Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI

Pavargusiems nuo Dievo mirties skelbimo

Justyna Vansovič, „Pašvaistė“, Nr. 6, 2016

Paskutinėmis spalio dienomis gimė naujausias režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis Apreiškimas Marijai pagal XX a. prancūzų dramaturgo, poeto, diplomato Paulio Claudelio to paties pavadinimo kūrinį.

Scenografo Vytauto Narbuto kuriama aplinka sugebėjo žiūrovus nukelti į tolimuosius viduramžius. Teatro salėje susirinkusius žiūrovus pasitiko scenos viduryje pastatytas mažas bažnyčios maketas. Ilgainiui išaiškėja, kad šią bažnyčią trokšta pastatyti Ševošo kaimo gyventojas, mūrininkas Pjeras de Kraonas, kuriam dienos mirtingųjų žemėje jau suskaičiuotos.

Bažnyčia tampa visą spektaklį jungiančiu elementu. Masyvios, didingos bažnyčios sienos apgaubia visus scenoje veikiančius aktorius, lyg pabrėždamos, kad kiekvieną veikėjų žingsnį lydi Dievas, nesvarbu, kur būtum – sode, raupsuotajam dovanojant tyriausią bučinį; namuose, tvyrant meilės ir neapykantos įtampai; Kalėdų išvakarėse valstiečiams dirbant gūdžiame miške; visų apleistoje troboje, kurioje įvyksta stebuklas ar mirties akimirką patirtam slėpiningam džiaugsmui tėviškų rankų glėbyje. Dievo žvilgsnį perteikia ir juodos blizgios grindys, kuriose atsispindi scenoje vykstantis gyvenimas.

Dievo buvimo šalia jausmą tęsia dainininko Vaido Bartušo vyskupas, kuris nuolat dalyvauja šalia pagrindinių veikėjų. Jo angeliškas balsas ir ramus veidas įkūnija Dievo į žemę nusiųstą angelą, saugantį pagrindinių veikėjų laimę bei atjaučiantį jų patirtas kančias. Atskiro dėmesio verta kompozitoriaus A. Martinaičio muzika ir V. Bartušo gyvas jos atlikimas, kuris skaudžiausiuose spektaklio įvykiuose, kai akys užsimerkia, kad nebematytų skausmo, kūrė tam tikrą užuovėją, viltį, jog kančioje esame ne vieni. Šio veikėjo originalioje P. Claudelio pjesėje nerasime. V. Bartušo balsą į spektaklį įvedė kompozitorius A. Martinaitis, o originalų vaidmenį jam sukūrė režisierius J. Vaitkus¹.

Sudėtingi pagrindinių veikėjų portretai².

Anas Verkovas. Vytauto Anužio Anas Verkovas išgyvena dvasinio augimo stebuklą. Pirmame veiksme veikėjas yra susitelkęs į materialius dalykus. Gyvenime jis taip pat remiasi sveiko proto nuostatomis bei išskaičiavimu, labiausiai jis gerbia savo interesus ir troškimus. Dievo buvimą, Jo meilę Anas bando užčiuopti materialiai (pavyzdžiui, norėdamas nuvykti į Šventąją Žemę, „apkabinti tuščią kapą, įdėti savo ranką į kryžiaus skylę, kaip tas apaštalas, įdėjęs plaštaką į rankų, kojų ir šono žaizdas“), kad užpildytų viduje jaučiamą dvasinį stygių. Anas išvyksta į kelionę tikėdamas, kad joje atras ramybę. V. Anužiui pavyko perteikti griežto, jaučiančio viršenybę prieš kitus tėvo vaizdinį. Nors Verkovo sprendimai buvo nenuginčijami, vis dėlto jis nebuvo despotiškas ar bejausmis. V. Anužio balsas buvo švelnus, o jo žodžiuose skambėjo vos pastebima atjauta. Šie charakterio bruožai po grįžimo iš kelionės dar labiau išryškėjo, tėvas dar labiau atsivėrė vaikų meilei ir skausmui, o atvėrus vaikams savo širdį, neigiamoms charakterio savybėms paprasčiausiai neužteko vietos. Tokia gerųjų charakterio savybių raida, o ne kardinali asmenybės transformacija, aktoriui padėjo sukurti įdomų, nešabloninį tėvo portretą.

Žakas Hiuri. Ainio Storpirščio Žakas – tai karšto būdo vaikinas, labai gerbiantis savo tėvą sūnus. Sudėtinga užčiuopti šio veikėjo charakterį, nes jo elgesys dažnai būdavo nenuspėjamas. Vis dėlto atidžiau įsižiūrėjus, galima buvo pastebėti, kad Žako elgesys vienaip ar kitaip priminė apie jo meilę Violenai (pavyzdžiui, pavydas, pyktis, džiaugsmas ir po jų sekantys veiksmai buvo išprovokuoti Violenos elgesio). Čia ir kyla klausimas, galbūt, meilės paveiktas, jis iš tikrųjų ištirpo Violenos asmenybėje? Tačiau kadangi Žako tikėjimas yra silpnas ir jis yra labiau žemiškos prigimties, jo tariami žodžiai ir veiksmai kartais tapdavo kategoriški, impulsyvūs ir nesutampantys su krikščioniškos meilės, kuriomis vadovavosi Violena, nuostatomis.

Motina. Aktorė Dalia Michelevičiūtė sukūrė reto tipo moterį, kurios santūrus balsas, laiku išlaikomos pauzės, neįprastai ištęstos balsės, gracinga laikysena suformavo tvirtą išorėje ir labai pažeidžiamą viduje asmenybę. Pažeidžiamumą D. Michelevičiūtė sugebėjo perteikti per nuolat sutramdomas emocijas ir jausmus. Tik artimo žmogaus netekimo akimirkose iš jos giliausių sielos kampelių išsiverždavo kenčiančios žmonos, motinos ir moters rauda. Viso spektaklio metu aktorė dvelkė neįprastu motiniškumu, kurios glėbyje jauteisi saugus, o jos palaiminimas suteikdavo drąsos ištverti gyvenimo negandas.

Violena. Ivetos Raulynaitytės veikėja – begalinio tyrumo, skaistumo, meilės ir atjautos įsikūnijimas. Violenoje susijungia du bibliniai įvykiai – nekaltas Marijos prasidėjimas ir Kristaus pasiaukojimo aktas. I. Raulynaitytės vaidmuo reikalavo didelių pastangų kiekviename įvykyje ir žmoguje įžvelgti gėrį, nepaisant visų skriaudų, kurias patyrė. Ši meilė nepagrįsta išskaičiavimu, nelaukia atsako, netrokšta naudos. Ji netgi negali būti racionaliai paaiškinta, nes reikalauja visiško atsidavimo, savęs išsižadėjimo ir pasiaukojimo Dievo valiai. Retai kas tokia meile sugeba vadovautis gyvenime, o kad vaidmuo trykštų gyvybe scenoje, iš aktoriaus reikalaujama mažų mažiausiai, kad kaip tik šia meile jis patikėtų. I. Raulynaitytė vienareikšmiškai susidorojo su šia užduotimi, nė per mirksnį neleisdama suabejoti Violenos sielos tyrumu.

Mara. Viena įsimintiniausių, dramatiškiausių ir psichologiškai sudėtingiausių veikėjų yra Mara, kurią įkūnijo aktorė Elzė Gudavičiūtė. Dar pirmose scenose pasirodžiusi E. Gudavičiūtė visa tryško pykčiu, pavydu ir savanaudiškumu. Žiūrovai „alpo“ iš juoko dėl besaikio Maros egoizmo ir pasipūtimo. Violena atstovavo dangiškumui, o Mara įkūnijo žemiškojo mąstymo prototipą. Vis dėlto, norėdami suprasti tokį keistą jos elgesį, turėtume kiek išsiplėsti ir prisiminti, kad spektaklis mums pateikia tik trumpą epizodą iš veikėjų gyvenimo. Tai, ką matome, yra ankstesnių, nutylėtų įvykių pasekmė. Maros būdo ir elgesio priežastys glūdi ankstyvoje vaikystėje. Tėvas troško sūnaus, dėl to ji jautė didelį spaudimą. Mara nuolat buvo lyginama su vyresniąja seserimi Violena, todėl nuolat save nuvertindavo. Pagaliau ji įtikėjo tuo, kad yra bloga, nemylima duktė, taigi į tą vaidmenį ir įsigyveno. E. Gudavičiūtė sugebėjo perteikti vidinį Maros skausmą, kurį aktorė meistriškai slėpė ir kuris pirmose scenose pasirodydavo vos kelioms akimirkoms. Mara buvo apsėsta minties, kad prieš ją atsisukęs visas pasaulis. Tačiau ištikus didelei nelaimei, skaitydama Šv. Raštą, Mara prisipažino sau ir seseriai, kad: „Aš nesu verta skaityti šios knygos! Violena, aš žinau, kad esu per daug nepalenkiama, ir dėl to gailiuosi: aš norėčiau būti kitokia.“ Žinoma, tai nesustabdė jos įvykdyti siaubingą nusikaltimą. Tačiau tolesnį Maros gyvenimą išsprendė pabaigoje tėvo ištarti žodžiai: „Ne, Mara, ne tu, kitas, kuris tave valdė.“ Taigi „kitas“, tas, kuris nėra Maros savastis, kuris įsėlina į dvasiškai silpną, pažeidžiamą žmogų ir valdo jo mintis bei elgesį. Tėvas matė daugiau, nei pastebima plika akimi. Jis matė mažą, trapią, tyrą Maros širdį, aptemdytą piktųjų jėgų, kurios buvo už ją stipresnės. Pabaigoje E. Gudavičiūtės veidas po truputį nurimsta, sušvelnėja jos veido bruožai. Prieš mirusį kūną ji jau stovi kitokia, pažeidžiama, tarytum ištikęs apsėdimas galutinai ją paleido.

Šis spektaklis – tai atotrūkis nuo susvetimėjimo, abejingumo, dirbtinumo, nuolatinio skubėjimo, vartojimo naštos. Pasak J. Vaitkaus, „teatras turi dalintis intymiais žmogiškais dalykais, kažkuo, kas padėtų žmogui klystkeliuose, sprendžiant bedievystės problemą“³. Šis spektaklis žmoguje stengiasi atrasti vietą meilei, atjautai, pagaliau tikėjimui, kad Tiesa nemirė, o tik buvo pamiršta. Tokios dorybės, kaip tikėjimas, viltis ir meilė, yra nepavaldžios laikui. Kad ir kiek žmogus blaškytųsi ieškodamas ramybės žemiškuose ar dirbtiniuose dalykuose, neturėdamas šių dorybių, viduje nuolat jaus stygių ir kovos su beprasmiškumo jausmu. Tik atvėręs savo širdį aplinkiniams ir Dievui, žmogus nebestokos artumo, nesijaus vienišas, nesuprastas ir visų apleistas.

Žurnalo maketas čia (straipsnis – 30 psl.)

--------------

1. http://kultura.lrytas.lt/scena/premjera-apreiskime-marijai-unikalaus-balso-dainininka-idarbino-vyskupu.htm [žiūrėta 2016 10 31]

2. Veikėjų portretai bus aptarti su 2016 m. spalio 30 d. vaidinusių aktorių sąstatu.

3.  http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2015/08/jonas-vaitkus-visuomenes-gyvenime-dar-daug-puliniu/ [žiūrėta 2016 11 02]

Teatras stipresnis už mirtį

Ingrida Ragelskienė, lrytas.lt, 2016-11-01

Režisierius Jonas Vaitkus yra ekscentriškas kūrėjas. Tokia mintis galėtų šauti žiūrovui, atėjusiam į 2016 metų spalio 29 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre įvykusią naujausią režisieriaus premjerą „Apreiškimas Marijai“.

Režisieriaus drąsa pasirinkti savo katalikišku angažuotumu išskirtinio autoriaus - prancūzo Paulio Claudelio - dramą mažų mažiausiai intriguoja. Ši 1910 metais parašyta ir ilgus dešimtmečius tobulinta P.Claudelio pjesė persmelkta katalikiška doktrina, aistringu tikėjimo visagalystės teigimu, leidžiančiu rašytojo kūrybą prilyginti religinės tarnystės aktui.

O juk kaip ir prieš šimtą metų, taip ir dabar tikrieji dievobaimingumo apologetai susilaukia pakankamai daug pajuokos, nepatiklumo ir viešo demaskavimo. Aš tikiu, kad šiuo metu režisieriui, kaip, beje, ir dramaturgui, tikėjimas ir kūryba yra harmoningai derantys įkvėpimo šaltiniai. Juk ir patį Claudelį religinė dogma įkvėpdavo kaip okeanas - visu savo neaprėpiamu šventumu.

Žiūrint pastarųjų metų režisieriaus J.Vaitkaus pastatymus - tik prieš mėnesį Lietuvos rusų dramos teatre įvyko mistinės dramos „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ premjera - nejučia pradedi įtarti režisierių įkvėpimo semiantis pačioje giluminėje teatro prigimtyje, jo sakraliame, ritualiniame, religiniame slėpinyje.

Anksčiau karščiausias nuomones, reakcijas į ką tik pamatytą spektaklį buvo galima išgirsti lūkuriuojant neaprėpiamoje eilėje prie Nacionalinio dramos teatro moterų WC. Bet jau keli metai eilėje lūkuriuojančios žiūrovės tyliai ir romiai naršo savo išmaniuosiuose telefonuose.

Tenka karščiausių reakcijų ir atsakymo į klausimą „ar patikėjo premjerinio režisieriaus Jono Vaitkaus „Apreiškimo Marijai“ žiūrovai meninio ir dvasinio įkvėpimo prigimtine giminyste ir tokios harmonijos įmanomybe?“ paieškoti virtualybėje.

Socialinio tinklo „Facebook“ atnašautojai pažėrė nuomonių nuo iki: štai vidutinio amžiaus filosofas A.D. apibendrina lakoniškai: „Vaitkus + katalikiškas Paulio Claudelio šovinizmas yra kažkas tragikomiško.“

Jauna teatro kritikos žvaigždė A.J. nevyniojo žodžių į vatą: „Helouvyniška patirtis, nors tu ką. Gyvųjų numirėlių naktis. Išsiilgot Vancevičiaus poetiškumo, dauguvietiško jautrumo ir subtiliai liaudiško Večerskio humoro - šitie apreiškimai kaip tik jums. Man, deja, labiau gal nieko nereiškimai. Išskyrus turbūt tik tai, kad prieš kiek daugiau nei prieš penkmetį nuostabios scenografės viename to paties nacionalinio spektaklyje griauta miesčioniško, pataikūniško, saugaus, korektiško teatro siena ir po to sekusi pusė dekados vilčių su mūsų klasėmis, didvyrių aikštėmis, didžiais blogiais ir dar daug visokio kitokio ambicingo kultūrinio vyksmo - šiandien visa tai nieko, ničnieko nebereiškia. Amen.“

Socialiniame tinkle aptikau ir man artimesnę jauno poeto T.T. nuomonę apie J.Vaitkaus „Apreiškimą Marijai“: „Prisipažinsiu, nemėgstu naujojo dramtetrio šūkio „Treniruok ir sielą“. Priešingai nei bohemiečiai kokie teigtų, menas dažniausiai teugdo žmogiškumą, empatiją. Labai retai, ypač šiandienos kontekste, menas turi ką bendro su metafizika, žmogų pranokstančiais dalykais. Maloni išimtis, tikras metafizikos ir mistikos koncentratas. Treniruotė, kurią rekomenduoju.“

Aleliuja - ir aš po „Apreiškimo Marijai“ jaučiausi kaip po gero pamokslo, dvasiškai suklususi ir kupina smalsumo. Prisipažinsiu, iki J.Vaitkaus spektaklio daugiau žinojau apie genialiąją skulptorę Camillą Claudel nei apie jos jaunesnįjį broliuką, poetą ir diplomatą Paulį. Gal todėl įspūdis stebint aktorės Gabijos Urniežiūtės vaidinamos Maros grubumo ir pykčio šėlsmą scenoje buvo it palaimingas dežavu.

Aktorė G.Urniežiūtė net išoriškai stulbinančiai panaši į nesuvaldomu charakteriu, talentu ir tragišku likimu išgarsėjusią grakščią, stulbinančiai gražią Claudelio seserį. 1892 metais mirus nesantuokiniam Camillos ir skulptoriaus Auguste Rodino kūdikiui menininkės gyvenimas nusirito velniop. Claudelio sesuo mirė šeimos ir dievo apleista psiciatrijos ligoninėje, palaidota bendrame kape.

Tikriausiai svaiginanti diplomato karjera sutrukdydavo Paului Claudeliui 30 metų sirgusią seserį aplankyti dažniau nei kartą per porą metų. Bet jos atspindys liko - keliose pačios menininkės nesunaikintose skulptūrose, eskizuose, nuotraukose ir visuose jos likimo įkvėptose kūriniuose: pjesėse, kino filmuose, dainose, spektakliuose.

Tokiu tobulu daug iškentėjusios Camillos Claudel atspindžiu man regisi ir aktorės Gabijos Urniežiūtės sukurtas Maros personažas. Ji godi ir egoistiška, nepasotinama kaip pati žemė, bet tokia būtina, neišvengiama pusiausvyros tarp žemiško ir dangiško išsaugojimui. „Dievo karalystė imama jėga“ - sakoma Evangelijoje. „Apreiškime Marijai“ po sceną siaučiančiai, blogį sėjančiai ir atleidimą pjaunančiai Marai, su visu jos karstelėjusiu, rupiu, titanišku kovotojos charakteriu ši ištarmė tinka labiausiai.

Kada nors apžvelgiant lietuviško teatro XXI amžiaus antrojo dešimtmečio realijas režisieriaus Jono Vaitkaus „Apreiškimą Marijai“ galima bus priskirti prie tų didingų, už aiškių žanro apibrėžties ribų atsidūrusių spektaklių plejados, kuriame savo pirmuosius didžiuosius vaidmenis sukūrė Gabija Urniežiūtė - Mara, Agnieška Ravdo - nuolankioji Violena, Marius Meilūnas - bažnyčių statytojas Pjeras de Kraonas.

Meistriškos režisieriaus rankos palytėti jaunieji aktoriai čia organiškai tapo didžiosios Apreiškimo misterijos dvasinėmis kolonomis, jauniems kūrėjams palikta nešti didžiausią idėjinį spektaklio krūvį, išgyventi ir išsaugoti tikėjimą Pasaulyje, kuriame viskas sugriūva, dingsta, išsitrina, pasislenka būties ašis, centras ir įsivyrauja piktas, egoistiškas, žiaurus gyvybės instinktas.

Atstatyti žemiško ir dangiško pradų pusiausvyrą spektaklyje labai padėjo dailininkų ir kompozitoriaus darbas. Scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė ir kompozitorius Algirdas Martinaitis šiame spektaklyje suvienijo jėgas bendram tikslui - linija, medžiagiškumu, tūriais, šviesa ir šešėliais, garsu. Visa kuo, kas atliepia žmogaus širdies ir kvėpavimo ritmą. Padeda susigrąžinti harmoniją, pilnatvę, susitaikymą su savimi ir Dievu.

„Apreiškime Marijai“ balsas leidžia skleistis žmogui

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2016-10-27

Spektaklio repeticija. Miglės Narbutaitės nuotrauka.

Spalio 29 ir 30 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Apreiškimas Marijai“ premjera. Prancūzų dramaturgo, diplomato, už kūrybą šešis kartus nominuoto Nobelio premijai Paulio Claudelio dramą režisuoja Jonas Vaitkus, scenovaizdį kuria Vytautas Narbutas, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius – Algirdas Martinaitis.

„Apreiškimas Marijai“ – drama, stipriai paveikta krikščioniško įkvėpimo filosofijos, kuriai išreikšti kūrėjai pasitelkė savo unikalią išmintį. Kompozitorius Algirdas Martinaitis dalyvauti spektaklyje pakvietė jauną dainininką kontratenorą Vaidą Bartušą, kuris labai tinko jo sumanymui. „Kurdamas pradėjau nuo Viduramžių, nuo Notre Dame religinės muzikos, nuo XII–XIII a. kūrusių polifoninės muzikos pradininkų Leonino, Perotino kurie be išlygų naudojo aukštą balsą. Galvojant apie spektaklį, natūraliai kilo mintis apie tokį atlikėją. Viskas prasidėjo pamažu, viską kūrėme nedidelėmis muzikinėmis frazėmis. Po truputį jis įsijungė, o finale tapo itin reikalingu ir svarbiu atlikėju,“ – apie šį susitikimą sako A. Martinaitis.

Vaidas Bartušas. Daivos Šabasevičienės nuotrauka.

Apie būsimą premjerą kalbamės su dainininku Vaidu Bartušu.

Turite didžiulę Dievo dovaną – unikalų balsą, kuris lyg angelo balsas skamba naujojoje premjeroje „Apreiškimas Marijai“. Lietuvoje sopraninai, kontratenorai – reti. Kuriam balsui Jūs save priskiriate?

Man sunku save tiksliai įvardinti, nes viskas yra tik procese. Aš save vadinu kontratenoru. Nenoriu savęs statyti nei į altino, nei į sopranino poziciją. Taip, manau, teisingiausia.

Kuo skiriasi šie balsai? Kiek balsui svarbi technika?

Skiriasi tembru, diapazonu ir spalva. Kontratenoras – platesnė sąvoka, leidžianti skirstyti į sopraniną ir altiną. Balsui modeliuoti visada reikalinga technika, nesvarbu, ar esi bosas, ar mecosopranas, ar sopranas. Antraip ilgai neišdainuotum. Kontratenoras – viena iš balso technikų.

Į šį spektaklį Jus atvedė Algirdas Martinaitis. Kaip Jūs jaučiatės dramos spektaklyje? Ką Jums reiškia Paulio Claudelio medžiaga?

Man ši medžiaga ir reiškia apreiškimą, tikrą apreiškimą. Nacionalinis dramos teatras – tai pirmoji meninė įstaiga, kurioje aš matau tiek daug darbščių žmonių. Jie – atviromis širdimis, neskaičiuojantys laiko. Negaliu nustoti žavėtis institucija ir visa spektaklio komanda, kuriai aš priklausau. Pavyzdžiui, negaliu nustoti žavėtis režisieriaus asistente Regina Garuolyte, kuri suspėja visur. Vis galvoju, kad jei taip ir aš suspėčiau, tai turbūt ryte La Scaloje dainuočiau, vakare – Metropolitene, o vidurdieny gal dar suspėčiau grįžti ir į Vilniuje vykstančią repeticiją.

Kūrinio pavadinimas puikiai transliuoja tai, kas dabar vyksta mano gyvenime, nes tai – didžiulis įvykis, o medžiaga labai įdomi. Vyksta unikalūs apmąstymai. Mane režisierius „įdarbino“ kaip kunigą: aš klausau veikėjų dialogus, o klausydamas nematau nei blogų, nei gerų. Aš regiu tik kenčiančius ir laimingus. Ir vieni, ir kiti išminties turi tolygiai. Šiame spektaklyje kiekvienas duetas, kiekvienas solo yra turtingi, verčiantys be išlygų žavėtis. Juk apreiškimas visada yra žavingas!

Ar Jūs pats jaučiate, kokią misiją atliekate šiame spektaklyje?

Aš pats savo bičiuliams sakau: „Turiu Dievo dovaną, bet ji ne man skirta“. Tai yra skirta kitiems žmonėms. Aš pats savęs nesureikšminu, nemanau, kad esu toks išskirtinis, bet matau, kad žmonėms tai patinka.

Dar visai neseniai daug galvojau apie savo paskirtį gyvenime ir supratau, kad turiu balsą, galiu dainuoti, bet ar dainuoti yra mano paskirtis? Juk dainuoti, būti dainininku – nėra paskirtis. Tobuliausia būtų, jeigu aš pasiekčiau tokį lygį, kad dainuojant aplink save galėčiau gerinti socialinį gerbūvį. Man svarbu aplink save suburti žmones, padėti jiems.

Gal dėl to jūs taip gerai jaučiatės šiame spektaklyje – absoliučiai neturite scenos baimės, visada organiškas. Toks jausmas, kad Jūs sukurtas teatrui.

Bet už tai reikia dėkoti režisieriui. Aš labai tikiu Jonu Vaitkumi. Jis – didelis autoritetas.

Esate atlikęs ne vieno kompozitoriaus kūrinius. Ką Jums reiškia Algirdo Martinaičio muzika?

Į Vilnių atsikrausčiau prieš penkerius metus. Pirmas kūrinys, kuris tuomet mane sužavėjo, ir buvo Martinaičio kūrinys chorui – „Aušros žvaigždė“. Dainavau chore „Ave vita“ ir jį atlikdamas, giliai išgyvenau. Martinaičio muzikinė kalba – tarytum obuolių sūris, sunkiai pjaunamas, bet atsikandus tirpsta burnoje. Neįsivaizduoju, kokios dūšios ir kokioje aplinkoje turi gyventi žmogus, kad galėtų pagaminti tobulą obuolių sūrį. Martinaitis mums palieka patiems atsipjauti po gabaliuką ir įsidėti į burną. Valstybiniame chore taip pat teko dainuoti labai sudėtingą Martinaičio kūrinį „Missa Misericordiae“. Bet kai „paturi“ jo muziką, negali nuo jos atsiplėšti, ji priglunda prie tavęs lyg aromatas – tarytum levandų, kurios net po penkių valandų išlieka įsigėrusios į tavo megztinį...

Martinaičio kūryba daugiau instrumentinė ir balsui ją atlikti labai sudėtinga, nebent tas balsas „orientuojasi“ į barokinę muziką. Šiuo atveju, mano aplinkybės dėkingos, nes aš, kaip kontratenoras, kaip senovinės muzikos atstovas, nors į šį vandenyną įžengiau tik ką, ir stengiuosi būti šios muzikos atstovas. Balsas lygiuojasi į pučiamuosius. Atlikdamas Martinaičio muziką, juntu malonumą.

Spektaklyje „Apreiškimas Marijai“ balsas leidžia skleistis kaip žmogui. Spektaklyje galima regėti vokalisto ir kompozitoriaus duetą gyvai – „on line“. Su gijomis! Pavyzdžiui, yra tokių situacijų, kai kompozitorius iškelia uždavinį, sakydamas: „Šioje vietoje padaryk foršlagą (vienos arba kelių natų melodinė puošmena, esanti prieš pagrindinę natą ir, atliekant melodiją, lyg susiliejanti su pagrindine nata žymimu garsu), o čia nuleisk, bet frazės gale būtinai pakilk į viršų“. Jis suformuoja uždavinį, bet visa kita palieka man. Aš tai suprantu ne kaip savo, o kaip kompozitoriaus kūrybą, nes jis inspiruoja mane skleisti garsą ir pasiekia savo rezultato. Čia panašiai kaip Pina Bausch, kuri niekada nestatė šokio. Iš savo šokėjo ji viską išsiurbdavo, ištraukdavo, ką tik gali, kad šokėjas pats sušoktų šokį. Jos šokiai buvo unikalūs. Dabar aš pats turiu galimybę atsiskleisti – paleisti garsą per Martinaičio kuriamus garsus.

Kaip evoliucionavo Jūsų vaidmuo, kuriant spektaklį?

Iš pradžių turėjau būti „neaiški figūra“, dainuojanti už sienos. Vėliau kilau „karjeros laiptais“: Vaitkus norėjo, kad būčiau Ševošo kaimo gyventojas. Pašokau porą šokių, bet režisierius nusprendė, kad aš būsiu šventiku. Galų gale tapau vyskupu.

Ką reiktų padaryti Lietuvai, kad Jūs po kelių metų iš jos neišvyktumėte? 

Manęs neprarasite. Kaip ir minėjau, svarbiausia – turėti tikslą. Savo gyvenime ką galėčiau realiausiai padaryti savo dainavimu – tai atvežti į Lietuvą mokyklą. Šiuo metu esu dėkingas savo dėstytojai profesorei Astai Kikščiūnaitei, kuri mane lydi nuo pat vokalinio tobulėjimo pradžios. Šią patirtį be galo branginu. Jeigu išvažiuosiu, tai tik mokytis, tam, kad atvažiuočiau čia mokyti. Aš Lietuvą labai myliu. Negalima palikti valstybės, ypatingai šiandien. Išvažiuoti tik tam, kad galėtum sugrįžti. Lietuva jau savo padarė – aš gimiau Lietuvoje.

Daiva Šabasevičienė