LNDT spektaklis „Soliaris 4“ – apie paslaptis, kurios slepiasi ne kosmose, o mūsų pasąmonėje

Naująją Lietuvos nacionalinio dramos teatro salę rugsėjo 9, 10, 11 dienomis atidarys lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklis „Soliaris 4“ pagal Stanisławo Lemo kūrinį „Soliaris“, spektaklio dramaturgas – Tomasz Spiewak. Premjeroje vaidins Nelė Savičenko, Martynas Nedzinskas, Arūnas Sakalauskas, Oneida Kunsunga, Dainius Gavenonis, Kęstutis Cicėnas, Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė. Repeticijas perkėlus į ką tik pastatytą salę režisierių kalbina Daiva Šabasevičienė.

 

Ką Jums kaip menininkui reiškia Stanisławo Lemo kūryba ir konkrečiai jo romanas „Soliaris“? Kodėl ėmėtės šio kūrinio, kokius klausimus šiuo spektakliu norite užduoti sau ir žiūrovams?

 

Lemas mane lydėjo daugelį metų, ne kartą įkvėpė ir leido svajoti apie nežinomas erdves. Sprendimas pasirinkti Lemo „Soliarį“ naujam kūrybiniam darbui buvo tiesioginis izoliacijos rezultatas. Priverstinio sprendimo izoliuoti žmones rezultatas. Pasaulis sustojo, mes užsidarėme savo butuose, mus apėmė neviltis, bejėgiškumas ir apatija. Vandenynas, nežinoma materija, pranokusi mus savo veiksmais, nulėmė mūsų elgesį ir tikslus. Dėl atliktų eksperimentų šalutinio poveikio stotyje „Soliaris“ pasirodė avatarai. Tai vandenyno padarai, kurie materializuoja mūsų pasąmonėje išsaugotus įvykius, košmarus ir traumas. Nepageidaujama, ištrinta mūsų atminties dalis. „Soliario“ stoties žmonės negali atlikti tolesnių tyrimų, kol nesusitaikys su savo praeitimi. Žmogus negali judėti pirmyn, kol nesusitaikys su savo slopinamais potyriais. „Soliario 4“ veiksmas vyksta netolimoje ateityje, čia, Žemėje. Nes kaip mes galime bendrauti su tolima civilizacija, kai nesugebame susikalbėti su savimi?

 

Kodėl pavadinimas „Soliaris 4“?

 

Mano spektaklio idėja visų pirma susijusi su poveikį man padariusiais kūriniais: pačia Lemo knyga, Tarkovskio ir Soderbergo filmais. Tad man tai yra ketvirtasis bandymas šią temą apmąstyti.

 

Ar galėtų šiandien egzistuoti Lemo plačiai aprašytas soliaristikos mokslas? Kokios jo idėjos būtų aktualios mūsų visuomenei?

 

Savo adaptacijoje soliaristikos, kokią aprašė Lemas, nenagrinėju. Man soliaristika yra ne paties kosmoso, o visų pirma žmogaus psichikos tyrimų objektas. Kaip mes susikalbėsime su kitomis civilizacijomis, jei negalime susikalbėti tarpusavyje? Negalime netgi suprasti patys savęs. Tad man soliaristika susijusi su pripažinimu, kad negalime suprasti savo sąmonės, su tomis paslaptimis, kurios slypi ne kosmose, o pačiuose mumyse. Tas nepažinumas mane labiausiai domina, tai yra tas vandenynas, kuriame glūdi mūsų praeities, mūsų patirties bagažas, mūsų traumos, sapnai, taip pat ir mūsų protėvių patirtis, kuri įrašyta mūsų organizmo ląstelėse. Kai Lemas parašė savo romaną, nė kalbos nebuvo apie galimybes tyrinėti mūsų suvokimo ribas, psichologai neturėjo tokių įrankių, kuriais gali remtis šiandien, tyrinėdami ir gydydami tas traumas, tą nepažinų vandenyną, kuris slypi mumyse.

Spektaklio repeticija. D. Matvejevo nuotr.

 

Išorinis ir vidinis kosmosai yra vienodai sudėtingi. Kaip juos derinate „Soliaryje 4“?

 

„Soliario 4“ veiksmas vyksta ne kosmose, o žemėje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kuris bus atidarytas mūsų premjeros metu. Įsivaizduojame, kad pandemija toliau tęsiasi, kad veiksmas susijęs su artimiausia ateitimi, ir tas teatras, ta scena yra lyg paversti pandemijos tyrimų centru. Lemas aprašė kosmosą, kurio nepažįstame, erdves, kurios nepažįstame, tai mūsų spektaklyje leidžia mums patekti mąstyti apie paties teatro esmę. Galima pasakyti, kad man teatras taip pat yra tam tikras kosminis, metafizinis fenomenas, kuriuo remiamės, tad Lemo kūrinį suvokiu kaip vidinį patyrimą. Vandenynas sugeneravo, materializavo mūsų košmarus, mūsų mintis su avatarų pagalba (spektaklyje juos vadiname svečiais, padarais) – Lemo mintis, kad galime bendrauti su savo praeitimi, kurios nenorime prisiminti, yra nepaprastai įdomi ir nauja. Neperpratę savo vidinio kosmoso negalėsime perprasti išorinio. Tai vienintelis kelias, kuriuo eidami galime pasiekti tuos kosminius tolius.

 

Spektaklyje veikia avatarai. Koks jų vaidmuo Jūsų spektaklio koncepcijoje?

 

Avatarai veikia ir Lemo romane. Tai nesąmoningų mūsų minčių pavidalai – tai, ko gėdijamės, kas susiję su mūsų traumomis, ką norėjome pamiršti, sunaikinti, ko nenorime pripažinti ir netgi nebeprisimenam, ką giliai paslėpėme savo smegenyse. Tie dalykai iškyla eksperimentų metu – eksperimentuojant su smegenų audiniais, įtampos laukais, siekiant gydyti psichiatrines ligas, kurios yra pandemijos pasekmė. Dėl šių eksperimentų „Soliario“ stotyje tos mintys, tie praeities įvykiai ir buvo materializuoti. Ir tai man yra labai paprasta, aiški teatro analogija: tai mes darome teatre, su aktoriaus pagalba materializuodami pjesėje aprašytą personažą, sukuriame trečią būtybę, kuri nėra nei aktorius, nei personažas, kuri sukurta aktoriui naudojant savo kūną, energiją, žinias, siekiant scenoje sukurti naują pavidalą. Aktoriai tuo pat metu yra ir mūsų, žiūrovų avatarai.

 

Spektaklyje nemažai dviprasmybių, kurios tinka teatrui. Ar sąmoningai jas stengiatės išryškinti?

 

Apie Lemo romaną mąsčiau keliolika metų. Tai sudėtingas veikalas, veiksmas vyksta ateityje, ir kur kas lengviau jį perteikti kine nei teatre. Bet tik karantino metu atsirado galimybė tas mintis materializuoti, įsivaizduoti, kaip ši tema galėtų būti atskleista scenoje. Kai staiga buvome priversti užsidaryti savo namuose, netekome galimybės bendrauti su kitais žmonėmis ir likome vien su savo mintimis, ir tai pirmuoju pandemijos laikotarpiu paskatino mane atsigręžti į Lemą, į „Soliarį“, vėl pradėjau jį skaityti. Nes analogija su šiomis dienoms yra labai artima.

Į stotį atvyksta psichologas, kuris turi padėti išspręsti kilusias problemas – tai man atrodo labai aktualu, nes šiandien labai sunku patekti pas psichologą, daugybė žmonių išgyvena depresiją, netgi nusižudo. Tad man atrodo, kad Lemas turėjo genialią intuiciją, nes tam tikra prasme aprašė tą būseną, kurią mes šiandien patiriame. Todėl šiame spektaklyje kils daug dviprasmiškų minčių ir asociacijų. Man labai svarbu, kad ir patys žiūrovai įsiklausytų į tas reikšmes, kurios jiems ateis į galvą, kad spektaklis nebūtų vienareikšmis, kad taptų nuotykiu ir kelione – gal kosmine, gal mikrokosmine – į save, į savęs pažinimą. Būtent toks yra spektaklio tikslas.

 

Režisierius G. Jarzyna. D. Matvevejo nuotr.

 

Vienos repeticijos metu pasakėte, kad žmogus turi jausmus, bet negali susikalbėti su kitu žmogumi. Ar tai ir yra tragiškiausia šio kūrinio tema?

 

Stiprūs jausmai neužtikrina mums gero bendravimo, kurį lemia empatija ir savęs paties supratimas. Taip, bendravimo stygius yra viena iš pagrindinių spektaklio temų.

 

Šiuo spektakliu Jūs bandysite žmoguje pažadinti žmogų: tai nuojautų, prisiminimų, išgyvenimų, neišsakytų jausmų polifonija. Tai tarytum bandymas nugalėti laiką ir išsaugoti kažką svarbaus. Kiek Jus patį veikia šio spektaklio kūrybinis procesas?

 

Dirbdamas su aktoriais ir kitais spektaklio kūrėjais, pirmiausiai stengiuosi jiems perteikti savo apmąstytą koncepciją. Tad man kūrybinio proceso esmė – būti kiek įmanoma geriau suprastam. Kiekvienas spektaklis – tam tikras iššūkis savajam laikui, būna labai gerai, jei jis atitinka savo laiką, bent porą metų išlieka aktualus. Nes vienas iš ypatingų teatro fenomeno bruožų – spektaklis labai greitai miršta, jis sukelia žiūrovų jausmus, ir jie privalo būti aktualūs. Filmai, paveikslai sensta, o spektakliai tiesiog miršta. Todėl savo spektakliais nekovoju su laiku – siekiu jais perteikti dabarties fenomeną, jos emocijas, pojūčius ir asociacijas.

 

Scenas kuriate kinematografiniu principu: trumpos, skirtingos, tačiau temų atsikartojimas suformuoja spektaklio polifoniją. Ar tokį sprendimą Jūs buvote numatęs dar repeticijų pradžioje?

 

Pradėdamas repeticijas turiu jų planą, žinau, kokios jos bus, kokios priemonės bus naudojamos spektaklyje, taigi, turiu susidaręs tam tikrą spektaklio vaizdą. Turiu savo darbo metodą, žinau, kaip spektaklis atrodys. Bet labai daug laiko skiriu darbui su aktoriais. Kaip minėjau, kùriame ne personažus, bet labiau personažų ir aktorių avatarus, tą trečiąjį pavidalą, esantį tarp aktoriaus ar aktorės ir personažo, ir ši kūrybinio proceso dalis man labai įdomi – kaip žmogaus organizmas, gyvas aktorius prisitaiko prie to vaidmens. Aktorius yra mano scenos partneris repeticijų metu. Niekada konkrečiai neapibrėžiu, koks turi būti vienas ar kitas personažas, kokie turi būti jo jausmai – palieku tą mūsų bendrų repeticijų laikotarpiui. Tačiau spektaklio konstrukcija, temos, jo trukmė mano jau būna iš anksto numatyta. Tekstas repeticijų metu kinta, stengiamės, kad jis kuo geriau skambėtų, kuo geriau perteiktų tas aktorių sugeneruotas būsenas – ne tiek su žodžių, bet labiau su jausmų pagalba. Žmogaus jausmai kyla ne iš žodžių, bet iš tam tikrų situacijų, vidinių nuotaikų, atsirandančių bendraujant su kitu žmogumi. Žodžiai labai dažnai gali ir suklaidinti, nes žmogus gali kalbėti vienaip, tačiau tai visiškai nereiškia, kad taip yra. Gyvenime lygiai taip pat.

 

Šiuolaikiniame teatre toks kruopštus darbas su aktoriais – gana retas. Paprastai spektakliai statomi, o aktoriai lieka antroje vietoje. Aišku, yra išimčių. Manau, aktoriams gilus aktoriaus ir režisieriaus ryšys yra didelis impulsas kūrybai. Ką Jums reiškia aktorius?

 

Aktorius yra vienintelis režisieriaus partneris kuriant visą tą gyvą emocinį ir energetinį spektaklio audinį, ryšį su žiūrovais. Žinoma, labai svarbūs ir kiti spektaklio komponentai – scenografija, kostiumai, muzika, video, šviesos, bet aktorius yra visų spektaklio minčių laidininkas. Įtampoje, kuri atsiranda tarp aktoriaus ir žiūrovo, ir kuriasi pats teatras. Teatras gimsta mūsų vaizduotėje, jis niekada nėra realistinis – kitaip spektaklis virsta pasirodymu, šou. Tikrasis teatras remiasi energija, atsirandančia tarp žmonių; ji sukuriama scenoje tarp aktorių ir perduodama žiūrovams, esantiems salėje. Aktorių energija privalo pasiekti žiūrovus, pabudinti jų sinapses, neuronus, ir sukurti naują energiją, kuri vėl grįžtų į sceną, į šią rampos pusę. Tada ir gimsta teatras, kurį pajuntame visame kūne. Geras spektaklis yra tada, kai visu kūnu pajuntame tą energiją, kuri sužadina mūsų visus jausmus, kartais užburia. Malonu žiūrėti į vaizdinius efektus, tačiau teatrui reikalingas rezonansas, kylantis tarp aktoriaus ir žiūrovo.

 

Mažiausiose mizanscenose Jums visada pavyksta pristabdyti aktorius ir beveik sukurtam personažui savo pastabomis pasiūlyti daug paralelių, kurios vaidmenis dar labiau panardina į psichologiją. Kaip Jūs dirbate su aktoriais?

 

Darbo su aktoriais metodas paprastas ir remiasi improvizacijomis ir pokalbiais apie tai, kas, mano nuomone, šiose improvizacijose veikia, kas – ne. Metodas remiasi ir abipusiu pasitikėjimu, kurį labai svarbu sukurti jau pirmųjų repeticijų metu, nes aktoriai vėliau turi pasitikėti ta informacija, kurią jiems perteikiu.

 

Spektaklio scenografija. Nuotr. F. Lede.

 

Repeticijoms įpusėjus teksto vis mažėjo, personažų frazės trumpėjo, pradėjo veikti aktorių intuicija. Jie vienas kitą pradėjo labai gerai jausti. Jūs suformavote itin darnų aktorinį ansamblį. Ar to sąmoningai siekėte, ar viskas įvyko repetuojant?

 

Žinoma, ansamblis susiformavo repeticijų metu, ir to sąmoningai siekėme. Visų pirma stengėmės apie personažus papasakoti, juos apsakyti žodžiais, o paskiau – juos suvaidinti, išreikšti. Man vertingiausia yra ta emocija, energija, susitapatinimas su aktoriumi, o ne žodžiais perteikiama informacija.

 

Ar galėtumėt „Soliarį 4“ apibūdinti kitų savo spektaklių kontekste? Kuo jis ypatingas ar kaip pratęsia ankstesnius Jūsų kūrybinius ieškojimus? Kas buvo sunkiausia ar maloniausia jį kuriant?

 

Šio spektaklio kūrybinis procesas ypatingas visų pirma tuo, kad galų gale ištrūkome iš izoliacijos. Šis laikotarpis labai visus iškankino, viskas vyko nuotoliniu būdu, žmones apėmė neviltis, o aktoriams šis laikotarpis buvo ypač sunkus – ne tik todėl, kad jie neteko didelės dalies pajamų, bet pirmiausiai todėl, kad jie negalėjo vykdyti savo misijos, negalėjo vaidinti, niekas jų nematė. Mūsų atvykimas į Vilnių ir susitikimas su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais buvo labai maloni staigmena, iš pat pradžių jutome labai daug geros ir pozityvios energijos, pasitikėjimą mumis. Teatre laikas taip pat ypatingas – statoma nauja scena, mums patikėta tą sceną atidaryti, taip pat Lemas, „Soliaris“ – visa tai repeticijas pavertė nepaprasta kelione, kai kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę tolome nuo pirminių sumanymų, atsikratėme buvusių negatyvių minčių, grįžo pasitikėjimas savimi. Galiu pasakyti, kad tai tikrai ypatingas darbas, ir tikiuosi, kad paskutinė mūsų darbo savaitė, kai visi elementai ras savo vietą galutiniame spektaklyje, bus nemažiau įdomi. Labai džiaugiuosi ne tik puikiais aktoriais, jų energija, intuicija, kūrybiškumu, humoro jausmu, bet ir visa komanda – techniniais darbuotojais. Tai nepaprastai įdomi kelionė nežinomais takais į aiškiai apibrėžtą tikslą.

 

Kada galite sau pasakyti, kad spektaklis jau sukurtas? Kada fiksuojate kūrybinio proceso pabaigą?

 

Man labai svarbiu spektaklio kūrybos elementu yra antroji generalinė repeticija, ir, žinoma, pati premjera, kurią palyginčiau su kūdikio gimimu. Bet galutinai spektaklis man susiformuoja po kokių septynių-dešimties parodymų, kai nuslūgsta ta ikipremjerinė energija – ji, žinoma, yra kūrybinė, tačiau kitokia nei ta, kuri atsiranda vėliau, kai nebelieka to jaudulio, tos įtampos, ir lieka vien tų personažų-avatarų energija, ir jos perteikimas žiūrovui išsigrynina, visi spektaklio elementai – aktoriai, scenografija, muzika, šviesos – susilieja ir sukuria vieningą organizmą. Spektaklio gyvavimui taip pat labai svarbus grįžtamasis ryšys, todėl savo spektaklius nuolat stebiu ir su aktoriais stengiamės juos aptarti.

 

Bendrauti lenkų kalba padėjo Helmutas Šabasevičius