Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo jaunosios kartos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Bestuburiada“, pastatytu pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę. Kūrinio pavadinimas, tiesiogiai nurodantis į „olimpiadą“, jau savaime reiškiančią konkurenciją, šiuo atveju, be jokios abejonės, tinka. Kolegų varžybos dėl paaukštinimo tampa vienas kito pažeminimo ir išjuokimo maratonu. Režisierė iš absurdo, grotesko ir tragedijos detalių sukūrė sudėtingą parodijos žanrą. Santūriai, ritmiškai sukonstruotos scenos keičia viena kitą tarsi situacijų komedijoje. Akivaizdu, kad tai galima padaryti be banalių, vulgarių ir visiems žinomų triukų.

Aktoriai žiūrovus pasitinka scenoje. Užsiėmę savo mintimis į besirenkančią publiką jie beveik nereaguoja. Tarsi niekas neslepia, kad tai spektaklis, bet to ir nesako. Scenos erdvė atvira, siurrealistiška scenografija įrėminta ryškiomis ar sapniškai žaliomis detalėmis (dailininkė Berta Bocullaitė). Pamažu įsivyrauja jauki prietema, kurią lydi vis didėjančios įtampos ir laukimo spragsėjimas (kompozitorius Andrius Šiūrys). Pirmasis neištveria Hufšmitas (Šarūnas Zenkevičius) – tarsi išniręs iš vandens jis ima garsiai kartoti savo veiksmų eigą, laukdamas susitikimo su darbo vadovu. Ritmiškai į šį laukimą įsilieja visi scenoje esantys kolegos. Antroji balsu pratrūksta Šmit (Jovita Jankelaitytė), – jos bandymas kolegiškai nusijuokti iš būsimo boso pokšto netrukus virsta isterijos priepuoliu. Su dramaturgija režisierė elgiasi laisvai – keičia personažus, dialogus ir konfliktus, scenų išdėstymą – akivaizdu, kad pati žino, ką nori matyti scenoje.

Veiksmo centre – penki vienas kitą pažeminti ir įveikti siekiantys kolegos: Krecki (Dovilė Šilkaitytė), Kristensen (Aldona Vilutytė), Šmit, Hufšmitas ir Kruzė (Dainius Jankauskas). Įtampą, nepasitikėjimą ir konkurenciją tarp kolegų didina nematomas personažas – vadovas, kurį čia atstoja scenografija – pilkas stuburas, „įsiurbiantis“ pavaldinius pokalbiui ir „išspjaunantis“ juos atgal. Vadovas tarsi kontroliuoja visą įvykių eigą, tačiau netikėtos personažų reakcijos į jo sprendimus siužetą daro vis labiau nenuspėjamą.

Beveik visi personažai po kolegišku mandagumu slepia kur kas didesnes ambicijas: Krecki ir Hufšmitas visomis išgalėmis siekia nekontroliuojamos valdžios, Kruzė turi paslėptų ketinimų, Šmit nori, kad jos darbas būtų įvertintas. Vienintelė Kristensen savo kolegose vis dar stengiasi įžvelgti paskutinius žmogiškumo trupinius. Šios „ambicijos“ komiškai suskamba, kai personažai ima garsiai sakyti, ką galvoja, o jų mintys pertraukia ir glumina pašnekovą. Tarp nesustabdomos ir komiškai dramatiškos konkurencijos bręsta du pagrindiniai konfliktai: Krecki ir Kristensen bei Hofšmito ir Kruzės. Krecki savo valdžia provokuoja patikliąją Kristensen, o ši praradusi kantrybę inicijuoja tariamos kolegų komandos išsibarstymą. Hufšmitas vaikiškai įžūliai kėsinasi į Kruzės vyriškumą bei orumą, tačiau tai, atrodo, nėra vien siekis įtvirtinti savo valdžią. Šioje vietoje nepriekaištingai nuosekliai pavyksta abiejų personažų „atsivertimas“: Hufšmitas nusivilia nesulaukęs įsiutusio Kruzės reakcijos, o jį šis užgauliojimas paskatina išeiti. Tiesa, dar vienas nusivylimas išprovokuoja Kruzės monologą, po kurio iš apgailėtino nevykėlio jis tampa tik sumaniu „nevykėliu“. Išties, po Dainiaus Jankausko monologo galvoje ima kirbėti klausimas: kodėl šis aktorius buvo užmirštas po įspūdingo debiuto spektaklyje „Mūsų klasė“?

Dar studijuojanti aktorė Jovita Jankelaitytė, padariusi įspūdį savo kurso vadovo Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“, kuriame jautriai, bet tvirtai suvaidino Antigonę, „Bestuburiadoje“ jaučiasi dar drąsiau ir laisviau. Tiesa, ir Zenkevičiaus Hufšmitas yra kur kas įdomesnis nei jau minėto „Oidipo mito“ Pasiuntinys. Žinoma, daugiausia tai priklauso nuo režisieriaus darbo su aktoriumi bei vaidmens subtilybių.

„Bestuburiada“ be didelių pastangų pritampa prie įvairaus LNDT repertuaro ir primena (galbūt net sąmoningai?) kitus toje pačioje erdvėje rodomus spektaklius: ryškus hiperbolizuotų „Chaoso“ santykių dramatiškumas, lengvabūdiškas „Demokratijos“ komiškumas, atviras „Broken Heart Story“ pabaigos klausimas. Tačiau į Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą „Bestuburiada“ įnešė visiškai šiam teatrui naujo žanro pavyzdį.

Nors Giedrės Kriaučionytės spektaklyje visos detalės yra reikšmingos ir vizualumo, ir turinio atžvilgiu, sumanūs režisierės „triukai“ kartais praslysta pro akis dėl įtempto siužeto, karikatūriškų personažų arba premjerinio jaudulio. Greičiausiai tik iš antro karto tampa pastebimi ganėtinai svarbūs atmosferiniai elementai, pavyzdžiui, kai scenos gilumoje esančios aktorės, įgarsindamos tėvų balsus, kalba į puodelius. Būtų apmaudu, jeigu šis ar kitas žavus režisūrinis sprendimas žiūrovų liktų nepastebėtas tik dėl intensyvaus veiksmo.

Dar praėjusio sezono pabaigoje jauniesiems kūrėjams atsivėrusi mažoji LNDT scena tapo puikia galimybe save išbandyti – čia jau buvo pristatyti jaunų, bakalauro studijas baigiančių režisierių diplominiai darbai. Tiesą sakant, apie pastaruosius kūrinius kalbėti tapo kur kas paprasčiau greta atsiradus šiek tiek vyresnės, daugiau patirties turinčios, tačiau dar tikrai jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliui. Atotrūkis tarp ką tik studijas baigusių režisierių darbų ir čia pat įvykusios Kriaučionytės premjeros kelia kur kas daugiau klausimų nei stiliaus ar formos problemos. Pirmieji spektakliai buvo ganėtinai plokšti, jų tūrį tesudarė dramaturgija, o „Bestuburiadoje“, priešingai, galima matyti režisūros ir dramaturgijos derinimą, tiksliai apgalvotus, tik galbūt dar kiek netvirtai išpildytus aktorinius ir režisūrinius sprendimus. 

Rugsėjo 2, 3 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje premjera – spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę „Bestuburiada“, kurį režisavo jauna menininkė Giedrė Kriaučionytė. Spektaklio dailininkė – Berta Bocullaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Vaidina Gelminė Glemžaitė, Dainius Jankauskas, Jovita Jankelaitytė, Dovilė Šilkaitytė, Aldona Vilutytė, Šarūnas Zenkevičius.

Dar 2013 m. debiutavai „Tylos!“ festivalyje, pristatei Rolando Schimmelpfennigo tragikomediją „Moteris iš praeities“. Vėliau intensyviai dirbai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisierių asistente. Šiandien išleidi premjerą – Ingridos Lausund „Bestuburiadą“. Abu autoriai – šiuolaikiniai vokiečių rašytojai. Tai sutapimas ar dėsningumas?

Dėsningumas, nes stodama į Muzikos ir teatro akademiją režisūrinę eksplikaciją rašiau pagal vokiečių dramaturgo Bertoldo Brechto pjesę „Moteris iš Sezuano“, kurios ištrauką vėliau ruošiau egzaminams. Traukia vokiškas konkretumas, savotiškas sausumas, humoro jausmas bei įdomios scenų konstrukcijos.

Esu dirbusi ir su kitomis medžiagomis – „Menų spaustuvėje“ pristačiau eskizą pagal Kristiano Smedso pjesę „Šalti paveikslai“, o kartu su sindikatu „Bad Rabbits“ kuriame dramaturgiją interaktyviems spektakliams bei juos režisuojame.

Kodėl pasirinkai būtent šią medžiagą?

Ją atradau dar studijuodama, bet tuo metu joje mačiau tik didelėse įmonėse žemas pareigas užimančių žmonių gyvenimo problemas, kurios manęs nejaudino. Pabaigusi studijas šią pjesę pamačiau kitomis akimis. Mat vadovų, lyderių, mokytojų turime visi, nepaisant amžiaus, lyties ar gabumų, visada yra žmonių, kuriuos mes sudieviname, ir savo vertę pradedame jausti tik sulaukę jų įvertinimo.

Gal pati pajutau, kiek daug dalykų gyvenime padariau tik dėl to, kad siekiau kažkam kažką įrodyti, bet ne dėl to, kad tai būtų mano svajonė ar tikslas. Siekimo procesas visada buvo alinantis ir nemielas, o rezultatas – nedžiuginantis.

Šis noras ir kitiems, ir sau įrodyti, kad ką nors gali – tai jaunatviškas maksimalizmas, o gal „kapitalistinė“ programa galvoje, skatinanti dirbti, dirbti, dirbti...

Kuo aktuali ši medžiaga?

Apie aktualumą kalbėti dabar privalu, tai labai aiškiai pajutau Avinjono festivalyje, kur visi atrinktos programos spektakliai buvo apie aktualias problemas, tokias kaip homofobija, Babelio problema, karo nuojauta ir t.t. Į aktualumą žvelgiu kitomis akimis – manau, kad ši medžiaga aktuali asmeniniame žmogaus gyvenime, jo laimės paieškose.

Aktualumą visada galima įžvelgti ir plačiajame kontekste, mat jei tokia žvėriška konkurencija egzistuoja kolektyve, tai kaip jos gali nebūti tarp valstybių. Vieni nuolat nori būti geresni, didesni, svarbesni už kitus.

Pavadinimas – neįkvepiantis, bet labai prasmingas. Kaip Tau atrodo?

Manau, tik stuburą turintieji išvis susimąsto apie jo turėjimą ar tvirtumą. Kiti, jo stokojantys, net nepastebi, negali diagnozuoti šios ligos. Mane pavadinimas verčia susimąstyti apie stuburo turėjimą–neturėjimą, o „Bestuburiada“ – bestuburių olimpiada – verčia galvoti apie skirtumą tarp demonstruojamo ir tikrojo stuburo.

Koks bus spektaklis žanro požiūriu?

Sudėtingas klausimas. Sakyčiau, tai tragedija, pasiekusi absurdo lygį, tad ši tragedija – komiška.

Kaip suformavai kūrybinę grupę?

Aktorius rinkausi ilgai, šį kartą, manau, vaidmenys patys juos „atsirinko“, mat beveik visi atlikėjai scenoje susitinka pirmą kartą. Su scenografe Berta Bocullaite dirbome drauge jau studijų metais, o kompozitorių Andrių Šiurį pasirinkau intuityviai, – tai pirmas mūsų darbas kartu.

Pastaruoju metu dirbi prie sudėtingų spektaklių – „Didvyrių aikštės“, „Oidipo mito“, „Didžio blogio“, „Barikadų“. Kokios patirties įgijai?
Dirbdama šių labai skirtingų režisierių asistente, ne tik susipažinau su vienais įdomiausių Lietuvos bei Europos teatro kūrėjų, bet kartu ir su mūsų teatro geriausiais aktoriais. Šią patirtį labai vertinu. Pritariu minčiai, kad teatrą kuria asmenybės, kurios įkvepia.

Pavyzdžiui, režisierius Kristianas Lupa išsiskiria savo kuriama magija, ir išties yra senasis lenkų tautos šamanas – visą scenografiją pats apipaišė tam tikrais ženklais ir prie visų dekoracijų pridėjo tam tikrą potėpį... Sugebėjo įspėti ateitį, vis augantį „Didvyrių aikštės“ aktualumą – visoje Europoje suvešėjusį nacionalizmą... Per premjerą tai buvo tik nuojauta. Iš pradžių turėjome labai daug techninių problemų su šiuo spektakliu, nes visada kas nors be jokios priežasties „nesuveikdavo“. Juokavome, kad Lupa taip užbūrė erdvę, jog tai trukdė technikai sklandžiai veikti.

O režisierius Árpádas Schillingas – grynas provokatorius. Aktorius jis provokuoja kurti ir mąstyti. Jis nuolat išveda žiūrovą už komforto zonos. Nuostabu, kokių aštrių reakcijų sulaukė spektaklis „Didis blogis“! Aptarimuose po spektaklių išaiškėjo, kiek daug žiūrovų liko sujudintų – nepatenkintų, išsigandusių...

Ši patirtis leido suprasti, kad teatras neturi jokių taisyklių, o kartu įkvėpė naujiems ieškojimams. Skirtingą ir labai įdomią patirtį įgijau dirbdama su visais režisieriais.

Neseniai grįžote iš Avinjono. Kaip praėjo spektakliai, lyginant su kitomis „Didvyrių aikštės“ gastrolėmis?

Avinjono publika išskirtinė, mat į šį festivalį suvažiuoja galybė teatralų, kurie jaučia smulkmenas ir visą magiją, slypinčią spektaklio detalėse. Tokiu pat puikiu žiūrovų įsiklausymu galima buvo mėgautis Lenkijoje, – Lupa ir jo braižas jiems gerai pažįstamas ir vertinamas.

„Didvyrių aikštė“ sulaukė išties didelio dėmesio iš prancūzų teatro kritikų. Garsi menininkė Marina Abramovič atėjo asmeniškai padėkoti aktoriams, o Prancūzijos dienraščiai rašė, kad Lietuva, kitaip nei iki tol manyta, yra ne tik režisierių, bet ir nuostabių ir itin subtilių aktorių kraštas.

Neseniai baigei Muzikos ir teatro akademiją, Aido Giniočio vadovaujamą režisūros kursą. Kiek tikroji teatro realybė skiriasi nuo tos, kuri susiformavo bestudijuojant?

Labai skiriasi. Akademija neturi tikro žiūrovo, atsiduriame vakuume, teorijose... Teatre – mažiau drąsos eksperimentuoti, bet daugiau grįžtamojo ryšio. Tad yra ir privalumų, ir trūkumų.

Koks turėtų būti aktorius, kad dažniau jį kviestųsi režisieriai? Juk talentus reikia atrasti, jų pasiimti beveik neįmanoma.
Aš asmeniškai labai vertinu protingus aktorius, kurie mąsto ir geba fiksuoti. Dirbdama su jais, jaučiu tobulėjimą, jaučiu vingrybes, ir mane tai „veža“. O talentų paieška galbūt daugiau yra tinkamo vaidmens paieška. Manau, kad aktorius, atradęs savo vaidmenį, ima rezonuoti, aktorius ir jo vaidmuo ima skleisti kažkokias bangas, kurios vadinamos talentu. Kartą tai pajutus, matyt, gali pradėti tai kontroliuoti.

Ar lengviau kurti spektaklį teatre, kuriame žinai visus jo užkaborius, ar geriau išlaikyti „romantinę“ distanciją?

Pažįstant teatrą kur kas paprasčiau, mat gali geriau suvokti turimą laiką. Manau, kiekvienam režisieriui tai – ne „romantinė distancija“, o priešpremjerinis košmaras.

Ko palinkėtum savo vedamiems spektakliams šį sezoną?

Nesikartoti.

Linkiu geros premjeros ir viso naujo teatro sezono!

Kalbino Daiva Šabasevičienė