Rimantas Kmita (George'o Orwello apysakos motyvais). GYVULIŲ ŪKIS. XXI AMŽIUS
- Režisierius
-
Trukmė
1 val. 30 min. (vienos dalies)
-
Salė
Naujoji salė
-
Premjeros data
2022 m. lapkričio 25 d.
-
N-14
Apie
Kūrėjai
- Režisierius — Paulius TAMOLĖ
- Scenografas — Marijus JACOVSKIS
- Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
- Kompozitorė — Marija PAŠKEVIČIŪTĖ
- Vaizdo projekcijų autoriai — random heroes
- Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
- Režisieriaus asistentas — Rokas LAŽAUNYKAS
- Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ
Vaidina
- Spieglys — Vytautas ANUŽIS
- Benjaminas — Kęstutis CICĖNAS
- Senasis Majoras — Algirdas DAINAVIČIUS
- Dobilė — Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ
- Avis — Kamilė PETRUŠKEVIČIŪTĖ
- Molė — Augustė POCIŪTĖ
- Mozė — Artiom RYBAKOV
- Snieguolis — Rytis SALADŽIUS
- Senasis Majoras — Arūnas SAKALAUSKAS
- Napoleonas — Vainius SODEIKA
Recenzijos
Kūrėjai pasiklydo kritikos ganyklose // Aušra Kaminskaitė, LRT.lt, 2022-12-08
Kūrėjai pasiklydo kritikos ganyklose
Statyti spektaklį pagal puikiai žinomą literatūros kūrinį visuomet gera mintis. Koks bebūtų rezultatas, žiūrovai rinksis gausiai, nes tikėsis spektaklyje patirti tokias pačias emocijas, kokias patyrė skaitydami patikusią arba tiesiog aktualią knygą. Šią teoriją patvirtino lapkričio viduryje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi premjera „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, į kurią bilietai ištirpo labai greitai; negana to, dar neįvykus pirmiems rodymams, žmonės jau skundėsi negalintys gauti bilietų net į sausio mėnesio spektaklius.
Numanau, kad tokį populiarumą lėmė trys dalykai: patikima LNDT reputacija, Rimanto Kmitos kaip spektaklio dramaturgo pavardė ir, be abejo, George'o Orwello apysakos „Gyvulių ūkis“ pagrindas bei pavadinimas. Premjeros autoriai teigė, kad Orwello teksto nestato, o tik atsispiria nuo jo, tačiau reklamai žinomas kūrinys išnaudotas visu pajėgumu. Todėl ir pradėjau tekstą svarstydama apie žinomos literatūros galią parduodant bilietus.
Pastaruoju metu teko daugiau nei anksčiau svarstyti apie literatūros vaidmenį spektakliuose. Būdama scenos menų vertintoja, ilgainiui įpratau į dramaturgiją žvelgti kaip į teatro elementą, bet jokiu būdu ne esmę. Literatūra skirta skaityti, o teatre ji įdomi tiek, kiek ją pavyksta įdarbinti kuriant gyvą veiksmą. Tai galime palyginti su dainų coveriais, kuriuos kurti vertinga tik tada, kai nauja versija geresnė už pirmąją. Lygiai taip pat literatūra scenoje vertinga tiek, kiek spektaklio autoriai sugeba ją papildyti, praturtinti ir įveiklinti kuriant ryšį vieno vakaro bendruomenėje.
Literatūros inscenizacija paprastai prasideda teksto interpretacija ir režisūrinės koncepcijos suformulavimu. Pastarąją „Gyvulių ūkio. XXI amžiaus“ režisierius Paulius Tamolė atrado: spektaklyje pasakojama, kaip be režisieriaus likusių aktorių komanda stato „Gyvulių ūkį“ ir niekaip nesutaria dėl bendros išraiškos, nes patys nelabai supranta, apie ką nori kalbėti.
Orwello apysaka panaudojama dviem kryptimis: mūvėdami gyvulių kaukes aktoriai vaidina knygos ištraukas, o pati gyvulių ūkio idėja turėtų atsiskleisti metateatrinėse scenose, t. y. tose, kuriose vaidinamos repeticijos. Tad greta sąmoningai banalios ir žiūrovus kankinančios „Gyvulių ūkio“ iliustracijos, kūrėjai siūlo žvelgti ir į kūrybinį teatro procesą. O jame - visiška netvarka, kurią išspręsti gali tik tas, kurio buvo atsisakyta - savo taisykles kitiems primetantis ir atsakomybę prisiimantis vedlys. Tad repeticijose, kaip ir Orwello apysakoje, galiausiai iškyla Paršų Paršas, kurį, matyt, turėtume tapatinti su režisieriumi ar režisūrinių ambicijų turinčiu aktoriumi. Tai įvyksta palaipsniui, daugumai veikėjų net nepastebint, kaip jie ir jos pasijungia naujo vado valiai.
Anot spektaklio autorių, būtent tai yra šiandieninis gyvulių ūkis. Idėjai neprieštarauju, tik kūrinio pasirinkime matau nedidelę, bet rimtą spragą. Orwello apysakoje aprašyta visiškai universali žmonių veiklos grupėje koncepcija, kurią visais laikais galėjome, ir iki šiol galime, taikyti daugumoje bendruomenių. Ypač didesnėse bei kuriuo nors atžvilgiu mišriose. Todėl žinia, kad mūsų smėlio dėžėje taip pat vadovaujamasi gyvulių ūkio principais, nesuskamba kaip išskirtinė naujiena ir spektaklis lieka be įvykio.
Kita vertus, trumpą akimirką kūrėjai suteikia Orwellui aktualią išraišką: spektaklio pabaigoje žiūrovai gudriai pakviečiami prisijungti prie gyvulių ūkio. Nepaprastai smagu stebėti, kaip dalis žmonių mielai sutinka - vieni, matyt, iš inercijos, kiti iš solidarumo, o kažkam galbūt smagu pabūti bendrystėje su mase, nepriklausomai nuo to, ką dėl to reikia padaryti.
Tai trunka keletą sekundžių, o didesnę spektaklio dalį žiūrovai regi literatūros kūrinio ir jo adaptacijos iliustraciją, kuri nekviečia nei iš naujo apsvarstyti Orwello idėjos, nei kaip nors išskirtinai ją patirti. Keliolika pirmų spektaklio minučių gyvulių kaukes užsimaukšlinę aktoriai imituoja revoliucingą susirinkimą, kuriame Paršas aiškina apie užguitą liaudį, o jokia pozicija nepasižyminti liaudis sėdi ir klauso. Scena siaubingai išvargina, nes prasideda pernelyg aukšta nata ir remiasi į primityvius, nepaveikius sceninius sprendimus. Laimė, sulaukiame akimirkos, kai aktoriai sustoja ir patys lengvai pasišaipo iš ką tik rodytos kūrybos.
Tai suteikia viltį, kad spektaklis pakryps įdomia linkme, kaip 2013-aisiais nutiko populiariame šokio spektaklyje „Contemporary?“, kurio vienas autorių buvo ir „Gyvulių ūkio. XXI amžiaus“ režisierius Tamolė. „Contemporary?“ menininkai reflektavo tuometinę šalies šiuolaikinio šokio situaciją ir švelniai pašiepė jos absurdą, vienu metu išreikšdami ir nepasitenkinimą, ir meilę. „Gyvulių ūkyje. XXI amžiuje“ bandoma panašiai reflektuoti teatro bendruomenę: iš pradžių pristatomas neįdomaus, paviršutiniško meno pavyzdys, tuomet išreiškiamas pačių aktorių nuovargis ir nesugebėjimas paaiškinti, ką jie daro, o tada pradeda ryškėti skirtingų personažų polinkiai spręsti problemas: vieni tiesiog išeina, nes jų scenos nebebus vaidinamos, kiti bando įprasminti kūrinį siūlydami savo meninius sprendimus, dar kiti imasi iniciatyvos ir atsakomybės už galutinius sprendimus, o kažkas tiesiog bando greičiau prastumti laiką, nes skuba į daugiau pinigų nešantį projektą.
Vis dėlto spektaklyje viskas nėra taip aišku kaip žodžiais apibendrinus esmę. Kmitos dramaturgija neišvalyta nuo nereikalingų scenų; pavyzdžiui, nežinia, kam reikalingas revoliucijon kvietusio Paršo personažas - negi vien tam, kad paskui butų pademonstruota, kaip nepagarbiai žinomas aktorius palieka repeticiją žengdamas scena ir pertraukdamas joje dirbančius kolegas? Taip pat neišryškinti nei lūžiai, nei konfliktų išeities taškai. Pavyzdžiui, tai, kad aktoriai dirba be režisieriaus, paaiškėja tik spektaklio viduryje. Ar jo nėra todėl, kad aktoriai jį „suėdė“ repeticijų metu, ar iš pat pradžių planuota dirbti be režisieriaus - tai visiškai neaišku. Galima manyti, kad dramaturgijos netvarka sėkmingai iliustruoja netvarkos gyvulių ūkyje temą, tačiau tam, kad žiūrovams koncentruotai būtų perduota tam tikra informacija, būtina tvirta struktūra. Premjeros vakarą šio tvirtumo labai pavojingai stigo.
Panašu, kad šį stygių bandyta kompensuoti viską įvelkant į gyvulių ūkio koncepciją ir tikintis, kad ji savaime sukurs įdomų spektaklį. Pats konstatavimas, kad teatras veikia gyvulių ūkio principais, yra įdomus ir sveikintinas - žavu, kad šįmet LNDT išleidžia jau antrą savireflektyvų spektaklį ir sakau tai beveik be ironijos. Problema ta, kad ant gyvulių ūkio principų pagrindo stovi neišsami situacijos analizė (arba baimė atskleisti nemalonesnius jos rezultatus), neaktualūs ir pernelyg siauri konfliktai, neaiškios personažų motyvacijos ir veiklos priežastys. Vietoj to, kad būtų atskleidžiamos teatro mechanizmo bėdos, didžiausia problema čia yra pats gyvulių ūkis. Bet juk šito įrodinėti nebereikia - tai jau padarė Orwellas. Tad panašu, jog kūrėjai neatrado asmeninio santykio su „Gyvulių ūkiu“ ir bandė jį pritempti prie sau aktualių problemų, tarsi siekdami jas legitimuoti. Tai yra svarbus šio kūrinio ir „Contemporary?“ skirtumas - pastarasis buvo pats sau pakankamas, autoriai šmaikščiai ironizavo problemas ir nebandė niekam įrodyti, kaip tai objektyviai svarbu. Dar vienas skirtumas - prieš dešimtmetį apibendrinti Lietuvos šiuolaikinį šokį buvo kur kas lengviau nei šiandien apibendrinti teatrą. Teatras Lietuvoje yra nepaprastai įvairus, tad neturi aiškaus blogo meno pavyzdžio, kurį būtų galima šaržuoti kaip visiems atpažįstamą. Todėl, priešingai autorių valiai, „Gyvulių ūkyje. XXI amžiuje“ blogo teatro iliustraciją veikiau patiriame kaip nesėkmingai surežisuotas scenas nei kaip kritikuojančią pajuoką.
Regis, tam, ką norėjo pasakyti Tamolė ir jo komanda, Orwello „Gyvulių ūkis“ nėra tinkama medžiaga. Prisirišus prie gyvulių įvaizdžių ir britų autoriaus užrašytų nutikimų, spektaklyje liko neaišku, ką kritikuoja jo kūrėjai - prastą teatro stilistiką, teatralų etiką, o gal žmoniją apskritai? Galiausiai neaišku nei ko patys kūrėjai nori iš teatro, nei kaip su spektaklio situacija susiję vargšai gyvuliai, kurių kaukės čia viso labo maskuoja apgailėtinų personažų kompaniją, o ne siūlo talpias alegorijas.
Jeigu teatre yra diktatūra... // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 40 (1447), 2022-12-09
Jeigu teatre yra diktatūra...
Kas nutinka satyriniam, politiniam brito George’o Orwello literatūriniam įtūžiui susijungus su lietuvio Rimanto Kmitos stropiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) grimo kambariuose, koridoriuose, „kurilkoje“ ir, žinoma, per repeticijas užfiksuotais aktorių pokalbiais? Niekada neatspėsite – spektaklis, kuriame džiaugsmingai, draugiškai kartu su aktoriais frazę „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ skanduoja didžioji dalis žiūrovų.
Nebesu naivi ir puikiai suprantu, kad bet koks kritiškesnis tekstas apie lapkričio 25 d. LNDT Naujojoje salėje įvykusią režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ premjerą tuojau pat nuskęs profesionaliai suorganizuotoje, kūrinį puikiai pristačiusioje ir keliems mėnesiams į priekį bilietus išpardavusioje viešųjų ryšių kampanijoje. Ko vertos vien nuotraukos, įamžinusios nuomonės formuotojų pozas priešais premjerinę fotosienelę, anšlagą garantuojančios tų pačių įtaka prekiaujančiųjų pagyros ir pašlovinimai, sutelkti į maždaug tokią nekvestionuojamą tezę: „Geriausia, ką šiemet mačiau šiame teatre.“ Juk tai ideali motyvacija ir postūmis bet kuriai dešimtokų klasei, ieškančiai būdų, kaip palengvinti kultūrinio pažinimo kelionę link privalomos literatūros sąraše atsidūrusio Orwello „Gyvulių ūkio“, – tiesiog nusipirkti bilietus į spektaklį.
Be to, recenzija, taršanti į lyderystės, laisvės ir lygybės reiškinių analizę nusitaikiusį spektaklį, yra visiškai nesavalaikė kilus LNDT meno vadovo atleidimo skandalui. Šioje situacijoje labiausiai pritarčiau anoniminio vartotojo, pasivadinusio „Vėjai keturi“ komentarui „Delfyje“ po straipsniu „Iš teatro atleistas Koršunovas savo kaltės nemato: tai mobingas ir diktatūra“. Pasak „Vėjai keturi“: „matosi, kad visuose be išimties LT teatruose vien intrigos, valdžios perviršijimai, rietynės, pinigų dalybos su korupcijos elementais ir visa kita šlykštuma. Stebėtina, kaip tokioj nykioj atmosferoj dar įstengiama kažkokį meną sukurti. Ir kiekvienas jaunuolis, svaigstantis apie stojimą į aktorinį fakultetą, turėtų devynis kartus pagalvoti, ar įstengs atlaikyti visa tai.“
Visiškai pritariu komentuotojui ir garantuoju – tikrai neįstengs, o ir ar verta jaunam žmogui bandyti atlaikyti ir ištverti visa tai? Vardan ko? Kad užsimovęs nepatogią, balsą slopinančią kaukę bliautum kažkokius žodžius, žodžius, žodžius... O aš pati, labai vertindama savo laiko sąnaudas ir emocines pastangas, būtinas kas kartą nukeliauti į eilinę Lietuvos teatro premjerą, šiam „Gyvulių ūkiui“, gimusiam vadovaujant vienam meno vadovui, o klestėsiančiam jau prie kito ar kitų, turiu tik vieną pretenziją – kodėl viskas apie šį projektą buvo neįvardyta tiesiai? Kam reikia slapstytis po aptakiomis frazėmis, išvedžiojimais, kam svaidytis niekuo nepagrįstais pažadais, dar labiau gadinant nuo baimės ir prisitaikėliškumo sušvinkusį teatrinį Lietuvos panoptikumą?
Taigi, ką mums bandoma prakišti Tamolės „Gyvulių ūkio“ sceninės traktuotės pavidalu? Visų pirma vieno talentingiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų Kmitos desperatiškas pastangas tapti dramaturgu. Gal buvome pernelyg atlaidūs ar tiesiog abejingi jo Šiaulių dramos teatrui kurtos pjesės „Remyga“ kliaudoms, bet naujausios premjeros proga vis dėlto jau įvardykime – Orwellas tiesiog pražudė vykstant pastatymo procesui amato abėcėlės besimokantį Kmitą. Kažkieno dėka spektaklyje atsirado ta slidi riba, kai didžiulė baimė tvirta koja žengti, pasinerti į radikaliai užaštrintą politinę satyrą, nutaikytą į pačią totalitarizmo prigimtį, priverčia spektaklio kūrėjus įstrigti folkloriniame, pasakėčios prasminį sluoksnį teužgriebiančiame naratyve. Dramaturginėje Kmitos adaptacijoje Orwellas išliko tik netolygia ir neaiškia logika pagrįstos siužetinės sinkopės bei pagrindinių scenų dialogų išspaudų pavidalu. „Gyvulių ūkis“ – spektaklyje net ne siužetinis karkasas, o greičiau pretekstas susieti atskiras scenas XXI a. neįgalumą ir intelektinę degradaciją puikiai iliustruojančiais dialogais apie tai, kaip mes čia tuoj imsime ir sukursime spektaklį. Bėda ta, kad atėjusi į teatrą aš noriu spektaklio, o ne istorijos apie tai, kaip kada nors jį galiausiai sukursime. Ar bent jau noriu suprasti, kodėl neįmanoma čia, štai šioje gražiausia ES eglute besididžiuojančios sostinės teatro scenoje, garbingai ir oriai susigrumti su grynu, necenzūruotu, nesuabstraktintu Orwello „Gyvulių ūkiu“.
Belieka ironiškai kikenti į saują įsivaizduojant, kaip teatro edukatoriai vyniosis iš nepatogios situacijos prieš tas varganas dešimtokų klases, ateisiančias į teatrą „normalios“ sceninės adaptacijos. Vaikams galiausiai kažkas turės paaiškinti: „Na, nusprendėme tiesiog išdrįsti iš savęs pasijuokti, truputį draugiškai pakriuksėti ir pažvygčioti vaizduodami savo vidines teatro problemas, savo kuklią kūrybinę virtuvę, kurioje gimsta štai tokie laboratoriniai, projektiniai spektakliai „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. Žinote, laikai sunkūs ir baisūs, o nesuvaldytas, teisingai neinterpretuojamas Orwellas skambėtų dviprasmiškai, tad siūlome saugų meninį komplektą „du viename“ ir po valandos su puse, per daug nenuvargę, galite kaip kulkos skrieti lauk iš teatro.“
Po spektaklio galvojau, kad faktiškai visi mes, žiūrovai, tą vakarą atlikome kvailutės, bet dailios kumelaitės Molės vaidmenį, mat „Gyvulių ūkyje. XXI amžius“ šio personažo linija tapo svarbiausia. Širdelė Molė labai nori išsiaiškinti, o kokia viso to prasmė, kam tą spektaklį reikia kurti ir kam tiek daug vienas kitam meluoti. Meilutė Molė entuziastingai keičia gražius, folkloro stilizacija žaidžiančius Dovilės Gudačiauskaitės kostiumus, kol galiausiai projektą demonstratyviai palieka Molę kurianti aktorė (Augustė Pociūtė). Būtent ji, tapdama ir šiuolaikinio menininko simboliu, grįžta spektaklio pabaigoje ir išprovokuoja žiūrovus skanduoti sakralią tezę: „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.“ Frazę, prilyginančią šią teatrinę kakofoniją komiškai išpažinčiai, bylojančiai: menininkai ir kiekvienas galintis vartoti meną žiūrovas yra tos privilegijuotos kiaulės, įleistos į bažnyčią ir ten užsilikusios. O kas anapus teatro sienų kreipia dėmesį į mus, savo intymius sopulius viešai iškriuksinčius? Na, gal tik medijos, skubančios sukurpti antraštę: „Gyvulių ūkio“ premjera Vilniuje: į teatrą rinkosi kviestiniai svečiai.“
Interviu
Pjesės „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ autorius R.Kmita: įveikę diktatorių patys tokiais tampame // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2022-11-22
Pjesės „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ autorius R.Kmita: įveikę diktatorių patys tokiais tampame
Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2022-11-22
Jau šį savaitgalį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. Pauliaus Tamolės režisuojamam spektakliui pjesę pagal klasika tapusią George‘o Orwelo apysaką parašė rašytojas Rimantas Kmita. Tai spektaklis spektaklyje, teigia kūrėjai. Premjeroje vaidins Vytautas Anužis, Kęstutis Cicėnas, Vitalija Mockevičiūtė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Artiom Rybakov, Rytis Saladžius, Arūnas Sakalauskas, Vainius Sodeika.
Artėjant premjerai Rimantas Kmita sako, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra galia: „Neturėkime iliuzijų, kad nekontroliuojama galia siekia tik gėrio. Galia visada yra valstybėje, bendruomenėje, kolektyve. Ir jeigu ją atiduodame į vienas rankas, tai dažniausiai geruoju nesibaigia.“
Ar Jūs pats „įklimpote“ į teatrą, ar teatras įtraukė Jus? Kada pirmą kartą susidūrėte su teatru?
Pradedant nuo pirmo karto reikėtų prisiminti vaikščiojimą į Šiaulių dramos teatrą su mama, tada spektaklio mokykloje statymą, kur vaidinau monumentalų Rudnosiuko vaidmenį Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijų“ inscenizacijoje, o vėliau buvo lietuvių filologijos ir režisūros studijos, kur teatro buvo daug. Buvo ir „tranzavimo“ į Rimo Tumino „Maskaradą“ ir Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, buvo kaulijama iš garsistų, kad perrašytų į mūsų kasetes Gintaro Sodeikos „Roberto Zucco“ muziką, buvo Nelės Savičenko scenos kalbos užsiėmimai, Valentinos Leonavičiūtės ir Ryčio Gustaičio aktorystės ir režisūros pamokos, Rolando Rastausko dramos istorijos kursai. Galiausiai teatro tapo per daug, nes supratau, kad jis man nebepalieka laiko sėdėti prie knygų ir rašomų tekstų. O kelią savo mačiau būtent su tekstais, nes teatro studijos buvo labiau šalutinės, po jų galėjom mokykloj vadovauti dramos būreliui, bet į mokyklą aš nesiveržiau. Ilgą laiką į teatrą tik vaikščiojau. Ir po daug metų teatras vėl atėjo: gavau pasiūlymą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre padirbėti prie teatro kolektyvo iš Vokietijos „She she pop“ pasirodymo adaptacijos, paskui gimtųjų Šiaulių teatras įvėlė į pjesės rašymą, o vėliau su Paulium Tamole kūrėm dokumentiką apie teatrą ir galiausiai – spektaklį pagal „Gyvulių ūkį“. Tai dabar jaučiuosi, kad mane iš naujo kažkas klampina į teatrą. Buvau įpratęs ramiai sėdėti prie darbo stalo, o dabar vis labiau pasiduodu teatro gundymams. O gundymai yra stiprūs. Pabėgęs nuo teatro buvau paniręs į literatūros sociologijos tyrinėjimus, man įdomiausia buvo meno ir visuomenės dialogas. Bet štai teatras duoda idealią aikštelę, kur tas dialogas vyksta gyvai. Ir supratau, kad man vien teoriškai apie tai samprotauti neužtenka, kad tai patirti yra visai kas kita. Na, ir kitas gundymas buvo grįžti į jaunystės metus, kur teatro buvo daug, kada buvo svajota ir dalintasi vizijomis, koks tas teatras turėtų būti, bet viskas atrodė per daug nerealu, toli ir ne man.
Ką atradote, pradėjęs darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre?
Radau talentingą kolektyvą, iš kurio daug mokausi. Iš tiesų tai vis dar mokausi dramaturgijos kalbos, ir man labai pasisekė, kad galiu mokytis su geriausiais.
Kaip vyksta darbas su režisieriumi Pauliumi Tamole?
Man patinka, kad Paulius abiem kojom stovi ant žemės. Patinka jo požiūris į teatrą kaip į žaidimą, kuris po truputį virsta tikrove. Patinka jo sveikas požiūris į teatrą, kur teatras nėra pasaulio centras. Į teatrą galima žiūrėti tarsi iš kitų patirčių, iš kitų gyvenimo teritorijų. Paulius daug reikalų turi su kariuomene, ir tai daro jo požiūrį netikėtą.
Ar Jūs, analizuodamas tikrovę, George’o Orwello politinę alegoriją laikote inspiracijos šaltiniu, ar tiesiog remiatės juo, norėdamas jį pritaikyti teatrui?
Turbūt nei viena, nei kita. Orwellas yra labai universalus, todėl per jį galime pasikalbėti apie svarbius dalykus. O „Gyvulių ūkio“ pagrindinė tema yra galia. Savaime galia nėra nei gera, nei bloga, bet neturėkime iliuzijų, kad nekontroliuojama galia siekia tik gėrio. Galia visada yra valstybėje, bendruomenėje, kolektyve. Ir jeigu ją atiduodame į vienas rankas, tai dažniausiai geruoju nesibaigia. Jeigu esame abejingi, neįsitraukiame, vengiame prisiimti atsakomybę, patingime, nes turime savų reikalų, greičiausiai turėsime dar ir nepatogių ir nemalonių situacijų. Nes nekontroliuojama galia nėra gera. Orwellas aprašo šį mechanizmą iš esmės pasakėčios forma, todėl jo parabolė tokia universali.
Kaip vystėsi toji teatrinė kelionė, kuri šiuo metu virsta spektakliu „Gyvulių ūkis. XXI amžius“?
Nežinau kodėl, bet su mintimi perkelti Orwellą į teatro sceną gyvenau ilgai, ir ilgai su Pauliumi svarstėm įvairius variantus. Per tą laiką Orwellą lyg ir uždraudė Baltarusijoje, o Ukrainoje prasidėjo karas, ir Orwello knygos atsidūrė tarp perkamiausių. Visa tai koregavo dramaturginius sumanymus, bet nekeitė įsitikinimo, kad Orwello kūriniai – tiek „Gyvulių ūkis“, tiek „1984-ieji“, yra neišsemiamas modelis. „Gyvulių ūkio“ formulė amžina. Galia niekur nedingsta. Įveikę diktatorių, patys tokiais tampame. Arba užsiauginame naujus. Reikia daug kasdienių pastangų, kad ištrūktume iš to rato: darome revoliuciją, bandom gyventi kitaip, teisingiau, ir pamažu, beveik nepastebimais veiksmais grįžtame į tą būseną, į tuos santykius, prieš kuriuos maištavome. Ir tikrai ne visada „piktieji kiti“ pasiglemžia mūsų laisves ir teises. Dažniausiai mes patys jas atiduodame. Mažais kompromisais. Išvarytas šeimininkas sugrįžta kitais pavidalais. Aktoriams, atsisakiusiems režisieriaus, vis tiek prireikia režisūros.
George’as Orwellas (tikras vardas – Eric Arthur Blair) savo kūryboje rėmėsi tikrove, autentiškais išgyvenimais. Kiek Jums – rašytojui – svarbi gyvenimiška patirtis? Ar tai kaip nors susiję su šiuo konkrečiu, teatre dabar repetuojamu spektakliu?
Mėgstu tyrinėti, rinkti medžiagą, kalbėtis su žmonėmis. Ir dažniausiai vis grįžta tas jausmas, kad ir kaip išmoningai sugalvotum, tai niekada nenustelbs autentiško gyvenimo posūkio. Gyvenimo faktai tikri, jie turi papildomą energiją, kuri veikia. O perkeliant „Gyvulių ūkį“ į sceną beveik vien apie tai ir tekalbėjom – kaip Orwello kūrinyje parodyti gãlios mechanizmai veikia gyvenime. Jie veikia visais laikais ir įvairiuose bendruomenėse, visuomenėse. Svarstėm pasirinkti įvairias aplinkas, bet galiausiai nutarėm kaip medžiagą imti tai, ką režisierius ir aktoriai geriausiai pažįsta – teatrą. Čia taip pat kartais tas mechanizmas veikia. Bet toks pasirinkimas nebuvo lengviausias: priešingai, matyti teatre „Gyvulių ūkio“ principus yra sunku ir skaudu. Todėl buvo daug atmetimo, noro pabėgti, neigti. Lengva nebuvo. Bet galiausiai rezultatas, man atrodo, yra geras – tikras.
Ar rašant nekyla noras nurodyti ir konkrečią vizualią spektaklio pusę, arba pačiam imtis režisūros?
Kiek prisimenu, studijuodami su bendrakursiu Mindaugu Valiuku vis bandydavom parašyti pjesę. Tada patys daug kūrėme scenoje, todėl ir rašydami tuoj pradėdavom režisuoti. Ir iš to nieko gero nebuvo. Man atrodo, iš rašymo teatrui patirties ateina pajautimas, ką reikia konkretizuoti, o ko nereikia. Spektaklį stato daug žmonių: be aktorių ir režisierių yra kostiumų dailininkai, šviesos, garso menininkai, scenografai ir kiti. Jie irgi turi savo matymą, dramaturgas turi palikti jiems erdvės ir nesitikėti, kad kiti žmonės jo viziją perkels į sceną tiksliai. Bent jau aš to ne tik kad nesitikiu, bet ir laukiu to, ko pats neįsivaizdavau, nesitikėjau. Jeigu jau eini į teatrą, tai kiti žmonės nebus tik amatininkai, įgyvendinantys tavo nurodymus. Aš tikiuosi bendradarbiavimo, bendro žaidimo ir kūrybos.
Kiek Jus kaip menininką veikia karas?
Kiek kalbėjau ar girdėjau kitus kolegas, labai panašiai. Iš pradžių tai visiškai paralyžiuoja, tada pradedi galvoti, kaip galėtum reaguoti. Tada dilemos, ar kurti ką nors susieto su karu (kas šiek ne visai adekvatu, nes vis dėto gyveni pakankamai normalų gyvenimą, bent jau išoriškai), ar nesieti nieko, tiesiog gerai daryti savo darbą, gyventi įprastą gyvenimą, nes priešo didžiausias noras yra tą mūsų normalumą sunaikinti (tai irgi neatrodo adekvatu, nes juk visai šalia vyksta karas, kas valandą žūsta žmonės). Iš tiesų nusistovi vienoks ar kitoks konsensusas tarp šių dviejų dalių. Kažkiek darai, kas padėtų Ukrainai, kažkiek rašai, dalis tekstų susiję, dalis nesusiję, bet viena tikrai pasikeitė – esi priverstas dar aiškiau suvokti savo darbo prasmę, atsakyti sau į egzistencinius klausimus, kurie kasdienybės maratone kartais apsineša dulkėmis. Ir man istorijų pasakojimas, ir mokymas jas pasakoti prasmės neprarado. Tiesiog dar skaudžiau matai, kad tai gali būti stiprus įrankis, ir kaip ir kiekvieno įrankio ar ginklo atveju, svarbu, į kokias rankas jis patenka.
„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks lapkričio 25, 26, 27 dienomis.
Kadrai iš repeticijų. Fotografas Rokas Morkūnas.
Galerija
Gėdingas spektaklis kaip nacionaliniam teatrui! norėjome palikti salę po 10minuciu.
Tikrai labai kažkas teatrui negerai - rodo šis spektaklis. Labai. Su visa pagarba, tai yra visiškas nulis.
Gaila aktorių, sugaišto laiko stebint šitą totalią režisūrinę impotenciją... nustebino pilna žiūrovų salė, smalsu kiek jų būtų likę antroj daly, jei tokia būtų buvusi...
daugiau