2013–2014 sezonas

 

„Holokaustas yra kaip langas, pro kurį žiūrėdamas gali pamatyti kitaip nepamatomus dalykus. Ir tie dalykai labiau svarbūs ne nusikaltėliams, jų aukoms ir liudininkams, bet tiems, kurie gyvena dabar ir gyvens ateityje“, – rašo prof. Zygmuntas Baumanas knygoje „Modernybė ir holokaustas“. Lemiamas čia žodis – „gali“. Nes gali ir nepamatyti. Kaip žolės po kojom ar debesų virš galvos. Ir tada nebesvarbu, kas ir ką aiškins apie „kitaip nepamatomų dalykų“ svarbą. Jie bus su tavim nesusiję.

Prieš penkerius metus sukurta lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ sukrėtė ne naujais faktais apie Holokaustą, o kalbėjimu apie istorinę atmintį šiandieniniam žmogui suprantama kalba. Kodėl klasės draugai pradeda vienas kitą žudyti? Kaip iš nusikaltimo gimsta kerštas? Ir ką, praėjus daugeliui metų, norime, o ko nenorime prisiminti? Nors „Mūsų klasė“ parašyta remiantis istoriniais faktais, ji yra apie tuos, „kurie gyvena dabar“. Ir provokuoja mus pažvelgti į istoriją per savo sąžinės langą atmetus išankstines nuostatas. Todėl ji sukelia karštas diskusijas ten, kur tokios nuostatos dominuoja. Lenkijoje pjesės pastatymas prilygo ilgai tiksėjusios bombos sprogimui. Lietuviška „Mūsų klasės“ versija pradeda 74-ąjį LNDT sezoną. Ką ji reikš mums?

Kitokią klasę vaizdavo Kazys Binkis savo „Atžalyne“, bet peršasi įdomi paralelė, – istoriškai „Mūsų klasės“ moksleiviams buvo tiek pat metų kaip ir „Atžalyno“ gimnazistams. Słobodzianekui galėtų būti artima ir ši Kazio Binkio mintis: „Atžalyne“ aš stengiuosi paimti bei pavaizduoti tokį jaunimą, kuris aplinkumos dar nėra sugadintas, ir kad jis užaugęs nors scenoje galėtų pamatyti, koks kažkada yra buvęs.“ Abu autoriai iš skirtingų epochų žvelgia į jauną žmogų istoriniame laike. Ir skirtingai kelia klausimą – kaip jį formuoja „aplinkuma“ ir kiek jis pats yra atsakingas už savo gyvenimą? Įdomus režisieriaus Jono Vaitkaus siekis pabandyti atsakyti į šį klausimą kartu su skirtingų kartų savo mokiniais.

Dar viena istorijos ir dabarties akistata – jauno latvių režisieriaus Valterio Sīlio ir LNDT bendras projektas „Barikados“. Daugiau kaip du dešimtmečiai mus skiria nuo kovų už Nepriklausomybę, vykusių trijose Baltijos šalyse. Istorija apauga mitologija. Į ano laiko įvykius žvelgiame per idėjinę Nepriklausomybės kovų prizmę. Matome didvyrius, aukas ir nusikaltėlius. Ar galime į juos pažvelgti kitaip? Suprasti žmonių vienokių ar kitokių pasirinkimų motyvus ir pamatyti, kaip kasdienybė virsta istorija. Tai pabandys padaryti bendra lietuvių ir latvių jaunų menininkų komanda, pasitelkusi savo individualią patirtį, liudininkų pasakojimus ir istorinius faktus.

Nuo istorijos pasistengsim pakilti į kosmosą. Spektaklis „Kosmosas“ – tai tarptautinį pripažinimą pelniusios danų režisierės Kirsten Dehlholm, teatro „Hotel Pro Forma“ vadovės, ir LNDT bendra idėja pasiūlyti kitokį teatrą jaunam žiūrovui. Spektaklis, paremtas naujais kosmoso tyrinėjimais, bus kuriamas naudojant naujausias vaizdo technologijas ir gyvą muziką. Subūrusi jungtinę savo šalies ir lietuvių menininkų komandą, Dehlholm siekia sukurti tokį spektaklį, kad po kiekvieno jo rodymo nors vienas jį pažiūrėjęs paauglys užsisvajotų tapti kosmoso tyrinėtoju. Kosmoso tyrinėjimais dar negarsėjančioje Lietuvoje tai būtų nebloga investicija į jos ateitį.

Trisdešimtmetė suomių dramaturgė ir režisierė Saara Turunen vadinama viena perspektyviausių savo šalies teatro kūrėjų. Ji rašo ir sėkmingai pati režisuoja savo pjeses. Provokuojančių ir kartu žaismingų pjesių centre – moterys, ieškančios savo tapatybės tarp moteriškumo ir vyriškumo, sekso ir kūrybos. Turunen pjesės „Broken Heart Story“ pastatymas užkariavo ne tik Helsinkio, bet ir didžiausio Suomijoje Tamperės teatro festivalio jaunos publikos simpatijas. Dabar ji atvyksta į Vilnių sukurti savo pjesės versijos su lietuvių aktoriais. Galbūt šis darbas atskleis ir naujas mūsų moterų aktorių talento puses.

Apskritai moterys kaip niekad anksčiau dominuoja šiame teatro sezone. Tris iš šešių spektaklių kuria moterys režisierės, dviejų centre – moterų pasaulis. Vienas iš jų pristatys kamerinę islandų poeto ir dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę „Nuošaly“. Iš daugelio režisieriaus Gyčio Padegimo pasiūlytų teatre statyti pjesių pasirinkau būtent šią dėl jos originalumo ir jautrumo. Pjesė apie dvi neišskiriamas moteris parašyta taip, tarsi pagrindiniai „Ežiuko rūke“ personažai būtų atsidūrę „Belaukiant Godo“ situacijoje. O išties ji yra apie dažno kuriančio žmogaus padėtį šiandien.

Be naujų pastatymų ateinantį sezoną teatre vyks naujų lietuvių ir užsienio autorių pjesių pristatymai, susitikimai su spektaklių kūrėjais, kiti renginiai.


Linkiu visiems įsimintinų įspūdžių!


Audronis Liuga
LNDT meno vadovas