2012–2013 sezonas

Formuodamas teatro repertuarą neturiu jokių išankstinių nuostatų išskyrus vieną. Ją galiu apibūdinti George‘o Strehlerio žodžiais, pasakytais prieš dvi savaites iki Maestro mirties, legendinėje „Senojoje balandinėje“ per Paryžiuje vykusią konferenciją „Meninio teatro idėja“: „Kas yra visų svarbiausia? Svarbu nebūti patenkintu savimi, svarbu nesustoti. Norėdamas apibūdinti meninį teatrą, kaip aš jį suvokiu, pasinaudosiu neišverčiamu Fausto žodžiu streben. Tai reiškia – „stiebtis link...“, „atiduoti visas jėgas tam, kad...“. Streben reiškia judėjimą link kažko, ko čia nėra...“

Ką reiškia toks judėjimas čia ir dabar? Pirmiausia – siekį sugrąžinti meninę idėją Nacionaliniam dramos teatrui. Suteikti jai šiandieninį skambesį. Ir sudominti ja kuo platesnę publiką. Pirmasis atsinaujinusio teatro sezonas parodė, kad tai nėra vien žodžiai. Šįmet žengiame toliau.

Praėjęs sezonas buvo pažymėtas socialinio teatro ženklu. Jis provokavo, kėlė aštrius klausimus ir gvildeno nepatogias temas. Naujasis sezonas bus kiek kitoks. Toliau tęsime kalbą apie individą ir visuomenę, bet sieksime giliau ir įvairiais rakursais pažvelgti į šiandieninį žmogų. Visų sezono premjerų bendras bruožas yra tai, kad jos kuriamos pagal klasikinius kūrinius ir jas stato vienos kartos režisieriai – keturiasdešimtmečiai.

Prieš keturis dešimtmečius tuometinio Akademinio dramos teatro scenoje pirmą kartą pasaulį išvydo Justino Marcinkevičiaus drama „Katedra“. Gūdžiu sovietmečiu ji tapo visuomenę telkiančios Tėvynės meilės simboliu. Šiandien vėl stovime prieš Marcinkevičiaus dramoje pavaizduotą sugriuvusią Katedrą ir klausiame savęs – kaip ją atstatyti? Šios užduoties įkvėpti imamės naujo „Katedros“ statymo. Jis taps didžiausiu sezono iššūkiu teatrui, režisieriui Oskarui Koršunovui ir visai jo kūrybinei komandai. „Katedros“ statymas yra ir vienos pagrindinių praėjusio sezono premjerų „Išvarymas“ tęsinys - svariausia priežastis „išvarytiems“ ir „išvariusiems“ sugrįžti.  

Sezoną pabaigsime pasaulio klasikos „aukso fondo“ kūrinio Euripido „Bakchančių“ pastatymu, kurį pirmą kartą Lietuvos teatre režisuos Gintaras Varnas. Ši antikinė tragedija, įtakojusi XX amžiaus teatrą, šiandien intriguoja ir sukrečia kaip reta kuri kita pjesė. „Bakchantės“ – tai pjesė apie žmogaus dvasios stichijas, kurių jis pats nepažįsta. Jos parklupdo pasaulio valdovus ir primena, kad pats teatro menas gimė iš bakchančių garbinamo Dioniso kulto.  

Žiūrovus supažindinsime su dar vienu pripažintu klasikos kūriniu – vengrų klasiko Ferenco Molnáro „Lilijomu“. Prieš šimtą metų parašyta pjesė sulaukė daugelio interpretacijų ne tik įvairiose Europos teatrų scenose bei televizijose. Pagal ją sukurtas miuziklas Brodvėjuje ir net du Holivudo filmai. Vieno iš jų autorius – legendinis vokiečių kino režisierius Fritzas Langas. Naują „Lilijomo“ sceninę versiją pateiks vienas ryškiausių jaunųjų Vengrijos režisierių László Bagossy, šįmet nominuotas už geriausią praėjusio sezono spektaklį. „Lilijomo“ pastatymu teatras pradeda naują bedradarbiavimo su užsienio menininkais etapą.

Vokiečių dramaturgo Martino Sperro pjesę „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ galima vadinti labiau kino negu teatro klasika. Ją išgarsino vokiečių režisieriaus Peterio Fleischmanno 1968 metais sukurtas to paties pavadinimo filmas. Pjesėje vaizduojamas ekonominio ir moralinio nuosmukio apimtas pokario Vokietijos kaimas primena šiandieninę mūsų tikrovę, kurioje siautėja nepakantumo artimam demonai, pridengti krikščionišku pamaldumu. Rolando Atkočiūno režisuojamas spektaklis galėtų tapti praėjusiame teatro sezone visuomeninį rezonansą sukėlusio „Visuomenės priešo“ tęsiniu. 

Didžiųjų naujo sezono premjerų fone neturėtų pasimesti dar viena originali klasikos interpretacija – aktorės Birutės Mar kamerinis spektaklis Boriso Pasternako, Marinos Cvetajevos ir Rainerio Marijos Rilkės laiškų ir poezijos motyvais. 

Yra kita, teatrui gyvybiškai svarbi žodžio streben reikšmė. Ne paslaptis kad Nacionalinis dramos teatras gauna gerokai mažesnį valstybės finansavimą negu reikalinga jo meninės programos vykdymui. Todėl teatras turi kuo daugiau uždirbti iš savo veiklos ir dar rasti dosnių rėmėjų. Tai reiškia – atiduoti visas jėgas tam, kad pateisintų savo vardą.

LNDT meno vadovas
Audronis Liuga