László BAGOSSY
Režisierius László Bagossy (g. 1967) – vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių, pastatęs arti trisdešimties spektaklių įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte. Tarp jo režisuotų veikalų – Henriko Ibseno „Nora“ (1995), Thomaso Bernhardo „Įpročio jėga“ (1997), Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Don Žuanas“ (2006), Friedricho Dürrenmatto „Karalius Jonas“ (2011) ir kt. Budapešto Józsefo Katonos teatre sukurtas spektaklis „Top Dogs“ 2003 m. pelnė Torunės tarptautinio teatro festivalio „Kontakt“ trečiąją premiją. Bagossy taip pat rašo pjeses ir pats jas režisuoja: tai „Fėja, kuri galėjo matyti tamsoje“ (2005), „El. pokalbis“, „Avataras“ (abu 2006), be to, yra režisavęs muzikinių spektaklių – be jau minėto „Don Žuano“, pastatė Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto „Operą už tris skatikus“ (2004). 2011 m. jis pelnė vengrų kritikų Geriausio režisieriaus apdovanojimą. László Bagossy: Mažoms tautoms labai svarbu pažinti viena kitą. Dažniausiai jos gręžiasi į dideles kultūras. Tačiau kartais mažosios kitaip mato pasaulį. Lietuvos ir Vengrijos istorijos turi panašumų. Mes turbūt galime neblogai suprasti vieni kitus. Todėl nė nepajutau, kad būčiau atvažiavęs į kažin kokį tolimą kraštą. Be to, Lietuva teatro požiūriu gerai žinoma. Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius – dideli vardai, jie išgarsino Lietuvos teatrą daugelyje pasaulio valstybių. Šie režisieriai buvo atvykę ir pas mus, į Vengriją. Taigi atvažiavau ne į pasaulio kraštą, o į tokį miestą, kuris svarbus Europos teatro požiūriu. Vengrijoje F. Molnáras labai populiarus, daug vaidintas ir užsienyje. Šį autorių pasirinkau egoistiškai. Mėgstu dirbti su tokia medžiaga, kuri mane įkvepia ir yra man svarbi. Nuobodu daryti tai, ką jau sykį esu daręs. Mačiau daug „Lilijomo“ pastatymų, bet pats su šia medžiaga dar nebuvau dirbęs. Man tai svarbu. Be to, statyti vengrų autorių – puiku, nes galiu atvežti ir perteikti dalelę vengrų kultūros. Į Lilijomą – pagrindinį kūrinio personažą – panašių žmonių turbūt yra daug. Čia pasakojama ne apie vyro ir moters meilę, o apie meilę apskritai. Kalbama apie visuomenę, kuri kartais elgiasi tiesiog beširdiškai: kiek mažai esama užuojautos, supratimo, empatijos vargšams žmonėms. Man regis, tai amžina bėda. Dėl to ši daugiau kaip prieš šimtą metų parašyta pjesė ir statoma. Manau, tokie siužetai gyvuos ištisus amžius, nes jie įstengia įrodyti, kad pasaulis iš tikro nesikeičia. Tai išmintinga melancholija, graudulys, gyvenimas be iliuzijų. Be to, F. Molnáro humoras fantastiškas. O šį derinį, kai susiduria humoras ir beviltiškumas, visada labai mėgau. Man taip pat labai svarbūs aktorių jausmai, nuomonė. Mėgstu, kai jie būna aktyvūs, iniciatyvūs. Džiaugiuosi, kai pavyksta iškelti gerus klausimus, bet tai nereiškia, kad pats turiu ieškoti geriausių atsakymų. Man tik reikia išrinkti, kieno atsakymas geriausias. Kartais ir pats galiu jį pasakyti, bet dažnai atsakymą atranda bendrakūrėjai. Man svarbu, kad spektaklis būtų laikomas bendru darbu, ne vien mano sumanymo įgyvendinimu.
László BAGOSSY
Režisierius