Ronald Duncan. ABELARAS IR ELOIZA Premjera

Apie

Iš anglų kalbos išvertė Rita Kosmauskienė.

 

Eloizos ir Abelaro meilės istorija yra viena iš garsiausių, minima šalia Romeo ir Džuljetos, Tristano ir Izoldos, Orfeo ir Euridikės. Režisierius Rokas Ramanauskas siūlo kitokį požiūrį į viduramžių dramą – XII a. vienuole priversta tapti Eloiza ir dėl meilės nubaustas Abelaras savo istoriją išgyvena mūsų amžiuje. Džinsus vilkinti Eloiza savo meilę Abelarui prisipažįsta telefonu, o Abelaras vietoj popieriaus naudoja vaizdo kamerą. Dar vienas netikėtas režisieriaus sprendimas – į istoriją, perkeltą į mūsų laikus spektaklio metu gyvai reaguoja ir aktoriai: Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys. Išgyvendami tragišką Eloizos ir Abelaro meilę kartu jie diskutuoja apie moters ir vyro santykį šiais laikais, demonstruodami buitį, kurios meilės laiškuose nesimatė visais laikais.

„Man ta meilės istorija atrodo hipertrofuota. Joje daug rafinuotumo, saldumo. Su aktoriais svarstėme, kaip iš tikro buvo su ta meile, kiek visko slypėjo po jaudinančiais meilės laiškais. Tai vaizduojant iškyla buitis, atsiradusi repeticijų metu. Aktoriai tarsi „peršoka“ į kasdienę šiuolaikinę kalbą, šneka apie tai, kaip supranta medžiagą, ar pateisina ją, remiasi savo patirtimi, prisiminimais. O Povilo ir Elžbietos, kaip ir Eloizos ir Abelaro, patirtys ir vertybiniai prioritetai yra gana skirtingi. Tai, mano manymu, ir yra įdomiausia. Tad spektaklyje bus ir biografinių dalykų – man neįdomu dirbti tik su literatūriniu tekstu. Nagrinėjame, kuo skiriasi vaidyba, kai aktorius vaidina pjesės tekstą ir kai sako savo mintis. Analogiškai ir kuo skiriasi bendravimas meilės laiškais ir kasdienė buitis bei rutina“, – pasakoja Rokas Ramanauskas.

Abelaras ir Eloiza gyveno dvyliktame amžiuje. 1100-aisais metais Pjeras Abelaras išvyko į Paryžių mokytis Notre Dame mokykloje. Jis įgijo garsaus filosofo ir teologo reputaciją, todėl Notre Dame dvasininkas Fulbertas pasamdė jį auklėti dukterėčios Eloizos. Abelaras ir Eloiza įsimylėjo, slapta susituokė ir susilaukė vaiko. Tai sužinojęs Eloizos dėdė įsiuto, todėl siekdamas apsaugoti mylimąją Abelaras išsiuntė ją į vienuolyną. Fulbertas pamanė, kad taip Abelaras ketina atsikratyti jo dukterėčios ir tarnams paliepė jį iškastruoti. Abelaras tapo vienuoliu ir savo gyvenimą paskyrė mokslui. Sielvartaujanti Eloiza tapo vienuole. Nepaisant išsiskyrimo jie liko įsimylėję ir savo meilę išsakė laiškuose.

Jų laiškus praėjusiame amžiuje interpretavo britų rašytojas Ronaldas Duncanas, kurio kūriniu ir remiasi spektaklio režisierius Rokas Ramanauskas. Pasak jo, spektaklyje susikerta net keli skirtingi laikotarpiai: XII amžiuje nutikusi istorija, XX amžiuje išspausdinti jų meilės laiškai ir kūrėjų požiūris į tai XXI amžiuje.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Rokas RAMANAUSKAS
  • Scenografas — Dainius LIŠKEVIČIUS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentas dramaturgijai — Matas VILDŽIUS
  • Režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS

Vaidina

Recenzijos

Dabarties akistata su praeities šešėliais // Greta Vilnelė, „7 meno dienos“, Nr. 7 (1328), 2020-02-21

Dabarties akistata su praeities šešėliais 

Greta Vilnelė, „7 meno dienos“, Nr. 7 (1328), 2020-02-21

Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.

Neseniai viena jauna režisierė pasidalijo su manimi mintimis, kokie dėsningumai kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia Lietuvos teatro scenose. Pasak jos, lietuviai pasiilgo kamerinių erdvių. Visi tie klasikiniai teatro pastatymai su daug personažų, simbolizmo ir turtinga scenografija dabar, rodos, pralaimi kovą su mažomis, netradicinėmis erdvėmis bei šiuolaikinėmis technologijomis. Kartu su vos prieš porą mėnesių vykusiu renginių ciklu „Paskutinieji“, skirtu vienam iškiliausių Lietuvos režisierių Eimuntui Nekrošiui paminėti, prasideda klasikinio teatro pabaiga. Scenas užtvindę jaunų režisierių darbai neretai perpildyti XXI a. žmogaus atributų: išmaniųjų telefonų, kompiuterių, vaizdo projekcijų, kamerų ir t.t. Šiuo metu pastebima klasikinio ir šiuolaikinio teatro sandūra: tai, kas liko, ir tai, kas vyraus ateityje.

 

Beveik po penkiolikos metų į plačiuosius scenos vandenis grįžęs režisierius Rokas Ramanauskas vasario 6, 7 d. pristatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurto spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ pagal Ronaldo Duncano to paties pavadinimo pjesę premjerą. Fraze „teatras kaip tyrimas“ galima taikliai apibūdinti šį kamerinėje „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje vykusį spektaklį, bylojantį apie viduramžius menančią tragišką mokytojo (Povilas Budrys) ir jo mokinės (Elžbieta Latėnaitė) meilės istoriją. Kūrinį režisierius interpretuoja šių laikų kontekste, kai poroje puoselėjamas partnerių individualumas, iš lyderio pozicijos išstumiamas patriarchatas, o gyvenimo meilė randama spaudant mygtukus.

 

Šis spektaklis – tai anksčiau aprašyto šiuolaikinio teatro pavyzdys: publikos būrelis mažas, spektaklio erdvę galima prilyginti didelei buto svetainei, o viduramžių istorija prikeliama šiais laikais, kai neišsiųsti meilės laiškai virsta videoįrašais. Tai bene palankiausios sąlygos teatrui tapti socialiniu tyrimu. Tam pasirinkdamas retai statomą Abelaro ir Eloizos meilės istoriją režisierius išnarsto ją po kaulelį spektaklyje-repeticijoje, per kurią aktoriai kritikuoja ar interpretuoja Duncano pjesės veikėjų gyvenimo situacijas. Tai leidžia į spektaklį pažvelgti kaip į mokumentinį teatrą: iš aktorių žodžių sunku atskirti, kuriuos jų sako veikėjai, o kuriuos aktoriai. Dėl to kylantis sumišimas verčia susimąstyti, kas iš senovinio teksto skamba nenatūraliai, o ką dar ir šiais laikais išgirstame kasdienybėje.

 

Kaip per devynis šimtus metų pasikeitė žmonių požiūris į meilę ir kitas vertybes? Ar šiandien gyventi paprasčiau, ar vis dar susiduriame su tais pačiais sunkumais? Kaip evoliucionavo arba degradavo žmonių tarpusavio santykiai? Aktorių asmeninės patirties indėlis per kontrastą padeda supriešinti dabartį su praeitimi bei įsigilinti į laiko tėkmės šiuolaikinėje visuomenėje paliktus randus. Nepagrįstam Abelaro įtarinėjimui dėl Eloizos neištikimybės kandi aktorės Latėnaitės pastaba, primenanti, kad XII a. nebuvo DNR tyrimų, lengva ironija pašiepia konservatyvų pavydą ir sugrąžina žiūrovus į čia ir dabar egzistuojančią tikrovę.

 

Spektaklis tampa diskusija apie vyro ir moters padėtį anuomet bei šiomis dienomis. Kreivai į moters padėtį viduramžių visuomenėje žvelgianti aktorė Latėnaitė per visą sceninį vyksmą kūno kalba bei komentarais apie savo veikėjos Eloizos žodžius parodo feministinį požiūrį. Apmaudu, tačiau per šitiek metų laiko vilnys nesugebėjo išskalauti iš žmonių mąstymo tam tikrų sustabarėjusių stereotipų. Vienas jų – kad moteris skirta grožiui, tarsi emocijų neturinti dekoracija, gebanti tik dailiai šypsotis. Pasipiktinusi aktorė savo scenos partneriui parodo, kad jo veikėjo, kaip kastrato, emocinis pasaulis vaizduojamas įvairiapusiškesnis nei jos, įmanomos apibūdinti vieninteliu žodžiu – „graži“.

 

Spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“ į teatro sceną sugrįžęs režisierius Ramanauskas, kitu kampu pakreipdamas jausmingą dviejų likimų istoriją, nagrinėja šiuolaikiniam pasauliui aktualias moters padėties visuomenėje ir meilės sampratos pokyčio temas.

Interviu

Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys – apie artėjančią „Abelaro ir Eloizos“ premjerą // Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2020-01-30

Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys – apie artėjančią „Abelaro ir Eloizos“ premjerą

Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2020-01-30

 

 Aktorė Elžbieta Latėnaitė (T. Ivanausko nuotr.) ir Povilas Budrys (D. Matvejevo nuotr)

Jau už savaitės – vasario 6 ir 7 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji 2020-ųjų metų premjera – „Abelaras ir Eloiza“. Spektaklį pagal Ronaldo Duncano kūrinį stato režisierius Rokas Ramanauskas. Du pagrindinius vaidmenis – Eloizos ir Abelaro bei Elžbietos ir Povilo – kuria Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys. Aušrai Pociūtei jie pasakoja apie spektaklio temas ir kūrybinį procesą.

 

Elžbieta Latėnaitė.

 

Elžbieta, kaip žmogui, besiruošiančiam į teatrą, apibūdintum apie ką šis spektaklis?

Ronaldo Duncano kūrinys – tai vienas po kito sudėlioti Abelaro ir Eloizos laiškai. Tačiau, kai pradėjome skaityti pjesę, pamatėme, kad kūrinys gana prasilenkia su tuo, kaip mes dabar gyvename, kaip matome teatrą, kokie yra žmonių santykiai, socialinis fonas.

Tuomet gimė mintis, kad spektaklis galėtų priminti repeticiją. Tad žiūrovai pamatys, kaip du aktoriai kuria spektaklį. Režisieriaus dėl kažkokių neaiškių priežasčių tą dieną repeticijoje nėra, todėl aktoriai repetuoja dviese. Taigi publika pamatys ne tik Abelarą ir Eloizą, kurie gyveno XII amžiuje, rašė vienas kitam laiškus, bet ir Povilą bei Elžbietą, kurie repetuoja Abelarą ir Eloizą. Scenoje būtent ir vyksta žaidimas šiomis dviem linijomis, jos persipina.  Visgi  pagrindinė linija esam mes,  Elžbieta ir Povilas, mūsų santykis su literatūros kūriniu, su vienas kitu, mūsų skirtingumai, bendri taškai, vertybės, požiūriai.

Aktorė Elžbieta Latėnaitė. Tomo Ivanausko nuotr.

 

Jau už savaitės – vasario 6 ir 7 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji 2020-ųjų metų premjera – „Abelaras ir Eloiza“. Spektaklį pagal Ronaldo Duncano kūrinį stato režisierius Rokas Ramanauskas. Pagrindinius vaidmenis – Eloizos ir Abelaro bei Elžbietos ir Povilo – kuria Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys. Aušrai Pociūtei jie pasakoja apie spektaklio temas ir kūrybinį procesą.

 

Tai visgi šis spektaklis bus apie meilę ar ne visai?

Aš sakyčiau, kad apie žmonių santykius. Man nėra nieko įdomesnio už žmonių santykius. Tai yra tokia plati tema, tiek visko joje yra! Tai Abelaro ir Eloizos santykiai, tada yra Duncanas, kuris užrašė jų laiškus, su savo požiūriu, savo santykiu, tada yra mūsų, aktorių, refleksijos, taip pat režisieriaus Roko požiūris į tekstą, į aktorius. Man ir yra įdomiausia, kad yra labai daug briaunų. Šis spektaklis turėtų priminti šokį, kur žiūrovas nenumato, kas bus toliau. Kartais net pasimeta – ar čia kalba Abelaras ir Eloiza, ar Elžbieta ir Povilas; o čia išvis spektaklis dar vyksta, ar jie nustojo vaidinti ir aiškinasi tarpusavyje? Turėtų būti stiprus realumo jausmas. Nors mes turime ketvirtą sieną, nebendraujame su žiūrovais, neįtraukiame jų į veiksmą, bet įsivaizduojame, kad esame tikroje spektaklio repeticijoje. O repeticijose būna visaip, juk aktoriai – irgi žmonės. Vienąkart esi pavargęs, kitą dieną kupinas energijos, vieną dieną nepasiruošęs, kitą daug pasiskaitęs ir t.t. Tad žiūrovai turės galimybę pamatyti aktoriaus darbo virtuvę.

 

Kaip formuojami dialogai tarp veikėjų?

Dialogai visą laiką keičiasi, nes mes improvizuojame, tačiau yra dalykų, kurie jau pasiteisino ir įsitvirtino. Kai atsirado režisieriaus asistentas Matas, jis padėjo suteikti pasakojimui struktūrą. Dabar jau yra aiškūs dramaturginiai akcentai, ką po ko sakyti ir pan. Matas jautriai, paprastai ir tiksliai pamatė akcentus ir pasakė, kad mes turime labai daug medžiagos, ir tikrai iš to nesunku padaryti bent vieną spektaklį. Tai pradžiugino. Vis repetuojame ir tikrinamės.

 

Ar spektaklyje bus Jūsų asmeniškų istorijų?

Bus, bet nedaug. Jos labai gražiai įpintos į bendrą spektaklio mezginį. Jas naudojame ten, kur reikia. Atidžiai stebim, kiek to reikia ir kaip tai pateikti.

 

Kai sekasi repetuoti su Povilu? Kažkaip šiame spektaklyje akcentuojamas Jūsų skirtingumas, ar randate sąlyčio taškų?

Mes profesionalai, gebame prisitaikyti. Pasirinkome dirbti šiame spektaklyje ir kuriame kartu. Kad esame skirtingi – taip. Bet su daugeliu žmonių esame skirtingi ir vis tiek turime bendrauti dėl įvairių priežasčių. Tai ir yra gyvenimas. Nebūna, kad visi su visais sutampa šimtu procentų. Būtų naivu to tikėtis. Povilas yra kolega, kurį pažįstu 14 metų. Mes susipažinome Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Kartu keliavome po daugybę šalių, tuo metu „Meno fortas“ labai daug gastroliuodavo užsienyje. Tad daug laiko esam praleidę tuose pačiuose lėktuvuose, tuose pačiuose viešbučiuose, autobusuose, laukimo salėse. Man gražu, kad mes žinome vienas kitą iš senų laikų. 

 

Kaip manai, ar tokie kilnūs, gražiausių meilės žodžių kupini laiškai suprantami šiuolaikiniam žmogui, ar jau žiūrime į tai su lengva ironija?

Manau, kad mes labai pasikeitėme. Ne tik nuo XII amžiaus, kai buvo rašyti laiškai, bet ir nuo XX amžiaus, kai Ronaldas Duncanas juos sudėjo į savo kūrinį. Atsirado stiprus žmogaus teisių judėjimas, ir dėl to tam tikri dalykai kūrinyje įgyja kitokias spalvas, reikšmes ir potekstes. Žmonės yra skirtingi, vienam tie laiškai gali būti keistas, nutolęs dalykas, kitam – poetinis prieglobstis, grožis. O aš su laiku pastebiu, kad man įdomiausia tai, kas gyva, su kuo aš galiu tapatintis, tai, ką tikrai jaučiu. Nepatikiu formomis, kurios slepia melagingą turinį. Norėčiau, kad kažką įdomaus šiame spektaklyje rastų ir tie žiūrovai, kurie ieško poezijos, romantizmo, pabėgimo nuo kasdienybės, ir tie, kurie nori gyvybės, tiesos, buvimo čia ir dabar, tikro santykio ir aktorių, kurie yra sąmoningi scenoje.

 

Esi aktyvi žmogaus teisių gynėja, feministė. Gal dėl to, kai kurie dalykai iš XII laiškų tau atrodo nepriimtini?

Man rodos, kad šiais laikais daugelis iš mūsų yra feministai. Visi, kurie mano, kad moteris turi teisę balsuoti, vairuoti ar nuspręsti pati dėl savo gyvenimo, yra feministai. Manau, kad tokie žmonės, skaitydami senuosius laiškus mato kitas potekstes ir klausimus, kuriuos aš irgi iškeliu. Todėl spektaklyje net yra tokių vietų, kur aš kaip Elžbieta kalbuosi su Abelaru apie jo santykį su Eloiza. Tai, sakyčiau, yra meno privilegija. Kur dar taip gali pasikalbėti su herojumi, kurio veiksmų nesupranti? Čia gyvai galiu pasiklausti ir pasikalbėti, parodyti savo jausmus. Tai labai smagu. Povilas lygiai taip pat kalba kaip Povilas su Eloiza ir turi jai savo klausimų.

 

Povilas Budrys.

 

Povilai, ar tiesa, kad Jūs atradote šią pjesę ir pasiūlėte teatrui?

Ne, kažkada ją paskaityti man davė dramaturgas Rolandas Rastauskas. Perskaičiau, siūliau teatrams, bet niekas nesusidomėjo. Taip ji ir liko. O kodėl dabar Rokas mus pasirinko vaidinti, tai reiktų jo klausti.

 

O kuo Jums pačiam patiko ši pjesė, kuo Jus sudomino?

Nepasakyčiau, kad mane labai sudomino. Tačiau, kai pradedi kurti spektaklį, imi kūrinyje ieškoti, ką galima surasti įdomaus ir aktualaus mūsų laikams. XII amžiaus romantizmas, tie riteriai, ta idealizuojama meilė iš dabartinių laikų perspektyvos atrodo labai keistai. Todėl atsirado dar viena linija – aktorių repeticijos. Tai suteikia žaidimo taisykles, kurios veda tam tikra linkme, bet čia yra tam tikri spąstai. Reikia iš spąstų pasidaryti privalumą. Patys įkliuvome, patys turime ir išsigelbėti.

 

Ką turite omenyje sakydamas, kad pakliuvote į spąstus?

Repeticijos yra labai ilgos. Jeigu rodytume viską, kaip yra, spektaklis išsitęstų iki begalybės. Niekada nežinai, kada per repeticijas gali nutikti kažkas gero. Spektaklis yra gyvas dalykas. Jeigu pavyks tą gyvybę išsaugoti ir joje surasti buvimą – bus jau šis tas. O grįžtant prie šios medžiagos, tai yra labai daug nuomonių, kas ta meilė, apie kurią Abelaras ir Eloiza tiek daug šneka. Graikai turi dešimt meilės apibrėžimų. Dar kiti sako, kad meilės visai nėra. O dar kiti teigia, kad meilė yra viskas. Nuo visatos iki mūsų vidaus. Tik yra nekorektiška meilė ir yra meilė į pliusą, į pliusą, į pliusą ir kol taps meile išvis iki begalybės. Kaip mes surasime spektaklyje tas vėžes, kuriose būsim. Gal ir gerai, kad dar daug ko nežinom.

 

Visgi, tokia meile, kokia surašyta laiškuose, atrodo, ir Jūs, ir visa komanda jau tiesiog netiki?

Psichologas tą jausmą tikriausiai pavadintų prieraišumu arba priklausomybe. Man nekyla tokia mintis, kad meilės tarp Abelaro ir Eloizos nėra. Jie juk gyveno, mylėjo, susirašinėjo. To negalime nuvertinti, jie taip suprato pasaulį, taip jautė. Skaitome apie jiems brangius ir skaudžius dalykus, todėl negalime sakyti, kad meilės tarp jų nebuvo. Galime tik spėlioti, varijuoti, pridėti, kurti. Bet jie savo jausmus įvardijo būtent tuo žodžiu. Žodis „meilė“ yra apaugęs įvairiausiais dalykais. Aš nereligingas, bet pasakysiu pavyzdį apie šventą Joną, evangelistą. Kai jo paklausė, kodėl tu visą laiką rašai apie meilę Dievui, meilę artimui, jis atsakė kad nėra prasmės daugiau apie ką kita kalbėti.

 Aktorius Povilas Budrys. D. Matvejevo nuotr.

Mylimieji spektaklyje atskirti, ryšį palaiko tik laiškais. Kokią žinutę norėtumėte, kad išsineštų žiūrovas, ar spektaklis baigsis viltingai?

Aš nežinau. O ką reiškia viltingai? Einu ir galvoju – energija juk niekur nedingsta. Tie dvylikto amžiaus laiškai, tų žmonių energija vis dar gyva. Įsivaizduoju, kaip Abelaras ir Eloiza žiūri į mus repetuojančius ir atlaidžiai juokiasi. Juk čia nieko naujo nesugalvosi. Vertybė yra mūsų pačių buvimas, kvėpavimas, gyvavimas. Kai būna labai gẽra, tai jokios prasmės neieškai – tiesiog gẽra. Ar žaidi su vaikais, ar leidi laiką su draugais – per daug negalvoji, nekyla klausimų apie jokią prasmę. Tad nieko nereikia brukti žmogui. Teatras yra tiesiog pabuvimas kartu.

Geriausiai būtų, kad kiekvienas po spektaklio sakytų: tai iš dalies buvo apie mane, nes ir aš mylėjau, nusivyliau, galvojau, kad niekada nemylėsiu, po to vėl pavasaris atėjo – jausmai prabudo. O dėl to, kad istorija laike nutolusi, tai juk visi mes būsime nutolę. Po kažkiek laiko viskas gali atrodyti pasenę.

 

Abelaro ir Eloizo meilės istorija lyginama su Romeo ir Džuljetos, Tristano ir Izoldos, Orfėjo ir Euridikės meilės istorijomis. Kuo lyginant su kitais meilės herojais Abelaras ir Eloiza yra kitokie, kur yra šios istorijos grožis?

Tam tikra prasme Abelaras ir Eloiza yra labai šiuolaikiški. Jie visiškai abejojo religija. Ir vienas, ir kitas. Man pačiam buvo netikėta, bet kai kurie tekstai skamba labai šiuolaikiškai, net eretiškai. Abelaras buvo kelis kartus atskirtas nuo bažnyčios dėl savo pažiūrų, nes jis buvo labai pasaulietiškas, modernistas. Visgi jo draugai, ryšiai vėl sutaikydavo su popiežiumi. Eloiza irgi buvo emancipuota moteris, gana garsi Paryžiuje. Tas jų pasirengimas tapti vienuoliais (žinoma, visaip traktuojama, kad jie vienuoliais tapo prievarta, ne prievarta) juos uždarė į tam tikrą klausimą. Klausimą, kas jie yra, kas mes kaip žmonės esame. Kadangi susirašinėjimo laikotarpiu jų nerūpestingas laikas jau buvo praėjęs, jiems ėmė kilti klausimai apie  prasmę. Kai jie mylėjosi, kai buvo kaip vaikai, žaidė, džiaugėsi vienas kitu, tuomet nereikėjo laiškų rašyti. Buvo gerai. Kai išsiskyrė – pradėjo narstyti, klausti. Ir kas įdomu – jie abu labai ilgai išgyveno. Anksčiau žmonės tiek negyvendavo, o jie kadangi tuomet buvo gana turtingi, aukštuomenė, tai galėjo rūpintis savo sveikata ir išgyventi ilgiau.

 

Ar randate bendrų taškų, panašumų tarp Povilo ir Abelaro?

Tuo metu krikščionybė į Europą atnešė naują požiūrį į gyvenimą, naują viltį. Jei iki tol svarbiausia buvo tiesiog išgyventi, išlikti, krikščionys pasiūlė alternatyvą, kad galima ir kitaip. Svarbiausia ne išgyventi, o kad yra kitas požiūris, kitas atvėrimas. Kitaip galima gyventi. Kitaip jausti. Dėl to, Abelaras ir Eloiza ir bandė tai pajausti. Bet kaip tą pajausti, kai iki šiol žmonės ir tiki, ir netiki? Abelaras juo labiau. Turtingas, iškalbus, filosofas, pasaulietis teologas, jis mėgavosi visais gyvenimo malonumais, proto lankstumu ir staiga jam nutinka ta istorija – pamyla moterį, o vėliau yra iškastruojamas. Kaip jam gyventi? Manau, kad jis kaip ir aš labai labai abejojo viskuo. Tik nereikia pradėt kalbėt apie dvasingumą. Mes irgi nežinome, kas tai yra. Žmogus yra pilnas įvairiausių dalykų. Jei jis susitaiko su savimi, tai yra jo vertybė. Jei jis kančiose pragyvena, tai pragaras. Radau pasakėčią, patikusią Abelarui, apie lapę, kuri labai užsigeidė vyšnių. Ji lipo vyšnių, nusibrozdino, nukrito, susižeidė ir sako: „Fu, kokios neskanios tos vyšnios“. Tai yra apie žmogų, kuriam neskirta paragauti kažko aukštesnio, bet jis to įsigeidžia, o jei nepavyksta sako: „Ai ten ir šiaip nieko gero nėra“.

R. Ramanauskas: šiais laikais mes vienas kitą jau sunkiai išklausome // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-01-16

R. Ramanauskas: šiais laikais mes vienas kitą jau sunkiai išklausome

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-01-16

 

Rokas Ramanauskas. Asm. archyvo nuotrauka.

Pokalbis su režisieriumi Roku Ramanausku, ruošiančiu Ronaldo Duncano pjesės „Abelaras ir Eloiza“ premjerą. Ši Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera dėl pastato rekonstrukcijos vasario 6, 7 dienomis įvyks „Menų spaustuvėje“. Spektaklyje vaidins Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė. Režisierių Roką Ramanauską kalbina Daiva Šabasevičienė.

 

XII a. gyvenusių filosofų ir rašytojų Abelaro ir Eloizos meilės istorija, išlikusi jų laiškuose – viena iš garsiausių, minima šalia Orfėjo ir Euridikės, Tristano ir Izoldos, Romeo ir Džuljetos. Su pagal juos parašytu britų dramaturgo Ronaldo Duncano tekstu į teatrą grįžti po ilgos pertraukos, po 19 metų. Iki tol Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatei spektaklius „Driskius“ (1997), „Romas ir Arūnas“ (1999), „Paskutinė Krepo juosta“ (2001). Kas įvyko per šį laikotarpį?

 

Keistas jausmas: atrodo, kad šiame teatre aš pirmą kartą, kita vertus – lyg nebuvo jokios pauzės. Sekiau šio teatro gyvenimą, skaičiau, girdėjau, ėjau, žiūrėjau. Aš neobjektyvus šio teatro atžvilgiu, nes jame slampinėdavau nuo pat vaikystės, paauglystės, kai jis 1981 m. atsidarė po rekonstrukcijos.  

 

Tavo tėtį Romualdą Ramanauską anksčiau labai dažnai sutikdavau žingsniuojantį prospektu, ir būtent netoli teatro. Vėliau pastebėjau, kad lyg Tu būtum pakeitęs jį, – vis eini ir eini. Tai yra jūsų „garbės maršrutas“ ar kažkas kitko?

 

Man ėjimas svarbus apskritai. Aš negaliu pasyviai galvoti. Man reikia viešos vietos: jeigu šilta, dirbu parkuose, dažniausiai Sereikiškių. Man reikia, kad šiek tiek trukdytų. Su tuo susijęs mano vaikščiojimas. Tai – grynai mechaninis dalykas. O teatras papuola į šį „lauką“, einant mieste šios vietos negali aplenkti, ir taip atsitinka, kad jį nenorom matai kiekvieną dieną.  

 

Naujajame statomame kūrinyje „Abelaras ir Eloiza“ – vos ne mistinė amžių variacija: XII a., kada nutiko ši istorija, XX a., kada išspausdinti laiškai ir XXI a., kada įvyksta šių laiškų sceninė interpretacija. Kaip „šuoliuojama“ per šiuos amžius, į ką atkreipiamas dėmesys? 

 

Šių trijų amžių junginiai – kaip kvantinėje fizikoje: atsitiktiniai dalykai, ir tuo pačiu kažkaip susiję. XX a. aš gimęs, XII – nežinau, ar buvau gimęs, gal, o XXI a. man vis dar XX a. tąsa. Protu suvokiu, kad gyvenu jau kitame amžiuje, kad pasikeitė bendravimo kultūra, įvairios technologijos, bet kai, pavyzdžiui, matau gerą literatūrinį tekstą, visai neįsivaizduoju, kaip jis gali egzistuoti XXI amžiuje? Ir tada pirma reakcija: o kaip su juo elgtis? Galvoji, kaip visa tai mums patiems pranešti? Tada prasideda ieškojimas. Kartais, perskaitęs medžiagą, supranti, kad tai „ne mano“, bet nujauti, kad tai gali tapti „tavo“, prisipratini.      

Apie šią pjesę ir jos turinį žinojau seniai, bet įdomus dalykas tas, kad iki susilaukdamas teatro pasiūlymo statyti šią medžiagą, aš jau kartą buvau susidūręs su Abelaru. Kažkada, kai Vilniaus universitete studijavau filosofiją, vienas iš sunkiausių egzaminų, pareikalavusių didžiausių atminties „failų“, buvo Viduramžių filosofija. Egzaminui buvo priruošta apie aštuoniasdešimt klausimų ir aš išsitraukiau Pierre‘o Abelard‘o (prancūzų filosofas scholastikas, teologas, poetas ir muzikas, vienas konceptualizmo pradininkų – D. Š.) etiką. Iš tų laikų atsiminiau Abelard‘o siekį racionalizuoti Dievo buvimo įrodymą ir kažkokius panašius dalykus. Dar anuomet, išsitraukęs šį bilietą, supratau, kad į jį atsakysiu, nes kiti klausimai buvo sudėtingesni.

 

Kuo Tau patraukli britų rašytojo Ronaldo Duncan šių laiškų interpretacija?

 

Sudėtinga švara. Švarus, tarytum permatomas, skaidrus tekstas. Tuo pačiu klausimas – kaip jį reikia šiandien „išeksponuoti“? Kaip šiandien klausyti žmogaus monologo, kuris trunka daugiau nei minutę. Mes vienas kitą jau sunkiai išklausome. Tai yra tas pats, kaip į rankas paimti meistriškai nutapytą darbą ir iš karto jo neperprasti. Gali galvoti: „Taip, meistriška“, bet kas toliau? O medžiaga, kurią statome – „Abelaras ir Eloiza“ – yra labai fragmentuota. Tuomet galvoji, kaip galima tai išgirsti? Ir tuomet pradedi ieškoti „ėjimo“. Medžiaga nėra dėkinga, nes reikia daryti nemažai montažų.

 

Gyva stipri emocija eina drauge su intelektualine ir dvasine energija. Abu aktoriai – Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys, manau, kaip tik ir yra tokie aktoriai, jungiantys šias būsenas. Kaip Tau sekasi dirbti su šiais aktoriais?

 

Juk būna taip, kad pamatęs žmogų, nebūtinai scenoje, pagalvoji, kad norėtum su juo dirbti. Man visada yra tokia pradžia. Kitas dalykas, kai turi vieną. Kas tada turi būti kitas? Latėnaitė ir Budrys yra labai skirtingi aktoriai. Kita vertus, mes visi skirtingi. Abu šie aktoriai yra intelektualūs. Tai džiaugsmas, nes tu lengviau gali operuoti nuorodomis, ir neaukoti savo asmenybės vaidmeniui. Antraip labai liūdna.

 

Teatre Tau neįdomu vien tekstas, Tau vienodai įdomūs patys aktoriai, vaidinantys tekstą. Taip yra, bet gal galėtum plačiau paaiškinti šią mintį.

 

Šiandien man labiausiai trūksta žmogaus, jo „kreivumo“, „netobulumo“, kas ir sudaro asmenybę. Scenoje aš labai pasigendu komplikuoto žmogaus. Net ne puikiai atliekančio savo vaidmenį, kas turėtų būti tarsi siekiamybė. Jeigu už tos būsenos prasišviečia žmogus ir aš matau jo santykį į tai, ką jisai daro, tą labai vertinu. Teatre aš to labai ieškau.

 

Džiaugiuosi šio spektaklio scenografu Dainiumi Liškevičiumi. Dėl ko Tu jį pasirinkai?

 

Patinka man, kaip jis kalba, kaip galvoja. Su juo paprasta ir aišku: jis neapsiriboja detalėmis, jis mato visumą. Tai – labai vertinga savybė. Yra tokių scenografų, kurie ateina schemą nupaišę. Panašiai dirbo šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, kurios netenkindavo vien kažkoks vizualumas. Tai yra labai svarbu, nes tik tuomet vyksta minčių apsikeitimas, turi visavertį kūrybinės grupės žmogų.

 

Pasirodė, kad būtų įdomu pakalbėti kūrinio frazėmis. Gal Tu sutiktum jas pratęsti? Ronaldas Duncan yra pasakęs: „Kaip gaila, kad neturime daugiau tokių klastočių“.

 

Teatre pastatoma turbūt viskas. Bet statant „Abelarą ir Eloizą“ atsirado aktorių patirčių inkorporavimas į kūrinį. Kai aš skaitau, kai tariu šį tekstą, galvoju, koks aš esu? Šiame ir panašiuose tekstuose įdomu nagrinėti santykių ribas.   

 

Kaip spektaklio frazę Tu pasirinkai Abelaro žodžius: „Esu miręs viskam, kas nėra tavimi“. Labai poetiška.

 

Šitas neretušuotas grožis ir yra labai provokatyvus šiandien, nes jis gąsdina: „Kas čia per poezija?“ Taip, dabar yra įvairių žmonių, bet tam, kad pasakytų tokią frazę...

 

„Pasaulis, tegu ir sugriovęs mūsų gyvenimus, negali sugadinti ar sutepti mūsų laiškų.“

 

Man iš karto prieš akis – žmogus, sakantis tokį tekstą, regiu pokalbį su juo. Jaučiu disonavimą tarp to, kokia realybė šiandien, ir to, kas yra sakoma. Aš mėgstu kontekstinius „žaidimus“, bet išgirdęs tokią sprogdinančią frazę, suklustum, kad ji yra ne apie šiandien. Ir ne dėl to, kad žmonės taip nejaučia.

 

Bet žmonės ir šiandien rašo meilės laiškus.

 

Bet jie kažkodėl nebe laiškai. Visi gauname daug elektroninių laiškų, bet tai – ne laiškai. Man jie – ne laiškai.

 

„Nepraraskime to mažyčio džiaugsmo, kuris mums liko.“

 

Ši frazė turi daug deguonies. Tuo ir skiriasi geras tekstas nuo prasto teksto. Geras tekstas – atviras įvairioms interpretacijoms.

 

„Tavo tyla – dykuma,  jei tu tylėsi, aš žūsiu.“

 

Ši frazė man iš karto priminė paauglystę, kada negalvojau, kaip tave supranta. Tu nori būti kietas, tu dar turi drąsos sakyti tokias frazes. Jausmas – tiesus, konkretus ir daužiantis.

 

„Pasiginčyti dėl kablelio su klasikais.“

 

Tai yra tai, kuo visi ir užsiima – tekstų interpretacijomis. Kitur kablelį padėsi, ir keičiasi prasmė. Tas judina meną.

 

„O tu dar užberi druskos ant žaizdos savąja ištikimybe.“

 

Tai – geras „pratimas“, kad nejaustum jokio įsipareigojimo. Jei kartais nori, kad tau žmogus būtų neištikimas, kad turėtum judesio laisvę, kai tave slegia toji ištikimybė...

 

„Ir kas gi ta aistra, apie kurią dabar rašau taip užsidegęs...“

 

Kūrinyje šie žodžiai neperduoda to jausmo. Vos tik ištari, ir jausmas deformuojasi, nyksta. Kartais žmogus bando suformuluoti mintį, ir visos prasmės išsibėgioja, už tų žodžių nieko nelieka. Pradėdamas kažką sakyti, jau papuoli į tos prasmės paieškas: „O ką tai reiškia, ką aš norėjau pasakyti?“

 

„Argi žmogiška meilė, net pati gražiausia?“

 

Tai yra mielas modernistinis egoizmas. Tai dvelkia mielais egzistencialistais, beje, kuriais labai džiaugdavausi, kai ištraukdavau klausimą. Apie kokį nors Albert‘ą Camus, nes, tau, jaunuoliui, tai buvo labai artima. Jeigu tik apgraibom buvai Camus skaitęs, tai galėjai savimi kompensuoti, nes tau tai labai aišku.

 

„Tik tyla pasako tai, ką mes jaučiame.“

 

Tai apie pauzes, kurios svarbios ir teatre, ir gyvenime. Šiomis temomis labai daug rašyta ir kalbėta. Tų tylų yra labai daug rūšių, ir man visos jos įdomios. Tai yra vienas iš dalykų, kurio aš visada teatre labai ieškau ir mėgstu.

 

„Turbūt ir Dievas myli panašiai?“

 

Ši frazė slepia didelę abejonę. Lyg: „Deleguoju savo vienatvę kažkam aukštesniam“. Gal jis su manimi, gal aš ne visiškai vienas. Kitaip tariant, „Gal ir tu myli, kaip aš myliu“, lyg tu duočiau tai meilei teisę.

 

Kartais gerus tekstus teatre gali užmušti pats teatras.

 

Taip. Būtų labai įdomu šį tekstą vaidinti skirtingais būdais, vieną dieną – vienaip, kitą – kitaip, pavyzdžiui, vien literatūriškai.   

 

Linkiu geros premjeros!

Daiva Šabasevičienė

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.