Dėmesio: Dalis vaidinamo teksto - rusų kalba!
Premjera - 2005 gruodžio 18 d.
SPEKTAKLIO TRUKMĖ - 2.30 val.
TEKSTAI:
Romualdas Granauskas - prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Jis gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose, gyveno Sedoje, dirbo Skuodo laikraštyje „Mūsų žodis“, „Nemuno“ žurnale, taip pat gyveno Mosėdyje ir kitose Žemaitijos vietovėse, kurias galima atpažinti jo kūriniuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, kurį laiką mokytojavo. Pirmą kūrinį parašė 1969 metais, ir nuo to laiko atsirado lietuvių prozos dėmesio centre. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. Jis yra regioninis autorius, visa jo kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Rašytojas yra sukūręs ir kino scenarijų. 2000 metais Romualdas Granauskas apdovanotas Nacionaline premija.
R.Granauskas yra menininkas dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Visas pasaulis tarsi yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas. Rašytojo meninės vaizduotės esmė – kolektyvinės atminties pradas žmoguje. Taigi rašytojas tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą – o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo ženklai.
Apie "Duburį"...
“Nerašysiu apie jokį seną žmogų, gal jau paskutinę vasarą minantį savo kiemo dobilą, nerašysiu apie… Apie daug ką nerašysiu. Tiesiog abejonė jau nebe pirmą kartą užgula širdį; ar įdomus kam nors gyvenimas žmogaus, kuris net pats sau buvo neįdomus ir kuris, saugok, Dieve, niekuomet nėra norėjęs, kad apie jį kas nors rašytų? Atvirkščiai: jis gyveno taip, kad ir labiausiai norėdamas nieko įdomaus apie jį negalėtum parašyti. … jis ir nemirė, nes niekas jo nepalaidojo, nedingo, nes niekas jo niekur nerado, nežuvo, nes niekas jo nenužudė, nepakliuvo po mašina, traukiniu, nenukrito nuo stogo, neišleido paskutinio atodūsio nei ligoninėje, nei namuose, nes niekuomet net nesiskundė sergąs… Neliko, ir tiek. Ir viskas.” (R.Granauskas)
Pasak literatūrologo Valentino Sventicko, “Duburys”- “klasikinės meninės kalbos romanas, aprėpia visą svarbiausiojo personažo gyvenimą. Vaikystė kaime, skaitymo kvaitulys, tikra draugystė, kariuomenė, paprasčiausias darbas sovietmečio Klaipėdoje, statybininkų bendrabučio šiurpas, svaigi erotika ir staiga užklumpanti lemtinga meilė –čia visa taip tikra ir paprasta, kad jaudinantis pasakojimas auga tartum savaime. Prozos menas kartu augina dramatiškų likimų medį, egzistencinę kūrinio įtampą”.
*****
"<...> Autorius palieka galimybę žvelgti plačiau - mąstyti apie žmonių sukurto pasaulio sandarą, apie absurdo tikrovę, kurioje nuo XX amžiaus vidurio Lietuva buvo priversta gyventi. Jeigu atskiro žmogaus likimą įsivaizduosime kaip nematomą ranką, vedančią žemės keleivį, tai reikės pripažinti, kad išorines aplinkybes rašytojas vertina kaip labai svarbų, bet tik kaip vieną iš penkių likimo pirštų.
<...> Granausko herojus Juozas Gaučys - jo kartos žmogus, bet autorius pabrėžtinai atsiriboja nuo autobiografiškumo, teigdamas, jog rašo apie klasės draugą, kurio likimas nežinomas, kuris nežinia kur dingo.
<...> Sovietmečio realybė, piešiama, rodos, tik viena kita detale ("Kilkė tomatų padaže", batonas ir butelis kefyro - kiekvienos dienos darbininkų bendrabučio gyventojų maistas, neskaičiuojant degtinės), kelia begales jausmų ir asociacijų ją atpažįstantiems, o jaunesniems skaitytojams romano vaizdai - informatyvus meninis tekstas. Skurdi buitis ir vienatvės tyla lydi herojų nuo vaikystės. Tačiau, užburtas knygų magijos, Gaučys visomis savo dvasios galiomis persikelia į jų pasaulį, gyvena tarsi šalia namų, šalia mokyklos, nebejausdamas realybės.
<...> Rašytojo papasakotas ir apmąstytas paprastas paprastų žmonių gyvenimas. Nenusisekęs? Ne, tiesiog realus. Greta trumpų džiaugsmų, meilės, šeimos, vaikų sėlina nelaimės, praradimai, neišsipildymai, kančios, sunkus darbas, nepakeliama vienatvė ir mirtis. Toks amžinasis būties ritmas.
<...> Esama romane paslaptingo, nepaaiškinamo egzistencinio nerimo, kuris gena Granausko žmogų, verčia jį eiti iki galo, išbandyti savo galimybių ribas. Ventos duburys - lyg kokia simbolinė savęs patikrinimo, baimės įveikos, valios grūdinimo vieta.
<...> O sovietinio gyvenimo sąlygos - pats didžiausias duburys, į kurį įkritęs žmogus arba išsikapsto vos gyvas, arba žūsta: tai ir surusinta Klaipėda, ir žmogaus gyvenimo karikatūra - statybininkų bendrabutis, ir smėlio karjerai, ir alkoholizmo liūnas.
<...> IIštisa mirčių grandinė patvirtina nenaują mintį, jog Granauskas - tragiškos pasaulėjautos rašytojas, visada gebąs konceptualiai pagrįsti savąją būties sampratą."
(Elena Bukelienė, 2003 liepos 4 d., “Literatūra ir menas”)
SPAUDA:
Račkio „Duburys“ puikiai jaučia, kad pasakoja apie gyvenimą, kurį, Granausko žodžiais tariant, „galima nugyventi taip pilkai ir paprastai, jog niekas nepastebės tavo gyvenimo tarp daugybės kitų, pilkų bei paprastų“. Ir nesistengia būti įmantrus ar sudėtingas. Jis visą laiką santūriai kliaujasi sukurdamas paprastas, pakankamai tvarkingas bei švarias mizanscenas, o pagrindinio smuiko smičių, kaip turbūt ir dera aktoriaus režisuojamame spektaklyje, atiduodamas į savo aktorių rankas palieka jiems užtektinai erdvės pasirodyti.
Sutrikęs, pasimetęs, nedrįstantis trenkti kumščiu į stalą ir bijantis ryžtingai apsispręsti Ramūno Cicėno Gaučys „Duburyje“ veikia, atrodo, ne tik kaip spektaklio protagonistas, bet ir kaip savotiškas jo simbolis. Simbolis, nes savo baikštumu jis gana gražiai bei tiksliai atliepia savitą, lygiai taip pat baikštų sceninio pasakojimo stilių.
Vienuose sceninio pasakojimo epizoduose atsiranda visai smagios komedijos bruožų ir tarytum atsigaivinama linksmu žemaitišku Gaučio motinos (Doloresa Kazragytė) bei jos kaimynės Lenkauskienės (Rasa Rapalytė) tarškesiu ar pakankamai efektingais trijų juokingai mielų sovietinio bendrabučio „šurikų“ – Miškos (Vladimiras Dorondovas), Kolios (Marius Jampolskis) ir Dimos (Valentinas Kirejevas) – pasirodymais; tačiau kitose vietose staiga paliaujama juoktis ir mėginama išspausti rimtą nenusisekusios Gaučio bei Maškos meilės dramą.
