Spektaklio „Mokyk mane“ aktoriai – apie vaidmenis ir savo mokyklines patirtis

Jau kitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks trečioji 86 sezono premjera. Provokuojantį spektaklį apie mokyklą „Mokyk mane“ Naujojoje salėje pristatys režisierė Laura Kutkaitė, pati rašanti ir pjesę. Naujame pastatyme vasario 26–28 dienomis žiūrovai išvys aktorius Rimantę Valiukaitę, Dalią Michelevičiūtę, Vitaliją Mockevičiūtę, Rytį Saladžių, Aistę Zabotkaitę, Kamilę Petruškevičiūtę, Martyną Berulį ir Martyną Mockevičių.

„Šiame spektakly kaip niekur kitur pasitikiu aktorių darbais ir suteikiu jiems vaidybos laisvę. Sakiau jiems – kursim taip, kad būtų smagu vaidinti. Toks tikslas paveikia ir mano kuriamą dramaturgiją. Žiūrovas visada jaučia, ar aktoriui pačiam smagu būti scenoje, ar aktoriui pačiam iš tiesų juokinga. Man pačiai patinka kūriniai, kur matyti, kad aktoriai vos laikosi neprasijuokę, o jei jie vis dėlto susijuokia – tu ne tik jiems atleidi, bet tai netgi sustiprina sceną. Jei atvirai, jau senokai taip mėgavausi teatro malonumu kaip kurdama šį darbą.

Nenorėčiau išduoti, ką pasakos spektaklis. Pastebėjau, kad jei pati paskaitau aprašymą, ypač kokį nors platų aprašymą, jau su tam tikrais akiniais stebiu kūrinį. Todėl čia per daug nepasakysiu, gal tik tiek – spektaklyje leisiu kalbėti vilčiai“, – sako režisierė Laura Kutkaitė.

Apie būsimus vaidmenis ir savo mokyklines patirtis „Mokyk mane“ vaidinantys aktoriai kalbėjosi su Daiva Šabasevičiene.

Aktorius Martynas Berulis

Suaugus žmogų ilgai persekioja apsimetėlio sindromas, kai atrodo, kad tu tik apsimetinėji suaugęs, o iš tikrųjų esi dar vaikas. Galima pajusti, kad yra atvirkščiai – vaikai ir paaugliai turi apsimetinėti vaikais, nors kai kuriais aspektais jau yra peraugę tėvus. Apsiriktum, jeigu sakytum, kad tai jau suaugėliai. Bet klysti ir kai sakai, kad tai nebe vaikai.

Mano personažas – naujokas „Vilties“ gimnazijoje. Tai stebėtojo pozicija, kurią užėmė visa komanda, stebėdama pamokas kūrybinio proceso metu. Mokyklose mačiau visko – ir kai pats buvau „šviečiamas“, ir kai stebėjau, kaip „šviečia“ kitus, ir kai pats „šviečiu“. Tad temų, kurios tinka kuriant moksleivio personažą, buvo daugiau nei pakankamai. Bet labai neteisinga galiausiai tą personažą sukurti, nes apibrėždamas jo ribas daug temų palieki nuošaly, atmeti tam tikras patirtis. Tartum apibendrini. O apibendrinti kalbant apie vaikus ir apskritai apie žmones – neįmanoma.

Tad ir primenu sau ir kitiems, kad aš ne apibendrinu, o kuriu vieną įtikinamą moksleivį, kuris, būdamas nei vaikas, nei suaugęs, bando surasti tą šviesą mūsų švietimo sistemoje, o jo vardas liudija, kad jis – tik mano interpretacija žmogaus, kuris kažkur yra.

Aktorė Dalia Michelevičiūtė

Mokyklos tema bei pavadinimas „Mokyk mane“ kviečia pamąstyti ir apie savo gyvenimą. Kas buvo mūsų gyvenimo mokytojai? Kam ir kaip mus ruošė mūsų mokyklos? Kokios gyvenimo patirtys mums svarbios?

Spektaklyje nuskambės „Nacionalinės vilties gimnazijos“ pavadinimas, tačiau mokinė Viltė taip ir nepasirodys klasėje... Jeigu tikėjimui, vilčiai ir meilei užtrenkiamos mūsų namų ir ugdymo įstaigų durys, tai ir viltis palieka ne tik mūsų mokyklas, bet ir mūsų širdis.

Aktorius Martynas Mockevičius

Atsimenu, kaip ėjau į mokyklą. Atsimenu kardelių jūrą. Atsimenu mokyklos himno juokingą fonogramą. Atsimenu, draugas dovanojo gėlių klasiokei. Atsimenu, mušėmės. Atsimenu matematikos mokytojo portfelį. Atsimenu Pitagoro teoremą – lyg ir. Atsimenu, nusirašinėjau. Atsimenu nutirpusią ranką atsistojus pamokos pabaigoje. Atsimenu išnervintą muzikos mokytoją. Atsimenu klasiokų juoką. Atsimenu lėtą koridorių, direktoriaus kilimėlį ir sofutę. Atsimenu muziką – daug muzikos. Atsimenu džiazo pamokas pas Milašių. Atsimenu jo grojimą. Atsimenu šventę. Atsimenu auklėtojos rėkimą. Atsimenu auklėtojos apkabinimą. Atsimenu tylą klasėje per atsiskaitymą. Atsimenu, mūsų klasė laimėjo chorų karus. Atsimenu džiaugsmą. Atsimenu klasiokės ašaras. Atsimenu, šaipiausi. Atsimenu gėdą. Atsimenu pyktį. Atsimenu triukšmą. Atsimenu ,,Ei, mažas!“ Atsimenu cigaretes prie mokyklos. Atsimenu juoką fojė. Atsimenu skirtingus žmones. Atsimenu daug žmonių. Atsimenu Aleko eilėraščius. Atsimenu tylenius. Atsimenu chuliganus. Atsimenu moksliukus. Atsimenu, įsimylėjau. Atsimenu tuos, kurie bijojo. Atsimenu tuos, kurie linksminosi. Atsimenu draugus. Atsimenu paskutinį skambutį. Atsimenu budėtoją. Atsimenu, užeinu į mokyklą.

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė

Iš pradžių šios temos šiek tiek išsigandau, nes niekada nei svajojau, nei norėjau būti mokytoja, nors mano aplinkoje pedagogų labai daug – mama, sesuo, brolis, tetos, dėdė. O ir mokykla baigta prieš milijoną metų.

Kadangi spektaklyje vaidinsiu gana skirtingas dvi mokytojas – lietuvių kalbos ir biologijos, tai ir kalbėsiu tik apie mokytojus. Manau, norint tapti tikrai geru mokytoju, reikia pašaukimo, meilės profesijai, atsidavimo, empatijos. Būtinai reikia mylėti vaikus, kad ir kokie jie būtų – gabūs, vidutinių gabumų, silpni, išdykę, pavyzdingi... Tai labai atsakingas ir tikrai sunkus darbas.

Pasidalinsiu vienu savo mokyklinės vaikystės prisiminimu. Buvau pirmoje kaimo mokyklos klasėje, labai mažo ūgio, ir per fizinio pamoką su pradinių klasių mokytoja mokėmės čiuožti slidėmis. Mus pirmą kartą pastatė ant suaugusiesiems skirtų slidžių, nes vaikiškų tiesiog nebuvo. Lazdos – virš galvų! Atsimenu, kaip stengiausi, man pačiai atrodė, kad skrieju kaip vėjas, suplukusi sukau ratus aplink mokyklą, o mokytojai ir aukštesnių klasių mokiniai, prilipę prie langų, leipo iš juoko žiūrėdami į mus. Pradinių klasių mokytoja mano neeilines pastangas pirmą kartą stovint ant slidžių įvertino trejetu. Visi kiti klasiokai gavo gana aukštus pažymius. Atsimenu, labai nustebau, susijaudinau ir nusivyliau savimi. Štai ir prasto mokytojo pavyzdys. Matyt, ši pirmoji mokytoja ir sunaikino man meilę pedagogo profesijai. Dabar šio spektaklio dėka bandysiu reabilituoti sau Mokytoją iš didžiosios raidės.

Aktorė Kamilė Petruškevičiūtė

Kai atsisėdi į tą nepatogų mokyklos suolą, kūnas tą pat sekundę prisimena, kaip jauteisi, ką darei ir kaip supaisi ant tos kedės. Kai apsilankai mokykloje, supranti, kad niekas nepasikeitė, tik ant lentų kreida neberašoma. Prisimenu, kad mokykloje apie gyvenimą kalbėjau tik su draugais, ir atrodė, kad tikrasis jis vyksta, kai suskamba paskutinės pamokos skambutis ir išeini pro duris. Mokykla man – ir blõga, ir gera. Daug visokių prisiminimų: kai kurie labai skaudūs, o kai kurie tokie geri, kad tik tada ir galėjo įvykti. Knygų kalnai. Namų darbų kalnai. Informacija, kuri nesupranti kodėl yra tau reikalinga. Todėl turbūt atrodė, kad ten neverda gyvenimas. Nors virė. Ir verda. Pilna jausmų. Pilna visko. Tik trūko pokalbio. Santykio. Supratimo. Ar tai pasikeitė?

Aktorius Rytis Saladžius

Man labai patinka šis režisierės sumanymas. Pirmos asociacijos buvo susijusios su mano šviesaus atminimo Mama – geografijos ir fizinio lavinimo mokytoja. Todėl aš nuo pirmų klasių mokyklą jutau ir supratau. Net nepradėjęs mokytis. Būdavo, kad Mama mane pasiima į fizinio pamokas ir, tarkim, žiemą slidinėdavome su vaikais, arba į sporto salę. Pradėjau pažinti mokyklą iš dviejų – mokytojo ir vaiko – perspektyvų. Kitas dalykas – aš iki šiol bendrauju su dviem mokytojais. Įdomu tai, kad nors ir rečiau, bet bendrauju su savo pirmąja mokytoja Ona Bakutiene, kuri gyvena Rokiškyje, kur lankiau pradinę mokyklą. Ji iki šiol globoja mane: kai atvažiuoju vaidinti spektaklių, būtinai ją pakviečiu, o ji mane išlydi su savo gamintu obuolių sūriu, gauromečių arbata, šokoladais ir t. t. Tai vienas iš šviesiausių mano prisiminimų. Taip pat bendrauju su savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Tai Stepas Eitminavičius, gyvenantis Utenoje, kur aš baigiau mokyklą. Iki šiol susirašinėjame. Jis man vis atsiunčia Henriko Radausko, Vytauto Mačernio eilėraščių, o aš pasidalinu savo įspūdžiais. Taip mes keičiamės mintimis apie viską, kas mus supa.

Kuriant spektaklį, vis dėlto daugiausia remiuosi režisierės įžvalgomis, nuostabia aktorių ir kita kūrybine komanda. Nors ir mūsų improvizacijų tekstai įtraukiami į bendrą dramaturgiją, jaučiu Lauros Kutkaitės vedimą kūrybiniu keliu ir tam pasiduodu. Man patinka spektaklio forma, jausmas, humoras. Man patinka, kad tai nėra lėkšta ir būtinai atpažįstama. Mes, be abejo, kai ką šiek tiek padidiname. Bet kartais atrodo, kad taip atskleidžiame esmę.

Mano paties patirtis mokykloje nebuvo lengva, nenorėčiau sugrįžti į mokyklos suolą ir mokytis tokiu pat principu. Aišku, išimtis – literatūros mokytojas, kuris padėjo augti kaip asmenybei, pirmasis supažindino su teatru, pirmasis įdėjo man į lūpas Justino Marcinkevičiaus žodžius.

Tačiau manau, kad mokyklos sistema yra negailestinga. Ji nepadeda prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nemoko gyventi, išlikti, bendrauti, užsidirbti, kurti. Mokykla labiau sukiša į mokinį kratinį žinių. O tas laiko tarpas yra per ilgas metų prasme ir per trumpas tokiam žinių kiekiui. Švietimo sistema nemąsto apie mokinį. Mąsto apie statistinį rezultatą.

Aktorė Rimantė Valiukaitė

Bus smagus spektaklis, kur kiekvienas galės prisiminti mokyklą, savo patirtis joje. Man patinka šio spektaklio mintis: tiek mokytojai, tiek mokiniai – visi yra žmonės, su savo savybėmis, gyvenimo istorijomis, meilėmis, skausmais ar dar kuo nors. Mes dažnai pamirštame vienus arba kitus. Atrodo, yra mokiniai ir yra mokytojai, vieni privalo tą, kiti privalo tą. Bet ir vieni, ir kiti – gyvi žmonės.

Aktorė Aistė Zabotkaitė

Šio spektaklio kaip jokio kito tema iškart atvėrė visai komandai duris į didžiulius prisiminimų, bendrų ir individualių, klodus. Mus sujungė bendras juokas, kai linksėjome, klausydamiesi vienas kito istorijų, nes labai gerai jas pažįstame, patys išgyvenome, visi beveik tokius pat modelius. Buvo ir linksma, ir sunku suprasti, kad nors esame skirtingų kartų žmonės, mokėmės vienoje ir toje pačioje mokykloje. Apie tai ir šis spektaklis – kad nuo pramonės revoliucijos, kai smarkiai tobulėjo visas pasaulis, mokykla nė kiek nepasikeitė (galbūt ir yra išskirtinių atvejų, bet mes kalbame apie įprastas valstybines mokyklas Lietuvoje, nes būtent jas analizavome).

Man mokykla asocijuojasi daugiausia su blogais prisiminimais. Dalinausi tuo, visi dalinomės. Ne vienam mūsų mokykla buvo terpė, kurią norime pamiršti ir niekada į ją nebesugrįžti. Tokia buvo mano mokykla – pirmoji socialinė erdvė, kurioje pradėjau save suvokti kaip atskirą žmogų. Aš mokykloje patyriau daug skausmo ir atstūmimo. Nepritapau. Neįtikau. Buvau objektyvizuojama – į mane buvo žiūrima kaip į daiktą, tik iš išorės. Buvau per aukšta, per atvira, kreiva, juokinga. Taip užsiauginau storą odą ir ieškojau savęs atkakliau nei aplinkiniai. Man reikėjo rasti plyšį, kur būčiau ypatinga ir tik aš viena tokia. Kur nereiktų lygintis su kitais. Mokykloje nuo 11 metų pradėjau lankyti teatro būrelį, lankiau jį iki pat 12 klasės ir taip atėjau į teatrą, ten radau save, ir kiti mane atrado. 

Dabar kurdama Aistę mokykloje spektaklyje „Mokyk mane“ suprantu, kad tos kaukės, tie tipažai, kuriuos pasirenkame mokykloje, tas savęs piešimas, formavimas, yra neišvengiami. Ir tai pasakytina ne tik apie mokinius, bet ir apie mokytojus. Tie „personažai“, tie vaidmenys – jie negali vienas be kito. Mokykla yra mini visuomenė, visuomenės pradžia.

Per šį procesą atleidau, supratau ir tuos, kurie mane mokykloje užgauliojo. Supratau, kad visa tai ateina iš dar didesnio skausmo ir užsidarymo. Tai pati pirmoji mūsų visų patiriama socialinė terpė, kurioje mes patys ryškiausi, bet ir nuogiausi, kur mokomės, kaip gyventi vienam tarp kitų. Dabar į tai žiūriu jau iš laiko perspektyvos.

Man atrodo, kad mokyklos metai yra vienas sunkiausių laikotarpių gyvenime. Bet joje užauga ir susiformuoja nauji žmonės. Vieni sunkiau, kiti lengviau. Bet svarbiausia išlieka ta vertybė, kuri lydi mus ir likusį gyvenimą – RYŠYS. Ryšys žmogaus su žmogumi. Ir laisvė būti priimtam ir priimti kitą.

„Mokyk mane“ kūrybinė grupė kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą dieną mokykloje jau vasario 26, 27 ir 28 dienomis. Spektaklio premjera įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Vasario 27 d., penktadienį, po spektaklio Naujosios salės fojė vyks spektaklio aptarimas „Auditorija tiria“, kuriame dalyvaus režisierė ir kūrybinės grupės nariai.