Lina Simutytė. VANDENS SPALVA. Festivalio "Versmė '12" konkursinė programa

Festivalio "Versmė '12" konkursinė programa. PJESĖS SKAITYMAS.

Lina Simutytė – Muzikos ir teatro akademijos kino dramaturgijos ketvirto kurso studentė. Pradėjo rašyti dar paauglystėje, pirmiausia – poeziją, vėliau ir prozą. Dalyvaudavo įvairiuose literatų konkursuose. Renkantis dramaturgijos studijas imponavo tai, kad studijuojant reikės rašyti teatrui ir kinui – norėjo išbandyti jėgas šioje srityje ir patirti, kas kiną paverčia kinu, o teatrą – teatru.

Pjesės „Vandens spalvos“ idėja kilo iš anksčiau parašytos novelės. Istorija vyksta tarp jau nebeveikiančios psichiatrinės ligoninės sienų. Po ligoninę vaikšto senas gydytojas, kankinamas praeities prisiminimų, ir pasakoja prabėgusio gyvenimo istoriją. Psichiatrinė ligoninė tampa vieta, kur dvi siužetinės linijos, dvi istorijos susijungia į vieną.

Pirmoji – tai brolių paauglystės istorija. Dviejų sūnų motina kenčia nuo šizofrenijos ir stengiasi savo vaikus įtikinti, kad ji yra Eglė žalčių karalienė. Jos kalbos taip paveikia Dovydą, vyresnįjį brolį, kad šis patiki esąs Žalčio sūnumi. Galiausiai motina visiškai išprotėja ir patenka į psichiatrinę ligoninę, o broliai lieka vieni. Išryškėjus liguistam Dovydo elgesiui, ligoninėje atsiduria ir jis. Tuomet jaunesnysis nusprendžia ieškoti darbo šioje įstaigoje. Antroji siužetinė linija – apie tai, kaip Agota, Dovydo palatos kaimyno pusseserė, pradeda reguliariai lankyti savo giminaitį. Tarp Dovydo ir Agotos užsimezga meilė, o besivystančią meilės istoriją stebi jaunesnysis brolis gydytojas. Agota šiuose santykiuose mėgina perrašyti Eglės žalčių karalienės pasaką, suteikti jai laimingą pabaigą, tačiau vaikiškas naivumas atveda prie tragiško finalo.

Mitas yra vienintelis dalykas, kurio neįmanoma pakeisti. Hamartija egzistuoja ne vien antikinėse tragedijose ar epiniuose pasakojimuose, bet ir šiandieniniame pasaulyje, kur herojumi tampa tas, kuris, nesuvokdamas mito nepakeičiamumo, bando jį pakeisti.

KITI FESTIVALIO "VERSMĖ '12" RENGINIAI