KIM JURI pagal Haïlji „Parodymai“

  • Režisierius

    Povilas BUDRYS

  • Trukmė

    1 val. 30 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2022 m. spalio 5 d.

  • N-16

Apie

Vertėjas iš korėjiečių kalbos – Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

Aktoriaus Povilo Budrio spektaklis pagal pirmą kartą Lietuvos teatre pristatomą Pietų Korėjos rašytojo Haïlji romaną „Parodymai“. Šį romaną galima pavadinti sąmonės prigimties detektyvu, vaizduojančiu keistą pasaulį, kuriame iliuzijos persipina su realybe. Tai galimybė į pasaulio ir žmogaus sąmonės santykį pažvelgti kitaip, neteikiant pirmenybės nei tikrovei, nei vaizduotei. Tik iliuzija yra santvarkos tobulybė, nes realybė dažnai neatitinka tikrovės.

Haïlji (Haildži, tikrasis vardas Rim Jong Joo) – vienas įdomiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, kurį su Lietuva sieja ypatingas ryšys. Mūsų šalyje jis lankėsi ne kartą, parašė skaitytojų puikiai sutiktą romaną „Užupio respublika“. Autorius studijavo Seulo universitete, vėliau – Puatjė ir Limožo universitetuose Prancūzijoje. Išleido trylika romanų, apsakymų ir du eilėraščių rinkinius. Pagal jo romanus sukurta filmų, pastatytas spektaklis. Romanas „Parodymai“ – antroji lietuvių kalba išleista rašytojo knyga (2016 m.).

Haïlji sako: „Gyvenimas ir mirtis – viena, gyventi – tai mirti, o mirti – tai gyventi. Jei pagalvosi, kad mirtis – tai tik gyvenimo dalis, o gyvenimas – tai tik mirties dalis, suprasi, kad nėra reikalo liūdėti.“

 

Prodiuseris – MB „Monelės“

Partneris – „Meno fortas“ 

Spektaklio sukūrimą finansavo – Lietuvos kultūros taryba

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Povilas BUDRYS
  • Scenografas — Dainius LIŠKEVIČIUS
  • Kompozitorius — Andrius MAMONTOVAS
  • Šviesos dailininkas — Audrius JANKAUSKAS

Vaidina

Recenzijos

Vaidybos meno saugojimas // Ieva Tumanovičiūtė, 2023 02 20, 7md.lt

Romano „Parodymai“ autorius - Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) - savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia - kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.

„Parodymams“ (2000), kaip ir anksčiau į lietuvių kalbą išverstam, nors vėliau parašytam Hailji romanui „Užupio respublika“ (2009), - jame į Vilnių atvykęs vyras iš Azijos ieško prarastos tėvynės, bet tai nėra vieta už Vilnelės upės, - būdingas prarastos praeities ilgesys, mįslinga iliuzijos ir tikrovės, praeities ir ateities sampyna, linijinio laiko išnykimas ir netikėtai apie pagrindinį veikėją išaiškėjanti tiesa. „Parodymuose“ suimtas filosofijos profesorius, parašęs jo būtį tiksliai apibūdinančią knygą „Iliuzija ir tikrovė“, atsako į numanomus, tačiau neužrašytus tardytojų klausimus, tad jo atsakymai virsta monologu.

Hailji romane sužavi ir nuvilia profesoriaus ir jo žmonos meilės istorija: „Nežinau kaip kiti, tačiau mudu su žmona pastaruosius dešimt metų jaučiamės lyg kiekvieną rytą būtume naujai užgimę. Ryte, pramerkus akis, mano kūnu, nuo galvos iki pirštų galiukų, teka nuostabiausia džiaugsmo srovė.“ Profesorius įtikinamai liudija apie išskirtinį santykį su žmona, kol neprasiveria bedugnė tarp iliuzijos ir tikrovės. Iš aplinkinių tik poros draugas vienuolis Heunas gali tarti budistinę ir kartu barokinę išmintį, kad gyvenimas - tai sapnas: „Argi nesakiau, kad gyvenimas ir mirtis - viena, tad gyventi ir būti mirusiam - vienas ir tas pats, argi nesakiau, kad sapnas ir realybė - viena, tad tai, ką sapnuoji ir kas vyksta iš tikrųjų, - vienas ir tas pats?“

Vienuolis Heunas tarsi įkvepia spektaklį „Kim Juri“ - šis prasideda nuo apvalančių gongo dūžių ir tibetietiškų dainuojančių dubenėlių skambesio. Scenos dešinėje išdėliotus Rytų instrumentus valdo aktorius ir multiinstrumentininkas Gediminas Sederevičius. Nedidelėje, Dainiaus Liškevičiaus tvarkingai sutvarkytoje vaidybos erdvėje baltomis grindimis stovi medinis suoliukas, trikojis su kamera, veidrodžio dydžio ekranas, stiklinis vandens butelis ir ne didesnė už delną statulėlė. Šioje erdvėje suimtas profesorius ne papasakos, bet išgyvens savo istoriją - tai ne tardymo kabinetas, o išpažinties, savo tiesos išsakymo ir paslapčių apie save atradimo vieta.

Intriguojantis romano „Parodymai“ siužetas išlaiko dėmesį, bet net ir iš anksto žinant turinį žiūrėti spektaklį „Kim Juri“ įdomu. Šiuo atveju, kitaip nei, tarkim, pagal Stefano Zweigo novelę sukurtame monospektaklyje „Amokas“ (rež. Artūras Areima, Artūro Areimos teatras, 2023), kuriame režisierių labiau domina žaidimas su žiūrovu nei vaidybos niuansai, nekyla klausimas, kodėl įtraukiantis literatūros kūrinys scenoje nublanksta ir prailgsta.

Spektaklyje „Kim Juri“ Hailji romanas profesionaliai pritaikytas scenai, tiksliai sudėlioti prasminiai akcentai, laipsniškai atskleidžiama istorijos esmė, jos netikėtumas. Profesorių Budrys kuria filigraniškai - įdomu jį stebėti, jo klausytis. Fiziškai išraiškingas ir žodžiui atidus aktorius veda žiūrovą. Net žinant kūrinio siužetą intriguoja, kaip Budrys ištars vieną ar kitą sakinį, kaip suvaidins tam tikrą vietą, kaip sureaguos į atskleistą paslaptį. Būtent tas „kaip“ ir įtraukia, sukuria savitą scenos pasaulį, kuriame lengvais juodo lino drabužiais vilkintis profesorius, nerimastingai nusiimdamas ir vėl užsidėdamas akinius raudonomis kojelėmis, labiausiai jaudinasi dėl savo žmonos gerovės. „Parodymai“ puikiai tinka aktorinei meistrystei tobulinti, vaidinti čia yra ką - reaguoti į negirdimus tardytojų klausimus, nekantrauti grįžti pas mylimą žmoną, jausmingai pasakoti praeities epizodus, intelektualiai plėtoti istoriją, subtiliai atskleidžiant konfliktą tarp skirtingai profesoriaus ir aplinkinių suvokiamos tikrovės.

Veikėjo dvilypumą pabrėžia ir santūrūs režisūriniai Budrio sprendimai: reikiamu momentu apšviečiama dalis aktoriaus veido, o kita panyra į tamsą (šviesų dailininkas Audrius Jankauskas) - taip vizualiai parodomos dvi jo pusės. Kartais Budrys vaidina į kamerą, tada vertikaliame ekrane tarsi veidrodyje iš arti matomas jo veidas, bet tuo neužsižaidžiama: aktorius dinamiškai išnaudoja scenos erdvę, tiksliai pasitelkia rekvizitą, vesdamas žiūrovus profesoriaus prisiminimų ir išgyvenimų takais. Smelkiamas skausmo ir kaltės jis pasakoja, kaip žmona rinko nukritusias kriaušes, kai nebuvo ko valgyti. Švelniai kalbėdamasis su ja telefonu, nekaltai meluoja, norėdamas ją tarsi vaiką apsaugoti nuo skaudžios tiesos.

Budrio scenos partneriais tampa Sederevičiaus gyvai kuriami garsai ir muzikos įrašai (kompozitorius Andrius Mamontovas). Garsai atstoja tardytojų klausimus, su jais tarsi vedamas dialogas, jie sudeda prasminius teksto akcentus ir padeda skaidyti pasakojimą dalimis. Taip pat apibūdina kitus veikėjus - kalba apie vienuolį Heuną prasideda skambant sušvelnintam šiuolaikinės klubinės muzikos ritmui. Lemiamu momentu Sederevičius įžengia į vaidybos erdvę, kad kartu su bambukinės fleitos melodija padėtų atskirti tikrovę nuo sapno.

Spektaklyje „Kim Juri“ juntamas siekis puoselėti ir saugoti vaidybos meną. Budrys vienas suvaldo personažo, liudijančio savo tiesą, ir tikrovės konfliktą. Nuo pradžių aktorius vedasi žiūrovą kartu su savimi, tačiau pabaigoje apima įspūdis, kad tąkart taip ir nebuvo nueita ten, kur norėta. Matyt, net ir naujovių nesiekiančiame, iš laiko patikrintų formų logiškai sudėliotame bei meistriškai suvaidintame spektaklyje ne kas vakarą susikuria autonomiška meno kūrinio erdvė, į kurią galima panirti, kurią galima pajausti, o ne tik racionaliai suvokti. Juk turėtų stipriau paveikti profesoriaus meilės ir netekties išgyvenimai ir užplūsti, pasak Hailji, „nenumaldomo ilgesio banga“, nes spektaklyje siekiama būtent to, o ne sukrėsti veikėjo atotrūkiu nuo tikrovės.

7md.lt

(Iš)saugoti savo tiesą // Goda Dapšytė, 2023 03 02, menufaktura.lt

Vasaris aktoriui Povilui Budriui buvo gausus tarpusavyje persipinančių, savo šaknimis į ilgalaikius ieškojimus besiremiančių, viena kitą papildančių premjerų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko monospektaklio „Kim Juri“ premjera (regis, tai jau trečioji, papildyta šio spektaklio versija), o neseniai Užupyje, Jono Meko skersvėjyje duris atvėrusioje Audriaus Gražio meno galerijoje vyko P. Budrio tapybos ir mažosios plastikos paroda, pradėjusi šios galerijos parodų-susitikimų ciklą „Sonarai“.

Spektaklis ir paroda ir temų, ir estetiniais pasirinkimais privertė atsigręžti atgal - prisiminti ankstesnį šio aktoriaus kūrybos periodą, aprašytą Vaido Jauniškio knygoje „Apie taką“ (1993). Tada, besiruošiant taip pat monospektaklio „Arčiau nei toli“ premjerai Valstybiniame jaunimo teatre, kalbintas P. Budrys vis pasakojo apie medį, apie (ne)norą, nesiryžimą jį prakalbinti skaptuojant. Praėjus trisdešimčiai metų, Audriaus Gražio galerijoje susispietė visas būrys P. Budrio miniatiūrų - nedidelių medinių skulptūrėlių. Čia ramiai vienas greta kito sėdėjo Buda ir budėjo angelas, tolėliau buvo įsitaisę kelius ar pilvus apglėbę figūros. Bet didžioji dalis P. Budrio sukurtų skulptūrėlių tirpsta viena kitos glėbyje: tarpusavyje glaudžiasi mylimieji ir motinos su kūdikiais.

Visai kaip jo sceniniame pasakojime „Kim Juri“ pagal Pietų Korėjos rašytojo Hailji romaną „Parodymai“. Čia P. Budrys įkūnija tardomą filosofijos profesorių, kuriam labiau už pateiktus sunkius įtarimus rūpi viešbutyje likusi besilaukianti žmona. Būtent meilės liudijimas tampa šio monospektaklio ašimi, įsiterpiančia tarp iliuzijos ir tikrovės polių, kurių pusiausvyros klausimas keliamas ne tik profesoriaus knygoje, bet ir spektaklyje. Kas yra realu, o kas tik mūsų fantazija? Nors filosofiškai į gyvenimą žvelgiantis, bet vis tik detektyvinis Hailji romanas krypsta žmogiškosios psichikos ir jos potrauminio prisitaikymo mechanizmų link, P. Budrio spektaklis akcentuoja pagrindinio savos istorijos pasakotojo būsenas, jo įtikėjimą savo tiesa, savo realybe. Būtent ši spektaklio gija, nors niekaip tiesiogiai nesiejama su šiuolaikinio pasaulio aktualijomis, technologijomis ir problemomis, vis dėlto labiausiai priverčia susimąstyti apie nūdieną, apie milijono tiesų realybę, kurioje gyvename, ir šiandien tokį svarbų (ne)norą išartikuliuoti (sau) ir (iš)saugoti savo tiesą.

Palaipsniui augant „Kim Juri“ intrigai ir budistinių apmąstymų fone plėtojantis detektyviniams posūkiams scenoje galima atpažinti P. Budrio vaidmenims būdingą ramybę, jo „Dievo pateptiesiems“ ir, atvirkščiai, labai žemiškiems personažams priskiriamus bruožus, tačiau matyti ir naujos, šio aktoriaus rečiau naudojamos spalvos, grubesni nei įprasta potėpiai, prasiveržia mažiau subtili raiška. Monologu atsakinėdamas į numanomus tardytojo klausimus P. Budrys perteikia suglumusio, į prisiminimus panyrančio ir nenoromis į gąsdinančią, nepriimtiną / svetimą realybę grįžtančio, netektį vis iš naujo patiriančio profesoriaus būsenas, ir visa savo esybe įkūnija jo kone tobulą ryšį su žmona, tą neaprėpiamą ir tuo pačiu labai paprastą meilę mistinei moteriai Kim Juri. Šis dviejų žmonių ryšys atsikartoja ir P. Budrio mažojoje plastikoje - taip pat įtaigiai, kaip ir sceninis pasakojimas šią būseną įkūnija ir užfiksuoja jo sukurtų, apsikabinime dviejų į vieną susiliejančių, vyro ir moters skulptūrų ciklas. Taip „Kim Juri“ profesoriaus iliuzija virsta idealu.

Nors „Kim Juri“ - monospektaklis, tačiau įtraukiančiam, bet sudėtingam pasakojimui perteikti P. Budrys pasitelkia ne tik patyrusią kūrybinę grupę, bet ir savotiškais scenos partneriais trumpam tampančias savo skulptūras, įkūnijančias scenoje nepasirodančius veikėjus. Tačiau spektaklis „Kim Juri“, kaip visuma, vis dėlto stokoja žvilgsnio iš šalies, lygiaverčio partnerio aktoriniam P. Budrio meistriškumui, kuris ne akompanuotų ar būtų šalia, kaip daugybe įvairiausių instrumentų scenoje garsus kuriantis ir atskiras spektaklio scenas ne tik įgarsinantis, bet ir iliustruojantis aktorius ir multiinstrumentininkas Gediminas Sederevičius, bet ir drauge kurtų. Ne tik erdvę, kurios minimalistinę scenografiją elegantiškai suvaldė Dainius Liškevičius, ar atmosferą, kurią muzikiniais garsais ir mistika pripildė spektaklio kompozitorius Andrius Mamontovas ir šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, bet ir veiksmą. Šio žvilgsnio iš šalies nesuteikia, nors pradžioje jį ir žada filmavimo kamera, - ji kurį laiką perteikia numanomiems tardytojams matomą vaizdą; tačiau ilgainiui ir šis žvilgsnis dingsta, paskęsta tarp realybės ir savos tiesos iliuzijų keliaujančio pasakojimo būsenose ir galiausiai viską užliejančioje netekties ir ilgesio bangoje. Tad spektaklyje pritrūksta to, ko kupini P. Budrio paveikslai - visumą aprėpiančio ir suvaldančio žvilgsnio.

Plikagalvių įvairiausių tautų ir amžiaus žmonių minios traukia nežinoma kryptimi, iškylauja, švenčia, gedi, atnašauja, nuobodžiauja. Tai P. Budrio paveikslų personažai. Jie iki smulkmenų detalūs ir tuo pačiu labai abstraktūs, atklydę iš tolimų pakrančių, kaip ir nepažįstamame mieste vis dar mieganti Kim Juri. Monospektaklio pasakojimas, jame veikiančios medžio skulptūros ir jų pirmtakai, įamžinti P. Budrio paveiksluose, praveria vartus į kitą, tolimą / įsivaizduotą / susapnuotą pasaulį ir skleidžia neapsakomą to kito pasaulio / jausmo / žmogaus / gyvenimo ilgesį.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.