Miranda Rose Hall. PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS

Masinis išnykimas nr. 6

Dovilė Jadzevičiūtė, 7md.lt, 2024-02-09

Naujos Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros tema trikdo, nes žiūrovui primena jo veiksmų ir kasdienių sprendimų poveikį Žemei ir jos gyventojams. Sausio 27 d. važiuodama teatro link ir biliete pasitikrinusi, kurioje salės vietoje sėdėsiu, supratau, kad režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį turėjau žiūrėti dieną anksčiau. Tada dar nežinojau, kad šis nesusipratimas įkūnys svarbią spektaklio mintį, mat jis užsimena ne tik apie ekologinę katastrofą, bet ir apie išnykimo grėsmę plačiąja prasme. Tokiu atveju kyla klausimas, kurios problemos yra tikros, o kurios – tik mūsų pačių susikurtos. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp to, kas nereikšminga, ir to, kas reikalauja atsakomybės?

Einant teatro link žmonių būriai priminė, kad sausio 25–28 d. Vilniuje vyko šviesų festivalis, tad keliaujantieji į LNDT žiūrėti spektaklio apie žmogaus veiklos įtaką planetai galėjo pastebėti kelis, nors savo mastu ir menkus, to pavyzdžius. Leisdamasi Šv. Ignoto gatve su kiekvienu įkvėpimu galėjau justi mašinų išmetamųjų dujų kvapą. Ir gerai: truputis užteršto oro, pilnas senamiestis žmonių ir įspūdingai šviesų nuspalvintas Vilnius – tai industrinės evoliucijos ir kasdienybės žavesys. Net pamiršau, kad einu į spektaklį be bilieto, bet dar kartą įsitikinau, jog netikėti nemalonumai ir truputis žmonių kūrybiškumo stebuklo – tai žingsniai link antropoceno epochos pabaigos ir laimės akimirkų. Paradoksalu.

„Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, kaip ir daugelis spektaklių, yra realybės dalelė, padedanti žiūrovui geriau suvokti savo tikrovę. Kasdienybėje kasdienybę pastebėti sunku, o suvokti apokaliptinę buitį, susijusią su rūšių nykimu, oro tarša, gamtinėmis katastrofomis, apskritai žmonių poveikiu Žemei ir imtis veiksmų yra kur kas sunkiau dėl elementaraus noro apsisaugoti nuo kaltinimų pačiam sau. Tačiau gyvenimas žmogaus įtakos epochoje verčia prisiimti atsakomybę už savo ir kaimyno veiksmus, tai yra plėsti aplinkinių sąmoningumą, skatinti save ir kitą priimti į planetos gerovę orientuotus sprendimus, net jei atrodo, kad vyksta kova su vėjo malūnais. Spektaklis, pasakojantis apie pasaulio raidą ir dabarties tašką, yra vienas iš būdų pastebėti, pabrėžti, paskatinti mąstyti apie savą išnykimo kasdienybę.

Spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ remiasi to paties pavadinimo Mirandos Rose Hall (JAV) pjese. Bendradarbiaudama su dramaturge pirmoji ją pastatė režisierė iš Didžiosios Britanijos Katie Mitchell. Šiuo metu pjesė yra interpretuojama skirtingų režisierių keturiolikoje Europos teatrų (tarp jų ir LNDT), dalyvaujančių projekte STAGES (Sustainable Theatre Alliance for a Green Environmental Shift). Tiesa, Mitchell kartu su Hall, remdamosi tvaraus teatro kūrimo principais, šiam spektakliui įgyvendinti skirtingose Europos scenose pateikė konkrečią koncepciją, kurią kiekvienas režisierius interpretuoja savaip, atsižvelgdamas į vietos kontekstą. Vienas pagrindinių reikalavimų ir scenoje matomų atributų – nuolat minami dviračiai, generuojantys energiją spektaklio šviesai ir įgarsinimui (privalu neviršyti 150 vatų).

Mynimu spektaklyje pasirūpina jaunų aktorių choras: vis pasikeisdami jie generuoja energiją ir kuria aliuziją į mūsų planetą, kuri nuolat atsinaujina, kuria ir persikuria, pati save gydo. Tačiau susiduriame su problema, kad jai nebepakanka minti savojo išgyvenimo dviračio, nes geologiniams procesams per didelę įtaką daro žmogus. Ir net jei atsiranda keletas ar net keli milijardai tų, kurie mindami padeda generuoti energiją, atrodo – to per maža, ir mes sparčiai žengiame masinio šeštojo išnykimo link.

Išnykimą spektaklio kūrybinė komanda siūlo suprasti plačiau: jis nebūtinai masinis, nebūtinai skirtingų gyvybės formų ir rūšių – jis gali pasiglemžti bet kokį jausmą, objektą ar svarbų žmogų. Aktorius ir personažas Gytis Ivanauskas, pasakodamas pasaulio susikūrimo ir masinio nykimo teorijas, pabrėžia savaime suprantamą, bet dėl to nuolat pamirštamą idėją: niekas nėra apsaugotas nuo nebūties, dingimo, susinaikinimo, ir būtent dėl to reikia prisiminti šią dieną ir šalia esantį žmogų. Spektaklyje akcentuojamas gyvosios gamtos nykimas dėl mūsų veiklos, tad itin absurdiška būtų teigti – išgyvenkite šią dieną, kaip tik norite, nes niekas nežino, kada išnyksite. Būtent dėl to kūrinys suponuoja mintį, kad kartu su flora ir fauna nyksta empatija, sąmoningumas, o tai gimdo dar didesnį poreikį savintis gamtą. Taigi atsakomybė ir kasdienis nerūpestingumas turėtų būti dozuojami, o ekologinis sąmoningumas ugdomas po truputį. Būtina sąmoningai suvokti savo veiklos žalą, ir čia kalbama apie labai elementarius buitinius sprendimus dėl maisto, mados, itin didelio vartojimo, glaudžiai susijusio su gamtos pasitelkimu savo naudai. Svarbu suprasti savo nereikšmingumo ir įtakos santykį.

Spektaklyje Ivanauskas teigia, kad bet koks išnykimas Žemėje palieka popieriaus plonumo įspaudą. Šis supratimas pasitarnauja ne tik geologams, bet ir kultūros teoretikams, menininkams. Vieni sluoksniai užkloja kitus, nuolat sąveikauja tarpusavyje, vienas kitą formuoja, padeda pastebėti gelmės ir paviršiaus santykį, jų transformacijas, lemia poreikį perinterpretuoti skirtingus gamtinius ir kultūrinius procesus. Pastarosios mintys spektaklyje realizuojamos pabrėžiant kartų santykį, dėl to Ivanausko žodžiuose dažnai nuskamba motinos, kuri gimdo kitas motinas, motyvas. Karta kuria kartą ir išnyksta, palikdama vienokį ar kitokį pasaulio suvokimą. Šiuo požiūriu išnykimas tampa sentimentalus ir kuria pagrindą kaitai. Tačiau verta pabrėžti, kad jau tradicinė tapusi utopijos ir distopijos sankirta suponuoja logiką, jog utopija – tai galimybė gyvenimą pradėti iš naujo, o distopija – gyvenimas dabartyje. Pastarojoje nebėra reikalo laukti ekologinės katastrofos, masinio išnykimo, nes akivaizdu, kad mums puikiai sekasi naikintis ir savo jėgomis, – spektaklyje šią mintį perteikia karinės palapinės motyvas (scenografas Vitalis Čepkauskas).

Jeigu nėra priežasčių ginčytis dėl spektaklio temos aktualumo, kyla poreikis diskutuoti apie pasirinktos vaidybos taktikos pagrįstumą ir paveikumą. Monospektaklis gerokai apsunkinamas pernelyg graudulingu aktoriaus santykiu su ekologijos ir išnykimo temomis. Susigūžęs ir verksmingu balsu kalbantis aktorius kuria sąlygas ne tapatintis su jo jautriu požiūriu į temą, bet atsiriboti dėl kylančio nejaukumo jausmo. Vertėtų pabrėžti, kad spektaklio pradžioje kitoks, kiek drąsesnis, labiau teigiantis nei klausiantis jo balso tonas suskambėjo kur kas paveikiau nei bereikalingas graudenimasis. Šiuo atveju veidrodiniu principu sukelti žiūrovui emocijų nepavyko – ar tai susiję su kasdienybėje išgyvenamais jausmais, todėl atkartojami scenoje jie praranda jėgą?

„Pjesės gyvenantiems išnykimo laikais“ kūrėjai siūlo užuominų į įvairias temas, neišskirdami esminių momentų. Sąryšius tarp jų turi kurtis pats žiūrovas, tad kyla grėsmė pasiklysti.

Puikybė ir nerimas Antano Obcarsko premjeroje

Aušra Kaminskaitė, lrt.lt, 2024-02-05

2020-aisiais karantine svarstydamas apie pasirinkimą kurti teatre, vokiečių rašytojas ir dramaturgas Fabianas Scheidleris rašė: „Daugumai galvojant, kad teatre jau parodyta viskas, kalbėti apie svarbiausią dalyką dar net nemėginta. Tragiškasis siužetas par excellence – konfliktas tarp sukūrimo ir žmogaus puikybės – dar nepastatytas.“ Teatro „NTGent“ išleistoje knygoje „Why theatre?“ (liet. „Kodėl teatras?“) vienas iš 106 tekstų autorių svarstė, kodėl teatro kūrėjai atrodo neįgalūs kalbėti apie svarbiausią 21 amžiaus temą, kurios protagonistas yra gamta.

Sutapimas ar ne, tačiau tais pačiais metais amerikiečių dramaturgė Miranda Rose Hall parašė „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“. Kūrinys pradedamas vienintelės jo veikėjos – dramaturgės Naomi – pasiteisinimu: prieš pat šį, paskutinį labai sėkmingų gastrolių spektaklį režisierės mamos gyvybei iškilo netikėta grėsmė. Todėl informuoti žiūrovus apie autorių tyrimus ir kūrybą patikėta Naomi. Jungdama asmeninių praradimų ir moksliniais faktais grįstas istorijas, ji papasakoja apie penkis Žemę ištikusius masinius išnykimus. Ir susikoncentruoja į artėjantį šeštąjį – kitokį nei ankstesnieji, nes jį kuria viena iš planetoje gyvenančių gyvybės formų – žmonės.

Šioje pjesėje konfliktą tarp sukūrimo ir žmogaus puikybės galima įžvelgti tik labai iš tolo. Naomi apie jį pasakoja, tačiau scenoje jo neatskleidžia. Priklausydama žmonių rūšiai, ji akivaizdžiai atskiriama nuo kenkėjų. Naomi personažas – tai nerimo kamuojama teisingų moralinių nuostatų moteris: baikšti, išsigandusi, bejėgė, tačiau apskritai geresnė už tuos kitus, išnaikinusius daugybę gyvybės rūšių.

2022-aisiais ši pjesė pasirinkta „Kūrybiškai Europai“ teiktam tarptautiniam projektui „Tvarus teatras?“. Jį inicijavo „Théâtre Vidy-Lausanne“, o prisijungė dar trylika įstaigų. Tarp jų – minėtas „NTGent“, „R.B. Jérôme Bel“, „Piccolo Teatro di Milano“ ir daugybė kitų, tarp jų – ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Projekto dalyviai įsipareigojo savo repertuaruose pastatyti minėtą pjesę, laikydamiesi tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, visą spektakliui reikalingą elektrą gaminti scenoje, rodymo reikmėms neišnaudoti daugiau nei 150 vatų, o Naomi vaidmenį atiduoti save moterimi identifikuojančiai aktorei arba seksualinei ar rasinei mažumai priklausančiam aktoriui.

Akyliau LNDT naujienas ir repertuarą sekantys žiūrovai galėjo pastebėti, kad prieš kurį laiką vaidmenį ketinta patikėti atlikėjui Alen Chicco. Matyt, laiku pastebėjus, kad eksperimentas nepasiteisina, į dėmesio centrą pakviestas išskirtinai talentingas ir patyręs profesionalas Gytis Ivanauskas. Tai reikalingas sprendimas, nes spektakliui-monologui gyvybiškai svarbu parinkti atlikėją, gebantį savyje įkūnyti svarbiausią spektaklio veiksmą.

Taip kilstelėta spektaklio meninė kokybė, tačiau giliau nugramzdintos svarbios žinutės. Kūrėjai neneigė klimato kaitos reikšmingumo, tačiau didžiausiu iššūkiu įvardijo paieškas, kaip apie tai kalbėti įdomiai ir paveikiai. Čia galimi bent du keliai: gilintis į temą, kol supranti jos reikšmę ir atrandi asmeninę prasmę, arba pritempti pasakojimą prie to, kas aktualu tau pačiam. Šįkart kūrėjai pasirinko antrąjį variantą. To rezultatas – nepaisant projekte nurodytų režisūrinių ir prasminių reikalavimų, „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ liko spektakliu apie tai, kaip vaidina G. Ivanauskas.

Drąsų teiginį įkvepia ir diskusijoje po spektaklio išgirsti publikos klausimai ir komentarai. Aktoriaus išraiška susižavėję žiūrovai akcentavo paveikią vaidybą, įgalinančią stebinčiuosius empatiškai prisileisti spektaklį ir patiems atrasti tokių temų, kokių jie geba ir nori rasti. O štai energetikos srities darbuotoju prisistatęs žmogus susidomėjo, kodėl į temą kūrėjai pažvelgė ignoruodami nepaprastai platų klimato kaitos kontekstą ir problematiką. Čia taiklų komentarą įterpė diskusiją moderavęs Aurimas Švedas: istorikai pastebi, kad žmones labai sunku sudominti laikotarpiais, kuriuose jų rūšis neegzistavo, nes iki smulkmenų mums svarbu tik tai, kas susiję su mūsų pačių vystymusi.

Toks interpretacijų susikirtimas taikliai iliustravo lietuvišką „Pjesės gyvenantiems išnykimo laikais“ pastatymą: spektaklyje susidūrė dvi skirtingos perspektyvos, kurių sąlyčio taškai nebuvo išryškinti (ir gal net neatrasti). Pirmoji perspektyva priklauso projekto autoriams. Atsižvelgiant į viešumoje komentuotus reikalavimus, panašu, kad organizatoriai siekė įgalinti teatrus kalbėti apie žmonių veiklos įtaką klimato kaitai ir apie bendrą mūsų rūšies polinkį diskriminuoti. Antrąją perspektyvą atsinešė režisierius Obcarskas, aktorius Ivanauskas ir scenografas Vitalis Čepkauskas. Jų vizijoje skleidėsi su praradimais susiduriančio aktoriaus paveikslas, į pirmą vietą keliant mamos netektį ir palikimo bei tęstinumo filosofijas. Kad inspiruotų žiūrovams nerimo jausmą, kūrėjai scenoje pastatė iš Ukrainos pafrontės atsivežtą palapinę. Tai taiklus sprendimas, nes žūtis kare lietuviams šiandien kur kas realesnė nei mirtis dėl mūsų regionui švelniau nei daugybei kitų grasinančios klimato kaitos. Abi vizijas spektaklyje galime pamatyti, tačiau jos žengia skirtingais keliais ir tarsi nepriklauso tam pačiam kūriniui.

Greta to matyti dar vienas režisūrinis sprendimas, reiškiantis arba didelį nesusipratimą, arba gudrų ir tikslų ėjimą. „Pjesės gyvenantiems išnykimo laikais“ scenoje įdarbinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso vaidybos studentai stato palapinę, vaidina medžius ir mina „Tukas EV“ spektakliui padovanotus elektros energiją scenoje gaminančius dviračius. Šie žmonės ne vaidina, o atlieka funkciją: savo fizines jėgas naudoja tam, kad sukurtų Ivanausko pasirodymą papildančius sceninius elementus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neskoningai paradoksalu: pagal pjesės turinį dėdamasis geresnis už kitus, aktorius kalba apie nelygybę, tačiau mielai naudojasi jam suteiktomis privilegijomis būti aptarnautam, kol pats užsiima tuo, ką mėgsta ir prie ko yra pratęs.

Kita vertus, spektakliui pasibaigus ir prisiminus režisieriaus interviu bei ankstesnę kūrybą, pradeda kilti įtarimas, kad tai galėjo būti tikslingas (ir galbūt nuo kūrybinės komandos nuslėptas) sprendimas. Situacija ironiškai savireflektyvi. Apie klimato kaitą kalba menas, kurio prigimtis verčia švaistyti milžiniškus energijos kiekius. Apie nelygybę kalba menas, kurio kūrėjai nuolat raginami įrodyti savo unikalumą. „Tikrąjį aš“ bando atverti menas, tenkinantis saujelės išrinktųjų poreikį parteryje pajusti emocijas, kurias bijoma prisileisti realybėje.

Pats Obcarskas režisuodamas to neišskyrė, tad neturiu priemonių idėjai pagrįsti. Tačiau jei tokia saviironiška refleksija būtų taikoma akivaizdžiai, ji galėtų priversti žiūrovus pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir sprendimus kitu kampu, nei esame pratę. Ir tai būtų kur kas prasmingiau nei parodyti dar vieną spektaklį, kuriame viską jau įrodęs aktorius tiesiog gerai dirba.

KUISIAI IR DU MILIJONAI METŲ LIETAUS

Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt, 2024-02-02

Po Antano Obcarsko spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko diskusija. Istorikas Aurimas Švedas prabilo apie kalnų laiką, miškų laiką, jūros laiką. Ir žmogaus negebėjimą su tuo jų laiku sukurti santykį - nes žmogus yra per mažas, per trumpas. Todėl toks suprantamas pasirodė spektaklio kūrėjų sprendimas neapčiuopiamo masto gamtinius fenomenus matuoti asmeniškais žmogiško dydžio masteliais - mažais išnykimais, kuriuos patiriame per savo gyvenimo laiką. Tik ar pajutę, kaip mūsų pasaulį keičia, sakykim, mamos išnykimas, geriau suvoksime, ką reiškia planetai kokios nors gyvūnų rūšies netektis? Ko gero, klausimas irgi asmeniškas, ir galbūt bent šiek tiek priklauso nuo to, kiek ir ko esame praradę, ir kiek giliai tą praradimą išgyvenę.

Amerikiečių dramaturgė Miranda Rose Hall „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ skaičiuoja masinius žmonijos išnykimus - švelniai, lyg lipdytų sniego senį, primindama, kad gyvename šeštojo išnykimo eroje, t. y. masiškai nykstame čia ir dabar. Linkiu jums malonios mirties - gaiviai užbaigia dramaturgė. Nors pjesė diskusijos dalyvių buvo apibūdinta kaip siaubingai nepatogi teatrui, man rodos, ši nuomonė susiformavo tik todėl, kad tokių tekstų scenoje mums labai trūksta: tai tekstai, kurie patys atlieka ir scenografijos, ir šviesų, ir režisūros, ir vaizdo projekcijų, ir choreografijos darbą. Todėl jiems įgyvendinti teatre užtenka aktoriaus, kuris gebėtų tokius savo forma agresyvius ir scenai pavojingus tekstus pristatyti publikai minkštai, žmogiškai, visu kūnu ir siela, o ne pjesę atkartojančia gigantiškumo, katastrofiškumo, milijonų metų maniera.

Kai scenoje pamačiau aktorių Gytį Ivanauską visai vieną, net suskaudo, - kad šitiek laiko jo tokio vieno ir tokio paprasto dramos scenoje nemačiau. Tai, kad „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ pagal nurodymus turi būti atlikta beveik nuogai, suvartojant kuo mažiau elektros energijos ir resursų, prievartos būdu ne tik supaprastino spektaklio formą (ji niekuo neprimena Antano Obcarsko režisūrinio pasaulio), bet ir suteikė progą Gyčiui pasisavinti erdvę, apgyvendinti ją visą savimi. Šio spektaklio Gytis savo vidine motyvacija ir išoriškai kuklia raiška man priminė ankstyvųjų jo vaidmenų teatre - Kurto, Meilužio, Gabrieliaus Skalio, Raskolnikovo ir Berniuko - laikus, kai aktorius dar buvo ilgais plaukais, t. y. kai dar nebuvo mirusi jo mama. „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ atrodo, lyg į sceną būtų grįžęs tas pats maskuotis dar nemokantis žmogus, kuriam į rankas štai pateko visas Žemės rutulys su visais ledynais, dinozaurais ir nykstančia gyvybe. Panašią likau vienas pasaulyje su kalnais jauseną anuomet keldavo ir mano išvardyti Gyčio kurti vaidmenys: ant jo siaurų ir smulkių pečių masyviai guldavo „Portijos Koglen“ upės, „Švyturio“ tuštumos, Raskolnikovo nusikaltimai ir bausmės. Jis visada nešdavo per daug. Bet visada panešdavo - toks talpus jo psichoemocinis kūnas.

Panešė ir šįkart. Ir, kad ir kaip argumentuotai režisierius apibūdino pusę scenos užimančią karinę palapinę iš Ukrainos, kad ir kaip konceptualiai atrodė elektrą generuojančius dviračius minantys asistentai, iš tiesų Gyčiui nereikėjo nieko. Scenos tuštuma, kurioje viskas prasidėjo, buvo kur kas talpesnė, atviresnė ir žiūrovo suvokimui, ir aktoriui. Kuo daugiau erdvės užėmė išmanūs spektaklio elementai, tuo didesnis kilo ilgesys tam vizualiam niekiui, kuriame taip gerai matėsi esminė nykstanti būtybė.

Kūrinio galia, mano supratimu, gimsta ten, kur į vieną lauką sugula didžiausi ir mažiausi pasaulio reiškiniai - auksinės rupūžės apokalipsė ir Plungė, mažas rudas pelėausis ir ledynmetis, cigarečių loterija ir du milijonai metų lietaus, kuisiai (uodai, mašalai) ir traumos, įsirašančios į mūsų kūnų atomus. Būtent miniatiūrinės kuisių injekcijos - vietos, kuriose gali emociškai patirti labai savą Gyčio ar Antano požiūrį į būtį / mirusią mamą / karą / klimato kaitą - sudaro sąlygas žiūrovui ištverti sunkiasvorį teksto masyvą. Ir nors spektaklyje, ko gero, ne aš viena labiausiai laukiau visų tų kuisių, vis dėlto išėjus į miestą viduje sukilo daug daugiau, nei kuisiai galėtų sukelti. Pavargęs, koncepcijų pertekliuje išmaudytas protas aptilo, tačiau nubudo viso to pertekliaus savaip paveiktas kūnas, ląstelių atmintis: stebėjau kažkokį naują pasaulį, kitokį miestą, tyrinėjau fasadus ir plyteles, kuriomis kažkodėl išklotas šitas Žemės paviršiaus fragmentas.

Kaskart, kai po meno kūrinio pajuntu šitą viskas kažkaip kitaip jausmą, suprantu, kad susitikau su kūriniu giliai. Spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ sujudino manyje tūnantį žmogų. Ne tą, kuris turi aiškią minčių trajektoriją, charakterį, patirtis ir gali būti apibrėžtas vardu ir pavarde, bet tą esmę, stebėtoją, sąmonę, kuri nesitapatina su socialiniu pavidalu ir lakoniškai gali būti išreikšta pjesės žodžiais kažkas manyje linkteli.

„Labai labai sunku nustatyti, kada, kada konkrečiai rūšys išnyksta, nes nėra taip, kad jos palieka raštelį ant virtuvės stalo: „Labas, aš išnykstu“, - rašo Miranda Rose Hall. Kažkur skaičiau, kad gyvūnų, augalų, apskritai gamtos pasaulyje nėra tokio koncepto kaip reikšmingumas. Šiokiu tokiu reikšmingumu, it socialinio gyvenimo užkratu, pasižymi tik naminiai augintiniai. Na ir, žinoma, reikšmės kolekcionieriai, reikšmingumo tyrinėtojai ir kaupėjai - mes, žmonės. Spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ turbūt būtent reikšmės savo mirčiai suteikimo skirtis sukrečia labiausiai: kol žmogus mąsto apie savo ar savo artimųjų išnykimą, kol nerimauja, rūpinasi, bruzda, eina kas dieną iš proto, laukinė gamta tiesiog traukiasi - tyliai, klusniai, nusilenkdama klimato kaitai. Mažyčiai rudi šikšnosparniai miršta mostelėję sparnais, o nuostabiai Gyčio išjaustą Nubuskit! Nubuskit! Nubuskit! Nubuskit! gali sugalvoti tik žmogus, mėgindamas įsivaizduoti visus tuos negyvus šikšnosparnius baltomis nosytėmis ir visus tuos dar likusius gyvus. Juk jiems turbūt labai gaila? Labai sunku? Ei, ar dar yra kam taip sunku kaip mums, žmonėms? Spektaklis priverčia susimąstyti, kodėl pasibaigęs žmogaus gyvenimas yra daug daug daug nepakeliamesnis, nei pelėausio? Kuisio?

Atrodo, kad drauge su scenografu Vitaliu Čepkausku kurtam spektakliui beveik pavyko išsisukti nuo didaktinio, žmogaus rūšį gėdijančio tono. O kad pavyko, turbūt labiausiai kaltas pasirinktas kelias - kalbėti nuo savęs. Nežinau, kiek laiko galiõs ir kokią dalį žiūrovų įtikins daug klausimų sukėlusi spektaklio pradžia, kurioje manipuliuojama režisieriaus istorija - pranešama, kad kaip tik šiandien mirė jo mama, dėl to reikalai pakrypo nenumatyta linkme; bet jau vien tai, kad spektaklyje drįstama eksponuoti asmeninių išnykimų nuotrupas, veikia gydančiai.

Režisierius Antanas Obcarskas, pristatydamas spektaklį „Facebookʼe“, rašė: „Gytis Ivanauskas moka labai gražiai liūdėti scenoje“. Tikrai moka. Dar moka ant pirštų skaičiuoti mirusias mamas - savo mamą, jos mamą ir kokias dvidešimt aštuonias tų mamų mamas; moka kalbėtis su nematomais berniukais; moka rodyti gražias išnykusių gyvūnų ir augalų rūšių nuotraukas ir taip švelniai vardyti jų pavadinimus, lyg prieš gimtadienį garsiai skaičiuotų būsimus šventės svečius. Dar moka linkėti malonios mirties ir tokiame sudėtingame kontekste sukurti kažką stebėtinai paprasto, žmogiškai mažo, tylaus ir truputį liūdno. Jausmas toks, koks būna, kai per laidotuves kas nors - ir būtinai taip, kad niekas nepamatytų - tau perduoda sviestinės tešlos sausainuką: rodos, kad viskas čia - truputį, gal net netyčia, iš meilės.

„Spektaklį kuriu per vaizduotę“. Pokalbis su aktoriumi Gyčiu Ivanausku

Daiva Šabasevičienė, Vilniausgalerija.lt, 2024-02-14

Aktorius Gytis Ivanauskas sukūrė pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, kurio premjera įvyko sausio 26 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Spektaklį taip pat kūrė režisierius Antanas Obcarskas, dailininkas Vitalis Čepkauskas, režisierius-asistentas Rokas Lažaunykas. Choro vaidmenį atliko Aidas Ašmonas, Vesta Bartašiūtė, Urtė Janavičiūtė, Kamilė Maksvytytė, Laura Marija Rinkevičiūtė, Aistė Rocevičiūtė, Rokas Siaurusaitis ir Sibilė Zavadskytė. Kūrinys – apie žmonijai gresiantį išnykimą, sukurtas laikantis tvarumo principų. Tačiau, nežiūrint įvairių įpareigojančių aplinkybių, kūrėjams pavyko sukurti įtaigų, meninį kūrinį, apie kurį kalbamės su Gyčiu Ivanausku.

Šiandien teatras dažnai demonstruoja gyvuliškąją žmogaus pusę, bandydamas įžvelgti jo sielos šviesulius. Tu siūlai kitą variantą – mes regime atvirą sielą, kuri tiesiog gyvena kūne. Teatre tai – labai reta. Ar Tu pats kada nors galvojai apie sielos ir kūno koreliaciją? Ar Tu pats kartais regi tą dvasinį lauką, kuris kūryboje tarytum materializuojasi?

Vaidindamas daugiau ir neturiu į ką atsiremti – tik į intuiciją ir sielą. Aš nežinojau, kaip kuriamas vaidmuo, tos mokyklos aš neturėjau, įstojau tiesiai į antrą kursą. Aš nežinojau, kaip formuojamas personažas. Kiek esu sukūręs vaidmenų, viskas įvyko per nuojautą, intuiciją, atvirumą, atsidavimą režisieriui, su režisieriaus pagalba. Ta mano mokykla ir liko tų režisierių rankose, nes jie mane ir vedė per visą šį kelią. Aišku, po tiek metų praktikos (Gytis Ivanauskas profesionalioje scenoje vaidmenis kuria jau dvidešimt penkerius metus – D. Š.), šiek tiek supranti, kaip gimsta vaidmuo, bet aš visą laiką kliaunuosi tuo, kas mane veda. O kas veda – nežinau: tikėjimas ar kažkokios duotybės? Esu įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, neįmanoma išmokti būti geru žmogumi: arba esi geras, arba ne. Kaip ir „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“. Tai, ką mes paveldime, nuo mūsų nepriklauso. Tai mes perduodame vieni kitiems, ir ta informacija keičia mūsų atomus ir mūsų DNR. Ir nežinai, kodėl vienas gimsta trokšdamas karo, dar nesuvokdamas, bet trokšdamas gyvuliškai, instinktyviai, o kitas, kažkodėl tampa geru žmogumi. Kodėl labai tvarkingoje ir kultūringoje šeimoje vienas iš dviejų vaikų kartais yra visiškas niekšas? Kas tai nulemia? Ar per mažas tėvų dėmesys tuo metu, ar vis dėlto chromosomos, kurių mes nesuprantam ir, ko gero, niekada nesuprasime.    

Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.

Taip, genetiškai žmogus paveldi labai daug, bet ir tolesnis gyvenimas, jo išsilavinimas, tradicijos gali smarkiai jį pakeisti.

Kodėl tuomet kai kurie maži vaikai nori padegti šunį arba nugalabyti paukščiuką? Juk tai – gyvuliški instinktai. Aišku, nuo pat mažens labai svarbu, į kokias rankas patenki. Mano geros rankos buvo mano tėvai. Jeigu augi gerose rankose, kažko blogo ir negali būti. Vaikystėje aš taip pat turėjau visokių klystkelių, galėjau greit nusivalkatauti. Prisimenu savo vaikystę nuo kokių trejų metų, kai nešiau į parduotuvę priduoti pieno butelius.

Sunku patikėti.

Taip. Trejų metų buvau kokių penkiasdešimties centimetrų (juokiasi), nes ir vėliau klasėje visą laiką buvau mažiausias, kūdžiausias... Atsimenu tą jausmą, kai mane tėvai išleido pirmą kartą. Stovėjo mūsų namas, už jo – gatvė, už kurios – parduotuvė. Pamenu, kaip prisaikdino: „Kai prieisi gatvę, pažiūrėk į kairę, jeigu nėra mašinų, pažiūrėk į dešinę. Jeigu nėra mašinų, gali pereiti gatvę.“ Ir einu su tais „rekščiais“ – toks tų laikų megztas krepšys, nešu tuščius butelius, pasižiūriu į abi puses, tada atsisuku į langus, kuriuose – tie du paukščiukai, mane stebintys tėvai. Aš pasitikrinu ir pereinu gatvę. Ir šitas jausmas liko visam gyvenimui. Saugančios rankos ar akys... Tėvai visą laiką yra už manęs. Ir aš niekada nenuklydau, nors tėvai man leido viską daryti. Bet visą laiką buvo įjungtas saugiklis.

Ši „trečioji akis“ mane prižiūri ir teatre kuriant vaidmenis, ir bendraujant su žmonėmis. Einant gyvenimo keliu visą laiką žinau, kad už nugaros kažkas mane saugo. O kas – nežinau.

Nors ne vienas Tavo vaidmuo jau šiandien tapo lietuvių teatro istorija, visi jie skirtingi, bet juos vienija labai stipriai išreikštas Tavo dvasinis pasaulis. Tai – Kurtas (Marius von Mayenburg, „Ugnies veidas“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000), Meilužis, jau miręs (Jean-Luc Lagarce, „Tolima šalis“, rež. Gintaras Varnas, 2001), Gabrielis Skalis (Marina Carr „Portija Koglen“, rež. G. Varnas, 2002), Romeo (William Shakespeare, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. O. Koršunovas, 2003), Rodijonas Raskolnikovas (Fiodor Dostojevskij, „Nusikaltimas ir bausmė“, rež. G. Varnas, 2004), Berniukas (Timothee de Fombelle, „Švyturys“, rež. G. Varnas, 2005), Snautas (Tomasz Spiewak, „Soliaris 4“, rež. Grzegorz Jarzyna, 2021). Tarp šiandien vaidinamų spektaklių stipriausia Tavo asmenybės išraiška – spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. 

Gyvenime stengiausi nedaryti to, kas man neįdomu arba jaučiau, kad tai „ne mano“. Neprievartavau savęs, už didesnius pinigus nedariau to, kas man „nelipo“. Tikėdamas tuo, ką darau, stengiausi tam atsiduoti. Mano pagrindinis ramstis – tikrumas, atsidavimas ir tikėjimas.    

Iki teatro Tu ir dailės, ir šokių būrelius lankei. Su menu jau buvai susidūręs.

O kas nusprendžia, ar žmogus linkęs į humanitarinius, ar tiksliuosius mokslus?

Taip, kartais mažus berniukus leidžia į futbolą, kad jie iškrautų savo energijos perteklių, nors vaikai būna muzikalūs ar labai įdomiai besireiškiantys dailėje.

Futbole aš taip pat buvau. Lankiau ir krepšinį, ir dziudo. Turėjau didžiulę prabangą – galėjau rinktis, ką noriu. Ne finansinę prabangą, bet pasirinkimo. Pabuvau dziudo – neprilipo, pabuvau futbole – neprilipo. Vėliau – šokių būrelis... Daug ką pabandžiau, ir akivaizdžiai matėsi, kad nesu nei sportininkas, nei matematikas. Visą laiką linkau į menus: man patiko dainuoti, deklamuoti eiles, dalyvauti šokių konkursuose. O kas taip nusprendė? Juk ne tėvai man nurodė būti stomatologu (nes ten geri pinigai, geras pajamų šaltinis ir garantuota finansinė ateitis). Kas tai nulemia – genai ar atomai, kuriuos kažkas kažkada perdavė? Nors tėtis buvo futbolininkas, bet tuo pačiu ir komediantas, kompanijos siela. Mama – anglų kalbos mokytoja, vėliau – psichologė, bet ji visą laiką ką nors mezgė, kaip sakoma, „buvo prie meno“. Tas „prie meno“ mūsų šeimoje buvo visą laiką. Matyt, iš ten toks ir esu. Iš pradžių aš net mokiausi statybų inžinerijos, bet labai greitai supratau, kad tai ne mano. Į aktorinį taip pat įstojau tam tikra prasme netyčia, nes niekada nesvajojau būti aktoriumi, bet jau po poros savaičių supratau, kad tai – mano. Kai tai supranti, tik tuomet gali tam atsiduoti.

Neseniai su aukšta temperatūra vaidinau „Lokį“. Buvo trisdešimt aštuoni ir penkios. Pasakiau sau: jeigu mirsiu, tai bent jau scenoje. Kažkada buvau net apie tai pagalvojęs – scenoje arba diskotekoje, kur daug muzikos. Aš einu ir darau – nes man rūpi.

Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.

Ne sugalvotos, o išjaustos intonacijos spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. Ypač jautriai nuskambėjo žodžiai apie mirštančius šikšnosparnius, nors tuo pačiu prisipažinai, kad tau jie šlykštūs. Kalbėdamas žiūrovams tu tarytum pasitikrini, kad jie atviri tavo paradoksų pilnai kalbai.

Iš pradžių galvojome apie įvairius spektaklio žanrus, net apie kabaretą, kur per formą galima išlengvinti sunkią temą. Tas kelias, kurį pasirinkome paskiausiai, mano manymu teisingiausias. Viską sprendėme per asmenines patirtis. Kalbant temomis, kurios tau nelabai rūpi, jų neišgyvenant spektaklio sukurti neįmanoma. Kalbėti apie išnykstantį planetoje augaliuką – viena, bet kalbėti apie tą patį augaliuką, susiejant jį su asmeninėmis netektimis – kas kita. Tuomet kuriasi universali, visiems atpažįstama istorija.

Pamenu, kai mažas būdamas miegodavau tėvų lovoje per vidurį. Ir vieną rytą jie man papasakojo, kaip naktį kažkas pradėjo cypti po lova. Tėtis užmetė rankšluostį, į kurį įsisuko šikšnosparnis. Jie manęs nežadino ir nerodė, nes jis tikrai buvo baisus. Tą rankšluostį permetė per langą ir šikšnosparnis paryčiais atsikabino ir nuskrido. Tai – mano istorija. Kai spektaklyje pasakoju apie uolą, tai prisimenu tą laiką, net patalynės spalvą ir faktūrą, kuomet įvyko tas įvykis. Aš apjungiu konkrečią dramaturgiją su savo asmeniniu gyvenimu... Šiandien – nei šikšnosparnio, nei mamos, nei tėčio – tik peizažas, kurį piešiu iš savo asmeninių patirčių. 

Spektaklį kuriu per vaizduotę, tikėjimą. Kartais net sau pasipaišau, kaip tas šuns vandens dubenėlis atrodo, ir toji rozetė, į kurią vaikystėje bandžiau pirštus įkišti.

Ar ne baisu bus spektaklio metu mamas laidoti daug kartų? Kalbate apie Tavo ir režisieriaus mamas, įvardindami ir jų vardus, pavardes.

Priartinus situaciją prie konkrečių dalykų – prie Aldonos, prie Virginijos, žiūrovai gali atpažinti ir savo asmenines patirtis. Mūsų mamos yra kaip dalis visų mirštančių mamų, dalis visų rūšių, visų motinų, kurios kažkada kam nors suteikė gyvybę. Abstrakčiai vaidinti neįmanoma. Įdomu tai, kad visi vaizdai labai aiškiai surezonuoja, išryškėja visas peizažas. Anksčiau taip nėra buvę. Tarkim, kaip pasakoju apie Virginiją Kelmelytę, labai aiškiai prisimenu vietą, kurioje ją mačiau. Antanui tuomet buvo šešiolika. Viską, ką pasakoju šiame spektaklyje, matau gyvai ir labai tikiu tuo. Šis tikėjimas kalbą paverčia įtaigia.

Kas su Tavimi įvyksta vėl ir vėl viešai kalbant apie artimo žmogaus mirtį?  

Pradėjau manipuliuoti mirtimi ir mirties tema. Jeigu anksčiau nuo jos bėgau, ji mane labai žeidė ir skaudino, tai dabar įgijau tvirtus šarvus. Esu pakankamai stiprus žmogus. Manęs taip lengvai nenupūsi. O patirtys mane dar labiau grūdina. Kas buvo baisu ir skausminga, jau praėjo. Ši patirtis dabar man suteikia daugiau stiprybės. Per mirties „fazę“ pereinu, o jeigu reikia, ja ir pasinaudoju.

Mirtį iš įvairių rakursų analizuoja įvairūs mokslininkai. Kaip giliai Tu analizavai anapusybės klausimus?

Mane visą laiką saugo „trečioji akis“. Kai prieš kelis metus mirė mama, net keli žmonės rekomendavo kreiptis į psichologus, nes labai sunkiai išgyvenau jos netektį. Sau turėjau tik vieną atsakymą: niekas negali būti geresnis psichologas už mano mamą, kuri pagal profesiją ir buvo psichologė, o taip pat – ir geriausia mano draugė. Aš galėčiau papasakoti ir savo paslaptis, ir paatvirauti, bet nesuprantu, kaip gali visiškai svetimas žmogus patarti, kaip galėčiau susitvarkyti su savo mamos netektimi. Iš anksto žinau, kokio atsakymo susilauksiu. Kai per žarijas pereini basomis kojomis, tai arba sudegi, arba tampi dar stipresniu.

Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.

Ar pasirinkęs tokį rizikingą vaidmens kūrimo kelią, pasitikėjai šiuo sprendimu?

Spektaklį reikėjo sukurti per labai trumpą laiką, nes iš pradžių repetavo kitas žmogus. Su Antanu Obcarsku tai jau ketvirtas darbas („Batsiuviai“, „Boksas“, „Raganosiai“ ir „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“). Kai dirbi ne pirmą ir ne antrą kartą, tai žinai, kur eini. Nors perskaičius pjesę, dar labai ilgai svarsčiau. Tiesą sakant, jau į pirmąsias repeticijas atėjau „kitoks“: tikintis, pasitikintis, užtikrintas. Ne visada taip būna.

Kas nulėmė tokį apsisprendimą?

Pasiilgau prasmingesnio savęs įtvirtinimo scenoje. Esu sukūręs didelių vaidmenų, ir pasiilgau prasmingų išgyvenimų, nes tarp tų, kuriuos vaidinu įvairiuose spektakliuose, „ašinio“ vaidmens ir nėra. Norėjosi susigražinti tam tikrą lygį, nors pati tema, atvirai pasakysiu, stabdė. Spektaklio raktą suradome diskutuodami, kai supratome, kad viskas yra apie mus. O jeigu apie mus, tai reikėjo, kad taptų ir apie mus visus.

Kuriant tokį misionierišką vaidmenį, kiek ir kodėl svarbi režisūra?

Režisierius juk intonacijų nedėlioja. Antanas Obcarskas nėra iš tų režisierių, kuris „suriša rankas“, ir tu negali sakinio pasakyti natūraliai. Su šiuo režisieriumi gali ir padiskutuoti, ir suprasti, kur lik krypsta spektaklio visuma. Antanas yra filosofas, ir šio spektaklio kūrimo procese tai labai padėjo.

Jau įvyko keli spektakliai. Atrodo, kad ir pauzes jau gali numatyti, ir žiūrovų reakciją.

Ne, stabilumo tikrai dar nėra ir nenoriu, kad jis atsirastų. Antraip, spektakliai taps štampais. Įdomu tai, kad keli spektakliai iš eilės kartais supainioja laikus: vidury spektaklio kartais susimąstai, ar tai sakei vakar, ar ir šiandien, ar nepraleidai vienos ar kitos temos apskritai. Kartais sunku atsekti, kurioje dienoje aš esu, bet po kelių sekundžių sąmonė sugeneruoja teisingą atsakymą. Kitaip sakant, šiame spektaklyje pats save „pakišinėji“ ir pats save turi gelbėti. Šio spektaklio negali vaidinti kaip tam tikro štampo. Aš jam ilgai ruošiuosi, į teatrą anksti ateinu.

Kiek Tau svarbus spektaklio vaizdas, kostiumas?

Joks kostiumas negali manęs užgožti. Kalbant rimtai, teatre yra bendras darbas, kai iš pradžių visi kalbasi, siūlo savo sprendimus. Niekada nebūna, kad tik paskutinę minutę sužinotum apie kostiumą. Jeigu, tarkim, atneštų lateksines timpas, tuomet ginčytumeisi. Tarkim, „Pjesėje...“ mes priėjome iki mirtininko kostiumo, kadangi kalbame apie mirtį ir labai daug gvildename, kiek yra jos stadijų. Kostiumas padeda visai loginei gradacijai, padeda išsidėlioti emociją. Kostiumas visada papildo ir vaidmenį, ir bendrą spektaklio piešinį. Su oranžiniu kostiumu šiame spektaklyje aš atrodau kaip jonvabalis. Vienintelis šviesos šaltinis šiame gyvenime.

Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.

Kaip pasikeitė Tavo teatro nuostatos per dvidešimt penkerius metus, – per laiką, kai Tu teatre?

Dabar bent jau mažėja tas sovietinis statusų žaidimas, kai režisierius kažkodėl jaučiasi viršesnis už kitus. Nors dar yra režisierių „gestapininkų“. Matau, kaip teatre atsiranda visai kita kultūra. Ją akivaizdžiai pademonstravo užsienio režisieriai. Pirmiausia, pamačiau pagarbą tam, ką jie daro. Jie kuria ne sau, ne savo, o visiems priklausantį kūrinį. Režisieriaus – sumanymai, o spektaklis – visų.

Per šį laiką įgijau patirties ir brandos, bet džiaugiuosi, kad nepamečiau to aštuoniolikinio Kurto (iš „Ugnies veido“) jautrumo, atsidavimo, pasitikėjimo, nėrìmo žemyn galva. Oskaras Koršunovas buvo mano teatrinės šeimos pirmoji ranka. Jis „nupaišė“ pasitikėjimą, su kuriuo einu ir per kitų režisierių rankas. Iš pradžioje mane vedė jis, vėliau – Gintaras Varnas. Tai, kad jie leido man jais pasitikėti, buvo didžiausia dovana.

Mums, žiūrovams, šiame spektaklyje labai padėjo sceninis minimalizmas. O kaip Tu jauteisi?

Šio spektaklio tvarumo sąlygos buvo būtinos: minant dviračio pedalus įkraunama dviračio baterija, o jos sukaupta energija apšviečia vaidybinę aikštelę. Palapinė, kuri atkeliavo iš Ukrainos karo fronto, iš pradžių atrodė perteklinė, bet kai ją realiai pastatė, ji labai padėjo. Ir tas karo kvapas: palapinė išties skleidžia aktyvų kvapą. Ji tarytum prieglobstis, lyg mano minėtoji uola su šikšnosparniais. Tas šiuolaikinių technologijų sugretinimas su patirtimi – purvu, krauju, ir gražūs jauni žmonės, kurie mina energiją kaupiančius dviračius – tai yra dviejų polių, gyvybės ir mirties, susidūrimas. Ir visa tai yra čia pat mūsų.