Joanna Bednarczyk. QUANTA Premjera

Abiem kūriniams taip pat labai svarbūs 1945 metai. „Tvin Pyksui“ tai – pradžia: „Trejybė“ atveria kelią į Žemę blogio jėgai Bobui. Jį reikės atpažinti, surasti, išgyventi ir sunaikinti. „Quantai“ šis įvykis – pabaiga. Atominės bombos sukūrimas ir spektaklyje su atominiu sprogimu gretinamas Loïe Fuller šokis visas paralelines tikroves, visus mažus ir didelius jų skirtumus suveda į vieną tašką, kuriame susinaikina ir iš naujo gimsta visata.

Abiejuose kūriniuose pasakojimas kuriamas per daug neaiškinant. Pirmi du Davido Lyncho ir Marko Frosto serialo sezonai aiškumo ir sąsajų su mūsų gyvenama realybe dar siūlė, bet jau trečiasis paliko žiūrovus keistame naujame pasaulyje klaidžioti savarankiškai ir niekam nebebuvo svarbu net užsiminti: kodėl staiga pasikeičia užkandinės klientai, bet niekas to nepastebi; iš kur atsiranda nauji veikėjai ir kur dingsta senieji; kodėl keičiasi vienų pavidalai, o kitų lieka, kokie buvę; ir apskritai – kas čia vyksta. Panašiai ir „Quantoje“ – pirmame veiksme pasirodantys šiuolaikiniai vlogeriai Alisa (Aistė Zabotkaitė) ir Bobas (Marius Čižauskas) paaiškina sąvokas ir kvantinės fizikos principus, kuriuos svarbu turėti omenyje žiūrint spektaklį, bet kodėl ir kieno santykius stebime scenoje – taip ir nesužinome (nors kelis mokslininkus čia įmanoma atpažinti), o galiausiai tai lieka ir visai nesvarbu.

Nes „Quantoje“ svarbu ne asmenybės, o ryšiai ir galimybės. Kelis kartus vis kitaip pasakojant to paties vakaro įvykius, vis pasikeičiant kelioms detalėms, atstumui tarp veikėjų didėjant ar traukiantis, galutinio varianto, kaip iš tiesų viskas įvyko ar turėjo įvykti pjesės pasaulyje, taip ir nesužinome, nes prieš mus – daugybė versijų, kurios veikėjus ištinka vis iš naujo, pasiūlydamos vis kitokią ateities variaciją. Kol nežengtas žingsnis, nepriimtas sprendimas, tol dar gali nutikti bet kas. Tad scenoje žiūrime į 1938 m. vasaros vakarą, kai būrelis fizikų ir jų antrų pusių stebi Uraną ir laukia, kol bus žengtas kitas žingsnis, nulemsiantis jų ir žmonijos likimą. O kol jie laukia, kol jų ateity dar įmanoma bet kas, prieš mūsų akis vyksta pirmas, antras ar trečias tos ateities bandymas. Vyksta lėtai, skirtumai tarp jų kartais vos pastebimi, o veiksmas klampus ir judantis į priekį kiek nenoriai – tarsi vengiant tos akimirkos, kai reikės iš tikrųjų pasirinkti.

Lėtumo ir klampumo įspūdis stiprus pirmame ir antrame spektaklio veiksmuose, uždarius aktorius sumaniai sukonstruotoje, stilingoje Fabieno Lédé scenografijos konstrukcijoje. Ši konstrukcija – tai viešbučio „Les Moires“ restoranas, holai ir kambariai. Su vitražais, sietynais, veidrodžiais ir lengvomis, beveik nepermatomomis užuolaidomis. Viešbutyje vakarojantys personažai, juos vaidinantys aktoriai, pirmame veiksme užtraukus veiksmo vietą ribojančias užuolaidas, didžiąją laiko dalį lieka matomi tik virš jų pakibusiame ekrane. Ir tik kartais šmėsteli kaip šešėliai už tiulio. O gal ten visai ne aktoriai, gal kas iš operatorių ar didelės, spektakliui būtinos techninio personalo komandos? Antrame veiksme, perstumdžius scenografijos elementus, atitraukus užuolaidas, aktorius jau matome, kad ir atitolintus. Tad galima stebėti ir stambų planą ekrane, ir tolimą, bet tikrai priešais mus kuriamą, veiksmą. Taip pat ir priešais jausmų istorijas pasakojančius aktorius vis išnyrančius juodus siluetus prie kamerų: XXI a. gyventoją Alisą ir 1938 bei 2024 m. čia dirbančius viešbučio savininkus (Sofi, Morisą, Žaną Klodą – Nelę Savičenko, Algirdą Dainavičių, Arūną Vozbutą), kurie vis prieina pasižiūrėti, ką fiksuoja avanscenoje stovinčios kameros.

Klampiuose ir dažnai nelabai įdomiuose pašnekesiuose užsibūti – bent jau mintimis – neleidžia ne tik šviesos ir tamsos, šiltų ir šaltų atspalvių (šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas), tylios foninės muzikos ir grėsmingo jaudinančio garso (kompozitorius Lubomiras Grzelakas) kontrastai, bet ir aktorius iš stilingosios scenografijos konstrukcijos ištraukiančios scenos. Man pačiai įspūdingiausia pasirodė pirmo veiksmo pabaigoje, kai spektaklio veikėjai išėjo į lauką stebėti Urano. Scenografiją patraukus į šonus, šiltą viešbučio restorano šviesą pakeitė tamsa, virš scenos kybojęs ekranas apsiblausė, giliau scenoje stovėję mažesni – priartėjo prie avanscenos. Juose imta projektuoti termokamera stambiu planu filmuojami nespalvoti aktorių veidai, o priešais ekranus vis išnirdavo kūnų siluetai. Prieblandoje paraleliai plėtojami personažų pašnekesiai – trūkinėjantys, persipinantys, jungiantys dabartį, praeitį ir tai, kas vyko, vyksta ir vyks – suskambo tarsi aidas kalnuose. Kai negali perprasti, kas tiksliai sakoma, bet atsikartojantis garsas užburia ir magišku ritmingumu, ir pavojinga galia. Kuri galų gale išsprogsta.

Twarkowskio ir Lyncho neskubà pasakoti skirtinga. Lynchas, ypač 2018 m., sukūrė pasaulį su sava mitologija. O Twarkowskis, regis, pasidavė Bednarczyk teksto plepumui, todėl spektaklio trukmė „Quantoje“ atrodo ne kaip pasirinkimas, svarbus norint sukurti tinkamą atmosferą ir joje panardinti žiūrovus, o kaip dramaturgijos padiktuota neišvengiamybė. Tarsi kalbėjimas, kuriame daug ekspozicijos ir drauge nupasakojama tai, ko nepamatome scenoje, būtų svarbiausias spektaklio kūrimo įrankis. Nors aprašytoji pirmojo veiksmo pabaigos scena bando tam pasipriešinti, bet antras spektaklio veiksmas žodį ir vėl stato į pirmąjį planą ir leidžia jam nutildyti žvilgsnių, gestų, prisilietimų, apsikeitimų, lėto kūnų buvimo vienoje erdvėje poeziją.

Nepadeda čia ir kameros žvilgsnis – kaip visada Twarkowskio spektakliuose Lietuvoje įdomią ir kūriniui atsidavusią aktorių komandą priartinantis prie žiūrovų tik ekrane (spektaklyje taip pat vaidina Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Airida Gintautaitė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius, Vainius Sodeika, Rimantė Valiukaitė). Visa matome per žvilgsnį kontroliuojantį tarpininką, kuris nebūtinai draugiškas ir atlikėjams, ir spektakliui. Ypač šį kartą, kai taip ilgai ir taip primygtinai tarpininkas rodė tai, ko teatre renkamės nematyti ir nesureikšminti, kad patikėtume jame kuriamu pasauliu. Pavyzdžiui, prie aktorių veidų priklijuotus mikrofonus.

Ir vis dėlto, kameros prozą bei teksto melodramą spektaklio finale paskandina serpantino šokio poezija. Tarytum lengvų audinio klosčių plazdėjimas ore ir būtų tas žingsnis ar apsisprendimas, kuris išsprogdina iki tol kurtą begalinių pasirinkimų visatą.

„Tvin Pykse“ Lynchas sukūrė pasakojimą, kuriame nenorinti keistis bendruomenė pražudo merginą. Tačiau čia blogio triumfas laikinas, arba tikras tik vienoje iš galimų realybių: kitur šią simboliu virtusią merginą įmanoma apsaugoti ir palikti vilties susinaikinimą sąmoningai ar atsitiktinai vis pasirenkančiai žmonijai. Panašiai ir „Quantoje“ – spektaklis rodo, kaip vienas sprendimas gali pakeisti pasaulio tvarką. Ir dar, kad gyvename laikais, kai tokių sprendimų reikia. Nes nenorint keistis mums ir mūsų pasauliui gali tekti ir vėl pranykti Fuller suknelės klostėse.

Spektaklyje vyrauja kvantinės mechanikos ir astronomijos mokslo įkvėptos idėjos, jau ne kartą plėtotos kituose meno kūriniuose: tai linijinio laiko sampratos problemiškumas, paralelinių tikrovių su mūsų pačių antrininkais ir kitų gyvybės formų visatoje galimybės, atsitiktinumo galia, neapibrėžtumas bei didesnės tvarkos, kurią galėtume perprasti, nebuvimas. Tik ką nors stebint tai tampa tikrove, be to, egzistuoja begalė tikimybių. Apie nežinomybę, ateities paslaptį ir katastrofos nuojautą tvenkiasi viešbučio „Les Moires“ (pranc. „likimo deivės moiros“) svečių mintys ir emocijos.

„Quantos“ veiksmas vyksta teatro scenoje, tačiau ji veikia ne tik kaip spektaklis, bet ir kaip šviesos instaliacija bei kino filmas – dėmesys sutelkiamas į filmuojamas ir didelių ekranų itin apčiuopiamomis paverčiamas medžiagiškas detales (šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo projekcijų autorius Jakubas Lechas). Spektaklio pasauliui elegancijos ir grožio suteikia prabangus praėjusio amžiaus viešbučio interjeras su spindinčiais sietynais, spalvotais langų vitražais, permatomomis užuolaidomis... Fabieno Lédé scenografiją sudaro perstumdomos konstrukcijos dalys, vientisumą įgaunančios ekrane: tai viešbučio koridorius su sunumeruotomis durimis, ištaigingas miegamasis, restoranas, kuriame bendraujama ir lošiama kauliukais.

Kūrinys neatsiejamas nuo technologijų ir sudėtingos techninės įrangos, bet svarbiausi čia aktoriai, šįkart pasižymintys kino žvaigždžių patrauklumu. Ekrane priartinami išraiškingi jų veidai ir Svenjos Gassen sukurti praeito šimtmečio madas menantys kostiumai, jų kokybiškų medžiagų faktūros, papuošalai. Twarkowskio talentą kurti nuotaiką rodo gebėjimas suburti aktorius, kurių svaigus buvimas drauge žadina ir žiūrovo svajonę prie jų prisijungti.

Viešbučio svečių bendravime po truputį ryškėja geismo linijos, sujungiančios jausmingą Airidos Gintautaitės Geilę ir paslaptingą Rimantės Valiukaitės Džiną, įsitempusią Rasos Samuolytės mokslininkę Ireną Kiuri (Irène Joliot-Curie) ir provokatorių Martyno Nedzinsko rašytoją Patricką Wonderlandą bei Ryčio Saladžiaus mokslininką Vernerį ir Vainiaus Sodeikos fiziką Wernerį Heisenbergą. Ryšiai čia ne pastovūs, o tik galimi, kaip ir tapatybės. Nustatyti „Quantoje“ aktorių atstovaujamus veikėjus nėra paprasta, painiavos neišsklaido ir spektaklio programėlė, kurioje nėra įvardyti jų vaidmenys, kitaip nei, tarkim, „Lokyje“, kuriame aišku, kas atkuria Bertrand’o Cantat, Marie Trintignant ar Vito Luckaus istorijas.

Iš visų trijų Lietuvoje Twarkowskio pastatytų spektaklių „Quanta“ – pats romantiškiausias. Jame subtiliai perteikiama pati įsimylėjimo pradžia, traukos blyksnis – netikėtas, paslaptingas ir nedrąsus kaip pirmieji virpantys prisilietimai nakties sodo tamsoje, tratant fejerverkams, o gal karo sprogimams?

Pagrindinis spektaklio laikas – 1938-ieji, metai prieš Antrąjį pasaulinį karą. „Niekas nieko nedarys!“ – sušunka Nedzinsko rašytojas Wonderlandas, keldamas taurę. Viešbučio kapsulėje svečiai klaidžioja šventiškai apsvaigę, bet už viso to slypi nerimas – „Ką darysime, kai prasidės karas? Kaip pasielgsime?“ Fizikams, kai jų atradimai panaudojami masiniams ginklams kurti, tai neeilinės atsakomybės klausimas. Vieninteliame epizode be vaizdo efektų, tuščioje scenoje Sodeikos Heisenbergas ir Gedimino Rimeikos fizikas Wolfgangas Ernstas Pauli rūkydami aptaria nacių elgesį (ar jie tokie kvaili, kad išvarytų geriausius savo mokslininkus tik dėl to, jog šie žydai) ir ateities karus, sukelsiančius abejingumą tiems, kurių tiesiogiai jie nelies.

Praeitis su dabartimi susiejama ne tik per aktualias analogijas. Į 4-ojo dešimtmečio pasaulį įsiterpia Alisa (Aistė Zabotkaitė) ir Bobas (Marius Čižauskas) – pora instagramerių iš 2024-ųjų. Savo vaizdo tinklaraštį jie kuria anglų kalba ir didžioji dalis mokslo bei istorijos faktų pateikiami arba ekrane tirštai prirašytuose titruose, arba angliškai, o tai apsunkina suvokimą. Bet aiškumas ir nėra tikslas, veikiau siekiama iš įprastų rėmų išmušti žiūrovo sąmonę, išjudinti vaizduotę, sukelti pojūtį, jausmą. Šviesomis ir ekranų vaizdais mirgančioje scenoje žiūrovas laisvas pagauti tą dalelę, kuri suvirpintų būtent jį, suteiktų malonumą ar sukeltų nerimą. Intensyvus „Quantos“ pasaulis nekasdieniškas, žadinantis ilgesį ir troškimą tapti jo dalimi – apsivilkti stilingą kreminės spalvos kostiumą, pavakarieniauti viešbučio sietynų šviesoje ir su veikėjais, apsvaigus nuo buvimo drauge, pasikalbėti apie jausmus bei suvokimą praplečiančius fizikos atradimus.

Viešbučio svečių išėjimas į sodą danguje stebėti Urano planetos perteikiamas per kelis ekranus transliuojamais nespalvotais deformuotų aktorių veidų vaizdais, šiurpinančiais šiluminės kameros perkeistais jų bruožais. Mįslingumo spektakliui suteikia ir viešbučio darbuotojų trijulė, kuriama Nelės Savičenko, Algirdo Dainavičiaus ir Arūno Vozbuto. Jie žino daugiau už kitus, dar prieš sudūžtant taurei, pasiruošia šluotą. Ne veltui spektaklio aprašymas prasideda nuoroda į Stepheno Kingo ir Stanleyʼio Kubricko „Švytėjimą“, tačiau spektaklio viešbutis „Les Moires“ – ne krauju užlietas „Švytėjimo“ viešbutis „Panorama“. „Les Moires“ gaubia ne siaubo, o melancholijos aura, čia slypi ne kraupios, bet jautrios paslaptys: aistros ir sąžinės priekaištų virpesiai susipina su kvapą gniaužiančia atsakomybe, baime ir bejėgystę žadinančia karo grėsme. Įdomu tai, kad „Quantos“ viešbutis įsikūręs Šveicarijos kalnuose, kaip ir „Užburto kalno“ sanatorija Krystiano Lupos Jaunimo teatre sukurtame spektaklyje pagal Thomo Manno romaną. Ir abiejų kūrinių laikas susijęs su pasauliniais karais.

Savo struktūra „Quanta“ primena anksčiau sukurtą „Lokį“, ir tai rodo, kad skirtingoms temoms plėtoti Twarkowskis naudoja savo atrastą kūrybos schemą, pagrįstą keliomis ašinėmis istorijomis. Kartu su Joanna Bednarczyk į dramaturgiją režisierius įtraukia ne tik veikėjų žodžius ir veiksmus, bet ir vaizdo, galingo, fiziškai paveikaus garso (kompozitorius Lubomiras Grzelakas) ir šviesų technologijas tam, kad sukurtų dokumentiką ir fikciją suliejantį hibridinį pasaulį, atspindintį šiandienos jausenas. Twarkowskio kūrinių turinys neatsiejamas nuo raiškos priemonių. Neverta mėginti atskirai vertinti to, kas „Quantoje“ skirta žiūrovo protui, nes tai gali pasirodyti per seklu, tik kartu su pojūčius ir emocijas dirginančia estetika sukuriama visavertė visuma, pasižyminti atpažįstamu režisieriaus braižu. „Quantos“ pasaulis žadina kito gyvenimo ilgesį – troškimą išsivaduoti iš aiškiai apibrėžtos tapatybės ir vienintelės biografijos versijos.

Visų pirma, konferenciją pradėti turėjusi spektaklio „Quanta“ ištrauka vėlavo apie dvidešimt minučių. Galiausiai prasidėjusi, ji truko ilgiau nei žadėtas dešimt minučių. Ištraukai pasibaigus, žurnalistai bei žiūrovai pakviesti sėsti į fojė sustatytą kėdžių ratą bei klausytis LNDT meno vadovų ir šį sezoną teatre statysiančių režisierių pokalbio. Pagrindinei jo daliai pasirinktas tikrai įdomus formatas: atsižvelgiant į premjerų chronologiją, režisieriai – tarsi perduodami estafetę – vienas kitam uždavė po klausimą. Pirmasis apie meninio tyrimo metu patirtus atradimus atsakinėjo Twarkowskis. Jo atsakymas glūdėjo dviejuose sakiniuose, tačiau iki jų eita keliolika minučių (įskaitant vertimą į lietuvių kalbą), nes režisierius panoro papasakoti apie spektaklyje neatsispindinčias smulkmenas, kurios žurnalistams neturi jokios reikšmės. Be abejo, toks eterio išnaudojimas asmeninio dėmesio pritraukimui teatralams yra įprastas. Tai patvirtino ir pokalbį moderavę LNDT meno vadovai, nematę reikalo sustabdyti į lankas nuklydusį režisierių ir nukreipti susirinkusiems aktualesne linkme.

Vėliau, paklaustas apie spektaklio trukmę, režisierius šypsodamasis įvardino pustrečios–pusketvirtos valandos rėžius. Toks atsakymas likus mažiau nei savaitei iki premjeros signalizavo nepagarbą būsimiems spektaklio žiūrovams, kurią patvirtino ir premjeriniai vakarai. Pirmąją dieną dėl techninių kliūčių spektaklis vėlavo pusantros valandos, antrąją – keturiasdešimt minučių. Suprantama, teatre pasitaiko problemų. Tačiau prisiminę, kad spektaklis rodytas namų erdvėje, ir kad daug vėluota du vakarus iš eilės, akivaizdu, kad apie žiūrovus čia pagalvota nebuvo. Taisydama skriaudą, pabandysiu bent jau čia išvardinti kelis atvejus, iš kokios tikrovės žiūrovus pabudino LNDT: dešimtą valandą palikti teatrą nusiteikę žmonės galbūt prarado staliuko rezervaciją restorane, galbūt privalėjo daugiau sumokėti už mašinos stovėjimą mėlynoje zonoje, galbūt turėjo išleisti papildomus pinigus vaikų auklės paslaugoms. O galbūt tiesiog nenuėjo miegoti pageidaujamu sau įprastu laiku.

Žinoma, žiūrovams dėmesio tiesiog nebelieka, kai artėjanti premjera turi didelius koprodiuserius ir mesijumi vietinių laikomą režisierių. Dar spaudos konferencijoje buvo galima pastebėti, su kokiu susižavėjimu į Twarkowskį žiūri jauni teatro kūrėjai, dar visai neseniai priešinęsi Jono Vaitkaus, Gintaro Varno ar kitų lietuvių meistrų kurto genijų kulto pasekmėms. Greta to prisiminus prieš kelis mėnesius toje pačioje fojė po „Girtų“ premjeros vykusį susitikimą su dramaturgu Ivanu Vyrypajevu ir jį ilgesingai stebėjusį pokalbio moderatorių, tampa akivaizdu, kad teatre nauji drakonai yra gyvybiškai reikalingi.

Ypač tie, kurie apžavėję abstrakčiomis ir niekur nevedančiomis kalbomis vis dėlto pastato sėkmingus spektaklius. Šiandien Lietuvoje sėkmingu spektakliu galima vadinti kiekvieną, kurį įmanoma žiūrėti nepatiriant nuolatinės laiko švaistymo kančios. Nors „Quanta“ jau paskutiniame pirmos dalies trečdalyje paleidžia iki tol puikiai plėtotą intrigą, iš principo viso spektaklio metu siūlo pakankamai žiūrovą dominančios medžiagos. Kartais išryškėja teksto viražai, kartais – vizualinis įspūdis, o kartais savalaikis klausimas, pamąstymas ar idėja.

Pastarųjų nekomentuosiu, nes jų spektaklyje keliama daug ir pabirai. Be to – daugumą jau seniai svarsto įvairių sričių mokslininkai bei mąstytojai, o Twarkowskis su komanda neparodo nieko, ko neskaitėme anksčiau. Džiugu, kad dramaturgė Joanna Bednarczyk (asistentė Simona Jurkuvėnaitė) sugebėjo taikliai ir aktualiai supinti mokslinio bei filosofinio žmonijos pažinimo kelyje sutinkamas dilemas ir egzistencinius svarstymus. Spektaklio siužetas remiasi į 1938-aisiais Šveicarijos kalnuose esančiame viešbutyje „Les Moires“ vykstantį mokslininkų ir mąstytojų bei jų antrų pusių susitikimą. Skoninga prabanga besimėgaujantys intelektualai vakarą pradeda socialiai priimtinais gestais, aktualijų aptarimu ir dalindamiesi naujausiomis fizikos atradimų idėjomis. Tačiau ilgainiui jie išsisklaido, užsidaro mažesniuose kambariuose ir ten išryškėja tikrosios jų varomosios jėgos – logikai bei moralės vertybėms dažnai svetimi jausmai ir emocijos. Siekiant aktualumo ir realybės bei fikcijos susijungimo, į kūrinį įliejami šių laikų vlogerių Alisos ir Bobo personažai. Taip žiūrovai pakviečiami kvestionuoti laiką: ar scenoje matome tai, kas vyksta realiu laiku, ar tai, kas jau įvyko ir ką drauge su aktoriais atkuria socialinių tinklų meistrai?

Kūrėjai pasielgė išmintingai pasirinkdami šiems laikams tematiškai artimą periodą: susitikimas „Les Moires“ vyksta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, svarstant apie atominės bombos sukūrimą bei galimas to pasekmes. Saugiõs valstybės prabangoje susirinkę pasiturintys narcizai samprotauja apie tolesnę karo eigą, apie aneksuotos žemės gyventojų tautybę, apie mokslo pažangos vaidmenį karo strategijose ir apie nacių kultūrą, dėl kurios pralaimėjimo yra įsitikinę (nors neneigia, kad Hitleris savo tikslų pasieks). Taip režisierius ir dramaturgė suaktualina senas žinias bei idėjas ir išryškina juos lydėjusias amžinas žmonijos dilemas.

Nors spektaklyje kalbų nepaprastai daug, ne jos ir ne jas sakantys žmonės čia svarbiausi. „Quanta“ publiką veikia vizualiais sceniniais sprendimais, kuriuos įgalina žmonės, tačiau įkūnija mechanizmai. Apie pasakojimo vietą, laiką ir veiksmą jau kalbėjome. O štai scenos vietą, laiką ir veiksmą kuria filmu tampančios tiesioginės transliacijos, žmonių šešėliais užpildytos projekcijos, šviesų menas ir viskam apčiuopiamą formą suteikianti muzika.

Tokią kūrybos formą Twarkowskis atrado jau pirmajame savo spektaklyje „Lokis“, kuris dėl Didžiosios salės rekonstrukcijos ilgai nebuvo rodomas, trumpam ją atvėrus porai vakarų grįžo į sceną, o šiandien, nors salė pagaliau atidaryta ilgam, nauji jo rodymai nenumatomi. Tačiau tai nebesvarbu, nes „Quanta“ yra geresnė „Lokio“ versija. Kryptinga Twarkowskio kūryba neaugtų, jei režisierius neturėtų patikimos komandos. Jį patį galima matyti kaip think tankʼą, kuriame idėjas apriboja vieno žmogaus protas. O jo nežymiai kintanti komanda – tai bendražygiai ir palydovai, kurie leidžia vizijoms išvysti dienos šviesą.

Judančios Fabieno Lédé kambarių konstrukcijos išplečia scenos erdvę iki pokylių salės, viešbučio kambarių ir net iki personažų pasąmonės. Dramaturgija tame padeda pamatyti dar ir Vokietiją bei Austriją, taip pat – visą kariaujančią Europą, kurioje net tamsiausiais periodais likdavo filosofuoti ir džiaugtis prabanga leidusių ramybės oazių. Sujungus Lédé ir vaizdo projekcijų autoriaus Jakubo Lecho bei šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko kūrybą, iki begalybės išsiplečia ir laikas. Tiksliau, jis tampa toks, apie kokį kalba personažai: subjektyvus, visoks, joks. Na, o abstraktybes spektaklio laike ir formoje suguldo Lubomiro Grzelako muzika, kurios tėkmė ir ritmas neleidžia žiūrovui pamesti spektaklio ir paskaitas apie neapibrėžiamus dalykus nuleidžia į „čia ir dabar“ situaciją. Keista, kad bene sunkiausiai apibūdinamas menas spektaklyje „Quanta“ nustato didelių informacijos srautų ribas.

O štai gyvi žmonės scenoje Twarkowskiui nelabai rūpi. Jei ekrane matomas tiesiogines transliacijas pakeistų iš anksto nufilmuota medžiaga, žiūrovo suvokimas nė kiek nesikeistų, nes scenoje veikiančių aktorių publika ne tik nemato, bet ir neturi jokio pagrindo jausti ryšį tarp scenos ir ekrano. Juolab transliuojamoje medžiagoje matyti, kad scenoje veikiantys žmonės vaidina kameroms, o ne gyvai susirinkusiems žiūrovams. Tad sunku suprasti, kam kelias valandas kankinti aktorius, kurių gyvas darbas turi labai nedaug prasmės. Tiesa, prisiminus Twarkowskio „Respubliką“, kurioje vaidino dauguma spektaklio „QUANTA“ aktorių, galima spėti, kad jiems patiems patinka būti netradicinėse sceninėse aplinkybėse: jie linksminasi savo vakarėlyje, o publikai pateikiamas su tuo nedaug tesusijęs rezultatas. Tik „Respublika“ šiuo atveju turėjo svarbų pranašumą: žiūrovai nebuvo pririšti prie meninio veiksmo ir galėjo kada panorėję eiti pasivaikščioti, prisėsti bare, parūkyti ar pasikaitinti pirtyje.

Paradoksalu, kad nors tris iš penkių savo spektaklių Twarkowskis pastatė LNDT, kol kas didžiausia tarptautine sėkme laikomas jo Rygos dailės teatre statytas „Rotkho“. „Quanta“ taip pat turi potencialo būti kviečiamas į Europos teatrus bei festivalius – net ir ten, kur tiesioginės įtakos neturi penkios spektaklį koprodiusuojančios užsienio įstaigos. Tai yra tradicinis, didelės apimties spektaklis, integruojantis puikius aktorius ir drauge atiduodantis reikšmingą išraiškos dalį technologijoms. Kitaip sakant, tai yra teatro klasika, tenkinanti žmogiško ryšio vis labiau vengiančios visuomenės poreikius. Skamba paradoksaliai, tačiau iš tiesų taip nėra. Teatras atspindi žmones, kurie yra socialinės būtybės, todėl svarbiausia jam visuomet buvo žmonių santykių anatomija. O šiandien technologijos yra neatskiriama santykių dalis: vis daugiau jų perkeliama į skaitmeninę erdvę ir apsimetama, kad tai nieko iš mūsų neatima.

Tad „Quanta“ leidžia prisiminti, kad teatras ir kūryba tėra visuomenės prisitaikėliai. Menininkai nežino kažko daugiau, jie tiesiog išreiškia žinias išskirtinėmis priemonėmis. Jie moka kurti formą, o turinys vis tiek lieka žiūrovo atsakomybėje. O ši priklauso nuo to, prie kokių drakonų žiūrovas yra pripratęs.

Twarkowskis, daugelį vietinių teatralų sužavėjęs „Lokiu“, pateikusiu mūsų scenoje nebūtą vaizdų ir technologijų mašineriją, vėliau pakvietęs į ilgą abejotinu aktorių ir žiūrovų bendravimu grįstą reivo vakarėlį „Respublikoje“, turėtų savo sumanymais keliauti kylančia linkme.

Taip, regis, ir vyksta, kai spektakliui pasitelkiami solidūs Europos scenų koprodiuseriai (tarp jų – „Onassis Stegi“ ir „DeSingel“), o spektaklio bendra sąmata, kaip išdavė teatro vadovybė, artėja prie 400 000 Eur. Lietuvos pusė tesudaro ketvirtadalį, ir jei ši suma taip pat ką nors piktina – sveiki atvykę į meno rinką, kurioje menas taip pat kainuoja.

Tačiau koprodiuserių prisidėjimai nebūtinai žymi meno įtaigą – greičiau menininko gebėjimą užburti teatrų ar festivalių vadovus, ypač „Respublikos“ pavyzdžiu ir šio teatro gastrolėmis pasiūlant neįprastą teatrą, net labiau – teatralizuotą patirtį.

Režisierius – multimedijinio reginio išpažinėjas ir kūrėjas, žino, kad patirtis šiandien yra paklausiausia prekė. Ji jam svarbesnė už turinį ir prasmes, kurios į šį paketą neįeina. Kokia prasmė turistui milijardieriui išeiti į atvirą kosmosą? Twarkowskis prasmės nepaiso, todėl ir siūlo mums patirti bent kiek nesvarumo

„Pabusk iš tikrovės“ – šios sezono Nacionalinio teatro šūkis. Bet ar „busti į netikrovę“ yra šios dienos būtinybė, teatro kūrėjų siūlomas eskapizmas? Regis, jis suveikė: dar neprasidėjęs spektaklis ėmė gąsdinti – dėl techninių kliūčių kviesta laukti bent pusvalandį, ne nutildyti, o visai išsijungti telefonus ar įjungti skrydžio režimą. Prie patirties sėkmingai prisidėjo ir žiūrovų evakuacija iš teatro – dažnas pagalvojo, kad ir tai surežisuota (nors normaliu, nebežaidybiniu požiūriu, tokia reakcija šiandienos tikrovėje jau pavojinga).

Scenos garsai – labai stiprūs, vaizdai – stroboskopai, aštrūs blyksniai. Daug dirgiklių, kurie čia yra pagrindinė režisieriaus išpažįstamos klubinės estetikos dalis. Bet kai jie tampa svarbiausi, komunikacijai lieka nedaug vietos, jei ji apskritai įmanoma. Arba – komunikuoji kitaip. Todėl ir žodžiai ar siužetas čia pasitraukia už dūmų uždangų.

O siužetas fiktyvus: 1938 metais garsiausi pasaulio fizikai susitinka Šveicarijos viešbutyje aiškintis ne savo atrastų principų, o neprincipingo gyvenimo su buvusiomis žmonomis ir būsimais partneriais. Apie fiziką kalba, tarsi kolegos būtų pirmaklasiai: supažindina su Heisenbergo neapibrėžtumo principu, su kvantais, Schrödingerio paradoksu – kol viena veikėja ištaria „Man jau gana!“ Gana, nes tai į niekur neveda.

Gresiantis karas lieka tik fone, ir klausimas, kaip mes elgsimės, kai mus pakvies tobulinti bombas? – pats aštriausias per visą spektaklį – giliau nenagrinėjamas. Pasitraukiama iš realybės į melodraminius santykius, į narkotikus, plepalus, ir viskas dvelkia nesurežisuota nuobodybe.

Scenoje – išties graži viešbučio art deco siena (scenografas Fabienas Lédé), už kurios gyvų aktorių nesimato, todėl viską, nuo šukuosenų iki „Tiffany“ lempų, stebime tik dideliame ekrane. Kelių kamerų montažai, jų kelionės, įžambūs rakursai bando gyvinti vakarėlį, į kurį įklimpome visi, bet klipas negimsta.

Priešingai šokiui tarp kamerų ir scenos veikėjų, sinchroniškai scenos ir ekrano choreografijai bene sėkmingiausiame Twarkowskio spektaklyje „Rotkho“ Rygos Dailės teatre, čia apsistojama ties ekranu, ir visą pirmą dalį žiūrime prastą filmą teatre. Nes principas, kodėl pasirinkta tokia estetika, koks santykis tarp vaizdų scenoje ir ekrane, niekuo nepagrindžiamas, materija nekonceptualizuojama. Bet tuo ir nesirūpinama, lieka stroboskopai ir galingas garsas (ar jis tikrai mediciniškai saugus ir tinkantis širdies masažui?).

Todėl spektaklis – kaip Schrödingerio katinas: drama tarsi bandoma pateikti, bet tokia supinkliota, kad jos kaip ir nėra. Ir tai viena iš pagrindinių kliūčių istorijos įtaigumui. Dramaturgė Joanna Bednarczyk veikiau ne originaliai kuria, bet imituoja pjesės kūrimą tam tikrais metodais – bandydama sukurti mįslingumo įspūdį du ar tris vienu metu vykstančius dialogus išskaido į atskirų frazių maišalynę.

Į tiesų klausimą veikėjas niekad negaus tiesaus atsakymo, ir tai jau tampa blogos dramos kliše. Blefuojama mintis, kuri nepagaunama, tad bandoma sukurti pagal savas dėliones. Viskas regisi lyg ir svarbu, bet antroje dalyje išvirsta į banaliausią melodramą.

Kita to blankaus filmo teatre priežastis – vaidyba. Pačioje spektaklio pradžioje Floriano Illieso knygų („1913“, „1914“) pavyzdžiu pristatoma, kas vyko 1938 metais. Paskutinė frazė – mirė Konstantinas Stanislavskis. Štai ji galėjo tapti esmine nusprendžiant, kur link keliaus aktoriai. Bet panašu, kad tokio klausimo kūrėjams net nekilo, ir čia dar vienas „šriodingeris“: ar aktoriai vaidina, ar tik nuduoda, kad vaidina? Koks jų santykis su personažais, su laiku?

Nei stilizacijos, nei drastiško jos paneigimo, aktoriai, tiesiog pamiršti tame viešbutyje, bando mėgėjiškai kepurnėtis, nes režisierių domina tik fizikos ir technologijų kosmosas be jokių užuojautos kvantų. Todėl ekrane regime kadrus iš eilinio prasto lietuviško TV serialo. Aktoriams lieka mįslingai kalbėti ir nešioti gražius kostiumus, o sujungti epochas patikėta tik puikiai prikeltam Loïe Fuller „Serpantino šokiui“.

Jį Fuller pastatė 1891 m. Madison Square teatre ir Paryžiaus „Folies Bergère“ kabarete, sujungdama kinų šilko klosčių plazdėjimą su iki tol nebūtu apšvietimu ir muzika. Vaizdo ir garso sintezė būrė publiką, grynas estetinis malonumas reikalavo tik pasitelkti fantaziją, o scena įgavo abstraktų matmenį.

„Quantos“ finalas – tarsi nuoroda į šviesos ir garso jungties kilmę. Bet, tarsi to nebūtų pakakę, mums pusketvirtos valandos kalbama apie neaiškią prasmę, o kiekviena scena sureikšminama. Puiki Lubomiro Grzelako muzika augina įtampą, bet visa tai niekaip neišduoda spektaklio esmės: kodėl man tai svarbu žinoti. Tačiau plojimai ir ovacijos išduoda, kad publika, lyg XIX a. Paryžiuje, pakerėta, nes matė didį grožį kelionėje po iliuziją.

Gal kaip tik tai ir reiškia pabusti iš tikrovės.

Šios temos ryškiai atskamba šiandien, kalbant apie geopolitinę situaciją, kurios aplinkybės dažnai lyginamos su Antruoju pasauliniu karu. Trečiojo, kaip branduolinio, karo tikimybė popandeminiame būvyje gimdo ir naujus svarstymus, artimus B. Labatuto knygos keliamiems klausimams. Taip gimsta Christopherio Nolano „Openheimeris“, kurio epiškumas, pagardintas to paties režisieriaus „Inception“ (liet. „Pradžia“) fantastika, persipynęs su Bazo Luhrmano „Didžiojo Getsbio“ estetika, ataidi į „Quantos“ pasaulį, kur svarbiausios yra ne teorijos, o jas kūrusių žmonių atsitiktinės, realios ir fiktyvios sąveikos. Čia, prie visko, kas rimta, bandoma prieiti prisimenant „Populiariojo mokslo“ formuluotes, lyg antrinant serialo „The Big Bang Theory“ scenarijaus lengvumui.

Iš esmės režisierius su dramaturge sukuria savąją B. Labatuto knygos variaciją, pristatydami rašytoją – pasakotoją Patricką Wonderlandą (aktorius Martynas Nedzinskas), gudriai sukurdami jam ir Wikipedia puslapį. Jame aprašomos iki 1938 m. „parašytos“ P. Wonderlando knygos lyg atkartoja realios B. Labatuto knygos struktūrą, o iš kitos pusės nupasakoja spektaklyje girdimas personažų istorijas.

Eugenijaus Sabaliausko šviesos srautai

Veiksmas prasideda žiūrovams tik įėjus į salę, scenoje už didžiulio ekrano blyksint šviesai (dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas). Tokiu pat vaizdu jis ir pasibaigs, lyg uždarydamas trumpam pravertą laiko skylę, per kurią gauname galimybę persikelti į (ne)įvykusius 1938-uosius, kai viename Šveicarijos viešbutyje (ne)susitiko to meto ryškiausi fizikai.

Iš gaubto ekrano ir jo formą atkartojančių, tvorelę primenančių šviesos instaliacijų kuriamas scenos rėmas gali priminti ir netoli Ženevos esantį Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą. Savąsias daleles į jį po vieną suleidžia ir šokiui „užsuka“ režisierius. Iš tamsos, kaip kosmoso, išnyra baltas kvadratinis ekranas, kuriame be kitų vaizdų, išryškėja ir dvi aktorių figūros, po truputį imančios judėti, kol ima suktis šokio rimtu. Prie jų prisijungia likę atlikėjai.

E. Sabaliauskas šviesomis padeda pasakojimui ne tik išnirti iš tamsos, bet ir sukuria gyvą nespalvotos kino juostos įspūdį. Jį vėliau pakeis sodri geltona spalva apipavidalinanti ne tik mobilią scenografiją, bet ir viso spektaklio atmosferą. Ji perkels žiūrovus iš nespalvotos dokumentikos į sepijos atspalviais išmargintą paralelinę fikcijos ir faktų istoriją viešbutyje, kartais pertraukiamą „realių atspalvių“ influencerių patirtimi, taikliai perteikta Aistės Zabotkaitės (Alisa) ir Mariaus Čižausko (Bobas).

Iš daugybės įvairiausio dydžio ir skirtingų tekstūrų šviesos šaltinių kuriama E. Sabaliausko dailė vienu metu tarnauja kaip kino aikštelės apšvietimas, padalina ir įveiksmina sceną bei antrina režisieriaus ir projekcijų autoriaus pasirinktiems naktinio matymo sprendimams. Juose taip pat atsikartoja juodai baltos ir geltonos spalvų sprendimai, antruoju būdu primindami per termovizorių matomą vaizdą, aštrinantį šiandienos karo aidą.

Tarp mokslo, karo ir meno

Daugiausiai paralelių tarp atsikartojančių karo būvių rasime pirmajame veiksme. Nuo Nedzinsko personažo lažybų „ar kas nors ką nors darys?“ prasideda ir pagrindinė pasakojimo dalis, atkartojanti septynias veikėjų gyvenimo viešbutyje valandas. Skaičius septyni čia veikia dažnai. Jį matome ir pradžios ekrane, kuriame lyg stebint seną vaizdo juostą, vyksta atgalinis skaičiavimas nuo septynių. Kine naudotas sinchronizuoti garsui su vaizdu, šiame spektaklyje šis skaičiavimas tampa Ł. Twarkowskio įsivaizduojamų realybių paleidimo mechanizmu, lyg kelionės laiku startu.

Septyni yra ir dažniausiai dvejais kauliukais išridenamas skaičius, taip pat – priešingų kauliuko sienų suma. „Dievas nežaidžia kauliukais“, – žymią Alberto Einsteino citatą panaudoja ir B. Labatutas ir „Quanta“ kūrėjai. Žaidimas, tikimybės, matematika, paklaida, paprasčiausias atsitiktinumas ir chaosas domina tiek mokslininkus, tiek menininkus. Tokius kauliukus mėto ne tik spektaklio personažai, bet ir pats režisierius.

Menas kaip ginklas

Sekant meno ir mokslo jungtimi, spektaklyje pasirodo legendinė šokėja ir šviesos iliuzijų autorė Loïe Fuller. Pirmą kartą matoma blyksniu ekrane, vėliau – aktorių tekstuose, o pabaigoje per gyvai A. Zabotkaitės atliekamą kompoziciją (choreografas – Pavełas Sakowiczius). Kartu su E. Sabaliausko šviesų partitūra (jei už „Quantą“ dailininko nepastebės „Auksinių scenos kryžių“ komisija, teatro istorija negalės to paaiškinti) sukuriama viena įspūdingiausių spektaklio scenų. Staiga prieš žiūrovų akis atgyja istorinis filmuoto šokio kadras, kuriame susipina visos mokslininkų apmąstomos galimybės ir atsitiktinumai, forma ir materija, o užburiantis vaizdas iš tiesų panaikina laiko pojūtį. Menas, kaip ir mokslas, gali būti fizikos dėsnius keičiantis ginklas.

Į tai dėmesį atkreipia ir režisierius, apie laiko reliatyvumą, paralelines tikroves kalbantis klasikinės architektūros scenoje. Teatro aikštelėje laikas taip pat neegzistuoja ir tuo pat metu jame susiduria visos įmanomos laiko juostos. „Quanta“ dramaturgijoje ir formoje gausu, net sprangu, temų, sąsajų, citatų ir populiariojo mokslo įkvėpimų, į šoną nustumiant, rodos, patį teatrą.

Suprantama, jog ši komanda nesitaiko į tradicinius sceninės kūrybos modelius, kaip sakė pats režisierius, jam svarbiausias yra poveikis žiūrovo pasąmonei, tuo pat metu sąmoningai siekiant atsisakyti linijinio pasakojimo. Bėda ta, kad besirenkant nuolatines pasakojimų ir laiko kilpas, vietoje tiesios linijos paprasčiausiai grįžtama į žiedinę struktūrą. Lyg teatrinę prozą iškeitus į poeziją.

Nutolę aktoriai

Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius, Airida Gintautaitė, Rimantė Valiukaitė, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Vainius Sodeika, Algirdas Dainavičius ir Arūnas Vozbutas – dar nepaminėti šiame tekste aktoriai kuria realius ir kūrėjų išgalvotus personažus. Jų esatis, nors taip artimai transliuojama įvairiais kamerų rakursais, labiausiai save reiškia tekstais, kurie kartais atsikartoja vieni kitų lūpose, skirtingose situacijose ir skirtinguose laikuose, taip sukurdami patį laiką. Jie yra šio laikino ir iš esmės fiktyvaus spektaklio pasaulio kvantai, kurie tai susijungia, tai išsiskiria, kurdami didelius ir mažus pasaulius, realias ir išgalvotas istorijas, komentuodami ir pasirinkdami realybes. Kaip ir su dalelytėmis, – mes vienu metu žinome tik vieną jų buvimo vertę, tačiau už uždarų durų, nematomi, jie staiga tuo pat metu ir praranda ir įgauna savo būties realumą.

Visgi kalbėti apie atskirus vaidmenis būtų sunku. Bandydami priešais kameras daugiau būti, nei vaidinti, aktoriai atrodė pernelyg prislopinti. Pirmajame veiksme tam antrino ir prastokas garso lygių suvedimas, – tekdavo kliautis angliškais subtitrais. Visgi pasirodymo prasta vaidyba pavadinti negalėčiau. Viskas, kas vaidyboje atrodė nenatūralu, kilo iš pačių tekstų. Ne pirmą kartą galima pastebėti, kaip dirbant su tarptautinėmis komandomis, kartais pritrūksta „vietinės ausies“, ar tai būtų atlikimo kalbą žinantis dramaturgas, ar konsultantas iš šalies, galintis objektyviai pajausti gyvo teksto skambesį.

Nuovargio mechanika

Daugeliui, tikiu, nepadėjo premjerinis nuovargis, palaužęs visų pirma pačią scenos techniką. Pirmąjį vakarą sėkmingai spektaklį pradėti pavyko valanda vėliau, nei numatyta, o antrąjį – žiūrovams teko evakuotis dėl suveikusio evakuacijos įspėjimo. Neslėpsiu, jog stebint spektaklį rugsėjo 13 d., neapleido jaudulys, jausmas, lyg LNDT sudėtas spektaklis braškėtų per siūles ir neplyštų tik atsitiktinumo dėka. Tai nepadėjo įsijausti ir išjausti sceninio vyksmo, nors į jį visuomet grąžindavo kompozitoriaus Lubomiro Grzelako darbas, – lyg pilno metro juostai sukurtas garso takelis nepalikęs garsinio audinio skylių. Lygiai kaip ir stilistiškai tolygūs ir personažus kurti padėję Svenjos Gassen kostiumai. Tiesa, išlydėjimas į pertrauką su fejerverkų / karo sprogmenų garsais pasirodė kiek perdėtas baksnojimas į žiūrovo „poilsio privilegiją“.

Finale sunku nusakyti jausmą po „Quanta“ spektaklio, išskyrus begalinį dėkingumą didžiulei techninei ir aptarnaujančio personalo komandai, padariusiai viską, kad spektaklis visgi įvyktų. Turinio sluoksnių gausybė neleidžia nuobodžiauti analizuojant, tačiau negali pamiršti nuobodulio jausmo pačiame trijų valandų trukmės reginyje. Viskas, apie ką daugiausiai norisi kalbėti, yra dramaturginė ir sceninė formos, jų įvairovė, tačiau vis persekioja jausmas, jog būtent jos „pavogė“ aktorius.

Atsitraukus nuo ekranų vis aplankydavo jausmas, kad pati scena pernelyg statiška, mokslinių ir filosofinių tekstų lavinos imdavo migdyti, skambėdamos kaip deklamacijos. Manau tai, kas patį režisierių labiausiai sužavėjo šiame procese, buvo neaprėpiamų kontekstų platybės, kurioms atitenka daugiau dėmesio, nei bandytiems kurti žiūrovų pojūčiams, ar vaizduojamų mokslininkų žmogiškiesiems potyriams. Kuo daugiau norėta sudėti, pasakyti ir parodyti, tuo mažiau prasmės tame išliko. Limbo būsena, apėmusi po spektaklio, šiuo atveju nėra pats geriausias įvertinimas. „Nemaišykime mokslo su politika“, darkart aktualizuodami karo temas ironiškai spektaklyje sako veikėjai. Įdomu, kaip pavyks toliau meną su mokslu, „Quanta“ pradėtoje trilogijoje, maišyti režisieriui.