Dramaturgas Laurynas Adomaitis, scenografė Lauryna Liepaitė ir kostiumų dailininkas Juozas Valenta – apie „Fermentaciją“

Kitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyks paskutinė 85 sezono premjera – spektaklį „Fermentacija“ pagal originalią Lauryno Adomaičio pjesę stato režisierius Antanas Obcarskas. Spektaklio scenografė – ilgametė režisieriaus kūrybinė bendradarbė, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė Lauryna Liepaitė, kostiumus kuria irgi visuose Antano Obcarsko LNDT kurtuose spektakliuose dirbęs Juozas Valenta. Artėjant premjerai kūrėjai, pasakoja apie kūrybinius sprendimus, kuriuos žiūrovai LNDT Didžiojoje salėje pamatys jau balandžio 10, 11 ir 12 dienomis.

„Tą akimirką, kai bakterijos nustoja atlikti savo darbą, baigiasi gyvybė, todėl utopiniame ir komiškame scenarijuje mes, sukdami laiko juostą, leidžiame žiūrovams pamatyti pasaulį ties katastrofos riba. Pasaulį, kuriame mūsų nepriimti sprendimai atsisuka prieš mus pačius“, – sako scenografė Lauryna Liepaitė.

Dramaturgas Laurynas Adomaitis: daugiau nei duona

Pjesę „Fermentacija“ pradėjau rašyti 2022 metais, kai persikėliau gyventi į Paryžiaus XI arrondissement. Kadaise jis garsėjo tik mažais biurais, kurie importavo tekstilę iš Kinijos. Tokių kišeninių biurų su hanzi užrašais dar yra, bet daugumą jų pakeitė meno, mados ir maisto studijos. Viena iš tokių naujų vietų – „Fermentation Générale“ raugykla su vedėju Valentinu Orgeasu, kuris mokėsi pas žinomą meistrą Maxime’ą Bussy iš „Bricheton“ kepyklos. Raugykla labiausiai garsėja duona, žmonės važiuoja iš kitų rajonų, kad jos įsigytų. Bet man pasirodė, kad jie sukūrė kai ką daugiau nei duoną.

Fermentuojamos ne tik daržovės, bet ir idėjos

Kaip aš mačiau, „Fermentation Générale“ visada pilna veiksmo – tešla minkoma, daržovės rauginamos, ragaujamos, ateina ir išeina klientai. Darbo valandos nebuvo griežtos. Viduje visada kas nors juda, bet parduotuvė dažnai uždaryta. Vyksta pietūs arba ragavimai, vakarai su draugais. Tarsi ten būtų fermentuojamos ne tik daržovės, bet ir idėjos. Grynus pinigus jie paimdavo su metalinėmis lazdelėmis. Paklausiau kodėl. Atsakymas – pinigai nešvarūs, o raugyklai reikia švaros.

Bakterijos veikia mumyse, bet mes jų iki galo nesuprantame

Dažnai girdime apie gerąsias ir blogąsias bakterijas, nes kažkas surūgo, susirgo, teko gerti antibiotikus. Bakterijos veikia mumyse ir su mumis, bet mes jų iki galo nesuprantame. Pagrindinis personažas Danilas pabando įsiklausyti į tai, ką jos sako. Taip prasideda pjesė „Fermentacija“.

Rašymo procesas buvo lėtas ir atsargus. Daug gerų rašytojų sako, kad parašo bent penkis puslapius per dieną. Tarp daug mėšlo vis tiek bus kas nors gero. Man šita strategija neveikia. Turiu sulaukti momento, kai jaučiu, kad turiu ką pasakyti, tik tada grįžtu prie pjesės. Todėl parašyti „Fermentaciją“ užtruko apie trejus metus. Svarbiausia man buvo sukurti istoriją. Kaip sakė Davidas Mametas, žmogaus akys yra galvos priekyje, o ne šonuose. Tai būdinga grobuonims. Todėl žiūrovas teatre turėtų sekti veiksmą, gaudyti jo posūkius. Istorija tam yra svarbiausias elementas.

Gyvenimiškiausia pjesė

„Fermentacija“ yra kalbantis teatras. Pjeses rašau tik tam, kad spektakliuose būtų kalbama. Mano pjesėse nėra jokių aprašymų ir „aprašymų“ aprašymų, tik dialogo eilutės. „Fermentacija“ yra gyvenimiškiausia mano parašyta pjesė.

Kai pjesė jau pasiekė teatrą ir prasidėjo paruošiamieji darbai su kūrybine grupe, dar kartą apsilankiau „Fermentation Générale“. Papasakojau Valentinui, kad jo raugykla bus inscenizuota. Nežinau, ko tikėjausi. Jo reakcija buvo šilta, bet nesuinteresuota. Tai man paliko įspūdį. Manau, kad jam nieko nėra svarbiau už jo duoną ir bendruomenę. Jeigu pjesė „Fermentacija“ turi kokią nors žinią, tai yra rūpinimasis savais ir širdies įdėjimas į tai, ką darai.

Scenografė Lauryna Liepaitė: žmonės, judantys lyg bakterijos

Kai pradėjau dėlioti „Fermentacijos“ scenografiją, pasaulis, atrodo, buvo visai kitokia vieta gyventi. Ieškodami autentiškumo, dokumentavome fermentacijos parduotuvę / kavinę Paryžiuje, įkvėpusią Lauryną parašyti šią pjesę. Ji yra pagrindinė dekoracijos dalis, nuo jos pradėjau konstruoti scenovaizdį. Jeigu pažvelgtume į scenografiją iš viršaus, matytume korius primenančią sistemą. Jai judant matome, kaip vaizdas kinta, primindamas vaizdą pro mikroskopo akį. Kitaip tariant, žiūrime į žmones, judančius lyg bakterijos. Žmogaus ir dekoro santykis, žmogaus ir mažiausios bakterijos santykis. Jungdama mokslo elementus ir artefaktus, susijusius su fermentacijos procesu, bandau atspindėti fermentacijos ir bakterijos reikšmę žmonijos istorijoje ir jos ateityje. Tą akimirką, kai bakterijos nustoja atlikti savo darbą, baigiasi gyvybė, todėl utopiniame ir komiškame scenarijuje mes, sukdami laiko juostą, leidžiame žiūrovams pamatyti pasaulį ties katastrofos riba. Pasaulį, kuriame mūsų nepriimti sprendimai atsisuka prieš mus pačius.

Bakterijos laimi karus, išguldo ištisas armijas

Žmogaus kūne atrandama 38 trilijonai rūšių bakterijų, jos lydi mus kiekvieną dieną padėdamos prisitaikyti prie mus supančio pasaulio. Bakterijos yra atsakingos už daugybę procesų ne tik mūsų kūne, bet ir aplinkoje. Pjesė „Fermentacija“ leidžia pažiūrėti į šį faktą iš kitos pusės, paversdama bakterijas pjesės personažu, taip suteikdama galimybę neįmanomam pokalbiui tarp žmogaus ir bakterijos. Šis pokalbis nėra įmanomas jokioje realybėje, jis komiškas, bet kartu nepatogus ir negailestingai analizuojantis mūsų kaip žmonių rūšies istoriją. Bakterijos laimi karus, išguldydamos ištisas armijas, sukeldamos tuo metu dar nežinomas ligas. Žmogus jų kelyje – daugiau komplikacija ar įrankis išlikti, bet dažniausiai – tiesiog šalutinis personažas jų istorijoje. Tarsi koks tobulai prisitaikęs parazitas, sugebantis plisti beprotišku greičiu, užimantis vis naujas teritorijas ir tobulai pergabenantis bakterijas, pavyzdžiui, choleros kankinamų jūreivių kūnuose. Maisto produktų, vaistų, vakcinų, nuo kurių priklauso mūsų kaip žmonių rūšies išlikimas, sukūrimui mes pasitelkiame bakterijas. Mes ir bakterijos esame gamtinės atrankos rezultatas, mes naudingi vieni kitiems ir negalime išgyventi vieni be kitų.

Apnuogintas žmonių negebėjimas susikalbėti

Pjesės „Fermentacija“ utopiška realybė yra puiki terpė peržiūrėti savo istoriją, ieškotis aplinkos, kurioje gali įvykti šis komiškas dviejų labiausiai dominuojančių žemėje gyvybės formų – žmonių ir bakterijų – susitikimas.

Pjesės finale perpjaunamas sūris ir į jį panyrama pokalbiui. Pokalbiui, kuris tik dar labiau apnuogina žmonių negebėjimą susikalbėti, nesvarbu, ar tai bakterija, ar tiesiog garsiau už tave šaukiantis pašnekovas, ar branduolinio karo grėsmę keliantis diktatorius, pokalbiui, kurio mes nebegirdime. Jeigu žmonijos ateitis bus nulemta mums nedalyvaujant, nesvarbu, derybose su bakterija ar diktatoriumi, mes nebūsim atleisti nuo pasekmių. „Fermentacija“ – tai būdas man pabandyti užmegzti kad ir neįmanomą bei komišką dialogą tarp žmogaus ir bakterijos, taip parodant mūsų, kaip žmonijos, bejėgystę. Jeigu bent saujelei žmonių tai leis įsitraukti į debatus apie mūsų rūšies ateitį, savo darbą būsiu atlikusi.

Kostiumų dailininkas Juozas Valenta: fermentacija simbolizuoja tvarumą

Fermentacija – konservavimo technika – simbolizuoja tvarumą, natūralius procesus ir ryšį su gamta. Ji rodo, kaip mes galime išnaudoti gamtos išteklius be jų švaistymo. Priešingai nei greitoji mada, kuri skatina įpročius, nulemiančius drabužių greitą gaminimą ir greitą dėvėjimą. Jie greitai išmetami, dažnai nė nesusimąstant apie jų irimo ciklą. Šiuo atveju mūsų įpročiai rodo ne tik atsiribojimą nuo gamtos, bet ir paviršutinišką rūpinimąsi pasaulio gerove.

Antram gyvenimui prikelti daiktai

Viskas ir visada turi pasekmes. Mes galime rinktis fermentacijos ideologiją, kuri padeda sukurti sąmoningą ryšį su gamta, arba galime pasinerti į greitosios mados pasaulį, kuris dažnai suteikia trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau ilgainiui kelia žalingas pasekmes. Tobulindami savo vartojimo įpročius, dažniau „prikeldami“ rūbus ar daiktus antram gyvenimui, galime sukurti harmoningesnį ryšį su pasauliu, kuriame gyvename. Būtent tai stengiausi perteikti, kurdamas kostiumus spektakliui, pavyzdžiui, Sofijos paltas buvo persiūtas iš seno kilimo, pirkto „iš antrų rankų“, ant jo dar matosi dėmės. Taip pat naudojau senus audinių likučius iš teatro sandėlio. Spektaklyje yra ir vardinių rūbų, drabužių, pagamintų garsiose įmonėse, – taip siekiame perteikti kasdieniškus vartojimo įpročius. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros institutas ir Europos Sąjungos  „Kūrybiškos Europos“ programa.