Gintaras Varnas: „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ yra Roger Vitraco šypsnys pro ūsą

 

 

Gintaras Varnas. D. Matvejevo nuotr.

Balandžio 11 d. spektaklį „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatys režisierius Gintaras Varnas. Šiuo kūriniu režisierius siekia tęsti seniai pradėtą siurrealistinio teatro ciklą ir sako, kad prancūzų autoriaus Roger Vitraco parašyta šmaikšti satyrinė parabolė yra apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą bei veidmainišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai, nihilistai, chuliganai vaikai.

Spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ vaidins Šarūnas Rapolas Meliešius, Radvilė Budrytė, Rūta Jonikaitė, Marius Repšys, Elzė Gudavičiūtė, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Miglė Polikevičiūtė, Povilas Budrys, Vainius Sodeika, Aurelija Tamulytė. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina režisierių Gintarą Varną.

 

Kada susidomėjai Roger Vitraco kūryba? Kuo Tau įdomus šis rašytojas ir dramaturgas, vienas iš siurrealizmo manifesto signatarų?

 

Roger Vitracas (1899–1952) į mano akiratį pateko, kai domėjausi siurrealizmu teatre. Dar studijuodamas rašiau teorinį darbelį apie tai. Vėliau vienaip ar kitaip susidurdavau su Vitracu, bet iki jo priėjau dabar. Kai stačiau Federico Garcíos Lorcos „Jei praeitų penkeri metai“ (1993) ir „Publiką“ (1996 ir 2009), niekas šio autoriaus dar nebuvo įtraukęs į tą siurrealistinės dramaturgijos lauką. Man pasirodė, kad tai neteisinga. Ir dabar ta neteisybė egzistuoja. García Lorca – tarsi atskirai, nors jo „Publika“ – tikrai siurrealistinė pjesė.

Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – svarbiausia jo pjesė: pati garsiausia, konceptualiausia ir dažniausiai statoma. Visos kitos – kur kas rečiau. Ši pjesė laikoma siurrealistine, o Garcíos Lorcos „Publika“ – ne. Šiuo klausimu vyksta mano vidinis ginčas su teoretikais. Taip, kaip kai kurios Williamo Shakespeare’o pjesės nelaikomos barokinėmis, nors man atrodo, kad jos barokinės. Turiu omeny paskutines, nuo „Audros“.

Paanalizavus pjesę ir įsibėgėjus repeticijoms, galiu galvą guldyti, kad ji yra ne tiek siurrealistinė, kiek dadaistinė. Dadaizmas yra XX a. pradžios modernizmo judėjimas. Pirmiausia jis atsirado kaip reakcija į Pirmąjį pasaulinį karą. Dadaistai buvo griovėjai. Iš pradžių tai buvo keliolikos menininkų siauras ratelis, nuo karo bėgusių emigrantų menininkų grupelė Šveicarijoje. Jie kūrė tokį antimeną, priešpriešą nusistovėjusiai tvarkai, buržuazinei visuomenei, kuri ir leido kilti karui. Karas, kaip dabar sakoma, – raktinis žodis. Vienaip ar kitaip, tai susiję su asmenybės ir visuomenės priešprieša, konfliktu. Dadaistai save atskyrė nuo visuomenės, pozicionavo save kaip maištininkus, sakydami, kad menas turi sugriauti supuvusį buržuazinį pasaulį. Tokia jų platforma. Aišku, kad tai – chuliganiškas judėjimas, kuris neturėjo ypatingo tinklo, kokį vėliau turėjo siurrealistai, pasimokę iš dadaistų klaidų. Bet dadaistai plito daug kur: Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Tai buvo atskiros, turinčios savų bruožų dadaistų grupės. Vienas iš pagrindinių buvo Marcelis Duchamp’as su savo pisuaru, kuris buvo eksponuotas parodoje pavadinimu „Fontanas“. Literatūroje dadaistai mėgo trumpus eilėraštukus, nedideles pjeses – vidiniam naudojimui, susijusias su kabaretu. Nes dada ir gimė kavinėje „Cabaret Voltaire“.

O siurrealizmas yra labiau išplėtotas. Sigmundas Freudas padarė jam didžiulę įtaką. Siurrealizmas yra daugiau susijęs su pasąmone, su sapnu, su vadinamąja „viršrealybe“ – ne ta realybe, kurią mes matome, o ta, kuri atsiranda sapne, išnyra iš pasąmonės. Siurrealizmo pagrindas sudėtingesnis. Tai, kas mažina sąmonės kontrolę, neleidžia jai išsiveržti į dienos šviesą, – tai ir buvo jų objektas. Siurrealizmas, žinoma, išplito, nes jų lyderis buvo André Bretonas, kuris vieną po kito rašė manifestus, turėjo organizaciją, savotišką lyg ir partiją, iš kurios jis leido sau kai ką šalinti, kas nesutiko su jo pozicija. Vitracas iš pradžių buvo entuziastingas dadaistas, po kareivines nešiojęs dadaistų reklamines skrajutes, bet vėliau, 1923–1924 m., tapo siurrealistu, pritapo prie Bretono ir pasirašė pirmąjį siurrealistų manifestą. Bet po metų Bretonas jį išmetė, nes su tam tikrais dalykais jis nesutiko.

Vitracas labai gerai suprato ir dadaizmą, ir siurrealizmą, kuris ir išsivystė iš dadaizmo. García Lorca sakė, kad neturi nieko bendro su siurrealistais, bet kartu parašė dvi siurrealistines pjeses. Priešingai nei jo draugas Salvadoras Dalí, oficialus siurrealistas ir net tapęs judėjimo ikona, Lorca taip ir liko nuošaly. Na, maža ką jis sakė, bet juk siurrealizmo tyrinėtojai turėjo suvokti minėtas jo pjeses kaip siurrealistines.

Paryžiuje Vitracas susitiko su dar vienu svarbiu žmogumi – Antoninu Artaud. Tai – visam pasauliui žinoma figūra, jis sukūrė vieną iš reikšmingiausių XX a. teorijų – „Žiaurumo teatro“, – kurios paslaptį nelabai kas ir suvokia. Artaud buvo didis vizionierius, idėjų kūrėjas, bet jis dar ir teatrą kūrė, kaip tik su Vitracu. Jie įsteigė Alfredo Jarry teatrą. Jarry buvo kultinė figūra siurrealistų terpėje. Nes jis buvo lyg protodadaistas, protosiurrealistas. Rašė XIX a. pabaigoje, bet tarsi nujautė artėjančias XX a. sroves. Tas nedidelis teatras, dabartiniais terminais kalbant, buvo toks VšĮ – trijų žmonių teatriukas, kuriame visi kiti buvo samdomi. Tai buvo savo laiko Paryžiaus utopija. Artaud dirbo kaip režisierius, Vitracas parašė jam „Meilės misterijas“ (1927) ir „Viktorą...“ (1928). Dar Artaud pastatė Paulio Claudelio „Dienovidinio ribą“ ir Augusto Strindbergo „Sapną“. Tame teatre buvo pastatyti tik keturi spektakliai, paskiau jis bankrutavo. „Viktoras...“ tuo metu buvo visiška nesėkmė. Nežinia kodėl: ar jam dar nebuvo atėjęs laikas, ar Artaud, būdamas genialus vizionierius, mąstytojas, galbūt buvo prastas režisierius, kuris nemokėjo to įgyvendinti scenoje?

Keistas dalykas, bet patys siurrealistai nepriėmė „Sapno“. Netgi spektaklio metu jį nušvilpė, teko kviesti policiją. Jie labai įsižeidė, kad Artaud drįsta naudoti siurrealizmą, sapną ir viešai visa tai supurvinti publikos akyse. Jie apskritai nemėgo teatro. O Vitracas ir Artaud buvo teatru pamišę. Tai buvo viena iš jų ir siurrealistų skyrybos priežasčių. Išmestas buvo ne tik Vitracas, bet ir Artaud. Teatro ir siurrealizmo konfliktas taip ir nebuvo išspręstas. Man buvo įdomu pamąstyti apie tai statant Vitracą.

Pirmoji „Viktoro...“ premjera patyrė fiasko, ir sėkmės sulaukė tik ketvirtasis pastatymas, kai 1962 m. Prancūzijoje šią pjesę pastatė būdamas jau garbaus amžiaus Jeanas Anouilh’us, kuris buvo geras Vitraco draugas. Apie tą pjesę pasakė: „Atiduočiau pusę savo pjesių už vieną šitą – tobulą pjesę.“ Anouilh’us labai gerbė Vitracą, kuris mirė gana jaunas – penkiasdešimt vienų metų, taip ir nesulaukęs savo teatro sėkmės.

Nors Vitraco pjesę suprasti nesunku, tačiau tik pokaryje į teatrą atėjo absurdistai – Eugène’as Ionesco, Samuelis Beckettas – ir atsinešė savo kalbą. Matyt, reikėjo laiko, kad publika tai priimtų. Ir po absurdistų įsitvirtinimo Vitracą taip pat pradėjo vertinti. Šiuo metu jo kūriniai daug kur statomi.

Rašydamas pjesę, Vitracas naudojo „gerai padarytos pjesės“ struktūrą, būdingą XIX a. pabaigos dramaturgijai. Tai yra nuoseklų, kupiną intrigos veiksmą. Tokią schemą naudojo ir Henrikas Ibsenas, ir kiti. Vitracas puikiai tą žino, ir jis jos negriauna, o panaudodamas šios dramos struktūrą kuria kitą, savitą turinį.

Bet lygiai taip pat, pavyzdžiui, elgėsi ir Albert’as Camus, ir Jeanas-Paulis Sartre’as – egzistencialistai, kurie rašė ir pjeses. Kodėl jie nevadinami absurdistais? Nors apskritai sąvoką „absurdas“ ir „absurdo žmogus“ į teatrą atveda Camus. Bet jų pjesės laikomos ne absurdistinėmis, o egzistencialistinėmis, todėl, kad jie nelaužo dramos kanonų, dramos struktūros. O absurdistai ją sulaužo: „Veiksmo mums nebereikia.“ Kuriama nauja ir dramos struktūra, ir turinys.

Tam tikra prasme Vitracas yra siurrealistas ir dadaistas, kūręs ant klasikinės dramos pamatų. Ir tai paveiku. Šiuo metu mane žavi „Viktoro...“ puikiai „sukalta“ struktūra, turinys ir, aišku, chuliganiškas pagrindinis personažas.

„Viktoras...“ – labiau dadaistinė, nei siurrealistinė pjesė, nes su sapnu kaip kita realybe ji neturi daug bendro. Aišku, yra siurrealistinių elementų, bet turinio esme, pačia dramine situacija ji yra dada provokacija. Pagrindinis personažas – berniukas, kuris švenčia devynerių metų gimtadienį, į jį susirenka kelios šeimos... O tas vaikas yra metro aštuoniasdešimt vieno – toks peraugęs ir perbrendęs smegenimis. Labai protingas. Jo sakomi tekstai – visai nevaikiški, ir jo požiūris į gyvenimą visai nevaikiškas. Viskas pasideda nuo to, kad jis nusprendžia „nuo šiandien tapti kažkuo“. Viktoras tarsi ieško savo esmės, savo tapatybės ir kartu taip viską išprovokuoja, kad beveik viskas visiškai sugriūva. Iš esmės Viktoras yra triksteris – juokdarys, dviprasmiškas personažas. Turintis ir paaugliško įžūlumo, manipuliatyvumo, ir Hamleto ir net Kristaus bruožų. Nesuprasi, ar jis teigiamas, ar neigiamas. Vaikas išprovokuoja griūtį. Tai – labai dadaistiška. Tarsi dadaistai į buržuazinę šeimą nusiuntė savo dada kūdikį – vaiką, kuris visa tai ir sugriovė. „Viktoro...“ pabaiga – savotiškas daugtaškis: „Suprask pats.“

 

Roger Vitracas – Federico Garcíos Lorcos amžininkas. Esi sukūręs puikių spektaklių pagal šio poeto kūrybą. Ar įžvelgi panašumų šių autorių estetinėse programose, pažiūrose, kūryboje, ar tai išvis svarbu?

 

Taip, „Viktoras, ar Vaikai valdžioje“ labai tinka mano kolekcijai. Yra barokinių spektaklių kolekcija, yra keletas antikinių – tai man buvo labai brangu, ir yra dada-siurrealistinė kolekcija, kurioje dominuoja García Lorca, dėl kurio man apmaudu, nes jo neįtraukė į siurrealistus.

 

Kodėl pasirinkai statyti Vitraco pjesę „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“? Kuo šis kūrinys, parašytas beveik prieš šimtą metų, šiandien gali būti aktualus, kaip jis atspindi mūsų visuomenės problemas?

 

Paradoksalu: šiandien Ukrainoje karas, o mes statom pjesę apie vaiką-griovėją. Aš juk negaliu visą laiką statyti spektaklių apie visokius putinus ir jų galvas (režisierius kalba apie Antonio Vivaldi operą „Juditos triumfas“ ir Sigito Parulskio dramą „Ūbas caras“ – D. Š.). Ir pats jau negaliu, ir nusibosta visiems ta kūno dalių transmutacija. Pasiilgau kito santykio su realybe. Kita vertus, galvoju, kad tas vaikėzas Viktoras teisus. Taip, jis sugriauna dvi šeimas, visuomenės ląsteles, bet ar tikrai mes gyvename tokioje tobuloje visuomenėje, kurioje neturėtų gimti jauni, drąsūs vaikėzai ir visa tai sugriauti? Ne karo veiksmais, bet kažkaip kitaip. Iš tikrųjų pjesė yra apie tai: ar tu gyveni mele, ir tas vaikas sako, kad ne, aš nenoriu mele gyventi. Vaikas sako netiesiogiai, bet būtent tai. Aišku, Viktoras turi paralelių su Hamletu, – jis toks devynmetis hamletukas. Jis tėvams ir pelėkautus suvaidina apie jų meilės „reikaliukus“... Visa tai aišku, bet tas vaikas – tarytum atsiųstas į žemę. Jis neturi kitos paskirties, kaip tik griauti. Toks dada triksteris, dada Džokeris.

„Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – tragikomedija. Du veiksmai – gryna komedija, tik keista, kad ta komedija baigiasi keturiais lavonais. Komedijos paprastai taip nesibaigia. Bet kas lieka? Viktoras miršta, bet lieka jo jaunoji draugė Ester. Ji tarytum Viktoro pasekėja. Ester iki galo gal Viktoro ir nesupranta, bet labai juo tiki, mėgsta su juo būti. Net atbėgusi iš savo jai antausius skaldančių tėvų, sako: „Aš noriu, kad Viktoras būtų mano tėtis.“ O Viktoras po truputį miršta. Čia taip pat toks keistas dalykas – pradeda įsivyrauti moterų pasaulis. 

 

Kokios būtų pagrindinės šio satyrinio veikalo įgyvendinimo šiuolaikinio teatro kontekste režisūrinės nuostatos?

 

Senas, geras teatras (juokiasi).

 

Ar Tau svarbi estetinė spektaklio forma? Ar spektaklio režisūros, aktorių vaidybos stilistika turės sąsajų su XX a. I pusėje susiformavusiomis dadaizmo, siurrealizmo meninėmis kryptimis?

 

Taip, svarbu. O kaip tai pasiekti? Bandome repetuodami.

 

Kokių lūkesčių kuriant spektaklį turi spektaklio scenografui, kostiumų dailininkui, kompozitoriui?

 

Repetuojant kiekvieną spektaklį mes susitariame: ar radikalizuojame, ar šiuolaikiname... Šiuo atveju sakiau, kad jokių „ofisinių“ teatrų čia nebus. O muzika taip pat turėtų būti gimininga Eriko Satie muzikai. Jis juk buvo siurrealistas, kartu kūręs ir su Jeanu Cocteau.

 

Kas buvo svarbu atrenkant spektaklyje vaidinančius aktorius? Ar ieškojai kokių nors ypatingų psichofizinių savybių?

 

Svarbu buvo du vaikai, kuriuos aš iškart žinojau. Nereikėjo jokių svarstymų, atrankų ar pan. Tiesiog buvo aišku, kad Šarūnas Meliešius labai tinka tam perraugusiam vaikui Viktorui, o Rūta Jonikaitė idealiai tinka Ester vaidmeniui. Kitus aktorius atrinkau pagal amžių. Dabar atrodo truputį keistokai, kai kartais tėvelis Vainius Sodeika atrodo jaunesnis už sūnų, bet neprikibsi, nes viskas labai tikslu. 

 

Kaip organizuoji spektaklio repeticijų procesą? Ar ir kiek jo eigoje keičiasi pradinė režisūrinė spektaklio vizija?

 

Nežinau, ar labai daug. Aktoriai labai greit viską „pagauna“. Lengvai repetuojame, palyginti su kitais spektakliais. Nežinau, kodėl. Gal aktoriai taip pat pasiilgę tokio teatro. Galima sakyti, repetuojame linksmai ir be jokių įtampų.

 

Koks žodis ar žodžiai labiausiai tiktų apibūdinti kuriamo spektaklio žanrą?

 

Situacijų komedija. Trys veiksmai turi savitą žanrą. Jeigu viską laikyti tragikomedija, pirmas veiksmas – komedija, antras – arčiau tragikomedijos, tai trečias – arčiau absurdo-siaubo ar juodosios komedijos.  Visi trys veiksmai skirtingi, dėl to nenoriu jų kažkaip sujungti, nors galima būtų tai padaryti. Kūrinyje veiksmas vyksta be pertraukos – nuo aštuonių vakaro iki pirmos nakties. Trys žanriniu požiūriu skirtingi veiksmai. 

 

Viename iš naujausių Tavo darbų – Sigito Parulskio „Ūbas caras“ taip pat analizuojama valdžios tema, atskleidžianti Rusijos ir Putino režimo padarinius. Šiame kūrinyje valdo vaikai. Kas dar sieja šiuos du Jūsų darbus be esminio žodžio „valdžia“?

 

„Vaikai valdžioje“, man atrodo, irgi yra Vitraco šypsnys – per ūsą. Bet sutinku, jis gražiai skamba. Jeigu žodis „Viktoras“ reiškia tik vardą, tai „Vaikai valdžioje“ jau daug sako. Vaikai niekada tos valdžios nepaima, bet kartais atrodo, kad tikrai jie mus valdo. Tėvai keikia vaikus, bet taip yra, nes jie atskleidė jų melą. Sugriauti pasaulį ir sukurti kitą, dadaistinį – ir yra jų tikslas.

 

Kovo antrą dieną Vilniaus senajame teatre parodytoje Tavo režisuotoje Antonio Vivaldi operoje „Juditos triumfas“ vėl riedėjo su Holofernu sugretinto Putino galva. Ar apibūdintum savo pastaruosius darbus kaip politinio teatro kūrinius? Kaip teatras gali veikti politines sistemas ir pažiūras?

 

Taip, be abejo, tai politinis teatras, bet jis bejėgis keisti realybę. Jeigu galėtų, jau seniai tikro Putino galva būtų nusiritusi. Ir nors tas darbas dažnai atrodo beprasmiškas, vis dėlto, kad teatras kartais turi būti aštrus, žiaurus, politiškas, piktas, satyriškas ir tt. Kovingas – kad ir juoku. Ir aš turiu tai padaryti, nors ir atrodo beprasmiška. Dar prieš dešimt metų Judita kirto Holofernui galvą, o šiandien, pasikeitus situacijai, Holofernas paverstas Putinu. Tenka svajoti apie kokią nors kitą Juditą, kuri tai padarys realybėje. Tai yra paprastas dalykas: jaučiu, kad teatras tą turi padaryti ir tiek.

Bet teatras gali sustiprinti žmones: „Ne tik aš taip galvoju, bet ir teatras“. Yra įvairūs būdai paliesti širdį ar juoko receptorius. Iš to baisaus Putino galima tiesiog juoktis. Jį nužeminti juoku, „sumalti į miltus“ kitaip. Juokas šiuo atveju yra labai stiprus ginklas. Nuo Antikos laikų teatras yra rimta vieta, kurioje gali vykti panašūs dalykai. Tarkim, baigėsi graikų-persų karas, atsirado Aischilo tragedija „Persai“ ir t. t.

 

Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, rež. Gintaras Varnas, premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje vyks balandžio 11 ir 12 dienomis.