Akcija „PAISOMI“

Kai visuotinis susiskaldymas ima pasiekti piką, Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia žengti žingsnį link susikalbėjimo. Minint protestų mėnesį, LNDT inicijavo akciją PAISOMI ir kvietė žmones iš visos Lietuvos dalintis savo mintimis, išgyvenimais ir nuomonėmis, ragino išgirsti vienas kitą.

Žiūrovai buvo prašomi atsiųsti teatrui savo mintis ar patirtis organizuojant ar dalyvaujant protestuose savo krašte arba reakcijas ir mintis, jeigu tokių protestų jie nepalaiko, o gal bijo protestuoti. Buvo laukiama ir klausimų, pamąstymų, baimių, sunkumų arba džiaugsmų.

Gauti laiškai buvo skaitomi po LNDT spektaklių, o nufilmuotais vaizdais dalinamasi socialiniuose tinkluose. Juos peržiūrėti galite čia:

LNDT akcija „Paisomi“ buvo skirta norintiems, bet dėl daugelio priežasčių negalintiems, bijantiems ar galų gale nerandantiems progos ir erdvės pasisakyti ir išreikšti savo nuomonę šiame chaotiškame visuomeninės poliarizacijos laike.

Protesto mėnuo „Mes esame kultūra“ baigėsi, ne visus laiškus spėjome perskaityti, todėl publikuojame juos čia tekstine forma (laiškai neredaguoti) ir pranešame, kad PAISOMI tęsis, tik įgaus kitas formas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras toliau ties kelius į dialogą ir dės pastangas, kad geriau vieni kitus suprastume, nes tik taip galime rasti sprendimus į valstybę ištikusių bėdų sprendimą. 

 

 

PAISOMI  Laiškai 

 

1.      11/4/2025 18:03:05                            Vyriškis, Anonimiškai                                     

Protestai - jėga. Aktyvūs žmonės - jėga. Drąsūs žmonės - jėga. Tačiau neramina, kad žmonėse daug baimės ir pykčio. Emocijos tiesiog verda. Daug spekuliacijų, bet mažai faktų. Kažkurioj vietoj atitrūkstama nuo realybės. Taip, Žemaitaitis yra populistas ir jo pasisakymai pripažinti antisemitiniais. Bet tik tiek. Ne pirmas toks ir ne paskutinis. Jo galios nedidelės, o sąsajos su kremlium tik spekuliacijos. Visuomenė yra daugialypė, o valdžia yra to atspindys. Nenorėkim, kad visa Lietuva būtų vienoda. Demokratija stipresnė negu atrodo ir pritaikyta veikti įvairovėje.

 

 

2.      11/4/2025 18:32:42                            Renata     Vilnius

Kultūros ir švietimo žmogus

"Prašyčiau įgarsinti tą bejėgiškumo ir nusivylimo jausmą, kad valstybės svarbiausi pareigūnai negirdi, ignoruoja ir laiko savo bendrapiliečius kvailais ir nebrandžiais. Tarsi mes nesuprastume, kas iš tiesų vyksta ""po stalu"" : t.y. siekiama išlaikyti valdžią bet kokia kaina, bei per užsakymus, viešuosius pirkimus krašto apsaugai pasiimti lėšas savo naudai (o ne valstybės gynybai ir jos interesams).

Dėkoju visiems kultūros žmonėms, nepasiduokim!"      

 

 

3.      11/4/2025 18:53:08                            Milda                 Vilnius            

Tolerancija yra bene sunkiausias dalykas gyvenime, kurio teko mokytis. Kartais budinant toleranciją savyje skauda krūtinę net fiziškai, bet viskas, rodos, Vardan Tos, Vardan Demokratijos ir laisvės į nuomonių pluralizmą, tik kažkur, rodos, pluralizmas virto pliurze. Sustok, pasauli, noriu išlipti.                       

Nepasiduokim, eikim toliau su meile ir pagarba, ačiū visiems, kurie PAISO

 

 

4.      11/4/2025 22:31:05 Tautvydas     Klaipėdos rajonas  (Nurodytas vardas nėra tikras)

"Dirbu viename iš Klaipėdos rajono kultūros centrų. Nors mūsų rajone tarp valdančiosios daugumos nėra nei socialdemokratų, nei Nemunaušriečių, Kultūros skyriaus paklausimu (tikrai ne vienbalsiai) buvo gautas patikinimas, kad kultūros įstaigoms nebus draudžiama išreikšti palaikymo protestui. Tačiau įstaigų vadovai supranta, kad yra pavaldūs politikams, ir pasikeitus koalicijoms ar net tiesiog administracijos vadovams gali kilti pasekmių dėl išreikštos pozicijos.

Kituose rajonuose situacija dar sudėtingesnė dėl politinio spaudimo. Neretai biudžetinių įstaigų vadovai taip pat priklauso vienoms ar kitoms politinėms jėgoms, todėl kultūros centrų darbuotojams dar sunkiau išreikšti savo palaikymą.

Jei didžiuosiuose miestuose protestas yra matomas, tai regionuose protesto idėjos dažnai iškraipomos ir požiūris formuojasi kitoks. Todėl, manau, svarbu rasti būdų pasiekti ir likusią šalies dalį."     

Kultūros centrai neišvengiamai savo renginiams kviečiasi įvairiausių atlikėjų - muzikos, teatro, šokio, dailės pasaulio atstovų ir kt. Todėl būtent jie gali kalbėti žmonėms. Kad ir trumpa žinute. Tiesa, kai kurie atlikėjai tai jau daro, kai kurie savo pilietinę poziciją reiškė dar vasarą, kai apie kultūros protestus dar nė nekvepėjo.

Kitas svarbus aspektas - protesto minties devalvavimas regionuose. Svarbu nuolat pabrėžti, kad kultūra ir žiniasklaida kol kas yra vienintelės sritys, per kurias Rusija gali mums smogti. Todėl prie jų prileisti prorusiškus darinius yra taip pat pavojinga, kaip ir prie krašto apsaugos.

Linkiu stiprybės atstovėti iki galo, rasti demokratiškas, bet veiksmingas formas siekti protesto tikslų ir įtraukti kuo platesnį visuomenės ratą."

 

 

5.      11/4/2025 22:31:57                            Inga                    Vilnius            

Aktyvi Lietuvos pilietė, kuriai neramu, bet kuri tiki

 

"Šiuo metu yra eilinis vakaras mano namuose, kai su partneriu aptariame dienos aktualijas, valgome vakarienę, ir veikiame įprastus įprastos dienos darbus. Giliai širdyje man baisu, kaip stipriai nusirito valdžia, kaip stipriai rusija padirbėjo užverbuojant tiek daug šalies piliečių.. įskaitant net prezidentą. Kiekvieną dieną negaliu patikėti, kad AIG tokius brūdus šneka ir nieko nedaro. Giliai kažkur atrodo tikiu, kad na jau blogiau gal nebepadarys, bet ima ir vėl padaro. Nebesuskaičiuoju, kelintą dugną pramušė.

Beeet, bet tada aš primenu sau ir pasakau, kad ruskiai ir nori, kad mes taip jaustumėmės, kad netikėtume, kad užpultų desperacija ir pan. Ir tada pasakau sau, kad yra krūva mūsų atiprių žmonių, aktyviai dirbančių, kuriančių, darančių ir tikinčių, kurie nepasiduoda ir juda. Esu tarp jų: turiu ginklą, treniruojuosi, stoju į šaulius, palaikau sveiką fizinę formą, kad galėčiau veikti ir padėti kitiems, kai jiems to reikės. Ir visa savo esybe palaikau jūsų asamblėją. Čia yra visa ir labai stirpi mūsų intelektualų dalis, kuriais tikiu, ir tikiu, kad šviesa nugalės. Kaip kad nugalėjo ir dėl mūsų senelių ir tėvų tikėjimo. Esu su jumis ir visada tvirtai stovėsiu"

 

6.      11/5/2025 10:09:41                            Sigutė               Vilnius            

Meno pasaulio žmogus, kuriam labai rūpi

 

"Pasidalinsiu tuo, kas labai džiugina: tai jaunimas, kuris staiga tapo aktyvus ir neabejingas; visi kultūringi, mąstantys ir atsakingi žmonės, kurie susivienijo ir vienijasi toliau. Dievo malonės jiems, ir sutarimo svarbiausiuose dalykuose!

Labai slegia ir neramina ta nepatenkintų žmonių masė, kuri lyg tešla, būdama gerose ir šiltose sąlygose, pampsta, burnoja, keikiasi ir viską keikia...Pikta, bet ir gaila jų, vargšų, gal tikrai nesupranta, ne visiems gi duoti guvūs protai. Atsirinkus virtualybėje ""tikrus"" žmones, bandau su jais kalbėtis, kartais sekasi. Būna, pamatau kokį pasimetusį pažįstamą žmogų. Į tokį kreipiuosi itin maloniai, mėginu klausti nuomonės, ramiai perklausti. Tikiu, kad tai bent mažumėlę pristabdo tos ""tešlos"" pūtimąsi."          

 

7.      2025-11-05 16:15:55                           Jurgita              Kaunas

 

Kultūros protestas pažadino viltį, kad yra pakankamai pilietiškų, protingų, kultūringų žmonių, kuriems rūpi Lietuvos valstybė, jos ateitis, laisvė, demokratija, sąžiningas kelias. Eidama į mitingą spalio 5d. kažkiek bijojau, jog nesusirinks pakankamai žmonių, neišdrįs, liks apatiški. Bet kai išsukus iš Laisvės al. Karo muziejaus sodelyje ir aikštėje pamačiau jūrą žmonių, apsiverkiau. Susirinko tiek šviesių, gražių žmonių ir taikiai, kartu su Čiurlioniu, kalbėjo apie tai, kas yra mūsų esmė. Buvo be galo geras jausmas. Nesu kultūros žmogus, tik jai prijaučianti, be jos negalinti gyventi.  Į mitingą ėjau pirmiausia dėl savo  vaikų ir jų ateities. Nei už ką neleisiu, kad vaikai patirtų, ką man teko matyti sovietiniais laikais, kad grįžtų tas siaubas. Palaikau ir palaikysiu kultūros žmones visaip, kaip galiu, besąlygiškai. 

 

 

8.      2025-11-05 17:42:21                           Vita                    Vilnius            

 

"Esu ""tylioji"" kultūros protesto palaikytoja ir dalyvė: tyliai ateinu į protestus, mėgaujuosi jų netradicinėmis formomis ir oria menine raiška, prieinamumu, inteligentiška dvasia, soc. tinkluose dalinantis renginių, įvykių, autorių mintimis, komentarais, vertinimais neformuluoju ilgų ir sudėtingų pasisakymų, kodėl verta ateiti, verta protestuoti, kokias mintis man tai kelia, kodėl svarbu, komentarus rašau ypač retai. Tiesiog ateinu ir pabūnu šalia. 

Turbūt esu kultūros protesto vartotoja. Didesnė vartotoja negu anksčiau buvau kultūros apskritai. Galbūt dėl to, kad už jos mažiau mačiau konkrečius žmones, asmenis (išskyrus gal populiariąją kultūrą). Tarsi trūko sąsajos tarp meno pasaulio ir paprastojo, buitiškojo ir kasdieniško. Toji sąsaja - kūrėjo asmuo. Taip, autoriai kalba įvairiomis meno formomis, kurias gi reikia šifruoti, išjausti, suprasti platesniame kontekste, tai taip pat be galo svarbu - leidžia atitrūkti, susimąstyti, žadina vaizduotę, sukrečia, praturtina, praplečia pasaulėžiūrą, gilina suvokimą ir formuoja. Tačiau kartais ir paklaidina bei nutolina, jei žmogus pasijunta svetimas tame pasaulyje, kai kas nors atrodo per daug nesuprantama, per daug abstraktu, per daug netelpa paprasto žmogaus gyvenime. O pastaruoju metu aš matau, kas jie tokie - tų visų nuostabių kūrinių autoriai, atlikėjai, skleidėjai. Jie ėmė nešti nebe tik abstrakčią, plačiai interpretuojamą žinią, jie paaiškino, pasakė paprastai ir savo veiksmais, ką kultūra visąlaik mums bandė pasakyti - būkime laisvi, šviesūs ir vieningi savo namuose (vidiniuose, fiziniuose, visuomenės, bendruomenės, valstybės ir pasaulio). Ir visa tai įkūnijo savo pavyzdžiu. Štai į tai aš atsiliepiau visą širdimi. 

Esu labai jautri, dažnai nepasitikiu savimi, neatrodo, kad galiu sukurti ką nors įstabaus, suorganizuoti pasirodymą, suburti žmones, kalbėti auditorijai, kurios neturiu. Labai gerbiu ir žaviuosi tais, kurie gali, tačiau jaučiau atotrūkį, o per pastarąjį mėnesį - daugiau vienybės, bendros vizijos. Keista, kaip visa kultūra tapo artimesne. Gaila tik, kad patiriant tiek neteisybės. Esu vartotoja,  tačiau, kad jūs žinotumėte, kaip man skauda kartu su jumis, kaip man baisu už savo ir savo vaiko ateitį, koks neteisybės ir išdavystės jausmas iš savos valstybės drąsko, už kurią ir mano artimieji galvas padėjo, ne viena karta kentėjo, dar ne viena galimai jus to pasekmes, o štai čia vėl gręžiamasi nuo šviesos, ciniškai ir piktavališkai. 

Jūs, gerbiami kultūrininkai, šiandien esate ypač svarbūs ir reikalingi, turite jautrumo ir įgūdžių vienyti, kalbėti ne tik žmonių protams, bet ir širdims. Leiskite girdėti ir jus pačius kaip asmenis. Lietuvai reikia tokių autoritetų, reikia matyti ne tik pop scenos atlikėjus, komikus ar populiarių serialų aktorius. Noriu pažinti daugiau, kokie asmenys gali kurti tokį grožį. O gal net ir aš galiu grožio ne tik rasti savyje, tačiau ir pasidalinti? Nes gi matau, kad jis gimsta tokio paties žmogaus viduje."

 

 

9.      2025-11-05 21:40:37                           Benas               Vilnius            

 

Po kiekvienos protesto akcijos ar pamačius mieste žmogų taip pat dėvintį atributiką sukyla begalinis džiaugsmas matant tokią vieningą bendruomenę. Be galo didelis ačiū visiems kurie palaiko, dalyvauja ar organizuoja - visi iki vieno esate nuostabūs!!

 

10.  2025-11-06 11:51:18                           Anonimiškai

 

"Rašau šį tekstą šįvakar grįždamas lėktuvu į Lietuvą, jausdamas nerimą, kad lėktuvas bus nukreiptas dėl eilinį kartą uždaryto oro uosto. Ir tai tik kiek geresnė baimė (nors abejoju, ar baimė išvis turi būti geresnė už kurią nors kitą. Pykstu- kodėl ta baimė yra???). Ši baimė kaip ir daugelis kitų pastaraisiais metais vis kyla galvoje ir nėra vien apie balionus. Pastaruoju metu grįžti į šalį, kurią vadinau Tėvyne vis labiau nebesinori. Vadi- NAU, nes nebežinau ar galiu taip vadinti valstybę, kurioje jau dabar man pasidarė nesaugu. Aš prisimenu visas tas istorijas kai kaimynas Lietuvoje išdavė kaimyną, kai draugas išdavė draugą, kai kolega atidavė į priešų rankas kolegą. Įdomu tai, kad savo kailiu patiriu tai, ką vadiname giminės traumų prisiminimais, įrašytais genuose. Nors per daug su niekuo tuo nesidalinu, bet, pasak mano senelių vis man priminto fakto, esu vienuolikta mūsų giminės inteligentų karta. Ši vienuolikta karta tai dabar rašo. Ši karta prisimena kas nutikdavo visiems inteligentams karų ir fašistinių ir kitų radikalių judėjimų sukūriuose. Inteligentai buvo naikinami pirmiausia. Ir šįkart manyje prabudo visos mano giminėje persekiotos kartos. Geriausiai prisimenu savo močiutės, kuri dabar, beje, irgi baisisi tuo, kas per pastaruosius metus nutiko Lietuvai. Ši močiutė man pasakojo istorijas apie sibirą ir slaptimasį. Apie tai, kiek lietuvių pavydėdavo turtingesniems, labiau išsilavinusiems žmonėms ir tai, kad iki šiol pavydi. Apie tai, kad jos senelis netikėjo, jog atėję sovietai ką nors padarys jų šeimai ir vienas pirmųjų buvo sušaudytas stebint daugeliui lietuvių. Apie tai, kad tik labai mažas kiekis žmonių pasiryžo jiems padėti. Apie tai, kad tarp to būrelio buvo ir vienas rusų karininkas... Ir kad visi jie, neabejotinai, buvo intelekto svarbą suprantantys žmonės. 

Man, norinčiam kiek įmanoma sąmoningai suvokti savo jausmus ir jų priežastis, svarbu įvardinti, kad iš tiesų pirmą kartą taip dėl savęs kažkokioje šalyje bijau. Savo Tėvynėje. Kur turėčiau jaustis saugiausias... Bijau dėl to, kad mėgstu kreivesnę mintį, mėgstu įvairias teorijas ir diskusijas, mėgstu intelektualius politikus, sugebančius rasti sprendimus ir suregzti sudėtingesnius aiškius sakinius, nemeluojant, tačiau stengiantis surasti dialogą su skirtingais žmonėmis. Dabar viskas, ką matau Lietuvos politikoje tai aiškus puolimas. Intelektualinę minties, kuri yra nepatogi, kuri reikalauja stengtis, augti, naikinimas, neigimas, nesiklausymas. Matau tik politinę aroganciją, sąmoningumo ir galiausiai intelekto trūkumą. Melą, dengiantis žodžiais, kuriuos naudoja būtent tie žmonės, kurie drįsta protestuoti. Gerai, kad šis laiškas anonimiškas, nes kitaip mane pultų, jog noriu destabilizuoti valstybę. Bet pasakysiu dar kitaip: ar ši valstybė nenyksta mūsų akyse būtent dėl tų, kurie skatina nuraminti tą „destabilizaciją"" (rašau kabutes, nes pilietinis judėjimas negali būti taip įvardinamas). Naujos valdžios ir prezidento arogancijos dėka ta destabilizacija ir vyksta. Man atrodo, kad tokiems žmonėms valdant bet koks reikalaujantis atsakomybės ne tik iš savęs, bet ir iš kitų, kiek kitaip nei jie mąstantis žmogus tampa nesaugus. Iš viso to daroma nebe Tėvynė, skirta visiems žmonėms, bet šalis, skirta SAVIEMS. 
O tie, kas mąsto kitaip, atrodo, tegu rėkauja, juk vistiek ne jų rankose valdžia, tegu juos fotografuoja neaiškūs asmenys protestuose, tegul jų nuotraukos pasirodo Žemaitaičio ir kitų priešiškų piliečių anketose, tegul studentai būna padaromi nesaugiais agresoriais, tegul antisemitiniai, homofobiški pareiškimai tampa norma, tegul bet koks kitoks žmogus pradeda abejoti ar gatvėse jo nefilmuoja priešiški asmenys, tegul pradeda abejoti, ar jo kas neužpuls dėl viešo pasisakymo, kad reiktų Lietuvoje kalbėti lietuviškai, o ne rusiškai, tegul kyla bendra visuomenės baimė dėl vis uždaromų oro uostų, nes kažkas nesugeba užtikrinti balionų numušimo vos tik jie įskrenda į šalies erdvę, tegul burba piliečiai dėl valdžios tuščių kėdžių, tegul piktinasi neprofesionalumu (juk ką jie apie profesionalumą išmano). Tegul. Juk jų niekas nesaugo, jie paburba, bet iš tiesų nieko negali, o mus saugo apsauga, mūsų statusas. Mes, jeigu kas nutiks, pirmieji pabėgsim, o visi jau kaip kas... Ar Jums neprimena Smetonos, kiuris pabėgo per upelį realiai atidavęs šalį sovietams? Juk visi jie turi statusus, kurie jiems padės, o tie, kurie statusų neturi, tegu sau... tegu... kas jie? jie tik protaujantys žmonės, kurių iš tiesų net nesuprantam, nes jie kažkokie keisti, per daug išsigalvojantys... Ir t.t. ir t.t. ir t.t. Galime kiekvienas bandyti nuspėti ką jie iš tiesų galvoja, negi tai, ką sako? Negali būti. Tuomet tokia situacija yra labai liūdna. Nes, tiesą pasakius, kažko paguodžiančio kol kas nei vienas valdantysis nesugebėjo pasakyti. Melas, beje, nėra paguoda.
Tampa aišku, kad jiems visuomenė lygi iki tam tikro lygio. JIems rūpi tik toji dalis, kuri juos palaiko. Man atrodo, mielieji, kad iš tiesų mes kalbame su siena.  Siena, kuri net atsivėrus prezidentūros durims ir pro jas praėjus vistiek išdygsta prieš akis kitoje prezidentūros stalo pusėje. Aš nežinau, koks turi būti kitas žingsnis. Nebežinau, nes matant šias sienas kyla tik kumštis. Bet smurto aš nenaudosiu, neskatinsiu ir kitų. Pastovėsiu prie prezidentūros. Patylėsiu. Bet jie iš to tik pasijuoks. Nors kažkur širdyje tikuosi, kad vis dėlto lašas po lašo ir šita akmeninė valdžios pastatyta siena bus pratašyta visų tų, kurie priešinasi. Jie ir yra tie jūros lašai. Ir kad tuomet, kai tai įvyks, jau nebus subėgęs kitas smėlio laikrodis, kuris dabar pradėjo bėgti greičiau, nes valdžia tai leidžia. Kad tą lemtingą dialogo pradžios dieną nebus per vėlu. "                     

 

ANONIMIŠKAI išreiškiu būsenas ir jausenas, turėdamas viltį, kad kuo daugiau žmonių pasidalins savo skausmais, tuo labiau pilietinė visuomenė sukils ir reikalaus aiškaus dialogo. Nors tekstas ir pakankamai pesimistiškas, tačiau iš tiesų širdyje lieka viltis. 

 

 

11.  2025-11-06 12:04:01                           Anonimiškai

 

"Kas valdo informaciją, tas valdo žmones, ne, ne pinigai motyvuoja eiti politiko keliu. Kiek kainuoja informacija? Gavus leidimą susipažinti su informacija pažymėta žyma ""visiškai slaptai"", gauni galią valdyti žmones, peržvelkime asmenybes politikoje, ar tikrai norėtume, kad kaikurie disponuotų tokiomis žiniomis, kas garantuos kad informacija nepateks priešui ar nusikalstamo pasaulio atstovams į rankas, kai kartais atrodo, kad patys politikai yra nusikalstamo pasaulio atstovai ar atstovauja tam tikroms interesų grupėms.

Politika iškreipta. Pamiršti pamatiniai principai. Ne, aš nenoriu, kad sprendimas būtų priimtas už mane, ne, aš nenoriu paklusti svetimiems įsitikinimams ir pasaulėžiūrai. Aš turiu savo nuomonę, aš atsakingas ir veiksnus žmogus, aš sprendžiu kaip man gyventi. Man neįdomi politiko asmeninė nuomonė, kurią jis bando pateikti kaip taisyklę privaloma visiems. 

Politika - valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus (Lietuvių kalbos žodynas)."         

 

 

12.  2025-11-06 13:37:47                           Neringa           Kaunas           

 

Viskas kaip vaikystėje.

Nemaniau, kad kažkada, kai bus beveik 50 metų, turėsiu prisiminti tas dienas, kai kovodavau už savo tapatybę. Vaikystėje kiekvieną dieną kovodavau už savo teisę būti lietuve. Tėvas buvo politinio kalinio sūnus, tai gyvenome tokiame name, kur lietuviai buvo tik mūsų šeima , o visi kiti rusai perkelti iš „plačiosios tėvynės“. Jie mane vadindavo Malenkojo Litovskaja gavno ( mažas lietuviškas šūdas). Kasdien su tuo kovojau savo metodais. Vaikiškais metodais: rodydavo liežuvį, pripiešdavau su kreida ir panašiai. Šiandien jaučiuosi daranti vėl būtent tai. Kovojanti paprastais buitiškais metodais už teisę gyventi Laisvoje Lietuvoje. Pamenu ir laiką mokykloje. Tuomet visi kurie gerai mokėsi buvo vadinami lopais. Dabar visi kurie žino daugiau už Nemuno aušros gerbėją yra „edukuoti „ ir „elyyytas“.  Dar pamenu, kaip sėdžiu ant batų dėžės pas tetą namie ir ji skambina į Telekomą padiktuoti telegramai tekstą. Tai buvo po Gorbačiovo vizito Lietuvoje. Tada jis pasakė, jog netiki, kad lietuviai nori būti nepriklausomi ir tegul skambina pasisakyti. Teta visą vakarą dirbo prie telefono, o aš sėdėjau ir stebėjau. Man regis ir dabar tai darau – stebiu. Jaučiu, kad galiu tik padėti pabūti šalia, kažką parašyti internete, neuiti į protestą, paremti pinigais, bet pakeisti iš esmės nelabai ką galiu. Esu pratusi prie rezultatų. Esu verslo žmogus. Todėl  ta bejegystė mane žudo. Po 30 įtemptų metų man pirmą kartą imė svirti rankos. Vis dažniau galvoju, o kam dėl ko dirbu. Dėl to, kad turėtų ką naikinti okupavę?

 

 

13.  2025-11-06 13:57:08                           Lolita                Kaunas           

Ko čia nesuprasti, kultūrininke? Čia TAUTIŠKI rūbai.         Tokio komentaro sulaukiau FB po į grupę įkelta savo senoviška nuotrauka. Komentarą parašė pedagogė, Pinskuvienės partijos kandidatė į seimą Aldona Lukoševičienė (turiu ekrano nuotraukas)

 

 

14.  2025-11-06 14:19:06                           Laima               Vilnius            

 

Man tiesiog baisu. Politinės simpatijos ir antipatijos visuomet kelia kažkokių emocinių turbulencijų, ir tai yra normalu. Bet kai stebime savivalę, profanaciją ir visuomenės interesų ignoravimą - apima jausmas, kad valstybė tiesiog plaukia, veikiama kažkokios inercijos, neturi krypties. Mes nebeturime lyderių, kurie keltų pasitikėjimą, vienytų ir sugebėtų užtikrinti valstybės funkcionavimą. Kompetencija išjuokta ir devalvuota. Kultūra nurašyta kaip papildomos išlaidos. Gatvinis "bazaras" tapo priimtina politinių partijų bei jų atstovų komunikavimo priemone, o žmogaus teisių neigimas pristatomas kaip nuomonė. Ilgą laiką, keliaudama į svečias šalis, didžiavausi, netgi puikavausi Lietuva, pasakodama apie mūsų visokeriopą augimą. Dabar patiriu gėdą. Ir stiprų nerimą dėl ateities. Optimizmo teikia pilietinės visuomenės stiprybė. Pesimizmo - susiskaldymo ženklai. Likime vieningi ir budrūs. Sveiko proto išsaugojimas - svarbiausias uždavinys nūdien.                     Mano nuomonės reiškimą riboja žurnalistinė etika - net ne tiek išorinės taisyklės, kiek suvokimas, kad viešai išsakyta pozcija gali būti perskaityta kaip savojo intereso gynimas.

Ačiū už tai, ką darote. Esu su Jumis, lapkričio 21-ąją stovėsiu minioje. 

 

 

15.  2025-11-08 12:49:01                           Gintarė            Vilnius            

 

"Šeštadienio rytas. Minkšta migla, tuščios gatvės. Girdėti, kaip krenta ir čiuža lapai.

Stoviu, žiūriu į Prezidentūros langus ir galvoju – iš kur pas mus tiek neapykantos nepažįstamam žmogui?

Kas nutiko, kad, sėdėdami saugiai namuose ant savo sofų, leidžiame sau pilti ant kitų žmonių didžiausią brudą, rašyti neapykantos kupinas žinutes, grasinti fiziškai susidoroti? Leidžiame sau tai, ko (galiu garantuoti) sutikę gyvai į akis nepasakytume (su keliomis išimtimis).

Grįžusi namo, visas neadekvačias žinutes ir jų siuntėjus pridaviau policijai. Atsakomybės prisiėmimas – svarbus dalykas.

Virtualios neapykantos srautas manęs negąsdina – jis tik parodo, kiek daug skaudulių nešiojamės ir kaip plačiai mūsų visuomenėje yra išplitęs vienišumo bei nevilties jausmas.

Turiu tam priešnuodį, veikiantį 100 % – kalbėkimės gyvai, apsikabinkime, būkime tarp žmonių, girdėkime, ką sako kiti, ir mokykimės išgirsti. Labai gydančiai veikia ir šiuo metu vykstantis Kultūros protestas bei nepriklausomų menininkų organizuojama akcija „Aš (at)stovėsiu iki galo. O tu?“ (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose).

Rekomenduoju:) 

#MesEsameKultura

#nebijokime"

 

 

16.  2025-11-08 14:13:53                           Gytė                  Vilnius/Šiauliai                      

 

Labas. Aš priklausau kartai Z: „pirmajai kartai, užaugusiai aukščiausiame gerovės lygyje istorijoje“. Nepaisant to, mes turbūt ir pirmoji karta, kuri šieno kupetoj ieško ne adatos, o šieno. Sunkiausia surasti tai, kas tiesiai prieš akis, o adatos ieškoti nėra prasmės – mes su ta adata, taip kitų ieškota, užaugom: viskas, labai primityviai šnekant, buvo padėta ant lėkštutės, o karas, maras ir badas buvo tik vadovėliniai konceptai – baisiõs pasakos motyvai, pažinti tik vyresnės kartos pasakojimų dėka. Pastarųjų Moralinio Sąjūdžio įvykių kontekste, visgi, atrodo, kad būtent šitas užaugimas priteklyje mums trukdo įgauti balso teisę: mes per jauni, mes nepažįstam blogo, mes bevaliai, mes lepūnai, mes interneto aukos, mes kvailiai, kurie nieko nesupranta. Jei mes politiškai pasyvūs šliužai – tai norma, nes mes vaikai, o jei mes politiškai aktyvūs, tai mes saldainiais nupirkti sisteminės propogandos laimikiai. Tiesa ta, kad mūsų kartos neveikia saldainiai – jie niekad nebuvo tik kalėdinis stebuklas, mes galim jų patys nusipirkti parduotuvėje bet kurią metų dieną. Aš netujinu nei vieno žmogaus savo akiratyje, „Jūs“ kreipiuosi į aibę vyresnių ir jaunesnių žmonių, bet mano bendraamžius, reiškiančius savo politinę nuomonę, sau kažkodėl leidžia tujinti Nemuno vardo teršėjai. Man atrodo, kad didžiausi kvailiai tie, kurie patys niekada nepripažins savo kvailumo. Gi visi mes kvailiai, bet tik nekvailiai tai žino. 

 

17.  2025-11-08 19:53:34                           Irena                  Gargždai

                             Aš iš mažo miestelio.Bet Jūsų nuostatos ir jūsų siekiai man labai suprantami ir aiškūs. Nepavarkit toliau stovėti už Jūsų ir mūsų laisvę.Aš  su jumis.

 

 

18.  2025-11-10 08:02:53                           Vijoleta            Vilniaus raj.   Žmona, mama virš 50. 

 

"Palaikau protestus. Nespėju dėl darbo grafikų įsijungti, o be to, mes su vyru opozicijoje... Jis už rusiją aš už Ukrainą. Jam tinka RŽ, o man visiškai netinka. 

Man kraupu kas vyksta valdžioje - ir kokiu greičiu. 

Be to, apmaudu, kad toks didelis skilimas vyksta Lietuvoje. Matau ir priežastis, - be abejo Kremliaus ranka ir interesai, bet yra ir neįsiklausymas. 

Neįsiklausymas, kai konservatoriai vykdo liberalią politiką šeimos klausimais. Kai ""Laisvės"" partija ėmėsi pilnu greičiu siūlyti įstatymus dėl LGBT. Vis tik visuomenė nebuvo/nėra pasiruošusi. Tuo pasinaudojo periferinės partijos. Jos siekdamos savų tikslų labiau už kitus mojavo šeimos vėliava. Tai paprasti žmonės nerado sau kito konservatyvaus atitikmens politikoje, kaip tik marginalinius darinius. Jei viešoje erdvėje, politikoje nebus sveiko konservatyvumo, bus marginalus. Ir tai tikrai didelė bėda. Man atrodo, kad Lietuva, deja, sėkmingai susiskaldė būtent per šeimos politiką. Čia abejingų nėra, net jei viešai nekalbama.

Ir dar norėjau atkreipti dėmesį į užsieniečių ypač seniai gyvenančių Lietuvoje nesiintegravimą parapijose.  Jei Lietuvoje vyksta lenkiškos Mišios ar bendros Mišios, kur pusiau lietuvių, o pusiau lenkų kalba, - kodėl lietuviai savo šalyje turi nedalyvauti Mišiose lenkų k. Arba iš dalies lenkų k. Lietuviai nemoka lenkų k., o lenkai moka lietuvių kalbą. Lietuvių parapijose ir nedaugės, jei Mišiose ir parapijose pripritetinė   kalba bus ne lietuvių, o ta, kurią kalbančių yra daugiau.

Ačiū už šią iniciatyvą."          

 

 

19.  2025-11-10 12:34:56                           Lina                   Vilnius            

 

Esu iš šeimos, kuri žiauriai nukentėjo nuo sovietinės valdžios. Dėl tremtyse patirtų traumų, tėvų netekau per vienerius metus: Mama išėjo 54-ių, Tėtis-56-ių. Likau šeimoje vyriausia ir suvokiau, kad turiu stoti į pasipriešinimą už juos, už save ir savo šeimą. Ir atrodė, viską padariau, kiek leido mano jėgos, kad Lietuva taptų šviesesne, laisva ir nepriklausoma Valstybe. Užauginau dukrą, kuri savo moksliniais darbais prisideda prie Lietuvos kultūros klestėjimo. Mintyse pagalvodavau, galiu būti rami už savo vaikų ateitį, deja. Net blogiausiame sapne negalėjau susapnuoti, kad vėl teks stoti į šalies gynybą nuo rusiško gaivalo lietuviškomis pavardėmis. Užduodu sau ir visiems klausimą: kokiose šeimose jie užauginti, kokiose mokyklose jie mokėsi, kur mes padarėme klaidą, leisdami bujoti blogio ir neapykantos Lietuvos žmonėms, sėklai. Tik dabar supratau, mano 18-ojo gimtadienio proga (1978), savo šviesios atminties Tėčio pasakytus žodžius: „vaikeli, šitie padarai ropojo ir ropos, grauš viską kas žydi ir bujoja. Saugokit ir ginkit Lietuvą, namus iki paskutinio kraujo lašo, iki paskutinio atodūsio. Atėjo ta valanda...                           

 

Lina Ramanauskaitė-Bukauskienė, gimiau ir augau Panevėžyje. Dirbu Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Visomis išgalėmis palaikau protestą nuo pirmųjų dienų.  Laikykim stuburą tvirtai.

 

 

20.  2025-11-10 16:33:24                           Darius              Mockevičius

 

Palaikau idėją suteikti visiems balsą, kurie šiandien nedrįsta ar negali pasisakyti. Tokios iniciatyvos kuria daugiau atvirumo ir supratimo.

 

 

21.  2025-11-11 11:22:04                           Adelė                Vilnius            

 

Kultūra – valstybės pamatas. Todėl nepaprastai skauda žiūrėti, kaip sistemingai jis griaunamas – tas pats pamatas, kurį taip uoliai statėme ir stiprinome daugiau nei 30 metų. Ko vertos visos Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Liepos 6-osios šventės, jei leidžiame trypti tai, ką taip uoliai gynėme? Atėjo laikas žygiais, o ne žodžiais, mylėti Tėvynẹ. Kiekvienas, gindamas valstybės pamatą, galime (at)stovėti iki galo. Nes mūsų stiprybė - vienybėje.              

 

22.  2025-11-11 13:39:32                           Audronė          Stokholmas

 

"Gyvenu Švedijoje, todėl negaliu gyvai dalyvauti protestuose. Labai palaikau, stebiu, dalinuosi, pasirašiau peticiją. Daug kas iš mūsų pasirašė. Buvau trumpam sugrįžus į Vilnių, pabuvau šalia akcijos ""Aš (at)stovėsiu iki galo. O Tu?"" Deja nemačiau, kad kas ateitų iš Prezidentūros pasikalbėti su protestuotojais.

Gyvendama kitoje šalyje  stipriai jaučiu, kad lietuvių kalba, kultūra man labai svarbi ir reikalinga. Man svarbu būti Stokholmo lituanistinės mokyklos bendruomenėje. Čia mes nesam susiskaldę, turim tikslą perduoti lietuvių kalbą, kultūrą jauniesiems Švedijos lietuviams. Todėl man ne tas pats kai kultūra yra menkinama ir ignoruojama. 

 

 

23.  2025-11-11 23:36:23                           Jūratė               Kėdainių rajonas                   

 

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano kultūros įstaiga viena iš nedaugelio rajone, kuri išdrįso protestuoti ir išreikšti savo poziciją. Kartu su savo kolegomis transliavome M. K. Čiurlionio „Jūrą“, pasigaminome plakatus, sakėme kalbas, o po mėgėjų spektaklio skaitėme manifestą. Protestuojame, nes kultūra negali voliotis ant grindų kaip nereikalingas skuduras. Nes nebijom ir neturim ko prarasti. Nes mums rūpi, kad kultūra užimtų aukščiausią poziciją, kaip jai ir pridera, kad jai būtų skiriamas ypatingas dėmesys. Neleisime iš kultūros tyčiotis.                      

 

 

24.  2025-11-12 22:25:00                           Edvinas           Moksleivis     

Šaltas spalio pabaigos vakaras. Atsistoju ant pakylos ir apsigaubiu kultūros vėliava. Taikioje meninėje akcijoje „Aš (at)stovėsiu iki galo. O Tu?“ stoviu pirmą kartą. Įpusėjus stovėti prieš mane rėkia pažįstamas veidas. Tai mano mokytoja. Šaukdama „Eik namo, bjaurybe!“ ji pameta man prie kojų 10 euro centų, teigdama, kad tai užmokestis „už spektaklį“... Mokytoja pardavė kultūrą vos už 10 euro centų.               

 

 

25.  2025-11-13 14:46:46                           Rita                    Kėdainiai       

Protestą palaikau ir pati jame dalyvavau spalio 5d. Savam mieste nejauku apie tai kalbėti, lyg ir nesaugu,atrodo,kad mūsų mieste nieko nevyksta.Tačiau džiaugiuosi,kad lapkričio 23d.Kėdainiuose vyks 1 Kultūros asamblėja,kurioje dalyvausiu. Neramina chaosas,kuris pastaruoju metu vyksta šalyje,daug melo,sunku suprasti,kas vyksta.Nejauku ir net kelia baimę kai kuriu politikų pasisakymai ypaš valdandčios daugumos lyderių.Baisu,kad dideliais šuoliais grįžtame atgal ir procesas tampa lyg ir nevaldomas.Todėl palaikau protestą,nes manau,kad mes paprasti žmonės turime būtent dabar išreikšti savo poziciją ir šviesti kitus žmones,kurie galbūt paviršutiniškai mato tai, kas vyksta mūsų šalyje.Nepritariu nuomonei,kad kultūros ir politikos nereikia maišyti.

 

 

26.  2025-11-14 09:31:34                           Judita Ikasalienė                    Varėna

"Stebėdami viešąją erdvę, kur linksniuojamas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis ir ministro vizitas Varėnoje, pripažįstame, kad kaip organizatoriai padarėme klaidą.

Atidarymui galėjome ir privalėjome pasiruošti geriau. Turėjome pasiruošti a, b ir c scenarijus, susitelkti organizacijos viduje, bet realybėje – atidarymo perplanavimas vyko šoko būsenoje, nes apie Adomo Ignatavičiaus atvykimą sužinojome praktiškai paskutinę minutę.

Taip, mes padarėme nedovanotiną klaidą, nes nors aiškiai išsakėme, jog ministras ir jo kalbos yra nelaukiamos, pakvietėme jį ant scenos. Ir jam užlipus neišėjome iš salės, neatsukome nugaros, neišjungėme mikrofono. Mūsų klaida lėmė, kad visas krūvis atiteko jaunam režisieriui, Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso laureatui, Jauniui Juodeliui, kuris taip pat suklydo – paspaudė ranką. Bet prašome, kultūros bendruomene, nepulkime, nemenkinkime savų, nes tuomet ministras bus pasiekęs savo tikslą. Neleiskime šiam momentui nubraukti drąsios režisieriaus kalbos per atidarymą, kuria buvo išsakyta aiški pozicija prieš kultūros ministerijos atidavimą į antivalstybinės partijos rankas. 

Taip pat norime pabrėžti, kad tai ne ministro apdovanojimas, konkurso laimėtoją dar birželio mėnesį išrinko ekspertų komisija – Margarita Alper, Elona Bajorinienė, Laima Denutienė, dr. Edgaras Klivis, Oskaras Koršunovas, dr. Rusnė Kregždaitė, Jonas Tertelis, prof. Mindaugas Urbaitis, Giedrė Vosylienė. Tai pelnytas režisieriaus įvertinimas, todėl nemanome, kad apdovanojimo reikėjo atsisakyti.

Tikime, kad šis pirmasis susidūrimas su ministru ir mūsų nepasiruošimas yra pamoka mums visiems. Iš jos galime pasimokyti ir kitą kartą būti pasirengę tinkamai.

Kviečiame ne tik dalyvauti festivalyje, bet ir pasirašyti peticiją - kiekvienas Jūsų balsas labai svarbus: https://kulturosasambleja.lt/#peticija

Politikoje yra daugiau prasto teatro nei pačios politikos."                          

Šis laiškas, parašytas kartu su kolege, taip ir nebuvo paviešintas, nes negavo leidimo... Bet jį išsaugojome ir jis nuo spalio 1 d. kybojo kompiuterio darbalaukyje. Norime paleisti šias mintis ir pagalvojome, kad ši akcija galėtų būti ta proga.

 

27.  2025-11-15 20:41:13                           Reda                 Biržai               

 

Mano pamąstymai buvo išspausdinti vietiniame laikraštyje „Šiaurės rytai“. 

Esu gimusi ir  užaugusi Biržuose ir beveik pusę savo gyvenimo praleidusi kitur sugrįžau  čia. Noriu dalintis apie gyvenimą čia, kur apima labai prieštaringi jausmai. O gal tas jausmas yra vienas ir galbūt kada nors aš dar jį įvardinsiu ir papasakosiu. 

https://siaure.lt/mieganciu-butybiu-baloje/"