KIM JURI pagal Haïlji „Parodymai“

Romano „Parodymai“ autorius - Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) - savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia - kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.

„Parodymams“ (2000), kaip ir anksčiau į lietuvių kalbą išverstam, nors vėliau parašytam Hailji romanui „Užupio respublika“ (2009), - jame į Vilnių atvykęs vyras iš Azijos ieško prarastos tėvynės, bet tai nėra vieta už Vilnelės upės, - būdingas prarastos praeities ilgesys, mįslinga iliuzijos ir tikrovės, praeities ir ateities sampyna, linijinio laiko išnykimas ir netikėtai apie pagrindinį veikėją išaiškėjanti tiesa. „Parodymuose“ suimtas filosofijos profesorius, parašęs jo būtį tiksliai apibūdinančią knygą „Iliuzija ir tikrovė“, atsako į numanomus, tačiau neužrašytus tardytojų klausimus, tad jo atsakymai virsta monologu.

Hailji romane sužavi ir nuvilia profesoriaus ir jo žmonos meilės istorija: „Nežinau kaip kiti, tačiau mudu su žmona pastaruosius dešimt metų jaučiamės lyg kiekvieną rytą būtume naujai užgimę. Ryte, pramerkus akis, mano kūnu, nuo galvos iki pirštų galiukų, teka nuostabiausia džiaugsmo srovė.“ Profesorius įtikinamai liudija apie išskirtinį santykį su žmona, kol neprasiveria bedugnė tarp iliuzijos ir tikrovės. Iš aplinkinių tik poros draugas vienuolis Heunas gali tarti budistinę ir kartu barokinę išmintį, kad gyvenimas - tai sapnas: „Argi nesakiau, kad gyvenimas ir mirtis - viena, tad gyventi ir būti mirusiam - vienas ir tas pats, argi nesakiau, kad sapnas ir realybė - viena, tad tai, ką sapnuoji ir kas vyksta iš tikrųjų, - vienas ir tas pats?“

Vienuolis Heunas tarsi įkvepia spektaklį „Kim Juri“ - šis prasideda nuo apvalančių gongo dūžių ir tibetietiškų dainuojančių dubenėlių skambesio. Scenos dešinėje išdėliotus Rytų instrumentus valdo aktorius ir multiinstrumentininkas Gediminas Sederevičius. Nedidelėje, Dainiaus Liškevičiaus tvarkingai sutvarkytoje vaidybos erdvėje baltomis grindimis stovi medinis suoliukas, trikojis su kamera, veidrodžio dydžio ekranas, stiklinis vandens butelis ir ne didesnė už delną statulėlė. Šioje erdvėje suimtas profesorius ne papasakos, bet išgyvens savo istoriją - tai ne tardymo kabinetas, o išpažinties, savo tiesos išsakymo ir paslapčių apie save atradimo vieta.

Intriguojantis romano „Parodymai“ siužetas išlaiko dėmesį, bet net ir iš anksto žinant turinį žiūrėti spektaklį „Kim Juri“ įdomu. Šiuo atveju, kitaip nei, tarkim, pagal Stefano Zweigo novelę sukurtame monospektaklyje „Amokas“ (rež. Artūras Areima, Artūro Areimos teatras, 2023), kuriame režisierių labiau domina žaidimas su žiūrovu nei vaidybos niuansai, nekyla klausimas, kodėl įtraukiantis literatūros kūrinys scenoje nublanksta ir prailgsta.

Spektaklyje „Kim Juri“ Hailji romanas profesionaliai pritaikytas scenai, tiksliai sudėlioti prasminiai akcentai, laipsniškai atskleidžiama istorijos esmė, jos netikėtumas. Profesorių Budrys kuria filigraniškai - įdomu jį stebėti, jo klausytis. Fiziškai išraiškingas ir žodžiui atidus aktorius veda žiūrovą. Net žinant kūrinio siužetą intriguoja, kaip Budrys ištars vieną ar kitą sakinį, kaip suvaidins tam tikrą vietą, kaip sureaguos į atskleistą paslaptį. Būtent tas „kaip“ ir įtraukia, sukuria savitą scenos pasaulį, kuriame lengvais juodo lino drabužiais vilkintis profesorius, nerimastingai nusiimdamas ir vėl užsidėdamas akinius raudonomis kojelėmis, labiausiai jaudinasi dėl savo žmonos gerovės. „Parodymai“ puikiai tinka aktorinei meistrystei tobulinti, vaidinti čia yra ką - reaguoti į negirdimus tardytojų klausimus, nekantrauti grįžti pas mylimą žmoną, jausmingai pasakoti praeities epizodus, intelektualiai plėtoti istoriją, subtiliai atskleidžiant konfliktą tarp skirtingai profesoriaus ir aplinkinių suvokiamos tikrovės.

Veikėjo dvilypumą pabrėžia ir santūrūs režisūriniai Budrio sprendimai: reikiamu momentu apšviečiama dalis aktoriaus veido, o kita panyra į tamsą (šviesų dailininkas Audrius Jankauskas) - taip vizualiai parodomos dvi jo pusės. Kartais Budrys vaidina į kamerą, tada vertikaliame ekrane tarsi veidrodyje iš arti matomas jo veidas, bet tuo neužsižaidžiama: aktorius dinamiškai išnaudoja scenos erdvę, tiksliai pasitelkia rekvizitą, vesdamas žiūrovus profesoriaus prisiminimų ir išgyvenimų takais. Smelkiamas skausmo ir kaltės jis pasakoja, kaip žmona rinko nukritusias kriaušes, kai nebuvo ko valgyti. Švelniai kalbėdamasis su ja telefonu, nekaltai meluoja, norėdamas ją tarsi vaiką apsaugoti nuo skaudžios tiesos.

Budrio scenos partneriais tampa Sederevičiaus gyvai kuriami garsai ir muzikos įrašai (kompozitorius Andrius Mamontovas). Garsai atstoja tardytojų klausimus, su jais tarsi vedamas dialogas, jie sudeda prasminius teksto akcentus ir padeda skaidyti pasakojimą dalimis. Taip pat apibūdina kitus veikėjus - kalba apie vienuolį Heuną prasideda skambant sušvelnintam šiuolaikinės klubinės muzikos ritmui. Lemiamu momentu Sederevičius įžengia į vaidybos erdvę, kad kartu su bambukinės fleitos melodija padėtų atskirti tikrovę nuo sapno.

Spektaklyje „Kim Juri“ juntamas siekis puoselėti ir saugoti vaidybos meną. Budrys vienas suvaldo personažo, liudijančio savo tiesą, ir tikrovės konfliktą. Nuo pradžių aktorius vedasi žiūrovą kartu su savimi, tačiau pabaigoje apima įspūdis, kad tąkart taip ir nebuvo nueita ten, kur norėta. Matyt, net ir naujovių nesiekiančiame, iš laiko patikrintų formų logiškai sudėliotame bei meistriškai suvaidintame spektaklyje ne kas vakarą susikuria autonomiška meno kūrinio erdvė, į kurią galima panirti, kurią galima pajausti, o ne tik racionaliai suvokti. Juk turėtų stipriau paveikti profesoriaus meilės ir netekties išgyvenimai ir užplūsti, pasak Hailji, „nenumaldomo ilgesio banga“, nes spektaklyje siekiama būtent to, o ne sukrėsti veikėjo atotrūkiu nuo tikrovės.

7md.lt

Vasaris aktoriui Povilui Budriui buvo gausus tarpusavyje persipinančių, savo šaknimis į ilgalaikius ieškojimus besiremiančių, viena kitą papildančių premjerų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko monospektaklio „Kim Juri“ premjera (regis, tai jau trečioji, papildyta šio spektaklio versija), o neseniai Užupyje, Jono Meko skersvėjyje duris atvėrusioje Audriaus Gražio meno galerijoje vyko P. Budrio tapybos ir mažosios plastikos paroda, pradėjusi šios galerijos parodų-susitikimų ciklą „Sonarai“.

Spektaklis ir paroda ir temų, ir estetiniais pasirinkimais privertė atsigręžti atgal - prisiminti ankstesnį šio aktoriaus kūrybos periodą, aprašytą Vaido Jauniškio knygoje „Apie taką“ (1993). Tada, besiruošiant taip pat monospektaklio „Arčiau nei toli“ premjerai Valstybiniame jaunimo teatre, kalbintas P. Budrys vis pasakojo apie medį, apie (ne)norą, nesiryžimą jį prakalbinti skaptuojant. Praėjus trisdešimčiai metų, Audriaus Gražio galerijoje susispietė visas būrys P. Budrio miniatiūrų - nedidelių medinių skulptūrėlių. Čia ramiai vienas greta kito sėdėjo Buda ir budėjo angelas, tolėliau buvo įsitaisę kelius ar pilvus apglėbę figūros. Bet didžioji dalis P. Budrio sukurtų skulptūrėlių tirpsta viena kitos glėbyje: tarpusavyje glaudžiasi mylimieji ir motinos su kūdikiais.

Visai kaip jo sceniniame pasakojime „Kim Juri“ pagal Pietų Korėjos rašytojo Hailji romaną „Parodymai“. Čia P. Budrys įkūnija tardomą filosofijos profesorių, kuriam labiau už pateiktus sunkius įtarimus rūpi viešbutyje likusi besilaukianti žmona. Būtent meilės liudijimas tampa šio monospektaklio ašimi, įsiterpiančia tarp iliuzijos ir tikrovės polių, kurių pusiausvyros klausimas keliamas ne tik profesoriaus knygoje, bet ir spektaklyje. Kas yra realu, o kas tik mūsų fantazija? Nors filosofiškai į gyvenimą žvelgiantis, bet vis tik detektyvinis Hailji romanas krypsta žmogiškosios psichikos ir jos potrauminio prisitaikymo mechanizmų link, P. Budrio spektaklis akcentuoja pagrindinio savos istorijos pasakotojo būsenas, jo įtikėjimą savo tiesa, savo realybe. Būtent ši spektaklio gija, nors niekaip tiesiogiai nesiejama su šiuolaikinio pasaulio aktualijomis, technologijomis ir problemomis, vis dėlto labiausiai priverčia susimąstyti apie nūdieną, apie milijono tiesų realybę, kurioje gyvename, ir šiandien tokį svarbų (ne)norą išartikuliuoti (sau) ir (iš)saugoti savo tiesą.

Palaipsniui augant „Kim Juri“ intrigai ir budistinių apmąstymų fone plėtojantis detektyviniams posūkiams scenoje galima atpažinti P. Budrio vaidmenims būdingą ramybę, jo „Dievo pateptiesiems“ ir, atvirkščiai, labai žemiškiems personažams priskiriamus bruožus, tačiau matyti ir naujos, šio aktoriaus rečiau naudojamos spalvos, grubesni nei įprasta potėpiai, prasiveržia mažiau subtili raiška. Monologu atsakinėdamas į numanomus tardytojo klausimus P. Budrys perteikia suglumusio, į prisiminimus panyrančio ir nenoromis į gąsdinančią, nepriimtiną / svetimą realybę grįžtančio, netektį vis iš naujo patiriančio profesoriaus būsenas, ir visa savo esybe įkūnija jo kone tobulą ryšį su žmona, tą neaprėpiamą ir tuo pačiu labai paprastą meilę mistinei moteriai Kim Juri. Šis dviejų žmonių ryšys atsikartoja ir P. Budrio mažojoje plastikoje - taip pat įtaigiai, kaip ir sceninis pasakojimas šią būseną įkūnija ir užfiksuoja jo sukurtų, apsikabinime dviejų į vieną susiliejančių, vyro ir moters skulptūrų ciklas. Taip „Kim Juri“ profesoriaus iliuzija virsta idealu.

Nors „Kim Juri“ - monospektaklis, tačiau įtraukiančiam, bet sudėtingam pasakojimui perteikti P. Budrys pasitelkia ne tik patyrusią kūrybinę grupę, bet ir savotiškais scenos partneriais trumpam tampančias savo skulptūras, įkūnijančias scenoje nepasirodančius veikėjus. Tačiau spektaklis „Kim Juri“, kaip visuma, vis dėlto stokoja žvilgsnio iš šalies, lygiaverčio partnerio aktoriniam P. Budrio meistriškumui, kuris ne akompanuotų ar būtų šalia, kaip daugybe įvairiausių instrumentų scenoje garsus kuriantis ir atskiras spektaklio scenas ne tik įgarsinantis, bet ir iliustruojantis aktorius ir multiinstrumentininkas Gediminas Sederevičius, bet ir drauge kurtų. Ne tik erdvę, kurios minimalistinę scenografiją elegantiškai suvaldė Dainius Liškevičius, ar atmosferą, kurią muzikiniais garsais ir mistika pripildė spektaklio kompozitorius Andrius Mamontovas ir šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, bet ir veiksmą. Šio žvilgsnio iš šalies nesuteikia, nors pradžioje jį ir žada filmavimo kamera, - ji kurį laiką perteikia numanomiems tardytojams matomą vaizdą; tačiau ilgainiui ir šis žvilgsnis dingsta, paskęsta tarp realybės ir savos tiesos iliuzijų keliaujančio pasakojimo būsenose ir galiausiai viską užliejančioje netekties ir ilgesio bangoje. Tad spektaklyje pritrūksta to, ko kupini P. Budrio paveikslai - visumą aprėpiančio ir suvaldančio žvilgsnio.

Plikagalvių įvairiausių tautų ir amžiaus žmonių minios traukia nežinoma kryptimi, iškylauja, švenčia, gedi, atnašauja, nuobodžiauja. Tai P. Budrio paveikslų personažai. Jie iki smulkmenų detalūs ir tuo pačiu labai abstraktūs, atklydę iš tolimų pakrančių, kaip ir nepažįstamame mieste vis dar mieganti Kim Juri. Monospektaklio pasakojimas, jame veikiančios medžio skulptūros ir jų pirmtakai, įamžinti P. Budrio paveiksluose, praveria vartus į kitą, tolimą / įsivaizduotą / susapnuotą pasaulį ir skleidžia neapsakomą to kito pasaulio / jausmo / žmogaus / gyvenimo ilgesį.

Akimirka iš aktoriaus Povilo Budrio monospektaklio „Kim Juri“. Justės Gadliauskaitės nuotrauka

Vasario 1 d., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks aktoriaus Povilo Budrio spektaklis „Kim Juri“ pagal pirmą kartą Lietuvos teatre pristatomą Pietų Korėjos rašytojo Hailji romaną „Parodymai“. Šį romaną galima pavadinti sąmonės prigimties detektyvu, vaizduojančiu keistą pasaulį, kuriame iliuzijos persipina su realybe. Tai galimybė į pasaulio ir žmogaus sąmonės santykį pažvelgti kitaip, neteikiant pirmenybės nei tikrovei, nei vaizduotei.

Hailji (Haildži, tikrasis vardas - Rim Jong Joo) - vienas įdomiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, kurį su Lietuva sieja ypatingas ryšys. Mūsų šalyje jis lankėsi ne kartą, parašė skaitytojų puikiai sutiktą romaną „Užupio Respublika“. Autorius studijavo Seulo universitete, vėliau - Puatjė ir Limožo universitetuose Prancūzijoje, išleido trylika romanų, apsakymų ir du eilėraščių rinkinius. Pagal jo romanus sukurta filmų, pastatytas spektaklis. Romanas „Parodymai“ - antroji lietuvių kalba išleista rašytojo knyga (2016).

***

Povilas Budrys Lietuvos teatre išsiskiria savitu aktoriniu braižu. Nuo pat karjeros pradžios 1980-aisiais jo sukurti vaidmenys susilaukė dėmesio ne tik spektaklių recenzijose, bet formavo režisūrinių darbų tam tikras koncepcijas, sprendimus. Ryškiausi pavyzdžiai - režisierių Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, kuriuose vaidino Povilas Budrys. „Dievo pateptieji“ - toks būtų tiksliausias šio unikalaus aktoriaus sukurtų personažų apibūdinimas.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę pirmieji monospektaklių pavyzdžiai - „Arčiau negu toli“ (1992) ir „Lozoriaus giedojimai“ (1993) taip pat sietini su Povilu Budriu. Todėl jo kelionė iki naujausio monovaidmens spektaklyje „Kim Juri“ pagal Pietų Korėjos rašytojo Hailji romaną „Parodymai“ - natūrali, laukta ir darkart įrodanti šio aktoriaus išskirtinumą. Nors tai ne teatrinė dramaturginė medžiaga, aktoriaus interpretacija tampa įdomiu seansu, į kurį pasineriame ir dalyvaujame lyg tikrame psichologiniame tyrime. Aktorius ne tik naikina ribas tarp realybės ir sąmonės proveržių, bet pademonstruoja, kaip teatras gimsta naudojant įdomią literatūrą, kaip įvyksta žiūrovo ir aktoriaus susitapatinimo akimirkos, kaip pats aktorius tampa sceninio kūrinio režisieriumi. Tokiame teatre aišku, kad kito ir kitokio režisieriaus Budriui nereikia. Tai jo teatras - jo literatūra, jo aplinka, jo šviesos, jo garsai, jo sukurtos medinės skulptūrėlės. Nors į pagalbą jis pasikvietė dailininkus, muzikus, bet viską valdė ir apvaldė vienas aktorius.

Aktoriaus lūpose - gausus tekstas, tačiau jis skirtas būtent jo sunaikinimui. Kartais ima veikti tik vaizduotė (kaip poezijoje) arba atvirkščiai, labai tiksli sąmonės dokumentika, kuomet atpažįstamos būsenos, mintys, daug kartų patirtos realiame gyvenime.

Apie naujausią vaidmenį ir spektaklį kalbamės su Povilu Budriu.

-----

Esi sukūręs ne vieną monospektaklį. Žiūrovai gerai pamena Tavo „Arčiau nei toli“, „Lozoriaus giedojimus“. Šiandien, po ilgos pertraukos - „Kim Juri“. Iš kur ta būtinybė kurti monoteatrą? Esi dar ir dailininkas - piešei paveikslus, dabar kuri, droži skulptūrėles, bet tam tikras būsenas vis dėlto nori perkelti būtent į teatro sceną. Nuo ko tai priklauso?

Pirmiausia tai susiję su pačiu autoriumi Hailji. Prieš keletą metų perskaityta jo knyga „Parodymai“ mane sujaudino, pajutau tam tikrą ilgesį tiems dalykams, apie kuriuos jis rašo. Buvo jausmas, kad tai ne svetima, o paliečia tavo vidų. Tai buvo ženklas, jog teisingai pasirinkau šią medžiagą tolimesnei sceninei jos analizei. Pats autorius paliko labai šiltą įspūdį, labai atvirai papasakojęs apie šio kūrinio rašymo peripetijas. Kai gyvenime priėjo tam tikrą aklavietę, jis pasirinko vienuolyną: užsidarė jame, daug gėrė, rūkė... Taip, nustebome: kaip taip gali būti? Vienuolyne? Bet jis paaiškino, kad vienuolynas - tai ir yra tavo pasirinkimas, tavo karma. Ten tu gali daryti ką nori su savo gyvenimu. Bet po kurio laiko nustojo tai daręs ir pradėjo rašyti būtent šią istoriją. Matyt, priartėjo prie savęs, prie to, ką skauda. Ir taip iškart išsiliejo ši istorija.

Autoriaus paklausiau, ar personažas, apie kurį rašo, suabejoja savo gyvenimo teisingumu, ar ne? Hailji atsakė: „Ne, jis tiesiog labai nuoširdžiai pateikia savo versiją, taip, kaip jis mato pasaulį“. Tai yra šio kūrinio nepaprastumas. Iliuzija, apie kurią rašo autorius, persikelia į mus: kaip mes gyvename, kiek mes nuo tos tikrovės nuklydę ir kaip su mumis sąveikauja ta tikrovė. Tos mūsų iliuzijos atsimuša į tikrovę, ir iš čia - visi mūsų nusivylimai, nesusipratimai. Perskaičius kūrinį pajutau, kad tai gyvas, intriguojantis dalykas. Tai - psichologinis detektyvas. O regėdami visa tai scenoje, žiūrovai gali pasijusti tardytojais, psichologais, gydytojais, abejojančiais, teismo prisiekusiaisiais... Įmanomas kiekvieno žiūrinčiojo pasirinkimas.

O kodėl Tu, prisimenant Dantę, „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, patekai į šią „girią“?

Toks mūsų gyvenimas. Kūrinys - apie netektį. Kiekvienam iš mūsų tai - artimas dalykas. Mes visi esame netekę daugelio artimųjų, draugų, kolegų, pažįstamų. Iki šiol aš negaliu susitaikyti su kai kurių žmonių „išėjimu“. Aš tai suvokiu, bet, tarkim, nenoriu važiuoti į tas vietas, kuriose kartu buvome. Atrodo, jau taip seniai Mama mirė, o aš vis dar sapnuose ieškau tos gatvės, to namo, raktų... Ir vis pakliūvu į tą patį sapną... Kad ji dar gyva, ir man reikia ją surasti. Ir ima pintis sapnas su tikrove.

Buvo toks metas, kada sapnai buvo realesni nei gyvenimas. Buvau sutrikęs, bijodavau net eiti miegoti, nes miegant patekdavau į tokią realybę... Sunkiai baigėsi šie patyrimai: kartais net prisigerdavau, kad taip realiai nesapnuočiau. Apie tokias būsenas ir šis kūrinys. Apie tai, kad negali „paleisti“ artimo žmogaus. Gal net ir „paleidi“, bet kažkuri sielos kertis gal net nepriklauso nuo tavęs. Ji nepaleidžia, mato, bendrauja, kalba. Žinoma, tai galima laikyti tam tikru psichikos sutrikimu, bet žmogus juk labai nedaug žino apie save ir apie pasaulį. Todėl bet koks bandymas priartėti prie to neišvengiamas. Mes nuolat bandome priartėti prie savęs, prie kito. Kaip besisuktum, beskaičiuotum, gyvenimas išlieka paslaptimi. Mes nežinome daugiau, nei žinome.

Kodėl kūrinio pavadinimas „Parodymai“ spektaklyje virto „Kim Juri“?

Lietuvių kalba „parodymai“ - ne vien teismo parodymai, bet ir tam tikra paroda. Šis žodis turi keletą prasmių, ir man jis šaltokas. O „Kim Juri“ turi daugiau paslapties. Mes sužinome, kad tai kitos tautybės autoriaus kūrinys, kad mes, lietuviai, jį statome. Tai kuo jis mums įdomus? Tai nedidelė intriga.

Šiame spektaklyje svarbus ne vien kūrinys, o Tavo vaidyba. Nėra spektaklių, kuriuose Tu būtum neįdomus. O šiame kontekste įdomu sužinoti apie šio spektaklio bendrakūrėjus.

Tai žmonės, su kuriais aš bendrauju. Mes - visi lygiaverčiai, atvirai sakantys savo nuomonę. Su Andriumi Mamontovu, šio spektaklio kompozitoriumi, mes esam daug kartu vaidinę, daug po pasaulį važinėję, keliavę... Jis - ieškantis, įvairių garsų prisirankiojęs. Po tam tikros pertraukos tiesiog jį sutikau gatvėje, kai jau buvau padaręs pirmą spektaklio variantą. Įsišnekėjome, parodžiau spektaklio įrašą, Mamontovas „pagavo“ kūrinį, jam pasirodė įdomu, ir mes labai greitai pradėjome bendradarbiauti.

Dailininkas Dainius Liškevičius labai padėjo. Man svarbi kiekvieno nuomonė. Jis sutvarkė erdvę. Aišku, spektaklyje naudojami ir kai kurie mano daryti daiktai, tarkim, suoliukai, padaryti iš balkio. Kažkada pagalvojau: kodėl tas balkis taip ilgai guli rūsy? Tad šį tą sumeistravau, o vėliau į teatrą atsinešiau. Taip atsitiko ir su mano drožtomis statulėlėmis, kurias atsinešiau repetuojant šį spektaklį ir pradėjau dėlioti. Pagalvojau: kai kalbama apie žmones, dažniausiai viena ar kita situacija iliustruojama nuotraukomis, o „Kim Juri“ atveju norėjosi būtent šių statulėlių. Tuo labiau, kad jos labai tinka prie muzikanto Gedimino Sederevičiaus. O jis buvo matęs antrą spektaklio variantą, kuris buvo suvaidintas „Meno forto“ palėpėje. Po peržiūros pagrasino: „Nedrįsk netęsti šito darbo!“ Aš jį pasikviečiau dėl to, kad jis groja daugeliu rytietiškų instrumentų ir nepalieka manęs vieno toje erdvėje. Aš pats nelabai mėgstu monospektaklių, todėl žmogus, esantis šalia manęs, labai padeda.

Kuo apskritai ypatingas monospektaklio žanras?

Tai yra dar vienas savęs išbandymas. Tam tikru požiūriu, - negailestingas. Įmeti save į upę ir bandai plaukti. Buvau sau prisiekęs niekada nestatyti monospektaklių, bet šįkart labai užkabino tema.

Kaip Tu jautiesi po tokių spektaklių, po tokių didelių iškrovų?

Pastaruoju metu nebekankinu savęs, kaip anksčiau. Galvoje neplaukia sakiniai vienas po kito. Dabar pakankamai paprastai į viską žiūriu. Suprantama, po spektaklių nėra taip, kad vaidmuo kaip nuo žąsies vanduo nubėga. Prieš porą metų kažkas man atsitiko, negalėjau paeiti ir nesupratau, kas atsitiko. Yra toks dalykas, kaip psichosomatika, kur kažkoks vidinis skausmas pereina į kūną, ir tu nesupranti kodėl. Gal mes kažką slepiame nuo savęs? O tos sielos kertelės labai paslaptingos. Mes kažko nepripažįstame arba neišsiaiškiname. Aš iki šiol negaliu suprasti, kas man galėjo būti per sunku. Iki šiol geriu gydytojų nurodytus vaistus, nors priežastis liko abstrakti. Man visi sakė: „reikia išsiaiškinti, kas tau per sunku“, bet viso to aš nejaučiau.

Tavo kūryba susijusi su brandžiausiais lietuvių režisierių spektakliais, vaidinai pagrindiniuose šalies teatruose - Vilniuje, Kaune. Dabar - lyg atoslūgis. Kaip Tu jautiesi šiame kontekste?

Po Eimunto Nekrošiaus mirties aš vis patenku į vieną iš tų sapnų: reikia kažką daryti, ir nelabai suprantu, ką. Kartais sapnuoju, kad kartu turime padaryti kažkokį dalyką, ir kaip visada, jo užduotys ir paprastos, ir nesuprantamos. Ir vėl kankiniesi tuose sapnuose, nerandi išėjimo... Ko jis norėjo, ką reikėjo padaryti, - tai tokia sapnų realybė, po kurios atsibundi pavargęs.

O kaip jautiesi dirbdamas su jaunaisiais režisieriais?

Man labai patinka jauni žmonės. Dirbant kartu įvyksta daug atradimų. Džiaugiuosi, kad jie yra, man gera su jais bendrauti, bent jau su tais, kuriais iki šiol dirbau. Mane praturtina bendravimas su jais, gyvenimas tampa įdomesnis, turtingesnis. Aišku, aš dar norėčiau, kad atsirastų režisierius, kuris atskleistų manyje tai, ko pats nežinau. Džiaugčiausi, jei taip atsitiktų.

Ačiū už pokalbį.