Premjera - 2006 m. gruodžio 8 d.

Dainų tekstai pagal Miroslavo Krležos poeziją 

Iš kroatų kalbos vertė Algimantas Bučys 

Trijų veiksmų spektaklis

  

  

  

   Reikšmingiausiu XX a. kroatų rašytoju tituluojamas Miroslavas Krleža (1893 - 1981) kitoms Europos šalims vis dar nepakankami žinomas - tai susiję su sąlyginai maža Kroatijos vieta didžiųjų Europos literatūrų kontekste bei rašytojo politinėmis pažiūromis, kurios dažnai nesutapo su šalį valdančiųjų nuomonėmis.

  

   Miroslavas Krleža gimė Kroatijos sostinėje Zagrebe, kai Kroatija buvo Austro-Vengrijos imperijos sudėtyje. Pirmuosius eilėraščius ir dramas Krleža išspausdino dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Būsimasis rašytojas mokėsi parengiamojoje karinėje mokykloje Pecujuje (Vengrija), vėliau - karo akademijoje "Ludiviceum" Budapešte, tačiau jo karinė karjera buvo nesėkminga: 1912 m. užsirašęs į Serbijos kariuomenę savanoriu, Krleža netrukus buvo apkaltintas šnipinėjimu autrams ir pašalintas, o atsidūrus Austro-Vengrijoje jis buvo suimtas, iš jo atimtas karinis laipsnis ir kaip eilinis kareivis buvo nusiųstas į Pirmojo pasaulinio karo Rytų frontą.

  

   Pasibaigus karui, Krleža įsitvirtino kaip ryškiausias modernizmo idėjas išpažįstantis ir politiškai prieštaringiausias Jugoslavijos - naujos valstybės, suformuotos pietinių slavų teritorijoje iš buvusios Habsburgų imperijos bei Serbijos ir Juodkalnijos karalysčių - rašytojas.

  

   Nuo 1918 iki 1939 m. Krleža buvo Jugoslavijos komunistų partijos narys - kol nebuvo pašalintas už netinkamą požiūrį į meną, intelektualinę laisvę ir nenorą atvirai pritarti Stalino vykdytai politinių oponentų naikinimo politikai. Krleža aktyviai bendradarbiavo literatūros ir politikos žurnaluose ir neabejotinai tapo viena svarbiausių kultūrinio gyvenimo asmenybių tiek monarchistinėje (1918-1941), tiek komunistinėje Jugoslavijoje.

  

   Poezijos knygoje "Lyrika" ("Knjiga Lirike", 1932) ir "Giesmės sutemose" ("Pjesme u tmini", 1937) Krleža išpranašavo socializmo pergalę, kuri apokaliptinės vizijos formą įgavo "Petrices Kerempuho baladėse" ("Balade Petrice Kerempuha", 1936). Tai savotiška kroatiškoji Golgota, kurios centre - iš prastuomenės kilęs pranašas Petrica Kerempuhas, savotiškas kroatiškasis Tilis Ulenšpygelis. Šios daugiasluoksnės poemos vaizdžiai artimi Peterio Bruegelio ar Hieronimuso Boscho paveikslams, kuriems perteikti pasitelkta kroatų kalbos kajkavų tarmė su stilizuotais lotynų, vengrų, vokiečių bei senosios kroatų kalbos fragmentais.

  

   Marionetinės pronacistinės Nepriklausomos Kroatijos vyriausybės (1941-1945) laikais rašytojas pasitraukė iš aktyvaus kūrybinio gyvenimo - per šį laikotarpį nieko neišleido, tačiau, nepritardamas kraštutinėms buvusiųjų partijos draugų pažiūroms, neprisijungė prie partizanų, kuriems vadovavo senas jo bičiulis Josipas Broz Tito.

  

   Pasibaigus II pasauliniam karui, Krležai buvo atleistos jo ideologinės nuodėmės - jį reabilitavo pats maršalas Tito. Nuo 1951-ųjų iki mirties rašytojas vadovavo Kroatijos leksikografijos institutui, o 1958-1961 buvo Jugoslavijos rašytojų sąjungos pirmininkas, Jugoslavijos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius, o už šešių dalių romaną "Vėliavos" ("Zastave", 1967) gavo valstybinį apdovanojimą. Krleža mirė Zagrebe 1981-aisiais.

  

   Turėdamas spalvingą ir prieštaringą ideologinę bei politinę biografiją , vis dėlto Krleža daugiausia dėmesio nusipelno kaip vienas iškiliausių moderniųjų rašytojų Europoje. Gausi rašytojo kūryba vos telpa į 50 tomų raštus ir apima pačias įvairiausias literatūros sritis: poeziją, dramą, apsakymus, romanus, esė, dienoraščius, poleminę ir autobiografinę prozą.

  

   Jo kūryboje persipina dvi tradivijos: kroatiškoji, kurioje ryškėja jo kaip kroatiškosios tapatybės kūrėjo misija, Jameso Joyce'o žodžiais tariant, "sielos kalvėje nukalti dar nesukurtą savo tautos savimonę", ir avangardinė, europietiškoji. Čia matyti skandinavų dramos, prancūzų simbolizmo, austrų ir vokiečių ekspresionizmo ir modernizmo įtaka, Krležos darbus pasiekusi per Henriko Ibseno, Augusto Strindbergo, Friedricho Nietzsche's, Kralo Krauso, Reinerio Maria RIlke's ir Marcelio Prousto kūrybą.

  

   Nors dramai rašytojas skyrė ypač daug dėmesio, tačiau ši jo kūryba, lyginant su kitais jo palikimo veikalais - ypač esė, romanais ir poezija - kol kas vertinama mažiausiai. Ankstyvosios rašytojo dramos "Legenda" (1914), "Karalystė" ("Kraljevo", 1918), "Adomas ir Ieva" (1922) atskleidžia jauno idealisto virsmą visuomeniškai aktyviu menininku. Krležos dramos išsiskiria ryškiais dialogais bei negailestingu visuomeninės nelygybės atskleidimu. Draminė trilogija "Ponai Glembajai" ("Gospoda Glembajevi", 1928), "Agonija ("U agoniji", 1928) ir "Leda" (1932) vaizduoja Glembajų šeimos nuosmukį ir buržuazinės visuomenės krizę. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė atskiriems Glembajų šeimos atstovams, priklausantiems įvairioms kartoms, ir parodė jų kelią į Austro-Vengrijos imperijos visuomeninį ir ekonominį elitą. "Ponuose Glembajuose" jaunas tapytojas Leonas Glembajus, sunykus giminės turtams, nužudo savo pamotę, "Agonijoje" Laura, bankininko Glembajaus jaunesniojo brolio dukraitė, nusižudo nusivylusi meile, "Ledos" herojai vienas kitą apgaudinėja svetimoteriaudami ir visaip kitaip.

  

   Taip pat minėtina politinio turinio drama "Golgota", tačiau joje taip pat netrūksta jaudinančių žmogiškų personažų. Kaip ir apsakymuose bei poezijoje, čia Krleža pasitelkia biblinius simbolius ir personažus.

  

   Į lietuvių kalbą yra išversti Miroslavo Krležos romanai "Ant proto ribos" ir "Filipo Latvinovičiaus sugrįžimas".

 

 

 

2007  balandžio 23 d.: Kroatijos dramos ir autorinio teatro festivalis "Marulicevi dani", Splitas, Kroatija

          balandžio 25 d.: Varaždino nacionalinis teatras, Kroatija

          balandžio 27 d.: Zagrebo jaunimo teatras, Kroatija