LEDO VAIKAI (rež. Birutė Mar)

  • Spektaklis

    LEDO VAIKAI (rež. Birutė Mar)

  • Režisierius

    Birutė MAR

  • Trukmė

    1 val. 20 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2015 m. sausio 11 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Vienos dalies monospektalis pagal 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire, autorės tėvų prisiminimus 

Birutė Mar:

1939-aisiais, Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. Lemtingą 1941-ųjų birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Dauguma jų buvo pasmerkti lėtai mirti nuo bado ir šalčio. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano tuo metu mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.

Tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus. Šis įstatymas sako, kad okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau įstatymas neteikia statistikos apie nusikaltimų mastą, pranokstantį net nacistų genocido nusikaltimus (per penkiolika metų buvo ištremta apie tris šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų). Bet anuomet tai net buvo vadinama „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.

Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-ųjų, kai atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten. Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta – „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai.

Senelių ir tėvų, taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą, skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mes vėl būsim atplėšti nuo savo žemės, namų, istorijos?

Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia, – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

Taip pat noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.

Iš Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės prisiminimų:

Visą mūsų šeimą išvežė 1941 m. birželio 13-ąją, anksti rytą. Atėjo septyni kareiviai, prikėlė visus, tėvą pasodino ant kėdės, liepė pakelti rankas, nukreipė į jį revolverį. Mus, keturis vaikus, susodino ant stalo, mes baisiai rėkėm, buvo baisu dėl tėvo, niekados nematėm jo taip baisiai priremto. Kas buvo tas „liaudies priešas“? Tai Šimonių pradžios mokyklos vedėjas Klemas Vaičiūnas, kilęs iš grytelninkų, iš devynių vaikų šeimos, skurdęs, piemenavęs, pabėgęs iš namų, kad galėtų pasiekti didesnio mokslo. Jam pavyko baigti mokytojų seminariją. Dvidešimt metų dirbo nepriklausomos Lietuvos mokytoju. Kai 1940-aisiais į mokyklą pradėjo landžioti visokie Šimonių veikėjai (Šimonyse jie buvo daugiausia žydų tautybės), kartą liepė nuimti visus lietuvių rašytojų portretus – Daukanto, Maironio, Žemaitės, Baranausko, Kudirkos, ir pakabinti Puškino, Lermontovo. Tėvas atsisakė – aš nenukabinsiu, nėra tokio švietimo komisariato parėdymo, o jūsų nurodymai – kas jūs tokie? Antrąkart atėjo paklausti, ar nėra kryžių ant sienų. Tėvas juos išvarė lauk. Tai gal šito užteko? Nors ne visi Šimonių mokytojai tokie buvo, išvežė visus su šeimomis.

Kai darė kratą, sukrovė kieme visas mūsų knygas, sakydami, kad čia buržuazinė literatūra, ir sudegino. Jauniausiai sesutei buvo tik dveji. Motinai pavyko ją perduoti žmonėms ir palikti Lietuvoje, norėjo perduoti ir mane... Man buvo ketveri. Tai aš taip klykiau, įsikibusi į mamos sijoną, niekaip negalėjo atplėšti, taip ir likau. Užtat man labai gera buvo ir gyvuliniame vagone, nes ir mama, ir tėtis buvo kartu. Atvežė mus į Altajaus kraštą, o po baisių bado metų nuplukdė į Tolimąją Šiaurę. Ir Altajuj, ir pirmus metus šiaurėje siaubingai vargome, daug mūsų tautiečių išmirė. 
 
Tėvą ir tenai, Šiaurėje, vadindavo nacionalistu, nes jis niekam nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, o tiesiai ir atvirai su visais kirsdavosi dėl bet kokios neteisybės. Jis nesuabejojo ir nepalūžo net sunkiausiais momentais, atvirai pasisakydavo prieš stalinizmą. Kartą „išdėjo“ partorgui – jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys. Kitą kartą suabejojo Stalino konstitucija ir nėjo balsuoti: pažiūrėsim, kokia demokratiška mūsų konstitucija. Kai atėjo ir paklausė kodėl, atsakė: aš nenoriu, konstitucijoje – laisvė balsuoti ar nebalsuoti. Už visą tą principingumą tėvas gavo dar penkerius metus kalėjimo. Mes išsaugojome nuosprendį, ten prirašyta tiek sūriausių kaltinimų nacionalizmu, tarybų valdžios niekinimu, priešiška propaganda, kad jeigu iš tikrųjų būtų tiek pasakęs ir padaręs, tai turbūt būtų sušaudytas. Bet įrodyti anie daug negalėjo. Vienintelis daiktinis tos buržuazinės propagandos įrodymas buvo Lietuvos Respublikos moneta su prezidento A. Smetonos atvaizdu.

Kai šiek tiek atsitraukė mirties pavojus, lietuviai pasistatė Bykovo iškyšulyje mokyklą, ten buvo kelios nedidelės klasės ir butas direktoriui. Trūko mokytojų, tad priėmė mokytojauti ir tremtinius, viską dėstė rusiškai, nes mokėsi čia įvairių tautybių vaikai. Kai buvau septintoje klasėje, išsikvietė po vieną mokinius toks iš rajono atvykęs atstovas, apie viską klausinėjo, o paskui – kodėl tu nestoji į komjaunimą? Sakau, esu tremtinė, tai ir nestoju. Labai įpyko, ėmė rėkti ir grasinti: tai tau protivno sovetskoje obščestvo? Aš visai nutilau, nes jei dar žodis, tai bus kaip tėvui. Tas atstovas paskelbė, kad šita mokinė nesusipratusi ir turi būti atskirta nuo šeimos, jai negalima leisti toliau mokytis...

Vėliau, kai jau studijavau Novosibirsko technikume, dažnai siųsdavau laiškus mamai, o ji man juos grąžindavo, ištaisiusi klaidas. Tie mano diktantai paštu man tuo metu buvo vienintelės lietuvių kalbos pamokos. Kai susitikdavome ir kalbėdavomės, ji labai pykdavo kokį barbarizmą išgirdusi – gimtosios kalbos nedarkyk! Mūsų šeimoje didžiausia baimė per visus tremties metus buvo – kad galim ir negrįžt kada nors į Lietuvą...

 

* Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš Dalios Grinkevičiūtės knygos  „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei Eglės Gudonytės  „Karta nuo Sibiro“.

** Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. 

*** Chorinės muzikos kūrinius atliko choras  „Aidija“.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Autorė, režisierė ir atlikėja — Birutė MAR
  • Kompozitorius — Antanas KUČINSKAS
  • Scenografė — Kristina NORVILAITĖ
  • Kostiumų dailininkė — Indrė PAČĖSAITĖ
  • Videodailininkas — Karolis BRATKAUSKAS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisierės padėjėja — Sigita MIKALAUSKAITĖ
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Recenzijos

„Ledo vaikai“: Birutės Mar orkestras // Mindaugas Klusas, „Lietuvos žinios“, 2015-01-12

„Ledo vaikai“: Birutės Mar orkestras  

Mindaugas Klusas, „Lietuvos žinios“, 2015-01-12

 

Aktorė, režisierė, inscenizacijos autorė Birutė Mar sukūrė nepaprastai jautrų spektaklį „Ledo vaikai“ – apie nepelnytai tremtimis ir sibirais luošintą mūsų tėvų ir senelių gyvenimą. Pirmą 2015 metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjerą lydėjo ilgai netylantys aplodismentai ir sunkiai tvardomos ašaros.

Stebint „Ledo vaikus“ aplankė dejà-vu. Beveik prieš metus toje pačioje scenoje rodytas spektaklis „Barikados“ – jaunųjų Lietuvos ir Latvijos teatralų požiūris į Sausio 13-osios įvykius. Susidarė įspūdis, kad šįkart Nacionalinis teatras tarsi atsiprašo, mėgina reabilituotis po nesuvaldyto jaunatviško siautulio.

B. Mar tėvų Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, taip pat kitų tremtinių atsiminimais, Dalios Grinkevičiūtės dokumentinės prozos ir Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ ištraukomis paremtas monospektaklis švytėjo daugiabriauniu scenos kūrėjos talentu. Vienas asmuo sugebėjo prabilti visu orkestru: dramaturgės, aktorės, režisierės, muzikantės. Ir net lanksčios šokėjos, jei prisiminsime, kaip grakščiai Mergaitė avėsi sibirietiškus veltinius. Per spektaklio dialogus B. Mar labai natūraliai įsikūnijo į mokytojos, mamos, dukters, kitų mergaičių vaidmenis, pašaipiai, valiūkiškai kūrė sovietų kario, „nadziratelių“, pagiežingos Rusijos glūdumos moters, gerojo jakuto personažus.

Kartais aktorės rankose atgydavo armonika. Režisūriniu požiūriu įsiminė epizodas, kai B. Mar paėmus instrumentą įsijungė salės šviesos, kviesdamos žmones pritarti ilgesingai tremtinių dainai. Susigraudinę žiūrovai nepajėgė pritarti armonikai, tyliai, tyliai niūniavo vos keli. Siena tarp aktorės ir publikos, tarp meninės sugestijos ir tikrovės išnyko negrįžtamai.

Sceninis B. Mar pasakojimas nepatyrė jokių sutrikimų, neprarado tempo, visi akcentai buvo sudėlioti tiksliai ir saikingai. Nė vienam aktorės žingsniui ar judesiui nepritrūko motyvacijos. Bepigu vaidinti, kai tavo kūrybinėje komandoje yra choreografė Sigutė Mikalauskaitė...

Kad kūrybinė grupė rinksis baltą, juodą ir pilką spektaklio koloritą, turbūt buvo galima nuspėti dar nė nežengus į Mažąją salę. Tad kitos spalvos, atsirandančios scenoje, kūrė perkeltinę prasmę. Štai raudonas mergaitės suknelės bumbuliukas nurieda ant bėgių – ir tampa skaudžiu Sibiro platybėse pradanginto mažo žmogučio simboliu. Prasminga, režisūriniu požiūriu tikslu.

Antras (ir paskutinis) spalvinis spektaklio inkliuzas – ekrane virš Jakutijos visomis vaivorykštės spalvomis pasiliejusi poliarinė pašvaistė. Pasakotoja, atskirdama pauze paskutinį žodį, apibendrina: „Tai buvo mūsų... teatras.“ Vėlgi – prasmingas, subtilus niuansas, staiga susiejantis seną istoriją su dabartimi, „žiūrovo laiku“ ir su pačios aktorės kūrybos bei gyvenimo erdve. Kaip sakoma, „čia ir dabar“.

Ryškios šviesos šydas (šviesų dailininkas Vilius Vilutis), krintantis nuo palubės, apgaubė personažus ir atskyrė juos nuo šiurpaus nespalvoto pasaulio per sakralines, pakylėtas scenas – kūdikio krikštynas gyvuliniame vagone ir alkanas vaikų Kalėdas jurtoje prie Laptevų jūros.

Aktorės sakomus tremtinių poezijos posmelius (beje, itin tiksliai derančius prie siužeto), lietuviškų patriotinių dainų frazes, lydimas armonikos, papildė subtili „likimiška“ kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika. Gal pasąmonėje, gal vaiko atsiminimuose vienintele gija iš prarastosios Tėvynės driekėsi choro „Aidija“ atliekama melodija.

„Ledo vaikų“ pradžioje Mokytoja abejoja: „Ar dabar dar verta apie tai kalbėti, ar verta kartoti?“ Spektaklis įtikino – verta. Norisi viltis, kad jis niekada nestokos žiūrovų. Dėl vyresnės kartos kažin kodėl ramu – ir tremtį patyrusieji, ir gimtinėje okupaciją kentusieji į spektaklį rinksis. Ir bus apdovanoti. O jaunąjį žiūrovą nuspėti sunku. Gal mokytojai paragins ateiti į spektaklį vyresnių klasių moksleivius? „Valstybėje, kur vieni mokytojai“, tai būtų savaime suprantama.

Interviu

Birutė Mar: Žmogus – kaip perskaityta ir užversta knyga // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2017-03-10

Birutė Mar: Žmogus – kaip perskaityta ir užversta knyga

Daiva Šabasevičienė,  lrytas.lt, 2017-03-10

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė yra įsteigusi apdovanojimų už nuopelnus ženklą „Lietuvos ąžuolas“. Kovo 1 dieną vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime buvo paskelbti apdovanojimai už Tiesos liudijimą ir apdovanoti žmonės bei iniciatyvos, ženkliai prisidėjusios prie tremčių, laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje ir pasaulyje, taip pat paminėtos 90-osios Dalios Grinkevičiūtės gimimo metinės.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Birutė Mar. Nuotr. Karolio Bratkausko

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“, kurį sukūrė Birutė Mar, ypatingai prisidėjo prie istorinės atminties išsaugojimo ir sklaidos, todėl apdovanojimų komisijos buvo įvertintas „Lietuvos ąžuolo“ aukso ženklu. Šia proga kalbamės su spektaklio kūrėja Birute Mar.

1999 metais į Vilnių atvyko šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji Nacionaliniame dramos teatre, akcijoje-forume „Moterys teatre“ pristatė Dalios Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai buvo neužmirštamas spektaklis! Aušros Marijos ir Jono Jurašų „Antigonė Sibire“ taip pat nustebino netikėtu tremties ir antikinės dramos junginiu. Teatruose dar būta mažų kepštelėjimų šia tema, tad Tavo „Ledo vaikai“ papildo labai mažą teatrinę skrynelę, kuri profesionaliai kalba apie tai, kas yra mūsų kraujyje. Kaip pasakytų Dalia Grinkevičiūtė, „gyventi – vaidinasi atsiminti“. Ką Tau reiškia ši tema šiandien, kai praėjo jau pora metų nuo spektaklio gimimo?

Ši tema man reiškia daugiau, nei iki gimstant spektakliui. Turbūt todėl, kad kaskart  vaidinant spektaklį, tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje tenka vėl ir vėl išgyventi „kūnu ir krauju“, kiekviena savo ląstele, čia ir dabar. Pabuvus tame „kailyje“ supratau, kad tai visai kas kita, nei perskaityti knygą ar išklausyti istoriją. Jei ne spektaklis, turbūt nebūčiau pajutusi, ką jautė mano močiutė, ori keturiasdešimtmetė mokytoja, kuomet 1941-jų birželio naktį, įsiveržus į namus kareiviams, išgirdo: „Kraukitės daiktus ir į sunkvežimį, važiuosim“ – nežinia kur. Kuomet senelių šeimoms atsidūrus ledinėje Laptevų jūros saloje (mano tėveliai, tuomet dar vaikai, ten užaugo vienoje jurtoje) – žmonės buvo palikti tarsi gyvi lavonai: niekas nebeklausė, ką jie tada jautė, niekam neberūpėjo, kad jie išgyventų – „paguoda“ buvo tik tenykščių pareigūnų žodžiai: „Nenusiminkit, ateis pavasaris, atplauks laivas, atveš lentų – ir bus visiems padaryti karstai.“ Visa tai išgyvenant scenoje, teko patirti tų žmonių sustingusio laiko jausmą ledo saloje, tą būseną tarp artėjančios mirties ir troškimo išlikti, išgyventi...

„Ledo vaikų“ kūrimas padėjo suvokti ir  pajausti tėvų ir senelių kartos auką dėl mūsų. Mes gyvename šiandien laisvėje jų kartos, jų kančių, jų neišsipildžiusio gyvenimo dėka. Spektaklis ypač sustiprėjo ir, jaučiu, įgavo kažkokią naują jėgą po mano Mamytės iškeliavimo anapilin praėjusį rudenį. Tarsi jos dvasios jėga būtų perėjusi į spektaklį, tarsi dabar jau kalbėčiau jos balsu. Mano mama Jūratė Marcinkevičienė, Lietuvai atgavus laisvę, visą savo laiką su džiaugsmu dirbo Lietuvai – rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus, dirbo rezistencinių kovų archyvuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, ją taip mylėjo ir gerbė žmonės. Išliko tarsi tylus Mamos priesakas tęsti jos pradėtą darbą, – tyliai, bet atkakliai, visa širdimi. Paradoksas, bet žmonės išgirsta tada, kai kalbi jautriai ir tyliai. Laimei, šis stebuklas vyksta „Ledo vaikų“ spektaklio metu.      

Eglės Gudonytės knyga „Karta nuo Sibiro“ padėjo Tau apsispręsti, kaip scenoje įmanoma elgtis su autobiografiniais dalykais. Pirmo ir trečio asmens santykis – bene sunkiausiai įvaldomas sceninis kliuvinys. Kas Tau buvo sunkiausia, kaip atradai sprendimą?

Eglės Gudonytės knyga išties parodė kryptį, kaip galima suderinti pirmojo ir trečiojo asmens santykį. Klaipėdietė rašytoja E. Gudonytė savo knygoje kalba pirmuoju asmeniu, ji tampa ir mama, ir močiute, ir savimi pačia, tuo pat metu išlikdama šalia kaip autorė. Tai jau visai kitoks, kitos kartos kūrėjos žvilgsnis į tremtį, o sykiu pajutau, kad tai gali tapti įdomiu sceniniu sprendimu. Iš pradžių net norėjosi tiesiog inscenizuoti jos romaną. Bet vėliau pajutau, kad galiu papasakoti ir savo tėvų autentišką istoriją, sujungdama daugybės žmonių gyvenimų prisiminimus, akimirkas. Ėmiau istorijas dėlioti tarsi mamos – ketverių metukų su šeima išvežtos į tremtį mergaitės – akimis, išlikdama šalia jos „trečiuoju asmeniu“.

Kai „pagauni“ tikrą pasakojamos istorijos emociją, pereiti iš trečiojo į pirmą asmenį nebesunku, nes kaip aktorė visada esi šalia savojo personažo. Spektaklyje „Ledo vaikai“ aš tarytum esu šalia savo mamos – dar mergaitės, kurios vardu pasakoju istoriją.

Tavo inscenizacija pagal tėvų prisiminimus tokia sodri savo išgyvenimų įtampa! Ar visi jie tokie sodrūs, ar tai Tavo atrinktų dramaturgiškų tekstų junginys?

Nei mano mama, nei tėtis dienoraščių nerašė – jie man tiesiog papasakodavo vienus ar kitus atsiminimų epizodus, kai kurie jų išspausdinti tremtinių atsiminimų knygose „Leiskit į tėvynę“, „Amžino įšalo žemėje“.

Tą dramaturginę tekstų įtampą pjesėje intuityviai dėliojau pati, kaitaliodama poliariškas išgyvenimų būsenas – patiriamą vaikišką džiaugsmą šia diena ir ištremtųjų skausmą, neviltį. Didesnį tragizmą išgyveno senelių karta, kuri buvo išvežta jau brandžiame amžiuje. O mano tėvai tuomet dar tebuvo mažiukai vaikai, jie, pasakodami man, pirmiausia prisiminė nuostabaus grožio pašvaistes, Kalėdas su iš popieriaus iškarpytomis lėlytėmis ir saujele grūdų, baltą meškiuką, su kuriuo už bausmę mokytojas jakutas uždarydavo šaltoje mokyklos klasėje... Žvelgdama į tėvų jaunystės nuotraukas, jutau tą gyvenimo kaip būties šilumą net ten, tolimame Sibire, tremtyje. Juk ir jie tada buvo jauni, mylėjo, nepaisant visko, patyrė žemiškos būties džiaugsmą. Ta poliariška gyvenimo spalvų, patirčių paletė ir padiktavo tokią pjesės struktūrą, padedančią sukurti išgyvenimų įtampą scenoje.   

Šiemet prieš kovo 11-ąją net kelis kartus suvaidinai „Ledo vaikus“. Nustebino jaunų žmonių reakcija. Viename spektaklyje – pilnutėlė salė moksleivių, ir visi nuščiuvę stebėjo spektaklį. Kaip manai, ar pasikeitė karta, ar tremties tema tapo natūraliai būtina?

Svarbu tai, kaip apie tai kalbėsi. Jeigu taip, kaip mums kalbėdavo mokykloje apie TSKP partijos suvažiavimus, tuomet nieko ši tema nesujaudins. Manau, mokytojai turėtų dėti pastangas, kad Lietuvos istorijos pamokos virstų „išgyvenimų“ pamokomis. Reikėtų mokiniams aplankyti ir šiurpų KGB muziejų Lukiškių aikštėje, Vilniuje, ir tremtinių pastatytą jurtą Rumšiškių buities muziejuje, ir pamatyti dokumentinių filmų, jautrų vaidybinį filmą apie tremtį „Ekskursantė“,  kažkuo susišaukiantį su „Ledo vaikais“. Tuomet jaunas žmogus informaciją priimtų visai kitais „čiuptuvais“ – širdimi. Tuomet tai virstų jo sielos patirtimis.

Džiaugiuosi, kad „Ledo vaikai“ jaunimui tampa būtent istorijos išgyvenimo pamoka. Džiugu ir netikėta, kad gimnazistai į spektaklį ateina patys, ne mokytojų verčiami. Net antrąsyk ateina žiūrėti spektaklio, atsivedę tėvus, – ne iš vieno tai girdėjau. 

Pamenu, mano tėtis po spektaklio premjeros pasakė: „Šis spektaklis skirtas nebe mums, mes ir gyvenime tai perėjom. Jis skirtas jau kitai kartai“. Laimei, taip ir vyksta. 

Po paskutinio suvaidinto spektaklio susitikime su Tavimi liko nemažai mokinių, daugiausia berniukų. Vienas iš jų paklausė: „Scenoje esate viena, bet ne vieniša. Mes su jumis. Ar Jūs tai jautėte?“ Kokias reakcijas esi išgyvenusi, vaidindama „Ledo vaikus“?

Taip, nustebino per susitikimą vieno gimnazisto žodžiai: „Aš jaučiau, kad tarsi daug žmonių su jumis buvo scenoje. Ir aš ten su jumis buvau“. Ar aš tai pajutau? Taip, išsyk. Kai energija teka, kai jauti, kad žmonės atsiveria ir išgyvena kartu su tavimi, jie tarsi pereina į manąją rampos pusę, tuomet jautiesi lyg turėtum daugybę partnerių greta.

Vaidinant „Ledo vaikus“ net šiurpuliukai per kūną eina, kai visa salė ima pritarti dainai: „Kad ne auksinės vasaros“. Kai matai žiūrovų akyse ašaras... Aš pati tuomet jaučiuosi taip, kaip teatre, kurį žiūrėjau dar būdama mokinė Kaune (tai buvo garsioji Jono Vaitkaus epocha Kauno dramos teatre), kuomet sovietinės okupacijos metais teatras buvo ta sakrali erdvė, kur aktorius scenoje galėjo ištarti tai, ko gyvenime nebuvo leista, kur liudijo tiesą.

Man pačiai „Ledo vaikai“ – tarsi sakrali malda už mus visus, už Lietuvą, už mūsų praeitį ir ateitį.    

Kur keliavai su šiuo spektakliu? Ką pastebėjai? Kaip priėmė publika?     

Su spektakliu jau teko nemažai pakeliauti po Lietuvą. Tai padovanojo labai jautrių susitikimų su tremtiniais, tų įvykių liudytojais, su jaunąja karta: kažkas atnešdavo ir rodydavo savo jaunystės nuotraukas, kažkas priėjęs tiesiog tylomis apkabindavo, kažkas pasakydavo: „Vis dėl to, kokie mes esam dabar laimingi...“.

Daug keliauji po pasaulį. Kaip manai, ar šis spektaklis temos prasme būtų perskaitomas tarptautinei publikai?

Jau ne vienas kritikas, ne vienas žiūrovas priėjęs po spektaklio sakė: „Būtinai reikia šį spektaklį rodyti visur, užsienyje, su angliškais subtitrais, visi turi apie tai žinoti“. Manau, kad netruks praeiti, ir šios iniciatyvos imsis Nacionalinis dramos teatras. Iki šiol didesnis dėmesys buvo skiriamas Didžiosios scenos spektakliams. Nors, aišku, suprantu, komerciškai tai ir mažiau apsimoka. Tikiu, kad kažkada titrai anglų kalba atsiras ir „Ledo vaikų“ spektaklyje. Jau girdėjau ne vieną pageidavimą parodyti spektaklį užsienio lietuvių bendruomenėms. Tikiu, kad ateityje tai įvyks. Taip pat, kad „Ledo vaikai“ dar iškeliaus ir į kitą, nelietuvišką kontekstą. Nes iš tiesų, kiek teko keliauti, vakariečiai paprastai nelabai žino, kas gi nutiko Lietuvoje tą 1941-ųjų birželio keturioliktosios naktį ir vėliau. Nežino, kiek buvo ištremta žmonių ir kiek jų žuvo. Tarsi stalinizmas, sovietinis genocidas dar dabarties žmonių sąmonėje nėra suvoktas kaip žiaurus nusikaltimas žmonijai, ne mažesnis už fašizmą. O juk reikia, kad tai būtų pripažinta, kad vėl nepasikartotų. 

Kaip Tu asmeniškai šventi Kovo 11-ąją?

Visuomet prisiminsiu Mamos žodžius, kuriuos sakydavo Lietuvos valstybinių švenčių rytą. Ji paskambindavo telefonu ir žvaliu balsu tardavo: „Labas rytas. Ar žinai, kokia šiandien diena?“ Tėveliams tai visada buvo gyvybiškai brangu. Nė vienos valstybinės šventės jie nepraleido, neaplankę Laisvės paminklo Kaune. Pasak jų, deja, žmonių kasmet vis mažėjo, tačiau vėl ženkliai padaugėjo po Ukrainos įvykių. Vadinasi, tik pavojaus akivaizdoje žmogus susivokia, prisimena tai, kas svarbiausia. Tėvai žinojo laisvės kainą, niekad to nepamiršo, tad Kovo 11-toji man reiškia dar ir pagarbą jiems.

Niekad nepamiršiu Mamos, kuri, prasidėjus finansinei krizei prieš dešimtmetį, niekad nesiskundė sumažinta pensiją, o priešingai, buvo pasiruošusi dar ir paaukoti savo santaupų dalį Lietuvai. Ji sakydavo: „Juk Lietuvai dabar taip sunku, reikia visiems susitelkti ir padėti“. Vos neapsiašarodavau, girdėdama ją taip kalbant. Ir šiandien, kai tik pagalvoju, kad kažkas „labai blogai“ dabartinėje Lietuvoje, prisimindama savo tėvelių kelią, vėl suvokiu, kad viskas iš tiesų dar labai gerai, kad gali būti oi kaip blogiau...

Tad Kovo 11-tąją tikrai švęsiu savo širdyje. Dėkodama už laisvę visiems, kas prisidėjo prie jos atgavimo, kovos už ją. Dėkosiu visiems tylia malda.

 

Gražios šventės!

 

Daiva Šabasevičienė

Aktorė Birutė Mar: „Laisvę pirmiausia reikia atrasti savyje“ // Ginta Gaivenytė, lrytas.lt, 2016-02-16

Aktorė Birutė Mar: „Laisvę pirmiausia reikia atrasti savyje“

Ginta Gaivenytė, lrytas.lt, 2016-02-16

Kodėl lietuvė mama su savo septynmete dukra kalba tik angliškai? Toks klausimas aktorei Birutei Mar kilo, besilankant lietuvių emigrantų bendruomenėje. Dar labiau ji nustebo išgirdusi lietuvės paaiškinimą – lietuvių kalbos jos dukrai nereikės, nes ji auga Amerikoje.

„Ką perduosime savo vaikams, tokie jie ir taps“, – įsitikinusi B. Mar. Tremtinių šeimoje užaugusi menininkė prisimena: „Mano mama Sibire girdėjo pasakojimus apie Lietuvą kaip apie šventenybę. Lyg pasaką: ten auga obelys, ten gali nuskristi žąsys, ten bitės neša medų“. Dabar tėvai dažnai arba burba, arba bėga ten, kur buitis lengvesnė.

B. Mar džiaugiasi, kad pavyksta kalbėti vaikams per spektaklius apie Lietuvos istorijos žaizdas. „Išgyti – tai susitikti“, – menininkė aiškina, jog liūdesys ir pyktis dėl praeities turi būti išgyventas. Po jos spektaklių moksleiviai dažnai klausia: „O ar tikrai Sibire nebuvo ko valgyti? Ar tikrai žmonės taip Stalinu tikėjo?“

– Lietuviai vis paburba, jog ne už tokią Lietuvą kovojom. Kodėl mes nesidžiaugiam Nepriklausomybe?

– Nepriklausomybe aš visada džiaugiuosi. Apie tuos, kurie burba, net kalbėti neverta. Visada vieni burba, o kiti yra laisvi ir kažką daro. Man Lietuva visados yra daugiau nei politinė situacija ar nūdienos bėdos. Tai – vertybė, svarbi mano savasties dalis.

Sutikti bičiuliai emigrantai kartais pasako: „Grįšiu į Lietuvą, kai ji bus kitokia...“ Bet kas ją kitokią padarys? Juk Lietuva ir esame mes.

Visados prisimenu savo mamos žodžius: „Mes kaip mažos skruzdėlytės – kiekvienas turime nešti savo šapelį...“

Ir aš esu kaip ta skruzdėlytė. Galiu sukurti spektaklį, parašyti knygą ir tą savo šapelį, šviesos dalelę perduoti žmonėms. Tai labai nedaug, o sykiu svarbu. Taip pat svarbu, kiek pati atrasiu savyje vidinės laisvės.

– Ką jūs vadinate vidine laisve?

– Nebijojimą eiti į save. Pažinti savo tamsiąsias puses, ne bėgti nuo jų. Ne sykį yra tekę savo spektaklius „Jis ir ji“ apie J.Biliūną, „Poetę“ apie S.Nėrį rodyti užsienio lietuviams. Mačiau ašaras jų akyse jau nuo spektaklio pradžios, kai jie išgirsta iš scenos lietuvišką žodį. Po spektaklio jie prieina, kalbasi. Juntu, jiems skauda, kad jie paliko tėvynę.

Suprantu, dauguma jų išvažiavę dėl Lietuvoje esančių bėdų – skurdo, neįvertinimo, neteisybės. Tie žmonės tiesiog neištvėrė. Pasirinko lengvesnį buitinį gyvenimą. Tačiau širdyje liko skausmas, nes jie neteko tėvynės – svarbios savo esybės dalies.

Jaunimas dabar net nebegali suvokti, ką reiškė gyventi po „geležine uždanga“. Juk nebuvo jokios pasirinkimo laisvės – net išvykti į užsienį.

– Jūs tą ypač gerai suvokėte, nes augote tremtinių šeimoje.

– Taip, grįžusiems iš Sibiro mano tėvams negalima buvo mokytis aukštojoje mokykloje Lietuvoje. Mama tada išvažiavo studijuoti į Novosibirską, tėtis į Leningradą. Vėliau tėčio neišleido į komandiruotę į užsienį, nes jis buvęs tremtinys. Ir aš žinojau, kad už Tarybų Sąjungos ribų niekada neišvažiuosiu.

Kai atsidarė sienos ir 1991-aisiais pirmąsyk nuskridau į Ameriką, tai atrodė kaip pasaulio stebuklas!

Vizos laukiau bene tris mėnesius netikėdama, kad ją gausiu. Važiavau į Jono Meko kino režisūros kursus Niujorke. Visi skrydžiai dar buvo tik iš Maskvos. Amerikoje visą mėnesį jaučiausi lyg patekusi į kitą planetą.

– Nepriklausomybės atgavimo metais studijavote Rusijoje. Kokie jūsų prisiminimai apie Sąjūdžio metus?

– Į Peterburgo teatro, muzikos ir kino institutą įstojau 1989-siais. Po dvejų metų kova už Lietuvos Nepriklausomybę pasidarė svarbesnė už bet kokius mokslus, už teatrą.

Mūsų, lietuvių studentų, kambariai bendrabutyje buvo iškabinėti sąjūdžio plakatais.

Įkūrėme lietuvių štabą, naktį eidavome į jį budėti pasikeisdami. Mums perduodavo informaciją iš Lietuvos, leidome Peterburgo lietuvių naujienlaiškį. Nepamirštamos, virpulio kupinos nemigos naktys. Bet kada mus galėjo suimti milicija.

Įdomu, jog po sausio tryliktosios mus, lietuvių studentus, rektorius atleido nuo sesijos. Dėstytojai sakė: „Mes suprantam, kaip jums dabar sunku, galėsite egzaminus išsilaikyti vėliau“. Rusijos inteligentai tuomet puikiai suvokė, kas vyksta.

Jei ne tas Lietuvos Nepriklausomybės stebuklas, galbūt būčiau likusi Rusijoje – tuomet ten vėrėsi tiek galimybių, kvietė vaidinti ir į kiną, ir į teatrą. Tačiau 1991-aisiais net minties kitos nebeliko – tik baigti mokslus ir greičiau grįžti į Lietuvą.

– O į Vakarus niekada nenorėjote išvažiuot?

– Tokios emocijos kyla, kai aplanko būsena, kurią patiria daugelis kūrybingų žmonių: esi pilna energijos, idėjų, o pajunti aplinkinių, ypač valdininkų abejingumą.

Kažką pasiūlai, lauki palaikymo, bet pajunti atstumtį. Regi sovietinio mentaliteto valdančiuosius, siekiančius priversti tave bijoti. Tada ateina mintis: „Ai, gal geriau pabėgti kažkur...“.

Bet paskui vėl grįžta: ne, turiu nepasiduoti. Turbūt nepabėgau į Vakarus ir todėl, kad mano profesijos instrumentas – gimtoji kalba, tik Lietuvoje ja galiu kalbėti scenoje.

Tačiau į Vakarus iškeliavau su savo spektakliais – jau bene penkiolika metų su jais mane kviečia į festivalius. Didžiulis džiaugsmas yra savo darbais pristatyti Lietuvą ir vėl grįžti į namo. Visiškai kas kita būtų gyventi Londone ir siūlytis vaidinti, kur tave pakvies – kur gausi mažą vaidmenėlį, jei netrukdys akcentas.

Per vieną susitikimą su žiūrovais moteris pasakė: „Jūs esate tikra Nepriklausomos Lietuvos aktorė“.

Iš pradžių nustebau tai išgirdusi. Bet paskui pagalvojau – tai tiesa. Niekada nebūčiau tiek sukūrusi ir keliavusi, jei ne Lietuvos Nepriklausomybė.

– Tai gal mes per gerai gyvenam, kad skundžiamės? Gal nebeprisimename, kokios gali būti tikros bėdos?

– Kai pradedu aš liūdėti dėl kokių nors asmeninių bėdų, visada prisimenu tėvus. Sibiras juos iš tikrųjų užgrūdino.

Kai kūriau spektaklį „Ledo vaikai“, pačiai teko įsijausti ir savo kūnu išgyventi tėvų, senelių prisiminimus. Supratau, jog tai visai kas kita negu tik perskaityti tremtinių užrašus knygose. Emocinis išgyvenimas visai kitoks, jis leidžia giliai pajusti ir suprasti, kokie mes esame dabar laimingi, turėdami savo tėvynę, kurioje galime gyventi, turėdami laisvę kurti.

Dabar gyvename išties gerai. Po spektaklio moksleiviai priėję dažnai klausia: „Ar tikrai tada taip Stalinu tikėjo? Ar iš tiesų Sibire nebuvo ko valgyti?“

– Kaip atradote būdą, kaip vaikams pasakoti apie skaudžiausią Lietuvos praeitį – tremtį?

– Iš pradžių negalvojau, kad „Ledo vaikuose“ pasakosiu mažos mergaitės istoriją.

Maniau, pasakosiu tarsi liudininkė, iš dabarties perspektyvos. Tačiau pajutau, kad noriu kalbėti vaiko, savo mamos, balsu. Kai jų – mokytojų – šeimą ištrėmė, mamai buvo ketveri metukų mergaitė.

Labiausiai įstrigo mamos pasakojimai apie tai, kaip jai Sibire buvo gražu. Šiaurės pašvaistės lyg pasakoje, sniegas, Kalėdos su saujele grūdų ir giesmėmis.

Pajutau tą mažo vaiko būseną – kaip jis išeina į pūgą, apmuturiuotas skaromis. Juk vaikas viską priima besąlygiškai, jis dar nežino, kodėl suaugę žmonės aplink verkia.

– Spektaklyje pasakojate labai gražią istoriją apie raudoną bumbuliuką.

– Nuo to raudonojo bumbuliuko ir prasidėjo spektaklis. Mamą 1941 metų birželio 14-tosios rytą apvilko vasarine suknele su prisiūtais raudonais bumbuliukais. Kai vienoje stotyje traukinys sustojo, ji su tais bumbuliukais vis žaidė, kol vienas nutrūko. Raudonas bumbuliukas traukinio laiptais nuriedėjo ant bėgių...

Mama šio istorijos pati neprisimena, jai močiutė pasakojo. „Ropoju lipt, o mama mane laiko. Pradėjau rėkti, kad bumbuliukas nusirito. Gal žmonėms atrodo, kad rėkiu, jog į Sibirą veža, o man gaila to savo bumbuliuko.

Mano mama sako: neverk, grįšim ir rasim tavo bumbuliuką“.

Kartais man atrodo, visa Lietuva – kaip tas raudonas vaiko bumbuliukas, nuriedėjęs ant bėgių.

– Dabar jaunų žmonių šiais laikais nebesupranta, kodėl svarbu būti lietuviu. Sako: „Aš juk pasaulio pilietis“. Ar toks požiūris irgi ateina iš šeimos?

– Dabar toks laikas, kai pasaulis vis mažėja. Per dieną gali atsidurti kitame žemės krašte, per kelias minutes naujiena apskrieja visą pasaulį. Jaunimas gali mokytis kur tik nori, dirbti pagal mainų programas. Ir tai nuostabu. Tegu jie apkeliauja pasaulį, ieško savęs. Lietuvai meilės nuo to nesumažės.

Bet toji meilė prasideda nuo vaikystės. Mama Sibire girdėjo tėvų žodžius apie Lietuvą kaip apie šventenybę. Lyg pasaką: ten auga obelys, ten gali nuskristi žąsys, ten bitės neša medų.

Ką vaikams įdėsi, perduosi, tokie jie ir taps. Lietuvių bendruomenėse Amerikoje, Skandinavijoje, sutikau mišrių šeimų, kur vaikai nebekalba lietuviškai.

Sutikau net lietuvę mamą, išsiskyrusią su savo amerikiečiu vyru, kuri su savo septynmete dukra kalba angliškai. Paklausiau jos: „Bet kodėl?“ Atsakė, kad vis tiek juk dukra auga Amerikoje, jai nebereikės lietuvių kalbos.

– Daugelis moksleivių ateina ir jį jūsų spektaklį „Poetė“ – apie Salomėją Nėrį. Kaip jūs paaiškinate, kodėl S. Nėris rašė poemą apie Staliną? Ar ji juo tikėjo?

– Galiu pasakyti tik tai, ką išjaučiau. Manau, kai rašė poemą apie Staliną – tikėjo. S. Nėris nebuvo pragmatiškas žmogus, kad būtų rašiusi netikėdama. Ir toji poema – tikras paradoksas, ji prasideda žodžiais: „O Lietuva, kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai...“

Dar yra S. Nėries laiškas, kuriame ji rašo: „Aš parašysiu Stalinui, kaip rusai skriaudžia Lietuvą...“.

Tai jau faktas – ji netikėjo, kad visa tai daro Stalinas. Tik vėliau ji daug ką suvokė. Spektaklio pabaigoje skaitau jos karo metų eilėraščius, kuomet ji viską pati išgyveno ir suprato, kas „skriaudė Lietuvą“... /“Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio/ beržais svyruonėliais prie stepės plačios...“/

Tuomet, kai ji važiavo į Maskvą, niekas nežinojo, kas bus toliau. Prieš tai – krizė Lietuvos vyriausybėje, žmonės nusivylę, tada ateina rusai, paskui vokiečiai, prasideda karas. Niekas nenujautė, kaip viskas baigsis. Galėjo juk ir vokiečiai likti Lietuvoje – tada kažkam būtų atrodę, kad rusai būtų mus išgelbėję.

– Mes skubame žmones išvadinti parsidavėliais, nepagalvodami, kad jie taip galėjo elgtis nuoširdžiai?

– Mes tiesiog linkę vertinti pagal savo logiką. Tačiau įsivaizduokime tokią situaciją. Štai įstojome į Europos Sąjungą. Tarkim, mane pakviečia parašyti odę Europos Sąjungai. Aš parašau, nes tikrai ja tikiu. O vėliau joje atsiranda koks diktatorius, prasideda karas, sąjunga subyra. Kitos kartos mane kaip išdavikę pasmerkia.

Savo spektaklyje „Poetė“ naudoju spaudos fragmentus iš S.Nėries laikmečio laikraščių. S. Nėrį katalikiška spauda kritikavo, kad ji nekatalikė.

Sovietinė spauda ją gyrė kaip heroję. Amerikos lietuvių spauda tvirtino, kad ji išdavė Lietuvą. Visi tie seni tekstai taip rimtai rašyti, o dabar skamba kaip anekdotai. Ten tiek pagiežos ir toks žemas jų literatūrinis lygis, kad neįmanoma skaityti rimtai.

Vaikams visuomet sakau – gal po šimto metų ir mūsų spauda, vertinimai, irgi taip pat atrodys?

Yra kuriančio žmogaus pasaulis ir yra vertinančiųjų pasaulis. Kurti – tai pirmiausia save pažinti, o vertinti kitus – tai bėgti nuo savęs.

– Kaip išgyti lietuviams nuo praeityje patirtų traumų? Juk daugelis net nenori girdėti apie tremtį, karą, partizanus.

– Žmonėms atrodo – jei nežinosi, mažiau skaudės. Tačiau išgyti – tai susitikti. Susitikti emociškai.

Man reikėjo sukurti spektaklį „Ledo vaikai“, kad susitikčiau su savo tėvų, senelių išgyventu skausmu. Su visos tautos skausmu. Anksčiau skaudžiai klausdavau savęs: „Kodėl mano tėvų toks likimas?“ Bet kai išgyvenau tą, pajutau tokį dėkingumą senelių ir tėvų kartai, kad jie visa tai perėjo.

Po truputį skausmas virsta vidine ramybe, dėkingumu gyvenimui. Atleidimas neateina tą pačią akimirką – prieš tai reikia išgyventi pyktį, skausmą, net neviltį. Ta vidinė ramybė ir yra laisvė. Taigi, laisvę pirmiausia reikia atrasti, patirti savyje.

– Gal žmonės nenori žvelgti į save, nes laiko save gerais žmonėmis? Bijo save pamatyti liūdnus ir piktus?

– Aš iš prigimties nebuvau maištaujanti, buvau „gera mergaitė“. Tačiau, viduje buvo daug vaikiškų nuoskaudų, kurių tiesiog nemokėjau išreikšti, tai buvo tabu. Tik vėliau gyvenime pradėjau klausti savęs: „Palauk, ar iš tikrųjų aš gera mergaitė, ar čia tik taisyklė, kurią man kažkas įdėjo nuo vaikystės?“

Visuomenėje tiek „gerų“ žmonių, kurie neišreiškia savo emocijų, o junti – kažkas ne taip. Medikai sako, kad ir vėžiu dažnai suserga „geri žmonės“, kurie paaukojo save. Bet pasirodo, patys visas nuoskaudas laikė giliai savyje, su laiku neišreikšti jausmai ėmė graužti juos pačius.

Taip ir aš suvokiau, kad ta „gera mergaitė“ – visai ne aš.

– Daugiausia vaidinate savo monospektaklius. Lietuvos teatre nėra įprastas dalykas. Reikėjo drąsos pradėti taip vaidinti?

– Taip, daug reikėjo kovoti ir įrodinėti. Monospektaklis iki šiol laikomas kažkokiu antrarūšiu, nesuprantamu žanru Lietuvoje O juk emocinis vieno aktoriaus spektaklio krūvis būna net stipresnis.

Kai sukūriau pirmąjį savo spektaklį „Žodžiai smėlyje“ pagal S. Beketą, daugelis pasišaipydavo ar tiesiog ignoruodavo: turbūt niekas nekviečia vaidinti, tai tegu kuria monospektaklius.

Paskui išvažiavome į vieną tarptautinį festivalį, kitą – ten netikėtai įvertino, apdovanojo.

Pirmiausia svečiose šalyse mano kūryba pasirodė įdomi. O kai jauti, kad tavimi pasitiki, atsiranda daug energijos. Taip po truputį ir augau. Dabar jau ir Lietuvoje turiu savąjį žiūrovą.

Tačiau į visus sustabdyti, sutrukdyti mėginančius žmones žiūriu kaip į mokytojus.

Sakau sau: „Per juos Dievas tave išbando – sukuria kliūtis, o tu turi jas pereiti, kad pasidarytum stipresnė, eitum savo keliu“.

„Ledo vaikai“: karceryje su balta meška ir žuvimi // Daiva Šabasevičienė, Lrytas.lt, 2015-01-12

„Ledo vaikai“: karceryje su balta meška ir žuvimi

Daiva Šabasevičienė, Lrytas.lt, 2015-01-12

 

Sausio 11 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į antrąją 75-ojo sezono premjerą „Ledo vaikai“. Monospektaklį sukūrė Birutė Mar pagal savo tėvų ir kitų tremtinių Sibire atsiminimus. Rinkdama medžiagą autorė ir režisierė skaitė savo tėvų atsiminimus ir motinos rekomenduotas knygas. Jos kolekcijoje – per šimtą leidinių apie tremtį.

Spektaklyje panaudota daug ištraukų iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Autentiški faktai vaidinime susipins su šiuolaikinio žmogaus mintimis apie sunkiai suvokiamus mūsų tėvų ir senelių išgyvenimus.

Apie faktus ir šiuolaikinio žmogaus apmąstymus skaudžia praeities tema kalbėjomės su autorės tėvais Jūrate ir Algirdu Marcinkevičiais.

- Kaip jums atrodo, kodėl tremties temos šiandien daug kas vengia? Gal taip yra dėl formaliai sudarytų mokyklos programų? Teko iš jaunimo girdėti, kad „tremtis, kaip tie lietuviški cepelinai, – viskas jau žinoma ir įkyrėję“. Aišku, yra ir tokių, kurie įsigilinę į situaciją ir patiria didžiulį sukrėtimą. Tokias reakcijas galima buvo stebėti ir po „Ledo vaikų“ pristatymo per „Naujosios dramos dienas“, kurios Nacionaliniame dramos teatre vyko praėjusį rudenį.

Algirdas Marcinkevičius. Tremtis ir kiti tautos išgyvenimai per okupacijos penkiasdešimties metų laiką paliko didelę žymę visai tautai ir kiekvienam žmogui formuojant mūsų santykius, pilietinių vertybių supratimą. Trėmimas iš žmogaus atima tėvynę, kalbą, visą tautinę ir tėviškės aplinką, jam paliekama tik galimybė be laisvės prisitaikyti ir išgyventi svetimoje aplinkoje, labai sunkiose moralinės priespaudos sąlygose. Tiems, kurie to nepatyrė, sunku suprasti tokias aplinkybes. Kaip ir tam, kuris nebuvo įmestas į ledinį vandenį, neįmanoma išgyventi šio jausmo.

Besikeičiant sovietiniam priespaudos režimui, išlikusiems gyviems tremtiniams pasisekė sugrįžti į Lietuvą, o atkovojus ir atkūrus nepriklausomą valstybę dalis tremtinių parašė autentiškus prisiminimus, kuriuose vienaip ar kitaip atkurti išgyvenimai. Dalis tautos, kurie nepatyrė tremties ir kitų represijų, vienaip ar kitaip prisitaikė gyventi okupacijos sąlygose, kita dalis tapo net to režimo parankiniais. Naujai formavosi tautiniai santykiai, mentalitetas. Lietuvoje apgyvendinta didelė dalis rusakalbių iš Rusijos gilumos. Jau išaugo jų palikuonys, todėl ir okupacinio režimo vertinimai yra laba skirtingi.

- Jūsų prisiminimuose galima sutikti net tragikomiškų vaizdinių. Pavyzdžiui, vienas iš bausmės epizodų, kai jus uždarė į karcerį kartu su jaunu baltu meškinu, o tas įpykęs vis bandė grumtis ir draskytis. Knygoje jūs prisimenate: „Atsimušdavau šaldyta žuvimi, jos čia buvo daug prikrauta. Valgau tą žuvį ir meškinui duodu, tas kol ėda, nekliudo manęs, o kai tik suėda, vėl lenda draskytis.“ Šiandien tokius „siaubo kambario“ epizodus sunku net suvokti. Kita vertus, jūsų gyvenime dėl panašių išgyvenimų atsirado daug poezijos: pavasarį dirbdamas sode grįžtančių paukščių klegesį tapatinat su ledu alsuojančiu Sibiru... Kokią įtaką šiandien jums išgyventa praeitis?

A. M. Atmintyje daugiau išlieka ryškesni vaizdai ir veiksmai. Primityviai įkurtoje mokykloje buvo ir direktoriaus šeimos būtas su sandėliuku, kuriame buvo laikoma šaldyta žuvis. Ten direktorius laikė ir jam medžiotojų padovanotą jauną baltą meškiuką. Mane už drausmės pažeidimus palikus po pamokų, kad nepabėgčiau, uždarė į tą sandėliuką. Išvadavo iškviesta mama, nuo kurios dar atsiėmiau atitinkamai.

Pavasarį, atskridus žąsims ir gulbėms, vaikščiodavau po tundrą, samanose ieškodamas lizdų su kiaušiniais. Tai būdavo trumpas laikas, nes po savaitės kitos jau žąsiukai palikdavo lizdus, gulbėms išaugdavo naujos plunksnos, o po poros mėnesių jos jau būriuodavosi ir ruošdavosi skrydžiui į šiltuosius kraštus. Gal ir pro Lietuvą?.. Krantuose likdavo ledų luitai, kurių dalis nespėdavo ištirpti per trumpą vasarą. Dabar, kai būna šalta arba sunku, mes su žmona Jūrate vienas kitam sakom: tai niekis, buvo dar ne taip.

- Kodėl lietuviai yra tokie nuolankūs, patiklūs, neįtariantys už nugaros tykančio blogio? Jūsų tėtis dirbo Petrašiūnuose geležinkelio srities tarnautoju. Jis matė, kiek spygliuotos vielos buvo įvežama į Lietuvą. Galvodamas apie jos paskirtį, net neįtarė apie tokio mastelio trėmimus, apie savo šeimos likimą. 1941-ųjų birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių. Žinant, kad kai kurios lietuvių savybės nekintamos, ar nebaisu, kad mes kai ko nepastebime ir šiandien?

A. M. Per pusšimtį okupacijos metų labai išryškėjo mūsų tautos naivumas . Jis reiškėsi ne tiktai per tautos giluminį sluoksnį, kaip sakoma, liaudį, bet ir per visas valdymo struktūras bei išlavintą jos dalį – inteligentiją, kurios nemaža dalis pasitraukė į Vakarus. Toks prisitaikymo mąstymas susiformavo per kelis amžius nuo integravimo į Lenkiją bei Rusijos užvaldymo. Manau, kad tiktai per platų švietėjišką ir kultūros darbą galima atgauti valstybinį mentalitetą, kuris taptų pilietiškumo pagrindu. Pilietiškumas – tai ne tik pasas ar deklaracija, tai visa gyvenimo veikla savo šaliai, savo valstybei – ką bedarytum. Taip reikėtų vertinti visus darbus. Pavyzdys galėtu būti Izraelis.

 

- Nuolat pabrėžiate patriotizmą. Kaip reikia apie jį kalbėti, kad jis neliktų vien deklaracija? Kaip jūs galėtumėte apibrėžti šią sąvoką?

 

A. M. Patriotizmas formuojasi nuo pat pirmųjų gyvenimo metų, visokiomis poveikio priemonėmis. Pati gamta, šeima, aplinka įtakoja meilę tėvynei. Prabuvus tremtyje be tėvynės septyniolika metų, tas jausmas padėjo išlikti ir atlaikyti aplinkos poveikį, padėjo įvertinti aplinką ir po tremties, ir dabar jau laisvoje Lietuvoje. Šią sąvoką vertinu kaip gyvenimą savo tėvynei.

 

- Po Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ man sukrečiantį įspūdį darė ir tebedaro Kęstučio Grigaliūno kelių metų tyrimai-parodos, knyga „Vaizdų archyvas (Sąsiuvinis Nr. 1)“. Manau, kad kai kurie šio menininko psichologiniai išgyvenimai gali būti prilyginti autentiškiems išgyvenimams. Kaip Jūs vertinate meninį santykį su dokumentiniais faktais?

 

A. M. Labai gerai autentiškus išgyvenimus piešiniuose paliko į tremtį prie Laptevų jūros atvežtas septynmetis Gintautas Martynaitis. Piešiniuose atsispindi skausmingi išgyvenimai pirmaisiais tremties metais, tada, kai bet kokie dokumentai ir nuotraukos buvo kategoriškai draudžiami. Išliko prisiminimai. Jų meninė išraiška sudaro galimybę daugiau apmąstyti nūdieną, geriau vertinti gėrį ir blogį, būti pilietiškai atsparesniems.

 

- Žinau, kad grįžęs po tremties jūs nuolat sekate Lietuvos politinį gyvenimą. Kurie faktai jums sukėlė daugiausia nerimo, kurie atrodo svarbiausi?

A.M. Sugrįžus po tremties buvo sudėtinga įvertinti aplinką. Dalis sugrįžusių prarado bet kokią viltį būti pilnaverčiais piliečiais. Siekti mokslo daug kam reikėjo išvažiuoti į Leningradą ar kitus Rusijos miestus. Represuotiems buvo dedamas tam tikras štampas: „buvęs...“

Lietuvos politinė struktūra su didele priemaiša kitataučių konformistine mąstysena užvaldė nemažą tautos dalį. Aš ir pats galvojau, kad tauta ir šalis gali gelbėtis, einant kokiu nors konvergencijos keliu. Ir tiktai susiklosčius palankioms aplinkybėms pasisekė atgimti. Daug represuotų žmonių, apsupę Parlamentą, gynė valstybės užuomazgą. Kai kas juos vadino „megztų berečių“ susibūrimais, bet jų džiaugsmo ašaros buvo stipresnės. Per pirmąjį „Ledo vaikų“ pristatymą galvojau: kaip gera būtų matyti žiūrovus, supratusius šių prisiminimų reikšmę dabarčiai.

– Aktyviai sekate Birutės kūrybinį gyvenimą. Vaikystėje ji buvo muzikantė, vėliau ją pasigvelbė teatras, be to, ji nemažai rašo. Kurie jos kūrybos taškai jums įdomiausi?

A. M. Birutės kūryba mums suteikia didelio džiaugsmo. Norėjome, kad dukra muzikuotų, bet ji pasakė: „Man to maža, noriu į teatrą“. Aš vertinu jos norą išgauti giluminius pojūčius spektaklyje ar poezijoje. Skaitydamas jos tekstus, dažnai sustoju prie išsakytos minties. Branginu tai, kad šį kartą scenine kalba ji pavers tai, kas yra mūsų išgyventa, kas surašyta ne vienoje tremtinių knygoje.

- Klausimas Birutės mamai – ar rašydama prisiminimus, stengiatės išlaisvinti savo sąmonę, ar daugiau galvojate apie skaitytoją, kuriam tai turėtų būti svarbu?

Jūratė Marcinkevičienė. Rašydama galvoju apie skaitytojus, kuriems tai turėtų būti svarbu, suprasdama, kad jų nebėra daug.

- Kaip jums atrodo, ko reikia, kad tokie baisūs išgyvenimai pasiektų dabartinį žiūrovą?

J. M. Man atrodo, kad dabartinį žiūrovą panašūs išgyvenimai gali pasiekti tik tada, kai faktai supinami su menine išraiška. Puikus pavyzdys – filmas „Ekskursantė“. Viskas priklauso ir nuo paties žiūrovo. Po pjesės skaitymo viena mergaitė nuoširdžiai verkė, prisiminus savo tremtinį senelį.

Per visus tremties metus jūsų šeimoje didžiausia baimė buvo netekti Lietuvos. Kiekvienam iš jūsų svarbiausia buvo sugrįžti į tėvynę. Ką jūs manote apie tuos žmones, kurie dėl geresnio duonos kąsnio, o kai kurie dėl kultūringesnės aplinkos jau visiems laikams savo noru paliko jūsų kartos išsvajotą Lietuvą?

J. M. Kartais pagalvoju, kaip būtų buvę, jeigu po tremties mes būtume turėję pasirinkimą: sugrįžti į Lietuvą ar dėl geresnio duonos kąsnio išvažiuoti į užsienį? Esu tikra, kad vienareikšmiai apsispręstume sugrįžti į išsvajotą Lietuvą. Juk mūsų tėvai sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis perdavė mums meilę ir ištikimybę Lietuvai. Šiandien girdime: „į Lietuvą niekada negrįšiu“, „kas man iš tos Lietuvos“, „valstybė man neduoda to ar kito“ ir pan. Tie, kurie nebuvo praradę Tėvynės, gimtosios kalbos, šeimose ir aplinkoje neįgijo tikrųjų vertybių supratimo. Aišku, nekalbu apie tuos, kurie siekia išsilavinimo, pasaulio pažinimo, tobulėjimo.

- Manau, kad tik per didelį subjektyvumą, tiksliau, per patį jautriausią asmeninį išgynimą ir autentišką jo perteikimą įmanoma suvokti objektyvią tiesą. Esate susipažinusi su daugeliu knygų apie tremtį. Kurios paliko didžiausią įspūdį?

J. M. Namuose turime turtingą tremties ir rezistencijos biblioteką. Iš daugelio knygų didžiausią įspūdį paliko Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kadangi tai buvo pirma knyga, aprašanti sunkiausią laikotarpį ir baisiausias sąlygas. Taip pat labai svarbios knygos – Jurgio Gasiūno „Ledinio pragaro ratai“, Kęstučio Grigaliūno trilogija „Mes iš pirmo vežimo“, „Mirties dienoraščiai“, „Aš nežinojau, Mylymasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“, Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“.

- Ką manote apie tiesos perteikimo galimybes? Kada dokumentiniai faktai tampa ne vien faktais?

J. M. Dokumentiniai faktai tampa ne vien faktais tada, kai vyksta gilesnė jų analizė, aplinkybių ir pasekmių vertinimas. Šią galimybę turėjau išėjusi į pensiją, dirbdama Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Istorijos skyriuje. Darbo tema – „Lietuvos gyventojų genocido 1940–1941 metais organizatoriai ir vykdytojai“. Lietuvos Ypatingajame archyve nagrinėjau per 400 1940–1941 m. baudžiamųjų bylų. Šią medžiagą apibendrinome ir 2000-aisiais perdavėme Vilniuje vykusiam „Antikomunistiniam kongresui ir Tarptautiniam Vilniaus visuomeninio tribunolo procesui“.

 

- Jūs dirbate Liustracijos komisijoje. Kaip sekasi suderinti dvi realybes – išgyvenamą ir stebimą? Kas labiausiai jus jaudina šiandien?

 

J. M. Dirbdama Liustracijos komisijoje patyriau, kad liustracijos procesas yra tik imituojamas. Dabartinis liustracijos įstatymas naudingas buvusiems slaptųjų tarnybų bendradarbiams, nes juos gina teismai. Esu tikra, kad nemažai „buvusiųjų“ iki šiol dirba valstybinėse įstaigose.

 

Šiandien mane labiausiai jaudina okupacijos ir mums priešiškos valstybės(o iš dalies ir pačios Lietuvos) informacijos priemonių paveikta kai kurių žmonių antivalstybinė mąstysena, pilietiškumo stoka. Deja, tai vyksta 25-aisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais.

 

 

 

 

 

 

 

Virš Sibiro skrido sušalęs paukštis // Gintarė Čiuladaitė, „Lietuvos žinios“ // 2014-12-27

Virš Sibiro skrido sušalęs paukštis

Gintarė Čiuladaitė, „Lietuvos žinios“ 2014-12-27

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre baigiamas repetuoti Birutės Marcinkevičiūtės-Mar monospektaklis „Ledo vaikai“. Dokumentinę pjesę parašiusi autorė, režisierė ir atlikėja pasakoja Lietuvos tremtinių Sibire istoriją pagal savo tėvų prisiminimus. Jiems ir nepelnytos tremties aukoms skirtas B. Mar kūrinys.

Birutei monospektaklis – tarsi griežimas smuiku. Skambindama pianinu ji žiūri į klavišus, grieždama smuiku – publikai į akis. Kur kas artimesnis santykis su žiūrovu kuriamas ir „Ledo vaikais“. Kaip sako režisierė, dar nė vienas jos monospektaklis nebuvo toks autobiografinis. 

Birutei Mar svarbu dokumentuoti ir išsaugoti tikslią istoriją bei visus jos variantus. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka


Kaltinti?

- Jūsų mama Jūratė Vaičiūnaitė-Marcinkevičienė prisiminimuose rašo, kad jos sesuo buvo palikta auginti Lietuvoje, o ji (tuo metu ketverių) taip verkusi įsikabinusi į mamą, jog buvo ištremta kartu su tėvais. 1941-aisiais šeimą (Jūratės tėvas buvo Šimonių pradžios mokyklos vedėjas Klemas Vaičiūnas) įskundė vietinis "komsorgas" Leiba Rezinkovičius.

- Okupantų talkininkų ir tada, ir vėliau buvo daug – dabar žinomi ilgiausi jų pavardžių sąrašai. Prisiminimų knygose dažnai jaučiamos nuoskaudos, tai natūralu. Bet... mama išmokė nekaltinti, labai šviesiai pasakojo apie savo vaikystės patirtis. Man artima jos pozicija – paliudyti, surinkti, nesunaikinti, žinoti abi istorijos puses. Turbūt todėl ir savo pjesės heroje pasirinkau keturmetę mergaitę, su tėvais keliaujančią į nežinią prie Laptevų jūros. Vaikas dar nežino, kas yra skausmas, prievarta. Regi Šiaurės pašvaisčių ir tenykštės žiemos grožį, mano, kad badas – natūralus dalykas, taip turi būti.

 

1937 metais Šimonių mokyklos mokytojai Klemensas ir Elžbieta Vaičiūnai su vaikais: Nijole (iš kairės), Jūrate, Algiu. „Ledo vaikų“ pagrindinė herojė - taip pat maža mergaitė. / Asmeninio albumo nuotrauka


- Iki Nepriklausomybės atgavimo tėvai jums nepasakojo, kad augo lediniame Laptevų jūros kyšulyje. Turbūt sužinojusi išgyvenote taip pat kaip ir jie?

- Kai mokiausi mokykloje, tėvai apie tai nekalbėjo. Bet gal man ir nebūtų buvę įdomu, nebūčiau suvokusi? Išmoksti faktus, bet tik vėliau susimąstai, kas yra istorija, imi domėtis savo senelių ir tėvų praeitimi, likimais. Studijuodama Sankt Peterburge 1991 metais išvažiavau į stažuotę pas režisierių Joną Meką. Susitikau su Amerikoje gyvenančiais giminaičiais, visi tuomet kalbėjo apie Lietuvos laisvę, taip pat tremtį, okupaciją, ir manyje kilo pyktis, kaltinimas tėvams. Sugrįžusi iš JAV klausiau jų: „Kodėl sužinau tik dabar, iš svetimų?“ Jie tylėjo. Dabar suprantu, kad galėjau juos labai įskaudinti – juk jie mus saugojo nuo savo skaudžios praeities.

- Šiandien mokykloje taip pat mokoma faktų, mokytojai klausia klasės, ar jie žino asmeninių pavyzdžių. Tačiau vis tolstame nuo tremtinių patirties, vaikams ji tampa nebe jų, o seniai gyvenusių, nepažįstamų giminaičių. Kaip sukurti ne tik faktinį, bet ir emocinį žinojimą?

- Teko važinėti po mokyklas – vaikai žino apie okupaciją, rašo rašinėlius, bet jie žino faktus. Mano uždavinys kuriant šį spektaklį – perteikti emocinį išgyvenimą. Viena mergina po pjesės skaitymo per „Versmės“ festivalį per visą aptarimą verkė – prisipažino, kad jos senelis, jau miręs, buvęs tremtinys, o ji taip nieko ir nebuvo paklaususi apie jo gyvenimą. Kitoje kartoje lieka užrakintas šis skausmas...

- Toks tautos traumos poveikis trunka per 3 - 4 kartas. Ką vis dar jausime mes ir mūsų vaikai?b

- Manau, stipriai tautos genuose išlikęs nepasitikėjimas, nesąmoningai išgyvenama baimė. Tai gali virsti ir agresija, nukreipta į save arba kitą. Esu dalyvavusi psichoterapinės praktikos užsiėmimuose ir per juos suvokiau, kaip svarbu apkabinti tėvų, senelių skausmą. Norėtųsi, kad toks būtų ir šis spektaklis: žiūrovas pajaustų, išgirstų ir suprastų, kaip dažnai nevertiname to, ką turime. Emocinė atmintis

- Teroro baimė, pavojus niekada neišnyksta?

- Rudenį „Versmėje“ buvo pristatyta pjesė apie Maidaną – girdėjome tuos pačius žodžius: fašizmas, baimė, nežinia. Klausimus: ginkluotis ar atsiriboti nuo agresijos, melstis? Išmintingesnis kelias, man atrodo, pasipriešinti ne baime, jei išeina. Juk kiekviename mūsų jos yra. Turbūt tikslas – ją sąmoningai suvokti, nebūti jos valdomiems.

- Spektaklio pavadinimas padvelkia šalčiu. Taip pat ir „Antigonė Sibire“ (režisierius Jonas Jurašas), „Lietaus žemė“ („Atviro rato“ trupė), „1984 m. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“ (kūrė Jonas Vaitkus, Rūta Vanagaitė) – Lietuvos scena nėra atšalusi tremtinių temai.

Jūratė Vaičiūnaitė (kairėje) 1960 metais, kai studijavo Novosibirske. / Asmeninio albumo nuotrauka


- Teatras dabar orientuotas į pramogą. Dar Vytauto V. Landsbergio „Bunkeris“ ir Algirdo Landsbergio „Penki stulpai turgaus aikštėje“ – tik keletas spektaklių per daugiau nei dvidešimt Nepriklausomybės metų visuose Lietuvos teatruose. O kiek dar puikios istorinės literatūros: Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“ – scenoje dar neliesta Sibiro lagerių tema. Arba mane sukrėtusi knyga „Sibiro vaikai“ – vaikų, keliavusių iš Sibiro lagerio į lagerį, prisiminimai.

- Teatro tyrinėtojas Edgaras Klivis rašo apie atmintį ir jos vaizdavimo būdus: trauminė atmintis perrašo ir dar kartą reflektuoja skaudžias istorines patirtis. Terapinė, kaip „Sovietinis bunkeris“, siekia išgyventi ir apvalyti atmintį, o dialoginė atskleidžia, kad atmintis gali būti skirtinga. „Ledo vaikai“ reflektuos, o ne sieks terapinio šoko?

- Vienas būdų – šokiruoti garsiai, kitas – tylomis. Mane pačią sukrečia tylusis teatras – asketiškas, kai gali išgyventi savo vaizduotėje, viduje. Detalės iš tremties istorijų šokiruoja be jokių išorinių efektų: kaip mama dėl bado vestuvinį žiedą išmaino į bulves. Kaip jurtoje vaikai švenčia Kalėdas – pripjausto medžio gabaliukų, ant jų nupiešia kumpio griežinėlių. Arba, paklausti suaugusiųjų, ką gi čia žaidžia su drožlėmis, atsako: „Vežame tėveliui duoną į lagerį.“

- Esate sakiusi, kad scenoje nenorite destrukcijos, bjaurasties, žudymų, skausmo.


- Man teatras visados buvo poezija. Mūsų kartą išaugino metaforinio teatro tradicija ir man labai patiko tuometinis filosofinis, sukrečiantis teatras, kaip J. Vaitkaus Kaune, kur užaugau. Dabar metaforų lyg ir nebereikia, viską galima sakyti tiesiai. Tas „tiesiai“ dažnai virsta šiurkščiai, primityviai, paviršutiniškai. Regis, tai savotiška kaukė. Iš baimės atsiverti. Juk svarbiausius dalykus suvoki, prisipažįsti tik tyloje. Scenoje reikia rasti detalę, žodžio ar veiksmo erdvę, kuri buitį perkeltų į abstrakcijos, būties plotmę. Tuomet patiriama ne pseudoemocija, o tikras jausmas.

Tremtis kaip mitas

- Mokėtės iš senelio, nenuolaidžiavusio sistemai net ir tremtyje?

- Jis buvo labai principingas ir, kaip mama sako, šeima nuo jo daug prisikentėjo. Iš prigimties esu kitokia maištautoja: garsiai nerėksiu, geriau pasitrauksiu, bet padarysiu savo. O mano sesė Eglė – panaši į senelį. Parašė straipsnių ciklą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ (Eglė Marcinkevičiūtė-Wittig šiemet už savo publicistiką apdovanota Kultūros ministerijos premija - aut.) ir sukėlė didelį rezonansą. Menas – subtilus „maištas“.

- Po „Antigonės Sibire“ pasirodė Andriaus Jevsejevo recenzija: „Kai skausmas tampa pareiga“. Ar prisiminti, pavyzdžiui, jaunajai kartai yra įbrukta pareiga?

- Ir mums mokykloje, atrodė, buvo „brukama“ Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas, Kristijonas Donelaitis. Paprastai kaip vanduo viskas nuteka ir nedaug viduje palieka. Žinoma, yra ir talentingų mokytojų, gebančių sudominti, tai turėtų daryti ir teatras. Su Aleksu Kazanavičiumi trečius metus Jaunimo teatre rodome kamerinį spektaklį „Jis ir ji“ pagal J. Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės atvirlaiškius. Ir salė visados pilna jaunimo, kuris emocingai išgyvena spektaklį, atpažįsta save: pirmąją meilę, netektį, kūrybos ugnį. „Ledo vaikų“ kūrybinėje grupėje taip pat yra jaunų žmonių, gimusių po Nepriklausomybės – su dideliu entuziazmu ir jautrumu jie prisideda prie spektaklio kūrimo.

- Mano nuomone, vienas paveikiausių filmų šia tema yra V. V. Landsbergio drama „Kai aš buvau partizanas“, kurioje jūs suvaidinote Aureliją. Tremtis kaip vizija, tolimas tautos kolektyvinis prisiminimas...

- Kad sudomintum nūdienos žiūrovą nelengva tema, reikia jį prisijaukinti, kaip sakydavo mano kurso vadovas režisierius Maras Sulimovas, nejučia įvilioti į spąstus. Apie tai, kaip „įvilioti“, prisibelsti į kolektyvinę atmintį, daug diskutavome su V. V. Landsbergiu. Man labai patiko ir Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“, kuriame tremtis tapo savita pasaka. Ir mums Sibiras tampa mitu. Mano tėvai dalyvavo per skaitymus ir jiems buvo svarbu ištaisyti visus netikslumus. Pavyzdžiui, iš Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ paėmiau vieną man gražią detalę, kaip žiemą skrisdamas žvirbliukas sušąla ir krinta ant žemės. Tačiau mama pataisė: „Žvirbliukai buvo Altajaus krašte – prie Laptevų jūros buvo taip šalta, kad jokių paukščių jau nebebuvo.“ Arba pjesėje yra scena, kaip vaikai puošia eglutę iš popieriaus padarytais saldainiais – tėtis patikslino, kad eglutę jie pasidarė iš pagaliukų, nes eglučių ten irgi nebuvo...

Interviu su Birute Mar Lenkijos kultūros portale kulturaonline.pl // 2014-11-14

Interviu su Birute Mar Lenkijos kultūros portale kulturaonline.pl 

2014-11-14

Interviu su Birute Mar lenkų kalba galima rasti čia

 


 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2016 m. vasario 16 d. 16:18 / Pistonas

Verkeu koke valanda ir 20 minuciu

2015 m. lapkričio 20 d. 17:38 / Ukumi

Is pradziu abejojau, ar imanoma sukurti idomu spektakli, kurio asis - dokumentinis (istorinis) liudijimas, ypac tokia daug kartu girdeta ir skaityta tema (juk beveik kiekvienoje lietuviu gimineje buvo istremtu i Sibira) - dabar matau, kad imanoma, dar ir kaip. Birutei pavyksta perteikti biografines (daznai skaudzias) istorijas jaudinanciai ir zaviai. Kai pradejo dainuoti 'Jei ne auksines vasaros', keli balsai is sales dainavo kartu - zmonems tai turejo buti labai sava, jei eme nejucia dainuoti, nes musu publika paprastai buna santuri... Pabaigoje sunkiai tramdziau asaras. Reikia tokiu spektakliu, ziuresiu visus ir kitiems rekomenduosiu. Aktore labai siltas ir sviesus zmogus, visi po jos spektakliu iseina paliesti. Is triju matytu ('Une', 'Ledo vaikai' ir 'Laiskai i niekur') gal tik 'Laiskai i niekur' patiko maziau - trys didingi kurejai pakyla i abstraktaus intelektualumo, kurybos aukstumas - man ten gal kiek truko zemiskumo, zmogisku, biografiniu detaliu. Nuosirdziai aciu.

2015 m. sausio 19 d. 15:53 / Ledo vaikas

Labai jautrus spektaklis, proverčia įsijausti į pasakojimą. Birutė Mar tikrai nuostabi aktorė ir režisierė.