SIRENOS'22: Sausasis sezonas

Sausasis sezonas

SAISON SÈCHE

PRODIUSERIS: COMPAGNIE NON NOVA (PRANCŪZIJA)

 

KONCEPCIJA IR DRAMATURGIJA: PHIA MÉNARD, JEAN-LUC BEAUJAULT

SCENOGRAFIJA: PHIA MÉNARD

MUZIKA IR GARSAS: IVAN ROUSSEL

ĮGARSINIMAS: IVAN ROUSSEL, MATEO PROVOST

ŠVIESŲ DAILININKAS: LAIS FOULC

ŠVIESŲ INŽINIERIUS: OLIVIER TESSIER

TECHNINIS ĮGYVENDINIMAS: BENOÎT DESNOS, 

SCENOS MEISTRAI: BENOÎT DESNOS, MATEO PROVOST, RODOLPHE THIBAUD, LUDOVIC LOSQUIN

KOSTIUMAI IR REKVIZITAS: FABRICE ILIA LEROY

SCENOGRAFIJOS KONSTRUKCIJA IR REKVIZITAS: PHILIPPE RAGOT

NUOTRAUKOS: JEAN-LUC BEAUJAULT

ADMINISTRACIJA IR VADYBA: CLAIRE MASSONNET

TECHNIKOS VADOVAS: OLIVIER GICQUIAUD

VADYBOS IR ADMINISTRACIJOS ASISTENTAS: CONSTANCE WINCKLER

KOMUNIKACIJA: JUSTINE LASSERRADE

ATLIKĖJAI: Marion  Blondeau,  Anna  Gaïotti,  Elise  Legros,  Phia  Ménard, Santana Susnja, Jeanne Vallauri, Amandine Vandroth.

REZIDENCIJA IR KOPRODUKCIJA: ESPACE MALRAUX SCÈNE NATIONALE DE CHAMBÉRY ET DE LA SAVOIE, TNB, CENTRE EUROPÉEN THÉÂTRAL ET CHORÉGRAPHIQUE DE RENNES. 

KOPRODIUSERIAI: FESTIVAL D’AVIGNON, LA CRIÉE -THÉÂTRE NATIONAL DE MARSEILLE, THÉÂTRE DES QUATRE SAISONS, SCÈNE CONVENTIONNÉE MUSIQUE(S) –GRADIGNAN (33), LE GRAND T, THÉÂTRE DE LOIRE-ATLANTIQUE À NANTES, LA MC93, MAISON DE LA CULTURE DE SEINE-SAINT-DENIS, BOBIGNY ET LE THÉÂTRE DE LA VILLE -PARIS, BONLIEU, SCÈNE NATIONALE D’ANNECY, TANDEM SCÈNE NATIONALE –ARRAS ET DOUAI, LE THÉÂTRE D’ORLÉANS, SCÈNE NATIONALE.

 

 

Kai pamačiau šį spektaklį Avinjono festivalyje 2018 m., likau sukrėsta to, kaip įtaigiai kūrėjai mane panardino į pasaulį, kuriame nebevyravo binarinė lyties sąvoka.

Spektaklio scenografija – balta dėžė, kuri simbolizuoja patriarchalinę struktūrą. Pastaroji aižėja ir trūkinėja tada, kai elgiamės ne taip, kaip numatyta taisyklėse, kai kovojame ir maištaujame. Tačiau kovojame savo kūnais, kurie gražūs ir trapūs, tvirti ir itin pažeidžiami. Jie sugeba peržengti ribas, kurias jiems primeta visuomenė ir kurti naujus poetinius ritualus, galimus ateities scenarijus, kaitinančius mūsų visų vaizduotę.

Kristina Savickienė

Festivalio meno vadovė

 

Gimusi per kraują ir sąrėmius.

Šviesa tunelio gale.

Keistos rankos tave ištraukia.

Peržengti slenkstį ir gauti deguonies.

Įkvėpti! Iškvėpti!

Pamiršti.

 

Būti savimi normatyvioje visuomenėje yra rizikingas išbandymas: atrodo, kad kiekvienas mūsų gestų fragmentas yra kontroliuojamas. Pralaužiame sienas tik tam, kad atsidurtume priešais naujas. Mes vis dar atsiduriame moters ir vyro vaidmenyse, modeliuose, patekę į jų įkyrių potraukių gniaužtus. Mūsų kūnai yra persmelkti išmokytų įpročių. Kiek kartų klausėte savęs: iš kur toks gestas? Ar tai mano? Ar aš tai paveldėjau iš savo tėvo, mamos, ar tai yra tiesiog socialinės mimikos?

Mes nesimokome: mūsų atmintis mus išduoda, ji atsisako leisti pamiršti tai, kas mums nepatinka. Tas niežulys pagaliau mus apima tą dieną, kai žiūrime į savo įvaizdį, nejudrūs, nusiteikę ir laukiame…

Spektaklio kūrybinė komanda

 

Įvairialypio, vis naujo meninio pasaulio sukūrimui, menininkė Phia Ménard skolinasi šokio, vizualiųjų menų, teatro ir antropologinio kino elementus, kurių pagalba veda žiūrovus į žemišką patirtį. Ten stebėtojų laukia kovos su normomis ir kovos už laisvą tapatybės pasirinkimą, laukas. Kuriant naujus gestus ir poetinius ritualus, kovojama už patriarchalinės valdžios nepaisymą, pabėgimą nuo lyčių suvaržymų. Tokie ritualai gali sėkmingai pamaitinti mūsų prigesusią vaizduotę.

 

Mes turime pakalbėti apie tą marą, kuris užkrėtęs mus visus, tą bjaurią šaknį, kuri seniai auga giliai mūsų visuomenėje, ir mes patys ją tręšiame kintančių formų galia: patriarchija. Turime pakalbėti apie šios smaugiančios galios priespaudą moterims, o kartu ir visai žmonijai.

Aš negimiau moterimi. Savo tapatybę kūriau atsispirdama nuo fakto, kad neįstengiau būti vyru. Mūsų visuomenėje galima būti tik vyru arba moterimi, todėl transseksualaus žmogaus kūnas neegzistuoja. Binarinis lyties traktavimas yra įrašytas Prancūzijos teisinėje sistemoje. Todėl aš visada deklaruosiu: mes nesirenkame gimti, nesirenkame odos spalvos, lyties, nenusprendžiame būti hetero, homo, lesbietėmis ar trans, mes nieko šito nepasirenkam patys! Tiesiog grąžinkite mums mūsų teisę gyventi.

Phia Ménard

 

Apie kūrėją

1971 metais Phia Ménard pradėjo nuo žongliravimo, vaidybos ir šiuolaikinio šokio studijų, ji ilgai dirbo su vienu Prancūzijos naujojo cirko garsenybių – žonglieriumi Jérôme’u Thomas, kuris simboliškai Vilniuje atidarė pirmąjį Naujojo cirko savaitgalį 2006 m. 1998 metais menininkė įkūrė kūrybinį kolektyvą „Non Nova“. 

Nuo 2008 m. kūrėja pradėjo, kaip ji pati pavadino, „Papildomo elementų nesuderinamumo“ paieškas. Nuo tada Phia Ménard tyrinėja ledą, vandenį, orą ir jų įtaką žmogaus elgesiui. „Sausasis sezonas“ yra šio organinio ciklo tęsinys, sekantis tokius spektaklius kaip „P.P.P.“ (2008), „Sūkurys“ (2011), „Belle d’Hier“ (2015), „Les Os Noirs“ (2017) arba „Et In Arcadia Ego“, kurį menininkė režisavo praėjusią žiemą „Opéra Comique“.

 

***

„Kai pradėjau dirbti, labai akcentavau lytį, tarsi tai būtų tam tikras įstatymas. Ir vis dar manau, kad yra tam tikri veiksmai, kurie, laikui bėgant, kartojasi, gali sukurti ir patvirtinti lytinę tapatybę. Tačiau lytis taip pat yra analizės kategorija, per kurią galime nagrinėti esmines politines sąvokas, tokias kaip viešosios / privačios sferos ir lygybės skirtumas. Kai sakome, kad šios politinės sąvokos turi lytį, sakome, kad jos buvo nustatytos remiantis tam tikromis lyčių hipotezėmis. Tačiau lytis taip pat yra kažkas, ką mes ištveriame, mūsų vystymosi dalis. Tai atrodo akivaizdu, kai galvojame apie tai, kaip lytis mums priskiriama ne vieną kartą, bet kiekvieną dieną, gatvėje, viešosiose įstaigose, medicinos ir teisinių įstaigų centre“. 

Judith Butler, filosofė, feminizmo, queer ir lyčių studijų teoretikė

***

„Sausasis sezonas“ yra tarsi gėlė, kuri nenustoja skleistis. Kuo daugiau apie jį galvoju, tuo daugiau matau skirtingų būdų, kaip būtų galima interpretuoti šį jaudinantį Phia Ménard pasirodymą ir būtent tai yra „Sausojo sezono“  grožis.

Cloe Darnaud / playstosee.com