Thomas Bernhardas (1931–1989) – vienas ryš­kiausių ir įtakingiausių naujausių laikų austrų rašytojų. Kol buvo gyvas, dažną jo kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų lentynoje, kaip ir paties autoriaus retus pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika plodavo ir švilpdavo. Susižavėjusi ir pasipikti­nusi. Abejingų nebuvo. Šiandien, dvidešimt metų po rašyto­jo mirties, jo skaitytojai ir kūrybos vertintojai vis dar nesutaria, kas gi buvo, kas yra Thomas Bernhardas. Didysis vienišius ar draugiškas keistuolis, „gimtinės” dai­nius ar bohemiškas didmiesčio dykinėtojas, savojo lizdo teršėjas ar negailestingas tiesos sakytojas, pesimistas ar optimistas, niūriausių ar smagiausių tekstų autorius?

Zalcburgo apylinkėse prabėgusi Bernhardo vaikystė ir jaunystė nebuvo iš linksmųjų: karas ir pokaris, be­tėvystė, motinos meilės stoka, žeminantis skurdas, nuo šešiolikos metų nepagydoma, mirtina – kaip tvirtino gydytojai – širdies ir plaučių liga, ligoninėse nuolatinė akistata su mirštančiaisiais ir mirtimi. Bernhardo pjesės ir romanai – tai viso gyvenimo bandymas įveikti šią nelengvą patirtį, bandymas išgyventi „mirtinomis”, pasak jo paties, sąlygomis.

Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vai­dybos meną, bet jau nuo 1957-ųjų atsidėjęs literatūrai, rašytojas ypač išgarsėjo aštuntajame dešimtmetyje, visų pirma pjesėmis „Medžioklės draugija” („Die Jagdgesellschaft”) ir „Įpročio jėga” („Die Macht der Gewohnheit”). Abi jos buvo pastatytos 1974 metais, o po jų kone kasmet iki pat 1989-ųjų, iki pat autoriaus mirties, garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo vis naujos pjesės, sulaukdamos didžiulio publikos ir kritikų dėmesio.

Tačiau skaitytojai Thomo Bernhardo vardą įsidėmėjo jau 1963 metais, išėjus romanui „Speigas” („Frost”). Netrukus pasirodė apysaka „Amrasas” („Amras”, 1964), romanas „Sutrikimas” („Verstorung”, 1967). Paskui romanai „Korektūra” („Korrektur”, 1975), „Grimzdėjas” („Der Untergeher, 1983, vienintelis išverstas į lietuvių kalbą), „Senieji meistrai” („Alte Meister”, 1985), „Išnaiki­nimas” („Ausloschung”, 1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975–1982).

Atrodo, kad būtent proza – be paliovos, tiesiog monomaniškai vaizduo­jančia gūdų gimtąjį kraštovaizdį, žmonių santykių šaltį ir beviltišką gyvenimą myriop – Thomas Bernhardas tapo nemirtingas. O savo pjesėmis ir „komedijomis”, kaip pats jas vadino, laikėsi įsikibęs gyvenimo. Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į scenos šviesą visuome­nės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius, nenusisekusius menininkus.

* * *

Prieš spektaklio premjerą Valentinas Masalskis, kurį galima vadinti Thomo Bernhardo kūrybos žinovu, pasidalino mintimis apie savo darbą ir dabartinę teatro situaciją.

Daiva Šabasevičienė. Pastaruoju metu statote vokiečių, austrų dramaturgiją, o prie Thomo Bernhardo kūrybos grįžtate jau antrą kartą. Kodėl?

Valentinas Masalskis. Tiesiog tam atėjo metas. Net neįsivaizduoju, kad teatre šiandien būtų galima statyti normalią dramą. Teatras turi keistis. Istorijos pasakojimu žiūrovo jau nepritrauksi. Turi keistis pati teatro forma. Ta informacija, kuri mus supa, reikalauja kitokio teatro. Montažas turi veikti žiūrovą nauja energetika. Mūsų sąmonėje turi įvykti proveržių montažas.

Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“ – niekinimo anatomijos išklotinė. Joje susipina be galo daug įvairiausių temų: ką mes garbiname, kas tas “elitas”, stabai, kuriuos mes šloviname. Šioje pjesėje liečiamos garbėtroškos, pasipūtimo idėjos. Bet Bernhardas visada moka išryškinti vieną temą, o man tai imponuoja. Žmogus imasi užduoties, kurios jis negali įvykdyti, ir ima ja kankinti visus aplinkinius. Tai pagrindinė Bernhardo kūrybos tema. Man svarbu, kad šioje pjesėje siužetas tarytum lieka nuošalyje, todėl spektaklyje turi įvykti psichofizinis skrodimas.

Kartu su Adleriu, Freudu, Nietzsche atsirado daugybė papildomų būdų žmogaus analizei, o pats žmogus tapo įdomus ne jo sukaupta informacija, o savo emocinėmis iškrovomis. Todėl ir teatras negali likti vien informacijos šaltiniu, nes dažnai pasakojimas skubantį žmogų suklaidina.

Scenoje turi atsirasti hiperbolizuota kvazirealybė, sunkiai sujungiamų scenų montažas. Per istoriją reikia peršokti, antraip ji taps nuobodi, nes visos istorijos jau parašytos prieš daugelį metų. Dėl to aš ir Bernhardą kupiūravau, nes jis pradeda kartotis, tampa nuobodus.

Aš stebiu, kaip teatre režisuojamas turinys. Čia buvo ir mano “Karaliaus Lyro” klaida: režisavau turinį, vaidinau esmę – blogą, “vienspalvį” tėvą. Nedaviau spektakliui kvėpuoti. Bet aš vaidinau. Negalima režisuoti prasmės, antraip spektaklis bus negyvas. Dažnai personažai jau spektaklio pradžioje taip tiksliai nusakomi, kad aktoriui nebelieka ką vaidinti. Aktorius scenoje lieka tik ženklu, neturi gyvybės. Ir dėl to šiandien teatro režisūra pasiekė aklavietę, nes ji informuoja mus, kaip vienas ar kitas režisierius supranta šitą medžiagą. Ir aš sirgau šia liga. Šiandien aprėpti didelę medžiagą neįmanoma. O juk svarbu surasti ryšį tarp “manęs” ir “tavęs”. Mus pradėjo dominti mikro pasaulis, lyg galaktiką pradedame pažinti žmogų.

Daiva Šabasevičienė. Jūsų spektakliuose visada buvo svarbus nerealus, sąlygiškas pasaulis.

Valentinas Masalskis. Kodėl Tankredo Dorsto „Fojerbachas“ „prisibeldžia“ iki žiūrovo? Čia yra istorija, tačiau ji nėra svarbiausia. Svarbiausia tai, kas vyksta tarp jauno ir seno, kas vyksta tarp žmogaus, kuris turi idealus, ir žmogaus, kuris yra gyvas lavonas. Bernhardo pjesės siužetas labai parastas: garbės vardo suteikimo ceremonija. Bet svarbiausia čia – individo psichoanalizė. Tai labai sunki medžiaga. Daugiau tokios nesiimsiu. Labai pavargau nuo tokio krūvio. Dvi valandos sudėtingiausio monologo… Kai kas gali pagalvoti, kas statau spektaklį sau lyg koks narcizas. Bet spektaklį statau ne dėl vaidmens, o dėl žiūrovo. Kažkada Vytauto Paukštės prašiau, kad suvaidintų Mineti to paties pavadinimo Bernhardo pjesėje. Jis suabejojo: „Ar mus supras žiūrovas?“ Taip mes ir išsiskyrėme. Nedaug tokių, kurie pasiryžtų leistis į šį juodą pragarą.

Daiva Šabasevičienė. Šiam vaidmeniui ruošėtės jau seniai.

Valentinas Masalskis. Taip, šis vaidmuo pareikalavo dviejų metų apmąstymo. Jau nebetikiu mūsų karta. Tikiu tik jaunais, ateinančiais vaikais, kurie atsisės į išponėjusių subinių vietas. Nebetikiu, kad dabartinėje situacijoje gali atsirasti kažkas rimto. Kalbu apie visus Lietuvos teatrus.

Daiva Šabasevičienė. Ar ne per daug idealizuojate jaunimą? Yra nepakenčiamai įžūlių apsišaukėlių.

Valentinas Masalskis. Tada reikės laukti dar ilgiau. Bet tai tęstis nebegali. Šiandien spektakliai vos ne per dieną „sumetami“. Kažkas kažkur repetuoja, vienai dienai gauna aikštelę, joje padaro kratinį ir žiūrovui prakiša kaip gatavą produktą. Tai yra mirties kultūra.

Daiva Šabasevičienė. Jau ne pirmame spektaklyje dirbate su tais pačiais žmonėmis: Renata Valčik, Tomu Kutavičiumi, Egle Gabrėnaite, Šarūnu Puidoku, Remigijumi Bučiumi. Jums visada svarbu dirbti su žmonėmis, kuriuos gerai jaučiate, pažįstate?

Valentinas Masalskis. Taip. Tai ne ieškojimas, o atranka to, ką jau esame suradę. Kratai kratai per tą sietelį – kažkas išbyra, o kažkas lieka. Tais žmonėmis, kurie mane supa, aš tikiu ir pasitikiu. Todėl ir dirbame kartu.

Daiva Šabasevičienė. Įdomu, kodėl į šį spektaklį kviečiate vaidinti režisieriaus padėjėją Titą Varną. Ar jis tinka faktūriškai, ar dėl kitų priežasčių?

Valentinas Masalskis. Ir faktūriškai, ir savo atsidavimu teatrui. Aš juo pasitikiu. Taip yra su kitais aktoriais – Bučiumi, Puidoku, Vozbutu. Taip kuriama komanda.

Daiva Šabasevičienė. Šiandien turite savo mokinių. Ką jie Jums reiškia?

Valentinas Masalskis. Nuo jų turėtų prasidėti nauja teatro era. Mūsų karta gyvena be didesnės prasmės, jos ieško materijoje, postuose… Todėl turi ateiti nauja religija, naujas tikėjimas. Papuolęs į šitą rinka, žmogus tam tikra prasme miršta. Dėl to ir ši krizė atėjo. Jau prieš trejus metus sakiau: nesiskolinkite pinigų. Man buvo aiškinama, kad atėjo kitas amžius. O šiandien laikraščiai skelbia ką kita.

Daiva Šabasevičienė. Mes jau prieš kelis metus kalbėjome apie tai, kaip kai kuriose šalyse teatro praktikai ir pedagogai atskiriami. Kaip Jūs suderinate šiuos du krūvius?

Valentinas Masalskis. Taip, aš neturiu pakankamai laiko ir tam, ir tam. Pirmiausia turiu suprasti vieną paprastą dalyką: ne su manim viskas pasibaigs. Ir jeigu aš dar galiu pasėti sėklą, tai taip ir turiu daryti. Miltinis klydo – bent aš taip esu girdėjęs – sakydamas: „Po manęs nieko nebus“. Taip negali būti. Ir Kabaloje sakoma: iš pradžių yra įsiklausymas, prisiminimas, praktika, o tik paskui pedagogika. Aš į pedagogiką atėjau labai natūraliai. Siekiu perduoti vertybių, skonio, proporcijų tęstinumą. Tam atėjo laikas. Man dabar jau sunku suderinti praktiką su pedagogika, reikia kažko atsisakyti.

Daiva Šabasevičienė. Pedagogus matote kaip didžiuosius mokytojus. Šiandien tai skamba labai idealistiškai.

Valentinas Masalskis. Neruošiu mokinių sau. Aš juos ruošiu gyvenimui. Siekiu, kad jie išmoktų teatro ženklų, kad išmoktų šį tą pasidaryti. Nesiekiu, kad jie man atneštų pelno. Jie gali eiti dirbti pas vieną, pas kitą ar pas trečią.

Daiva Šabasevičienė. Tai panašu į psichoterapiją.

Valentinas Masalskis. Visiškai teisingai. Manau, pedagogika ir yra terapija, ir teatras man buvo ir yra terapija. Aktorius reikia ruošti ne daugiau kaip tris metus. Aktoriui nereikalinga magistratūra. Net bakalauro jam nereikia. Aktoriui reikalinga scena darbui. Kaip galima šešerius jaunystės metus atiduoti studijoms? Dabar nemažai aktorių „įmetami“ į vieną kitą spektaklį, ir tuo viskas ir pasibaigia. Jie kažkur dingsta, nueina į televiziją… Pabaigia tą bakalaurą, kokius du metus pašliaužioja gatvėmis, kol juos visi pamiršta… Aukštoji mokykla neprisiima jokios atsakomybės už šiuos žmones. Užtektų tris metus intensyviai dirbti ir pakviesti juos į teatrą normaliam darbui.

Daiva Šabasevičienė. Ačiū už pokalbį.