Peter Shaffer. EQUUS

  • Režisierius

    Jokūbas BRAZYS

  • Trukmė

    3 val. 20 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2022 m. rugsėjo 9 d.

  • N-18

Apie

Iš anglų kalbos išvertė Kristina STEIBLYTĖ

Jojimo menas – pasitelkus pažangius jojimo metodus plėsti įgimtas arklio atletines savybes. Skatinti jo norą šias savybes demonstruoti. Aukščiausias lygis pasiekiamas tuomet, kai žirgas nesipriešindamas tuoj pat paklūsta net pačioms švelniausioms raitelio komandoms, tačiau išlieka atsipalaidavęs ir, atrodytų, dirba be pastangų.

Septyniolikmetis Alanas Strengas išduria šešiems arkliams akis.

Jojimo menas – arklio kailis turi būti itin švarus, kelis kartus išvalytas, kartais netgi blizginamas įvairiomis priemonėmis. Valomos ir matomos šnervių, ausų vietos. Kanopos dažniausiai juodinamos. Raitelis dėvi specialias baltas jojimo kelnės, katiliuką. Segimas diržas, vilkimi balti marškiniai paaukštintu kaklu. Pirštinės turi būti baltos, švarkas – juodas.

Septyniolikmetis Alanas Strengas išduria šešiems arkliams akis.

Mėgindamas suprasti Alano obsesijas, į ištvirkusią, siaubingą vaikino pasąmonę tarsi į detektyvinę odisėją leidžiasi psichiatras Martinas Daisartas. Profesinę menopauzę pasiekęs daktaras nusivylimą gyvenimu slapsto antikinės Graikijos meno albumų puslapiuose ir desperatiškai ieško išsigelbėjimo iš savo paties susikurtos rutinos. Tačiau jo suvokimas apie sveiką protą, normalumą, kas teisinga, o kas ne, griūna kai jis supranta, kad pasąmonė, kuri turi būti patiesta ant tokių sąvokų skrodimo stalo, yra jo paties. Įžengęs į Alano beprotybės labirintą, psichiatras pasiklysta savo paties baimių ir košmarų akligatvyje.

Alano sielą griauna tiek institucionalizuotos religijos neadekvatumas, tiek religingumo (kaip mentalinės ir dvasinės išraiškos formos) trūkumas. Jis gyvena tuštumoje, kurioje aidi nuvilti troškimai ir beformės šmėklos. Jį kankina žinojimas apie tai, ko jis negali išsiaiškinti, nes nesugeba net pradėti tyrinėti tikrovės, kuriai jis ir taip nepriklauso.

Nėra jokios išeities, nėra kito pasirinkimo, tik sukurti savo dievybę – Equus, arklį, archetipinį žvėrį, kuris išlaisvina ryjantį gyvenimo geismą. Tačiau dievybėms privaloma aukoti. O kai pritrūksta aukų – turi arba pasiaukoti pats arba paskersti dievybę ant jos aukuro.

Šį kūrinį britų dramaturgas Peter Shaffer parašė 1973 metais, nugirdęs istoriją apie vaikiną, kuris mažame Rytų Anglijos miestelyje Safolke suluošino šešis žirgus. Rašytojas, taip niekad ir nesužinojęs tikrųjų įvykio aplinkybių, pasitelkė šį faktą savo istorijai ir išgalvojo motyvus, kurie galėjo priversti septyniolikmetį taip pasielgti. Peter Shaffer – garsus Didžiosios Britanijos autorius, dramaturgas ir scenaristas, pelnęs daug apdovanojimų (tarp jų – „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir „Tony“), taip pat gavęs ne vieno universiteto garbės daktaro laipsnį, jam suteiktas Didžiosios Britanijos garbės riterio titulas. Dramoje „Equus“ Shafferiui svarbios tikėjimo, visuomenės papročių, lūkesčių, normalumo ir pasipriešinimo viskam, kas įprasta bei konvenciška, temos. Šiame kūrinyje rašytojas dramatizuoja konfliktą tarp apoloniškų ir dionisiškų vertybių žmogaus gyvenime.

Pjesę „Equus“ savo pirmam spektakliui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirinkęs režisierius Jokūbas Brazys sutelkia dėmesį į akistatą su savuoju Dievu. Žiūrovas kaip detektyvas kviečiamas leistis į kelionę po Alano pasąmonę, siekiant sužinoti jo poelgio motyvus, normalumo kainą ir kartu su juo stotis akistaton su savo dievybėmis.

Spektaklį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Kūrėjai

  • Režisierius — Jokūbas BRAZYS
  • Scenografė — Guoda JARUŠEVIČIŪTĖ
  • Kostiumų dailininkė — Karolina FIODOROVAITĖ
  • Kompozitorius — Mantas MOCKUS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Vaizdo projekcijų dizaineriai — Vilius VILUTIS, Martynas UNGURYS
  • Režisieriaus asistentė — Bartė LIAGAITĖ
  • Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ
  • Scenografės asistentė — Augustė SMALIUKAITĖ

Vaidina

Recenzijos

Mums nelemta pasveikti? // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 35 (1442), 2022-11-04

Mums nelemta pasveikti?

Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 35 (1442), 2022-11-04
 
Džiugas Grinys ir Dalia Michelevičiūtė spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys ir Dalia Michelevičiūtė spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.

Kiekvienas apsilankymas atnaujintoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje nuteikia viltingai. Net galima būtų teigti, kad čia po truputį įsitvirtina sveika meninio, teatrinio eksperimento dvasia. Man patinka ilgas, meditatyvus kopimas laiptais, jauki koridorių pilkuma, mąsliai įrėminanti Mažąją salę, – pats ėjimas į spektaklį tampa panašus į vienišos žmogląstelės klajonę tuneliais ir latakais link pažadėtosios Gralio taurės. Nors greičiausiai tokiems apmąstymams galėjo nuteikti naujausio Jokūbo Brazio spektaklio premjera LNDT – jaunas režisierius pasiryžo šturmuoti jau klasika tapusią britų dramaturgo Peterio Shafferio „pereinamojo amžiaus kančių dramą“ „Equus“. Spektaklį žiūrėjau spalio 22 dieną. Kadangi mūsų sudėtingais laikais bet koks neatsargiai kritiko paleistas žodis gali jam akmeniu į dantis grįžti, šį kartą pasistengsiu į „Equus“ pažvelgti pro gana pozityvios analizės prizmę.

 

Taigi trys „taip“, dėl kurių turėtumėte surizikuoti palypėti tais keliasdešimčia laiptelių aukščiau dangaus į Mažojoje salėje lizdą susisukusį Brazio „Equus“. Esminė ir apčiuopiamiausia šio spektaklio vertė – nuostabi, didinga, į teatrinės amžinybės analus įrašyta dramaturgija. 1973 m. Londono teatrinį pasaulį supurčiusi ir tebepurtanti Shafferio drama yra retas šiuolaikinio teatro reiškinys, vis dar surenkantis pilnas sales žiūrovų, teatre besiilginčių būtent aukščiausios prabos literatūrinės kokybės. Antras premjeros pliusas – pagaliau LNDT scenoje matoma harmoninga aktorių kartų pusiausvyra. Regis, tiek nedaug reikėjo – į teatrą įleisti gryno, jauno kūrybinio deguonies: aktoriai Džiugas Grinys, Gerda Čiuraitė ir Laurynas Jurgelis tapo idealia, ypatingu psichofiziniu plastiškumu pasižyminčia menine medžiaga, iš kurios ir nulipdytas esminis spektaklio ideologinis konstruktas. Matant, kaip tiksliai jaunieji aktoriai dirba ansamblyje su LNDT scenos grandais, kokių naujų spalvų ir niuansų prisipildo virtuoziška aktorių partnerystė – spektaklyje itin svarbūs tampa aktorių duetai, – galima teigti, kad LNDT pagaliau tapo gyvu ir atsinaujinančiu teatru.

 

Trečias, ko gero, esmingiausias „Equus“, o gal ir viso šio Lietuvos rudens teatro sezono pliusas – režisierius Jokūbas Brazys. Man patinka skaityti šio menininko priešpremjerinius interviu, juose daug šviesos ir kažkokio vaikiško tikėjimo mumis – žiūrovais, bendrapiliečiais, teatro bendruomenės nariais. Keista, kad tuose interviu deklaruojami teiginiai, idėjos, meninės erezijos dažniausiai virsta tikra, apčiuopiama teatrine realybe. Gal niekada neturėsiu galimybės gyvai to paliudyti jaunam menininkui, tai naudodamasi proga turiu prisipažinti: man Brazio kuriamas teatras atrodo labai reikalingas ir šiuo metu aktualus. Sugalvojau net tokį apibrėžimą – „magiškasis psicho(pato)logizmas“, maždaug tokiu turiniu ir idėjine esme šiuo metu yra įkrautas Brazio kuriamas teatras. Sakote, kad magija ir psichologija – nesuderinama kaip vanduo ir aliejus? Anaiptol, tereikia dažniau išeiti pasivaikščioti po Lietuvos miestų gatves, laukus – dieną, naktį, ryte atsisėsti ant suolelio šalia atsitiktinio pakeleivio, ir aliejus susiplaks su vandeniu.

 

Jei paklaustumėte, ar yra Brazio spektaklyje minusų, neneigčiau, kad abejonių sukėlė darbas su literatūrine medžiaga, ganėtinai radikalus pjesės kupiūravimas – po jo režisierius nebepaliko dramaturgo dovanotos teisės personažams ir žiūrovams atsibusti po psichozės ir tiesiog elementariai, žmogiškai banaliai, žingsnis po žingsnio pasveikti pagrindiniam herojui Alenui Strengui. Kelčiau klausimą ir dėl netolygių proporcijų tarp pirmo ir antro veiksmo: užsitęsęs pirmas veiksmas, pasibaigęs nuogo nukryžiuotojo ekspozicija, gana smarkiai atpurtė dalį žiūrovų ir paskatino nebegrįžti į salę, nes tarsi jau ir nebeaišku, ko dar galima laukti iš šio zovada lekiančio „Equus“... Bet tai labiau technikos, amato dalykai.

 

Be to, nerimą kelia perdėtas jauno režisieriaus prisirišimas prie mokytojo tematinių, meninių tiesų, net savotiška užsitęsusi diskusija su didžiuoju tautinės scenos metru. Turiu galvoje debiutinę Brazio „Žuvėdrą“, labai aštriai komunikavusią su jo pedagogo, režisieriaus Oskaro Koršunovo kurta „Žuvėdra“. Šiuo atveju mokinio „Equus“ yra tam tikra Koršunovo spektaklio „Kankinys“ pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę parafrazė. Manau, yra juntamas temų ir meninių priemonių panašumas, net savotiškas erdvinis konfliktas, aistringa mokinio ir mokytojo diskusija apie tikėjimo tiesas. Bet kiek tai vis dar tikslinga?

 

Spektaklis „Equus“ ištikimas Shafferio dramai, su nuogu, nervus supurtančiu atvirumu pasakojančiai tragišką istoriją apie vienišą, sergantį jaunuolį Aleną Strengą – jauną žmogų, suluošintą pasaulio ir savaip jam už tai keršijantį. Kadaise pjesės veikėjas psichiatras Martinas Daisartas tapo vienu ryškiausių ir žmogiškai patraukliausių šiuolaikinio teatro herojų, išsiskiriančiu dideliu, gal net perdėtu pareigos jausmu ir atsakomybe už viską, kas vyksta aplinkui. Klasikiniuose sceniniuose pastatymuose ir, tarkim, 1977 m. filme šių dviejų herojų – jaunuolio Aleno ir psichiatro – akistata, jų susiliejimas–atstūmimas sukūrė nepakartojamą duetą, kerintį ir jaudinantį, su atsiveriančiomis neišsemiamomis psichologinėmis gelmėmis.

 

Brazio pastatyme šis pagrindinių herojų duetas nebėra esminis, dramatizmas, įtampa tarp dviejų personažų meistriškai nukenksminama, apgalvotai dozuojant dramatines įtampas, konfliktus, psichologines akistatas tarp visų personažų. Net sakyčiau, kad svarbesnės nei Dainiaus Gavenonio vaidinamo psichiatro tampa religinio kvaitulio apsėstos motinos (Dalia Michelevičiūtė) ir arklininko (Povilas Budrys) personažų plėtojimosi linijos. Daugiausia malkų į „magiškojo psicho(pata)logizmo“ aukurą sumeta būtent Michelevičiūtės vaidinama Dora Streng, kažkuriuo metu drąsiai pačiumpanti veiksmo vadeles į savo plienines profesionalės rankas ir užkurianti tikrą titaniškų aistrų draskomos motinos Danse macabre – atsivertimo, sielos sanacijos, dvasinio gijimo ir meilės link. Stulbinanti spektaklio herojės paralelė su šios puikios aktorės romia, religinga lietuviškos šeimos madona, suvaidinta režisieriaus Emilio Vėlyvio filme „Piktųjų karta“. Lyg pagaliau būtų atėjęs metas stipriausiems mūsų teatro grandams įkvėpti ugnies ir kraujo tvaiko prisigėrusios tiesos bei riktelėti iš visos metų metus gniuždytos, slėgtos Angry young men (piktų jaunuolių) vaikų kartos sielos – „Zovada pirmyn!“

„Equus“ // Jūtarė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, Nr. 16, 2022-09-23

„Equus“

Jūtarė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, Nr. 16, 2022-09-23

 

Peterio Shafferio prieš 50 metų parašyta pjesė „Arklys“ (lot. equus) apie 17-metį Alaną, kuris, neturėdamas ko mylėti, sudievino gyvulį, o paskui pakėlė prieš jį ranką, vadinama XX a. klasika. Po spektaklio skaičiau pjesę ir žiūrėjau ekranizaciją (Sidney’o Lumeto filmą su Richardu Burtonu, 1977.), nes nesupratau, kurgi čia klasika ir kas galbūt liko patamsiuose. Susidėliojau viską į lentynėles ir, tiesą sakant, negaliu pripažinti, kad pjesė dešimtmečių išbandymą išlaikė. Alano ir Psichiatro, nenorminio ir norminio žmonių, dvikova, iš jųdviejų lipdomas kentauras XXI a. žiūrovui gerai pažįstamas ir net įkyrėjęs. Mums jau įkalta į galvą, kad fizinis ir psichinis invalidumas (neįgalumas) egzistuoja šalia su visomis teisėmis (teoriškai).

 

„Equus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Equus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Žinoma, nenusibodęs tik equus. Jos didenybė ir dievybė gamta nūnai mums yra pirmiausia.

LNDT meniniai vadovai Oskaras Koršunovas ir Marius Ivaškevičius „Equus“ (rugsėjo 9 d.) išskyrė Mažąją sceną. Spektaklis (sakysim, kad jis eksperimentinis) akivaizdžiai neužbaigtas. Mano galva, pirmas veiksmas beveik genialus, tačiau antras – ištraukia tą genialumą kaip dūmtraukis. Na, po režisieriaus Jokūbo Brazio dar OKT scenoje parodytos stebuklingos diplominės „Žuvėdros“ tapau jo gerbėja, todėl galbūt perdedu vertinimus.

Tas pirmas veiksmas, kaip sakoma, „eina“ vienu atokvėpiu, ritmu, nė siūlytės nesimato, ir tu – paklusdama siužetui – netgi gali pasiekti religinę ekstazę. J. Brazys myli fizinį teatrą ir jį padaryti moka – bent jau kol kas su savo bendraminčiais ir bendrakūniais jaunais aktoriais. Pagrindinį Alano vaidmenį atliekantis Džiugas Grinys tampa tuo godotinu akrobatu ir filosofu viename asmenyje. Reikalingą toną įžangoje „paduoda“ balnojama Neringos Bulotaitės Moteris. Gerai kristalizuojasi Dalios Michelevičiūtės graži ir baisi Motina.

Antrajame veiksme skaitome jau vien prozą be sceninės poezijos. Jeigu jau taip, reikia, kad toji proza bent gerai girdėtųsi. Deja, kol kas aktoriaus Dainiaus Gavenonio Psichiatro abejonės ir kančios į žodžius neatsiremia. Cituoja režisierius ir savo kraujines šiurpes iš „Žuvėdros“, bet žavingasis efektas nebeveikia, manau, dauguma žiūrovų tiesiog netiki tuo, ką prieš save mato... Žinoma, pasąmoningai veikia scenografijos, šviesų mistika (Guoda Jaruševičiūtė, Vilius Vilutis). Bet arkliukas iš spalvotų popierėlių prieš mano akis nusileidžia kaip pasityčiojimas iš to, kas anksčiau parodyta. Gal kažko vėl nesupratau? Tačiau statytojams juk reikia turėti omenyje, kad publika neprivalo būti susipažinusi su jų sumanymais, tuo labiau su P. Shafferiu.

Nujaučiu, kad režisierius J. Brazys yra daug skaitantis režisierius. Pasitikintis savimi ir nesismulkinantis. Pasirodo, pernelyg paskubėjęs, jis gali tave prajuokinti, nors šioje štai vietoje reikėtų apsiverkti.



Interviu

Teatras turi priminti žmogui, dėl ko jis galėtų numirti. Pokalbis su J. Braziu // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2022-10-08

Teatras turi priminti žmogui, dėl ko jis galėtų numirti. Pokalbis su J. Braziu

Daiva Šabasevičienė

Jokūbas Brazys. Asmeninio albumo nuotr.

Teatras įdomus, kai jį kuria menininkai, turintys idėjų. Toks yra jaunasis režisierius Jokūbas Brazys. 2021 metais baigęs režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Oskaras Koršunovas), jis asistavo savo dėstytojui kuriant spektaklius „Remyga“ ir „Otelas“, OKT / Vilniaus miesto teatre pristatė savo režisuotą spektaklį „Žuvėdra“, o rugsėjo 9 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko naujausia Jokūbo Brazio premjera – Peterio Shafferio „Equus“.

Apie naujausią premjerą ir apie teatro dabartį kalbamės su režisieriumi Jokūbu Braziu.

Kaip atrodote Peterį Shafferį? Ar jį ištraukėte iš savo „režisieriaus lagaminėlio“?

 

Shafferį atradau visai netyčia. Buvo tarpsnis, kai nieko nestačiau, o ieškojau medžiagos. Studijų metu pjesių, kurias norėčiau statyti ateityje, nebuvau prisikaupęs. Tad leidau sau gerai paklaidžioti toje paieškoje. Mano požiūris į medžiagą – ezoterinis, man atrodo, kad ji tave pasirenka, o ne tu ją. Taip įvyko ir su Shafferiu.:Prisimenu, perskaičiau pirmus puslapius ir pasakiau sau: „Užteks“. Jaudinanti kūrinio tema, kuri atsispindėjo pačioje pradžioje, buvo aukščiau rašymo ar dramaturgijos stilistikos. Ir padėjau šią mintį „į stalčių“. Vėliau, po kelių mėnesių, pjesę perskaičiau visą, – taip ją ir atradau.    

 

Ar kūrinyje yra temų, susijusių su Jūsų asmeniniu gyvenimu?

 

Šį kūrinį pamačiau gal kiek kitokį, nei jis buvo parašytas. Aišku, taip įvyko dėl didelės šio kūrinio analizės. Svarbiausia – Dievo tema, kuri mane labai sujaudino. Pjesę „Equus“ galima skaityti ir analizuoti visiškai kaip antikinę tragediją. Kaip tik buvo toks periodas – gilus sielos išjudinimo troškimas. Ligi tol buvau lyg ir primiršęs atsigręžti į Antiką, o ši pjesė mane tiesiogiai į ją atgręžė. Pjesėje vaikinas nužudo, „užmerkia“ savo Dievą. Visų pirma, labai paveikė tai, kad jis turi ką nužudyti. Jis yra apčiuopęs Jį. Kam žudyti? Tai mane jaudino ir gąsdino. Gal tai sutapo ir su manimi: bedievystės periodas, bet didžiulis troškimas šaknis perkelti į kitą žemę, kad galėtum prisikelti.

Žinoma, ir karo kontekste kilo klausimas – ką skaityti ir ką daryti? Shafferio pjesė priminė, ko reikia žmogui, kad jis liktų žmogumi.

Šitas spektaklis buvo asmeninė kelionė. Tai – tam tikra paieška.

 

Sėkminga paieška, nes Jūs išjudinote daug dalykų, kurie teatre gana sunkiai išjudinami. Tai – tikrai spektaklis, ne „atvirukas“.

 

Daug analizavom pjesę ir savo santykį į ją. Tokiu būdu išsigrynino kelias, kurį pasiryžom nueiti. Vis dar pažindinuos su scena, atrandu, kas joje veikia, kas ne. Kas tą akimirką tampa įdomu, tą ir judini.

 

O žiūrovas?

 

Nuo pat pradžių siekiu, kad jis suprastų spektaklį. Galvoju, kaip jį paimti už rankos ir vesti šiuo keliu. Būna – pasiklystu, arba žiūrovas lieka užnugaryje. Bet yra viltis, kad kas nors, ko nereikia už rankos laikyti, eina drauge.

    

Ar Jūs jodinėjate, ar kaip nors kitaip esate susijęs su arkliais?

 

Esu su jais susidūręs. Buvo periodas, kada gyvenau arti jų.

 

Jausmų nedaug. Per protą – į intelektą, o per intelektą – į jausmą. Taip suformuojate gana stiprų intelektualų lauką, kuriame yra ką veikti. Ima ryškėti temų gausa, jų tarpusavio ryšiai. Visa tai labai svarbu Peteriui Shafferiui.

 

Repetuojant susidūriau su problema: pjesėje pritrūkau santykių, kurie paveiktų ar per kuriuos su veikėjais tiesiogiai tapatintųsi žiūrovas. Šioje istorijoje jie daugiau yra stebėtojai, bet ne dalyviai. Tai – ne dramaturgijos problema. Tai – mano akistata su pjese, joje atrasti veikiantys ar neveikiantys dalykai. Pjesę teko redaguoti, palikau tik apie penkiasdešimt puslapių. Šią pjesę galima statyti psichologine kryptimi, kaip daugiausia ir statoma – kaip psichiatro ir ligonio akistatą. Šis rakursas man pasirodė neįdomus. Mes atradome visiškai kitą kelią – užsikabinome ant Dievo savinimosi minties. Pjesėje psichiatras Daisartas pradeda savo monologą jau nuėjęs tam tikrą istorijos kelią. Ir jis jau yra paveiktas.

Pačioje pjesėje, finalinėse scenose užkoduota antikinė tragedija. Vaikui sukeistas tikėjimas – netyčia tėvo padaryta nepataisoma trauma. Tėvas į šiukšliadėžę išmeta Kristaus paveikslą ir pakabina arklio. Ir arklys jam pakeičia pačią esminę tiesą. Vaikas žino atsakymą. Finale įvyksta akistata su Dievu. Tarsi antikinėje tragedijoje: pasirodo, kad tas Dievas yra baisus, pavydus. Nieko švento... Istorija  prasideda nuo prakeiksmo. Daktaras irgi yra prakeiktas nuo pat pradžių, nes, „eidamas“ į vaiko pasąmonę, jis buvo suviliotas. Kad galėtų vėl pajusti širdies plakimą, jis turi išsitraukti vaikino Dievą ir pasiimti sau. Pjesę rakinau tarsi per Dantės prizmę. Vergilijus veda jį per Pragaro ratus.

 

Senosios medžiagos – lietuvių teatrui dar blogai pažįstamos žemės.

 

Apskritai, „įkristi“ į Antiką ir ją analizuoti, bent jau tam tikrą gyvenimo tarpą, yra dovana ir atsakomybė. Dabar, kai reikia pastatyti spektaklį per kelis mėnesius... Kaip tuomet apskritai įmanoma galvoti apie Antiką? Tai pasityčiojimas. Tu negali leisti sau puse kojos lipti į senuosius tekstus. Dėl to man labai liūdna. Kokie variantai? Arba truputį sušlapti kojas, arba apskritai neiti maudytis.  

 

Kokius aktorius labiau vertinate – pasiduodančius improvizacijai ar sugebančius būti partneriais?

 

Tai yra du tolygūs bruožai, kurie tiek pat vertingi ir tiek pat svarbūs.

 

Kaip prasideda Jūsų darbas: rašote režisūrinę eksplikaciją, stipriai ruošiatės ar einate į pirmuosius skaitymus ir žiūrite, kur krypsta situacija pačioje darbo eigoje?

 

Ruoškis nesiruošęs, bet  medžiagą visada „nešiojiesi“ su savimi ir su ja kamuojiesi. Išmokau nesiruošti būtent prieš repeticijas – dėl galimybės patirti Atsitiktinumą ir galimybę kurti, o ne realizuoti sumanymą. Atsitiktinumas – tai įkvėpimo momentas, ir jis atsiranda repeticijų metu.  Jei save iš tiesų „įmeti“ į rizikingą situaciją, kažkas ranką ištiesia.

Šiuo metu dirbu taip, anksčiau – kitaip.

   

Jūsų spektaklių galima ir nepriimti, bet abejingu tikrai neliksi. Tai yra labai svarbu: sutelkti dėmesį į sceninį veiksmą, o ne likti stebėtoju. Tokia režisūrinė pozicija teatre sutinkama vis rečiau. Ar apie tai galvojate, ar tai jau yra rezultatas, kurį patiria tik žiūrovas?

 

Antrame kurse po režisūros egzamine parodyto darbo vienas dėstytojas pasakė, kad visiškai nieko nesuprato, bet buvo labai įdomu. Šią repliką priėmiau kaip komplimentą ir netgi savotiškai išvydau savo kelio viziją. Bandau eiti į tą pusę – konkrečiai veikti pasąmonę, žiūrovų jusles. Jokiu būdu žiūrovui nepakišti atsakymų, bet leisti jam pačiam susapnuoti, išjausti... Paveikslą nutapyti būtų gal lengviau...

    

Ko Jūs teatre nesuprantate? Kas Jus skaudina?

 

Nieko nesuprantu. Skaudu tai, kad teatras tampa darbu. Gal esu kategoriškas, bet jaučiu, kad kažkas trupa, ir tai yra skaudu. Aš laikausi pozicijos, kad teatras, vaidyba, režisūra – arčiausiai vienuolystės.

Viskas priklauso nuo patyrimo. Dar Akademijoje mes susibūrėme ir pradėjome mąstyti teatrą. O per visokias mąstymo prizmes atsiranda įvairios tiesos. Vienareikšmiškai, aš einu savo keliu... Suprantu, kad žmogus daugiau ar mažiau lieka vienas. Ir, matyt, čia nėra kitų kelių. Belieka kaip Kristui – šventykloje vartyti prekiautojų stalus arba nusiraminti. Nežinau, bet jaučiu, kad kažkokia skausmo gyslelė bręsta, tikrai.

 

Ar yra žmonių, su kuriais galėtumėte pasitarti režisūros klausimais, kurdamas vieną ar kitą spektaklį?

 

Jų yra, bet gal nelabai tariuosi. Šie klausimai ir atsakymai gimsta iš dialogo su kvėpuojančiais teatru, iš konfliktų. Visada galiu kreiptis į kurso vadovą Oskarą Koršunovą. Jis ypatingai įžvalgus režisierius. 

 

Ar yra autoritetų, kuriais remiatės?

 

Turėjau daug autoritetų. Skaudu, kai jie nusileidžia iš padangių ir tampa mirtingais. Tuomet apima liūdesys. Bet aišku, galvojant apie teatrinį dialogą, visada atsimuši į tuos pačius teatro reformatorius – Antoniną Artaud, Peterį Brooką ir kitus. Su visais jais vyksta įdomus dialogas.

Po paskutinės premjeros sėdėjau bare, pasakiau, kad spektaklį reikia kurti taip, kad šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius jį žiūrėdamas neišeitų, išžiūrėtų. Tai neturi nieko bendro su simboliais ar teatrine kalba, tai susiję su ištikimybe. Kūrėjas turi jausti atsakomybę, bent jau būti ištikimas sau. Manau, tai jausdamas, jis gal ir neišeitų.

 

Kas Jus gyvenime labiausiai intriguoja, domina? Kas vėliau padeda kurti spektaklius?

 

Daug semiuosi iš kelionių. Tikrąja kelione vadinu tai, kai visiškai atsiduodi likimui. Ir tai yra didžiausias įkvėpimas, nes niekada nebūni toks vienas ir pilnas, kaip iškeliavęs su kažkokia vedančiąja ranka.

  

Ką manote apie gatvės madas, kurios įsiveržė į teatrą – tatuiruoti kūnai, kurie „keliauja“ iš spektaklio į spektaklį, kaip nenuplaunami kostiumai? Ar merginų ryškiai dažyti nagai, žiedai? Ar Jums netrukdo tokie „paruošti“ kūnai?

 

Tatuiruotės „neša“ istoriją. Manau, aktoriui reikia į tai atsakingai žiūrėti. Akivaizdu, teatro kaip šventyklos idėja vis labiau nyksta. Tatuiruotės ar mados nesukuria žmogaus, o pasąmonė bet kokį gestą „traktuoja“ kaip simbolį.
 

Koks teatro vaidmuo karo kontekste?

 

Kokias filosofijas ir kiek jų bevystytume karo kontekste, jos vis tiek bus tik šydas, melas, savęs, kito įtikinėjimas. Kam čia ką iš vis reikia įtikinėti? Svarbu, kad kiekvienas surastų savo viltį – kuo tikėti. Karas visiems sukūrė labai aiškų priešą. Turint iš tikrųjų su kuo kariauti, kažkas gimsta.

Pats gyviausias, turtingiausias žmogus yra tas, kuris turi dėl ko numirti. Ką teatras išties galėtų padaryti, tai kiekvienam priminti, į ką jis tiki, dėl ko jis gyvena, dėl ko galėtų numirti.

 

Taip, mąstymo kultūra – labai svarbu. Teatras turėtų ją ugdyti.

 

Nesvarbu, kad teatro žiūrovų statistika liūdnoka – jį lanko tik nedidelė visuomenės dalis, bet spektaklio idėja gyvuoja ir sklinda neapsakomu greičiu. Vienas ar du žmonės nuėjo ir pamatė spektaklį... Jei juos sujaudins, idėjiniame lygmenyje jie privers ir savo rato žmones išgyventi kažką panašaus. Svarbu, kaip veikia pati idėja, kaip ji greitai sklinda, kiek žmogus turi jėgos, kuri gali išjudinti kitą.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.