Laurynas Adomaitis. ALISA Premjera

  • Režisierius

    Antanas OBCARSKAS

  • Trukmė

    2 val. 30 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    „Menų spaustuvė“ Vilniuje

  • Premjeros data

    2020 m. spalio 23 d.

  • N-16

  • Pirkti bilietą

Apie

Spektaklio tiesioginės transliacijos bilietai

 

Viena universaliausių griaunamųjų jėgų žmogaus arsenale yra teisingumo troškimas. Dabartis garsiai skanduoja – teisingumas privalomas visiems ir prieš visus, bet teisėtvarka yra lėta teisingumo atžvilgiu. Kai 2015 metų lapkričio 13 dieną Paryžiuje teroristai išlipo iš Salaho Abdeslamo automobilio ir šaltakraujiškai nužudė 130 į koncertą susirinkusių žmonių, jie ieškojo savo teisingumo. Bet prasidėjus Salaho Abdeslamo teismui Prancūzijoje jauna teisininkė Alisa ieškos naujo teisingumo Paryžiaus atakų aukoms. Kaip atsilyginti už nediskriminuojantį, beveidį terorą?

Lewiso Carollio sukurtas Alisos įvaizdis įkvepia pagrindinę heroję – ji drąsiai ir rūpestingai ieško išeities nūdienos pasaulyje, kuriame nėra nieko savaime suprantamo. Alisa pradeda dirbti išskirtinai kontroversiškų bylų besiimančio žymaus Prancūzijos advokato Franko Bertono biure. Tikėdamasi rasti staigų ir beatodairišką bendražygį link teisingumo, Alisa pastebi, jog „Stebuklų šalies“ posakiai tampa tiesiogiai relevantiški net ir sudėtingiausiems teisiniams procesams aptarti, o advokato Franko Bertono moralinis pasaulėvaizdis, retorika stoja liberalios visuomenės pusėn, kur didžiausia vertybė yra žmogus.

Alisa greitai supranta, kad neįtikėtinas bylos moralinis ir teisinis sudėtingumas iškreipia kasdienę tikrovę, bet ji nesiliauja ieškoti „tikrojo teisingumo“. Demokratinės valstybės pagrindai reikalauja visus laikyti lygiais prieš įstatymą. Tačiau tokio žiaurumo akivaizdoje nepalieka nuojauta, kad įstatymo nepakanka ir reikia išimties, o ne eilinės procedūros. Peržengdama daugybę moralinių ir asmeninių dilemų, Alisa galiausiai pasiduoda fantazijai, kas nutiktų, jei visos kortos būtų jos rankose – kokį radikalų teisingumą ji įgyvendintų, – taip atskleisdama kolektyvinės traumos pėdsakus, kurie neišvengiamai lydi kiekvieną katastrofą ar teroristinį išpuolį.

Alisos asmuo yra tarsi pleištas tarp tikrovės ir fantazijos, verčiantis svarstyti apie teisingumą, moralę, kerštą ir nuosaikumą, kai tai daryti, regis, yra sunkiausia. Ši trauma palietė visus, todėl visi nori savito atpildo. Alisa sukaupė visą Prancūzijos žmonių skausmą ir neapykantą ir jai tenka atrasti atsakymą, kas yra teisinga. Kyla kertinis šio dešimtmečio klausimas – kaip apsaugoti civilizuotą ir išsilavinusią visuomenę nuo beasmenės, bevardės neapykantos ir linčo teismo?

Spektaklyje „Alisa“ režisierius Antanas Obcarskas ir pjesės autorius Laurynas Adomaitis imasi kolektyvinės traumos temos (kartu jie taip pat kūrė spektaklį „Voicekas“, skirtą „Germanwings“ katastrofos tyrimui). Išliekanti kūrybinė idėja – pagarsėjusi kaip „vidutinybių drama“ – yra ta, kad didžiausiu žiaurumu pasižymintys įvykiai ir žmonės yra neišskirtiniai, neherojiški ir kasdieniai, o jų problemos – mums visiems pažįstamos.

Spektaklyje skambančią įrašytą muziką atliko: Matas Samulionis, Deimantas Balys, Ignas Kasikauskas, Aurelijus Užameckis.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Antanas OBCARSKAS
  • Dramaturgas — Laurynas ADOMAITIS
  • Scenografė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Kostiumų dailininkė — Flore VAUVILÉ
  • Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ
  • Vaizdo projekcijų autorė — Saulė BLIUVAITĖ
  • Šviesų dailininkai — Aistis BYLA, Dainius URBONIS
  • Režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS
  • Režisieriaus padėjėjas — Deivydas VALENTA

Vaidina

Interviu

„Alisos“ dramaturgas L. Adomaitis: „Traumos keičia mąstymą apie teisingumą ir kerštą“ // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2020-10-19

„Alisos“ dramaturgas L. Adomaitis: „Traumos keičia mąstymą apie teisingumą ir kerštą“ 

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2020-10-19

 

 

Laurynas Adomaitis. Asm. arch. nuotr.

Naujame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Alisa“ nagrinėjamos visus palietusios 2015-ųjų teroristinio išpuolio „Bataclan“ klube Paryžiuje pasekmės. Kaip galima atstatyti teisingumą, kai 130 žmonių neteko gyvybių?

Vienintelio gyvo likusio įtariamojo Salaho Abdeslamo teismų procesas sudomina jauną advokatę Alisą (akt. Aistė Zabotkaitė). Ji įsidarbina žymaus Prancūzijos advokato Franko Bertono (akt. Vytautas Anužis), besiimančio išskirtinai kontroversiškų bylų, biure, tikėdamasi rasti beatodairišką bendražygį teisingumo paieškose.

„Man svarbiausia buvo parodyti, kaip įvykiai daro įtaką personažų emocijoms ir sukelia gilias traumines patirtis. Juk mes visi žinome apie tuos įvykius. Visi buvome kažkur, kai tai įvyko. Vieni buvo Paryžiuje, kiti Vilniuje. Na ir kas? Psichiką galima paveikti per atstumą, ir žmonės labai lengvai susitapatina su traumomis“, – sako spektaklio dramaturgas Laurynas Adomaitis. Jį kalbina Daiva Šabasevičienė. „Alisos“ premjera – jau šį savaitgalį, spalio 23, 24 d.

 

Pirmiausia, Jus noriu pasveikinti tik ką apsigynus filosofijos daktaro disertaciją apie Gottfriedą Wilhelmą Leibnizą prestižiniame universitete – Scuola Normale Superiore Pizoje. Vilniaus universitetas taip pat rengia filosofus, tačiau Jūsų sugrįžimas į Lietuvą mums visiems svarbus. Kaip Jums pavyko karantino metu užbaigti bene sunkiausią studijų etapą? Ką ketinate veikti Lietuvoje?

 

Ačiū! Apsiginti disertaciją man buvo labai svarbu. Jaučiausi pasiekęs kažkokią viršūnę. Iš tiesų, po to atsirado noras kopti į kalnus. Tačiau po trumpos šventės supratau, kad mokslinis laipsnis tikrai nereiškia, kad nebėra poreikio mokytis. Savaime pradėjau ieškoti naujų iššūkių. Dabar tie iššūkiai kovoja tarpusavyje, kad patrauktų mane į kurią nors pusę.

Aš esu eklektiškas žmogus ir matau tame stiprybės. Eklektika yra geras dalykas, nes ji skatina domėtis viskuo. Man viskas yra įdomu ir aš esu atviras įvairioms sritims. Todėl ir pasirinkau filosofiją, kad ji mažiausiai varžo ir specializuoja žmogų. Kaip filosofas galiu domėtis ir kulinarija, ir dirbtiniu intelektu, ir teatru... Kažkuriuo metu nuvertinome eklektiką, bet šiuolaikiniam žmogui tai yra dorybė.

Kaip visiems, taip ir man, virusas atsiliepė. Teko taikytis prie kitokio režimo. Bet karantino periodas man praėjo produktyviai, o gynimą pavyko suorganizuoti gyvai Italijoje, istorinėje Sala Azzurra. Tai paliko įspūdį.

 

 

Adomaitis Laurynas. Le Lithographe. Paryžius, 2019.


Į teatro pasaulį žengiate jau antrą kartą. Prieš porą metų parašėte „Voiceko“ interpretaciją, netrukus – „Alisos“ premjera. Lyg ir neturėjęs dramaturgo įgūdžių ryžotės dramaturginių tekstų kūrimui. Kuo ypatingas šis procesas?

 

Pjesės rašymas yra ypatingas procesas, ir nežinau, ar įgūdžiai tam gali būti išugdomi kitaip, nei per praktiką. Kadangi esu eklektikas, tai teatro ir literatūros pasaulis man nebuvo visiškai svetimas. Turiu šiek tiek teorinių žinių apie dramaturgiją. Išskirčiau Davido Mameto rašymo dirbtuves, kai kuriuos Davido Fosterio Wallace‘o, taip pat Joyce Carol Oates teorinius tekstus. Bet teorija yra apie tai, kaip rašo Mametas, Wallace‘as arba Oates, o ne apie tai, kaip noriu rašyti aš. Filosofijoje išmokau, kad nėra universalaus metodo.

Mano dramaturginė vizija labiau formavosi kitais dviem būdais.

Pirmiausia, sąmoningai nusprendžiau nebeskaityti klasikinės literatūros. Atsiprašau klasikų, – jie yra šaunūs. Tai buvo sprendimas, pagrįstas tik estetikos dalykais – norėjau persiimti šiuolaikinio pasaulio matymu, nes istoriją jau tyrinėjau akademijoje, o laiko viskam neužtenka. Stengiausi neskaityti grožinės literatūros, parašytos iki 2000 metų. Tai tik euristinė taisyklė, kuriai yra išimčių. Tačiau dėl jos atradau įspūdingų autorių ir kūrinių, kurie smarkiai pakeitė mano požiūrį. Vienareikšmiškai rašytojai yra patys kūrybingiausi žmonės. Man daug įdomiau, ką jie turi pasakyti apie mūsų laikus, nei politologai ar „ekspertai“.                 

O pats svarbiausias dalykas teatre buvo rašymo praktika. Gaila, bet efektyviausiai mokomės iš savo klaidų, o tam reikia progos ir galimybės rašyti. Todėl labai vertinu „Voiceko“ patirtį, kad ir su visais trūkumais. Dramaturginė praktika mane artimai lydėjo tuos porą metų, ir tai buvo svarbiausias faktorius. Rašydamas „Alisą“, išmokau dar daugiau, dabar turbūt rašyčiau vėl kitaip. Bet nereikia veltis į paradoksus. Didžiuojuosi tuo, ką pavyko sukurti, o visa kūrybinė komanda „Alisą“ prikėlė gyvenimui. Tai tiesiog nuostabu.

 

Įdomu tai, kad filosofijos vandenynas toks platus, o Jūs randate laiko išplaukti iš jo ir nerti visai į kito pobūdžio vandenis. Kuo Jums įdomus teatras?

 

Teatre yra naratyvas, o filosofijoje jo trūksta. Filosofijoje dažniausiai sekame loginę argumento seką, o ne kuriame pasakojimą. Bet pasakojimai mūsų vaizduotę pagauna daug geriau, nei logika. Dėl to dirbti su teatru yra įdomu. Kai rašau teatrui, mano tikslas sukurti kažką įdomaus. Tuo tarpu filosofijoje negaliu atsisakyti tiesos, aiškumo, apibrėžtumo reikalavimų. Bet žinoma, kad filosofija pateikia aibę požiūrio taškų. Todėl kurdamas personažus klausiu savęs, koks jų pasaulėvaizdis? Be to, kokį pasaulį mes kuriame spektaklyje? Turbūt už kiekvieno personažo būtų galima pastatyti kokią nors filosofinę figūrą. Alisos ir Franko Bertono pokalbiai galėtų būti pokalbiai tarp Carlo Schmidto ir Hanso Kelseno ar dar ko nors panašaus. Aš manau, kad filosofija ir teatras tinka vienas kitam ir papildo vienas kitą, bet tuo pat metu ir neišsemia, nes turi tik sau būdingų elementų. Vėl grįžtame prie eklektikos, – reikia domėtis viskuo ir jungti skirtingas sritis.

 

Kai rašėte „Alisos“ tekstus, ar žinojote konkrečius aktorius, ar tekstas formavosi įvykių vedamas?

 

Kai pradėjome rašyti „Alisą“, nežinojome nieko. Vartoju daugiskaitą, nes Antanas atėjo pas mane ir pasakė: statykime „Alisą“. Gerai, o ką? Ar tai spektaklis vaikams? Nuo to prasidėjo ilgas kelias, kurį nuėjome kartu. Galiausiai, kai padarėme galutinį sprendimą dėl pjesės konteksto, pasinėriau į 2015 m. lapkričio 13-osios įvykių analizę, literatūrą apie potrauminio streso sindromą, kolektyvinę traumą, apie terorizmą, Al-Qaeda ir „Islamo Valstybę“, apie Lewiso Carrollo ir Alice Liddell gyvenimus, apie Franką Bertoną. Teko peržiūrėti daug nuotraukų ir vaizdo įrašų, kai kurie iš jų šokiravo mus abu. Nesitikiu, kad žiūrovas pastebės visus tuos kontekstus, bet gilinantis į tokią temą neišvengsi šiek tiek beprotybės. Ir ta beprotybė matysis. Šie dalykai labiausiai vedė į priekį teksto rašyme. Bet buvome nusižiūrėję ir kai kuriuos aktorius. Aš labai džiaugiuosi jais visais. Manau, kad didžiausias atradimas žiūrovui bus Aistės sukurtas Alisos personažas. Tokio subtilumo ir tokios transformacijos aš dar nemačiau teatro scenoje.

 

Kaip formavote dramos konstrukciją? Į ką kreipėte dėmesį?

 

Spektaklio siužetas yra dramatizuota dokumentinių įvykių versija. Galima sakyti, kad spektaklis pagrįstas tikrais įvykiais, bet papasakotas per Alisos personažą, kuris nėra dokumentinis. Man svarbiausia buvo parodyti, kaip įvykiai daro įtaką personažų emocijoms ir sukelia gilias traumines patirtis. Juk mes visi žinome apie tuos įvykius. Visi buvome kažkur, kai tai įvyko. Vieni buvo Paryžiuje, kiti Vilniuje. Na ir kas? Psichiką galima paveikti per atstumą, ir žmonės labai lengvai susitapatina su traumomis. Traumos keičia mūsų mąstymą apie teisingumą ir kerštą. Mes visi esame terorizmo aukos, nes terorizmas yra nukreiptas prieš visą visuomenę. Terorizmas nori radikalizuoti mūsų sąžinę ir padaryti mus pačius teroristais, bent jau mūsų mintyse. Teroristai bus pasiekę savo tikslą, kai mes patys pradėsim viską sprogdinti. Taip aš įsivaizduoju Alisos vidinį monologą.

Be siužeto, esminė dramaturgijos dalis yra dialogas. Rašydamas visada mėgstu pridėti techninių detalių ir intertekstualumo. Pavyzdžiui, rašant „Voiceką“ buvau įnikęs į Nicolos Barker sukurtą „yipsų“ – kalbinių paslydimų – sąvoką. Tai panašu į froidiškus riktus, bet žaismingiau ir ironiškiau. Tuomet daug dirbome su aktoriais, bandėme į dialogus įterpti klaidų ir apsirikimų. Rašant „Alisą“, pasitelkiau derybų teorijas, kurios moko taktiškai, empatiškai nuginkluoti oponentą. Alisa ir Bertonas yra abu meistriški derybininkai, todėl jų taip įdomu klausytis.

 

Kuo bus ypatinga „Alisa“?

 

„Alisa“ parodys, jog trauma lydi kiekvieną didelio masto tragediją. Kai „Islamo valstybė“ pradėjo, o dabar tęsia išpuolius Prancūzijoje, reagavo visas pasaulis. Bet kas vyksta po to? Kaip atkurti teisingumą, kai pasekmės yra negrįžtamos? Alisa susiduria su tuo klausimu, kai pradeda dirbti Franko Bertono biure. Bertonas atstovauja Salahui Abdeslamui, vieninteliam likusiam gyvam lapkričio 13-osios atakų įtariamajam. Bertonas gina laisvos Prancūzijos pamatus, kurie neleidžia kaltinamojo laikyti kaltuoju ir užmėtyti akmenimis.

Alisos tokia pozicija neįtikina. Ji užaugo apsupta nuorodų į Lewiso Carrollio pasaulį, kuriame žodis nėra tvirtas, kuriame kalba sau prieštarauja. Ji supranta, kad kalbomis tautos nenuraminsi ir teisingumo neatkursi. O įstatymas yra tik žodis, kuris kiekvienam skamba skirtingai. Todėl Alisa siekia kitokio teisingumo. Jos teisingumas yra staigus, griežtas, neatšaukiamas. Alisos ir Bertono pokalbiai yra dviejų pasaulio vizijų susidūrimas. „Alisa“ atsirado iš tragedijos, kurią visi patyrėme, bet niekada iki galo neapmąstėme. Dabar Alisa pasitelkia savo drąsą ir empatiją, kad mus nuvestų į kitokią stebuklų šalį – tokią, kurioje egzistuoja teisingumas.

 

Vyksta intensyvios repeticijos. Kiek Jūs tame dalyvaujate?

 

Stengiuosi dalyvauti, kiek tik galiu, šokinėdamas tarp skirtingų įsipareigojimų. Man patinka būti teatre, turim labai gerą ryšį su aktoriais ir visa komanda, todėl man tai yra malonumas. Egzistuoja tokia klišė, kad dramaturgas atiduoda pjesę į pasaulį ir pamiršta, perleidžia kažkam. Manau, kad yra tokių atvejų. Bet „Alisa“ yra kažkas ypatingo, – negaliu imti ir nebegalvoti apie pjesę ir jos temas. Todėl rūpinuosi, būnu ten, šlifuojam detales ir turbūt šlifuosim iki paskutinės minutės.

Man labai gražu stebėti, kaip atsiranda spektaklis. Tai yra kažko atsiradimas iš nieko, beveik stebuklas. Kai atėjome visi į repeticijas dar vasarą, nebuvo nieko. O dabar jau stovi visas naujas pasaulis, kuris atsirado iš teksto ir mūsų pokalbių.

 

Netrukus – premjera. Kokio spektaklio tikitės? Ar sėkmė išlieka pagrindiniu kriterijumi?

 

Kaip dramaturgui, man svarbu, kad pjesė atsidurtų teatro scenoje. Tai laikau savo sėkme. O kaip seksis „Alisai“, pamatysime netrukus. Aš tikiuosi labai subtilaus ir stilingo spektaklio, tokio, kuriame norėsis gyventi, apie kurį norėsis kalbėti. Tikiuosi, kad netrukus visi kalbėsime apie teisingumą ir visi apie jį svajosime.

 

Kas vyksta Jūsų – filosofijos – srityje? Kuo skiriasi Lietuvos ir Italijos mokslas?

 

Manau, klaidinga skirstyti mokslą tarp šalių. Neturėtų būti nacionalinio mokslo. Studijuodamas doktorantūroje jaučiausi, kad nors mano institucija yra vienoje vietoje, aš dalyvauju globaliame tyrimų lauke. Taip ir turėtų būti. Geras to pavyzdys – mano kolegė, kuri studijavo Italijoje, bet rašė istorinį darbą apie Lietuvos tarpukarį, o archyvinius tyrimus darė Niujorke. Netgi Lietuvos istorija nėra lokalizuota Lietuvoje. Aš pats stažavausi Prancūzijoje, Kanadoje, Vokietijoje.

Bet suprantu, kad jūs klausiate apie akademinę atmosferą. Tiesa sakant, Lietuvos akademiniame gyvenime aktyviai nedalyvauju jau keletą metų, bet kiek žinau, vyksta pozityvūs pokyčiai. Mano pažįstami, draugai akademikai gyvena geriau. Bet vis tiek išlieka vienas esminis klausimas – aukštojo mokslo finansavimas, o dar tiksliau, akademinio personalo finansavimas. Skiriant pakankamai pinigų, lengvai prisitrauktume aukšto lygio tyrėjus, o dėl to pakiltų mokslo lygis. Tai paprasta, o visa kita yra palyginti nereikšminga.

Filosofija kaip disciplina išgyvena įdomius laikus. Aišku, aš negaliu kalbėti apie visumą, nes daug ko nežinau, bet atkreipsiu dėmesį į kelis klausimus, kurie, manau, tampa svarbūs. Kokią įtaką filosofijos raidai turėjo moterys filosofės? Kaip suprasti sąmonės atsiradimą evoliuciniame kontekste? Ar gyvūnai geba suvokti? Kokia prietarų ir emocijų reikšmė politikoje? Kokia yra dirbtinio intelekto ateitis? Kaip komunikacija įgauna reikšmę skirtinguose kontekstuose? Kaip komputaciniai metodai gali būti pritaikyti filosofijoje? Kaip apibrėžti tikimybes ir kvantinius paradoksus? Kas dar? Geriausia išvis sugalvoti savo klausimą. Aš šiuo metu galvoju, kada yra etiška vienam dirbtiniam intelektui užpulti kitą dirbtinį intelektą.

 

Ką stebite Lietuvoje grįžęs iš tikrai kitokio konteksto?

 

Lietuvoje labai daug stilingo, kūrybiško jaunimo, labai stipri šiuolaikinio meno scena, Vilnius yra vienas smagiausių, stilingiausių Europos miestų. Pastebėjau, kad daug daugiau jaunų žmonių pradėjo sportuoti. Per karantiną visi išpirkome naudotus dviračius, teko importuoti. Bet Lietuvoje didelė socialinė atskirtis, dalis žmonių atrodo nusivylę ir pikti. Pastebėjau, kad po truputį pabundame iš amnezijos ir prisimename Lietuvos žydų palikimą. Deja, vis dar sunkiai sekasi su maisto kultūra – yra daug bandymų, bet skirtumas nuo kulinarijos kultūrą turinčių šalių vis dar nežmoniškas. Jeigu reiktų apibendrinti, geriausiai mums sekasi IT ir meno srityje. Prasčiausiai – kulinarijoje.

 

Širdingai dėkoju ir linkiu įdomios premjeros!

 

Spektaklis „Alisa“ spalio 23, 24 d. ir  lapkričio 17 d. bus rodomas „Menų spaustuvėje“, Vilniuje. O spalio 24 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje. Daugiau informacijos – www.teatras.lt

Pasaulis nepaiso visiškai nieko. Pokalbis su režisieriumi A. Obcarsku // Daiva Šabasevičienė, delfi.lt, 2020-10-14

Pasaulis nepaiso visiškai nieko. Pokalbis su režisieriumi A. Obcarsku

Daiva Šabasevičienė, delfi.lt, 2020-10-14


Antanas Obcarskas. D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šis ruduo gausus premjerų. Žiūrovams jau buvo pristatyti spektakliai „Respublika“, „Dialogai“, „Vaidina Marius Repšys“, o spalio 23 d. įvyks spektaklio „Alisa“ premjera. Pagal originalią Lauryno Adomaičio pjesę kuriamą spektaklį režisuoja Antanas Obcarskas. Tai antrasis jo darbas LNDT – 2018 m. kartu su L. Adomaičiu jie pristatė „Voiceką“. Artėjant „Alisos“ premjerai (be rodymų „Menų spaustuvėje“ spalio 24 d. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu) Antaną Obcarską kalbina Daiva Šabasevičienė.

Tikrovė, kurioje gyvename, Tau siūlo temas, bet Tu nekuri visko iš naujo, remiesi konkrečiais kūriniais. Po „Voiceko“ ir toliau tęsi savo pradėtą kelią: imi klasiką ir bandai interpretuoti jos idėjas. Kas skatina tokį pasirinkimą?

 

Apmaudu, bet tikrovė savo neįtikėtinais, tiesiog prieš akis besirutuliojančiais scenarijais artėja prie fikcijos. Kai teatras susidomėjo pasiūlymu sukurti „Alisą“, dar nežinojau, kokia ji bus. Ir 2019 metų balandį užsidegė Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Ji degė apie penkiolika valandų. Puikiai prisimenu: plaukiu keltu iš Helsinkio į Taliną, ir telefone stebiu tą nesibaigiantį bandymą gesinti katedrą. Galvoju, tai kokia gi ta reali situacija: kažkas užsidega, kažkas kažką nužudo, kas su tuo susiję, kas, paprastai tariant, narplioja tą tikrovės mazgą, kas ieško kaltų? Tie žmonės – ne herojai, jie tiesiog eiliniai žmonės, esantys tam tikrose nesuvokiamose, su tikrove prasilenkiančiose situacijose.

Staiga supratau, kad Alisai reikia atsidurti tokioje neišsprendžiamoje situacijoje, nes ji tokia rūpestinga, mylinti ir drąsi. Alisos esminis bruožas yra herojiška stovėsena, kuri neleidžia nusigręžti tik į savo problemas. Tragedijos akivaizdoje mums reikia tokios herojės. Kas benutiktų Lewiso Carrollo parašytoje istorijoje, Alisa pro viską kiaurai praeina. Ji susiduria su sveiką protą peržengiančiomis situacijomis, bet visada eina toliau. Jie lieka „Stebuklų šalyje“.

Alisa yra labai šiuolaikiška, herojiška ir, sakyčiau, kontroversiška. Mums dažnai rūpi mąstyti apie jausmus, ne apie didesnius dalykus, susitelkti tik į savo vidinį pasaulį. O kas turi pakankamai drąsos spręsti globalias krizes? Kai užgeso Paryžiaus Dievo Motinos katedra, nusprendžiau, kad Alisa bus advokatė. Pakviečiau Lauryną Adomaitį, šnekėjomės. Atradome realią istoriją, į kurią galėtume pasikviesti Alisą – tai faktinis teismo procesas. Alisa – asmuo, turintis neeilinių savybių, neeilinį moralinį kodeksą, neeilinę vertybių sistemą.

Gal fikcija yra labiau koncentruota, ir mus žavi tam tikra jos siurrealybė? Tai skatina žiūrėti atviromis akimis į pasaulį ir galbūt truputį prasižiojus aikčioti iš nuostabos – kaip gali vykti tai, kas vyksta? Žmonės tolsta vieni nuo kitų, pasaulis sustoja, mes sustojame kartu su juo, visi lėktuvai nusileidžia ant žemės, niekas nebeperka naftos, užsidaro visos kavinės. Ar tai ne fikcinis siužetas? Visada mąstau apie žmones, atsiduriančius pačioje žiauriausioje tikrovės suirutėje. Kas jie? Šiame spektaklyje tai – Alisa.

Atsigręžiu į fikciją ir matau, kad yra kūrinių (taip buvo statant „Voiceką“, taip ir dabar, statant „Alisą“), kur apie tai labai rimtai mąstoma. Lewisas Carrollas Alisą nukėlė į fantastinį pasaulį, kuriame viskas labai painu, ir negalima tiesiog paklausti, kaip mums mąstyti, kaip mums susikalbėti. Ir tada supratau, kad yra tam tikras raktas tai suvokti. Dabartis yra ne ką mažiau paini, todėl pasikviečiau subrendusią Alisą iš Stebuklų šalies pabendrauti ir pagyventi dabartyje.

 

Spektaklio „Alisa“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

 

Gal galėtum būsimam žiūrovui trumpai pristatyti kūrinio turinį?

 

Paprastai kalbant, spektaklyje permąstoma teisingumo sąvoka. Tai yra tema. O fabula – šitame spektaklyje susipina trys pasauliai. Tai yra tikra istorija, įvykusi 2015–2016 metais, susijusi su teroro išpuoliu „Bataclan“ teatre Paryžiuje ir kitose vietose, kai buvo nužudyta 130 žmonių. Tai – likusio gyvo teisiamojo istorija. Kalbame apie teisinį procesą, pažeistas  žmogaus teises, kaip advokatai kovojo, kaip jie ėmėsi bylos, vėliau jos atsisakė... Alisa – jauna advokatė – dalyvavo šioje byloje.

Kita dalis – Lewiso Carrollo Alisos pasaulis – mūsų košmarų, tiesą reiškiančio vidinio balso pasaulis, balso, kuris jaučia, kad kažkas yra ne taip. Tai yra Alisos, bet ir visų nukentėjusių, traumuotų žmonių sapnų pasaulis. Jame pasirodo Baltasis Triušis, turintis savų interesų. Visi demonai, kuriuos mes nešiojamės, trauminės patirtys, kurios lydi mūsų visus veiksmus, – visai tai yra paliečiama per Carrollo kūrinius „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa veidrodžių karalystėje“.

Ir trečias spektaklio pasaulis – Prancūzijos revoliucijos pasaulis. Tai yra šiuolaikinės liberalios demokratinės visuomenės ir žmogaus teisių kūdikystės laikas. Spektaklyje pasirodo Robespjeras ir Marija Antuanetė. Jie sako kalbas, kurios pastatė modernios Vakarų valstybės pagrindus. Jos tiesiogiai tinka bylos kontekstui. Kaip atstatyti teisingumą po žiaurios revoliucijos? Ir kaip tai apdaryti po teroristinio išpuolio? Pirmuoju atveju buvo imtasi giljotinos. O kaip bus šiandien?

 

Pasaka virsta realybe. Kur yra riba? Kur peržengiama iš vieno būvio į kitą?

 

Siekiu pateikti tokią situaciją, kurioje žiūrovas galėtų pamatyti, kad fanatizmas būdingas bet kuriam žmogui. Tai kyla tik iš aplinkos. Tai yra vidinio palaipsnio radikalizavimosi istorija, jos skerspjūvis. Šis radikalėjimo kelias man yra įdomus.

 

Kūrinyje svarbi tiesos, teisingumo tema. Vis dažniau stebiu tai, kad žmonės, o ypač menininkai, kalba apie dorovinius, dvasinius, teisinius dalykus, bet patys būna anaiptol ne tokie. Kaip galima būtų paaiškinti šį kontrastą?

 

Didžiausią įtaką tam daro nešvari sąžinė, mintys. Nešvari sąžinė labiausiai akina mąstyti apie šiuos dalykus: teisingumą, tiesą, neteisybę žmonių atžvilgiu. Linčo teismas širdyje vyksta, jeigu kažkas prasikalto prieš tavo žmonių grupę. Nuo linčo saugo teismai ir įstatymai. Linčas neįvyksta, o tam tikri vidiniai, gamtos principai, kurie būna nepatenkinami, jie kaupia nuodingą frustraciją sieloje, ir žmonės kenčia.

Kančia virsta visokiais spazmais. Kentėti nuo neteisybės yra stipriausia šiuolaikinė egzistencinė kančia, nes mes turime savo tikrovę, bet dėl visiškai atviro informacinio srauto kenčiame dėl to, kad kažkur yra geriau nei čia, kažkur viskas teisingiau, geresnis oras, spalvingesnė kultūra. Dažnai to neartikuliuojame, bet tikrai kenčiame.

Aš galvoju – tiesa, teisingumas... Aš apie tai mąstau, man tai yra svarbu, bet būtent bergždžios pastangos pasiekti teisingumą man yra dar svarbesnės, ir visa tai kyla dėl to, kad mano minčių sąžinė nėra švari, aš nuleidžiu rankas kaip žmogus. Gal aš nesu pasielgęs neatleistinai, baudžiamai, bet mano mintys yra nešvarios, ir visų žmonių mintys yra nešvarios.  

 

Jau ne pirmą kartą į pagalbą kvietiesi Lauryną Adomaitį. Tekstas Tavo spektakliuose labai svarbus. Į ką Tu pats labiausiais kreipi dėmesį, tarkim, šiuo atveju užsakydamas medžiagą Adomaičiui?

 

Su Laurynu mes pažįstami jau dešimt metų. Manau, kad jis, kaip rašytojas, kaip mąstytojas „popieriuje“ yra visiškas bebaimis teksto atžvilgiu. Ir, manau, vienas galvočiausių mano kartos žmonių. Aš juo visiškai pasitikiu. Mūsų darbas kartu buvo labai glaudus ir lengvas, nes mūsų buvimo pasaulyje stiliai sutampa, todėl malonu tai konvertuoti į meninę kalbą.

 

Spektaklio „Alisa“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

 

Gal galėtum plačiau pristatyti kitus šio spektaklio kūrėjus? Kaip Tu juos pasirinkai?

 

Prie mūsų su Laurynu prisijungė labai stiprūs ir ambicingi menininkai. Pirmiausia, tai visas Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių žvaigždynas – Vytautas Anužis, Giedrius Savickas, Vainius Sodeika, Elzė Gudavičiūtė ir kiti. Labai džiaugiuosi jaunos aktorės Aistės Zabotkaitės intuicija, vidine kultūra ir drąsa. Jai teko pagrindinis Alisos vaidmuo. Tai formuojantis vaidmuo, kuriame tiriamas šiuolaikinis ambicingas žmogus. Lauryna Liepaitė sukūrė scenografiją ir magišką atmosferą, kuri pakėlė spektaklio konceptualumą į naują lygį. Ji pačią sceną pavertė „Veidrodžių karalyste“, kuriame pasaulio vaizdas staigiai susikuria ir taip pat staigiai subyra. Man labai svarbu buvo pakviesti dirbti kostiumų dailininkę Flore Vauville, kuri yra prancūzė, ir puikiai atkūrė mums reikiamą stilių. Stilius ypatingai svarbus „Alisoje“, kaip ir visoje Prancūzijoje. Agnė Matulevičiūtė sukūrė ir įrašė originalų garso takelį su šiuolaikinio džiazo ansambliu. Tai buvo netikėta, bet Agnė meistriškai pataikė į dešimtuką. Spektaklis man skamba kaip simfonija, kur susipina džiazas, subtili elektronika ir aktorių balsai. Videografė Saulė Bliuvaitė yra aukščiausio lygio filmų kūrėja, scenaristė. Jos kaip kino filmų režisierės žvilgsnis į sceną labai svarbus visumai. Dainius Urbonis ir Aistis Byla – apšvietimo sprendimų meistrai, jais visiškai pasitikiu. Negalėjome turėti geresnės komandos „Alisai“, ir tai bus akivaizdu, vertinant spektaklio kokybę.

 

Tavo spektakliuose estetika vaidina svarbų vaidmenį. To sieki sąmoningai?

 

Taip. Į spektaklio sceną žiūriu, kaip į paveikslą. Buvo labai svarbu atkurti autentišką stilių, būdingą aukšto lygio prancūzų teisininkams ir politikams. Lietuvoje tokio stiliaus, deja, neturime. Turiu omenyje ir atrodymo, ir iškalbos stilių.

 

Stebint Tavo kūrybą jau galima įžvelgti Tavo siekį tam tikro adrenalino, kurį tùri pajausti žiūrovas. Ką Tau svarbu sujudinti žmoguje, kad jis būtų aktyvus?

 

Norisi pasidalinti  skausmu, nes tai apvalo. Pasidalinti pralaimėjimu, netektimi... Pastangomis, kurios neatnešė jokių vaisių. Aš esu patyręs netekčių, žmonės taip pat yra patyrę netekčių. Jie galvoja, kad gali kažką pasakyti ar pasiūlyti pasauliui, bet pasaulis visiškai jų nepaiso, – tai ir yra baisiausia. Pasaulis nepaiso visiškai nieko.

 

Nors kūryba visada išsiskyrė individualumu, bet, pastebiu, tuo pačiu mene vis dažnėja atvejų, kai bandoma viską suniveliuoti, kad tik žiūrovas greičiau suvoktų. Kaip Tu bandai išlaikyti pusiausvyrą tarp išraiškos ir suvokimo?

 

Spektaklio metu žiūrovas gali stoti į kieno nors pusę. Svarbu, kad žiūrovui būtų suteiktas laikas, kai jis galėtų apsispręsti, su kuo jis yra, ar lieka tik su savimi. „Alisoje“ pateikiame dvi pasaulio vizijas, dvi teisingumo sampratas. Manau, kad žiūrovai dar ilgai po spektaklio mąstys apie tai, kurioje pusėje stovi jie.

 

Ką mąstai apie šiuolaikinį teatrą?

 

Šiuolaikinis teatras yra uždarytas teatras. Ir susitikimas su žiūrovu dabar yra retas. Reikia tik įsivaizduoti, kiek daug spektaklių dėl pandemijos pasaulyje neįvyko, kiek emocijų, kiek informacijos nebuvo pasklidę scenoje, kur turėjo pasklisti. Tai beprecedentis įvykis, turbūt nenutikęs nuo graikų laikų.

 

Bet didžioji dauguma intelektualų teatro nepasigedo.   

 

Šiuolaikiniame teatre matau būdą kurti kompleksinius, eklektiškus pasaulius, galinčius papasakoti turbūt apie nepapasakojamus dalykus, sąmonės evoliuciją. Teatras visada buvo neatsiejamas nuo intelektualinio pasaulio. Filosofija ir teatras XX a. ėjo koja kojon, ypač Prancūzijoje. Aš matau teatrą intelektualinio pasaulio smaigalyje. Galbūt kažkas mato skirtingai, bet matyti skirtingai yra kiekvieno mąstančio žmogaus prerogatyva.

 

Apie teatrą pradėta galvoti, kad jis turi juokinti...

 

Man patinka juoktis teatre. Juokas padeda užsimiršti, ypač juokiantis nuoširdžiai. Tai yra pats gražiausias dalykas. Bet reiktų prisiminti, kad į teatrą gali būti einama dėl vieno ir vienintelio dalyko – susitikimo. Teatras savo tikrąja esme yra tiesiog susitikimas, ir niekas jame nenori nieko įrodyti ar įžeisti, specialiai prajuokinti. O tai yra tam tikras to vienintelio dalyko, kurį turime gyvenime – laiko – praleidimo būdas, kai mes pasidaliname erdve, mintimis, žodžiais, spalvomis, emocijomis. Ir tai mūsų neturėtų atskirti vienas nuo kito. Juokas yra tik viena iš priemonių, kuri suartina. Man svarbiausias dalykas yra suartėjimas su problema, su medžiaga – spektaklio materija. Jeigu tai sėkmingai padaroma per juoką, puiku. Bet jeigu juokas yra be materijos, tai gali būti banalu.

 

Tik ką matėme Tavo darbą, sukurtą pagal Saaros Turunen pjesę „Normalumo fantomas“. Kokios patirties pasisėmei, dirbdamas su suomiais?

 

Esame laisvi trisdešimt metų, o suomiai – septyniasdešimt, ir mane nustebino, kaip šie papildomi metai pakeičia vidinį jaunų žmonių mentalitetą ir požiūrį į pasaulį, gyvenimą, vidinę laisvę. „Normalumo fantomas“ yra apie suomiškas visuomenines šeimos situacijas, skaudulius, ir tai meistriškai nagrinėja Saara Turunen. Suomiams tai – opi tema. Pamačiau, kokį mes žengėme beprotišką žingsnį mentaliteto tvirtėjime per 1990–2020 laikotarpį. Ir dabar visa tai – pasimetime. Gal tai yra identiteto trūkumas, bet tuomet kokia ateitis laukia, kokie mes būsime?

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu prasmingo spektaklio!

 

Spektaklis „Alisa“ spalio 23, 24 d. ir  lapkričio 17 d. bus rodomas „Menų spaustuvėje“, Vilniuje. O spalio 24 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje. Daugiau informacijos – www.teatras.lt

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.