Justinas Marcinkevičius. KATEDRA

Jei turi Dievo dovaną, turi ir problemą

Aira Tumėnaitė, Teatrai.lt, 2014-11-18

Oskaras Koršunovas pastatė draminį spektaklį ,,Katedra” pagal Justino Marcinkevičiaus paskutiniąją trilogijos dalį. Žodį “drama” šis pastatymas išpildo visu šimtu procentu. Kūrinys sudėtingas, slegiantis, sunkus. Toks kurio tikrai nepavadinsi lengva pramoga.

Scenoje kuriamas niūraus, tamsaus, ūkanoto, purvino Vilniaus vaizdas. Miesto, kuriame rodos nėra nieko tyro – geidulių nevaldantys kunigai, tikėjimą praradusios vienuolės, girtuokliai, idealais nebetikintys jauni žmonės ir lengvo elgesio merginos. Puolę žmogystos, kurie netekę katedros – neteko tikėjimo, o netekę tikėjimo - neteko ir savęs. Kad vėl būtų atgaivintas tikėjimas – reikalinga Katedra.

Pagrindinė spektaklyje vystoma tema – kuriantis žmogus ir jo kančia. Ne kartą reginio metu akcentuojama, kad talentas tai ne tik dovana, bet ir našta. Sunkus kryžius, kurį tenka nešti dėl galimybės save įprasminti. Menininkas norėdamas statyti, deja, turi kažką ir griauti. Šiuo atveju, savo idealus, santykius, socialinį gyvenimą, asmenines nuostatas. Tuomet gyvenimas ir kūryba tampa chaotiška, atsidūrusi zenite, ji visa jėga krenta žemyn. Visuomet nepalaužiamai tikėjęs, jis pradeda abejoti. Viena akimirką jis kūrybinėje ekstazėje, kitą – visiškai apimtas apatijos. Ir šedevras, kurį jis taip garbino, tampa jo paties slegiančių paminklu ir neapykantos objektu.

Svarbi ir socialinio gyvenimo tema – būdamas sėkmingas, jis turi susitaikyti su mintimi, jog draugai atsuka nugarą, žmonės ima šnabždėtis ir šmeižti jo talentą. Paguodos belieka ieškotis tik seno girtuoklio kompanijoje. Be to, jau ir taip sunkią talento naštą papildo ir visuomenės lūkesčiai bei spaudimas. Katedros kūrėjas turi įprasminti ne tik vyskupo ir savo ambicijas, tačiau ir visos liaudies. Katedra turi tapti kiekvieno namais, vienybės simboliu, pamatais, ant kurių kiekvienas katalikas galėtų statyti savo katedrą. Didžiausias paradoksas tas, jog Dievo namai gimę iš gobšumo, tuštybės, melo ir intrigų, įprasmina  grožį, tiesą ir tikėjimą…

Keliamas filosofinis klausimas, į kurį atsakymo nėra – vis dėlto kūrėjas yra laisvasis ar vergas? Kiekvienas menininkas priklauso nuo kažkieno kito malonės, leidžiančios realizuoti savo kūrybą. Draugams, kurie prikaišiojo Laurynui dėl pataikavimo vyskupo įgeidžiams, jaunasis architektas taip pat primena, jog jie lygiai tokie patys pakalikai. Tik darbų vykdytojai, priklausantys aukštesniam, galingesniam ponui. Vis dėlto, draugų pakurstyta mintis apie tai, jog jis tik marionetė vyskupijos rankose, uždega maišto žiežirbą Lauryno galvoje, kuri netrunka įsiliepsnoti.

Įdomiai pateikiamas santykis tarp kūrėjo, kuris tarnavo bažnyčiai (tapo tuo, kuo yra tik bažnyčios dėka) ir asmeninių interesų. Įsižiebia konfliktas. Laurynas įtūžta sužinojęs, kad jo mylima mergina nusprendė tarnauti Dievui.  Lyg ir suprasdamas savo egoizmą ir tai, kad jis privalo atiduoti merginą į Dievo rankas,  išsižadėti savo meilės jam vis dėlto sunku. Tūžmingo vyskupo pamokslo scena buvo tokia įspūdinga, jog privertė ilgam sulaikyti kvėpavimą. Monologas buvo pasakytas su tokiu įsijautimu ir ekspresija, kad norėjosi pačiai šokti nuo kėdės ir keliais eiti aplink teatrą. Galiausiai, vėl pasitvirtina faktas, kad ir su kuo tektų kovoti, sunkiausia kova yra su pačiu savimi. Tai puikiai įprasmina šią kovą pralaimėję vyskupo ir Lauryno draugo Povilo personažai.

Sekantiems O. Koršunovo kūrybą, scenografija gali pasirodyti kažkur matyta. Iš atminties iškyla atsikartojantys ,,Išvarymo”, ,,Vasarvydžio nakties sapno” ir kitų spektaklių fragmentai. Nepaisant to, dekoracijos čia suspindi naujai – groteskiškos kabančios grandinės sėkmingai išpildo tiek kartuvių, tiek stipraus lietaus iliuziją. Gražiai žaidžiama su apšvietimu, puikiai padedančiu atskleisti kuriamą nuotaiką. Scenos pažiba tampa iš grandinių pastatyta kolona, prie kurios prisiliečia daugiau ar mažiau visi veikėjai.

Itin didelius pagyrimus norisi skirti kostiumų kūrėjai, kuri originaliai ir skoningai gebėjo perpinti šiuolaikinį stilių su pjesės laikmetį atspindinčiomis mados tendencijomis. Rūbai kalba apie visai kitus laikus, tačiau neabejoju, jog daugelis ir šiomis dienomis juos visai norėtų turėti savo spintoje.

Spektaklį tikrai verta pamatyti. Sudėtingų dialogų gausa, širdį draskanti drama (galbūt vietomis kiek perspausta), šaižūs garsai, sunki scenografija bei muzika, šį spektaklį paverčia labiau slegiančiu, nei išlaisvinančiu kūriniu. Bet kartais to žmogui ir reikia. ,,Katedra” turi nusėsti ir susigulėti. Tikėtina, kad galite išeiti iš spektaklio nusivylę ar suirzę, tačiau grįžtant mintimis į salę, pradės darytis aiškiau, ką kūriniu norėjo pasakyti režisierius ir apie kokią, kiekvieno savyje statomą katedrą, jis kalbėjo. Ir lyg būtų viskas minučių tikslumu suplanuota, užvėrus teatro duris ir išėjus į tamsią gatvę, mane pasitinka didingi Vilniaus katedros varpai...

Rekomenduojama: ypatingai tiems, kurie turi platesnį kontekstą apie pjesės laikmečio įvykius.

Nerekomenduojama: tiems, kurie tikisi neįpareigojančios ir lengvos pramogos.

Aira Tumėnaitė / Teatrai.lt

J.M. Katedra O.K.

Konstantinas Borkovskis, „Menų faktūra“, 2012-12-17

Įpusėjus teatriniam sezonui turime ir svarbiausią sezono įvykį. Jau nuo rugpjūčio prie Nacionalinio dramos teatro Vilniuje durų kabančios afišos skelbė, kad baigiantis metams čia išvysime Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Katedra", pastatytą režisieriaus Oskaro Koršunovo. Tuomet iš nuostabos užgniaužė kvapą, bet tuo vienkartiniu užgniaužimu žinios poveikis teatro meno gerbėjo organizmui tąsyk ir apsiribojo. Pats spektaklis, kurio premjera suvaidinta lapkritį, žadino visai kitokias mintis.

Pirmiausia dauguma recenzentų, pamatę spektaklį, lengviau atsiduso (čia tenka su jais beveik sutikti). Jokio išsityčiojimo iš klasikinio teksto, jokio „palaikų niekinimo" ar kitų šventvagystės apraiškų (kurių atseit buvo galima tikėtis iš O.Koršunovo) čia nėra. Visi su palengvėjimu konstatavo, kad šįsyk garsusis mūsų scenos „maištininkas, šokiruotojas, keikūnas, chuliganas ir skandalistas" (kiekvienu šių epitetų bent sykį jį yra apdovanoję mūsų teatro kritikos autoritetai) O.Koršunovas išsižadėjo savo „ydingų manierų" ir pastatė „Katedrą" „taip, kaip ji parašyta".

Atrodo, visi darniai apsidžiaugė, jog pagaliau mūsų teatro enfant terrible subrendo, apsiramino, surimtėjo ir (to niekas garsiai nesako, bet galima įskaityti tarp eilučių) pagaliau tapo tuo, kuo anksčiau ar vėliau atseit privalėjo tapti, - režisieriumi konformistu! Kaip teatralas, nuo pat pradžių įdėmiai stebintis O.Koršunovo kūrybą, autoritetingai reiškiu savo didžią nuostabą, kaip įmanoma sugebėti taip visiškai nepažinoti ir nesuprasti O. Koršunovo ir nesuvokti jo kūrybos, kad rastųsi tokie teiginiai?

Kad įsitikintum tokios nuostabos prasmingumu, pakanka prisiminti 20 metų senumo įvykius, kai tos pačios, tuomet Akademinės, rampos šviesoje pasirodė O.Koršunovo spektaklis Sigito Parulskio „P. S. byla OK". Šių žodžių autorius buvo liudytojas, kaip po to Teatro sąjungoje susirinkusi kritikos autoritetų „konklava" varė į kampą Akademinio dramos teatro vadą Rimą Tuminą už tai, kad šis leido jo vadovaujamame teatre pasirodyti tokiam pasibaisėtinam, šokiruojančiam ir šventvagiškam spektakliui. (R. Tumino garbei liudiju, kad tuomet jis gynė jauną režisierių). Iš viso to darnaus vyresnės kartos teatrologų inkvizicijos choro išsiskyrė vienintelis balsas, ir jis priklausė Danai Rutkutei. Jos tuomet ištarti žodžiai apie spektaklį „P. S. byla OK" kaip apie vieną gražiausių to laikotarpio mūsų teatro reiškinių jau tapo chrestomatiniais.

Ir štai po 20 metų vėl matome stipriai dešimtmečių nugairintą, bet tokią pat fantastišką D. Rutkutę per J. Marcinkevičiaus „Katedros", kurią pastatė O. Koršunovas, premjerą (ir šįsyk, kiek teko skaityti, vėl sulaukta jos pritarimo). Ar tuomet, prieš du dešimtmečius, kas nors galėjo įtarti, kad taip susiklostys įvykiai? Tikrai ne. Bet kas užgins padaryti prielaidą, kad būtent tų kelių geranoriškų tąsyk kritikės ištartų žodžių pakako, kad įvyktų būtent tai -O. Koršunovo triumfas pagrindinėje visos Lietuvos dramos teatro scenoje?

Čia pabrėžtinai sąmoningai vartojamas žodis „triumfas", o ne „revanšas". Revanšistinė retorika nepriimtina, kai kalbama apie dviejų dešimčių metų ir kelių dešimčių spektaklių įvairiose scenose, platumose, įvairiuose teatruose ir žanruose, patirtį. Apie ištisą nugyventą kūrybinį likimą. Jeigu ne ta, prieš 20 metų spektaklį „P. S. bylą OK" pasmerkusi „fariziejų konklava", kaip tuomet būtų susiklostęs režisieriaus O. Koršunovo likimas?

Šito mes niekada nesužinosime. Galima netgi teigti, kad jis būtų apskritai nesusiklostęs, ir toji trauma, kurią tuomet patyrė pradedantysis režisierius O. Koršunovas, buvo jam tik į naudą. Bet nepaisydamas gyvuojančios kitokios nuomonės, manyčiau, kad teatrinė „diedovščina" (žr. sovietinės kariuomenės žargono žodynėlį) mūsų teatre jaunam talentui subręsti ir sustiprėti nėra nei privaloma, nei pakankama sąlyga. Turime ir visai priešingų pavyzdžių - antai Eimuntas Nekrošius, kurį savajame Jaunimo teatre jo šeimininkė Dalia Tamulevičiūtė, užuot ujusi ir terorizavusi, visaip puoselėjo ir rėmė. Ir ką dabar turime? Gal genijų?

Mes, lietuviai, labai šykštime žodžio „genijus" saviems talentingiausiems amžininkams (ko jiems nešykšti užsieniečiai). Užtat mes kažkodėl garbiname tuos, kurie palieka mūsų pasaulį. O. Koršunovas ir šioje plotmėje savąja „Katedra" sukūrė ypatingą gairę mūsų kultūros istorijoje. Mat ligi šiol turėjome „gyvą klasiką" Justiną Marcinkevičių ir jo draminę trilogiją: „Mindaugas", „Katedra", „Mažvydas". Kad jis klasikas, visiems buvo aišku jau labai seniai, bet to tautiško savęs ir viso, kas sava, menkinimo instinkto vedami visuomet jo vardą rašėme trumpindami - „Just." - taip pabrėždami, kad mūsų kelių kuklių (pasaulinės kultūros kontekste) teatriukų apyvartoje retkarčiais šmėsčioja dar vienas dramaturgas Marcinkevičius su ta pačia vardo santrumpa - „J." Ir kad atseit nebūtų maišaties, ir kad visi matytų, jog pas mus visi lygūs - ir talentingi gyvi klasikai, ir tie, kam Dangus talento tik šykščiai pabarstė - va, tokią proletarinę lygiavą talentų plotmėje deklaravo tas ritualinis trumpinys „Just." (o kodėl buvo vartojamas trumpinys „Just.", o ne „Juoz.", irgi aišku: proletarinė lygiava visuomet pirmiausia menkina tuos, kurie turi daugiau).

Bet dabar sulaukėme laikų, kai turime nebe „gyvą klasiką Just. Marcinkevičių", o tiesiog lietuvių literatūros ir dramaturgijos klasiką J. Marcinkevičių. Peržengta labai svarbi riba mūsų kultūros istorinėje sąmonėje - tokia pati, kokią kadaise peržengė britų tauta, suvokusi, kad turi klasiką Williamą Shakespeare´ą, prancūzų -Moliere´ą, rusų - Antoną Čechovą, ir t.t. Ir to mūsų kultūrinės sąmonės lūžio įgyvendintojas yra O. Koršunovas su savuoju J. Marcinkevičiaus „Katedros" pastatymu - garbė jiems abiem ir šlovė!

Paradoksas tas, kad šis faktas, suvoktas plačiosios publikos ar ne, egzistuoja savaime ir viską lemia. O ar daugiau, ar menkiau pavyko pats spektaklis - šiuo atveju lyg ne tiek ir svarbu. Savaime suprantama, labai nesinorėjo, kad iš klasikinio kūrinio būtų pasityčiota, kad iš jo būtų padaryta parodija, bet to ir negalėjo įvykti. Per tuos du dešimtmečius O. Koršunovas tapo visame pasaulyje pripažintu aukščiausio lygio teatro profesionalu, virtuoziškai valdančiu visas šio meno materijas ir subtilybes. Tad jo rezultatas negalėjo būti anachroniškas, jis neišvengiamai turėjo būti organiškas. Kaip ir triumfas.

Kita vertus, ir tos savo „misijos" suvokimo ribose režisierius turėjo pakankamai platų pasirinkimą, kurio visiškai pakako, kad nebūtų priverstas atsižadėti kertinių savo kūrybos principų ir metodo. Todėl niekaip neįmanoma sutikti, kad O. Koršunovas šiame spektaklyje lyg ir atsižadėjo pats savęs. „Katedrą", skirtingai nuo senosios pastatymų patirties, O. Koršunovas pastatė ne kaip minties bei poetinio žodžio dramą, o kaip aistrų ir ritmų melodinę istoriją. Senųjų laikų pakylėtą retorišką romantizmą pakeitė naujasis atakuojantis, provokuojantis, anti-sentimentalus romantizmas. Socialinio teatro skambesys, pasirodo, buvo užkoduotas J. Marcinkevičiaus pjesėje, o O. Koršunovas dėl savojo metodo šį potencialą pavertė realybe.

Vytauto Narbuto dekoracijoje slypi daugybė galimybių, jų pakaktų ir keliems vaidinimams. Galingiausias įvaizdis - žvangančių grandinių „lietus" - spektaklio „P. S. byla OK" dailininko Žilvino Kempino scenografijos „sugeležėjusi" variacija. Kompozitoriaus Antano Jasenkos itin konkreti romantiška spektaklio muzika dominuoja tiek, kad lemia viso reginio žanrą, darydama jį artimą oratorijai. Čia pasireiškia ir O. Koršunovo mokytojo Jono Vaitkaus meistrystės įtaka, kas visam reginiui suteikia papildomo įtaigumo ir svarumo.

Vilniaus Nacionalinio dramos teatro naujausias spektaklis J. Marcinkevičiaus „Katedra" jau tapo svarbiu ir šio teatro, ir visos mūsų kultūros reiškiniu. O ar taps šis spektaklis esminiu etapu O. Koršunovo kūrybinėje biografijoje? Drįsčiau teigti, kad tai jau nėra perdėm svarbu.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Katedrą nešiokimės savo širdyje“

2012-11-30

Cituojame prasmingus Jos Ekscelencijos žodžius, išsakytus Prezidentės Facebook anketoje š.m. lapkričio 30-ąją aplankius „Katedrą“:

„Ką tik grįžau iš Nacionalinio dramos teatro, kur žiūrėjau „Katedrą“. Meilė Tėvynei, laisvei ir kūrybai, įprasminta Justino Marcinkevičiaus dramoje, nuostabiai atskleista ir naujame talentingojo režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje. Nepamirškime Katedros. Ne tik gėrėkimės ja, praeidami pro šalį, bet ir visada nešiokimės ją savo širdyse. Tai vienas didžiausių mūsų laisvės, stiprybės ir Lietuvybės simbolių.“

O.Koršunovas, pastatęs „Katedrą“, pademonstravo aukštąjį meną

Snieguolė Dovidavičienė, Alfa.lt, 2012-11-30

„Menininkas jaučia, kada jam pavyksta. Kadangi Oskaras po spektaklio šypsojosi, juokavo, visi suprato, kad jis laimingas. Kad jam pavyko pastatyti visiems puikiai žinomą pjesę ir realizuoti savo sumanymą“, – pastebi su garsiausiu jaunosios kartos režisieriumi O. Koršunovu po jo spektaklio „Katedra“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre bendravęs Seimo narys, žurnalistas, jaunystėje – teatro kritikas Valdas Vasiliauskas.

Jo žodžiasi tariant, režiseriui pavyko parinkti aktorius, kurie dirbo scenoje kaip ansamblis; nors pjesė nėra pati sceniškiausia, vaidinti ją buvo sunku, bet aktoriai su užduotimi susidorojo. V. Vasiliauskas pastebi, kad O. Koršunovas atsigrežė į lietuvių dramaturgiją ir pademonstravo jai didžiulę pagarbą.

„Maištininkas Oskaras“ pagaliau subrendo?

Norite pasakyti paseno? Ne. Jis atėjo į teatrą subrendęs. Tiesiog smagu buvo matyti, kad jis keičiasi, nesikartoja. Galbūt nurimo?

Pamatyti nurimusio maištininko rinkosi įvairių kartų žmonės...

Manau, kad vakar į Nacionalinį dramos teatrą susirinko tikras tautos elitas – kelių kartų kultūros, meno, politikos, verslo žmonės. Salėje sėdėjo šviesios atminties poeto J. Marcinkevičiaus žmona su dukromis, teatro kritikė Dana Rutkutė, kažkada rašiusi įspūdingas recencijas apie pirmąjį „Katedros“ pastatymą, mačiusi kaip scenoje dirba A. Rosenas. Aktorius Tomas Vaisieta su dukra Ginvile Vaisietaite. Nelengvas dienas išgyvenantis paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius su žmona Janina. Juokavome, kad jis čia atėjo ieškoti būsimo kultūros ministro. Meno mecenatai verslininkai Darius Mockus, Ignas Staškevičius, Audrius Pauža...

Verslininkai ir meno žmonės? Ko tikėjosi vieni ir kiti? Ir kaip buvo nusiteikę?

Manau, kad šitoje situacijoje svarbūs du dalykai. Vienus atvedė prisiminimai apie 1971 metais pastatytą „Katedrą“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko šviesios atminties aktorius Arnas Rosenas. Nors tas spektaklis buvo kelis atnaujintas, tačiau tokio įspūdžio vėliau nesukėlė. Šį kartą atsitiko skandalingas dalykas dėl vienos paprastos priežasties – susitiko Justinas Marcinkevičius ir Oskaras Koršunovas, o tai jau skandalas. Skandalinga sąjunga, kurios laukė jaunesnės kartos atstovai. Nuostabiausia, kad tabu scenoje nepripažįstantis O. Koršunovas išsaugojo kiekvieną J. Marcinkevičiaus poemos eilutę, nė vienos nesudarkydamas ir parodydamas didžiulė pagarbą autoriui. Spektaklis išėjo polifoniškas, scenoje matėme įvykį.

Kaip ir salėje, taip ir scenoje buvo kelios aktorių kartos – nuo pagrindinio vaidmens atlikėjo, aktoriaus Mariaus Repšio – netikėtai neaukšto, nemonumentalaus artisto, jo kolegos aktoriaus Ainiaus Storpirščio (Lauryno draugas), iki vyresnės kartos aktorių Arūno Sakalausko, Dainiaus Gavenonio, Ramučio Rimeikio, Dariaus Meškausko, Nelės Savičenko. Savo meistriškumu pritrenkė aktorius Saulius Bareikis, vaidinęs aklą smuikininką ir tapęs spektaklio atradimu. Reikia pamatyti, ką jis išdarinėja grodamas smuiku ir pats tapęs scenos instrumentu; iš epizodinio vaidmens jis sukūrė šedevrą. Kartu su juo vaidinę aktroriai grojo kaip gyvas orkestras. Tai – aktorinio meno viršūnė.

Jūs – buvęs teatro kritikas, žurnalistas, dabar - Seimo narys. Ar Jūsų požiūris į meną, teatrą pasikeitė? Galbūt spektaklį žiūrėjote atsakingiau, labiau ėmėte viską į širdį?

Nesvarbu, kas aš esu, bet kai aš atsisėdu į teatro kėdę, pasijuntu meno žmogumi. Neblogai prisimenu šią pjesę. Tai – tarytum pasakojimas apie mūsų dienas: nykstantis Vilnius, ant pažeistų pamatų statoma Katedra – mūsų kultūra. Griūvanti Katedra... Spektaklis – apie jau buvusį mūsų valstybinės griuvimo laikotarpį, tuo pačiu kelintis daug abejonių dėl mūsų valstybės ateities. Ant kokių pamatų ji statoma – ant tiesos, ar ant melo?

Kas nutiko per 20 nepriklausomybės metų? Mūsų valdžios žmonės nustojo domėtis kultūra. Iš naujai susiformavusios Seimo opozicijos mačiau tik Arvydą Vidžiūną su žmona ir dar keletą. Nesistebėkime, kad tų politikų kalba tapo tribūniška, be dvasinių šaknų, nors jie ir iš kultūringų šeimų.

Kokia nuotaika tvyrojo salėje spektaklio metu? Žmonės buvo nuščiuvę, susimąstę, supykę?

Nors spektaklis buvo nelengvas, ilgas, tačiau salėje nesigirdėjo nė menkiausio krebždesio. Žmonės žiūrėjo susikaupę. Spektakliui pasibaigus nugriaudėjo ovacijos.

Ar šį spektaklį verta vežti į užsienyje? Ar užsienio žiūrovai supras, ko tie lietuviai taip sielvartauja?

Supras. Nes O. Koršunovo teatro kalba – universali. Spektaklis labai stiprus meniškai. Parengti puikūs vertimai į anglų, vokiečių, rusų kalbas.

Galite vienu sakiniu nusakyti šitos pjesės, spektaklio esmę?

Kūrėjas ir jo kūrinys yra vientisas, o papasakota istorija daugeliui mūsų taps pretekstu susimąstyti. O. Koršunovas pademonstravo aukštąjį meną, kurį kuria senokai. Sofoklis ir Williamas Shakespearas – nuostabi draugija Justinui Marcinkevičiui.

Katedros griuvėsių tamsoje - asmenybės ir masė

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2012-11-30

Kodėl turėtume atstatyti Katedrą?

Andrius Jevsejevas, „Lietuvos rytas“, 2012-12-01

50-asis „Katedros“ rodymas. Interviu su Mariumi Repšiu

Daiva Šabasevičienė, 2015-06-02

Šiandien Lietuvos nacionaliniame dramos teatre penkiasdešimtąjį kartą bus suvaidinta Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, kurią 2012 m. režisavo Oskaras Koršunovas. Tai vienas iš kūrinių, sudarančių šiandienos Nacionalinio dramos teatro „aukso fondą“. Taip yra ne vien dėl neatslūgstančio žiūrovų srauto, bet ir dėl to, kad spektaklio temos reikalingos jį kuriantiems žmonėms. „Katedra“ visais sunkiausiais tautos išlikimo momentais bus vienas iš rimčiausių dvasinių ramsčių, praplečiančių ne tik poetinio žodžio funkcijas šiuolaikiniame teatre, bet ir leidžiančių per konkrečius menininkus suprasti kuriančio žmogaus akistatą su tikrove. 

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

O. Koršunovas, šiam darbui pasikvietęs savo kartos kūrėjus, ne tik naujai perskaitė „Katedrą“, bet ir siekė per juos suvokti Lauryno, kaip savo amžininko, situaciją. Spektakliui švenčiant reikšmingą sukaktį, teatrologė Daiva Šabasevičienė apie „Katedrą“ kalbasi  su pagrindinio – Lauryno – vaidmens atlikėju aktoriumi Mariumi Repšiu.

Ką Tau reiškia penkiasdešimtas spektaklis – daug ar mažai?

Tai yra daug. Vakar suskaičiavau, kad vaidinant šį spektaklį scenoje praleidau daugiau nei šešias paras. O išbūti tokioje intensyvioje emocinėje būsenoje nėra taip paprasta. Todėl tai yra visomis prasmėmis labai daug. Tuo labiau, kad ne visi spektakliai tiek sulaukia, ir dar pilnose salėse. Dar nė karto nebuvo pustuštės salės, o tai reiškia, kad žmonėms reikia šio spektaklio.

O kas pasikeitė Tavyje per šį laiką?

Daug kas manyje pasikeitė. Kartais atrodo, kad „Katedrą“ baisu vaidinti, nes kitaip mąstau, kitaip daug ką suprantu... Bet Oskaras Koršunovas vienaprasmiškai palaiko visus pokyčius, sakydamas, kad tai tik į naudą. Aišku, aš jau nesu tas jaunuolis, kokiu buvau beveik prieš ketverius metus, gal dar daugiau subrendau, dėl to ir „Katedra“ kitaip vaidinasi.

Laurynas Gucevičius (1753–1798) – labiausiai išgarsėjęs XVIII a. Lietuvos architektas. Dėl klasicistinių jo kūrybos nuostatų, ryškiausiai atsiskleidusių Vilniaus rotušės ir Vilniaus katedros projektuose, šiandien Lietuvos sostinė tituluojama Šiaurės Atėnais. Tačiau su režisieriumi šį herojų jūs siekėte nuo pjedestalo „nukelti“.  

Nors šiame kūrinyje tekstas labai daug ką diktuoja, stengėmės kiek įmanoma įžeminti sakomas tiesas.

Jums režisierius ne kartą priminė: „Katedrą reikia statyti nuolatos.“

Juk Katedra yra utopija, kurios turbūt ir neįmanoma pastatyti. Bet ją būtina statyti, nes jeigu nestatysi, tai daugiau nieko ir neliks. Neliks dėl ko gyventi šiame pasaulyje.

„Katedrą“ sunku vaidinti. Aš režisieriui sakau: „Tai kad nėra pasaulyje teisybės. Vyksta karai, Ukrainoje žūsta žmonės, visas pasaulis tą žino, bet nieks nieko nedaro. Lietuviai to karo bijo tik dėl to, kad Ukraina arčiau mūsų, bet jeigu karas vyktų kokioj Kinijoj, tai nė vieno nejaudintų“. O Koršunovas man atsako: „Tai šią situaciją ir vaidink“.

Kaip manai, ar per šį laikotarpį Lietuvoje pasikeitė visuomenė?

Ne. Gal nepablogėjo, bet ir nepagerėjo. Todėl ir šis spektaklis, ir jo pati idėja šiandien labai reikalingi.

Oskaro spektakliai labai dinamiški, paslankūs. „Katedra“ kaitos prasme – bene konservatyviausias.

Taip, jis keičiasi mažiausiai. Netgi vaidinant Shakespeare‘ą, režisierius leidžia daugiau improvizuoti. Manau, ir pats Shakespeare‘as, rašydamas „Romeo ir Džuljetą“, galvojo apie aktorius, galinčius šiame kūrinyje improvizuoti. „Katedra“ – rimtas, stabilus kūrinys.

Per šiuos kelis metus Nacionaliniame dramos teatre sukūrei nemažai naujų vaidmenų. Kokią vietą tarp jų užima Lauryno vaidmuo? Ar šie vaidmenys – atskiros, autonominės „respublikos“, nedarančios viena kitai įtakos?

Tikiuosi, kad pamokos, įgytos repetuojant Eimunto Nekrošiaus „Borisą Godunovą“, padės vaidinti ir „Katedroje“. Ypač sakyti patį tekstą. Vaidinant penkiasdešimtąjį spektaklį aš apie tai pagalvosiu. Nekrošius išmokė mane suprasti, atverti Aleksandro Puškino tekstų prasmes, netgi nebijoti šiek tiek patoso. Kartais tekstą reikia kilstelti virš buitinio lygmens. Kartais reikia, kad jis tiesiog skambėtų. Repetuojant Nekrošius sakydavo: „Vaidink pilnai“, „vaidink plačiai“. Galvoju, tai turėtų padėti ir „Katedrai“.

Kas yra aktorinė branda?

Ir gyvenimiška, ir sceninė patirtis, kuomet scenoje esi prabuvęs daug valandų.

Grįžtant prie Lauryno, kokį Tu jį matai šiandien?

Bent jau šitoje pjesėje man Laurynas yra kaip mitologinė būtybė. Aš jį lyginu su Prometėju. Kodėl Laurynas neša tą šviesą ir kovoja kaip Prometėjas? Jam grasinama mirtimi, bet jis savo tiesos laikosi.  

Kaip Tu ruošiesi šiam vaidmeniui?

Atradau įdomų dalyką: apie keturiasdešimt minučių bėgu krosą ir kartoju tekstą. Toks mano susikaupimas. Tai labai padeda.  

O kas būna, kai ateini į teatrą?

Man tą dieną, nuo pat ryto būna labai baisu, neramu, o kai suvaidinu, – labai gera.

Ne kartą žiūrovai nusistebėjo, kad „Katedra“ ir „Išvarymas“ vaidinami vienoje scenoje. Ar Vandalas su Laurynu „bendrauja“?

Jie draugai: valgo prie vieno stalo, dalinasi vienu puodeliu ir viena lėkšte, laužia tą pačią duonos riekę...

Tai šiuo atveju Tu kalbi apie save?

Apie juos abu.

O vaidinant „Katedrą“ ar prisimeni Vandalą?

Ne. Tai neįmanoma.

Kai baigiasi spektaklis, kiek ilgai jis tavęs nepalieka?

Laurynas manęs ir naktį nepalieka. Spektaklis pilnas emocijų, o grįžus namo, per naktį tos emocijos gęsta. Ta naktis būna bemiegė. Ir taip būna visada.

Kokia tai emocija? Juk atrodytų, kad daugiau emocijų kaip „Išvaryme“ negali būti? Juk emocija susijusi ne tik su tekstu?

Ne. Ji susijusi su mintimi, su atsidavimu.

Atrodytų, daugiau atsidavusio už Tavąjį Vandalą negali būti?

Pasirodo, gali. Vandalas – tai fejerverkas, o Laurynas – koncentruota ugnis. Tai kur kas sudėtingiau.

Dėkui. Šiuo pašnekesiu sveikinu visus „Katedros“ kūrėjus.

Daiva Šabasevičienė

„Kūrėjas visuomet lieka vienas“. Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Audronis Liuga, „7 meno dienos“, 2012-11-23

"Katedros" repeticijų akimirkos. Tomo Ivanausko nuotr.

Vytautas Anužis: „O. Koršunovas, tik pradėjęs repeticijas, jau girdi būsimo spektaklio skambėjimą“

Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2012-11-19

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Katedra“ kuriantis Marius Repšys: „Jei kenčia Laurynas, nebūtinai turiu kentėti aš“

Dovilė Jablonskaitė, „15 minučių“, 2012-11-19

Akimirkos iš „Katedros“ repeticijų: aktoriai Marius Repšys ir Vytautas Anužis. Tomo Ivanausko nuotr.

Laikas iki laukiamiausios Nacionalinio dramos teatro šio sezono premjeros – režisieriaus Oskaro Koršunovo statomos Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ – tirpte tirpsta. Režisieriaus talentu neabejoja niekas, o kaip sekasi Lauryną vaidinsiančiam Mariui Repšiui?

Praėjusių metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną aktorius M.Repšys vadino sėkmingiausiu savo gyvenime. Po spektaklio „Išvarymas“, kuriame įkūnijo Vandalą, jis buvo paskelbtas geriausiu antrojo plano aktoriumi ir apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

„Tačiau tai – tik pradžia. Aukso amžius dar tik bus“, –  savaitraščiui „15min“ balandį duoto interviu metu neabejojo 28 metų aktorius. Burtas buvo mestas.

Nepraėjo nė pusmetis ir teatro administracija pakvietė jaunąjį menininką prisijungti prie trupės. „Tapau etatiniu“, –  šypsojosi M.Repšys.

Maža to, jam patikėtas pagrindinis architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vaidmuo laukiamiausioje 73-iojo teatro sezono premjeroje – Just.Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“, šįkart statomoje režisieriaus O.Koršunovo.

„Esame įpratę Just.Marcinkevičių girdėti kaip literatą, o besigilinant į „Katedrą“ pamačiau, kad tai išties yra galingo dramaturginio užtaiso kūrinys. Tai suvokti galima tik dirbant su aktoriais. Būtent dirbdamas su aktoriais jaučiu, kokia tai yra dėkinga medžiaga aktoriniam išgyvenimui, raiškai ir veiksmo dinamikai“, – svarstė O.Koršunovas.

Pašalinių skepticizmas įkvepia

Iki spektaklio premjeros liko nebedaug. Iki šiol aktoriai repetuodavo atskiras scenas, o sekmadienį „gabalus“ jau turėtų lipdyti į visumą ir vaidinti nuo pradžių iki galo.

O.Koršunovo talentu turbūt niekas neabejoja, todėl teatro mėgėjams ir kritikams bene labiausiai rūpi, kaip sekasi M.Repšiui. Ar pavyks Krasnūchoje augusiam vaikinui – iš akies trauktam Vandalui – transformuotis į vidinių dramų draskomą Lauryną – lietuviškąjį Hamletą?

„Yra vaidmenų, kai supranti: aš viską apie tai žinau. O būna, kad skaitai skaitai ir nieko nesupranti. Tada reikia daug kalbėtis, ieškoti, – yra sakęs M.Repšys ir prisipažinęs, kad Vandalas – jo kraujyje. – Įsivaizdavau, kas tai per pilietis, kaip jis mąsto.“

Tačiau įstrigti bandito vaidmenyje aktorius nė už ką nesvajojo. Labiau už viską norėjo išbandyti ką nors priešingo. Todėl Lauryno vaidmenį priėmė kaip dovaną – su jaunam žmogui būdingu įkarščiu, gal net avantiūrizmu.

„Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau, nes tai – mano proga išsivaduoti iš chuligano įvaizdžio. Galiu save išskalbti. Tačiau suvokiu, kad tai bus tas lakmuso popierėlis, kuris parodys tikrąjį mano potencialą. Kiekvienam vaidmeniui išpildyti turi rasti naują kelią – pramintu nenueisi. Todėl tenka rizikuoti. Aš savimi tikiu. Žinau, kad esu charakterinis aktorius – galiu būti ir tragiškas, ir komiškas. O kieno nors skepticizmas mane labiau įkvepia nei frustruoja. Net jei ką nors ir nuvilsiu – tai bus žingsnis pirmyn“, – kalbėjo R.Repšys.

Paklūsta režisieriaus valiai

Pagrindinis M.Repšio uždavinys – paversti Lauryną žmogumi, kad jis nebūtų monumentalus kaip Katedra.

„Jis turi būti gyvas – su pakilimais ir nuopuoliais. Kūrinyje labai daug psichologinio tragizmo: tokių monologų, kad oda šiurpsta – reikia išleisti demoną. Atskleidžiama problematika aktuali ir šiandien: tai ir emigracija, grįžimas namo, savo talento ir idealų pardavinėjimas, amžina gėrio ir blogio kova. Tačiau nenoriu, kad tekstas skambėtų kaip moralas. Tu tiesiog kreipiesi į žiūrovą, bendrauji su juo – nuoširdžiai kalbiesi, atsiveri. Kartais pyksti ant jo. Nes juk žmonės ir stato Katedrą. Arba griauna“, – svarstė M.Repšys.

Pirmą kartą perskaitęs kūrinį Lauryną jis įsivaizdavo savaip, tačiau O.Koršunovas turėjo kitą viziją.

„Ir tuos du požiūrius reikia supinti į visumą. Dėl to ir dirbame. Įsiklausau, ko nori režisierius, tačiau ieškau ir savo spalvų. Tačiau iš esmės visiškai pasitikiu Oskaru, paklūstu jo valiai. Gal aš mačiau kitaip, bet man patinka, kaip mato jis. Oskaro interpretacija mane įtikina, ji įtaigi“, – lojalumo režisieriui neslėpė pagrindinis „Katedros“ aktorius.

Tiesa, jis prasitarė, kad kurdamas vaidmenį mielai pasitartų ir su šviesios atminties Just.Marcinkevičiumi: „Manau, jis irgi norėtų.“

Nerimas: kas, jei to bum nebus?

„Ypač jaučiant tokį ažiotažą: reklama liejasi per radiją ir televiziją, visos tos afišos gatvėse... Žmonėms sužadinti labai dideli lūkesčiai, visi tikisi sprogimo. Kai pradedu apie tai galvoti, sukausto baimė, nerimas. Viena vertus, tai neleidžia atsipalaiduoti, disciplinuoja, kita – slegia. Kažkaip reikia išlaikyti balansą“, – kalbėjo M.Repšys.

Sąmyšio valandėlėmis atrama tampa tikėjimas. „Kūrinio tekste daug kreipimosi į Dievą, o ir aš pats – prie Dievo, –  prisipažino aktorius ir kiek paniuręs papasakojo istoriją, kuri šiandienos kontekste skamba simboliškai. – Kai prieš penkerius metus stojau į aktorinį, nuėjau į Katedrą, uždegiau žvakutę ir pasakiau: „Jei įstosiu, ateisiu čia kiekvieną sekmadienį.“

Įstojau ir dariau tai dvejus metus, tačiau vėliau nustojau. Teikiu reikšmę ne simboliams, o duotam žodžiui. Aš jį sulaužiau. Tai parodo, kad pažadais negalima lengvai dalytis.“

Įžengi į sceną – ir persijungi

Pastaruoju metu pro Katedrą M.Repšys praeina retai: kelias nuveda tik iki teatro – ten ir baigiasi. Tačiau aktorius vis dar jaučia Katedros požemių, kuriuose lankėsi ruošdamas vaidmenį, atmosferą.

„Tačiau ramina ne tai, o darbas: kuo daugiau dirbi, tuo ramiau jautiesi“, –  patirtimi dalijosi M.Repšys ir pasidžiaugė, kad šiuo metu kuria tik Lauryno vaidmenį. Kitų pasiūlymų atsisakė, nes nemėgsta plėšytis, mieliau susitelkia prie vieno darbo.

Taip apsispręsdamas aktorius atsidūrė savotiškame užribyje – panašiai kaip dramoje Laurynas, nuo kurio nusigręžė draugai. Žvelgiant metaforiškai – M.Repšys irgi liko vienas.

Bičiuliai ir bendražygiai, su kuriais yra pratęs dirbti vienoje scenoje, rengė vaidmenis teatro judėjimo „No Theatre“ lyderio, režisieriaus Vido Bareikio spektaklyje „Kovos klubas“, kurio premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko prieš savaitę.

„Išvaryme“ dirbome kartu, vieni kitus labai palaikėme, spektakliu gyvenome ir už teatro ribų. O šįkart likau tik su savimi. Tačiau rytoj mano „chebra“ prisijungs prie repeticijų „Katedroje“ ir man palengvės“, – įsitikinęs M.Repšys.

Nepaisant įtampos, kūryba jam – labiau džiaugsmas nei kančia: „Neturiu visiško susitapatinimo, panirimo į vaidmenį problemos. Jei kenčia Laurynas, nebūtinai turiu kentėti ir aš. Tai juk teatras: išeini į sceną ir persijungi. Tai – aktorinis meistriškumas. Po spektaklio grįžti į realybę, į savo gyvenimą, kurį norisi gyventi.“

Kaip šiandien skamba „Katedra“: pokalbis su aktoriumi Marium Repšiu

Karolina Remeikaitė, „7 meno dienos“, 2012-11-09

„Katedros“ repeticijose: aktoriai Marius Repšys (Laurynas) ir Vytautas Anužis (Masalskis). Tomo Ivanausko nuotr.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės brandinant Lauryno vaidmenį.

Kuria dekoracijas lietuvybės himnui

 Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2012-10-22

Dailininkas ir scenografas Vytautas Narbutas. R. Danisevičiaus nuotr.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo intensyvios Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ repeticijos. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas dekoracijas spektakliui kurti pakvietė Vytautą Narbutą, kuris jau keturiolika metų gyvena ir dirba Islandijoje. Bendru šių menininkų darbu – Williamo Shakespeare‘o „Audra“, Molière‘o „Tartiufu“, Henriko Ibseno „Peru Giuntu“ žavėjosi Reikjaviko, Orhuso (Danija), Oslo teatro žiūrovai. Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse – pats scenografijos gamybos įkarštis. Apie naująją „Katedrą“, gyvenimą svetur ir grįžimą į Lietuvą kalbamės su dailininku Vytautu Narbutu.

Tavo sugrįžimas į Lietuvą simbolinis – po kelionių užsienyje į Vilnių parvykęs Laurynas Gucevičius rekonstravo Vilniaus Katedrą, o tu, po ilgesnio laiko sugrįžęs į Lietuvą, kartu su Oskaru Koršunovu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statote Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Ką Tau reiškia šis kūrinys?

Vienareikšmiai sunku atsakyti. Suprantu, jog Justinas Marcinkevičius „Katedrą“ rašė, bandydamas, kaip ir jo personažas Laurynas Gucevičius, surasti kelią iš vidinių prieštaravimų, nedermės su aplinka labirinto. Ir vis dėlto „Katedra“ – tai meilė tėvynei, dvasinė atrama, moralinis apsisprendimas patriotiškumui ir pilietiškumui. Savo poetika, subtiliu muzikalumu „Katedra“ yra himnas lietuvybei.

Kokią „Katedrą“ Tu prisiminei iš mokyklos laikų ir kokia ji Tau pasirodė šiandien?

Paskutinį kart „Katedrą“ skaičiau Dailės akademijoj. Tada man išryškėjo kovos su okupantais dėl laisvos Lietuvos, dėl išderglioto ir praterioto tikėjimo, dėl išmėsinėtos sielos, išderintos savasties potekstės. Suspardytos ir išžagintos tėvynės sopulinga rauda. Ir šiandien visa tai yra – ir dramoje, ir nūdienos Lietuvoje. Bet šiandien man Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ iškelia ir menininko-žmogaus-piliečio temą. Talentas – ar tai Dievo dovana, ar prakeikimas? Jei nesi laisvas, jei turi parsiduoti, kad galėtumei kurti, jei tikėjimą, dorovę idealus iškeiti į trisdešimčia sidabrinių... Ir ši tema dabar net aktualesnė, nei sovietmečiu, kai menininkas turėjo rinktis – su kuo jis. Šiandien jis savo paties laisva valia yra su niekuo, netgi ne su pačiu savim.

Iš ko daugiausiai sėmeisi plastinių idėjų spręsdamas, koks turi būti spektaklio vaizdas?

Pjesės skaitymas man yra vidinis dialogas. Skaitydamas medžiagą visada bandau perprasti prasminį vyksmą, užčiuopti vidinį alsavimą. Iš to gimsta idėja, įsisiūbuoja vaizdas. Yra tekę tą pačią pjesę statyti keletą kartų, ir visada subręsta kitoks vaizdas – keitiesi pats, keičiasi pasaulis, ir su pjese šnekiesi kitaip.

Tau kaip dailininkui turbūt svarbiau įvairūs architektūriniai elementai, kurių dramaturgija išprovokuoja Tavo naujus sprendimus? Ar Tu daugiau remiesi filosofiniais, literatūrologiniais „Katedros“ tyrinėjimais?

Scenografija nėra tik iliustracija, dekoras ar veiksmo erdvės apipavidalinimas, tad viskas yra svarbu – istorinės studijos, kultūrinio, socialinio konteksto analizė, alegorijų, simbolių reikšmės, filosofinės spekuliacijos ir egzistencinės frustracijos, marazmatinės būsenos, vidinis išsibarstymas ir vėliau susirinkimas savęs, metaforinis grybavimas ir nemetaforinis vyno gėrimas, ir dar velniai žino kas...

Kokią įtaką daro aktoriai kuriant šį spektaklį? Ar apskritai aktoriai kada nors lemia scenografinius sprendimus?

Mano darbas prasideda dar gerokai prieš repeticijų pradžią, tad aktorių šalia nėra. Būna tokių ,,virtuvinių“ projektų, kur susirenka visi ir viską daro visi, bet aš taip nedirbu.

Pastaruoju metu Tu dirbi ne vien Islandijos teatruose, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Kaip skirtingos šalys, skirtingos teatrinės erdvės veikia Tavo teatro plastikos išraišką, ar viskas priklauso tik nuo pačios dramos analizės?

Žinoma, įtakoja – veikia, praplečia, pagilina, išklibina... Bet tiesioginė įtaka dirbant su konkrečia medžiaga man sunkiai apibrėžiama – juk kūrybiniame procese visko tiek daug...

Neseniai kartu su O. Koršunovu Osle pristatėte Henriko Ibseno „Pero Giunto“ premjerą. Atsiliepimai teigiami. Kaip Tu pats vertini šį darbą? Kuo jis išsiskiria iš kitų jūsų su Oskaru statytų darbų?

Iš tiesų darbas pavyko. Spektaklis dinamiškas, bet subtiliai subalansuotas, poetiškas ir filosofiškas, savo plastine, vizualine, muzikine traktuote itin išraiškingas, groteskiškai siurrealistinis, bet visa tai meistriškai pateisinta, tai smūgiuoja ir nesmirdi savitiksliu formalizmu. Norvegai pamilo ,,lietuvišką“ „Perą Giuntą“. Su Oskaru visada įdomu dirbti, kitaip žiūrėti, improvizuoti, stebėti, kaip įspūdingai jis apžaidžia scenografiją, kokias prasmes suteikia tekstui. Kurdami šį spektaklį daug daugiau laiko praleidome kartu: kalbėjome, žiūrėjome filmus, skaitėme „Katedrą“.

Iš Lietuvos išvažiavai kaip Rimo Tumino dailininkas, nors buvai keletą spektaklių pastatęs ir su Cezariu Graužiniu. Su juo dažnai įvairiose šalyse bendradarbiaujant ir šiandien. Kiek Tau svarbi C. Graužinio kūryba? Žinau, kad dabar Vilniuje Tu nuosekliai peržiūri jo spektaklius.

Su Cezariu mus sieja ilgametė draugystė ir kūrybinis darbas. Pradėjome dar būdami studentais su ,,Egle žalčių karaliene“, spektakliu, kurio niekada nepastatėme. Mane visad žavėjo Cezario savitas braižas, užburianti jo ,,vaizduotės teatro“ plastika, gėrio ir gyvenimo džiaugsmo teigimas, teatro esmės bei paskirties apmąstymai, teatrinės etikos paieškos.

Dirbdamas su įvairiausiais režisieriais, kokį teatro braižą Tu pripažįsti labiausiai?

Man sekėsi ir sekasi dirbti su režisieriais, kurių braižas, stilistika skirtingi – tai man įdomu, tai įkvepia, praturtina, o kartais – tai iššūkis, kuris tonizuoja.

Kokius teatrinius procesus, tendencijas Tu pastebi dirbdamas su įvairiais režisieriais? 

Režisieriai, su kuriais dirbu, man imponuoja savo menine-profesine laikysena, jie kovoja dėl meninių vertybių, saugo teatro prigimtį, stoja prieš teatro profanaciją, komercializaciją, socialinių ar politinių diskusijų arena. Tas užkratas veikia ir Lietuvos teatrinius procesus.

Kokią Lietuvą Tu palikai ir kokią radai? Į ją Tu grįždavai trumpų atostogų, o rimtam darbui sugrįžai po daugelio metų. Ką radai sugrįžęs į konkrečias teatro erdves?

Iš tiesų jūs, gyvenantys čia, žinote ir jaučiate, kokia yra Lietuva geriau nei aš, bet vaizdas liūdnas, moralinis stovis išsiderinęs, viltis prigesus, kova už išlikimą varo į emigraciją arba stumia į nihilizmą ir t.t. Visa tai griaužia ir teatro organizmą.

Šiuo metu teatre verda įvairiausios emocijos. Kiek Tave sutinku, veide pastebiu liūdesį. Kaip Tave veikia socialinė teatro aplinka? Kiek Tu į ją kišiesi?

Teatro erdvėje girdžiu skirtingus vertinimus, skirtingus požiūrius. Man tikrai sunku, negyvenant čia, tiesiog atsidūrus šioje situacijoje, susivokti giluminėse tų procesų ir santykių priežastyse. Tai kelia rūpestį, bet nesikišu, o ir kaip galėčiau čia šeimininkauti? Struktūra sukurta, procesai įsibėgėję. Laikas parodys.

Lietuva vis praranda savo menininkus. Aišku, emigracija nėra netektis, tačiau – praradimas bet kokiu atveju. Kaip Tau sekasi toje paslaptingoje šalyje – Islandijoje? Ar sunkiai perpratai žmonių ir gyvenimo specifiką, ar ankstesnės „repeticijos“ – trumpalaikiai darbai – prijaukino prie tamsiosios Šiaurės? Kita vertus, Tu daug pieši ir tapai, kuri įspūdingus grafikos darbus, iliustruoji knygas, ir visam šiam darbui tam tikra ledynų ramybė, Šiaurės pašvaistėmis ir pūgų šėlsmu alsuojanti šalis lyg ir dėkingesnė. Kokią įtaką šalys daro Tavo kūrybai?

Gyvendamas vienur ar kitur, žmones ir gyvenimo specifiką perpranti natūraliai, tiesiog įsigyveni, susigyveni ir gyveni. Prieš apsigyvendamas Islandijoje buvau sukūręs ten keturis projektus. Nežinau, kiek ta tamsi Šiaurė prisijaukino mane, bet aš jau buvau žinomas, tad profesiniai integruotis nebuvo problemos. Peizažo žanre nedirbu, tačiau Islandijos fantastinė gamta mane įkvepia ir nepaliauja stebinti.

Kiek laiko gyveni Islandijoje? Ką reikšmingiausio per tuos metus pavyko sukurti?

Islandijoje gyvenu keturiolika metų. Nežinau, ar ką reikšmingo sukūriau – tiesiog dirbu savo darbą. Tik norėčiau daugiau atsidėti tapybai.

Gal galėtum trumpai papasakoti apie Islandijos menininkus: koks kontekstas, kokios problemos juos labiausiai jaudina? Kuriantys žmones gal neturėtų būti skirstomi pagal šalis, tačiau, kalbant apie Islandiją, skirtumų, man atrodo, nemažai.

Islandijos menininkai, kaip ir visur, jei tik nesilaiko grynai tautinės tradicijos, universalioje modernaus meno aplinkoje kažkuo labai neišsiskiria, nebent kai kurie – savo lokalia tematika ar medžiagomis (pvz. lava). Išskirčiau islandų šiuolaikinės muzikos kūrėjus. Stebiuosi, kaip tokia maža tauta turi tiek daug nuostabių muzikų.

Islandijoje Tave remia meno mecenatai, nemažai šviesių žmonių ypač vertina Tavo darbus. Per šį laiką į privačias kolekcijas papuolė ypatingos reikšmės keli Tavo darbų ciklai. Ar nebaisu taip išsibarstyti? Apie tai, kad kas nors finansuos Tavo darbų parodą Lietuvoje, kurioje būtų įmanoma išvysti nors dalį „prarastų“ darbų, turbūt net pasvajoti neįmanoma?

Smogus krizei, mecenatų, deja, neliko. Išsiskirti su savo darbais man visada nelengva. Jei tik būčiau pakankamai materialiai apsirūpinęs, savo darbų nepardavinėčiau, kaip ir Edvardas Munchas gyvenimo pabaigoje – nepardavinėjo, užsidarė nuo pasaulio ir gyveno vienas su savo tapyba. O apie parodą Lietuvoje pasvajoju. Turiu vilties.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

Oskaras Koršunovas: „Kiekviena karta turi statyti savo katedrą“

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2012-07-16

Naujojo teatro sezono intriga įsižiebė: šviesaus atminimo poeto Justino Marcinkevičiaus „Katedrą” Nacionaliniame dramos teatre režisuos Oskaras Koršunovas.

R. Danisevičiaus nuotr.

Kai 1971 metų kovą tuomečiame Akademiniame dramos teatre režisierius Henrikas Vancevičius pastatė Just. Marcinkevičiaus dramą „Katedra”, O. Koršunovui buvo lygiai dveji metai.

Šių metų lapkritį į tą pačią sceną jis išves savo „Katedros” architektą Lauryną, vyskupą Masalskį, Ievą Teresę, Žmogų, Akląjį smuikininką su jo neparduodama „Grūšia”.

– Nacionalinis dramos teatras jau reklamuoja „Katedros” premjerą, pardavinėja bilietus. O jūs dar turite sukurti visą spektaklio architektūrą. Kaip jaučiatės su tokia atsakomybės kupra? – pasiteiravau 43 metų O.Koršunovo.

– Tai viena baisiausių režisieriaus gyvenimo pusių: nuolat žinai, kada privalai baigti kūrinį. Dar nepradėjai repeticijų, o jau žinai premjeros datą.

Rezultatas visada būna toks pat – jei spektaklį lydi sėkmė, būna daug pagirtų ir apdovanotų, o jei patiri nesėkmę, lieki vienas – tas, kuris dėl visko kaltas.

Dabar darbuojuosi su ne mažiau atsakingu projektu Norvegijoje – Henriko Ibseno „Pero Giuntu” Nacionaliniame teatre Osle. Premjera numatyta rugpjūčio 25 dieną. „Peru Giuntu” bus atidarytas tradicinis H.Ibseno festivalis. Milžiniška atsakomybė.

Tai ir viena „Katedros” temų: Laurynas turi pakelti ne tik Katedros koloną, bet ir visą atsakomybę.

– Įdomu, kokios temos jums atrodo svarbios, kai skaitote „Katedrą”?

– Svarbiausia – menininko tema. Visais laikais visuomenė, politikai, didieji, turtingieji flirtavo su menininkais. Visais laikais menininkai buvo reikalingi, neišvengiami ir žeminami. Ir esminė atsakomybė dėl to, kas vyksta, visą laiką tenka menininkams. Dabar – irgi.

Prisiminkime kad ir istorinį lūžį, įvykusį 1989 metais. Visi griebėsi menininkų, pradėjo juos stumti į sceną. Ir tą patį Just.Marcinkevičių. Po to juos stūmė nuo scenos. Tai vyksta kasdien, visais laikais. Ir tai parodo menininkų svarbą.

Just.Marcinkevičius daug ką numatė, atspėjo. „Katedros” Lauryno drama yra ir jo drama. Kaip ir kiekvieno menininko, kuris išdrįsta imtis atsakomybės dėl to, ką kuria.

– Nors laukia „Peras Giuntas”, ar galima teigti, kad pradėjote dirbti su „Katedra”?

– Labai svarbus žingsnis – vizualinis sprendimas. Jį aptarinėjame su scenografu Gintaru Makarevičiumi.

Tačiau dabar vyksta tik galvojimas „Katedros” kryptimi. Kai pradedi dirbti, repetuoti, atsiranda netikėtų posūkių. Pirminiai pokalbiai yra panašesni į svajojimus. Kartu tai – rizika.

Panašiai buvo su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu”. Iš pradžių atrodė, kad scenai tai sudėtinga medžiaga, gal net nepastatoma. Neužteko nei išminties, nei toliaregiškumo, kad įsivaizduotum, koks gali būti spektaklis.

Suvokėme ir tai, kad pati emigracijos tema – aštri, daugumai aktuali ir atpažįstama, mus visus jungianti. Baisią įtampą jautėme.

Tačiau bendraujant su aktoriais, gilinantis į temą abejonės ir nuogąstavimai savaime išsisklaidė. Taip būna visada.

– Ką manote apie pjesę „Išvarymas” dabar, kai šis jūsų spektaklis tapo nepaprastai populiarus, bilietų į jį tenka laukti mėnesius?

– Tai gera, drąsiai parašyta pjesė, tikra šiuolaikinė dramaturgija. O dramaturgija yra šiuolaikinė tik tuo atveju, jei ji įkvepia naują teatro kalbą ir scenoje atsiranda tai, ko iki šiol nebuvo.

M.Ivaškevičiaus pjesė sąlygojo kitokią aktorių elgseną scenoje, kitokį bendravimą su žiūrovais. Pati emigracijos tema apčiuopiamai priartinta prie žiūrovo. Ji – scenoje, ne kur nors metaforoje.

– Kaip vertinate tai, kad viename interneto portale teatralai „Išvarymą” įtraukė tiek į geriausių, tiek ir į prasčiausių sezono spektaklių penketukus?

– „Išvarymas” nėra hermetiškas spektaklis, jis veikia žmones. Jei spektaklis gali tapti visuomeniniu įvykiu, „Išvarymas” tokiu tapo. Tai svarbu ir aktoriams, nes jie jaučia žiūrovų atsaką. Jie nesimuliuoja „Išvaryme” vaidindami net mažiausius vaidmenis.

Tokio kalibro aktorius kaip Arūnas Sakalauskas savanoriškai sukūrė viso labo perėjimą per sceną, bet tai, kaip jo personažas pereina, „Išvarymui” irgi suteikia daug šarmo.

Ką jau kalbėti apie tuos, kurie vaidina pagrindinius vaidmenis, – Ainį Storpirštį, Marių Repšį, Moniką Vaičiulytę.

Vertinu „Išvarymo” aktorius, kurie parodė ne tik begalinę jaunatvišką energiją, tikėjimą, bet ir didelę pilietinę brandą, atsakomybę, o tai buvo netikėta. Juk tai jauniausia aktorių karta. Vertinu Saulių Prūsaitį ir jo muzikantus, scenografą G.Makarevičių. „Išvarymas” – visų bendras reikalas.

Pažiūrėti „Išvarymo” renkasi įvairiausi žmonės – skirtingų skonių, įpročių. O juk tai – ne pramoga, o penkių valandų trukmės vaidinimas.

Nuomonių apie gyvą meno reiškinį visada būna įvairių, ypač jei palieti skaudžius dalykus.

Tikrame teatre turi būti visas gyvenimo spektras.

Toks buvo šekspyriškasis teatras, kuriame norėjosi ir verkti, ir juoktis, ir keiktis, ir išeiti supykus, ir džiaugtis, kad viskas puiku. Tokias reakcijas, jaučiu, sukelia ir „Išvarymas”. Džiaugiuosi tuo spektakliu.

– Ką tik Muzikos ir teatro akademijoje surinkote aktorių kursą. Net kai kurie iš tų, kurie praėjusiais metais buvo pradėję studijuoti teatro kritiką, šiemet metė mokslus, kad stotų į O.Koršunovo kursą. Smagu?

– Būtų gerai sujungti kritikų kursą su aktorių kursu. Jono Vaitkaus kurse, kuriame aš mokiausi, kartu studijavo aktoriai ir režisieriai. Trūko tiktai kritikų. Ir dramaturgai galėtų būti kartu.

Williamas Shakespeare’as buvo ir režisierius, ir aktorius. Moliere’as buvo ir trupės vadovas, ir aktorius. Dramaturgija neatsiranda ant stalo, jai reikalingas teatras.

– Nacionalinis dramos teatras ketina suteikti jūsų kursui praktinių galimybių mokytis dirbti scenoje. Ką galite pažadėti jūs?

– Pedagogika – irgi atsakomybė ir tam tikra nežinia. Esu dėstęs Prancūzijoje, Norvegijoje, Kinijoje. Dėsčiau ir Lietuvoje magistrantams, su kuriais pastatėme „Vasarvidžio nakties sapną”. Spektaklis trylika metų gyvas, vis dar gastroliuoja.

Savo kursui turiu puikią talentingų aktorių ir pedagogų komandą: Darius Meškauskas, Vesta Grabštaitė, Nelė Savičenko, Andrius Žebrauskas.

Tikras mokytojas turėtų būti atsisakęs kūrybinio darbo. Pats aš negaliu dabar atsidėti vien pedagoginiam darbui. Tuo atžvilgiu nesu tikras mokytojas.

Bet studijavau pas J.Vaitkų, kuris ir tada buvo, ir iki šiol yra labai aktyviai kuriantis režisierius. Jis nieko nemokė, bet iš jo išmokti buvo įmanoma.

Iš jo išmokau daug. Jei tai supras mano studentai, jie turės galimybę išmokti.

Teatras iš žiūrovų tikisi paramos

„Katedrą” – 10 giesmių dramą – Just. Marcinkevičius parašė Vilniaus 650 metų sukakčiai. Dramoje veikia istorinės asmenybės – iš baudžiauninkų kilęs architektas L. Stuoka-Gucevičius ir Vilniaus vyskupas, menų globėjas bei mecenatas I.J.Masalskis.

1971 m. kovą „Katedrą” Akademiniame dramos teatre pastatė H. Vancevičius. Šis spektaklis buvo įrašytas plokštelėje. 1980 m. gegužę Klaipėdos dramos teatre „Katedrą” režisavo P. Gaidys. 2010 m. liepą Kauno pilyje V. Rumšo parengta „Katedra” suvaidinta kaip Pažaislio muzikos festivalio programos dalis.

Nacionalinis dramos teatras, ruošdamasis „Katedros” premjerai, paskelbė Lietuvos teatre iki šiol netaikytą „rėmėjo bilieto” naujovę: į pirmąjį „Katedros” vaidinimą lapkričio 29 d. bilietus galima įsigyti už didesnę nei įprasta kainą – nuo 220 Lt. Šiuos bilietus įsigiję žiūrovai ne tik pirmieji pamatys premjerą, bet ir taps oficialiais „Katedros” statytojais, drauge su kūrybine trupe bus paminėti programėlėje.