Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA

Mamutai ir amebos

Marija Dautartaitė, „Literatūra ir menas“,  Nr. 9, 2023-05-12

Praeitis pãslaptis atskleidžia savo tempu. 1957 m. vasarą Vilniuje, Antakalnyje, tiesiant kanalizaciją atrasti vilnonio mamuto kaulai – gegužę transliacijas pradėjusi Lietuvos televizija turbūt pranešė, kad tai didžiausia regione rasta fosilija, nes apie tų metų kovą parengtą, bet taip ir nepasakytą Antano Vienuolio kalbą „Tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu“ pranešti negalėjo. Ruošiantis Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 100-mečio jubiliejui, Vokietijos archyvuose rastas Nepriklausomybės aktas. 2019 m., pagaliau stiprėjant Lietuvos ir Lenkijos santykiams, Gedimino kalnas atidavė daugiau nei 150 metų saugotus 1863-iųjų sukilimo vadų palaikus. Ir dar – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1991 m. vieno Kauno namo sodelyje po bijūno krūmu iškastas pusę šimtmečio pragulėjęs stiklainis su 229 iš abiejų pusių prirašytais lapeliais – Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) tremties atsiminimais. 

„Fossilia“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šis simboliškas, net stebuklingas radinys LNDT spektaklyje „Fossilia“ (balandžio 23 d.) tampa pasakojamos istorijos atspirties tašku: atsiminimų autorė turėjo brolį, brolis turėjo sūnų, ir būtent su sūnaus šeima nori pasikalbėti tipinė muziejaus darbuotoja, kruopščiai šifravusi laiko ir aplinkos paveiktus lapelius. Pokalbis nepavyksta – šeima nelabai ką žino apie tetą ir jos istoriją, o to, ką žino, nėra linkę pasakoti. Suprantama, muziejaus darbuotoja lieka it musę kandusi – pristatė tokį atradimą, valstybinės svarbos lobį, šeimos relikviją, bet reakcijos nesulaukė. Gerai, kad šeima bent jau paėmė rankraščio kopiją perskaityti – gal ką prisimins. 

Likęs spektaklio laikas prabėga stebint, kaip muziejininkė ir šeimos nariai reflektuoja save. Naudojantis spektaklio metafora – atsiminimuose užfiksuotas gyvenimas užlieja dabarties žmones kaip banga, už kurios tęsinį atsakingi jie patys. Personažų savirefleksiją kelia rankraštyje užfiksuotos detalės: nuolat šąlančios senelio kojos, siauras, utėlėtas gultas, senoviškas gimtadienio palinkėjimas. „Ar aš tą išgyvenčiau? Ar taip sugebėčiau pasielgti? Ką jausčiau? Ką daryčiau?“ – klausia savęs ir kitų scenoje veikiantys bevardžiai personažai, atliekantys apibendrintus Tėvo, Motinos, Sūnaus, Duktės, Muziejaus darbuotojos vaidmenis. Juose tarsi turėtume atpažinti iš kartos į kartą perduotas mūsų visuomenės traumas – baimės ir nesaugumo jausmas, ilgai slėptas pyktis, kaltės našta, paslėpti giliai pasąmonėje, iškils, vos tik smalsi Muziejaus darbuotoja pradės klausinėti. Ji vienintelė nuoširdžiai domisi šia istorija. Jaunoji karta be didelio entuziazmo priima neprašytą palikimą – šeimos paslaptis. Daugiau dėmesio sulaukia senas stalas, kurio stalčiuje buvo saugomi dokumentai. „Gal ir gerai būtų tokį stalą turėti namuose, – sako Sūnus. – Ne dabar, aišku, vėliau, kai grįšiu gyventi į Lietuvą.“ 

Režisierė ir sceninio teksto autorė Eglė Švedkauskaitė prieš spektaklį keliuose interviu minėjo turinti tikslą suprasti, kuo tremties istorija yra aktuali šiandienos žmogui. Būtent jis atsiduria spektaklio centre ir nuo D. Grinkevičiūtės užrašytų išgyvenimų atsispiria tik tam, kad pažiūrėtų į save. Spektaklyje savirefleksija peržengia personažų ribas ir išduoda pačių spektaklio kūrėjų santykį su atmintimi. Sprendimas suprantamas – vaidinant hipotetinį Sūnų ar Anūką nieko kito nelieka, tik remtis savo paties atsiminimais ir išgyvenimais. Toks metodas teatre naudojamas dažnai – geriausiai jį įvaldžiusi „Atviro rato“ komanda. Žiūrint „Fossilią“ labiausiai stebina šios refleksijos selektyvumas ar net infantilumas, menkas jaunosios, jau Nepriklausomybės metais augusios kartos santykis su praeitimi. Suprantama, jei tai būtų ankstesnės kartos jaunuoliai, mokykloje neskaitę tremtinių atsiminimų. Bet scenoje veikia dabartinis modernus jaunimas – Dukra bėgioja, rūpinasi aplinkosauga, Sūnus studijuoja Anglijoje ir kino kamera tarsi trečiąja akimi fiksuoja šeimos gyvenimą. Ne todėl, kad jam įdomu, o todėl, kad reikia padaryti užduotį. 

„Fossilia“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Užduotis, kurią reikėtų atlikti prieš einant į šį spektaklį gerokai paprastesnė – susipažinti su D. Grinkevičiūtės biografija. Tai detektyvo ir veiksmo filmo mišinys. Į Sibirą ištremta paauglė sugeba be jokių leidimų ir dokumentų į Lietuvą parvežti sergančią motiną (aprengė ją ir padažė lūpas, kad niekas nepagalvotų, kad ji – tremtinė), o mirusią palaidoti tėvų namų rūsyje. Sugauta, vėl ištremta, Sibire postalininiu laikotarpiu ji pradeda mokytis medicinos. Grįžusi į Lietuvą baigia medicinos studijas, dirba kaimo ambulatorijoje, slapta atkuria savo prisiminimus apie tremtį – juos vėliau pati nuveš į Maskvą ir perduos Andrejui Sacharovui, jie per disidentų tinklus pasieks Vakarus ir bus išspausdinti. Lietuvoje knyga išeis tik po D. Grinkevičiūtės mirties – perskaitykite, jei dar neskaitėte, „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (pavadinimą jau po autorės mirties sugalvojo Kazys Saja, pirmųjų ištraukų spausdinimu „Literatūroje ir mene“ 1988 m. rūpinosi Justinas Marcinkevičius). Arba „Atsiminimus“ – originalią versiją, rastą po bijūnu. Perskaitykite, nes spektaklyje to neišgirsite. Tiesa, sužinosite, kad D. Grinkevičiūtė labai daug rūkė. 

Fosilijos būna įvairios. Nors fotoobjektyvų dėmesio paprastai sulaukia išvaizdi mamuto iltis ar dinozauro šonkaulis, dažniausiai randamos fosilijos yra tiesiog suakmenėję moliuskai, amebos ar bestuburiai organizmai. Spektaklio „Fossilia“ scenoje suguldyti gigantiški stuburo slanksteliai, puikiai atlieka ir kėdės, sukurtos moderniam interjerui, funkciją. O gal tai 1799 m. Lenos deltoje rastas vilnonis mamutas – beveik tokio pat dydžio kaip ir mūsiškis antakalninis? Lena, kurios krantuose pasiliko mūsų tremtinių kaulai, irgi atiduoda savo paslaptis. Nuo mūsų priklauso, ar jas surasime. 

Marija Dautartaitė – skaitytoja ir žiūrovė.

Kartų kartose įsirėžusi trauma

Kotryna Paškevičiūtė, bernardinai.lt

Spektaklis „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) pagal Dalios Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Medžiagos pasirinkimas asmeniškai mane iš karto suintrigavo. Pastarieji Eglės darbai bylojo apie didelę pagarbą ir svarbą pasirinktiems tekstams, kuriuos ji adaptuoja teatro scenai. Naujausias režisierės sprendimas, mano subjektyvia nuomone, labai drąsus. Pamenu, kaip pirmą kartą mano rankose atsidūrė šie D. Grinkevičiūtės atsiminimai. Tai buvo pirmoji literatūra, kuri man, kaip skaitytojai, sukėlė trauminę patirtį.

Režisierė Eglė Švedkauskaitė. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Istorinės patirties priminimas gyvas kine, meno parodose, todėl kyla klausimas – kaip šiandien kalbėti apie tokią jautrią ir vieną didžiausių istorinių traumų? Be to, kaip apie tai kalbėti žmonėms šių dienų kontekste, kaip atrasti naują kalbėjimo būdą? Nors tremties atsiminimų lietuvių literatūroje yra nemažai, „Lietuviai prie Laptevų jūros“ iš tiesų yra kitokie, kaip teigia viena iš spektaklio personažių. Kūrinys paveikia ne tik istorine realija, bet ir savitu autorės kalbėjimo stiliumi, kuris mažų mažiausiai sukrečia. Naujausiame E. Švedkauskaitės spektaklyje matyti minėta atida skaitytojui ir jo literatūrinei patirčiai, kuri konceptualiai perkeliama į fiktyvų teatrinį naratyvą.

Žiūrovui vaizduojama vienos šeimos istorija, jos nariai sulaukia skambučio iš Nacionalinio muziejaus, kad atrasti jų tetos (D. Grinkevičiūtės) atsiminimų rankraščiai. Centrinis naratyvas atveria tikrovės ir fikcijos susipynimą. 1991 m. po bijūnų krūmu rankraščiai iš tiesų buvo netikėtai atrasti, o scenoje matoma šeimos linija tampa grožiniu spektaklio pasakojimu, gaubiančiu minėtą istorinę tikrovę. Turinio plotmėje matomi ir kiti dokumentiniai motyvai, pavyzdžiui, motinos palaidojimas namo rūsyje ar tėvo kūno palikimas tremtyje.

Vieną didelę protagonistinę figūrą sudaro keturi asmenys – tėvas (akt. Darius Gumauskas), motina (akt. Vitalija Mockevičiūtė), dukra (akt. Ugnė Šiaučiūnaitė) ir sūnus (akt. Povilas Jatkevičius), grįžęs iš užsienio ir ketinantis apie šią šeimos patirtį sukurti filmą. Pastarasis motyvas kuria „Fossilios“ intermedialumą. Spektaklis prasideda ir baigiasi kino titrais, be to, jo metu pinasi aktorių filmavimo čia ir dabar vietos, kuriose žiūrovas vienu metu mato tiek filmo gamybos procesą, tiek rezultatą. Iš vienos pusės, šį režisūrinį sprendimą galima laikyti modernistinio teatro kūrimo užmoju, tačiau kartu tai atveria ir gana konceptualią idėją – siekį įamžinti ar dokumentuoti atmintį.

XX a. D. Grinkevičiūtė tai darė pasitelkusi žodžius, tai visiškai natūralu, o dabar, ypač jaunas žmogus, greičiausiai tai bandys kurti vaizdu. Visgi čia norisi kalbėti ne apie medijų skirtumus, o apie idėjinę bendrystę – žmogus turi vis dar gyvą norą prisiminti, išgyventi, suprasti ir įamžinti savo ar kito patirtį, kurią primena pasirinktas spektaklio režisūrinis sprendimas.

Pastarąjį motyvą galima laikyti tam tikra mimeze ar nuolatiniu veidrodžio atspindžiu, kuris persikelia ir į pasakojimo turinio plotmę. Šeimoje veikia brolis ir sesuo, kurie atspindi kitokį D. Grinkevičiūtės ir jos brolio santykį, tėvas, konfliktuojantis su muziejaus darbuotoja (akt. Rasa Samuolytė), kurių atvaizdas matomas asmeninėje šeimos dramoje. Visa tai papildo scenografinis elementas – ekrano apačioje pastatyta veidrodinė plokštė. Toliau scenoje matomas vienas čiužinys, primenantis plūduriuojantį ledo luitą, ir formos, primenančios suragėjusius kaulų slankstelius. Tai gana akivaizdžiai imituoja spektaklio pavadinimą.

Spektaklis „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) pagal Dalios Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Fosilija, kaip liekana tam tikro organizmo, iš kurio tu gali rekonstruoti kažkokį praeities vaizdinį arba tai, ko šioje istorijoje siekia sūnus ar muziejaus darbuotoja. Scenografija tiek kuria vienos iš veiksmo vietų (muziejaus) erdvę, tiek stiprina pačios istorijos paveikumą. Fosilijų imitacija estetiškai patraukli ir prasminga, galiausiai ji tapo buvusių namų, į kuriuos grįžta šeima, liekanomis, kaip tam tikra praeities reprodukcija ar minėtas simbolinis atspindys.

Tai pabrėžia esminio atsikartojimo, kuris išlieka gyvas ateityje, motyvą. Išlikę labai mažai žmonių, kurie apie trėmimus gali pasakoti iš pirmojo asmens perspektyvos. Nepaisant to, ši patirtis nelieka užmiršta bet kokios šeimos gyvenime. „Fossilia“ ir atveria traumos, persiduodančios į kitas šeimos kartas, problemą. Tėvas, nors didžiąją gyvenimo dalį praleidęs nebe tremtyje, visgi gyvenimą praleidžia su kitais, grįžusiais iš egzilio šeimos nariais.

D. Gumausko kuriamam personažui tremtis nėra patirtis, apie kurią norisi kalbėti, veikiau tai savitai formuoja jo, kaip tėvo, vaidmenį. Neradęs santykio su savo tėvu, jis sunkiai kuria jį su savo paties sūnumi. Pastaroji atskirtis sukuria konfrontaciją, kuri žiūrovui gali būti atpažįstama jo paties gyvenimo atspindžiuose ar buityje. Šis motyvas atveria aiškius kartų skirtumus – tų, kurie siekia klausti ir išsiaiškinti, bei tų, kurie siekia tai pamiršti, subtiliai atverdamas skirtingų atstovų susidūrimo su (ne)patirta trauma problemas jų kasdienybėje. Taip pat tai akcentuoja perdavimo iš kartos į kartą simboliką ir veikia kaip tam tikras psichoanalitinis meno prieigos motyvas. Būtent turinio plotmėje spektaklis man atrodo įdomiausias ir labiausiai vertas žiūrovo dėmesio. Jis tampa kitokia, aktualia žinomo kūrinio adaptacija.

Kita svarbia fokusuote spektaklyje tampa žmogaus kūnas, išryškinamas choreografijoje. Šis motyvas savitai įprasmina ryšį su literatūros tekstu. D. Grinkevičiūtės atsiminimuose nemažai kalbama ne tik apie moralinę, bet ir apie fizinę tremties kančią: „Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma.Vaikščioti kaskart būdavo vis sunkiau dėl bendro silpnumo ir kraujo išsiliejimų į raumenis ir sąnarius. Atrodė, kad dešimtys peiliukų ar adatų susmaigstyta į blauzdas, kiekvienas žingsnis kėlė skausmą, o iš ryto ir atsistoti būdavo sunku.“

Scenoje tai atsiranda simboliškai – veikėjai krenta ir stojasi, guli vienas šalia kito, videoprojekcijose rodomi vaizdai priartinant rankas ar kojas. Visa tai subtiliai gražu ir vizualiai spektaklyje sukuria tam tikrą tradicinio teatro motyvą. Dėmesys kūnui šiame pasakojime yra labai svarbus, ir džiugu, kad spektaklio kūrėjai tai pastebėjo. Deja, ne visur tai liko iki galo aišku, o vietomis atrodė, kad dailių choreografinių motyvų atsiranda tik tam, kad būtų sukurtas organiškesnis scenų ar laiko pokytis.

Spektaklis „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) pagal Dalios Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Fossiliai“ reikia pasiruošti. Ji nepristatys lengvo istorinės realijos atspindžio. Tie, kas rankose laikė D. Grinkevičiūtės atsiminimus ar tik jų ištraukas, nepatirs visiškai kitokio šios medžiagos išgyvenimo. Tai yra neįmanoma. Po spektaklio galima išeiti ir sakyti, kad buvo per sunku. Tačiau verta pabrėžti, kad E. Švedkauskaitei pavyko atrasti būdą, kaip apie skaudžią istorinę patirtį kalbėti šiandien, kalbėti kitaip įvairių kartų atstovams.

Puiku, kad „Fossilia“ nepateikia savotiškos D. Grinkevičiūtės gyvenimo inscenizacijos ir beveik nekalba pirmuoju asmeniu. Tai nebebūtų įtaigu ir paliktų tik dar vieną šio laikotarpio iliustraciją. Spektaklis, kaip ir jame atkasta kriauklė, pateikia pasakojimą, kaip interpretuojama (ne)patirta praeitis, kurioje galima atsekti tam tikrus savasties pėdsakus. Spektaklis bylo apie traumą, kurią išgyveno mūsų seneliai ar proseneliai, ir atkreipia dėmesį, kad niekas mūsų gyvenimuose neatsitinka be priežasties.

Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kad veikiausiai negrįžtamai praėjo tie laikai, kai meno kūrinys kalbėjo pats už save. Priežasčių tam ne viena: būtinybė parduoti kūrinį, publikos edukacijos siekis, pagaliau tyrimo dėmens įsiskverbimas į meną. Ar apsikritai šiandien meno kūrinys be „įkontekstinimo“, be įvairiomis priemonėmis konstruojamo diskurso gali egzistuoti? Koks įdomus paradoksas: kuo labiau kvestionuojamas autorystės institutas, tuo uoliau publikai aiškinamos meninės idėjos. Kartais tai iš tiesų pagyvina dialogą tarp meno kūrinio ir jo adresatų, tačiau kartais tampa erzinančiomis suvokimo instrukcijomis. Be abejo, kultūros ir meno įstaigos nėra vien kūrybos eksperimentų laboratorijos, tačiau agresyvios rinkodaros taisyklės neleidžia patiems menininkams reflektuoti nesėkmės. Iš dalies tokią pastangą galima įžvelgti ankstesnėje šio sezono Lietuvos nacionalinio teatro premjeroje - Pauliaus Tamolės spektaklyje „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, tačiau ten kūrybinės nesėkmės refleksija greitai virsta flirtu su publika. Bene įdomiausias pavyzdys - prieš porą metų įvykusi Tomi Janežičiaus „Dėdės Vanios“ vieša peržiūra Vilniaus mažajame teatre, kai režisierius, nepatenkintas meniniu rezultatu, ryžosi pakeisti vieną iš pagrindinių aktorių ir taip savaip praplėsti spektaklyje atskleidžiamą nevykėliškumo temą.

Štai tokios mintys apėmė po naujausios Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeros - ką tik „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Fossilia“. Taip norisi sulaužyti tą užburtą ratą, kai po scenos kūrinio premjeros publika atsistojusi paploja, kritikai pakritikuoja, menininkai pareiškia, kad kritikai nieko nesupranta ir apskritai jie recenzijų neskaito, ir teatrinė upė toliau netrikdoma teka savo vaga. O juk galėtų gimti produktyvus dialogas, jei abiejų barikadų pusių kareiviai nusiimtų neperšaunamas susireikšminimo liemenes ir ryžtųsi intelektualiai ir pagarbiai diskusijai. Žinoma, ne kiekvienas spektaklis sukuria tokį poreikį. „Fossilia“, mano manymu, kelia daug klausimų - ne retorinių, bet tokių, į kuriuos verta paieškoti atsakymų.

Man atrodo, kad tikrasis spektaklio ir publikos susitikimas kol kas neįvyko. Skaudi tremties tema, taip dramatiškai atskleista Dalios Grinkevičiūtės knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, prie manęs nepriartėjo, nepaisant pasirinktos nepretenzingos pasakojimo formos. Atrodo, visi ingredientai teisingi: scenos erdvė paversta performatyvia instaliacija, saikingas ir išradingas audiovizualinis sluoksnis, subtilūs choreografijos intarpai, parodomas asmeninis kūrėjų suinteresuotumas tema, naudojami autentiški dokumentai ir pan. Tačiau gyvybė neatsiranda. Kodėl? Mano atsakymas būtų - netikslus dramaturginis raktas ir neišplėtoti santykiai tarp personažų, taip pat tam tikra sceninio veiksmo monotonija.

Galvoje megzdama dialogą su režisiere, girdžiu ją sakant: „Galėčiau kalbėti tradicine teatro kalba, nes ją suprantu, netgi mėgstu, bet negaliu tiek sau leisti, nes tuomet atrodys, kad ne tam kuriu. Labiau kuriu tam, kad priversčiau save kažką atrasti.“ (Tai iš Eglės Švedkauskaitės interviu Daivai Šabasevičienei.) Nuoširdžiai gerbiu tokią jaunos režisierės poziciją. Ir tokių intencijų kontekste suprantu, kad mano priekaištai spektakliui - pro šalį. Bet vis dėlto. Dalis režisūrinių priemonių priklauso „tradicinio“ teatro arsenalui. Istorija yra pasakojama per konkrečias scenines situacijas, kuriose veikia teatriniai personažai: į tėvų namus grįžta suaugęs vaikas (Povilas Jatkevičius), kad sukurtų filmą apie tremties paliestą savo šeimos istoriją. Dramaturgiją kūrusios režisierės valia - tai Dalios Grinkevičiūtės brolio šeima, sužinojusi apie atrastus tremties užrašus. Spektaklyje susipynę trys sluoksniai: Grinkevičiūtės prisiminimų fragmentai, išgalvotos šeimos ryšiai bei jos narių santykis su praeitimi ir rankraščius šifravusios muziejininkės (Rasa Samuolytė) perspektyva. Struktūra logiška, tačiau emociškai šie sluoksniai nesusilieja. Nesunkiai persiskaito režisierės mintis apie kartas jungiančią nematomą giją ir apie poreikį jaustis giminės dalimi. Eglė Švedkauskaitė, manau, gana tiksli, sakydama: „Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais“. Iš tiesų rasime nemažai pavyzdžių ir teatre, ir kine, kai menininkai kūrybai naudoja šeimos archyvus ar net įtraukia pačius tėvus - kaip, pavyzdžiui, režisierė Kamilė Gudmonaitė, kurdama spektaklį „Ledynai“ Estijos teatre „Vaba Lava“. Eglė Švedkauskaitė teigia norėjusi, kad aktoriai net vizualiai primintų jos šeimą. Įdomu stebėti Dariaus Gumausko Tėvą ir Vitalijos Mockevičiūtės Motiną - sakyčiau, šis vaidmuo atvėrė retai matomą, dažniausiai po komiškomis kaukėmis paslėptą šios įdomios aktorės pusę. Šilčiausios spektaklio akimirkos - tai trumpi tėvų pokalbiai su vaikais, tačiau tai - tik pavieniai blyksniai, o vaikų pastangos užmegzti ryšį su tėvais neįtikina. Be to, kad ir kaip būtų keista, užduotis „nevaidinti“ lengviau paklūsta vyresniems aktoriams, o Povilas Jatkevičius ir Ugnė Šiaučiūnaitė daugiau „vaidina, kad nevaidina“.

Tame pat pokalbyje su Daiva Šabasevičiene, Eglė Švedkauskaitė prisipažino, kad pagal Grinkevičiūtės kūrinį norėjusi sukurti kino scenarijų, tačiau nepavykę. Iš režisierės pasirinktų priemonių spėčiau, kad ir ne teatro scena geriausiai tinka jos vizijoms. Galbūt galerija ar kokia kita nekonvencionali teatro erdvė, kur žiūrovai galėtų labiau pasinerti į vaizdus ir garsus. Ko gero, ten labiau paveiktų pagal Erikos Vizbaraitės choreografiją judantys aktorių kūnai, raiškiau prabiltų scenografės Onos Juciūtės stuburo slankstelių konsteliacijos ir Ievos Kotrynos Ski vaizdo projekcijos, emocionaliau suskambėtų Agnės Matulevičiūtės muzika, Elenos Laurinavičiūtės sukurto kriauklės instrumento garsai ir pačios Eglės Švedkauskaitės parašyti poetiniai tekstai apie kaulais nusėtą svajonių vandenyno dugną.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Ieškant supratingumo. Pokalbis su premjeros „Fossilia“ režisiere E. Švedkauskaite

Daiva šabasevičienė, Lrt.lt, 2023-04-13

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 21, 22 ir 23 dienomis įvyks Eglės Švedkauskaitės režisuojamo spektaklio „Fossilia“ premjera. Tekstą parašė pati režisierė, remdamasi Dalios Grinkevičiūtės kūriniu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Spektaklio scenografė – Ona Juciūtė, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, Kriauklės instrumento autorė — Elena Laurinavičiūtė,  šviesos dailininkas – Julius Kuršis, vaizdo projekcijų autorė – Ieva Kotryna Ski, choreografė – Erika Vizbaraitė. Vaidina Rasa Samuolytė, Vitalija Mockevičiūtė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Darius Gumauskas, Povilas Jatkevičius.

Siūlome pokalbį su Egle Švedkauskaite, kuri šiais metais buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia 2022 metų režisierė.

Spektaklis paremtas dokumentiniais faktais ir tikromis biografinėmis detalėmis. Du šimtai dvidešimt devyni lapeliai, po keturiasdešimt vienerių metų rasti stiklainyje, užkastame po bijūno krūmu. Ketveri metai po Grinkevičiūtės mirties. Būdama dvidešimt trejų ji pradėjo juos rašyti. Neįtikėtinai jaudinantys tekstai. Kokie faktai ir detalės Tau tapo svarbiais ir kodėl?

Svarbiausias dalykas yra Dalios Grinkevičiūtės šio kūrinio rankraščio atsiradimo istorija. Apskritai visa istorija: kaip jis buvo parašytas ir paslėptas, kaip ir kodėl jo nerado grįžusi po šešerių metų... Ir tai, kad vėliau šį savo kūrinį perrašė jau kiek kitokia kalba, kitokia maniera. Ir kad tas kūrinys „išlindo“ netyčia iš žemės Grinkevičiūtei jau mirus... Šis faktas man pasirodė kaip tam tikras lobio radimas. Norėjosi surasti būdą, kaip kurti apie tai. Mane labai sužavėjo tas faktas, kad šis kūrinys buvo užkastas po bijūnų krūmu. Paveikė ir estetiškai.

Du kūriniai – „Atsiminimai“ ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – net nesulyginami. „Atsiminimuose“ rašoma viskas, kas prisimenama. Tai yra ir didelė emocinė įkrova, viskas aprašoma smulkiai, nes įvykiai – ką tik nutikę. O jau vėliau, po dviejų dešimtmečių iš esmės surašoma pagrindinė informacija, pavardės, kad būtų tiksliau viskas užfiksuota. Antras kūrinys – daugiau liudijimai. O „Atsiminimų“ rašymas, manau, buvo vienintelė veikla, kad neišprotėtum, nes turi ką nors daryti, kol slapstaisi. Aišku, tai labai „švieži“ prisiminimai.   

Sprendžiau, kaip elgtis su šiuo faktu, nes yra dar gyvų autorės giminių. Tai realūs žmonės. Aš „skolinuosi“ faktą, kad Dalia Grinkevičiūtė turėjo brolį, o jis turėjo vaikų, bet mes padarėme tam tikras prielaidas iš rankraščio, kad galbūt tarp Grinkevičiūtės ir jos brolio nesusiklostė geri santykiai. Bet čia padėjome tašką ir pradėjome meninį tyrimą – nusprendėme kurti fikciją.

Spektaklio tekstas buvo kuriamas per repeticijas. Kodėl ryžaisi pati imtis šio nelengvo darbo?

Pradžioje galvojau, kad rašysiu inscenizaciją, bet prasidėjus darbui supratau, kad tai nėra tas tekstas, kurį galima adaptuoti. Tuomet pradėjau ieškoti, kokiomis dramaturginėmis linijomis galima pasakoti šią istoriją. Tapo aišku, kad aš pati noriu tyrinėti šitą tekstą. Man svarbios temos – santykis su tėvais, seneliais, su savo praeitimi, su tautos praeitimi. Jeigu būčiau kvietusi kitą dramaturgą, reikėtų labai specifiškai prašyti to, ko aš noriu. O vis dėl to dramaturgas yra kitas menininkas. Tu negali jam duoti griežto užsakymo, pasakant, kad reikia parašyti tai, ko man reikia.

Ar Tavo šeimą yra palietusi tremtis?

Tai, kad mano senelis taip pat buvo tremtinys, labai svarbu. Per šį faktą susisiejau su teksto autore. Senelis liko gyvas, grįžo į Lietuvą, bet aš jo beveik neprisimenu. Jis mirė, kai buvau dvejų metų. Vieną prisiminimą, susijusį su seneliu, „padovanojau“ spektakliui. Įdomu negalėti prisiminti žmogaus, kurio gyvenimo istorija nulėmė ir mano gyvenimą.   

Koks Tavo asmeninis santykis su tremties tema? Dėl ko ši tema iš esmės yra svarbi?

Kad būčiau nuoširdi, turėčiau pasakyti, kad ši tema man taip pat kelia nevienareikšmiškų minčių. Minėjimai ar atminties saugojimo būdai manęs iš esmės neliečia. Aš negaliu su tuo susitapatinti. Tai yra vyresnių žmonių reikalas. Manau, kad daugeliui mano kartos žmonių tremtis yra tolima. Tai yra kažkas, ką mini vyresni žmonės, susitikę prie paminklų. Teatre apie tai sudėtinga kurti, kad tai netaptų vien šios temos reprezentacija ir kad tai netaptų vien atkartojimu to, kas ir taip žinoma.

Dėl ko spektaklio išeities tašku pasirinkau visą šį rankraščio „detektyvą“? Dėl to, kad tai yra dramaturgiška situacija. Gali atsirasti žmonių, kurie nebūtinai džiaugiasi tuo, kad jie yra atmenami gyvi, žmonių, kuriems per skaudu tai prisiminti, kuriems prisiminimai sukelia blogas asociacijas, pažadina nenorimus išgyventi jausmus ir t. t. Tremtis teatre dažnai reprezentuojama kaip tam tikras paminėjimas, bandymas atkurti vaizdinius, bet man tai atrodo ir nebeįdomu, ir meniškai nebereikalinga. Žiūrovui reikia jau kažko daugiau. Tai reiškia, kad šią temą reikia analizuoti jau dabartyje.

Ar susimąstei, tarkim, apie tokias paraleles? Dalia Grinkevičiūtė, būdama Tavo metų, dvidešimt devynerių, jau buvo patyrus tokius išbandymus: 1941 – tremtį į Altajaus kraštą, vėliau – į Trofimovską (Jakutijos šiaurė). Po pabėgimo į Lietuvą 1950 suimta ir kalinta Suchobezvodnojės (Gorkio sritis) kalėjime, 1953 ištremta į Jakutską...

Kai pirmą kartą skaičiau, buvo mintis parašyti kino scenarijų pagal šią istoriją. Ir tai bandžiau daryti karantino metu, bet aišku, man nepavyko, neturėjau tam įgūdžių. Idėja liko neišplėtota. Bet tuomet skaitydama ir suvokiau, kad Grinkevičiūtė buvo dvidešimt trejų metų mergina, kai jai teko savo rankomis laidoti motiną... Daliai iš antro karto pavyko pabėgti iš Sibiro. Kažkokiu būdu ji sugebėjo ne tik pabėgti, bet ir sergančią motiną išgabenti iš ten. Iš pradžių su ja slapstėsi... Po mamos mirties ją laidojo namo rūsyje, pati iškasė kapą... Šie faktai mane emociškai labai stipriai veikė. Tai – vienas ryškiausių patyrimų skaitant šitą knygą. Tai yra susitapatinimas – o kas, jeigu man reikėtų taip padaryti? Ar aš pajėgčiau? Šioj istorijoj labai ryškiai mačiau Grinkevičiūtės kelią – ji, tokia jauna, tiek visko daug išgyveno. Lyginau savo ir jos likimus. Apie tai buvo eskizinis „Fossilijos“ tekstas lapkričio mėnesį vykusioje „Versmėje“. Jis buvo parašytas per tokią perspektyvą – ji ir aš, aš ir ji.

Ruošdamiesi šiam spektakliui visi skaitėme profesorės Danutės Gailienės tekstus, kurie tyrinėja okupacines traumas. Ir iš tikrųjų, tu negali nuspėti, kaip tas išgyvenimas persiduos tolimesnėms kartoms. Vieniems tai išugdo labai didelį atsparumą, kitiems – jautrumą, bejėgystės jausmą... Dėl to turbūt ir tyrinėja mus kaip visuomenę, nes yra skirtingų prisitaikymų prie gyvenimo po tokių istorijų.

Tekste yra trys sluoksniai – šiandien vykstantys žmonių dialogai, Grinkevičiūtės originalūs intarpai, bandymas „nupiešti“ pačią Grinkevičiūtę...

Taip, konstrukcija trinarė – šeimos pasakojimas, kuris vyksta čia ir dabar, Dalios Grinkevičiūtės tekstų ištraukos ir mano tam tikri vaizduotės konstruktai, tam tikros asociacijos, tekstai, kurie gimsta mąstant apie Grinkevičiūtės geografinę vietovę, kurioje ji turėjo ištverti. Ir iš to gimstantys jūros, vandenyno, kūno vaizdiniai, kurie ir yra ta trečia tekstų dalis. Nė vieno iš šių tekstų nesinori pašalinti, visi iš jų turi būti. Bandymas nutapyti Grinkevičiūtę gal atsiranda visų šių tekstų jungtyje. Tiek daug skaitant šio kūrinio rašymo manieroje neišvengiamai atsispindi tam tikra įtaka, kai kurie vaizdai gimę iš Grinkevičiūtės vaizdų. Kaip po rudeninio skaitymo gražiai suformulavo Rasa Samuolytė, tai yra noras pratęsti bangą, kurią ji sukėlė manyje. Noras tapti kita banga. Nesinori sustabdyti ir užrakinti Grinkevičiūtės jos laike, norisi, kad tai prasitęstų į šiandieną.

Tekste rašai, kad tai nėra istorinė rekonstrukcija ar objektyvi tiesa. Kas yra objektyvi tiesa šiandien?

Taip rašau dėl to, kad mes „simuliuojame“ Grinkevičiūtės sūnėno šeimą. Negali rašyti, kad taip buvo, nes galiu įžeisti jo šeimą. Kažkokie giminės yra, bet aš sąmoningai  nubrėžiau tam tikrą ribą priešais tuos, kurie gali ką nors pasakoti.

Fosilija – tai suakmenėjusi, suanglėjusi, mumifikuota arba sušalusi organizmų mikro ir makro liekana. Kokius atspaudus ar veiklos pėdsakus ji atspindi Žemės sluoksniuose? Gal galėtum dešifruoti šį spektaklio pavadinimą?

Mums fosilija turi skirtingas reikšmes. Pirmiausia tai yra objektas, iškastas iš žemės (mūsų atveju, – stiklainis), įspaudas kažkokios veiklos (mūsų atveju – tremtis) tautos kūne. Spektaklyje naudosime kriauklę kaip instrumentą. Tai yra nuoroda į rastą seną instrumentą. Šioje kriauklėje išdurtos trys skylutės, ji gali leisti įvairius garsus. Tai yra seniausias instrumentas, kuris irgi yra fosilija. (Tai ypač retas paleolito laikotarpio kriauklinio pučiamojo rago pavyzdys – 17 000 metų senumo kriauklė – D. Š.)

Pučiant į mūsų kriauklę tas vos vos girdimas garsas man taip pat metaforiškai susisieja su šia tema – tai yra aidas to, apie ką mes mąstome. Ne tos tremties garsas, bet aidas.

Kaip suvokei šią medžiagą, kaip pavyksta nuo jos atsitraukti? Turinys – ypatingo sudėtingumo ir be galo jaudinantis.

Emociškai sunku būti šioje temoje, sunku skaityti tekstą. Apie tai ir „Fossilijos“ tekste rašau, kad jeigu tu nori ką nors padaryti su tuo tekstu, jį turi ne tik skaityti, o įsigilinti į jį. Nes vos tik pradedi skaityti, tave užplūsta tai, kas įkrauta tame tekste. O kad žmogui reikėjo tai išgyventi, labai sunku suvokti. Tai nėra pirmas spektaklis, kurio temoje taip stipriai gyvenu.  

„Aš ėmiau vengti traukinių. Kelionė traukiniu tapo nepakeliama. Traukinio pajudėjimas iš vietos man sukėlė panikos priepuolį. Tas trūktelėjimas.“ Kaip Tave pačią veikia šie įvaizdžiai?

Rašymo procesas man nėra įprastas, nes iki šiol aš niekad to taip nuosekliai nedariau. Šiek tiek rašiau, bet ne tiek ir ne tokio sudėtingumo. Tie vaizdiniai, matyt, sukaupti iš skaitymo, kai esi temoje, jie išnyra. Kiekvienas patyrimas savaip transformuojasi ir virsta tekstu. Viena vertus, aš rašau, kita vertus – ne aš, o tai, kas yra sukaupta manyje, kas giliai nusėdo mano smegenyse ir susidėjo į vientisą tekstą.

Kaip pasirinkai savo kūrybinę komandą? Kodėl būtent šie aktoriai?

Šiuos aktorius rinkausi kaip šeimos įvaizdį. Šiek tiek lyginau su savo šeima, ieškojau aktorių, kurie primintų mano tėvus. Žinojau, kad tai turi būti šeima, o šalia – žmogus, tyrinėtojas, atstovaujantis ir mane, ir pačią Grinkevičiūtę. Žinojau, kad man reikia šeimos modelio – tėvai, du vaikai ir dar vienas žmogus šalia. Stengiausi juos parinkti ir vizualiai, ir pagal charakterius.

Kaip dirbate? Ar skiriasi darbo principas nuo anksčiau kurtų spektaklių?

Skiriasi. Niekada dar taip nekūriau: atnešu parašytas scenas ir bandome, kuriame etiudus, ieškome per asociacijas. Toks sintetinis kūrimo būdas, skirtingos strategijos... Kartais būna net taip, kad kuriame etiudus tam, kad vėliau galėčiau tekstą parašyti. Labai nustebino ir pradžiugino, kad aktoriai patys pradėjo nešti pasiūlymus. Tai įrodymas, kad jiems svarbu. Kol kas man kiekvienas procesas naujas.  

Spektaklis kuriamas išskirtinai šiuolaikinėmis priemonėmis. Nuo ko tai priklauso?

Apie šį spektaklį pradėjau mąstyti atsispirdama nuo to, kad manęs nežavi ir kaip menininkę erzina nuolatiniai tie patys įvaizdžiai, kurie yra naudojami kine, kuriant filmus šia tema. Tai yra, tam tikros schemos, tam tikri vaizdai, kaip, pavyzdžiui, Nidos kopose vaidinamas Sibiras, nes nėra galimybės kitur filmuoti, skarmalai, ištepti veidai, kančia, – visa tai lyg bandymas tai daryti holivudiškai, siekiant emocinio poveikio... Iškart atsispyriau – noriu padaryti kūrinį be viso to. Ir kaip tada papasakoti nebandant iliustruoti tremties patirties? Dėl to mes naudojame ir daug videomeno, daug mąstome ir apie tai, kaip, tarkim, nufilmuoti nenaudojant lokacijų, gamtos, neimituojant šalčio... Dėl to man labai naudinga dirbti su choreografe (Erika Vizbaraitė), kuri, beje, visiškai neseniai buvo perskaičiusi šią knygą. Ji labai nustebo, kai jai paskambinau ir pakviečiau dirbti kuriant šį spektaklį. Ji sako, kad kai perskaitė Grinkevičiūtę, daugiausia svarstė apie kūną: ką mes turėtume daryti, kaip tas mūsų kūnas, dabar gyvenantis, neturėdamas tokios baisios atminties, pašiurptų? Kaip mes galėtume priartėti prie to, nes mes visi bandome galvoti, o kaip visa tai buvo.

Galėčiau kalbėti tradicine teatro kalba, nes ją suprantu, netgi mėgstu, bet negaliu tiek sau leisti, nes tuomet atrodys, kad ne tam kuriu. Labiau kuriu tam, kad priversčiau save kažką atrasti.

Ar tavo tikslas šią temą pristatyti, ar teigti tam tikras nuostatas? Grinkevičiūtės pagrindinė misija rašant „Atsiminimus“ buvo gyvenimo vertės atradimas. O kokia šio spektaklio misija?

Ieškau supratingumo, noriu surasti būdą padėti sau suprasti tuos, kurie yra arčiau tų įvykių. Suprasti – reiškia priimti, nepykti, neatmesti, dėl to, kad tie žmonės uždari, nenori pasakoti, nenori tų istorijų prisiminti. Noriu suprasti tą grupę žmonių, kurie atšiaurūs, nekalba, nemini šio reiškinio.

Prieš tremtį į Sibirą, kai Dalia Grinkevičiūtė mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, tėtis ją supažindino su teatru ir opera, kurie visą gyvenimą liko jai įkvėpimo šaltiniu. Ar apie tai galvoji? Šis darbas – lyg savita dovana jai.

Dalia Grinkevičiūtė iš tikrųjų labai mėgo operą, tą reginį, kuris tikrai įtraukia. Tas tarpukario teatras!.. O kaip ji pasakoja apie Omsko operą! Panašu, kad ji tame „kitokiame pasaulyje“ rado tam tikrą priebėgą. Teatre visiškai kitokia realybė, nerodanti pliko skausmo. Ją labai gerai suprantu.

Per skambu sakyti, kad aš jai galiu įteikti dovaną. Tai aš gavau dovaną iš jos.  

Kas vyksta su žmonėmis, kad jie nenori atsiverti, yra nekalbūs, nors daug patyrę?

Iš naujo galvoti apie baisius išgyvenimus sunku. Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrino tremtiniai labai greitai tapo niekam neįdomūs. Jie dalyvavo Sąjūdyje, bet po Nepriklausomybės atkūrimo pasaulis taip greitai veržėsi į priekį... Devyniasdešimtaisiais pradėjo suktis mafija... O tremtiniai liko nuošaly. Jie liko neišsakytam skausme, niekas jų nebeklausė, jų istorijos niekam nebuvo aktualios. Šie žmonės tarytum „suplaukė“ į kažkokią salą. Lietuvoje jiems daug kas tapo svetima. Neužilgo jie nebeatpažino Lietuvos, už kurią ir dėl kurios tiek daug paaukojo. Dėl to ir įvyko šis užsisklendimas.

Eglės Švedkauskaitės režisuojamo spektaklio  „Fossilia“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks balandžio 21, 22 ir 23 dienomis. Daugiau informacijos: www.teatras.lt