August Strindberg. DIDYSIS KELIAS

Olesandr Šymko „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr. 

Lapkričio 7, 8 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į penktą sezono premjerą. Spektaklį pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“ Vilniaus kino klasteryje kuria režisierius Jonas Vaitkus. Kurti muziką šiam pastatymui jis pakvietė kompozitorių, su kuriuo susipažino dirbdami Ukrainoje – Oleksandr Šymko. Apie muziką spektakliui ir darbą repeticijose su kompozitoriumi kalbasi Daiva Šabasevičienė.

Kuo ypatinga ši kelionės drama su septyniomis stotimis „Didysis kelias“?

Prieš pradedant rašyti muziką, man visada svarbu pajusti ją – ne išgirsti, bet pajusti. Muzikoje svarbu ne natos, o tai, kas už jų slypi. Taip yra ir su tekstu. Svarbu tai, kas yra tarp eilučių. Toje tyloje tarp natų gimsta muzika. Man Strindbergo „Didysis kelias“ yra pavargusio nuo gyvenimo meilės prisipažinimas gyvenimui. Skaudžiai graži Vienatvė, norinti ištirpti visame kame, kas brangu. Ir paskutinę akimirką prieš iškeliaudamas žmogus pamato, iš kur ir kur jis atėjo, kas jį suformavo.

Visada stengiuosi pasėti sėklą, iš kurios vėliau ir išdygsta visas muzikinis medis. Bet „Didžiajam keliui“ to nepakanka. Su pagrindiniu herojumi atsiduriame skirtingose erdvėse, turinčiose savo ypatumus ir koloritą, ir tam būtina sukurti atskirą ir unikalią atmosferą. Stilistiškai muzikoje susipynė ir pseudoetniškumas, ir aliuzija į klasiką, džiazą, hiphopą, roką, elektroniką. Tačiau kaip pastovus tarytum vienatvės leittembrom spektaklį persmelkia violončelė.

Kaip dažnai Strindbergą stato Ukrainoje?

Deja, neteko girdėti apie Strindbergo pastatymus Ukrainoje. Ir aš iki „Didžiojo kelio“ nebuvau susidūręs su šiuo autoriumi, todėl be galo džiaugiuosi, kad turiu galimybę atrasti jį pats sau.

Jūs pats vertėte kūrinį į ukrainiečių kalbą, kas buvo sunkiausia?

Po to, kai Jonas Vaitkus man pasiūlė parašyti muziką Strindbergo „Didžiajam keliui“, jis man iškart pasakė, kad ši pjesė neversta į rusų kalbą. Po ilgų ieškojimų man taip pat nepavyko atrasti vertimo. Radau visų pjesių vertimus, bet ne „Didžiojo kelio“. Be to, serijoje, pavadintoje „Pilnas raštų rinkinys“, ji net į sąrašą neįtraukta. Akivaizdu, darbui man reikėjo vertimo, ir nedvejodamas pradėjau versti pats. Turėjau dvi pjesės versijas – anglų ir lietuvių kalbomis, galų gale padariau pažodinio vertimo egzempliorių, kuriame buvo po tris eilutes, kiekviena – kita kalba. Tai užtruko mėnesį. Versdamas, regis, žvilgtelėjau į šios puikios pjesės kūrimo aplinkybes. Kai labai užsidegi darbu, sunkumų tiesiog nepastebi.

„Didysis kelias“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Seniai teatre nemačiau tokio nuoseklaus darbo: Jūs dalyvaujate kiekvienoje repeticijoje, atskirai dirbate su kiekvienu aktoriumi. Nuo ko tai priklauso?

Darbo pradžioje, dar skaitant pjesę, gimė daug minčių ir idėjų, kuriomis pasidalinau su režisieriumi. Jis pasidalijo savo idėjomis. Mes be galo daug kalbėjomės. Vėliau kiekvienas darėme savo – aš kūriau muziką, o jis repetavo kūrinį. Kai paprašiau parodyti jų nuveiktą darbą, buvo suorganizuota nedidelė pirmojo etapo peržiūra, po kurios supratau, kad netiks daugiau nei pusė to, ką buvau sukūręs. Ne todėl, kad tai bloga muzika, bet todėl, kad ją kūriau atsietai nuo viso proceso, kuriame dalyvavo gyvi žmonės, į spektaklio audinį įtraukdami tai, ko kartais negalima aptarti iš anksto. Teatras yra bendras kūrybinis darbas.

Žinoma, turi būti parengiamasis etapas, kuriame, perskaičius pjesę, formuojasi pagrindinis jausmas, kurį bandau paversti muzika ir kurį žiūrovas išgirdęs galėtų pasijausti taip, kaip aš. Forma, kuria taptų muzikinė medžiaga. Dažnai atsitinka, kad pagrindinė muzikinė tema, arba net keletas temų, kyla iškart perskaičius pjesę. Galbūt ir pati pjesė lemia kai kurias žanro ypatybes. Bet visa tai turi būti nuolat tikrinama kartu su režisieriumi ir aktoriais tiesiogiai repeticijų metu.

O antra, aš visada stengiuosi nepraleisti progos ko nors išmokti. Iš Vaitkaus galima daug ko išmokti. Ir, žinoma, man įdomu stebėti puikaus menininko Jono Vaitkaus kūrybos procesą.   

Muzikoje labai daug motyvų. Jie priklauso nuo Strindbergo „Didžiojo kelio“ ar nuo režisūrinio sprendimo?

Tai priklauso nuo visko – ir nuo Strindbergo, ir, žinoma, nuo režisieriaus sprendimo bei aktorių traktuotės, ir tikrai nuo mano viso to suvokimo, kuris apima ir supratimą, ir jausmą.

Jūsų muzikoje skambės ir vargonai, ir violončelė, ir saksofonas, ir kompiuterinės kompiliacijos. Nuo ko priklauso instrumentuotė?

Nuo daugelio veiksnių. Instrumentas yra spalva, ir yra ne šiaip tembrinio garso, bet emocijos spalva. Be to, skirtingi vieno instrumento registrai gali turėti tiesiog priešingas išraiškos galimybes. Todėl instrumentalumas tiesiogiai priklauso nuo emocijos ir jausmo, kurį šiuo metu noriu įkūnyti. Bet šis jausmas gali būti skirtingas: papildoma tam tikros scenos ar veikėjo savybė, arba priešingai, šešėlis, padedantis sukurti kontrastą ar daugiau gylio. Labai dažnai iš to vėliau atsiranda emocinis leittembras, persmelkiantis visą spektaklį. Pavyzdžiui, „Didžiajame kelyje“ tai yra violončelės tembras, kuris ryškina visuotinės vienatvės idėją.

Labai svarbu, kad šiame spektaklyje Jūs sekate paskui dramaturginę medžiagą, nes pastaruoju metu dominuoja muzika kaip atmosfera. O šiuo atveju ji – personažo dalis.  

Muzikos aukso amžius, deja, baigėsi. Ir tam aš tikrai nejaučiu nostalgijos. Tai tik faktas, kurį reikia suvokti ir judėti toliau. Pasaulyje yra daug muzikos, ir daug jos yra vidutinio lygio, dažnai muzika vadinama tai, kuo ji visai nėra, ir dėl viso to ji nuvertinama. Ir dauguma žmonių net nežino vertingiausios ir puikiausios muzikos, galinčios pakeisti sąmonę ir gyvenimą, jie net neįtaria, kad ji egzistuoja, ir šiems žmonėms net nėra reikalo jos atpažinti. Taigi, yra daug įvairių muzikos rūšių, ji yra visur, ir ji tapo kažkuo kasdienišku ir pritaikomu. Deja, daugelis režisierių taip ir elgiasi. Dažniausiai turbūt todėl, kad jie patys nesupranta, kas yra muzika, ir neįtaria, koks tai galingas ir įtakingas dalykas.

Visuose spektakliuose, kuriems rašiau muziką, visada stengiausi sukurti dar vieną personažą, organiškai įpintą į spektaklio audinį ir labai dažnai apibendrinantį tai, kas nėra tiesiogiai pasakyta žodžiais.

„Didysis kelias“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Į kūrinį įvedate vokalą. Ar tai priklauso nuo vaidmens piešinio, ar nuo aktorių gebėjimo? Juk kai kurie aktoriai turi puikią klausą, bet nedainuoja.

Nėra vieno atsakymo dėl vokalo įvedimo į kūrinį. Viskas būna labai skirtinga. Yra labai konkrečių situacijų, kurios išdėstytos tiesiog pjesėje: romansas, daina ir t. t. Kartais to reikalauja spektaklio žanras, o kartais – režisieriaus siekis atskleisti tam tikrą sceną ar veikėją.

Dėl aktorių vokalinių galimybių galiu pasakyti, kad dauguma jų mano, jog a priori neturi šių galimybių. Tokios mintys dažniausiai kyla dėl menko išsilavinimo ir vėlesnio psichologinio spaudimo. Nes, žinoma, visi žmonės tikrai neturi fantastiškų balso galimybių, bet visi turi natūralų balso duomenų potencialą gimdami. Kai kuriuose ankstesniuose spektakliuose, kuriuose kūriau muziką, man pavyko įtikinti žmones ir suteikti jiems galimybę pažvelgti į savo vokalinius sugebėjimus iš kitos pusės, ir labai dažnai įvykdavo fenomenalūs proveržiai, tačiau kartais žmonės negalėjo įveikti šio barjero, vadinamo „nemokėjimu dainuoti“.

Jūsų asistentė Liudmyla Šymko – nuolatinė repeticijų dalyvė. Be jūsų abiejų neprasideda nė viena repeticija, aktoriai turi prasidainuoti.  

Taip, Liudmila dažnai man labai padeda rengiant vokalą. Ji – ypatingai universalus žmogus, o muzika jai labai daug reiškia. Visai neseniai ji sakė, kad jau sukaupė medžiagos visam vokalo rengimo leidiniui.

Iš esmės visos repeticijos turėtų prasidėti giedojimu, ritmo treniruotėmis, raumenų apšilimu, kvėpavimo, taip pat dikcijos pratimais. Labai neteisinga to nepaisyti. Ir čia net nesvarbu, ar spektaklyje dainuojama, ar ne. Prasidainavimas balsui iš esmės reikalingas. O balsas ir kūnas yra aktoriaus instrumentas.

Prisimenu Jūsų pastabą po pirmųjų repeticijų, Jums pasirodė, kad dauguma aktorių kalba tarytum vienoje tonacijoje. Koks kelias nueitas, kur ir kaip viskas pajudėjo?

Tiesą sakant, turite nuostabių aktorių, bet manau, kad kai kurie bijo savęs, tarytum nenorėdami savęs iššvaistyti, ir tuo pačiu iš tikrųjų jie praranda galimybę pabandyti ieškoti ko nors naujo ir nerti toliau. Taip, man buvo nuostabu, kad gilios, kosminės mintys intonuojamos kasdieniškai, net monotoniškai. Bet tai buvo iš pradžių, vėliau viskas pasikeitė. Režisierius Jonas Vaitkus juos įkvėpė.

Ne pirmą kartą dirbate su Vaitkumi. Ko jis siekia, reikalauja, kviesdamas bendram darbui? Kuo jo darbo principai skiriasi nuo kitų režisierių, su kuriais Jūs bendradarbiaujate?

Taip, tai jau trečias bendras mūsų darbas. Pirmasis buvo 2016 metais, Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“ Lesės Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve, vėliau, 2019 – Vladimiro Majakovskio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ Lietuvos rusų dramos teatre. Vaitkaus darbo principas visiškai kitoks nei daugelio režisierių. Pirmiausia, jis iš esmės kūrybingas. Jis nereikalauja, siūlo pagalvoti, tariasi, kviečia nuodugniai išnagrinėti medžiagą, įkvepia aplink pjesę sukurti visą universitetą. Jis visada suteikia galimybę pabandyti. Tai labai labai svarbu. Šis požiūris yra labai įkvepiantis, aš nesu sutikęs nė vieno taip dirbančio režisieriaus.

„Didysis kelias“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Jūs – universalus menininkas: kuriate muziką, skambančią pagrindinėse koncertų salėse, ir ne tik Ukrainoje, taip pat kuriate scenarijus, filmus. Kaip visa tai suderinate?

Kai mokiausi muzikos mokykloje, svajojau įstoti į Konservatoriją ir tapti kompozitoriumi. Bet tada supratau, kad tiesiog tapti kažkuo yra labai kvaila idėja, nesvarbu, kuo taptum, nes tai reiškia pasiekti tam tikrą pabaigą, o štai mokytis – galima visą gyvenimą. Todėl savęs nesuvokiu kaip kompozitoriaus. Esu žmogus, bandantis save suprasti šiame pasaulyje, bandantis suprasti pasaulį per įvairius instrumentus. Vienas iš tokių instrumentų yra muzika, kitas – scenarijai, filmai ir kt. Aš į nieką nepretenduoju, išskyrus žinių troškimą.

Šiandien visas žvilgsnis nukreiptas į Baltarusiją, bet dėmesys jūsų šaliai taip pat nemažta. Kaip jūs gyvenate? Suprantu, kad trumpai viso to neaptarsime, bet įdomu sužinoti, kaip Jūs, menininkas, jaučiatės savo šalyje?

Asmeniškai neturiu kuo skųstis. Aš visada tikėjau, kad jei žmogus yra darbštus ir myli bei dega tuo, ką daro, jis niekada nejaus nepritekliaus. Kitas dalykas, kad man daug ir nereikia. Man svarbu, kad turėčiau laiko kūrybai, kuri man įdomi. Galiu pasakyti, kad kai mes tapome nepriklausomi 1991-aisiais, man buvo keturiolika, ir aš gerai atsimenu, kai buvo kalbama apie tai, jog iš pradžių pakelkime ekonomiką, o vėliau užsiimsime kultūra. Praėjo beveik trisdešimt metų, ir kartojama iš esmės tas pats. Ir tai negali nenuvilti.

Dirbate Kino klasteryje, Vilniaus pariby, bet gal spėjote truputį pažinti Vilnių, jo žmones? Ką įsidėmėjote?

Tai jau ketvirtas kartas Vilniuje. Ir nuo pirmo apsilankymo iškart įsimylėjau šį miestą, jis labai jaukus ir ramus. Daugiausia susiduriu su nuostabiais žmonėmis ir galiu pasakyti tik gerų dalykų apie lietuvius ir Lietuvą. Teatrų yra daug, tai negali nedžiuginti. Prieš porą dienų troleibuse pamačiau Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro reklamą. Pas mus to nepamatysi. Kultūrinis lygis – aukštumoje.

„Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje.

J. Vaitkus apie spektaklį „Didysis kelias“: A. Strindbergą jaudino sielos skleidimasis, o ne buities menkniekiai

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2020-10-27

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr. 

Rekonstruojamas Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) premjeras pristato ir repeticijas rengia įvairiausiose vietose. Šiuo metu Vilniaus kino klasteryje (kur vyko „Respublikos“ premjera) vyksta naujo spektaklio pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“ repeticijos. Penktąją šio LNDT sezono premjerą režisuoja Jonas Vaitkus, spektaklyje vaidins didžioji dalis LNDT trupės aktorių. „Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis, taip pat bus transliuojama internetu, o lapkričio 19 d. numatytas rodymas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Artėjant premjerai Joną Vaitkų kalbina teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatrui užsakius, Zita Mažeikatė puikiai išvertė Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“. Ši paskutinė didžiojo švedų dramaturgo pjesė retai statoma ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Švedijoje. Be to, gražus sutapimas – šiais metais galime minėti Strindbergo kūrinio pirmojo vertimo į lietuvių kalbą šimto metų sukaktį, nes 1920-aisiais jo vienaveiksmę pjesę „Tremtinys“ išvertė Antanas Tulys (1898–1977), ją Klivlende (JAV) išleido leidykla „Dirvos“. O šiandien intensyviai ruošiamės Jūsų spektaklio premjerai. Kas lėmė „Didžiojo kelio“ pasirinkimą?

Taip jau surėdyta, kad kiekvieno žmogaus pradėta Gyvenimo kelionė nenumaldomai, privalomai vykdoma, ir nėra jokio kito pasirinkimo, ir jokios laisvės rinktis bent iki to momento, kuomet pradedama susivokti ir vertinti save savo vidiniuose išgyvenimuose ir save savo išorinės aplinkos išgyvenimuose. Ir štai, ateina tas tragiškas momentas – pirmas to vidaus ir tos išorės susidūrimo konfliktas – sprogimas. Sąmonės švystelėjimo žaibas, iš kurio gimsta, apsireiškia siela... Reta motina ar tėvas, darželio vedėja ar auklė, močiutė ar senelis, globėjas ar įsūnytojas, vaikų teisių priežiūros viršininkas ir t. t. pajunta to įvykio svarbą, susimąsto, suvokia, sąmoningai keičia bendravimo kokybę ir nuostatas žmogaus gimimo žmoguje akivaizdoje... Turiu pasakyti, kad ir pats žmogus – kelionės autorius, nuėjęs geroką kelio dalį, nesugeba atsekti ir įvertinti to svarbaus momento reikšmės ir pasekmių tolimesnėje jo gyvenimo kelionėje.

„Didysis kelias“ – Strindbergo paskutinioji pjesė. Joje daug sąšaukų, gal ir netiesioginių, su ankstesnėmis jo pjesėmis, kurios taip pat buvo jo gyvenimo kelionės tam tikrų kelio atkarpų apmąstymai. Kad ir kelios žmonos ir vaikai, – ar tai nereikšmingi įvykiai vaiko, moters, vyro gyvenime? Visa jo kūryba – bandymas apžvelgti, permąstyti ir rasti atsakymus, bet ar jis atsakė į klausimus, ar aptiko savo kelionės prasmę? Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad Strindbergas aistringai iki pat kelionės pabaigos gilinosi į tai. Kadangi ir aš dar kelyje, ir aktoriai, su kuriais dirbu, turi savo kelių ypatumus ir savitumus, ši medžiaga suteikia galimybę iš naujo pamatyti viens kitą ir pasidalinti, gal suartėti ar galutinai netekti sąlyčio galimybės. Tai dar viena netikėta jautri, jaudinanti dovana. Ar žiūrovui ši pjesė aktuali, išaiškės susitikus su juo spektaklyje.

Aktualijų į dramaturginį pjesės audinį dirbtinai nekaišioju. Man tai nėra įdomu ir svarbu. Man svarbiau iškelti ir užčiuopti prieš šimtą vienuolika metų iškeltų konfliktų turinį, emocinę būseną, vertybių kaitą, kad žiūrėtojas pats lygintų ir matytų skirtumus ir panašumus tarp „tuomet“ ir „dabar“. Manau, kad žmonės, kurie mąsto, „Didžiojo kelio“ draminiame audinyje atras daug sąšaukų su mūsų tikrove ir sugebės įvertinti, ar mes per tuos šimtą vienuolika metų tesugebėjom žengti nuo kalvio iki Bradausko.

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr.

Tekste nemažai nuorodų į Šventąjį raštą. Su aktoriais Jūs daug ką aiškinotės, ieškodami atsakymų į pavienes frazes, žodžius. Retai taip kruopščiai analizuojamos pjesės. Ką Jūs pats atradote sau, susidūrę su šia medžiaga?

Pirmiausia, susidūrimai su religija nepakeitė mano požiūrio į formaliąją, suvalstybėjusią religiją ir suvalstybėjusios religijos „stulpus“, taisyklių transliuotojus. Tiesą pasakius, ši pjesė mane daugiau grąžino atgal, kai žmogus artimiau bendravo su gamta, žmogus su žmogumi, kai žmogus tą gamtą sakralizavo, suprasdamas, kad tai yra jo gyvenimo šaltinis, jo gimimo, gyvenimo ir mirties erdvė. Ši medžiaga man daugiau atvėrė senosios tikybos prasmes ir jėgą.

Kokias pagrindines mintis stengsitės perteikti naujajame spektaklyje?

Ar leisti menkos kultūros arba be kultūros žmonėms daryti taip, kaip jiems jų geiduliai-ūpai-aistros liepia, kas kitiems yra tiesiog pražūtis.

Ką daryti ir ar užtenka švietimo programų kūrimo, kai kūno ir geidulių-ūpų- aistrų jėgos nebeklauso proto, kuris yra apšviestas žmogaus esmės, išminties ir, apskritai, žmoniškumo.

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr.

Kai pradedi gilintis į Strindbergo pasaulį, atsiveria neįtikėtini vandenynai. Jo pasaulis toks įdomus ir sodrus, jog norisi prie medžiagos dirbti ne mažiau pusmečio. Apskritai, praėjusio amžiaus pradžia visai teatro raidai buvo lemiama. Net Ibsenas priešais savo stalą pasikabino didžiulį Strindbergo portretą – kaip tam tikrą sielos priekaištą, kaip dramaturgą-konkurentą. Strindbergas lyginamas ir su Edvardu Munchu. O mums jis daug kuo panašus su Čiurlioniu – jo vizijos, pasaulio poetinis matymas. Šiedu amžininkai net vizualiai labai panašūs. Čiurlioniui esate skyręs net du spektaklius. Kokias paraleles galėtume pravesti su Čiurlioniu?

Į Strindbergo kūrybą pradėjau gilintis dar tuomet, kai Panevėžio dramos teatre atlikau priešdiplominę praktiką Juozui Miltiniui statant „Mirties šokį“ (1973). Be abejo, Čiurlionio ir Strindbergo sielos giminingos. Prie jų dar prijungčiau Vydūną, Vaižgantą, Baltrušaitį, Basanavičių. Galėčiau tęsti... Juos jaudino sielos skleidimasis, o ne buities menkniekiai.

Šiaurinis kelias, vedantis iš Stokholmo, ėjo pro jo namus, pro kapines. Jis buvo žinomas kaip Didysis kelias. Toks yra pjesės pavadinimas. Tai susišaukia su kryžiaus keliu – kelionės drama su septyniomis stotimis. Nemažai esate dirbęs Stokholme, dėstęs studentams, ar lankėtės tose vietose?

Taip, ir Strindbergo muziejuje lankiausi, ir spektaklį ten rodėme, ir susitikome su strindbergistais. Bet tuomet apie „Didįjį kelią“ dar nebuvau girdėjęs. Manęs asmenybių muziejai neveikia, man geriau skaityti kūrinius, dienoraščius, įvairias impresijas... Per kūrybą daugiau gali sužinoti, negu per dokumentinę realybę.

Strindbergo gyvenimas be galo sodrus – domėjimas sinologija, kabalizmu, mistika, alchemija ir daug daug kuo; kelios skyrybos, vaikai; išsekimas iki realaus pamišimo. Jį laidojo 60 000 švedų... Amžių sandūroje tai neįtikėtinas dalykas. Kiek Jums svarbi jo asmenybė?

Manau, kad svarbi. Juk Strindbergą persekiojo įvairūs nuotaikų kryčiai, skyrybos su žmonomis, paliekant ir vaikus... Visas šis šleifas neišvengiamai žmogų persekioja ilgą laiką. Čia gilintis gali į daug ką. Biografija vienam gali atrodyti smulkmena, o kitam – tapti tolimesnio gyvenimo pagrindu.

Pjesėje yra veikėjas Japonas Hirosima. Jo tekstą kai kurie tyrinėtojai vadina 1945 metais Japonijoje įvykusios katastrofos pranašu. Ką Jūs manytumėt?

Tarp visų savo aistrų Strindbergas domėjosi ir Japonija. Kodėl tai pranašiška? Čia tik vardas atitiko Hirosimos likimą. Aišku, yra žmonių, kurie aiškinasi kiekvieną sakinį ir jame bando atrasti pranašystę. „Hirosima“ – puikiai skambantis japoniškas vardas, o Strindbergas tiesiog parinko tą vardą. Juk pati to japono situacija pjesėje yra ne mažiau tragiška – jis baigia mirtimi. Strindbergui reikėjo personažo, kuris būtų iškritęs iš švediško konteksto – vardu ir visu kitu. Be to, jis, matyt, ir gerbė kinų, japonų kultūrą, jų santūrumą, uždarumą ir kartu tikėjimo jėgą. Hirosima nebijo save pasmerkti mirčiai. Akivaizdu, kad ir autorius buvo arti savižudybės, žavėjosi samurajiška etika, kario kodeksu. Neatsitiktinai jis save pavadino Jėgeriu, kareiviu. Todėl jis Hirosimą pasirinko būtent iš pagarbos, o ne dėl to, kad pranašu buvo. Ar galima išpranašauti tai, ką netikėtai gali padaryti puspročiai žmonės?

„Didžiojo kelio“ repeticija. D. Matvjevo nuotr.

Šioje pjesėje akivaizdi „Amžinojo žydo“ tema. Kiek ji atsispindės Jūsų kūrinyje?

Amžinasis žydas gali būti bet koks žmogus. Pavyzdžiui, Strindbergas, skyrybos. Kokiais keliais klaidžiojo jo buvusios žmonos, vaikai? Kokie jų likimai? O autoriaus klaidžiojimai šiek tiek matosi iš jo kūrybos. Galima sakyti, jie visi – klaidžiojantys žydai, nerandantys, kur prisiglausti, įprasminti savo buvimo. O be to, čia juk legenda. Kadangi legendos labai gajos, o žmonės jomis labai tiki – ir gerai, kad tiki, – tai tos „Amžinojo žydo“ legendos atgarsių atrasime ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionėse. Tam tikru požiūriu, mes visi – „Amžinieji žydai“.

Spektaklį repetuoja apie trisdešimt aktorių. Kai kurie turės dublerius. Kaip pasirinkote aktorių sudėtį, pagrindinių vaidmenų atlikėjus?

Rinkausi iš to, ką siūlė, ką turi teatras, kas neužimti kituose pastatymuose. Juo labiau, kad šiame teatre – daug mano mokinių. Kai kurie – jau labai nurimę, drungni. Gal todėl, kad tikėjimas teatru prigeso, o gal vargana buitis užkniso. Priežasčių – ne viena ir ne dvi. Bet nors ir sunku, džiaugiuosi susitikimo galimybe. O koks bus šis susitikimas, pamatysime. Manau, nebus drungnas.

„Didžiojo kelio“ repeticija. D. Matvjevo nuotr.

Lig šiol ir dabar Strindbergo medžiagai kviečiatės dailininką Joną Arčikauską. Kokios jo savybės lemia tokį Jūsų sprendimą?

Strindbergo medžiaga, manau, šiuo metu Jonui Arčikauskui artimiausia, nes jis visą laiką kalba apie žmogų, apie tai, kad žmogus yra pavirtęs kaukių nešiotoju, net ir kostiumas tampa tos kaukės dizaino dalimi, jau nekalbant apie veido makiažą, kūno tatuiruotes.

Būsimi kostiumai – pakankamai ekscentriški. Kokią įtaką jie daro viso pastatymo atžvilgiu?

Kiek ekscentriškas žmogus daro įtaką gyvenimui, tiek ir kostiumai daro įtaką spektaklio audiniui.

Nors Lietuvoje esate dirbęs su pagrindiniais lietuvių kompozitoriais, kai kurie su jais kurti dramos kūriniai net traktuojami kaip draminės operos, tačiau „Didžiajam keliui“ kviečiatės kompozitorių iš Ukrainos – Aleksandrą Šymko. Kas lėmė tokį sprendimą?

Pirmiausia, – mūsų bendras darbas statant Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ Lesės Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve. Esu išklausęs daug jo muzikinių kūrinių. Be to, Aleksandras – teatro fanatikas. Jis beveik visiems spektakliams šiame teatre kuria ar parenka muziką. Jo labai savitas dramaturginės medžiagos girdėjimas. Daug eskizuoja ir tikrinasi, priklausomai nuo repeticijų metu pajausto skambesio ar atmosferos. Be to, tai pašėlusiai darbštus žmogus, sąžiningas, kruopštus. Šia prasme jis – tikras teatro kompozitorius. Jis visą laiką aktyviai dalyvauja repeticijose, ir ne tik muzikinėse.

Kažkada panašiai su aktoriais dirbo Feliksas Bajoras, vėliau – Algirdas Martinaitis, šiandien – Aleksandras Šymko. Aktoriams tai didžiulis paskatinimas, galimybė „restauruoti“ savo balsus“. Juk mūsų trupėje labai daug gerą balsą turinčių aktorių. Kokius naujus aktorių balsus Jums atvėrė Šymko? Ar visus tokius ir pažinojote?

Šiandien dar nesinori vardinti. Repetuojant kai kurie aktoriai keitėsi, keitėsi jų vaidmenys, o kai kurie vaidmenis net prarado, nes buvo sunku išdainuoti jiems skirtas partijas.

„Didžiojo kelio“ repeticija. D. Matvjevo nuotr.

Kaip sekasi repetuoti Kino klasteryje?

Teatras – kaip vanduo, jis įsitaiso visur, jeigu yra toks poreikis. Čia – ne iš gero gyvenimo. Aš niekada neniekinau teatro „dėžutės“, joje galima sukurti bet kokią reikiamą erdvę ar atmosferą, todėl man repetuoti Kino klasteryje sunkoka, aš daugiau mėgstu susikaupimo atmosferą.

Kitas Jūsų darbas – Vydūnas. Jis taip pat artimas Strindbergo filosofijai, Rytų religijoms. Vydūnas, kaip ir Strindbergas, buvo neeiliniai eruditai.

Mūsų istorija labai gili. Tai – ne tik Mindaugo laikai. Turiu omeny mūsų kalbą, jos šaknis. Žmonės nežino Vydūno, nesidomi juo, jis tapo svetimu, ypač liberalams, tariamiems intelektualams, modernistams. Nepaprasta yra pragyventi Vydūno gyvenimą, surašyti tokius dalykus, kuriuos jis rašė, apie ką rašė... Kokia jo rašymo paletė įdomi, koks domėjimasis, santykis su tautos, kalbos, religijos dalykais... Religiją turiu omeny ne oficialiąją, bet tą, kuri slypi žmogaus prigimtyje, kuri yra duotybė. Jeigu šeimoje tai nėra puoselėjama, ją labai greitai galima prarasti.

Vydūno ir Strindbergo biografijos susišaukia. Aišku, Vydūno visiškai kitoks gyvenimas, kitokie tikslai. Jis būtų mažai kam pakeliamas: kaip jis gyveno, kaip su juo elgėsi... Ir nežiūrint to, jis vis tiek mynė savo kelią į žmogaus širdį, ir aš turėsiu dar vieną dovaną – susitikti su juo Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Tuomet plačiau ir pasikalbėsime, ačiū.

Linkiu Strindbergo vertos premjeros!

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr.

„Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje, o lapkričio 19 d. spektaklis bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.