|
|
|
 | "Matas" pasakoja apie socialinius ir istorinius paradoksus. Manau, tai vienas iš skaudžiausių ir įdomiausių laikotarpių. Metas grįžti į tuos skaudžius, absurdiškus laikus ir iš laiko distancijos objektyviai įvertinti situaciją. Toks apsivalymo aktas yra privalomas. Privalome išsigydyt nevisavertiškumą, komunistinį marazmą, kuris persekioja mus ir po šiai dienai. "Matas" mano, dramaturgo, dailininko ir aktorių santykis su tuo laikmečiu. (A.Vidžiūnas) | | | | | | | | |  | Šaukštaveidė Stainberg yra autistės mergaitės, negalinčios bendrauti žodžiais, monologas. Dauguma kritikų šį kūrinį apibūdino kaip emociškai galingą ar emociškai sensacingą. Kūrinys rodo autoriaus siekį bandyti perteikti tai, kas nežinoma ir ko net logiškai neįmanoma sužinoti. Hallas savotiškai suteikia balsą tiems, kurie yra nesuprasti ir negali savęs išreikšti. Sunki tema spektaklyje perteikta skaidriai. Herojė monologuose kalba apie tai, ko mes labiausiai bijome. O jos suvokimas apie tuos dalykus kupinas šviesos. | | | | | | | | |  | "Tragiška Demonų autoriaus pasaulėžiūra XIX amžiaus pozityvistams buvo nesuvokiama: rašytojas buvo mūsiškės, katastrofų epochos žmogus. Tačiau žodžiai apie Dievo pamestą žmoniją Dostojevskio kūryboje nėra paskutiniai. Jis vaizdavo tamsią naktį, bet jautė, kad išauš diena. Jis tikėjo, kad istorijos tragedija baigsis pasaulio pertvarkymu, kad po žmonijos Golgotos bus antrasis Kristaus atėjimas ir nuskambės didysis naujo ir paskutinio prisikėlimo himnas." (Konstantin Močulskij) | | | | | | | | |  | ... Saulos diena prasidėdavo nepaprastai anksti, daug anksčiau negu kitų moterų. Ji atsikeldavo dar gerokai prieš patekant saulei ir išeidavo už kaimelio. Pasiekusi savo įprastinę vietą ant neaukštos kopos prie pat jūros, ji nusimesdavo pačios nusiaustą plačią vilnonę skarą, gaubiančią pečius ir nugarą, leisdama vėjui ir tekančiai saulei paliesti baltus purius sparnus, taip rūpestingai slepiamus... Ji likdavo tik su nebaltinto lino rūbu, kuris, pakilus į dangų, jos figūrėlei teikdavo panašumo į paukščio liemenį. Taip atrodydama ji drąsiai skraidydavo kur norėdavo, nebūkštaudama kam nors pasirodyti keistu paukščiu... | | | | | | | | |  | Vaizduotė viena didžiausių dovanų, suteiktų žmogui. Laimingi svajojantys, fantazuojantys, žaidžiantys vaizduotės žaidimus ir tokiu būdu praplečiantys savo realaus gyvenimo ribas. Ko vertas būtų gyvenimas be pasakų? Tai viena tokių pasakų, kurioje realybė ir fantazija sugyvena kaip dvi žmogaus veido pusės, kurioje stebuklai tampa normalaus gyvenimo būdo atributu... Spektaklis apie meilę, meilę ir dar kartą meilę. O kur meilė, ten ir muzika. O kai skamba muzika, norisi skristi... Ar esate tai patyrę? (Kristina Gudonytė) | | | | | | | | |  | Keistas, tačiau anaiptol ne anormalus mišinys savimeilės, jausmingumo ir saviško įpročio suvokti pasaulį, tą saviškumą lemia asmenybės padėties ir sąlygų išskirtinumas;
karštas troškimas būti karštai mylimam, egoistiškas ir kartu mylinčiai bei gerai natūrai būdingas savanaudiškas troškimas, natūrai, kuri nepasitiki savimi, kuri nevisavertė, kuri visų džiaugsmų ieško glausdamasi prie kito krūtinės;
ir egoistiškas atjautos troškulys, sumišęs su didžiausiu nesavanaudiškumu, kuriam prieštarauja jo paties žodžiai, pretenzijų forma ir pobūdis;
ir baimės, nepasitikėjimas, pavydas, kurį daugiau ar mažiau lydi visos egoistinės aistros, o tarp jų viena prieštaringiausių amžinas reikalavimas, kad meilė būtų ištikima... (S.T.Coleridge) | | | | | | | | |  | Šioje tragedijoje daug visko - intrigų, išdavysčių, pavydo, staiga ištinkančios mirties, pranašysčių, priesaikų ir prakeiksmų, nuodų ir durklų, netgi tradicinių pinklių. Mindaugas žino, kad užgrobti svetimas žemes yra blogai, kad nužudyti savo brolį dar blogiau, bet - jeigu kas nors turi būti stiprus, kad pasiektų kilnų tikslą (suvienyti gentis ir suskaldytą žmonių gyvenimą), ir jeigu, norėdamas būti stiprus ir galingas, tasai kas nors turi būti niekšas ir niekšas, didesnis už kitus, tai Mindaugas juo ir nori būti. (pagal Ilzę Škipsną)
| | | | | | | | |  | Tai juodosios komedijos šedevras. Ortonas čia sukuria iš proto einantį pasaulį, detaliai nagrinėja XX amžiaus vidurio angliškas nuostatas. Pjesė ne kartą buvo pavadinta froidišku košmaru, kuris juokauja mirties ir gyvenimo prietarais. Siužeto centre - Maklyvių šeima ir misis Maklyvi mirtis. Jos gedintis vyras turi reikalų su buvusia žmonos sesele Fei, ir nedėkingu sūnumi Halu;
pirmoji pasiryžusi tapti sekančia misis Maklyvi, antrasis, kartu su savo draugu Deniu, ką tik apiplėšė banką ir ieško vietos paslėpti pinigus. Velionės karstas pasirodo esąs visai tinkama slėptuvė. "Ortono komedija kyla iš to, kaip jo amoralūs personažai daro pramogą iš dorybių, nusistovėjusių dogmų bei pompastikos, arba yra begėdiškai negeri" - rašo Nicholas de Jongh'as. | | | | | | | | |  | "Šis spektaklis - tai akcija, dienoraštis, monologas, kreipinys, netelpantis į tradicinį "gerai padaryto spektaklio" apibrėžimą. Laisva jo forma, vaidmenų fragmentai, išskaidytos, o kartais ir visai išnykstančios dramaturginės jungtys - visa tai egzistuoja kaip kaleidoskopiško, suaižėjusio pasaulio skeveldros. <...>
Vaitkui įdomi ne pati Meko poetika, o jo gyvenime ir kūryboje glūdintys pirmapradžiai klausimai - kas esu aš pasaulyje, vardan ko gyvenu, iš kur išėjau ir kur einu... <...> Pasakojimas prasideda nuo aklavietės, beviltiškumo, bandymo žudytis, o baigiasi paprastų gyvenimo vertybių atradimu ir apsivalymu." (Audronis Liuga) | | | | | | | | |  | Ar tai buvo vakar? Bus dabar ar rytoj? Nesvarbu, kada ir kur begyventumėt ir kas bebūtumėt. Yra žmogus - yra problemos, visų mūsų bendros problemos: jaunystė - senatvė, meilė - neapykanta, turtas - vargas, juokas - graudulys ir vienatvė - "vienintelė tikra žmogaus liga, nuo kurios mirštama. Nes tada lieki tik pats vienas su savimi, o savęs neįmanoma pakęsti. Nežinai, ką su savimi kalbėtis" (Leonas, J.Anouilh'o "Bamba"). Ar tai vaidinimas? Ar gyvenimas? Ar tai apie juos? O gal apie mus? Mes kalbame apie tai, nes mums tai rūpi. Pasidalinkime savo problemomis ir rūpesčiais... Su geriausiais linkėjimais, režisierius Adolfas Večerskis
| | | | | | | | |
1 - 10
|
