Premjera! Miuziklas "Žemės paukščiai"

Ansamblyje „Lietuva” atgimė legendinis lietuviškas miuziklas „Žemės paukščiai”, pagal Petro Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“

1976-aisiais, gūdaus sovietmečio metais, kai kiekvienas lietuviško gyvenimo atspindys teatro scenoje sutraukdavo minias žiūrovų, Kauno muzikiniame teatre buvo pastatytas Algimanto Bražinsko miuziklas „Pagramančio šnekučiai“ (Antano Drilingos libretas pagal Petro Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“). Tai buvo vienas populiariausių to meto teatro spektaklių, miuziklas buvo parodytas per 100 kartų.

Praėjus daugeliui metų, pasikeitus visam mūsų valstybės ir žmonių gyvenimui, A.Bražinsko ir A.Drilingos miuziklas, dabar pavadintas „Žemės paukščiais“ atgimsta dar kartą, šį kartą naujoje, bet visiškai tinkamoje erdvėje – „Lietuvos“ ansamblyje.

„Žemės paukščių“ pagrindinių vaidmenų atlikėjai – žinomi, populiarūs, žiūrovų susižavėjimą keliantys Lietuvos dainininkai: Liudas Mikalauskas, Deivydas Norvilas (Deivis), Ramūnas Urbietis, turtingos choreografijos autorius – Alfredas Kondratavičius, scenografija - Daivos Petrulytės, dirigentai - Vytautas Lukočius ir Egidijus Kaveckas.

Ryškūs XX amžiaus pradžios liaudiški personažai, alsuojanti etnografinė kaimo dvasia, į aukštą skrydį nukreiptas paprasto kaimo žmogaus žvilgsnis - sumeistrauti svajonių paukštį, taip pat ir meilė tėvynei Lietuvai - čia nešamos tuomet draudžiamos lietuviškos knygos – visa tai atsispindi miuzikle ir turėtų būti įdomu, netgi aktualu šiandienos žmogui.

„Lietuvos“ pastatymas gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų miuziklo pastatymų Kaune bei Klaipėdoje. Tai padiktavo ansamblio specifika ir galimybės. Apskritai, miuziklas – dainavimo, kalbamųjų dialogų, veiksmo ir šokio spektaklis, viską sujungiant bendru spalvingos muzikos vardikliu, suteikė ansambliui naujo meninio kvėpavimo galimybių, kilstelėjo naujos meninės kokybės link.

„Žemės paukščių“ siužetas yra simboliškas. Meistras Deveika bando įgyvendinti savo svajonę – pastatyti skraidantį paukštį, bet dėl kaimo tamsos - neraštingumo, plėšikavimų, slegiančio sunkaus gyvenimo, netgi artimų žmonių nesupratimo, taip pat žmones engiančios caro žandarų prievartos to padaryti nepavyksta, tą paukštį – lėktuvą žmonės sudaužo. Tačiau šviesesnės ateities viltis vis dėlto neužgęsta. Miuziklas baigiasi giesme apie paukščio skrydį ir laimę.

Spektaklio režisierius Nerijus Petrokas į „Žemės paukščių“ veiksmo laiką pažvelgė šiuolaikinio žmogaus žvilgsniu, rasdamas kai kurių palyginimų ir su dabartine Lietuvos realybe, kai knygnešių tuomet neštas lietuviškas žodis ir raštas jau nėra viso gyvenimo vertybė, nes svetimžodžiai dažnai jau tampa gyvo lietuviško žodžio pakaitalu...

Spektaklyje gausu smagių pašmaikštavimų, efektingos judesio plastikos, gausių masinių scenų, matysime paprastą, bet kartu ir modernią scenografiją. Drąsus režisieriaus pamąstymas: o gal meistro Deveikos statytas lėktuvas buvo mūsų šauniųjų lietuvių skrydžio per Atlantą pirmagimis?