Teatro vadovo žodis

Slegianti šiandienos tikrovė – korupcija, kylančios kainos, agresija, žlugdanti bendravimo atmosfera, emigracija, skurdas, nykstantys kultūros resursai, pasiduodanti šalis. Yra du būdai: atsiriboti ir užsibarikaduoti nuo aštrių, aktualių temų arba kalbėti apie tai, mąstyti, bandyti suvokti. Žinoma, sunkmečio nukamuotas žmogus nori užsimiršimo, bet trumpalaikis malonumas vakare pasiūlys tik rytines pagirias, o ne išeitį. Problemos niekur nedingsta, klausimai auga, dauginasi. Reikia juos spręsti.

Teatras gali būti galingas įrankis ir gera vieta tai daryti kartu. Tuo tarpu lietuviškasis teatras linkęs izoliuotis, užsisklendęs savo smulkiose vidinėse temose, linkęs skųstis, susireikšminti, ir jo būtinumas visuomenės gyvenime tampa vis labiau abejotinas.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sutelkti šalies ir užsienio  teatro menininkai, suplanuota daugybė premjerų leidžia pamatyti ir įvertinti dabartinę Lietuvos teatro būseną bei jo santykį su šiandiena. Kokie esame ir ką galime.

Matau nacionalinę sceną, ne tik eksponuojančią atskiras menines individualybes, vardus ir titulus, bet veikiau suteikiančią galimybę jiems veikti, komunikuoti tarpusavyje, prisiimti atsakomybę už laiką, kuriame gyvename, dalyvauti jame. Nacionalinis teatras neišvengiamai turi tapti vieša, atvira žmonėms aikšte, punktu, kuriame gyvai rezonuojama į realybę. Tai kur kas daugiau nei teatro meno laimėjimų vitrina. Siekiame, kad teatras atsivertų kaip kultūros erdvė platesne prasme – čia vyksta aktualios paskaitos, diskusijos, susitikimai, parodos, video peržiūros; jis turi tapti aktyvia žmonių bendravimo erdve. Tai yra esminė šių namų funkcija, negalime juose užsidaryti; jie priklauso visiems, juose bandome mokytis bendrauti, išlikti.                                           

Žiniasklaida spekuliuoja ribinės situacijos įtampa, televizija pašėlusiais tempais tvindo žemiausio lygio pramogų produkcija, sparčiai ištrinančia prisiminimus apie kultūrą, visuomenė balansuoja tarp kraštutinio pesimizmo ir kraštutinio optimizmo. Kokia menininkų, kultūros žmonių pozicija, koks teatro požiūris ir pareiga dabarčiai?

Tarp optimizmo ir pesimizmo yra realizmas ir realybė, tarp nevilties isterijos ir niekuo negrindžiamų vilčių yra būdas stoiškai priimti tikrovę, nepaisant kokia drastiška ar nuvainikuojanti ji būtų.Tai ir yra iššūkis menininkui ir teatrui. Dabarties analizė leidžia tiksliau kurti ateities perspektyvą, apčiuopti grėsmių simptomus ir atramos taškus.

 

LNDT generalinis direktorius
Martynas Budraitis