Iš anglų kalbos vertė Adolfas Večerskis
Dviejų dalių juodoji komedija su rožėmis
Trukmė - 2 val. 30 min.
Premjera - 2003 m. gruodžio 6 d.
TEKSTAI:
Joe Ortonas buvo modernus savo laikmečiu dramaturgas. Per trumpą karjerą jis šokiravo, piktino ir linksmino žiūrovus savo skandalingomis juodosiomis komedijomis. Jis buvo satyrikas realistas, juokėsi iš šiuolaikinio gyvenimo beviltiškumo, izoliacijos ir prievartos. Anglijos teatrą jis apvertė aukštyn kojomis, išdrįso pasišaipyti iš valdžios, religijos, heteroseksualumo. Tuo metu (šešiasdešimtaisiais, Bitlų epochos laikais) toks požiūris buvo šokiruojantis. Šiomis dienomis J.Ortono kūriniai nekelia didelio skandalo (dabar iš to juokiamasi visur ir visada), bet išlieka kaip geri, įspūdingai linksmi farsai. Jis išgarsėjo ir tuo, jog buvo homoseksualus ir viešai skelbė savo orientaciją.
Joe Ortonas (tikr. vardas John Kingsley Orton) gimė 1933 metais, sausio 1 dieną Anglijoje, Leicesteryje. Abu jo tėvai buvo paprasti darbininkai. Aštuoniolika metų jis praleido gimtajame mieste, kuriame baigė ir sekretorių mokyklą, vaidino teatre bei dirbo kitus pavienius darbus, niekada ilgai juose neužsibūdamas. "Mane piktino būtinybė eiti į darbą rytais, ir dažniausiai aš nesukdavau dėl to galvos - spoksodavau gatvėse į parduotuvių vitrinas arba, jei rytas būdavo saulėtas, sėdėdavau Rotušės aikštėje ir valgydavau ledus" - rašė jis savo prisiminimuose. 1950-aisiais Joe Ortonas persikėlė į Londoną, kur buvo priimtas mokytis Karališkojoje menų akademijoje. Mokslai jo nežavėjo: "Pirmame semestre aš tikėjausi, kad būsiu ko nors išmokytas, tačiau viskas buvo absoliutūs niekniekiai. Paskutiniam semestre supratau, kad čia aš nieko neišmokau, ir mokslų pradžioje apie vaidybą žinojau netgi daugiau, nei pabaigoje." Tačiau pats Londonas jam buvo vienas iš jaukiausių miestų - kai kurios miesto dalys atrodžiusios, anot jo, "didingai" liberalios. Joe Ortonas jaunystėje buvo vedęs, tačiau iš tos santuokos nieko neišėjo. "Aš nemėgstu nuosavybės, o žmona ir vaikai yra kaip nuosavybė, juos reikia prižiūrėti ir išlaikyti" - rašo jis. Ortonas buvo tikras, jog gyvenime būtina išbandyti kuo daugiau ir niekuomet neatsisakyti patirties, kuri pati pas tave ateina.
Dar besimokydamas Ortonas sutiko Kennethą Halliwellą, tragiškai nulėmusį jo tolesnį gyvenimą. Jie tapo pora ir persikėlė gyventi kartu į nedidelį butą. Halliwellas ėmėsi globoti Ortoną - mokė jį Graikų dramos ir anglų klasikinės literatūros. Aštuoneriais metais vyresnis Halliwellas buvo nusivylęs romanistas, kurio darbų niekas nespausdino. Pora pradėjo romanus rašyti bendrai, bet vėlgi jų niekas nesutiko spausdinti. 1957 metais, pajutęs jog turi talentą, Ortonas pradėjo rašyti vienas.
Gyvendami kartu, Ortonas ir Haliiwellas įsivėlė į skandalingą istoriją - jie parsinešdavo krūvas knygų iš vietinės bibliotekos ir "gadindavo" jas. Protestuodami prieš klasikinį meną, draugai grąžindavo knygas nešvankiais paveikslėliais primargintais viršeliais bei puslapiais. "Grąžinęs "pataisytas" knygas bibliotekai, aš mėgdavau stovėti kampuose ir stebėti, kaip žmonės jas skaito. Tai buvo be galo juokinga ir įdomu" - rašo Ortonas savo dienoraščiuose. Už tai jie abu buvo nuteisti, ir šešis mėnesius praleido kalėjime.
Pirmąją J.Ortono radijo dramą "Chuliganas ant laiptų" (Ruffian on the Stair) įsigijo BBC, lygiai po metų šis radijo spektaklis jau buvo transliuojamas. Kaip tik tuo metu Naujojo meno teatre jau buvo vaidinama kita Ortono drama - "Pramogaujantis misteris Sloane'as" (Entertaining Mr.Sloane). Šį spektaklį žiūrovai labai greitai pamatė Niujorke, Ispanijoje, Izraelyje, Australijoje, vėliau pagal pjesę buvo sukurti televizijos spektaklis ir filmas. 1966 metais buvo suvaidinta trečioji Ortono pjesė - "Grobis" (Loot), kuri ir atnešė autoriui didžiausią pripažinimą. Vėliau pasirodė kitos trys jo pjesės - "Geras ir ištikimas tarnas" (The Good and Faithful Servant) (1964), "Erpinghamo stovykla" (The Erpingham Camp) (1967) bei "Laidotuvių žaidimai" (Funeral Games) (1966). Ortonas netgi parašė scenarijų filmui apie The Beatles, tačiau jis pasirodė netinkamas.
K.Halliwellas sunkiai taikėsi su Ortono sėkme, pavydėjo jam ir nebesulaukdavo dėmesio sau. Jis nebevaldė savo emocijų, taigi visai netikėtai, 1967 metų rugpjūčio 9 dieną savo draugą sumušė plaktuku mirtinai, o po to nusinuodijo pats. Vienintelis to poelgio paaiškinimas buvo Halliwello paliktas raštelis: "Jei paskaitysit jo (Ortono) dienoraščius, ten viskas bus paaiškinta". Ortono laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių, ir jiems skambėjo The Beatles daina "Diena gyvenime" (A Day In The Life). Halliwello laidotuvėse pasirodė tik du žmonės. Jų abiejų pelenai buvo sumaišyti ir išbarstyti "Prisiminimų sode". 1987 metais pasirodė filmas "Prasidurk ausis" (Prick Up Your Ears), pasakojantis tragišką Ortono ir Halliwello istoriją.
Vėliau buvo išleisti Ortono parašyti romanai. Keletas iš jų - "Nuo galvos iki kojų" (Head to Toe), "Tarp mūsų mergaičių" (Between Us Girls), "Ponas Agurkas; Berniukas kirpėjas" (Lord Cucumber; and, The Boy Hairdresser). Skaitytojams buvo pristatyti ir J.Ortono dienoraščiai, kuriuos rašyti dramaturgas pradėjo 1966 metais. Dienoraščius Ortonas rašė ne tik sau - tai buvo mintys ir apmąstymai, kuriuos Ortonas ir tikėjosi būsiant išspausdintus po jo mirties.
Joe Ortonas savo pjesėse ypatingai pažvelgė į smurtą, tačiau jis nepriėmė kaltinimų tuo, jog tai mėgavimasis smurtu - "aš tikiu, jog smurtas mano kūriniuose nėra bereikšmė prigimtis, tai nėra smurtas savo paties labui. Aš visuomet baisiuosi smurtu kai kuriuose dalykuose, ypatingai amerikietiškuose filmuose bei romanuose. Man atrodo, aš esu tikintis Pirmąja nuodėme. Giliai savyje žmonės yra blogi, bet jie taip pat neatsispiriamai juokingi". Rašytoją pasmerkė ir katalikai, tačiau Ortonas neigė esąs bedievis: "aš nesu anti-katalikas, aš tik manau kad jie yra juokingi." Dramaturgas niekuomet nemanė, jog specialiai susikūrė kažkokį stilių. "Jei tu mąstai apie tam tikrus dalykus ir rašai tai, kas tau yra tiesa, tuomet ir išsiugdai savo stilių, jis atsiranda savaime" - sakė jis. Savo kūrinius Ortonas perrašinėdavo daugybę kartų - parašęs atidėdavo, o vėliau vis taisydavo ir taisydavo. Ortonas sujungė juodąją komediją su banaliu realizmu. "Ortonizmas" - tai terminas, atėjęs į madą po "Grobio" pasirodymo, kuris apibūdina absurdo ir familiarumo kombinaciją.
*****
"Grobis"
Ši pjesė buvo statoma skirtingų pasaulio šalių scenose, pagal ją sukurtas ir filmas. "Grobis" - juodosios komedijos šedevras. Ortonas čia sukuria iš proto einantį pasaulį, detaliai nagrinėja XX amžiaus vidurio angliškas nuostatas. Pjesė ne kartą buvo pavadinta froidišku košmaru, kuris juokauja mirties ir gyvenimo prietarais.
Siužeto centre - Maklyvių šeima ir misis Maklyvi mirtis. Jos gedintis vyras turi reikalų su buvusia žmonos sesele Fei, ir nedėkingu sūnumi Halu; pirmoji pasiryžusi tapti sekančia misis Maklyvi, antrasis, kartu su savo draugu Deniu, ką tik apiplėšė banką ir ieško vietos paslėpti pinigus. Velionės karstas pasirodo esąs visai tinkama slėptuvė. Taip pamažu prasideda absurdiškos situacijos, kuriose nepaisoma jokių tabu. "Grobyje" dauguma vertybių, institucijų ir tikėjimų apverčiama aukštyn kojomis. Čia sukčiai laimi, o vienintelis įstatymą gerbiantis pilietis, misteris Maklyvis, keliauja į kalėjimą. Veikėjų savybės visiškai prieštarauja jų numanomiems vaidmenims: Fei, seselė, yra daugiau žmonių nužudžiusi, nei išgydžiusi; inspektorius Truskotas muša taikius piliečius; Halas, geras katalikiškai išauklėtas sūnus, kuris negali net meluoti, yra homoseksualus sukčius; Denis, Halo partneris, susižadėjęs su Fei; netgi mirusi misis Maklyvi, pasirodo, gyveno dvigubą gyvenimą. Ortonas ir pats prisipažino, kad jam bet kokia realybė primena absurdišką šou, dėl to savo kūriniuose jis parodijavo kasdieninius Anglijos žmonių apsimetinėjimus. Jis juokėsi iš sociologo Irvingo Goffmano studijose atrastos tiesos, jog "individai vaidina savo asmenybes". Keista, tačiau ši pjesė tapo šiurpia pranašyste paties autoriaus mamos laidotuvėms.
"Grobis" yra viliojanti, gražiai parašyta blogų manierų ir galingos paniekos jėga prieš mirties prietarus bei organišką religiją" (Michael Coveney, The Daily Mail)
"Ortono komedija kyla iš to, kaip jo amoralūs personažai daro pramogą iš dorybių, nusistovėjusių dogmų bei pompastikos, arba yra begėdiškai negeri" (Nicholas de Jongh. The London Evening Standard)
"Ortonas pridėjo blogo skonio madingam teatriniam patogumui 1960-aisiais. Kai "Grobis" pasiekė provincijos scenas, būtent karsto, kaip komiško siužeto, naudojimas šokiravo trapius teatro lankytojų, tikrų mokesčių mokėtojų, jausmus." (James Christopher. The Times)
"Didžioji dalis šios pjesės juodojo humoro siekia sulaužyti tabu, susijusius su mirtimi, arba pagarba mirusiajam. Ir nors šiomis dienomis apie tokias nuodėmingas mirtis mes skaitome kasdieniniuose laikraščiuose, kitas pagrindinis pjesės elementas - satyrizuota valdžios savivalė - dar ir dabar reikšminga kaip niekad. Ortonas puikiai jaučia komiškas kalbos galimybes." (John Gross, The Sunday Telegraph)
SPAUDA:
Paranojinė "Grobio" situacija, patekusi į kūrėjų rankas, išsipūtė iki kostiuminio balagano, visomis įmanomomis priemonėmis (net ir video!) varijuojančio vieną mintį: scena - tik bukagalvių pajacų arena, kurioje dėl grobio grumiasi viena už kitą spalvingesnės būtybės. Jos triumfavo ir triumfuos, nes nėra tokios jėgos, nėra tokio teisingumo, kuris imtų ir jas nugalėtų.
<...> nėra jokios vilties, kad kada nors "Grobio" kvailys Maklyvis, apgautas ir paniekintas savo sūnaus, jo draugužio, slaugės ir inspektoriaus, iš visos dekoratyvios sceninės butaforijos sukurs laužą, o į savo mulkintojus atsuks kad ir išgaląstą atsuktuvą.
Rasa Vaisnauskaitė. Joe Ortono "Grobis" Nacionaliniame dramos teatra (7 meno dienos, 2003 gruodžio 12 d.)
ENGLISH:
Joe Orton was a satirical modern playwright, who shocked, outraged and amused audiences with his scandalous black comedies. His biography shocked as well, because he was killed by his lover, Kenneth Halliwell. "Loot" was first performed in 1966, in native Britain. This play is a glittering, beautifully written force of bad manners and furious slights against the superstition of death and organised religion. It's all about a funeral in which a woman's gay son, her lecherous husband, a treacherous nurse and a numb skull cop create around the coffin and in the grave. "Loot" takes place behind a looking glass that turns values, institutions and beliefs inside out. The tricksters win, and the only law-abiding citizen in the play, Mr. McLeavy, goes to prison.
