Williamas Shakespear'as. MAKBETAS (Sirenos '13)

SIRENOS '13

Tbilisio valstybinis muzikinis ir dramos teatras

Režisierius, scenografas – Davidas Doiašvilis
Kostiumų dizainas - Anano Mosidze
Choreografija - Konstantin Purtseladze
Video projekcija - Nino Lapiašvili
Šviesos - Ia Nadirašvili

Vaidina:

Tornike Gogrichiani; Alexandre Begalishvili; Tato Chakhunashvili; George Modzmanashvili; Imeda Arabuli; Kakhaber Kintsurashvili; Giorgi Vardosanidze; David Beshitashvili; Nanka Kalatozishvili; Buba Gogorishvili; Ana Aleksishvili; Nana Butkhuzi; Archil Sologhashvili;

Premjera
2009m. spalio 12 d.


Režisierius Davidas Doiašvilis gimė Tbilisyje, Gruzijoje. Baigęs Rustavelio valstybinį institutą (M. Tumanišvilio studija), dirba režisieriumi tiek Tbilisio, tiek užsienio teatruose. Tarp jo pastatymų galima pamatyti G. Flaubert‘o Madam Bovari (Aleksidzės teatras, Tbilisis), A.Čechovo Tris seseris, O.Wilde‘o „Salomėją“ (K.Mardžanašvili teatras, Tbilisis), Shakespeare‘o Vasarvidžio nakties sapną (Karališkasis Nacionalinis teatras, Londonas) ir t.t. D.Doiašvilis dirba Tbilisio valstybinio muzikinio ir dramos teatro direktoriumi.

Neįtikėtinai profesionalūs spektaklio „Makbetas“ elementai – tiek režisūra, scenografija, šviesų dailininko darbas – buvo pastebėti kritikų ir tarptautinėje erdvėje. D.Doiašvilis žiūrovams pristato visiškai naują „Makbeto“ – vieno žinomiausių visų laikų kūrinių – versiją. Spektaklis jau sėkmingai dalyvavo ne viename tarptautiniame festivalyje, o viename iš jų, vykusiame Rijekoje, Kroatijoje, pelnė devynias nominacijas iš dvylikos įmanomų – už geriausius spektaklį, režisūrą, aktoriaus ir aktorės darbus, scenografiją, kostiumų dizainą, muziką ir publikos simpatijų prizą.

Pasak užsienio kritikų, gruzinų režisierius D.Doiašvili pateisino kylančios jaunosios režisūros žvaigždės epitetą. Jo Shakespeare‘o „Makbeto“ interpretacija nepalieka abejonių, kad klasikos tekstas tebepulsuoja aktualumu. Doiašvilio interpretacijoje Makbetas turi visapusišką teisę elgtis taip, kaip jis elgėsi. Jo veiksmai traktuojami kaip režimo, kuriame jis gyvena, padariniai. Galiausiai, pabaigoje, žmogžudystė pasiveja žmogžudį, nes asmuo visuomet yra asmeniškai atsakingas už savo paties likimą, nepaisant aplinkos despotizmo ar net šekspyriškų raganysčių.

Dažnam Shakespeare‘o tekstai asocijuojasi su sunkia drama ir archaiškais rimais. Gruzinų pasirodyme – priešingai – visa tai yra išmetama į orą. Keli suolai scenoje virsta mirties ir galios sūpynėmis, išradingas šviesų žaismas parodo, kad „Gyvenimas - tai bėgantis šešėlis... tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės“, o aktoriai, pašaipūs it makabriško šokio meistrai, primena šiandienos gyvenimo ir politikos absurdą. Kaip pažymi kritika, politiškai šis spektaklis galėjo būti sukurtas Gruzijoje, kur „nė vienas valdovas nėra pakankamai tinkamas“, kaip teigia režisierius; o estetine prasme, jis bet kurios tautos atstovą grąžina į teatrą kaip nesibaigiančios ir visa prarijančios magijos areną.

Doiašvilis transformavo „Makbetą“ į sceninių metaforų, vaizdinių gausos, kontrastuojančios su tamsa kaip svarbiu pasaulio elementu, puikių simbolinių sprendimų kupiną reginį, pagardintą lyrinėmis scenomis. Gruzinų Makbetai – tai tarsi viduramžių Bonny ir Clyde‘as, galiausiai vienas su kitu susieti mirties. Rezultate dingsta bet kokie ketinimai sukurti teatrinę tikrovės iliuziją. Šis „Makbeto“ pastatymas – tai užburianti, fantazijon panardinanti vizualinė fantasmagorija – ryški, dinamiška, perregima ir jautri.