Ką bendra turi džiazo muzika ir prieš keletą metų per arabų šalis nuvilnijusi vadinamųjų Jazminų revoliucijų banga? Būtent šie viso pasaulio dėmesio centre atsidūrę įvykiai įkvėpė projektą Jasmim – prancūzų menininko Huberto Duponto muzikinę idėją, kurią išgirs ir įvertins Vilnius Mama Jazz klausytojai.
Festivalio programoje šįmet turime ne vieną kūrėją, savo muziką grindžiantį konceptualiomis idėjomis. Tris dešimtmečius džiazą grojantis Hubertas tokių idėjų turi daugybę. Ne tik idėjų, bet ir skirtingų būdų jas įgyvendinti – pavyzdžiui, jo projektai Crono Cromo ir Nigma-E, skirti elektroninei muzikai, kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, kas skambės Vilniuje.
Kitaip tikriausiai ir negali būti. Nebus klaida šį prancūzą pavadinti tyrinėtoju, žvelgiančiu į kūrybą kiek kitokiu kampu nei jo kolegos ir bendražygiai. Nuo griežtų taisyklių muzikos iki visiškos improvizacijos, nuo akustinio skambesio iki elektronikos, nuo solinių koncertų iki pasirodymų su keliolika labai skirtingų grupių – Hubertas Dupontas sugeba aprėpti tiek daug, kad melomanai kartais lieka sutrikę. O juk visai nedaug trūko, kad jis apskritai negrotų ir nekurtų muzikos.
Mat pirmasis kelias, kurį pasirinko šis prancūzas, su muzika neturėjo nieko bendra. 1981-aisiais Hubertas apsigynė inžinieriaus diplomą ir pasinėrė į termomechaninio medžiagų apdirbimo tyrinėjimus. Horizonte švietėsi mokslų daktaro disertacija, bet čia viskas apsivertė aukštyn kojom – kaip kino komedijose.
Perspektyvus mokslininkas staiga atrado gitarą ir pats pradėjo mokytis groti Jimi Hendrixo ir Jeffo Becko kūrinius – nepažinodamas natų ir nežinodamas akordų pavadinimų. Į muziką kibo kaip apsėstas – po poros metų minčių apie inžinieriaus karjerą jau nebeturėjo, įstojo į džiazo mokyklą, galiausiai „susirgo“ kontrabosu ir visiems laikams į spintą padėjo gitarą. Nors su tuo „visiems laikams“, žinoma, reikia atsargiai, nes Huberto gyvenime viskas keitėsi tiek kartų, kad dabar jau niekas nenustebintų.
Dono Cherry, Billo Dobbinso, Steve'o Swallow, Dave'o Hollando, Miroslavo Vitouso ir kitų žinomų veikėjų meistriškumo pamokos prancūzą tik dar labiau susargdino džiazo liga. Kelią į profesionalų muzikavimą jis pradėjo plačiai ir įvairiai – grojo su džiazo ir popgrupėmis, afrikiečių atlikėjais, šokio trupėmis.
Vis labiau improvizacinės muzikos laisve besižavintis muzikantas iš Liono 1989-aisiais persikraustė į Paryžių – ir nebesidairė atgal. Tuo laikotarpiu Prancūzijos sostinėje knibždėjo šimtai gabių, vietos po saule ieškančių muzikantų – džiazo klubuose virė gyvenimas, į miestą kraustėsi ir tarptautiniu mastu žinomi džiazmenai. „Tai buvo vieta, kur viskas atrodė įmanoma“, - taip dažnai apibūdinama 1990-ųjų Paryžiaus džiazo scenos atmosfera.
Hubertui atsivėrė daugybė galimybių – 1990-aisiais su trim bendražygiais jis įkūrė grupę Kartet, po metų prisijungė prie Serge'o Adamo grupės, dar po poros metų su bendraminčiais įkūrė laisvą menininkų judėjimą Hask, padariusį nemenką įtaką jaunų prancūzų džiazo atlikėjų raidai.
Saksofonistas Stephane'as Payenas, iš Palestinos kilusi dainininkė Kamilya Jubran – tai tik pora iš daugelio atlikėjų, kurių grupėse paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje grojo Hubertas, spėdamas vadovauti ir savo suburtiems kolektyvams.Tuo pat metu jis tapo ir labai trokštamu sesijiniu muzikantu – padėjo įrašyti plokšteles Robinui Eubanksui, Steve'ui Lacy, Tommy Smithui, Deborah Brown, Stefano Di Battistai, George'ui Brownui ir daugeliui kitų žymių atlikėjų.
Tempas nesulėtėjo ir šiame tūkstantmetyje– 2004-aisiais Hubertas Dupontas subūrė grupę Dupont T, prie kurios po poros metų albumo Spider's Dance įrašams prisijungė ir gerai žinomas Niujorko saksofonistas Rudreshas Mahanthappa.
2005-aiais pirmąjį solinį albumą Ultraboles išleidęs prancūzas ir toliau nepavargdamas vėlėsi į naujas muzikines avantiūras – grojo su grupe Hati, Davido Venitucci trio, būgnininko Brice'o Wassy grupe, dainininke Marjolaine Reymonda, libaniečio pianisto Elie Maaloufo kolektyvu, grupe Al Funduq. Koncertų maršrutai nusidriekė nuo Estijos iki Kanados, nuo Suomijos iki Maroko ir Senegalo, Hubertui yra tekę groti net Kairo operos teatre.
Kas toliau? Prieš trejus metus, žiūrint TV reportažus apie neramumus ir pokyčių viltis Tunise ir Egipte, Huberto galvoje gimė naujo projekto mintis. Jasmim – pernai debiutinį albumą išleidusi grupė, į kurią prancūzas subūrė aukščiausio lygio muzikantus iš skirtingų šalių. Šiuo metu grupėje groja Huberto tautietis saksofonistas Denisas Guivarc'has – puikiai žinomas Paryžiaus džiazo scenos atstovas, Naïssamas Jalalis – fleitininkas iš Sirijos, puikus brazilų gitaristas Nelsonas Verasas ir iš Palestinos kilęs perkusijos virtuozas Youssefas Hbeischas. Muzikantai, beje, Vilnius Mama Jazz ne tik koncertuos, bet ir surengs atvirą meistriškumo pamoką Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
„Spindintis kvintetas, verdanti, turtinga muzikinė visata. Tai muzika, kuri atveria naujas teritorijas“, - apie grupės koncertus rašo žurnalas Jazz Magazine. „Prieinama, bet kūrybinga muzika, tvirtos, bet ir atviros kompozicijos“, - priduria svetainė Free Jazz.
Filosofinė Jasmim vizija – pasaulis, kuriame Viduržemio jūros regiono šalys gyvena taikoje ir ramybėje, vėl susitikusios kaip dvyniai, kurie po ilgos pertraukos surado vienas kitą.
Kad Jazminų revoliucijos šalyse viskas susitvarkytų, prireiks kiek daugiau, nei geri gerų muzikantų norai. Tačiau ši poetiška ritmų, garsų, idėjų ir etninių spalvų mišrainė – pats geriausias įrodymas, kad revoliucijos, ypač mene, gali sukurti labai gražių dalykų.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.