SIRENOS'22: Sūnelis

Apie

Sūnelis

SINE

PRODIUSERIS: CITY OF WOMEN (SLOVĖNIJA)

 

REŽISIERĖ IR ATLIKĖJA: NATAŠA ŽIVKOVIĆ

VAIDINA: DANIEL PETKOVIĆ, LOUP ABRAMOVICI, SLOBODAN MALIĆ

SCENOGRAFIJA: LENKA ĐOROJEVIĆ

ŠVIESŲ DAILININKĖ IR TECHNINIS ĮGYVENDINIMAS: ŠPELA ŠKULJ

FOTOGRAFIJOS: NADA ŽGANK

KONSULTANTĖ: TEJA REBA

VADYBA: EVA PRODAN 

KOPRODIUSERIS: BUNKER – SENOJI ELEKTRINĖ

YPATINGOS PADĖKOS: MASKA IR MLADINSKO TEATRAS

PREMJERA – 2018 M.

PROJEKTĄ REMIA: CREATIVE EUROPE, SLOVĖNIJOS KULTŪROS MINISTERIJA, LIUBLIANOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

 

Jei manote, kad socialinė lytis – tai šiuolaikinė inovacija, paanalizuokite istoriją įdėmiau. Slovėnų performanso kūrėja Nataša Živkovič kuria užburiantį ir be galo jautrų spektaklį apie taip vadinamas Albanijos mergeles. Tai moterys, kurios pasirenka vyrišką socialinę lytį mainais į statusą bendruomenėje, ir už tai sumoka amžinos skaistybės įžadais. 

Kristina Savickienė

Festivalio meno vadovė

 

Gimiau mergaite, tačiau jie mane vadina Sūneliu. 

Būti Burrnesha yra mąstymo principas, proto būsena.

Visi mane gerbia, nes aš esu vyras!

 

Albanijoje vyrauja senas paprotys, kuris leidžia moteriai tapti vyru. Tokia moteris vadinama Burrnesha. Skaistybės įžadą davusios moterys dėvi vyriškus drabužius, norėdamos gyventi kaip vyrai patriarchalinėje šiaurės Albanijos visuomenėje, Kosove ir Juodkalnijoje. Mažesniu mastu Burrneshos egzistuoja ir kitose Vakarų Balkanų dalyse, įskaitant Bosniją, Kroatiją, Serbiją ir Šiaurės Makedoniją.

„Sūnelis“ –  tai bandymas performatyvia forma atlikti antropologinį šio reiškinio tyrimą. Tai sukrečiančios ir stebinančios prisiekusių mergelių istorijos iš atokių Balkanų šalių vietovių. Tai – tam tikras sistemos, palaikančios patriarchalinę nuostatą, plyšys: besivelkantis, užsitęsęs klausimas, kokiame pasaulyje mes gyvename, bei kaip išgyventi vyrų pasaulyje?

 

„Sūnelis“ kalba apie privilegiją būti vyru ir abejoja moterų galios, laisvės ir pasirinkimo prigimtimi Balkanuose, prisiimant vyro vaidmenį. Prisiekusiųjų mergelių istorijas naudoju kaip atspirties tašką permąstyti moterų istoriją, vyrų viršenybę ir moterų įgalinimo strategijas Balkanuose, kad dar garsiau klausčiau, kur esame šiandien? Ar moteris vis dar turi pažeminti balsą, kad būtų išgirsta? Ar ji turi mūvėti kelnes, jei ją supa kostiumuoti vyrai? Kaip mes suvokiame valdžią ir galią?

Nataša Živković

 

Apie kūrėją

Nataša Živković aktyviai dirba įvairiose scenos menų srityse kaip kūrėja, choreografė, šokėja ir atlikėja. Nuo 2006 metų ji nuolat dalyvauja „Via Negativa“ produkcijose. Ji yra „No!“ Mokymų laboratorijos komandos narė, Nataša sukūrė daugybę projektų kartu su „Emanat“. 2016 metais sukūrė spektaklius „Jei esi laimingas“ („Bunkerio“ produkcija), „Atgal laiku“ (Liublianos lėlių teatras) ir „Tiesiog atrodyti kartais kaip visi kiti“ („Emanat“ produkcija). 2019 metais Nataša gavo Ksenijos Hribar apdovanojimą, už išskirtinius pasiekimus šiuolaikinio šokio srityje. Paskutinis jos autorinis darbas „Sūnelis“ („City of Women“ produkcija) pelnė pagrindinį apdovanojimą ACT festivalyje Bilbao – ACT (2019 m.). 2020 m. su spektakliu „Dodgeball“ kūrėja užbaigė trilogiją, kurioje – visi šeimos santykiai: dukra – mama, dukra – tėvas ir dukra, kaip mama – vaikas. 2021 metais ji buvo didžiulio pastatymo „Viskas gerai“ autorė, režisierė ir choreografė. Jo bendraautoriais tapo 11 skirtingų Slovėnijos aukštųjų mokyklų studentų. Šį darbą prodiusavo „City of Women“ ir Liublianos lėlių teatras.

 

*** 

„Aš esu Stana Cerović“, – tai tik įvadas į vieną iš likimų, kuriuos mums pristato Nataša Živković. Remdamasi jų pasakojimais, ji daugiau semiasi iš patikrinamų faktų nei iš fikcijos. Stana Cerović yra įrašyta kaip „paskutinė Juodkalnijos mergelė“, kuri mirė 2016 m., būdama aštuoniasdešimt penkerių. Po brolių mirties gyveno išdidžiai, kaip vyras, arba mergelė. Išdidžiai – nes jei moteris verta tiek pat, kiek gyvūnas (kaip mums nurodo spektaklyje), tai mergelė dėl savo aukos verta tiek pat, kiek du vyrai. Burneša turi laisvę, kuri skirta tik vyrams: niekas jos nepastums į sutartą santuoką su daug vyresniu vyru, niekas neribos jos judėjimo viešose erdvėse. Ir, žinoma, ji neatliks darbų, kurie skirti moterims.

Dijana Matkovič, rašytoja, žurnalistė, vertėja

*** 

„Sūnelis“ nėra spektaklis, skirtas moterims, tai pasirodymas mums […] vyrams, kuriems būti vyrais yra savaime suprantama. „Sūnelis“ gėdina mus kiekvieną minutę, ir tai yra daugiau, nei teisinga.

Muanis Sinanović, poetas, eseistas, rašytojas, kritikas

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.