai supjaustytų sovietinių sofos, stalo, laiptų turėklo, iš kartais įsijungiančio videoekrano, į kurį kaip į puzzlę užtikrintai įspaudžiamas Kosmoso g. 6 ar kitas realus miesto reljefas.

Spektaklio koncepcijos autorių kolektyvas – Jonas Tertelis, Kristina Werner, Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė – dirbo, sakyčiau, taip, kaip dirbama kuriant klasikinį dokumentinį filmą. Apčiuopus nugarkaulį, ilgai renkama medžiaga, jos prirenkama baisiai daug, ji žiauriai perrenkama, išvaloma, atstatoma, lipdoma su kamertonu. Iš viso šito mokslo ir meno išeina (arba ne) poezija, tam tikras eteris, tiesos ieškojimais pakrauta substancija, kuri paskui paveikia ir publiką. „Žalios pievelės“ energija, rodos, išgaunama ir pateikiama elementariausiai – išeina į sceną 10 žmonių ir kiekvienas pasako apie save tai, ką laiko svarbiausia, atsakant į pateiktą rašinėlio temą. Atrodo, tik tiek. Tačiau sukurti ir išspręsti panašią lygtį darbo ir talento reikia daugiau, nei piešti nepriklausomus vaizduotės ornamentus. Be to, šiandien kūrėjui paminti ambicijas ir „neprimesti“ kūriniui savo originalumo reikia titaniškų pastangų. Tą keistą autorinį anonimiškumą iš pradžių stebi įtariai, o pabaigoje šauki: „Bravo, bis!“ Nes tokių monų esi išsiilgęs.

Po spektaklio įaudrinta žiūrovo fantazija tuoj pradėjo generuoti: ak, kaip gerai, bet jeigu jie į savo personažų ratą būtų dar įtraukę tokį ir anokį, jeigu būtų prisikvietę nors vieną seną ir atsakingą IAE darbuotoją... Ne, autoriai nė kiek neforsavo, tapo laidininkais, pasirinko kronikos su „kalbančiom galvom“ stilių. Iš neliteratūrinio teksto eilučių mes sužinome lygiai tiek, kiek leista žinoti šią minutę, o toliau mąstome patys.

Iš veikėjų (apsaugos darbuotojas, teisininkė, inžinierius, konsultantė, moksleivė ir kt.) geriausiai „vaidina“ tie, kurie labiausiai neskirti scenai. Rankos sulenktos, gerokai gunktelėjęs ir neištaria vienos raidės, užstrigęs daro per ilgą pauzę, velka kojas... Žvitriausios dvi merginos, kažkur ragavusios scenos menų, atvirkščiai, tampa tik fonu, kuriame nerangiausieji sužiba labiau kaip neapdirbti brangakmeniai, nebeatrandami mūsų laiko platumose.

Į tekstą neprasiskverbia jau vimdančios žiniasklaidos klišės, vis dar dėliojančios tariamą mūsų kasdienio gyvenimo ar kokio nors publicistinio teatro įvaizdį (pvz., Herkaus Kunčiaus pjesės ištrauka, kurią nugirdau LRT siužete apie Alytaus teatro premjerą). Nėra čia nei kaltinimo dėl akivaizdžiai sužlugdyto miesto, nei valdžios demaskavimo – tik finalinis linksmas „sveikinimo žodžio“ citavimas su Brazausko, Prunskienės, Adamkaus, Kirkilo parašais iš albumo „Ignalinos AE – 25“.

Ką gi, paliepus ES, Lietuva pirmoji tiesiog pionieriškai puolė užkasinėti savo turtą. Tai faktas.

Faktai ir liudininkai išėjo į sceną, ir tarsi ratas pasisuko. Kasetė su kuru vėl įstatyta.

Europos šiandiena „Žalioje pievelėje“

Monika Jašinskaitė, menufaktura.lt, 2017-05-26

Žalia pievelė - turbūt paskutinė asociacija, kuri ateitų į galvą mąstant apie Ignalinos atominę elektrinę. Reaktoriaus masyvai su trim susijungiančiais kaminais, į reaktorių leidžiami branduolinio kuro stulpai, žvilgsniu sunkiai aprėpiamas valdymo pultas, jonizuojančios spinduliuotės ženklas ar bent atomo branduolys su aplink skriejančiais elektronais... Ne. Būtent „Žalia pievele“ pavadintas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis, kurio išeities taškas - Ignalinos AE uždarymo ir Visagino miesto problemos.

Spektaklyje nepamatysite aktorių-žvaigždžių. Dar daugiau - nepamatysite ir profesionalių aktorių. Rodos, tai pirmas kartas Lietuvoje, kai į profesionalaus teatro sceną įleisti paprasti žmonės, su scena neturintys nieko bendra, - Ignalinos AE darbuotojai ir Visagino gyventojai. Spektaklyje jie nevaidina, arba, kaip kada pavyksta, vaidina patys save. „Žalios pievelės“ idėjos ir teksto autoriai - Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis ir Kristina Werner - darbą sukomponavo pagal jų pačių pasakojimus. Taigi, scenoje dokumentinis teatras, ir istorijas girdime iš pirmųjų lūpų.

Vakarų Europos teatre toks žanras nėra retas, o 2013 metais buvo ypatingai įvertintas Avinjono teatro festivalio organizatorių: Popiežių rūmų Garbės kieme nuskambėjo keturiolikos žiūrovų atsiminimai apie anksčiau Garbės kieme matytus spektaklius. Darbą režisavo prancūzų režisierius ir choreografas Jerôme'as Belis, ypač mėgstantis dirbti su dokumentika ir neprofesionalais. Buvo smagu girdėti subjektyvius pasakojimus, kurių dalimi galėjo pasijusti ne vienas festivalio žiūrovas, netgi pavydu - kodėl tokios daug versijų turinčios istorijos negalimos Lietuvos scenoje? Tačiau dėl dramaturgijos nuspėjamumo, visos eilės žmonių, vieną po kito vejančių pasakojimų buvo galima daryti išvadą: dokumentinis teatras su neprofesionalais - pati nuobodžiausia, labiausiai nuo meno atitolusi teatro rūšis. Jerôme'o Belio darbą gelbėjo tai, kad žiūrovų istorijos papildytos gyvai vaidinamomis į pasakojimus patekusių spektaklių ištraukomis, kurios leido pailsėti nuo klausymo, subjektyvumo, sentimentų ir varginančio susitapatinimo su kalbančiaisiais.

Akivaizdu, kad ir lietuviškoje „Žalioje pievelėje“ režisieriams Jonui Terteliui ir Kristinai Werner teko tvarkytis su didžiuliu žodinės informacijos srautu. Spektaklis netikėtai prasideda anglų kalba: nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding dalinasi Černobylio katastrofos padariniais Didžiojoje Britanijoje, o vėliau pasirodę kiti devyni visaginiečiai kalba rusiškai arba lietuviškai. Kažkurią kalbą sunkiau suprantantiems žiūrovams padeda subtitrai scenos šonuose. Nors tai ne pirmas daugiakalbis spektaklis LNDT scenoje, šįkart toks sprendimas daugiau nei pateisinamas - su kalba spektaklio dalyviai atsineša savo įprastą, autentišką raišką.

Vienoje pirmųjų scenų spektaklio kūrėjai informacijos srautą pradeda formuoti „aukšta nata“: dalyvius rikiuoja į laiko juostą, o kiekviename taške jie skelbia metus ir kas įvyko ar, žvelgiant į ateitį, įvyks. Maždaug taip: „280 000 m. prieš Kristų atsirado Homo sapiens... 1009 metais pirmą kartą paminimas Lietuvos vardas... 1975 metais pastatomas Visagino kertinis akmuo... 2038 visiškai uždaroma Ignalinos AE...“ Tarp 1975-ųjų ir 2000-ųjų jie beria po kelis įvykius per metus, šie tampa gerokai subjektyvesni - „Į Lietuvą gyventi atvyko mano senelis... Festivalyje „Visagino Country“ susipažino mano tėvai...“. Tokioje informacijos lavinoje pradedate susipažinti su šio spektaklio dalyviais.

Netrukus galite atsipalaiduoti ir dalyvius pažinti po vieną - kiekvienas jų pristato savo subjektyvią istoriją. Visi jie - skirtingo amžiaus ir specialybių žmonės, vieni Visagine užaugę, kiti - atvykę iš kitur. Pagarba esantiems scenoje (gi ne be reikalo jie čia atsidūrė, jie turi ką mums pasakyti), žanro žadami asmeniniai požiūriai bei žmogiškas smalsumas skatina jų klausytis.

„Ne iš karto supratau, kas pasikeitė nustojus veikti antrajam reaktoriui,“ - sako Aleksandras Jermolajevas. Panašiai neapčiuopiamai spektaklyje skamba Martyno Bialobžeskio elektronika, kartais nepastebimai kurianti aplinką, kartais - aštriau žadanti dramą, kartais - diktuojanti ritmą vieningai judantiems atlikėjams. Atlikėjai jau beveik meistriškai - ne pasiduodami žiūrovui, o kaip tik jį vesdamiesi paskui save - sceninį vyksmą skubina arba lėtina savo kalbėjimo tempu.

Orientuotis scenoje atlikėjams padeda ant juodų grindų suklijuotos žalios linijos, imituojančios mikroschemų laidus. Kartais spektaklio dalyviai scenoje veikia taip pat tiksliai, kaip darbuotojai atominėje elektrinėje. Štai, kol vyresni pasakoja apie senus laikus, jauniausieji per skaidruolių projektorių žiūri (ir rodo žiūrovams) praėjusio amžiaus Visagino nuotraukas, o žodinė ir vizualinė žinia pabaigiama kartu. Kitais momentais pasitaiko linksmų teatrinių klaidelių. Štai Edita Spudytė, greitakalbe išbėrusi Ignalinos AE viešųjų pirkimų tvarką, akimirkai pasimeta - kurioje kalbos vietoje ji sustojo? Netrukus susiorientuoja ir šypsodamasi tęsia. Jos „klaida“ žiūrovams nesvarbi, nes ji vis dar tęsia, o jie - vis dar nori išgirsti, ką ji nori pasakyti.

Vienas kitą besivejančius monologus kartais perkerta dekoracijų perstumdymas. Spektaklio scenografė Paulė Bocullaitė jas sukūrė iš sovietinių laikų baldų - pusiau nupjauto rašomojo stalo su kompiuteriu, fotelio, gėlių kampelio, - taip pat senos tvorelės, elektrinėje naudotos drabužių spintelės. Tai - jaukus, žmogiško mastelio sceninis sprendimas, papildantis šalta parodų salių estetika dvelkiantį gigantišką videoprojekcijų ekraną, kuriame žodinius pasakojimus papildo Ignalinos AE ir Visagino vaizdų fragmentai. Tačiau bent jau kol kas dekoracijos ir lieka dekoracijomis, jų stumdymas iš pradžių gali pasirodyti įdomus, tačiau vėliau tampa monotoniškas - nepadeda pailsėti nuo klausymo, subjektyvumo, sentimentų ir varginančio susitapatinimo su kalbančiaisiais. Žiūrovai ima skęsti informacijos sraute.

O sentimentų „Žalioje pievelėje“ daug, kaip visada, kai žvelgiama į prabėgusį laiką. Pradedant prisiminimais, kaip suvažiavo visi didžiausi Sovietų sąjungos protai - „teireikėdavo paklausti ir jau turi atsakymą“, tęsiant pasakojimais apie reaktoriaus uždarymo naktį, baigiant jaunųjų palyginimu, kad tėvai vaikščiojo po statybas, o šie laisvalaikį mėgsta leisti griuvėsiuose. Taigi, pagrindinė tema - miesto statymas ir griovimas. Paradoksalu: nors Ignalinos AE reikės vis mažiau darbuotojų, o po dvidešimties metų ji bus visai uždaryta, visi dešimt spektaklio dalyvių scenoje daugiau džiaugėsi dabartiniu gyvenimu Visagine nei nerimavo dėl savo ateities.

Miesto statymo ir griovimo problemą „Žalioje pievelėje“ papildo atominės energetikos, kasdienio gyvenimo, tarnybos valstybinės reikšmės objekte bei saugumo temos. Vis dėlto atrodo, kad kiekvieno dalyvio išsakoma subjektyvi pozicija neperžengia tam tikros politkorekcijos ribos. Šį įspūdį sustiprina ir atlikėjų kostiumai. Debiutuojanti kostiumų dailininkė Inga Skripka visus aprengė nuosaikiais, šiuolaikiškais drabužiais - šiek tiek šilumos, šiek tiek elegancijos, šiek tiek patogumo - tikras aukso vidurys. Į juos pažvelgus, neišsiskyrė jokie ypatingi charakterio bruožai ar pomėgiai. Esu linkusi manyti, kad ta politkorekcija - ne pačių visaginiečių, o bendras teatro profesionalų komandos sprendimas. Ir bijau, kad jis atspindi ne tiek pačius teatro kūrėjus, kiek mus - žiūrovus, arba bent tai, ką apie mus galvoja.

„Žalia pievelė“ tetrunka 1,5 valandos ir per tą laiką tikrai galėtum pamilti žmones scenoje. Į pabaigą, kai jau esate patenkinę savo smalsumą ir jaučiatės pažįstantys spektaklio dalyvius, kiekvienas jų išstoja su pačia asmeniškiausia informacija - ką kiekvienas mėgsta veikti. Tai įvyksta smarkiai per vėlai, žiūrovas paskendęs informacijos jūroje, pavargęs tapatintis su atlikėjais, labiau nori daryti išvadas nei dar ką nors sužinoti. Galbūt tai buvo sąmoningas teatro kūrėjų sprendimas norint šiek tiek atpalaiduoti nuo didžiųjų problemų. Bet tai lemia spektaklio struktūrą nuo temos - prie žmogaus, o ne nuo žmogaus - prie temos, kaip siūlytų spektaklio žanras. Net neabejoju, kad kūrybinė komanda saugo spektaklio dalyvius nuo nesėkmių bei nereikalingų žiūrovų interpretacijų, tačiau kaip tik tai nesukuria stebuklingojo, poveikį lemiančio dokumentinio teatro betarpiškumo.

Kad ir pirmas jos kūrėjams, kad ir netobulas (o kažin ar apskritai galėtų būti tobulas dokumentinis teatras su neprofesionalais?), „Žalia pievelė“ yra geras savo žanro pastatymas ir aktualus spektaklis Lietuvos teatro kontekste.

Pasirodymo pabaigoje Helene Ryding sako, jog atominė energetika paremta žmogaus tikėjimu ir yra nesaugi, ir kad atominės energetikos laikas baigėsi. Tai - vienas tų retų momentų, kai Lietuvos teatre galėjau pajausti, kad čia, ant scenos, iš tikrųjų mąstoma apie dabar bėgantį laiką ir pasakoma, kokia yra šiandiena. Ne Vilniuje ar Visagine, ne Lietuvoje ar posovietiniame bloke, bet - mažų mažiausiai - visoje Europoje.

ŽALIA ATOMINĖ PIEVELĖ TARP DOKUMENTIKOS IR TEATRO

Ramunė Balevičiūtė, „7 meno dienos“, NR. 21 (1215), 2017-05-26

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Tačiau šios išties originalios idėjos įgyvendinimas kelia šiokių tokių dvejonių. Kad savo asmenines istorijas scenoje pasakotų ir savo pozicijas išsakytų patys visaginiečiai – principinis spektaklio sprendimas. Apskritai dokumentiniame teatre dalyvaujantys „paprasti“ žmonės – jokia naujiena. „Žaliai pievelei“ tai neabejotinai suteikė nuoširdumo, trokštamo autentiškumo. Veikia vien žinojimas, kad scenoje matai „tikrą“ elektrinės darbuotoją ar „tikrą“ Visagino gyventoją. Kita vertus, reikia didelio režisieriaus meistriškumo ir įgūdžių, kad žinotum, ką daryti su ta „autentika“. Kiekvieno žmogaus pasirodymas scenoje apgalvotas: pradedant tekstu ir baigiant kostiumu (jų autorė Inga Skripka). Kai kuriems rastas ypač išradingas sprendimas, pavyzdžiui, elektrinės Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkės Editos Spudytės ilgai tiradai apie absurdiškas viešųjų pirkimų procedūras. Atlikėjams padeda nesudėtingos kūrybinės komandos suformuluotos užduotys, pavyzdžiui, perstumdyti sovietmetį menančius baldus (scenografė Paulė Bocullaitė), užkloti juos plėvele, žingsniuoti tam tikra trajektorija. Šie veiksmai ne tik padeda neprofesionaliems aktoriams, bet ir kuria reikšminių asociacijų tinklą.

Tačiau režisieriai nesuvaldo vieno dalyko – mėgėjiško azarto būti scenoje. Galbūt tai buvo sąmoningas sprendimas, juolab, matyt, neatsitiktinai paminima, kad kinologas Gerdas Baltušis vaidina mėgėjų teatre, o laisvai samdomas IT specialistas Dmitrij Marčenko dar yra ir klounas. Tarp atlikėjų yra net Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė. Žodžiu, gana artistiška komanda. Todėl jie ir nepraleidžia progos pavaidinti. Tokiomis akimirkomis pradedi galvoti, o kas būtų, jei šių žmonių istorijos būtų patikėtos profesionaliems aktoriams? Jei tiems žmonėms būtų leista ne tiesiogiai, o kitaip dalyvauti spektaklyje? Žinoma, turint omenyje lietuvių aktorių polinkį į žaismę ir improvizaciją, galėtų nutikti visaip, tačiau tikėtina, kad vaidybos profesionalai paradoksaliu būdu dokumentinius žmonių pasakojimus padarytų paveikesnius. Dabar visaginiečių – nepaprastai simpatiškų žmonių – pasirodymas spektaklyje vertingiausias kaip socialinis aktas.

Iš visų „Žalios pievelės“ atlikėjų išsiskiria nepriklausoma energetikos konsultantė, mokslininkė Helene Ryding, Nepriklausomybės pradžioje atvykusi į Visaginą konsultuoti jos darbuotojų elektrinės uždarymo klausimais. Jos pasirodymas scenoje santūriausias, bet kartu tiksliausias, be mėgėjiškos vaidybos priemaišų. Apskritai jos dalyvavimas spektaklyje nepaprastai svarbus, nes ji sukuria atsvarą kitų dalyvių pozicijai. Ryding pasako labai svarbią frazę: „Atominės energetikos saugumas – tai tikėjimo, ne mokslo sfera.“ Su ja niekas nesiginčija, nes niekas iš visaginiečių ir IAE darbuotojų nemąsto tokiomis kategorijomis. Jiems atominės darbo metai – tai jų arba jų tėvų jaunystė, jų miesto klestėjimas, sotus ir ramus gyvenimas. „Tikiuosi, elektrinę uždarinės iki mano pensijos“, – nuoširdžiai sako Violeta Janavičienė, IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė.

„Man labai patinka kankorėžiai“, – rusų kalba „Žalią pievelę“ baigia Aleksandr Jermolajev, Radiacinės saugos skyriaus inžinierius. Pasakoja apie vieną spygliuočių rūšį, kuri daugintis gali tik po gaisro. Taip neprikišamai, lyg niekur nieko pateikiamas perspėjimas – ko gero, simpatiškiausias spektaklio bruožas.

Pirmoji teatro dokumentika – optimistinė Visagino istorija

Gintarė Čiuladaitė, lzinios.lt, 2017-05-24

Praėjusį savaitgalį Vilniuje ir gegužės pradžioje Visagine pradėtas rodyti spektaklis apie Visagino atominės elektrinės (AE) atidarymo ir uždarymo istoriją. Ją pasakoja darbuotojai ir miesto gyventojai, kurie išlieka apolitiški, nors „Žalios pievelės“ tema (kaip ir pats planas, kad palaidojus radioaktyvųjį kurą elektrinės vietoje teliks žalia pieva) kelia kontroversijų ir klausimų.

Vieną tokių prieštaringų situacijų spektaklyje nupasakojo nepriklausoma energetikos konsultantė britė Helene Ryding, dirbanti ir gyvenanti Lietuvoje. Kartą vaikščiodama po Vilnių ji sutiko kolegą iš Suomijos, kurį pažinojo dirbdama Ukrainoje. Bendradarbiai kalbėjosi: „Ką čia veiki?“ – „Atvykau uždaryti Ignalinos AE, darbą apmoka Europos Sąjunga. O tu?“ – „Bandau ją išlaikyti atidarytą, taip pat apmoka Europos Sąjunga.“

Asmeniška – autentiška

Kitos spektaklio istorijos, kurias čia pasakoja dešimt dalyvių, su politiškumu susijusios tiek, kiek jiems yra tekę susidurti su politikais. Ignalinos AE veikimo 25-mečio proga buvo išleista knyga, skirta elektrinės statybos, paleidimo ir eksploatavimo dalyviams. Įžangines kalbas parašė Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Kazimira Prunskienė, Gediminas Kirkilas. Kai kurie spektaklyje cituojami politikai įsitikinę, kad atominė energetika yra švariausia ir mažiausiai žalinga aplinkai.

Skaitydama vieną šių politinių padėkų Maša bene ironiškai suduoda sau į krūtinę. Spektaklio dalyvė teatrališkai (ji – Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė) vaizduoja, kokios neaktualios ir svetimos jai yra politinės kalbos.

Kiti pasakotojai pasijuokia iš savęs cituodami dvidešimt keturių žodžių ilgumo pareigų pavadinimą (Gerdas Baltušis – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Ignalinos rinktinės, branduolinės energetikos objekto apsaugos dalinio reagavimo skyriaus jaunesnysis specialistas, vyresnysis puskarininkis, kinologas) ar klaidžias teisines procedūras, su kuriomis kasdien susiduria. Monotoniškai kartojamas įėjimo į AE ritualas.

Daugiau dalyviai pasakoja savo gyvenimo istorijas, kuriose AE tėra atsitiktinis geografinis objektas, nors tai ir pagrindinė spektaklio tema. Sąsajos gana epizodinės – jų prisiminimai iš vaikystės, profesijos paieškos, tebetrunkančios ligi šiol, šeimos atvykimo į buvusį Sniečkų istorijos, pirmasis namas Kosmoso gatvėje, kuriame tilpo visos visuomeninės institucijos, AE statymas, galiausiai – uždarymas. 2009 metų gruodžio 31-osios vakarą visaginiečiai nieko nepajuto – nutraukus elektrinės eksploatavimą nė lemputė jų namuose nesumirgėjo.

Apie ateitį – optimistiškai

Dokumentinį spektaklį prieš porą metų pradėjo kurti idėjos ir tekstų autorius Rimantas Ribačiauskas (jį įkvėpė vokiečių teatro grupė „Rimini Protokol“, sudėliojusi interaktyvų pasivaikščiojimą po sostinę „Remote Vilnius“, – R. Ribačiauskas koordinavo šį pastatymą), režisierė iš Didžiosios Britanijos Kristina Werner, dirbanti būtent su bendruomenėmis, režisierius Jonas Tertelis, tekstų bendraautorė Kristina Savickienė.

Kas savaitę jie vyko į Visaginą, ten susitikdavo su bendruomene, rengė kūrybines dirbtuves, kepė pyragus. Visagine veikia mėgėjų teatrų grupės. Nusistovėjusi nuolatinė kūrybinių dirbtuvių lankytojų grupė su teatralais atkūrė chronologinę miesto istoriją, į kurią įtraukė savo biografijas, nubrėžė žemėlapį. Visa tai panaudota ir spektaklyje.

„Žalioje pievelėje“ – ne vien Visaginui aktualios temos. Per kelis dešimtmečius lietuvių ir rusų santykiai čia nusistovėjo, nors būta neramių laikų, šį kraštą taip pat palietė emigracijos bangos – mokytis bei dirbti išvyko jauni žmonės, AE darbuotojai išvažinėjo statyti kitų jėgainių – tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Vis dėlto apie miesto ateitį spektaklio dalyviai svarsto ne dramatiškai, o pozityviai ir optimistiškai nusiteikę. Galbūt gailaus tragizmo būtų prisodrintas toks spektaklis, kurį rašytų poetai ir kuriame vaidintų aktoriai, bet „Žalios pievelės“ istoriją autoriai sudėliojo trumpai, aiškiai ir visgi literatūriškai. Dalyviai pasakoja savo gyvenimo istorijas, kuriose AE, nors ir pagrindinė spektaklio tema, tėra atsitiktinis geografinis objektas.

Jie pabrėžė sąsajas tarp tų pačių kartų. Daugiausia panašumų turi jauniausios kartos atstovai. Moksleiviai Auksė ir Vladimiras nors kalba skirtingomis kalbomis, abu mėgsta apleistus pastatus, dalyvauja toje pačioje užklasinėje veikloje, pasakoja apie panašius tėvų likimus ir sprendžia tas pačias problemas.

Scena be aktorių

Be minėtų teatrinės laboratorijos dalyvių, scenoje pasirodo Visagino kūrybos namų Atviro jaunimo centro sektoriaus vedėja Olga Solovjova, Ignalinos AE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė, Radiacinės saugos skyriaus vyresnysis spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas (sužinome, kad jo hobis – kankorėžių kolekcionavimas), informacinių technologijų (IT) specialistas (be to, jis – klounas) Dmitrijus Marčenka. G. Baltušis trumpai nupasakoja, kaip išdresuoti šunį, kad jis ieškotų sprogmenų, Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkė Edita Spudytė – kaip vykdomi AE viešieji pirkimai.

Visaginiečių spektaklyje sudomina asmeninės istorijos, jiems patiems atrodančios gana įprastos ir nuobodžios. Tačiau scenoje nevaidina nė vienas aktorius – dalyviai apie save kalba taip, kaip kalbėtų sutikti viduryje miško išsiraizgiusiose Visagino gatvėse. Jiems svetimos tradicinės teatro taisyklės, scenos dėžutėje jie nesiorientuoja taip, lyg ją pažinotų tiek metų, kiek darbuotojai pažįsta AE. Retkarčiais užsikirsdami ar sulėtindami greitakalbę jie rodo vis dar esantys autentiški pasakotojai, atskleidžiantys savo unikalią istoriją.

„Žalia pievelė“ – sėkmingiausias dokumentinio teatro pavyzdys nuo tada, kai Oskaro Koršunovo režisuojamuose spektakliuose (taip pat šiame teatre) ėmė rodytis tikros asmenybės, nevaidinančios personažų, o rodančios save. Kiti ne vaidybos pavyzdžiai buvo matyti „No Theatre“ judėjimo spektakliuose, iki šiol atpažįstami „Bad Rabbits“ sindikato kuriamuose pasirodymuose. Visgi būti pasakotoju ir vaidinti pasakotoją – dvi skirtingos užduotys. Taip pat skiriasi ir žanrai – dramaturgija socialine tema, paremta tikrais pasakojimais, kuriuos rašytojas įpynė į savo siužetą, bei neišgalvotos, nepakeistos, dokumentinės istorijos – fakto žanras.

Iki 2038-ųjų

„Žalią pievelę“ kūrėjai ir dalyviai pristatė Ignalinoje, po ekskursijos po AE. Scenografijoje, kurią kūrė Paulė Bocullaitė, atpažįstami vaizdai iš reaktoriaus salės, bloko valdymo skydo. Spektaklio dailininkė pamatė tapybiškas Ignalinos AE vietas, kurias perkėlė į sceną, o iš ten skolintus baldus ir darbo stalą perpjovė per pusę, taip rodydama AE skersinį pjūvį.

Kompozitorius Martynas Bialobžeskis irgi parinko iš elektrinės „pasiskolintus“ garsus, kurie papildo spektaklio pasakojimus. Režisieriai J. Tertelis ir K. Werner išlaikė ritmingą, tvarkingą, dinamišką spektaklio kompoziciją ir neįpynė daugybės mizanscenų bei metaforų, kurios būtų pabrėžusios simbolines prasmes ir užgožusios spektaklio žanrą – dokumentiką.

Ignalinos AE visiškai uždaryti ketinama 2038 metais. Po 21 metų ten – planuojama – liks trys radioaktyviųjų atliekų kapavietės ir žalia pievelė.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/pirmoji-teatro-dokumentika-optimistine-visagino-istorija/244387
© Lietuvos žinios

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2017-02-10, Nr. 6

Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.

Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.

Praėjo dvidešimt septyneri metai nuo pirmojo reaktoriaus paleidimo. Suplanuoti keturi reaktoriai, spėta pastatyti du, vienas iš jų jau sustabdytas, kitas stabdomas. Branduolinių reaktorių uždarymas nepraeina be pėdsakų, lieka radioaktyvios atliekos, be to, visaginiečiai ne tik savo mintimis, bet ir rankomis turi sunaikinti tai, ką patys sukūrė. Kas yra tie žmonės, kokia jų tapatybė, susiformavusi su šia galios anatomija? Kokia psichologinė visaginiečių būsena? Kaip gyvena tie, kurie kadaise statė atominę, o šiandien turi rūpintis, kad sustabdyti reaktoriai būtų saugūs?

Tai nusprendė patyrinėti Nacionalinio dramos teatro komanda. Rimantą Ribačiauską, „Sirenų“ festivalio metu kuravusį teatro „Rimini Protokol“ lietuvišką variantą „Remote Vilnius“, įkvėpė naujos teatro formos, gimstančios už tradicinio teatro ribų. Jis neieškojo „iš piršto laužtų“ aktualijų, kurias šiandien gana „madinga“ integruoti repertuariniuose teatruose. Jis, dirbdamas su vokiečiais ir šveicarais, susidomėjo gyva Lietuvos žaizda – Visaginu. Ratas plėtėsi: buvo pakviesti Kristina Werner ir Jonas Tertelis, neseniai prisijungė Kristina Savickienė ir kompozitorius Martynas Bialobžeskis. 

Patyrinėjus santykinai mažą ląstelę – kelių žmonių gyvenimą, atsiskleidžia realybės piktžaizdės. Būsimam teatro projektui pasirinkti kadaise „importuotų“ žmonių likimai. Visaginiečiai tikėjo savo ateitimi, mėgavosi gerove, o šiandien liko prie „suskilusios geldos“, todėl kiekvienas miesto langas, kiekvienos šeimos istorija yra lyg sustingusio laiko muziejus.

Miesto langai daugiausia nekeisti ir nedažyti nuo 1975-ųjų, kai buvo pastatyti pirmieji daugiabučiai. Šiukšles surenka mašinos, dar nuo sovietmečio atvykstančios tam tikru laiku, kai gyventojai turi jas išnešti. Bet miestas švarus švarutėlis. 1992 m. pašventinta Jono Krikštytojo Gimimo cerkvė įsprausta tarp sovietmečio blokinių namų (stačiatikių parapija čia įregistruota 1990-aisiais, pirmosios pamaldos vyko butuose, o 1991 metais – Ignalinos AE perduotame name). Ši raudonų plytų šventyklėlė primena, kad žmogaus niekur neveda ir išvesti negali jokie inžineriniai keliai. Kai ekonomistai ir politikai priima sprendimus, jie nesidairo į žmones, jų emocijos, reakcijos niekam neįdomios.

Politinė, socialinė, ekonominė, kultūrinė radiacija Visagine tokia stipri, kad neliko neapšvitinto nė vieno žmogaus. Vyresnieji vengia apie tai kalbėti, nes tai tolygu gyvos žaizdos draskymui. Jauni žmonės atviresni, jiems paprasčiau per siūlomą teatrinę formą praverti savo autentiškus išgyvenimus. Jaunesnės kartos žmonės nepatyrė tokio stipraus emocinio ir socialinio sukrėtimo kaip jų tėvai ir seneliai. Tačiau tik nedidelė jaunimo dalis organiškai integruojasi į dabartinę Lietuvą; kiti išlieka it vaikai, dar kiti – aiškiai bręstantys Lietuvos antagonistai. Nenuostabu, nes pagrindinis informacijos šaltinis – Rusijos televizija.

„Žalios pievelės“ kūrėjams svarbiausia – „sukabinti“ skirtingų žmonių likimus kaip tam tikrą uždarą ląstelę. Pasitelkdami autentiškus pasakotojus kūrėjai analizuoja konkretų objektą – AE, kuri tampa ryškia dramaturgijos ašimi, nes Visagine „pasiklydusi“ istorija reflektuoja šiandienos žmonių atmintį.

Scenoje – laisvi ir kartu aplinkybėse įkalinti devyni žmonės. Aktoriais tapę visaginiečiai, jų autentiški tekstai skleidžia didelę energiją, lyg būtų fiziškai sugėrę ją iš atominės elektrinės. Žiūrovai negali nuspėti, apie ką ir kaip prabils vienas ar kitas, sėdintis prieš juos. Jiems patiems sunku nujausti, kas jų kasdienybėje yra svarbiausia. Spektaklio kūrėjai ne tik atrenka, išgrynina žmonių papasakotas istorijas, bet ir paverčia jas impulsų pilnais atradimais. Tik iškart kyla klausimas, kodėl šioje tarpinėje teatro stotelėje nėra vyresnės kartos žmonių?

Režisūros studijas baigusi jauna moteris, AE dirbanti viešųjų pirkimų specialistė, moksleivė, AE inžinierius, statybos ir remonto cecho sekretorė, kinologas (prisistatęs kaip „valstybės sienos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Ignalinos rinktinės, branduolinės energetikos objekto apsaugos dalinio reagavimo skyriaus jaunesnysis specialistas, vyresnysis puskarininkis, kinologas“), jauna mama, žmogus, kuris visą gyvenimą veikia tik tai, kas jam patinka, moksleivis, kurio senelis AE užėmė aukštas pareigas, – tipiški Visagino gyventojai. Šie žmonės, tapę aktoriais, „bangavo“ ne tik savo emocijomis, bet ir keistų siužetų pasakojimais, o pasibaigus veiksmui ir atidengus langus už jų išryškėjo „nebylus“ pastatas „nebyliais“ langais. Tokių Visagine daug. Jie mena gyvenimą, skausmą, kurį vieni žmonės išsinešė į nežinią, kiti – į Rusiją, treti – į Europą.  

Šį teatro laboratorijos seansą stebėjo kultūros ir politikos geografė dr. Leila Dawney iš Braitono universiteto. Pastaruoju metu ji daugiausia dėmesio skiria bendruomenėms, susijusiomis su atomine energetika. „Ką išgyvena žmonės, įtemptai laukiantys tos akimirkos, kai bus išjungta energija, apie ką jie mąsto, kaip keičiasi. Kas su jais vyksta po atominės elektrinės uždarymo? Bandant aprašyti šiuos procesus, dingsta labai svarbūs niuansai, o žiūrėdamas spektaklį tu viską gali pajausti, išgyventi kartu“, – po spektaklio pristatymo kalbėjo ji. Teatras kaip tik ir padeda šiems žmonėms suformuoti analitinį požiūrį į juos supančias aplinkybes. Kiekviena „dokumentinė“ istorija, išreikšta gyva emocija ir tikrais jausmais, gali būti prilyginta sceninių personažų gyvenimui.  

Nemažai buvusių AE darbuotojų kaip priešnuodį pasirinko meną. Buvusi inžinierė statytoja, šiuo metu meno mokyklos mokytoja, dalyvavusi spektaklio pristatyme, su jo kūrėjais pasidalijo savo prisiminimais: „Statyti buvo įdomu, šiame mieste gyveno „vaikščiojančios enciklopedijos“. Mūsų vaikai buvo keturmečiai, o mes dieną naktį savo energiją aukojome elektrinės statybai. Šito perduoti neįmanoma, nes labai skausminga. Juk sustojo visas gyvenimas! Tik praėjus dvidešimčiai metų mes vėl turime nuolatinį ryšį su artimaisiais Rusijoje, nes tik dabar ten normaliai veikia internetas. Liūdniausia, kad niekas negali atsakyti, kas mūsų laukia. Gaila, aišku, ir dėl to, kad čia praėjo mūsų jaunystė.“

Deimanto Narkevičiaus filme „Lietuvos energija“ (2000) buvo pasakojama apie Elektrėnų elektrinę, bet šių dviejų atminties reprezentacijų sulyginti negalima. Nors abiejų šaltinis – konkretūs objektai, Visagine šalia kitų skaudulių opiausiu klausimu išlieka laisvės koncepcija.

Ką patirs žiūrovas, kodėl šio gyvenimo tyrimas aktualus šiandien? Kas yra ta „žalia pievelė“? Ar tai keistai sustingęs laikas, ar kol kas dar tiksinčios elektrinės žmonių gyvenimas tarp pušynų ir ežerų įsikūrusiame gete? Ar naujoji visaginiečių karta sugeba įprasminti realybę? Ar Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui pavyks užčiuopti, ko baiminasi ir ko ilgisi šio krašto žmonės? Ar praradimai jiems padovanos naujus atradimus?