Édouard Louis. KAS NUŽUDĖ MANO TĖVĄ Premjera

Apie

Spektaklio metu rekomenduojama dėvėti medicininę kaukę. Saugokime save ir aplinkinius.

Iš prancūzų kalbos išvertė Vincentas Klipčius

Kurdamas trečią spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jaunosios kartos režisierius Antanas Obcarskas (g. 1990) yra be galo atviras: „Vaizdai, kuriuos tekste kuria Édouard’as, yra mano gyvenimo vaizdai. Emocijos, kurias jis patyrė, yra mano emocijos. Nors mes esame toli vienas nuo kito, bet man tai iškėlė klausimą: ar Europos provincijos gyvenimas ir mentalitetas nėra kažkuo tapatūs nepaisant geografinės platumos ar tautybės?

Savo tėvus savaime matome kaip subrendusius žmones, bet dabartis rodo, kad paauglystė gali būti nepraėjusi ir esant penkiasdešimties ar šešiasdešimties. Stebiu, kaip keičiasi požiūris į autoritetus ir tėvišką figūrą. O labiausiai noriu sužinoti, kiek nelaimingi yra mano tėvai, kiek jų svajonių sudužo, kiek ambicijų neišsipildė. Mūsų tėvai to niekada nepripažins, bet man tai svarbu, manau, apie tai galvoja visi mano kartos žmonės visoje Europoje. Tai bus labai intymus spektaklis, kuriame – paprasta ir tiesi istorija. Džiaugiuosi, kad jame vaidins Gediminas Rimeika. Mes vienmečiai, jis gerai jaučia dabarties pulsą.“

Be galo atviras yra ir teksto autorius – tos pačios kartos prancūzų rašytojas Édouard’as Louis (g. 1992), rašantis autobiografinius romanus, o kūrinyje „Kas nužudė mano tėvą“ atskleidžiantis savo ir nelengvo charakterio tėvo santykius.

Tai trečias Édouard’o Louis kūrinys: 2014 m., būdamas 22 metų, jis parašė pirmą apsakymą „Edžio pabaiga“ („En finir avec Eddy Bellegueule“). Beje, Eddy Bellegueule’is yra tikrasis autoriaus vardas ir pavardė, kuriuos jis pasikeitė 2013 m., prieš išleisdamas debiutinį kūrinį. Šis sulaukė didelio pripažinimo, tapo bestseleriu Prancūzijoje ir buvo išverstas į 20 kalbų. Dar po dvejų metų buvo išleista „Smurto istorija“ („Histoire de la violence“), 2018 m. Berlyno „Schaubühne“ teatre ją režisavo pripažintas režisierius Thomas Ostermeieris.

Édouard’as Louis užaugo mažame Prancūzijos kaimelyje, jo tėvas buvo fabriko darbininkas, po nelaimingo atsitikimo jis liko prirakintas prie lovos, piktas ir nelaimingas. Skurdas, rasizmas ir alkoholizmas, su kuriais Édouard’as susidūrė vaikystėje, tapo jo literatūrinio darbo temomis. Savo šeimos problemas – vidinę nesantaiką, nesusikalbėjimą, menką emocinį intelektą, priklausomybes ir svajonių žlugimą – Édouard’as traktuoja kaip šalies politinių sprendimų pasekmę.

„Édouard’o tėvas konformistiškai prisiėmė visas vyriškumo normas (stiprus, šaltas, bekompromisis, paniekinantis) ir jomis kankino save bei traumavo šeimą ir sūnų. Tėvas priklausė kartai žmonių, kurie iš vaikų suaugusiaisiais tapo staiga. Panašiai kaip mūsų tėvai, kurie turėjo pasikeisti labai greitai, pasikeitus santvarkai. Užaugę per naktį, jie puolė mokytis išgyventi, o mes augom jų neišmoktų pamokų atmosferoje, vieni daugiabučių kiemuose – taip augo dauguma Europos vaikų didžiųjų miestų priemiesčiuose, fabrikų darbininkų kvartaluose ir mikrorajonų paribiuose. Patys vieni patyrėme pasaulį ir troškome tėvų meilės.  

Kai matau vaizduojamą neišsilavinusią, provincialią, kultūriškai atsilikusią, nepritekliaus varžomą, nebendraujančią Édouard’o šeimą – matau ir savo šeimą. Neabejoju, jog daugelis Lietuvos šeimų dar gyvena tokiame psichologiniame atšiaurume, todėl esu įsitikinęs, kad šis tekstas daugeliui pataikys tiesiai į širdį“, – sako Antanas Obcarskas.

Kartu su kūrybine grupe jis ieško atsakymo, kodėl tėvai skaudina savo vaikus, nepriima jų pasirinkimų, gyvenimo stiliaus ir pažiūrų. Kas įskaudino pačius tėvus? Ar tėvo figūra mūsų visuomenėje vis dar yra išaukštinta, ar greičiau – išgąsdinta?

„Diskutuojame apie Vakarų civilizacijos vyro ir tėvo figūros susiformavimo ištakas, mitologinį vaizdą, politinius sprendimus ir santvarkų pasikeitimus, kurie lėmė mums turėti tokius tėvus ir tokias šeimas. Mūsų istorija žiauri, ir tai palieka gilias žymes paprasčiausiam ir prigimtiniam santykiui – tėvo ir sūnaus ryšiui. Kokie tėvai būsime mes? Ar mes tam pasiruošę?“ – klausia kūrėjai.

Spektaklio partneris:

 

 

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Antanas OBCARSKAS
  • Scenografė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Kostiumų dailininkė — Flore VAUVILLÉ
  • Garso dizaineris — Adomas KORENIUKAS
  • Vaizdo projekcijų autorius — Adomas GUSTAINIS
  • Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
  • Režisieriaus asistentas — Deivydas VALENTA
  • Asistentė dramaturgijai — Simona JURKUVĖNAITĖ
  • Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Stilinga kairė // Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 3 (1410), 2022-01-21

Stilinga kairė

 

Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 3 (1410), 2022-01-21

Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.

Režisieriaus Antano Obcarsko spektakliai „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018), „Alisa“ (LNDT, 2020), „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020) ir naujausias „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, 2021) – stilingi, šiuolaikiški, persmelkti didmiesčio elegancijos ir vis ryškėjančios kairiosios minties. Pirmuosius spektaklius kūręs su dramaturgu Laurynu Adomaičiu (su juo stato ir būsimą spektaklį „Boksas“: eskizas parodytas 2021 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“), ketvirtam savo pastatymui Obcarskas pasirinko Lietuvoje mažai žinomą, pasaulyje išgarsėjusį dvidešimt devynerių metų rašytoją Édouardą Louis, turintį neeilinę biografiją.

 

Užaugęs skurdžiame Šiaurės Prancūzijos kaimelyje, Louis trijuose autobiografiniuose romanuose – „Edžio pabaiga“ („The End of Eddy“, 2014, iš prancūzų į anglų kalbą vertė Michaelis Lucey), „Smurto istorija“ („History of Violence“, 2016, vertė Lorinas Steinas) ir „Kas nužudė mano tėvą“ („Who Killed My Father“, 2018, vertė Steinas) – aprašo provincijos tikrovę. Dėl autobiografiškumo jis lyginamas su tokiais rašytojais kaip Karlas Ove Knausgårdas, bet yra politiškesnis – savo artimųjų pasirinkimus mato kaip iš anksto nulemtus politinių bei socialinių aplinkybių. Iš pradžių Paryžiaus leidėjai nenorėjo spausdinti pirmojo Louis kūrinio, nes, jų manymu, Prancūzijoje toks skurdas neegzistuoja. Bet, pasirodo, ir ten, kaip visur, yra neišsilavinusių vyrų bei moterų, seksizmo, homofobijos, rasizmo, patyčių, alkoholizmo ir smurto.

 

Kartu su draugu filosofu Geoffroy de Lagasnerie rašytojas yra parašęs kairuolišką atvirą laišką „Intelektualaus ir politinio kontrpuolimo manifestas“ („Manifesto for an Intellectual and Political Counteroffensive“, 2015), kurį išspausdino „Le Monde“ ir „Los Angeles Review of Books“. Jame pabrėžiamas kairiųjų partijų atitolimas nuo savo vertybių migrantų krizės akivaizdoje, vis didėjantis dešiniųjų populizmas ir vis stiprėjantis rašytojų, intelektualų ir akademikų apolitiškumas. 2017 m. Louis straipsnį „Kodėl mano tėvas balsuoja už Le Pen“ („Why My Father Votes for Le Pen“) išspausdino „The New York Times“. Jis parodo, kad tokiems žmonėms kaip jo tėvai tai yra būdas būti matomiems, nes kairieji juos apleido, o kraštutiniai dešinieji prabilo apie jų problemas, meluodami apie tikrąsias jų priežastis, skatindami rasizmą ir homofobiją.

 

Susikūręs naują tapatybę – Louis pasikeitė vardą ir pavardę (tikroji jo pavardė Eddy Bellegueule), pasidarė dantų ir žandikaulio operaciją, subūrė naują šeimą iš draugų, – jis rašo apie tai, ką patyrė praeityje: skurdą, smurtą ir patyčias. Jautriuose ir provokuojančiuose jo kūriniuose asmeninės istorijos ir jausmingumas dera su konkrečia politine pozicija ir filosofų bei sociologų, su kuriais jis save sieja, mintimi. Louis studijavo filosofiją Paryžiaus universitetuose École Normale Supérieure ir L'École des hautes études en sciences sociales, pirmasis iš savo šeimos įgijo aukštąjį išsilavinimą. Redagavo kolektyvinį veikalą apie Pierre’ą Bourdieu. O pirmą savo knygą skyrė draugui rašytojui ir filosofui Didier Eribonui, taip pat kilusiam iš darbininkų šeimos.

 

Pirmame savo romane Louis pabrėžia pastangas būti panašiam į kitus – šeimos narius bei miestelio gyventojus ir negalėjimą pritapti vis labiau suvokiant savo homoseksualumą. Antrajame pasakoja apie patirtą užpuolimą bei išprievartavimą ir kovą su rasizmu. Trečioje nedidelės apimties knygoje „Kas nužudė mano tėvą“, vadinamoje ir memuarais, ir esė, ir politiniu dokumentu, ir autobiografiniu romanu, autorius, jau išsilaisvinęs iš praeities nuoskaudų, tyrinėja savo tėvą. Mėgina perprasti jį ir jo gyvenimą, atskleidžia sudėtingus jų tarpusavio santykius. Tėvas, paveiktas tradicinio vyriškumo sampratos, anksti metė mokyklą, dirbo fabrike, skurdo, norėjo būti geras tėvas, nemušė vaikų, nes pats patyrė smurtą, atrodė nelaimingas, niekino šventes ir bet kokį džiaugsmą, gerdavo vienas ir su draugais, bet kartais elgdavosi herojiškai, išpildydavo sūnaus svajones. Nors tėvas ir motina tyčiodavosi iš homoseksualumo, kuris jų aplinkoje reiškė didelę gėdą, ir dėl to sūnų žemindavo, Louis vis tiek žiūri į savo tėvus su atjauta, suprasdamas, koks sunkus ir nelaimingas buvo jų gyvenimas, koks priklausomas nuo politikos ir įstatymų. Pasak rašytojo, tik skurstantieji, švęsdami padidintą išmoką, važiuoja prie jūros – politika jų gyvenimui daro kitokią įtaką nei pasiturinčiųjų.

 

Kūrinys sudarytas iš fragmentų – nechronologiškų sūnaus prisiminimų apie tėvą, apibendrintų sociologinių įžvalgų, kairiosios minties intarpų, poetiškų vizijų ir emocingų situacijų atpasakojimo. Visa tai – savotiškas sūnaus monologas. Pasirinkdamas šį kūrinį Obcarskas rodo siekį neatsilikti nuo šiuolaikinės literatūros bei filosofijos tendencijų. Režisierius Ivo van Hove, kurio teatro estetikos įtakos galima būtų ieškoti Obcarsko darbuose, taip pat yra režisavęs šį kūrinį, kaip ir tokius šiuolaikinius romanus kaip Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“ (2018) ir naujausią, į kitas kalbas verčiamą Louis kūrinį „Moters kovos ir virsmai“ (2021). Lietuvos teatras kol kas atsilieka nuo šiuolaikinės prozos tendencijų ir jos pastatymų. Be to, Obcarsko pasirinkimas atrodo vertingas dėl kairiųjų politinių idėjų įliejimo į Lietuvos sceną, nes to vis dar retai pasitaiko. Kūrinyje minimi konkretūs Prancūzijos politikai ir įstatymai, padarę tiesioginę įtaką pagrindinio veikėjo tėvo gyvenimui, o kartu tai ne tik politinis manifestas, bet veikiau atvira, jausminga sūnaus išpažintis ir pastangos suvokti tėvą.

 

Iš savo aplinkos Louis išsilaisvino per teatrą – išvykti iš gimtojo miestelio į geresnę mokyklą jam padėjo dramos būrelis. Dabar jo kūriniai inscenizuojami įvairiose Europos scenose. Be minėto van Hove’s, Anna Smolar pastatė jo pirmąjį romaną „Edžio pabaiga“ (2020), Thomas Ostermeieris režisavo jo antrąją knygą „Smurto istorija“ (2018), o statydamas „Kas nužudė mano tėvą“ (2021) vaidinti į Berlyno teatro „Schaubühne“ sceną pakvietė patį Louis. Rašytojas kartu su režisieriumi Milo Rau sukūrė paskaitą-pasirodymą „Tardymas“ (2021). Ir tai tik keli iš daugelio jo kūrinių pastatymų teatre.

 

Tarp Lietuvos teatro darbų šiuolaikiškumu ir kokybe išsiskyrė Obcarsko spektaklio „Alisa“ scenografija, kostiumai ir bendri personažų įvaizdžiai. Režisieriaus ir scenografės Laurynos Liepaitės duetas dar kartą parodo nepriekaištingą scenos estetiką. Spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ erdvė minimali ir išgryninta: veidrodinės sienos įrėmina nedidelį stačiakampį plotą, ant pilkų grindų stovi prislopintos raudonos spalvos odinė sofa, ant jos sėdi tamsiai mėlynu kostiumu vilkintis jaunas vyras; virš jo šį įstrižai scenoje pastatytą kubą užbaigia stačiu kampu sujungti du ekranai. Scenovaizdžio spalvų ir faktūrų derinys kuria rafinuotą grožį, apimantį viešbučių vienatvę, miesto džiungles ir kitas didmiesčio detales. Šioje elegantiškoje, net prabangioje erdvėje pasakojama skurdo ir skausmo istorija. Erdvė atspindi naują pagrindinio herojaus tapatybę ir aplinką, į kurią jis pabėgo per išsilavinimą, perkūręs save. Bet jis grįžta į prisiminimus, kad geriau pažintų ir suprastų tėvą, atkurtų su juo ryšį, taip pat siekia politiškai kovoti už tokius žmones kaip jis, užuot vaidinęs „naująjį buržua“ ir gėdijęsis savo šaknų.

 

Pagrindinį vaidmenį monospektaklyje kuria Gediminas Rimeika, bet jis čia ne visai vienas – veidrodinės sienos daugina jo atspindžius, šie tampa scenos partneriais. Ekranuose stambiu planu rodomas aktoriaus veidas, kaip paaiškėja, yra jo tėvo. Jis sukuria ir sūnų, ir tėvą. Taip pat pasakodamas suvaidina ir motiną, ir vyresnį brolį. Erdvė prisipildo atspindžių ir atsiminimų. Padauginti pagrindinio herojaus atspindžiai rodo, jog jis tiria tėvą ir tam, kad atpažintų jį savyje, sugautų, išsilaisvintų. Performavęs save galiausiai pakeičia ir savo tėvą. Jų santykis – dinamiškas, nevienareikšmis ir nuolat kintantis.  

 

Obcarsko spektakliuose išryškėja aktoriai. „Alisoje“ Aistė Zabotkaitė sukūrė keistą, paslaptingą, uždarą, bet itin ambicingą ir karingą veikėją, kuri neliko nepastebėta. Rimeika taip pat atsiskleidžia kaip aktorius, tai vienas rimčiausių jo vaidmenų: čia jis kitoks, nei teko matyti iki tol. Rimeika kontroliuoja veiksmą, daro tai nuosekliai ir tuo mėgaujasi, neperžengdamas ribų, neperspausdamas ir neparyškindamas nė vienos savo reakcijos. Nuo pirmų žodžių jis stebina ramia, santūria kalbėsena, vedama mintimi, gebėjimu atskleisti filosofinį ir politinį teksto turinį, tiksliai nupasakoti veikėjo prisiminimus, supažindinti su jo šeima bei gyvenamąja aplinka ir jautriai išgyventi tėvo nepripažinimo dramą.

 

Rimeika kuria švelnų, jausmingą ir intelektualų personažą. Jo homoseksualumas išoriškai nepabrėžiamas ir neakcentuojamas klišėmis, jį galima būtų prilyginti Gaspardo Ullielio vaidinamam veikėjui filme „Tai tik pasaulio pabaiga“ (rež. Xavier Dolan, 2016); ne veltui rašytojas trečią savo knygą skiria Dolanui. Rimeikos veikėjas pasižymi ir gudraus vaiko, ir išminčiaus bruožais. Taip švelniai pasakoti skaudžius vaikystės išgyvenimus, matyt, įmanoma tada, kai esi atleidęs skriaudėjams, tarp kurių ir tavo tėvas. Veikėjas supranta, kad esant tokiai politinei ir socialinei sistemai, kokioje subrendo jo tėvas, bei vertybėms, kuriomis vadovavosi, jis negalėjo būti kitoks. Kartu veikėjas yra sūnus, sugebėjęs netapti toks kaip jo tėvas bei visi kiti kaime ir išsiveržti iš tos aplinkos, bet nuo jos ne atsiriboti, o siekti įrodyti kitiems, ypač valdantiesiems, kaip iš tiesų jie atitrūkę nuo tikrovės, priimdami politinius sprendimus.

 

Obcarskas išlaiko teksto fragmentiškumą, trumpina jį minimaliai, scenas jungia plastiškai. Kartais jas atskiria kontrastinga muzika arba aktorius, padaręs kokį nors gestą ar judesį, imasi naujos temos. Susitapatinęs su tekstu Rimeika organiškai užpildo erdvę, išnaudoja veidrodžius ir sofą, jo veiksmai nėra mechaniški, judesiai atrodo natūralūs, nenuspėjami, neschematiški. Aktorius nuosekliai plėtoja mintį ir kartu išgyvena dramą – jam skaudžiausia, kad tėvas nusisuko, kai jis vaikystėje svečiams surengė pasirodymą. Jis taip troško, kad tėtis į jį pažiūrėtų.

 

Dviejuose ekranuose nuolat rodomas aktoriaus veidas stambiu planu. Tai iš anksto nufilmuoti kadrai: vyras ekrane išgyvena savo dramą – jis pagrindinio veikėjo tėvas. Jo veide matoma nežymi reakcija į sūnaus kalbą. Dažniausiai jis atrodo kenčiantis ir susikrimtęs, iš visų jėgų mėginantis susitvardyti. Stengdamasis nepripažinti silpnumo ar klaidų, sukanda dantis. Bet retkarčiais galima matyti, kaip jis šypteli tarsi mėgindamas atrodyti pranašesnis už sūnų ir kartu žavisi jo įžvalgomis. Vis dėlto jis didžiuojasi sūnumi ir jį myli. Tėvas neturi savo balso, bet balsą jam suteikia sūnus, pasakodamas jo istoriją.

 

Šiame spektaklyje, kaip ir „Alisoje“, kurios veiksmas vyksta Paryžiuje, o svarstant teisingumo temą prabyla Robespjeras ir Marija Antuanetė, Obcarskas taip pat flirtuoja su prancūziškumu, kuris yra būdas pasakoti rafinuočiau, nors paties Louis romanai griauna idealizuotą Prancūzijos vaizdą. Spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ didžiausią kontrastą kuria tai, kaip elegantiškas jaunas vyras tobulu kostiumu gražiame interjere pasakoja apie kaime tvyrančią tamsą ir smurtą. Tai leidžia su juo tapatintis, išvengiant dažno paradokso, kad tie, kurie vaizduojami scenoje, į teatrą niekada neateis. Šis spektaklis išsiskiria tuo, kad kalba būtent tiems, kurie vaikšto į teatrą, bet ne visada susimąsto, kas vyksta už didmiesčio ribų. Kartu tai daro labai švelniai ir neagresyviai. O kaltinami čia labai konkretūs politikai – Jacques’as Chiracas, Nicolas Sarkozy, Emmanuelis Macronas ir kiti, įvardijami jų priimti įstatymai, padarę tiesioginę įtaką pagrindinio veikėjo tėvui. Žiūrovams telieka pasvarstyti, kas tokie sulaužė stuburus jų tėvams.

 

Spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ Obcarskas dar kartą pademonstruoja subtilią estetiką ir kairiąją mintį, šiuo deriniu išsiskirdamas tarp kitų Lietuvos teatro kūrėjų. Jis vienas stilingiausių ir šiuolaikiškiausiai mąstančių šiandienos režisierių, jaučiantis dabartinius filosofinius ir sociologinius kontekstus. Ne veltui „Alisoje“ panaudotas šokis iš Jeano‑Luco Godard’o filmo „Išsišokėlių gauja“: ankstyvieji šio kino režisieriaus darbai buvo itin kairuoliški ir revoliucingi. Atrodo, toks yra ir Obcarsko siekis: kurti intelektualų, kairiųjų politinių pažiūrų persmelktą teatrą, bet kartu stilingą ir estetiškai patrauklų, suvokiant, kad teatras – ne tik politika, bet ir poetika.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.