POKALBIAI NE APIE TEATRĄ. Karas kaip taika Sezono naujiena

Diskusijos dalyviai:

Darius Pocevičius, poetas, vertėjas, kontrkultūros aktyvistas, Laisvojo universiteto (LUNI) steigėjas

Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, spektaklio „Šauktiniai“ režisierius

dr. Nerija Putinaitė, filosofė, kultūros istorikė

Artūras Morozovas, fotožurnalistas, įamžinęs karinius konfliktus Gruzijoje, Ukrainoje, Palestinoje

Diskusiją veda žurnalistas ir kino režisierius Karolis Kaupinis.

Vos prieš dvejus metus, 2015-aisiais, minėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, nors karas Ukrainoje jau vyko, taigi ir nerimas dėl šalia esančio nenuspėjamo priešo buvo apėmęs nemažą dalį mūsų visuomenės. Tais pačiais metais į Lietuvą grąžinta ir privalomoji karo tarnyba, taip reaguojant į pasikeitusią geopolitinę situaciją ir valstybės saugumui kylančias grėsmes. Kiekvienos reikšmingos valstybinės šventės metu – Kovo 11-osios, Vasario 16-osios ar Baltijos kelio dieną – socialiniai tinklai mirga marga nuo žinučių „mes nepamiršime“, „visada atsiminsim, ką dėl mūsų padarėte“, „mes jums dėkingi už savo laisvę“. Tačiau ar pakanka nepamiršti ir jaustis dėkingam? Ar laisvė reiškia galimybę rinktis, kuo tikėti, teisę pačiam kurti savo gyvenimą ir ieškoti laimės keliaujant po platujį pasaulį, ar taip pat ir atsakomybę tą laisvę ginti? O jei vis tik iki koktumo bloga matant šiuo metu vykstančius karinius konfliktus įvairiuose pasaulio taškuose ir nė už ką nesinori imti ginklo į rankas, kaip dar galima ginti?

 Generolas Breedlove’as, NATO pajėgų Europoje vadas, skatinęs tiekti daugiau ir galingesnės ginkluotės Ukrainai, „Spiegel“ buvo apkaltintas karo kurstymu, o ir savo prezidento nesugebėjo įtikinti, kad norint sumažinti karo grėsmę reikia parodyti didesnius raumenis. Praėjusį rugpjūtį Lietuvoje viešėjęs Rusijos kino režisierius Aleksandras Sokurovas po savo filmo peržiūros Kaune pareiškia, kad tik tapusios neutraliomis Baltijos šalys išvengs karo grėsmės. Po jo žodžių trečdalis kaunietiškos auditorijos atsistojo ir išėjo iš salės. Vilniuje nepasikėlė niekas. Žurnalistai tylėjo ir Sokurovui užklausus, ar mes išvis turime kokią nors literatūrą, nepriklausomoje Lietuvoje kurtą kiną, nors mūsų istoriją jis išmano puikiai. Ar tai ne sąmoningai niekinantis galingos, imperialistinės valstybės atstovo požiūris į mažesnįjį, į tuos, kurie netrykšta gaivališku kraujo troškimu, o greičiau bandys atrasti kalbą ar susikibę rankomis uždainuos? Viena vertus, gerbiamas tas, kuris ginasi, net jei žino, kad laimėti neturi šansų. Tik tada būsi vertas, kad tavęs nepultų, teigia rusiška logika, nors informacija, nukreipta į Baltijos šalis, skelbia priešingą, mus žeminantį, faktą – gintis nėra prasmės, nes jūs per maži. Be to, niekas ir nepuls, nes jūs niekam nereikalingi.

Niekas nėra UŽ karą. Bet ką tai reiškia būti PRIEŠ karą? Kuri pozicija geresnė – nusileisti ar priešintis? Kalbėtis ar „daryti atsispaudimus“? O gal yra trečias kelias? Valstybėje vis pasigirsta nuomonių, kad reikia „draugauti, o ne kariauti“. O gal yra trečias kelias?

Šįkart ir klausiame – kuris kelias Lietuvai teisingas?

Karolis Kaupinis ir Agnė Pulokaitė