Laurynas Adomaitis. ALISA

Nukirsdintieji: nuo karalienės Marijos Antuanetės iki mokytojo Samuelio Paty 

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, Nr. 19 (2020-11-06)

Pirmiausia šiuo sunkiu metu – tiek psichosomatiškai, tiek politiškai – norisi pasveikinti visus gimus stipriam spektakliui „Alisa“! Toks pojūtis, kad dramaturgui Laurynui Adomaičiui ir režisieriui Antanui Obcarskui su suburta trupe pavyko pralaužti kažin kokią sieną visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime. Ir, kaip sako Alisa, eiti kiaurai, toliau, nes „kažkas yra ne taip“.

Atsiprašau už tiesmuką ditirambą, bet toks atsakas kyla po peržiūros internetu (!) iš Menų spaustuvės salės.

Spektaklio anonsai, reklama prasprūdo, o ir buvo jų mažai, bet informacinė stoka meninį smūgį į paširdžius tik padidino. Skepsis dėl negyvos transliacijos visai ištirpo po advokatę Alisą vaidinančios nepažįstamos aktorės Aistės Zabotkaitės pasirodymo scenoje ir ekrane. Per stilizuotą trijų valandų alisinį kritimą į olą, per siužetiškai sudėtingą trijų sluoksnių (Prancūzijos revoliucija, Marijos Antuanetės nukirsdinimas ir demokratijos pradžia; Lewiso Carrollio garsioji knyga; teroro aktas dabartiniame Paryžiuje ir po jo vykęs teismo procesas) videospektaklį vis kirbėjo mintis: o ką dar šita Alisa ir jos „herojiška stovėsena“ man primena?

Taigi Žaną d’Ark. O dar – filmo „Dogvilis“ heroję.

Turbūt kitiems kils kitokių aliuzijų, nes spektaklis publikos mąstymą stimuliuoja ir erzina smarkiai. Išprovokuoja ir dar vieną, būtiną žiūrovo įsiterpimo sluoksnį. A. Zabotkaitė – šiame LNDT spektaklyje pasirodanti NKDT ir teatro „Utopia“ aktorė – suktą ir persuktą vaidmenį įveikia pasigėrėtinai tiek emociškai, tiek fiziškai. Manau, videotransliacija jai netgi buvo palanki, nes kinematografiška „Alisos“ stilistika tiko prie aktorės dar neišviešinto veido nuotaikų kaitos. Bravo.

„Alisa“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kaip visada, pribloškia Vytautas Anužis ir Giedrius Savickas (per pertraukos interviu spėjęs pasakyti: žiūrėkite spektaklį, kuriame nešaukiama). Taip pat Diana Anevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė, Augustė Šimulynaitė, Vainius Sodeika.

Scenografė Lauryna Liepaitė kartu su šviesų ir vaizdo projekcijų, taip pat kažkaip lengvai nešiojamų kostiumų autoriais mažoje Juodojoje salėje vis keičia sceninius kadrus: gigantiški šviestuvai, kavinės staliukai, advokato biuro stalas, nusuktas didelis paveikslas (nes aktas jau įvyko), pertvaros su iksfailiškom uždangom ir užsklandom, sergančios motinos ir sutuoktinių lovos, stambūs planai ir rakursai ant pagalvių iš viršaus... Džiazas ir užkulisiniai garsai, pertariantys tą ar kitą personažų žodį. Teatro salėje tavo akiratis pagautų visą įtemptą vaizdą, bet ir šitaip, po puslapį, verčiama knyga kabina.

Žinoma, svarbiausi šio kūrinio-olos veikėjai yra režisierius ir dramaturgas. O renkantis iš šitų dviejų, Lauryno ir Antano (retai teatre susiformuojantis tandemas jau yra pasireiškęs prieš kelerius metus „Voiceke“), vis dėlto norisi išskirti dramaturgą, nes, kaip žinia, jų gimsta retai. Kita vertus, suvoki, kad tokiam neakademiškam filosofui, tokias vizijas stumiančiam rašytojui yra būtinas pritariantis ir laisvai plaukiojantis statytojas.

Istorijos pagrindu L. Adomaitis paėmė jau mūsų primirštą įvykį Paryžiaus „Bataclan“ teatre 2015 m. (žuvo 130 žmonių, buvo teisiamas vienas likęs gyvas teroristas). Tačiau štai prašom – tiesiog premjeros išvakarėse gyvos gatvės naratyvas pasipildo: Paryžiaus priemiestyje 18-metis musulmonas nupjauna galvą mokytojui S. Paty. Dabar teismo bus išvengta, nes tas neišmokytas mokinio amžiaus teroristas nušautas, jo elgesio nebereikia įvertinti teisme. Vietoj to siūloma kitokia procedūra – mokytoją laidoja kaip laisvės, lygybės, brolybės respublikos didvyrį.

Taigi vis dar nesuvedami galai. Ar Alisa nepaklaustų: kaip ir dėl ko tada ir tenai, redakcijoje „Charlie Hebdo“, buvo nupieštos tos karikatūros; ar jos nepalietė kitatikių laisvės ir teisingumo jausmų; teroristą reikia bausti, užmėtyti akmenimis, pasijuokti ir sužlugdyti?

„Alisos“ pradžioje paminima dar ir lokali šeimos byla apie motiną, kuri pasmaugė savo vaikus. Teisininkė Alisa domisi garsaus advokato Franko darbu, tiesos paieškomis („Teisingumas atsiranda tik tada, kai abi pusės save išreiškia“; „Teismo procese visi laikomi lygiais“; „Viltis, kad galėsim užmegzti ryšį su juo [su musulmonu, – aut. past.]“), ateina į jo biurą ir jėga įsiprašo dirbti kartu. Asmeninio gyvenimo užkulisiuose ji irgi turi savo teisingumo kančių kelius: mylimą motiną ant patalo, mylimą supratingą vyrą, kuriuos be skrupulų palieka ieškodama pašaukimo ir teisingumo kitiems.

Pjesės (turbūt kurtos dar ir vykstant savam teismo procesui – repetuojant spektaklį) birūs dialogai surišti tik iš vidaus, išoriškai jie abstraktūs, tarsi apsunkinantys kontaktą, bet patikėjęs ir įsigilinęs, apčiuopęs kontekstus, patiri netikėtą publicistiniame teatre satisfakciją. Prisiminkime, ir L. Carrollio knygos esmė ne viens du išskaitoma. A.Obcarskas sako kuriantis spektaklį kaip paveikslą (gal genetika?), todėl „Alisa“ estetiška, ekspresionistinė, kalbanti ir spalviškai, siūlanti sudėtingą kompoziciją su knyginiu Baltuoju triušiu, su puošnia nukirsdintos karalienės suknia, ties kuria tu privalai sulaikyti žvilgsnį ir prisiminti. Netgi ekstremistinis, neteatrinis finalinis režisieriaus kadras su visiškai apsinuoginančia Alisa, mano galva, pasiteisina, nes yra bebaimis ir žūtbūtinis, atveriantis, kur žengia ir ką gimdo pasaulis.

Alisa kaip miestas

Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt, 2020-10-30

Kartais norisi parašyti recenziją ne apie spektaklį, bet apie aktorių spektaklyje. Arba apie personažą. Pavyzdžiui, Alisą. Arba Aistę Zabotkaitę, atliekančią Alisos vaidmenį. Bet recenzija apie vieną Alisą nuskriaustų likusią karalystę, arba Paryžių. Todėl, sakykim, apsimesiu, kad rašau apie režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį „Alisa“, kuriam pjesę sukūrė filosofas, dramaturgas Laurynas Adomaitis. Apsimesiu, kad man rūpi paminėti, jog spektaklis pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip pat apsimesiu, kad man rūpi, jog spektaklyje „Voicekas“ kartu jau dirbę menininkai tęsia pasaulio tempui prieštaraujančio lėto, mąslaus, kalbiškai masyvaus ir neįkyriai magiško teatro liniją. Bet iš tiesų nerūpi - ketinu nesustodama kalbėti apie Alisą.

Mačiusieji spektaklį ir skaičiusieji Patriko Svenssono knygą „Apie ungurius ir žmones“ veikiausiai nenustebs, jog mįslingiausios pasaulio žuvies istoriją pasitelksiu kaip paralelę, leisiančią suvokti, kas yra Alisa, arba be apmaudo atsisakyti tokio suvokimo galimybės.

„Ungurys yra. Visų pirma - egzistencija. Tačiau kas jis yra - visiškai kitas dalykas. Noriu tikėti, kad būtent dėl to ungurys ir toliau stebina tokią daugybę žmonių. Nes toje paribio zonoje tarp tikėjimo ir žinojimo ir yra tai, kas vilioja, o ten, kur žinios nėra išsamios, leidžiama, kad jose būtų tiek faktų, tiek mito ir vaizduotės pėdsakų. Nes netgi tasai, kuris pasitiki mokslu ir gamtos sudėliota tvarka, kartais nori palikti mažytį plyšelį, atvirą paslapčiai. Jeigu laikomasi nuomonės, kad unguriui dera leisti būti unguriu, privalu bent jau šiek tiek leisti likti jam mįsle.“ (Patrik Svensson, „Apie ungurius ir žmones“, 2019:31)

Alisos personažas spektaklyje „Alisa“ man - vienas įdomiausių pastarojo laiko aktorinių konstruktų. Jis atitinka Svenssono minimą paribio zoną - joje yra fakto, mito ir vaizduotės pėdsakų. Ji yra pasaka, įvilkta į jaunos, drąsios, emancipuotos šių laikų moters kūną. Tačiau iš tiesų moters - koks sutapimas - Alisa neprimena: veikiau mažą mergaitę, įsliuogusią į per didelį kostiumą (kostiumų dailininkė - Flore Vauvilé). Mergaitę, kuri pamiršo kūną ir egzistavimo įrankiu pasirinko vaizduotę. Kaip bežiūrėtum, ji nei elgiasi, nei atrodo, kaip derėtų: ji nedera. Regis, tikras pasaulis jai nepakeliamas. Ir ne dėl to, kad yra žiaurus: o dėl to, kad su žiaurumu čia konfrontuoja civilizuotas švelnumas - diplomatija, neesminiai klausimai ir kompromisai. Alisai jauku kitur - egzistencijos dumble, visuotinės traumos tamsoje.

Spektaklis prasideda lyg eilinis detektyvas: Prancūzijos advokatas Frankas Bertonas (Vytautas Anužis) ryžtasi užsiimti Paryžiaus teroristinės atakos įtariamojo Salaho Abdeslamo (jo vaidmenį įtaigiai atlieka siena) gynyba. Su juo dirbti užsimano lyg iš dangaus nukritusi, lyg šiam pasauliui per graži, per aukšta, per filosofiška Alisa. Išties - paprasčiausiai užsimano: tačiau juk pasakose užsimaniusiųjų yra klausoma. Įsidarbinusi advokato kontoroje, Alisa leidžiasi į kelionę, kurioje daugiausia - vyno ir pokalbių. Alisos ir Franko pokalbiai, beje, ypatingo įsiklausymo, partnerystės ir dviejų aktorių meistrystės pavyzdys.

Tačiau ilgainiui dabarties bruožų turinti kelionė plečiasi į realybės užribį. Panašu, jog Obcarsko ir Adomaičio realybė nedomina - kūrėjams daug svarbiau, kaip tikrovė prasitęsia mūsų vaizduotėje, kiek daug lemia ir kaip pasaulį keičia mūsų socialinė elgsena ne pagal visuomeninius dėsnius, bet pagal vidinius žemėlapius. Alisos atvejis mane domina todėl, kad jos vaidybos maniera stulbinamai atitinka šio vidinio pasaulio kraštovaizdį. Sukurti aktorinį įspūdį, kuriame ištirptų žmogus ir išryškėtų mintis arba proza, arba kraštovaizdis, - retas sugebėjimas. Tačiau iš tiesų žvelgiant į Aistę Zabotkaitę rodosi, jog žvelgi į kažką daug daugiau, nei į moterį: labiau - lyg į miestą, turbūt Paryžių, prie kurio taip dera jos verbalinė muzika (žodžiais to vadinti nesinori) ir plastiška, sulėtinta, kūno kaip architektūros kūrinio motorika. Kiti panašų įspūdį sukūrę šio sezono vaidmenys - Sergejaus Ivanovo Austerlicas ir Jovitos Jankelaitytės Agata Austerlicova Krystiano Lupos spektaklyje „Austerlicas“: apie juos pelnytai galėčiau pasakyti lygiai tą patį. Visa trijulė savo vaidyboje pabrėžia ne funkcionalų veiksmą, bet mąstymo malonumą, aistrą galvoti.

Balansas tarp Paryžiaus teroro išpuolio reminiscencijų ir su naratyvo pasakiškumu sumišusių barokinės tapybos, šiuolaikinio džiazo ir istorinių mirties bausmės kontekstų ištrina bet kokį dramatiškumą ir nuvilioja žiūrovus į filosofinį visuotinių traumų apmąstymą. Spektaklio eigoje beveik fiziškai galima justi laipsniško Alisos nutolimo ne tik nuo kasdienybės, bet drauge ir nuo žiūrovų pojūtį. Pirma spektaklio dalis, turinti daugiau ryšių su realybe, atrodo paveikesnė ir įtaigesnė už antrąją, kurioje kūrėjai leidžiasi į Alisos vizijų žemyną ir beveik praranda kontaktą su tuo, kas auditorijai yra empiriška. Tačiau čia regiu prasmę: Alisa, mėgindama suvokti žmonių žaidimų taisykles, įžvelgia jų sprendimų paklaidą. Todėl galiausiai atsiriboja ir pereina į gyvenimą-kaip-sapną, kuriame pati tampa validi kaip svajotoja. Svajotoja, kuri ryžtasi įvykdyti mirties bausmę. Tai, kad spektaklio pabaigoje su Alisa nebeužmezgame ryšio, yra normalu: ji svetima, nesuprantama ir nebepasiekiama, šioje teritorijoje mums nepalikta vietos.

Spektaklyje analizuojama ir kita plotmė - kaip paklusimas nuosavos vaizduotės priesakams veikia žmogų supančią aplinką: žmones, kurie nemato Triušio (Linas Ginaitis) ir olos, bet mato gyvenimą, kuriame akivaizdus nebuvimas - trūksta Alisos. Nuostabą kelia tai, kokie dramaturgiškai seklūs yra Alisos artimieji - ligos patale gulinti motina (Diana Anevičiūtė) ir tarp dviejų namų lovų nykiai marširuojantis vyras (Giedrius Savickas). Kiekviena tą patį per tą patį - mums tavęs trūksta - vyniojanti scena su jais praeina kaip mėšlungis: recepcinė įtampa kyla iš stokos jausmo. Čia trūksta visko: aktoriams - galimybių, pokalbiams - turinio, - paprasčiausio panašumo į gyvenimą. Labiau justi primestas noras sukurti atsvarą Alisos nežemiškumo poliui ir išryškinti prėską nerūpi motina, rūpi pasaulis prieštarą. Panašūs įspūdžiai kyla ir stebint kitus vaidmenis: iš jų visų susideda įtarimas, kad tame pasauly dar yra žmonių. Tiesa, jie nieko nelemia, tik sukinėjasi aplink, kartais praveria burnas, aptaria Alisą ir šiek tiek gyvenimą, prisėda netoliese. Tačiau turbūt kaip tik jų veik betikslis sukinėjimasis sukoncentruoja žiūrovų žvilgsnį į Alisą.

„Unguriams ungurių klausimas nerūpėjo, ir kodėl būtų turėjęs rūpėti? Jiems tai apskritai niekada ir nebuvo joks klausimas.“ (Patrik Svensson, „Apie ungurius ir žmones“, 2019:75)

Manau, jog ir Alisai nerūpi Alisos klausimas: dėl to dramaturgijoje nėra jokių jos elgsenos pateisinimų ir pasiteisinimų. Norėdami Alisai leisti būti Alisa, privalome užtikrinti, kad paliksime erdvę jos iracionalumui ir atsisakysime suprasti, kokia yra jos užmojų kilmė. Geriausia, ką galime padaryti - tai atsipalaiduoti ir pasiduoti spektaklio nežemiškumui, plūduriavimui kažkur tarp dokumentinės, artimos, žiaurios tikrovės ir jau nutolusio vaikiško tikėjimo, kad įmanu įgyti stebuklingų galių ir pakeisti pasaulį. Pasaulį kaip nedidukę nuskriaustų žmonių karalystę, kuriai užtenka nuogos mergaitės, turinčios kiaušinį ir žinančios, ką su juo daryti.

Man labai gražu, kad terorizmo atakos Paryžiuje dokumentinį gausmą spektaklyje užgožia ryškus, užvedantis kompozitorės Agnės Matulevičiūtės džiazas. Jis kaip autonomiška būtybė klaidžioja su Triušiu po paklodėmis, landžioja tarp vietas keičiančių baldų (scenografė Lauryna Liepaitė), glaustosi prie žmonių ir ilgisi raudono vyno. Kaip tik gyva, garsiai kvėpuojanti muzika įtvirtina Alisos miestą, kuriame svarbiausia - nepaliaujamai domėtis sociumą ištikusia trauma.

Nes jeigu žmonės nebesidomės trauma, trauma bus prarasta. Ji išnyks tautos neišgyventa, neatpirkta ir nesulaukusi atpildo. Kad ir Alisos - Alisos iš stebuklų šalies - atpildo jos pačios mažutėje, niekam nežinomoje ir neprieinamoje vaizduotėje.

Gilyn į triušio olą. Interviu su Aiste Zabotkaite

Greta Vilnelė, „7 meno dienos“ Nr. 40 (1361), 2020-11-20

Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.

Nuo 2016 m. Aistė Zabotkaitė vaidina teatre, kuria vaidmenis kine. Nuo 2019 m. yra Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktorė. Vaidino spektakliuose „Žalgirės“ (rež. Vidas Bareikis, NKDT, 2017), „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2018) „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020) ir kt. Šiais metais sukūrė pagrindinį vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklyje „Alisa“ (rež. Obcarskas). Su aktore kalbamės apie šio spektaklio kūrybinį procesą.

Kokios bendros charakterio savybės sieja Jus ir Alisos personažą?

Smalsumas, šioks toks naivumas – mes abi lengvai patikime tuo, ką žmonės mums sako, nes nesuprantame, kodėl tai turėtų būti netiesa. Priimame visus įmanomus atsakymo variantus, esame anticiniškos. Dar mus sieja švelnumas.

Kokios savybės Jus vieną nuo kitos skiria?

Dažniau nei Alisa būnu atviresnė, sakau savo nuomonę apie kitus jiems tiesiai į akis, o Alisa taip nedaro. Pagrindinis mūsų su Alisa skirtumas, kad aš esu ekstravertė, o ji – introvertė. Ir dar skiriamės tuo, kad Alisa linkusi tikėti dalykais, kuriais ji nori tikėti. O aš galbūt netikiu taip ryžtingai dalykais, kurie man yra svarbūs, dažniau pasiduodu, o ji ne. Esu labiau realistė, o Alisa – svajotoja.

Kokie iššūkiai užklupo ruošiant Alisos vaidmenį? Ką naujo per šį procesą išmokote?

Alisos vaidmuo man kėlė tikrai daug iššūkių, buvo daug pirmų kartų. Nors profesionaliame teatre vaidinu jau ketverius metus ir žinau, ką reiškia būti scenoje, niekada anksčiau neturėjau tokio reikšmingo vaidmens, kai visas spektaklis sukasi aplink mano personažą. Nuo to, kaip jį kaskart išgyvensiu, priklauso visas spektaklis. Tai man buvo labai įdomi patirtis. Vieną iš pirmų kartų kurdama personažą visiškai į jį pasinėriau ir visą laiką galvojau tik apie jį. Likus dviem savaitėms iki premjeros pradėjau Alisą sapnuoti. Pastebėjau, kad namie ėmiau elgtis kaip Alisa. Tai mane išgąsdino, nes Alisos personažas – tik mano darbas, ir jeigu jį parsineščiau namo, kur yra kitų problemų, ir imčiau jas spręsti kaip ji, tai tikrai niekaip neišsiversčiau savo gyvenime.

Trys valandos buvimo scenoje, partnerystė su tokiais aktoriais kaip Vytautas Anužis, Elzė Gudavičiūtė, Vainius Sodeika, Giedrius Savickas, Diana Anevičiūtė ir kiti, tikrai tapo dideliu iššūkiu. Partnerystė su šiais aktoriais mane įpareigojo, jaučiausi atsakinga už kokybišką vaidmens atlikimą. Norėjau suvaidinti gerai, kad jie vėliau galėtų padaryti savo darbą, kurį puikiai išmano. Per du mėnesius „Alisos“ repeticijų daug išmokau ne tik kaip žmogus – išmokau ir profesinės darbo etikos: ką reikia sakyti, ko nesakyti, kaip per repeticijas viskas vyksta. Aišku, tai nebuvo mano pirmas kartas teatre, turbūt jau koks septintas, bet šį kartą viskas atsirėmė į mane, nelikau šešėlyje, todėl labai stipriai visa tai pajutau.

Labai daug išmokau iš sutiktų talentingų žmonių ir, be abejo, iš pačios Alisos. Šis personažas mane išmokė, kad negalima kategoriškai sakyti, jog yra taip ir jokiu būdu ne kitaip, nes tai tiesa tik tau pačiam. Alisa dažnai tuo vadovaujasi – ji išklauso kitą žmogų, net ir nesutikdama su jo nuomone.

Su režisieriumi Antanu Obcarsku dirbate ne pirmą kartą. 2018 m. LNDT jo režisuotame spektaklyje „Voicekas“ atlikote antraeilį draugės, poetės vaidmenį. Kaip šį kartą su režisieriumi sekėsi dirbti? Kas pasikeitė nuo praėjusio karto?

Šių spektaklių kūrimo procesai buvo labai skirtingi. Visų pirma „Voicekas“ buvo pirmas, debiutinis Antano darbas. Pastebėjau, kaip iki „Alisos“ jis pasikeitė, subrendo kaip režisierius. Be to, „Voiceke“ vaidinau epizodinį vaidmenį, todėl tuo metu man trūko Antano, kaip režisieriaus, dėmesio. Negalėjau suprasti, kaip jis dirba, nes to darbo buvo labai mažai. Tačiau dabar būdama pagrindinė spektaklio veikėja suvokiu, kaip stipriai Antanas susitelkia į pagrindinį personažą, kiek laiko jam vienam skiria. Todėl šių dviejų patirčių nesulyginsi. Kadangi anksčiau buvau dirbusi su Antanu, statant „Alisą“ nebereikėjo įvado, reikalingo kitiems, susidūrusiems su juo pirmą kartą. Iš pradžių svarbu suprasti, ką režisierius turi omenyje ką nors sakydamas, kas jam svarbu. Aktoriui reikia priprasti prie režisieriaus, bet tai nutinka kuriant kartu ne vieną kartą. Iš pradžių režisierius gali neprisileisti, aktoriui sunku suvokti, ko iš jo reikalaujama, bet kuriant „Alisą“ man taip jau nebebuvo.

Iš tikrųjų su Antanu dirbu jau prie trečio spektaklio. Praeitų metų lapkričio 6-ąją turėjusi pasirodyti LNDT „Shopping and Fucking“ premjera buvo atšaukta dėl autorių teisių. Tuo metu spektaklis jau buvo beveik parengtas. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad turiu darbo su Antanu patirties. Po „Alisos“ premjeros abu su juo sakėme, kad taip ir liksime visą gyvenimą vienaip ar kitaip dirbti kartu, nepaisant pavienių atvejų. Po „Alisos“ pastatymo abu suvokėme, kad puikiai vienas kitą suprantame, kad mums patinka kartu dirbti ir sulaukiame sėkmingų rezultatų.

Kiek režisierius paliko laisvės Jums pačiai interpretuoti Alisos personažą?

Kai prasidėjo „Alisos“ repeticijos, kiti aktoriai dar buvo užsiėmę kitais spektakliais, todėl dvi savaites viena su Antanu repetavau visas Alisos scenas. Tiek laiko su režisieriumi aiškintis, ko nesupranti, dirbti individualiai, kai nesi priverstas raudonuoti prieš kitus aktorius dėl to, kad gaišini jų laiką, buvo nereali prabanga. Man buvo labai svarbu gerbti kitų aktorių laiką, jo neišnaudoti, nes esu jauna, siekiau, kad visiems patiktų su manimi dirbti. Per tas dvi savaites išbandžiau kiekvieną spektaklio sceną po 6–8 kartus. Antanas dažniausiai man sakydavo tik tai, ką jis nori pamatyti žiūrėdamas į personažą, kaip tai turėtų atrodyti. Turėdama laisvės vaidmens interpretacijai, neretai režisieriaus prašydavau keliais būdais pasakyti, ką jis turi omenyje.

Viename interviu esate minėjusi, kad LNDT kolektyvas Jums atrodo draugiškas, šiltai Jus priima. Spektaklis „Alisa“ pareikalavo daug valandų repeticijų. Ar su spektaklio kūrybine komanda palaikėte griežtai profesinius santykius, ar puoselėjote artimesnius ryšius?

Teatre nebūna, bent jau man nepasitaikė, ypač su scenos partneriais, kad išliktų dalykiški santykiai. Tarkim, su Gudavičiūte esame pažįstamos nuo mano pirmo kurso akademijoje. Kartu vaidinome spektaklyje „Žalgirės“. Tuomet buvau studentė, ji mane mokė vaidinti.  Kai statėme „Alisą“, ji manęs nebemokė, bet labai palaikė. Su Vainiumi [Sodeika] anksčiau turėjome duetinių scenų spektaklyje „Shopping and Fucking“, todėl jau žinojome, kaip bendrauti vienas su kitu scenoje. Su Vytautu [Anužiu] vaidinau pirmą kartą, turėjome daug bendrų scenų, bet nors pradžioje santykiai buvo dalykiški, mandagūs, vėliau juose išlikusią pagarbą papildė šiluma ir vienas kito palaikymas. Man atrodo, kad kiekvieno spektaklio, kaip meno kūrinio, unikalumą lemia bendras žmonių darbas. Du mėnesius visa kūrybinė komanda gyvena tuo vienu spektakliu. Tai labai suartina. Kol repetavau „Alisą“, šie žmonės buvo mano šeima. Per visą procesą repeticijų mikroklimatas išliko labai malonus, draugiškas ir linksmas. Režisierius palaikė gerus santykius su visais, todėl nebuvo tokių, kurie nerimautų, baimintųsi, pyktų.

Spektaklyje jauna teisininkė Alisa tiria Salaho Abdeslamo, surengusio teroristinį aktą Paryžiuje, bylą. Alisa renkasi Abdeslamui įvykdyti linčo teismą. Kaip būtumėte nubaudusi Abdeslamą? Koks Jūsų požiūris į mirties bausmę?

Spektaklyje vaidindama Alisą visiškai pasitikiu ja ir jos sprendimais, todėl galiu aklai sekti paskui jos tiesas. Tačiau aš, kaip Aistė, nors ir norėčiau šiuo atveju būti panaši į Alisą, tokia nesu. Nepažįstu jokio Zuikio, kuris mane nusivestų į olą, kurioje viskas būtų taip, kaip aš trokštu. Aš, kaip Aistė, esu panašesnė į Franką Bertoną, nes tikiu, kad mūsų sukurta sistema yra geriausia versija. Jei pradėsime ją laužyti, tai eisime atgal, bus tik blogiau. Žinoma, tai vis tiek lieka atviras klausimas, nes niekada nesu nukentėjusi nuo teroristo atakos. Situacija pasikeistų, jei nukentėtų mano mylimas, artimas žmogus. Mes, lietuviai, mėgstame po nelaimingų įvykių sakyti: „Jeigu galėčiau, sušaudyčiau.“ Tikriausiai jei galėčiau, įvykdyčiau Salahui Abdeslamui mirties bausmę, nes manau, kad jis jos nusipelno. Tačiau priešingai nei Alisa, bausmę siekčiau įvykdyti per teismą. Alisa atsisako teismo, nes jai viskas ir taip aišku. Vis dėlto manau, jog teismo vaidmuo svarbus, kad žmonės nepradėtų vieni kitų žudyti. Jeigu užmėtysime vieni kitus akmenimis, nieko neišspręsime. Todėl Alisai ir nepasisekė. Ji, vykdydama teisingumą taip, kaip įsivaizduoja, atsiduria stebuklų šalyje ir miršta pati. Jos tikslas lieka neįvykdytas, o spektaklio pabaigoje ji supranta, kad viskas tebuvo sapnas. Manau, kad aš, kaip žmogus, neturiu galios kitų teisti ir bausti.

Kokia Jūsų stebuklų šalies vizija?

Joje nebūtų koronos, nebūtų ligų, kurios suvaržo žmogaus laisvę. Žmonės nemeluotų ir nebūtų pinigų – mano nuomone, net ir grąžinus mainų sistemą išsispręstų daug problemų. Tikriausiai mano stebuklų šalyje taip pat būtų įvairių įdomių personažų: undinėlių, kalbančių gyvūnų.

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į vaidybą nuo akademijos laikų?

Pirmiausia šie dveji metai po akademijos baigimo leido suprasti, ko joje mokiausi. Kai studijuoji, būna vienaip, bet kai susiduri su praktika – visai kitaip, nors akademijoje gavau labai daug patarimų, pamokymų, kaip bus realybėje, kaip įveikti sunkumus. Ketveri metai, praleisti profesionalioje teatro scenoje, leido pajusti, ką man reiškia vaidyba. Šis laikotarpis atsakė į klausimą, ar tikrai noriu būti aktorė. Dažnai savęs to klausiu, nes ši profesija reikalauja daug pasiaukojimo. Esu viena iš nedaugelio žmonių, kurie to trokšta taip, kad prisitaiko prie tokio gyvenimo būdo. Manau, kad išliktum šioje profesijoje, turi labai to norėti. O kaip vaidinti – turbūt nemokėsiu iki pat paskutinio savo vaidmens ir net tada nežinosiu, kaip iš tikrųjų reikia vaidinti. Per šiuos metus supratau, kad niekada tiksliai nežinosiu, kaip reikia vaidinti, nors akademijoje maniau, kad ateis akimirka, kai išmoksiu savo amatą nepriekaištingai. Vaidinu vadovaudamasi nuojauta. Aktoriaus profesija mane tuo ir žavi, kad neturi konkrečių instrukcijų, tavo tikslas nėra sukalti stalą pagal duotus matmenis, bet net ir klaida gali tapti tavo unikalumu, stiprybe.

Netrukus pradėsite repetuoti režisieriaus Gedimino Rimeikos statomą Alistairo McDowallo pjesę „Nuostabūs nuotykiai“, joje atliksite vyrišką Luko vaidmenį. Su kokiais sunkumais tikitės susidurti kurdama kitos lyties vaidmenį?

Kol kas apie tai mažai svarsčiau, nes repeticijos prasidės tik sausį. Manau, kad sunkumų kils ne dėl personažo lyties, nes režisierius man nesako vaidinti vaikino. Didžiausias iššūkis, manau, bus sukurti pagrindinio pjesės personažo Luko charakterį: jis paauglys, genijus, turintis autizmo bruožų. Tad bus sunku dėl jo keistumo bei aplinkos, kurioje jis gyvena, ir to, kaip jis tomis aplinkybėmis elgiasi.

Kiekviename spektaklyje didžiausias sunkumas yra sukurti personažą, bet tai pagrindinė mano užduotis. Todėl manau, kad su režisieriaus, scenos partnerių pagalba ir mano pačios pastangomis pavyks jį sukurti. O kai vaidmenį sukursiu, sunkumų nebeliks, nes spektakliui tapsiu tuo personažu. Atversiu publikai savo vaizduotės dureles ir parodysiu, kokį įsivaizduoju Luką. Taip pat buvo ir su Alisa. Nesu įsitikinusi, kad suvaidinau ją taip, kaip visi norėjo. Pavaizdavau ją tokią, kokią pažinau ir įsivaizduoju. Tikiuosi, kad taip pat gerai pasiseks ir su Luku.

Ačiū už pokalbį.

„Alisos“ dramaturgas L. Adomaitis: „Traumos keičia mąstymą apie teisingumą ir kerštą“ 

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2020-10-19

Pasaulis nepaiso visiškai nieko. Pokalbis su režisieriumi A. Obcarsku

Daiva Šabasevičienė, delfi.lt, 2020-10-14

Antanas Obcarskas. D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šis ruduo gausus premjerų. Žiūrovams jau buvo pristatyti spektakliai „Respublika“, „Dialogai“, „Vaidina Marius Repšys“, o spalio 23 d. įvyks spektaklio „Alisa“ premjera. Pagal originalią Lauryno Adomaičio pjesę kuriamą spektaklį režisuoja Antanas Obcarskas. Tai antrasis jo darbas LNDT – 2018 m. kartu su L. Adomaičiu jie pristatė „Voiceką“. Artėjant „Alisos“ premjerai (be rodymų „Menų spaustuvėje“ spalio 24 d. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu) Antaną Obcarską kalbina Daiva Šabasevičienė.

Tikrovė, kurioje gyvename, Tau siūlo temas, bet Tu nekuri visko iš naujo, remiesi konkrečiais kūriniais. Po „Voiceko“ ir toliau tęsi savo pradėtą kelią: imi klasiką ir bandai interpretuoti jos idėjas. Kas skatina tokį pasirinkimą?

Apmaudu, bet tikrovė savo neįtikėtinais, tiesiog prieš akis besirutuliojančiais scenarijais artėja prie fikcijos. Kai teatras susidomėjo pasiūlymu sukurti „Alisą“, dar nežinojau, kokia ji bus. Ir 2019 metų balandį užsidegė Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Ji degė apie penkiolika valandų. Puikiai prisimenu: plaukiu keltu iš Helsinkio į Taliną, ir telefone stebiu tą nesibaigiantį bandymą gesinti katedrą. Galvoju, tai kokia gi ta reali situacija: kažkas užsidega, kažkas kažką nužudo, kas su tuo susiję, kas, paprastai tariant, narplioja tą tikrovės mazgą, kas ieško kaltų? Tie žmonės – ne herojai, jie tiesiog eiliniai žmonės, esantys tam tikrose nesuvokiamose, su tikrove prasilenkiančiose situacijose.

Staiga supratau, kad Alisai reikia atsidurti tokioje neišsprendžiamoje situacijoje, nes ji tokia rūpestinga, mylinti ir drąsi. Alisos esminis bruožas yra herojiška stovėsena, kuri neleidžia nusigręžti tik į savo problemas. Tragedijos akivaizdoje mums reikia tokios herojės. Kas benutiktų Lewiso Carrollo parašytoje istorijoje, Alisa pro viską kiaurai praeina. Ji susiduria su sveiką protą peržengiančiomis situacijomis, bet visada eina toliau. Jie lieka „Stebuklų šalyje“.

Alisa yra labai šiuolaikiška, herojiška ir, sakyčiau, kontroversiška. Mums dažnai rūpi mąstyti apie jausmus, ne apie didesnius dalykus, susitelkti tik į savo vidinį pasaulį. O kas turi pakankamai drąsos spręsti globalias krizes? Kai užgeso Paryžiaus Dievo Motinos katedra, nusprendžiau, kad Alisa bus advokatė. Pakviečiau Lauryną Adomaitį, šnekėjomės. Atradome realią istoriją, į kurią galėtume pasikviesti Alisą – tai faktinis teismo procesas. Alisa – asmuo, turintis neeilinių savybių, neeilinį moralinį kodeksą, neeilinę vertybių sistemą.

Gal fikcija yra labiau koncentruota, ir mus žavi tam tikra jos siurrealybė? Tai skatina žiūrėti atviromis akimis į pasaulį ir galbūt truputį prasižiojus aikčioti iš nuostabos – kaip gali vykti tai, kas vyksta? Žmonės tolsta vieni nuo kitų, pasaulis sustoja, mes sustojame kartu su juo, visi lėktuvai nusileidžia ant žemės, niekas nebeperka naftos, užsidaro visos kavinės. Ar tai ne fikcinis siužetas? Visada mąstau apie žmones, atsiduriančius pačioje žiauriausioje tikrovės suirutėje. Kas jie? Šiame spektaklyje tai – Alisa.

Atsigręžiu į fikciją ir matau, kad yra kūrinių (taip buvo statant „Voiceką“, taip ir dabar, statant „Alisą“), kur apie tai labai rimtai mąstoma. Lewisas Carrollas Alisą nukėlė į fantastinį pasaulį, kuriame viskas labai painu, ir negalima tiesiog paklausti, kaip mums mąstyti, kaip mums susikalbėti. Ir tada supratau, kad yra tam tikras raktas tai suvokti. Dabartis yra ne ką mažiau paini, todėl pasikviečiau subrendusią Alisą iš Stebuklų šalies pabendrauti ir pagyventi dabartyje.

Spektaklio „Alisa“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Gal galėtum būsimam žiūrovui trumpai pristatyti kūrinio turinį?

Paprastai kalbant, spektaklyje permąstoma teisingumo sąvoka. Tai yra tema. O fabula – šitame spektaklyje susipina trys pasauliai. Tai yra tikra istorija, įvykusi 2015–2016 metais, susijusi su teroro išpuoliu „Bataclan“ teatre Paryžiuje ir kitose vietose, kai buvo nužudyta 130 žmonių. Tai – likusio gyvo teisiamojo istorija. Kalbame apie teisinį procesą, pažeistas  žmogaus teises, kaip advokatai kovojo, kaip jie ėmėsi bylos, vėliau jos atsisakė... Alisa – jauna advokatė – dalyvavo šioje byloje.

Kita dalis – Lewiso Carrollo Alisos pasaulis – mūsų košmarų, tiesą reiškiančio vidinio balso pasaulis, balso, kuris jaučia, kad kažkas yra ne taip. Tai yra Alisos, bet ir visų nukentėjusių, traumuotų žmonių sapnų pasaulis. Jame pasirodo Baltasis Triušis, turintis savų interesų. Visi demonai, kuriuos mes nešiojamės, trauminės patirtys, kurios lydi mūsų visus veiksmus, – visai tai yra paliečiama per Carrollo kūrinius „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa veidrodžių karalystėje“.

Ir trečias spektaklio pasaulis – Prancūzijos revoliucijos pasaulis. Tai yra šiuolaikinės liberalios demokratinės visuomenės ir žmogaus teisių kūdikystės laikas. Spektaklyje pasirodo Robespjeras ir Marija Antuanetė. Jie sako kalbas, kurios pastatė modernios Vakarų valstybės pagrindus. Jos tiesiogiai tinka bylos kontekstui. Kaip atstatyti teisingumą po žiaurios revoliucijos? Ir kaip tai apdaryti po teroristinio išpuolio? Pirmuoju atveju buvo imtasi giljotinos. O kaip bus šiandien?

Pasaka virsta realybe. Kur yra riba? Kur peržengiama iš vieno būvio į kitą?

Siekiu pateikti tokią situaciją, kurioje žiūrovas galėtų pamatyti, kad fanatizmas būdingas bet kuriam žmogui. Tai kyla tik iš aplinkos. Tai yra vidinio palaipsnio radikalizavimosi istorija, jos skerspjūvis. Šis radikalėjimo kelias man yra įdomus.

Kūrinyje svarbi tiesos, teisingumo tema. Vis dažniau stebiu tai, kad žmonės, o ypač menininkai, kalba apie dorovinius, dvasinius, teisinius dalykus, bet patys būna anaiptol ne tokie. Kaip galima būtų paaiškinti šį kontrastą?

Didžiausią įtaką tam daro nešvari sąžinė, mintys. Nešvari sąžinė labiausiai akina mąstyti apie šiuos dalykus: teisingumą, tiesą, neteisybę žmonių atžvilgiu. Linčo teismas širdyje vyksta, jeigu kažkas prasikalto prieš tavo žmonių grupę. Nuo linčo saugo teismai ir įstatymai. Linčas neįvyksta, o tam tikri vidiniai, gamtos principai, kurie būna nepatenkinami, jie kaupia nuodingą frustraciją sieloje, ir žmonės kenčia.

Kančia virsta visokiais spazmais. Kentėti nuo neteisybės yra stipriausia šiuolaikinė egzistencinė kančia, nes mes turime savo tikrovę, bet dėl visiškai atviro informacinio srauto kenčiame dėl to, kad kažkur yra geriau nei čia, kažkur viskas teisingiau, geresnis oras, spalvingesnė kultūra. Dažnai to neartikuliuojame, bet tikrai kenčiame.

Aš galvoju – tiesa, teisingumas... Aš apie tai mąstau, man tai yra svarbu, bet būtent bergždžios pastangos pasiekti teisingumą man yra dar svarbesnės, ir visa tai kyla dėl to, kad mano minčių sąžinė nėra švari, aš nuleidžiu rankas kaip žmogus. Gal aš nesu pasielgęs neatleistinai, baudžiamai, bet mano mintys yra nešvarios, ir visų žmonių mintys yra nešvarios.  

Jau ne pirmą kartą į pagalbą kvietiesi Lauryną Adomaitį. Tekstas Tavo spektakliuose labai svarbus. Į ką Tu pats labiausiais kreipi dėmesį, tarkim, šiuo atveju užsakydamas medžiagą Adomaičiui?

Su Laurynu mes pažįstami jau dešimt metų. Manau, kad jis, kaip rašytojas, kaip mąstytojas „popieriuje“ yra visiškas bebaimis teksto atžvilgiu. Ir, manau, vienas galvočiausių mano kartos žmonių. Aš juo visiškai pasitikiu. Mūsų darbas kartu buvo labai glaudus ir lengvas, nes mūsų buvimo pasaulyje stiliai sutampa, todėl malonu tai konvertuoti į meninę kalbą.

Spektaklio „Alisa“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Gal galėtum plačiau pristatyti kitus šio spektaklio kūrėjus? Kaip Tu juos pasirinkai?

Prie mūsų su Laurynu prisijungė labai stiprūs ir ambicingi menininkai. Pirmiausia, tai visas Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių žvaigždynas – Vytautas Anužis, Giedrius Savickas, Vainius Sodeika, Elzė Gudavičiūtė ir kiti. Labai džiaugiuosi jaunos aktorės Aistės Zabotkaitės intuicija, vidine kultūra ir drąsa. Jai teko pagrindinis Alisos vaidmuo. Tai formuojantis vaidmuo, kuriame tiriamas šiuolaikinis ambicingas žmogus. Lauryna Liepaitė sukūrė scenografiją ir magišką atmosferą, kuri pakėlė spektaklio konceptualumą į naują lygį. Ji pačią sceną pavertė „Veidrodžių karalyste“, kuriame pasaulio vaizdas staigiai susikuria ir taip pat staigiai subyra. Man labai svarbu buvo pakviesti dirbti kostiumų dailininkę Flore Vauville, kuri yra prancūzė, ir puikiai atkūrė mums reikiamą stilių. Stilius ypatingai svarbus „Alisoje“, kaip ir visoje Prancūzijoje. Agnė Matulevičiūtė sukūrė ir įrašė originalų garso takelį su šiuolaikinio džiazo ansambliu. Tai buvo netikėta, bet Agnė meistriškai pataikė į dešimtuką. Spektaklis man skamba kaip simfonija, kur susipina džiazas, subtili elektronika ir aktorių balsai. Videografė Saulė Bliuvaitė yra aukščiausio lygio filmų kūrėja, scenaristė. Jos kaip kino filmų režisierės žvilgsnis į sceną labai svarbus visumai. Dainius Urbonis ir Aistis Byla – apšvietimo sprendimų meistrai, jais visiškai pasitikiu. Negalėjome turėti geresnės komandos „Alisai“, ir tai bus akivaizdu, vertinant spektaklio kokybę.

Tavo spektakliuose estetika vaidina svarbų vaidmenį. To sieki sąmoningai?

Taip. Į spektaklio sceną žiūriu, kaip į paveikslą. Buvo labai svarbu atkurti autentišką stilių, būdingą aukšto lygio prancūzų teisininkams ir politikams. Lietuvoje tokio stiliaus, deja, neturime. Turiu omenyje ir atrodymo, ir iškalbos stilių.

Stebint Tavo kūrybą jau galima įžvelgti Tavo siekį tam tikro adrenalino, kurį tùri pajausti žiūrovas. Ką Tau svarbu sujudinti žmoguje, kad jis būtų aktyvus?

Norisi pasidalinti  skausmu, nes tai apvalo. Pasidalinti pralaimėjimu, netektimi... Pastangomis, kurios neatnešė jokių vaisių. Aš esu patyręs netekčių, žmonės taip pat yra patyrę netekčių. Jie galvoja, kad gali kažką pasakyti ar pasiūlyti pasauliui, bet pasaulis visiškai jų nepaiso, – tai ir yra baisiausia. Pasaulis nepaiso visiškai nieko.

Nors kūryba visada išsiskyrė individualumu, bet, pastebiu, tuo pačiu mene vis dažnėja atvejų, kai bandoma viską suniveliuoti, kad tik žiūrovas greičiau suvoktų. Kaip Tu bandai išlaikyti pusiausvyrą tarp išraiškos ir suvokimo?

Spektaklio metu žiūrovas gali stoti į kieno nors pusę. Svarbu, kad žiūrovui būtų suteiktas laikas, kai jis galėtų apsispręsti, su kuo jis yra, ar lieka tik su savimi. „Alisoje“ pateikiame dvi pasaulio vizijas, dvi teisingumo sampratas. Manau, kad žiūrovai dar ilgai po spektaklio mąstys apie tai, kurioje pusėje stovi jie.

Ką mąstai apie šiuolaikinį teatrą?

Šiuolaikinis teatras yra uždarytas teatras. Ir susitikimas su žiūrovu dabar yra retas. Reikia tik įsivaizduoti, kiek daug spektaklių dėl pandemijos pasaulyje neįvyko, kiek emocijų, kiek informacijos nebuvo pasklidę scenoje, kur turėjo pasklisti. Tai beprecedentis įvykis, turbūt nenutikęs nuo graikų laikų.

Bet didžioji dauguma intelektualų teatro nepasigedo.   

Šiuolaikiniame teatre matau būdą kurti kompleksinius, eklektiškus pasaulius, galinčius papasakoti turbūt apie nepapasakojamus dalykus, sąmonės evoliuciją. Teatras visada buvo neatsiejamas nuo intelektualinio pasaulio. Filosofija ir teatras XX a. ėjo koja kojon, ypač Prancūzijoje. Aš matau teatrą intelektualinio pasaulio smaigalyje. Galbūt kažkas mato skirtingai, bet matyti skirtingai yra kiekvieno mąstančio žmogaus prerogatyva.

Apie teatrą pradėta galvoti, kad jis turi juokinti...

Man patinka juoktis teatre. Juokas padeda užsimiršti, ypač juokiantis nuoširdžiai. Tai yra pats gražiausias dalykas. Bet reiktų prisiminti, kad į teatrą gali būti einama dėl vieno ir vienintelio dalyko – susitikimo. Teatras savo tikrąja esme yra tiesiog susitikimas, ir niekas jame nenori nieko įrodyti ar įžeisti, specialiai prajuokinti. O tai yra tam tikras to vienintelio dalyko, kurį turime gyvenime – laiko – praleidimo būdas, kai mes pasidaliname erdve, mintimis, žodžiais, spalvomis, emocijomis. Ir tai mūsų neturėtų atskirti vienas nuo kito. Juokas yra tik viena iš priemonių, kuri suartina. Man svarbiausias dalykas yra suartėjimas su problema, su medžiaga – spektaklio materija. Jeigu tai sėkmingai padaroma per juoką, puiku. Bet jeigu juokas yra be materijos, tai gali būti banalu.

Tik ką matėme Tavo darbą, sukurtą pagal Saaros Turunen pjesę „Normalumo fantomas“. Kokios patirties pasisėmei, dirbdamas su suomiais?

Esame laisvi trisdešimt metų, o suomiai – septyniasdešimt, ir mane nustebino, kaip šie papildomi metai pakeičia vidinį jaunų žmonių mentalitetą ir požiūrį į pasaulį, gyvenimą, vidinę laisvę. „Normalumo fantomas“ yra apie suomiškas visuomenines šeimos situacijas, skaudulius, ir tai meistriškai nagrinėja Saara Turunen. Suomiams tai – opi tema. Pamačiau, kokį mes žengėme beprotišką žingsnį mentaliteto tvirtėjime per 1990–2020 laikotarpį. Ir dabar visa tai – pasimetime. Gal tai yra identiteto trūkumas, bet tuomet kokia ateitis laukia, kokie mes būsime?

Dėkoju už pokalbį ir linkiu prasmingo spektaklio!

Spektaklis „Alisa“ spalio 23, 24 d. ir  lapkričio 17 d. bus rodomas „Menų spaustuvėje“, Vilniuje. O spalio 24 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje. Daugiau informacijos – www.teatras.lt