Pojūčių spektaklis pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas. PIRMAPRADIS
- Režisierius
-
Trukmė
1 val. 40 min. (vienos dalies)
-
Salė
Fojė
-
Premjeros data
2016 m. gruodžio 8 d.
-
N-14, spektaklis nepritaikytas žiūrovams su judėjimo negalia, nes žiūrovai keliauja su aktoriais per įvairias teatro erdves.
Apie
Kūrėjai
- Režisierė — Karolina ŽERNYTĖ
- Dramaturgas — Jaunius PISARAVIČIUS
- Dailininkė — Šarūnė PEČIUKONYTĖ
- Konsultantė-psichologė — Elona ILGIUVIENĖ
- Režisieriaus asistentas — Antanas OBCARSKAS
Vaidina
Recenzijos
Simboliai ir ženklai, archetipai ir stereotipai // Milda Brukštutė, „7 meno dienos“, Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Simboliai ir ženklai, archetipai ir stereotipai
Milda Brukštutė, „7 meno dienos“, Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.
Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.
Dalyvaujant Karolinos Žernytės režisuotame „Pirmapradyje“ užrištomis akimis, atsiduriama ne kažkur kitur, o savyje. Kiekvieną tokiam žiūrovui sukeltą pojūtį ar veiksmą praplečia jo paties vaizdiniai, o laikas ir erdvė dėl neišvengiamo „čiadabartiškumo“ tampa beribiai. Spektaklio metu tamsoje prabėga visas gyvenimas: vaikystė, kai jauti rūpestį, jaunystė, per kurią išryškėja tavo vienatvė ir tampa svarbu įsitvirtinti aplinkoje, amžiaus vidurys, kai jau viskas pasiekta ir ta aplinka nuvilia, ir senatvė, kai vėl pajuntamas rūpestis ir grįžtama į save. Per šią kelionę susiduri su savo baimėmis, savo tamsa, svajonėmis, vyriškąja / moteriškąja puse, pasyvumu, energija, sau pačiam netikėtomis reakcijomis, vaizdiniais ir troškimais. Kelionės laiptais, liftais, koridoriais nė kiek neprailgsta. Tai akimirkos, per kurias gali pailsėti nuo į tave įbestų žvilgsnių, kurių nematai, bet jauti, nuo veiksmo, kurį vis iš naujo tenka mėginti suprasti, nuo nuolatinės kaitos. Tai tos ilgos, nesuskaičiuojamos poilsio dienos, per kurias tarytum nieko nevyksta ir kurių vis iš naujo prireikia, kad vėl galėtum būti savimi.
Tuo tarpu likusiai, reginčiai žiūrovų daliai, toks „čia ir dabar“ dalyvavimo pojūtis vargiai pasiekiamas. Ir stebint spektaklį iš šių pozicijų išeina toks lyg pirmajame koridoriuje stovinčios vandens pripildytos vonios efektas. Vanduo, kuris dažnai siejamas su pasąmone ir emocijų pasauliu, nes gali prasibrauti bet kur, čia yra stovintis, sustingęs ir niekur kitur persikelti nepajėgus. O juk sapnuose pasireiškiančių simbolių interpretacijai labai svarbi jų aplinka. Tačiau čia, daiktams atsirandant praktiškai iš niekur ir būnant tiesiog aktorių rankose, tegalime suvokti juos ne kaip simbolius, o kaip ženklus, ir šie, nori nenori, ne plečia, bet greičiau blokuoja fantaziją.
Kita didelė problema – spektaklio dramaturgija (dramaturgas – Jaunius Pisaravičius). Aktorių sakomas tekstas pernelyg tiesus – tai tarytum pavienės, kūrėjams svarbiausios Carlo Gustavo Jungo paskaitų frazės, kurias kartais tiesiog pažodžiui iliustruoja veiksmas. Taip šešėlinė individo pusė, tai, kas paslėpta, čia tampa paprasčiausiu šešėliu, antruoju žmogumi, kartojančiu kito veiksmus. Anima (moters pirmavaizdis vyro psichikoje), animus (vyriškoji moters psichikos pusė) archetipai čia pavirsta stereotipais: moterims užmaunamos bokso pirštinės, o vyrams gražinami veidai. Bėda ta, kad žmogaus santykiai su šiais archetipais nuolat kinta kartu su juo, o toks trumpas jų iliustravimas, įdaiktinimas tą jų kitimą negailestingai nubraukia. Žinoma, norint užgriebti ir pagrindines Jungo idėjas, ir net jo paties biografiją, gilesniam to atvaizdavimui nelabai ir yra galimybių. Užsimerkusiajam tai yra veiksmas, akistata su savimi, ir visa, kas jį supa tarytum sapne, yra jo paties pasąmonės užkaboriai. Daugiau painiavos čia ir nereikia. Tačiau šią kelionę stebinčiajam šioji naiviai pažodžiui į kitą pusę išversta pasąmonė mažai ką gali suteikti. Nors, žinoma, neatmeskime galimybės, kad stebintįjį tai galėtų paskatinti domėtis analitine psichologija, ieškoti Jungo knygų ar net kreiptis į analitiką, kurio padedamas jis galėtų mėgautis paslaptinga kelione į save, trunkančia kur kas ilgiau nei spektaklis.
Regėjimas – irgi pojūtis, beje, taip pat labai jautrus. Ir norint, kad žiūrovų patirtys būtų daugiau mažiau lygiavertės, nereikėtų jo neigti (vietomis erdvę pagražinančios detalės nesiskaito) ar suvokti jį kaip pašalinį kitų patirčių liudininką. Suprantu, kad spektaklio kūrimas neregintiems reikalauja daug pastangų, bet galbūt tuomet verta kreiptis į dar vieną režisierių, kuris šalia to kurtų pilnavertį reginčiųjų spektaklį? Kitu atveju net ir įspūdinga patirtis užsimerkus gali nublankti, antrą kartą atėjus pažiūrėti į ją iš šalies ir pamačius tai, ką anksčiau teko išgyventi, ne kaip kažką asmeniško ir itin svarbaus, o tik kaip bandymą užmegzti kontaktą su pavieniais ženklais, netekusiais savo simbolinių galių.
Imkit save ir skaitykit // Kristina Steiblytė, menufaktura.lt, 2017-01-04
Imkit save ir skaitykit
Kristina Steiblytė, menufaktura.lt, 2017-01-04
Scena iš spektaklio „Pirmapradis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rašyti apie Karolinos Žernytės Pojūčių teatrą, sakytum, nėra įdomu. Nei jaudinančių istorijų, nei pritrenkiančio vizualumo jame nebūna. Aktualių socialinių temų taip pat: pastaruoju metu ši kompanija interpretavo būseną prieš gimimą, knaisiojosi vaikystės prisiminimuose, tyrinėjo sapnus. Kai žinai, kaip Pojūčių teatras ruošiasi spektakliams, atrodo, kad jų tyrimai yra ne tik apie dalyką, bet visų pirma - apie save. Ir nors apie save kalba greičiausiai visi menininkai, Pojūčių teatras išskirtinai intymus, nes jame ir juo tiriama asmeninė kūno patirtis, išgyventa pačių kūrėjų ir mėginama perteikti dalyviams bei šiek tiek - žiūrovams. Toks intymumas, regis, turi likti tarp jį patyrusios grupės narių. O be intymių potyrių ką nors papasakoti apie šį teatrą, kuriame beveik daugiau nieko ir nevyksta, sunku.
Gali būti linksma, kai stebi krykščiančius, pasimetusius, išsigandusius ar išsišiepusius kelis spektaklio dalyvius užrištomis akimis. Gali džiuginti viskas, kas su jais ir jiems daroma, gali traukti galimybė prisidėti ar tiesiog spėlioti, ką jų vietoje jaustum. Bet niekada nedalyvavusiam Pojūčių teatro spektakliuose, kur valandai ar ilgesniam laikui iš reginčiųjų atimamas regėjimas ir kartu su tikrai nereginčiais leidžiamasi į taktilinę, juslinę kelionę, sunku suprasti, kodėl gali būti taip smagu stebėti, kas vyksta su kitais. Greičiausiai, tik norintiems išsiaiškinti visų sistemų veikimo principus ir tikriems vujaristams yra įdomu nedalyvauti ir tiesiog žiūrėti.
Ne išimtis ir naujausias spektaklis „Pirmapradis“ pagal Carlo Gustavo Jungo tekstus, kurį Pojūčių teatras sukūrė bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Apytiksliai pusantros valandos trunkanti kelionė po teatrą ir save įdomiausia visų pirma patiems kūrėjams bei tiems, kurie gauna (sutinka) dalyvauti. O stebėti įdomiausia, regis, tiems, kurie jau dalyvavo arba dar tik bando pratintis prie minties atsiduoti į aktorių rankas. Nedalyvauti buvo įdomu net ir ne visiems profesionaliems stebėtojams. Nors šis spektaklis pritaikytas ir regintiesiems, suteikiant kur kas daugiau galimybių dalyvauti nei ankstesniuose Pojūčių teatro darbuose. Šį kartą galima bendradarbiauti su aktoriais rankos lenkimo konkurse su nematančiaisiais, tapti besistumdančia minia arba vienu iš riboto regėjimo dalyvių rūsio prietemoje. Be to, nors aktorių ir neprašytiems, tenka prisidėti prie šį kartą daugiau judėjimo laisvės gaunančių dalyvių gaudymo, kai jie nuklydę pradeda lipti ant žiūrovų, lempų ar Šarūnės Pečiukonytės kurtų spektaklio daiktų. Bet daugiausiai, žinoma, tenka stebėti.
„Pirmapradis“ prasideda, kai visi, susirinkę prie didžiosios teatro salės, pajuda į tarnybines patalpas. Į tą erdvę, kuri teatro žiūrovui nėra pasiekiama ir veikia tarsi savotiška teatro pasąmonė - nematoma, bet visą teatro gyvenimą valdanti. Joje susitinkame su užuominomis apie spektaklį, jo metu kliūsiančiais vaidmenimis ir išgirsimais tekstais. Taip paklaidžioję, atsiduriame mažojoje salėje, kurioje visi susirinkusieji susodinami prie ilgo stalo. Giminės, siejamos ne kraujo, o kolektyvinės pasąmonės ryšiais, susitikimas. Spektaklio kūrėjų komanda (režisierė su kaip niekad gausia aktorių trupe: Diana Anevičiūte, Adele Teresiūte-Aukštikalne, Vaidotu Bačiansku, Baliu Ivanausku, Aiste Jančiūte, Jurga Kalvaityte, Artūru Lepiochinu, Raminta Šniaukštaite, Egle Špokaite) vaišes pradeda, pažerdami ant stalo obuolių. Pažaidus su jais, nučiuožia staltiesė ir stalu ima slysti, eiti aktoriai. Nematantys, kas vyksta, atsiduria keistame plaukų, balsų ir audinių pasakojime, kol padedami kūrėjų gauna susirangyti po tuo ilgu stalu prie kurio ką tik vyko fantasmagoriška puota.
Gulėti ilgai, žinoma, netenka. Viskas nuolat keičiasi, gaunant ar prisiimant įvairiausius vaidmenis, keliaujant iš mažosios salės į rūsį ir atgal, susiduriant su visokiausiais teatro ir spektaklio kvapais ir garsais. O kad būtų dar daugiau painiavos - logiški ryšiai tarp scenų, veiksmų ir kintančių erdvių nėra kuriami. Tiesa, gal kiek išsigandus, kad žiūrovai nesupras, nesileis įtraukiami į abstraktų sapnų ir archetipų pasaulį, pasirinkta beveik visas scenas papildyti aiškinančiais Jungo tekstais. Jie tikrai būtini, jei „Pirmapradis“ yra ne tik spektaklis, bet ir paskaita apie jungistines idėjas. Bet jei jau kalbame apie teatro, o dar ir ganėtinai abstraktaus, kūrinį, tada spektaklio dramaturgui Jauniui Pisaravičiui reikėjo ieškoti kitokio būdo nei tiesiogiai iškomunikuoti Jungo idėjas. Tada gal ir kai kurių pernelyg akivaizdžių įvaizdžių (tarkime, biuro žmonių su švarkais-pakabomis) būtų atsisakyta, o spektaklis išaugtų iki abstrakčios, beveik mistinės patirties.
Gal tik sutapimas, bet pačios paveikiausios spektaklio scenos buvo tos, kuriose niekas nieko neaiškino tekstais, arba jei ir aiškino, pakankamai negarsiai, nekonkrečiai ir kalbėjimu netrukdė kurti savų pasakojimų. Tos, kuriose buvo kreipiamasi į pojūčius, ne į mąstymą sąvokomis. Be jau minėtos scenos spektaklio pradžioje prie ilgo stalo, jautri ir išskirtinai paveiki pasirodė paskutinė spektaklio scena, kurią stebėti net ir nedalyvaujant buvo pakankamai įspūdinga. O nematantieji gavo gulėti ant pripučiamų čiužinių, apsupti garsų ir kvapų, išaugusių į kulminaciją. Kol galiausiai viskas subliuško. Tarsi dar viena pabaiga (spektaklio, sapno ar gyvenimo) prieš dar vieną pradžią.
O po visos šitos meditacijos apie save, savo sapnus ir pasaulį, kaip visada, Pojūčių teatro kūrėjai kviečia kalbėtis, kad iš teatro nereikėtų išeiti užvaldytiems emocijų. Tai viena sunkiausių ir asmeniškiausių spektaklio dalių, kai reikia sugromuluoti, ką jauti ir dar pamėginti tai paversti žodžiais. Gal todėl, net jei ir ganėtinai ilgai užtrunka, tos diskusijos nebūna itin žodingos. Atsikvepi, išklausai tų, kurie stebėjo, apsipranti su išoriniu pasauliu ir keliauji toliau triukšmingomis gatvėmis. Tik galbūt dabar jau šiek tiek geriau supratęs, kas ir koks pats esi.
Interviu
Sąmonė, pasąmonė ir archetipai // Daiva šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Sąmonė, pasąmonė ir archetipai
Daiva šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.
Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.
Kas Jums yra „Pojūčių teatras“?
„Pojūčių teatras“ kuria naujos formos spektaklius, kuriuose, be įprastų žiūrovų, dalyvauja ir žiūrovai uždengtomis akimis. Tokiame spektaklyje jautriau patiriamas judesys, prisilietimas, garsas, kvapas, skonis, išgirstamas tekstas ir pajuntama atmosfera. Pojūčių teatre „vaidinimas“ įgauna naują prasmę, nes veiksmas skirtas visiems žiūrovo pojūčiams. Taip pat „scena“ čia reiškia ne tik konkrečią fizinę vietą – ji persikelia į kiekvieno dalyvio sąmonę. Pojūčių teatras kūną paverčia scena, o vaidinimą – stipria akimirkos patirtimi. Aktorius čia yra atsidavęs pojūčių gidas, todėl spektaklio erdvė tampa empatiška visiems – ir matantiems, ir nematantiems.
Kurdama spektaklį Jūs remiatės pagrindine Carlo Gustavo Jungo mintimi: „Sapnas yra teatras, kuriame sapnuotojas yra ir scena, ir aktorius, ir žiūrovas, ir sufleris, ir scenografas, ir režisierius, ir kritikas.“ Kaip realiai tai atsispindi „Pirmapradyje“?
Šiame pojūčių spektaklyje jusliškai išgyvenamos situacijos ir atmosferos atsiranda ir išnyksta be racionalaus paaiškinimo. Tokia patirtis yra panaši į sapno patirtį, nes veikia pagal „nerealumo“ logiką. Žiūrovas gali fiziškai išreikšti savo vidines būsenas, naudodamas įvairius objektus, medžiagas ir aktorius kaip priemones. Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus yra pagrindinis spektaklio įkvėpimo šaltinis. Pasak Jungo, archetipiniai (kolektyviniai) pasąmonės vaizdiniai stipriausiai reiškiasi per sapnus. Kūrybinės komandos tikslas yra sukurti erdvę, atmosferą ir sąlygas žiūrovui susidurti su kitokiu savimi spektaklyje, kaip kolektyviniame sapne, ir kartu tą sapną pačiam kurti.
Ar domitės analitine psichoterapija?
Taip. Visų pirma, man įdomi archetipų teorija. Jau anksčiau, kurdama kitus spektaklius, buvau arti to, tik pati dar nežinojau. Aišku, kiekvienas režisierius, kiekvienas menininkas kuria naudodamas archetipus, tuo labiau kad jų pilna aplinkui, bet niekada negalvojau pasigilinti konkrečiai į šią sritį, į Jungo teritoriją. Sapnų archetipai – bendri archetipai. Anksčiau daugiau gilinausi į lietuvių mitologijos archetipus. Vėliau atsekiau, kad mūsų tautos archetipai sutampa su kitų tautų archetipais. Spektaklio dramaturgas Jaunius Pisaravičius pasiūlė nerti būtent į archetipų pasaulį, ne per pasaką, ne per svetimą istoriją, bet per visiškai neapibrėžtą, labai plačią archetipų zoną. Todėl neišvengiamai pradėjome domėtis ir terapija.
Dažnai pojūčių teatras lyginamas su tam tikra terapijos sesija. Įdomu pažinti, kaip tai veikia. Kaip šiuos dalykus traktuoja mokslininkai, koks visų priemonių poveikis?
Galima sakyti, ėjome nuo praktikos į teoriją, ne atvirkščiai. Nesame mokslininkai ar psichoterapeutai, o jutimines priemones analizuojame per meną arba edukaciją. Pavyzdžiui, kaip prisilietimu sukelti pasitikėjimą arba išprovokuoti judesį. Poveikis būna įvairus, bet dažniausiai įspūdį sukelia tai, kaip giliai spektaklio dalyviai panyra į save. Po spektaklio visada turi praeiti laiko, kaip bundant iš sapno, kad galėtum pasakyti, kas įvyko.
Kuo ypatinga Jungo analitinė psichologija?
Daugeliui Jungas asocijuojasi su sapnais, su pasąmone, su nežinoma zona. Tai yra tie dalykai, kurie juntami atėjus į teatrą. Jungas būtent tai ir tyrinėjo. Kodėl mus tam tikri dalykai veikia būtent taip? Kodėl scenoje, įdėjus į sapną savo viziją, daugybė žiūrovų patiria tą patį, ką patyrė ir kūrėjas? Kaip tai gali įvykti, kas ta kolektyvinė pasąmonė? Ar ji tikrai veikia visus? Siekiu, kad žiūrovas po spektaklio išeitų ne su mintimi, kad „buvo gražu“, bet su mintimi, kodėl jį tai paveikė. Labai svarbu, kad žmonės išmoktų ne tik į teatrą, bet ir į pasaulį žvelgti per savo potyrius, svarbu ne prisitaikyti, bet nuolat analizuoti.
Kodėl Jungo sekėjai, tiksliau, Jungo institutas Ciuriche, teatre neleidžia naudoti nei piešinių iš „Raudonosios knygos“ („The Red Book“), nei ištraukų?
Šios knygos Lietuvoje dar nėra. Išleisti ją – gana nauja idėja ir pasaulyje. Kiek žinau, Jungas nebuvo pats dėl to apsisprendęs. Jungo psichoanalizė nėra tiek pripažinta, nėra tapusi tokia žinoma kaip, pavyzdžiui, Sigmundo Freudo teorijos. Jungas dažniau prisimenamas nagrinėjant mistinius elementus ar panašiai. Gal dėl to juo iki galo nepasitikima. Todėl Jungo sekėjai labai jautriai reaguoja į visą Jungo medžiagą, jo asmeninę išpažintį. Tai ir yra „Raudonoji knyga“. Daug kas jį cituoja, o sapnus analizuoja mėgėjiškuose kontekstuose. Jeigu rašoma, kad „remiamės Jungo metodais“, tai dar nieko nereiškia.
Susitikimas su archetipu yra labai stiprus jausmas, kurį patiria žmonės vizijose, sapnuose ir kartais iš to nebegrįžta atgal. Tai gana pavojinga. Šie potyriai – išbandymas pasąmonei. Bet kiekvienas žmogus turi individualius „apsaugos mechanizmus“. Jeigu tie „mechanizmai“ stipresni, tai išprovokuoti žmogaus reakciją, jo emocijas sunkiau, jeigu jie stiprūs ir lankstūs, vadinasi, jis pasiduos siūlomam veiksmui, ir šis procesas jam nepakenks. Aišku, mes taip pat ieškome, kaip padaryti, kad neišgąsdintume žmogaus, neišprovokuotume jo per daug. Mes nesame psichoterapeutai ir jais neapsimetame. Mums tiesiog smalsu.
Jungas rašo, kad jam nepaprastai įdomūs „šventieji ritualai“, apeigos, iniciacijos... Tai rūpi ir teatrui.
Mes nuolat ieškome teatro formų ir ritualų. Einame vis toliau nuo teatro įprastine jo suvokimo prasme, bet vis arčiau tos pirmapradės teatro formos, kur nėra aiškios ribos tarp žiūrovo-dalyvio ir vedlio-šamano. Mes ne šamanai, esantys dėmesio centre, mes į dėmesio centrą įtraukiame patį dalyvį. Dėl to Jungas mums labai tinka. Gal mes ieškome kiek šiuolaikiškesnio ritualo. Svarbu, kad nebūtų sunku jame būti: kad jis nebūtų išaukštintas, įšventintas. Svarbu, kad žiūrovas pajustų vienybę, bendrumą ir nesijaustų nejaukiai ar per daug pakylėtai. Jungas domėjosi alchemikų darbais, šventais ritualais, kurie šiandien mums nėra taip paprastai suvokiami, nėra tokie priimtini.
Kokios užduotys teko dramaturgui Jauniui Pisaravičiui, dailininkei Šarūnei Pečiukonytei?
„Pirmapradyje“ dramaturgo vaidmuo yra daugiau ne tekstų rašymas, o bendros linijos kūrimas, bet ta linija taip pat daugiau ne dramaturginė, o jutiminė: svarbu, iš ko į kur mes einame.
Jaunius Pisaravičius baigęs filosofiją, o prieš tai kurį laiką studijavo ir psichologiją, todėl jam ši tema itin įdomi. Mūsų visai komandai įdomu tyrinėti žmogų. Anksčiau tyrinėjome žmogaus prisiminimų lauką, o dabar „einame“ dar giliau. Jauniaus užduotis – išlaikyti „siūlą“, kuris vos užčiuopiamas, bet tęsiasi per klausimus, kuriuos užduodame žiūrovui. Mes juk negalime atsakyti, kaip jausis vienas ar kitas žmogus, apsivilkęs senovinį kostiumą. Negalime jo priversti jaustis vienaip ar kitaip, galime iškelti klausimus.
O Šarūnė Pečiukonytė tikrai nėra tradicinė scenografė, paišanti eskizus, o vėliau prižiūrinti jų įgyvendinimo procesą. Ji daugiau ieško jutiminių medžiagų ir objektų, faktūrų, daiktų, kurie skamba, kostiumų, kurie netrukdo, nečeža, batų, kurie nekaukši... Viskas kuriama kiek kitaip, bet, aišku, turi būti ir bendras vaizdas. Mano siekis – „pasiimti“ tai, ką pati erdvė duoda, ir pakreipti tai kiek įmanoma natūraliau. Šarūnė po studijų Lietuvoje dar mokėsi Suomijoje. Ji įpratusi dirbti europietišku principu: kūryba bendra, taigi visi komandos nariai turi dalyvauti visose repeticijose ir nuolat ką nors siūlyti. Ji padėjo įsikurti erdvėse, kad jos labiau atskleistų konkrečiam pastatymui pasirinktą archetipą. Savo mintį siekiame įgyvendinti labai tiksliomis detalėmis.
Kurdami „Pirmapradį“ konsultavotės su psichologu, kvapų žinovu. Kokio pobūdžio buvo konsultacijos, kas Jums labiausiai rūpėjo?
Visada statydama spektaklį ieškau gerų specialistų konsultacijoms, nes įdomu pačiai mokytis. Statydama spektaklius mėgstu dirbti su komanda kaip su lygiaverčiais kūrėjais. Aktoriai taip pat šiame teatre labai daug kuria. Spektakliai gimsta iš bendros patirties. Kvapų konsultantė Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė pati yra studijavusi jungistinę psichologiją. Ji yra įkūrusi kvapų tyrinėjimo grupę. Šie tyrimai – labai gilus mokslas.
Nors kai kurie faktai ir neapčiuopiami, dalis jų – universalūs. Pavyzdžiui, yra kvapų, kurie žmones veikia skirtingai, bet yra ir universalių kvapų, kurie ramina, tonizuoja. Yra labai subtilių kvapų, kurie labai panašūs, nors veikia skirtingai. Egzistuoja įvairios kvapų formos. Vieni kvapai greitai išgaruoja, greitai pakyla ir išsisklaido, kitų gali iš karto nepajausti, bet jie išlieka daug ilgiau. Naujajame spektaklyje kvapų mes ieškome pagal erdves. Pavyzdžiui, rūsys. Jame galime pabrėžti tamsą, drėgmę, o gal mes norime tai pakeisti subtiliu gamtos kvapu. Mums svarbu iš daugelio variantų atsirinkti tinkamiausią, paveikiausią.
Kodėl apskritai pasukote netradicinio teatro link? Rimtų menininkų siaubui, populiarėja tarpdisciplininiai menai. Jūsų tikslai kiek kitokie: jūs sąmoningai atsisakote tradicinių formų, o kurdami ieškote to, ko neįmanoma pasiekti tik tradiciniame teatre. Koks tai procesas?
Man svarbus žiūrovas. Tradiciniame teatre neįmanoma prie jo prieiti pakankamai arti. Jeigu žiūrovas nuolat eina į teatrą ir jam įdomu gilintis, jo nebūtina čiupinėti, bet tokių vis mažėja. Nuolat ieškau būdų, kaip sudominti žmogų, net jeigu visų įvaizdžių jis iki galo ir nesupranta.
Nesurepetuotos žmogaus reakcijos – pačios brangiausios. Visada siekiau daryti, kas man pačiai įdomu, o ne tai, kas „normiškai“ nustatyta. Su savo trupe mes nuolat ginčijamės vienu ar kitu klausimu: tai – teatras ar ne teatras. „Pirmapradis“ nėra performansas dėl to, kad čia egzistuoja konkreti istorija, veiksmas, linija, kuri veda žmogų nuo atsipalaidavimo iki nežinios, nejaukumo, į tam tikrą ekstazę ar pan. Tai yra kelias, kuriuo nenukeliausi vien skaitydamas ar žiūrėdamas į tapybos darbą.
Lietuvių žiūrovai nemėgsta, kai teatre naikinama „ketvirta siena“. Ką Jums reiškia toji „siena“?
Tiesiog ieškau būdų bendrauti spektaklio metu. Iš pradžių mes net neįsivaizdavome, kad bus stebintis žiūrovas: atrodė, visi bus užsimerkę arba akli. Kai atsirado stebėtojas, kurį kadaise pasiūlė Algirdas Latėnas, pamažu supratome, kad tiems žmonėms vien žiūrėti nebepakanka, jie nors truputėlį norėtų kažką gauti. Užtenka mažiausio prisilietimo arba kvapo, ir jiems jau daug įdomiau. Tuomet atsiranda bendrumas su tuo žmogumi, kuris yra scenoje, ypač jeigu tai aklas žmogus, niekada neturėjęs ryšio su matančiais, arba matantis, kuris niekada nesusidūrė su aklaisiais. Šis susitikimas – didelė dovana. Mūsų teatre viskas gimsta natūraliai. Net ir priemones mes dažniausiai naudojame natūralias.
Kalbino Daiva Šabasevičienė
Galerija
<a href=https://vsviagrav.com/>viagra online pharmacy
http://gcialisk.com/ - daily cialis online
Cephalexin Dose For 200 Pounds Spumpepearce <a href=https://bansocialism.com/>cialis coupon</a> SoPbouddytut viagra o cialis comprar
daugiau