Keista Bjauri Žuvis (LT) / Immanuel Wilkins Quartet (US) | Vilnius Mama Jazz 2024

KEISTA BJAURI ŽUVIS / WEIRD UGLY FISH (LT)

Aistė Kalvelytė – dr
Julius Čepukėnas – el

Atrodytų, kad geram džiazui dažniausiai reikia didelės grupės muzikantų, begalės instrumentų ir itin sudėtingų melodinių kompozicijų, kurios ne tik atskleistų garsinius sprendimus, tačiau ir pabrėžtų atliekančiųjų virtuoziškumą. Atrodytų...

Tačiau kartais šėlsmas ir energija nugali, o jeigu kas klaustų, kokia lietuvių grupė savo kūryba per patį trumpiausią laiką į visatą gali išspinduliuoti daugiausiai energijos, duetas „Keista Bjauri Žuvis“ neabejotinai atsidurtų favoritų trejete.

Minimaliomis priemonėmis, tačiau maksimalia galia šis duetas priverčia užmiršti praeitį, dabartį ir rytojų, ir sava elektronika, vedama nesustojančio pulsuoti būgnų ritmo, kviečia pasiduoti kiekviename iš mūsų gyvenančiam pirmykščiam žmogui.

Aistės Kalvelytės ir Juliaus Čepukėno komanda ne tik kuria Lietuvos scenai išskirtinę džiazo, eksperimentų ir elektroninių garsų persmelktą muziką, tačiau ir įrodo, kad du visiškai skirtingi žmonės, keramikė ir programuotojas, gali rasti bendrą kelią, net jei tas kelias yra keistas ir bjaurus.

2017 metais susikūręs, tačiau ilgai savo skambesį gludinęs kolektyvas, 2022 metais laimėjo jaunų grupių konkurse „Novus“, pernai išleido debiutinį albumą „Legs are for Swimming“ ir atrado savo vietą tiek šalies scenose, tiek muzikos melomanų ausyse.

Ir nesvarbu, ar tai džiazo puristai, ar tiesiog pašokti geidžiantis jaunimas – „Keista Bjauri Žuvis“ yra tinkamas laimikis kiekvienam, kuris nori neužmirštamos patirties.

„Legs are for Swimming“ yra savotiškas džiazinis pankrokas, kuris gali pritraukti abejingų šiam elitiniam žanrui ir skleisti ne tik smagumo, bet ir šiokią tokią edukacinę žinią, taip supindamas tai, kas malonu su tuo, kas naudinga", - apie debiutinį grupės įrašą kalbėjo „370“ muzikos apžvalgininkas Jonas Braškys.

„Skirtingi ritmai, plaukiojantys nuo griežtai struktūruotų iki bemaž improvizuotų intuityvių perkusinių žaidimų, sintezatorių generuojamos įvairiausių tonų, tembrų ar ilgių bangos maišosi tarpusavyje, maišosi ir kuria išankstinėms nuostatoms nepavaldžią ir greitai įtraukiančią muziką“, - konstatavo, aptardamas minėtąjį albumą, Lietuvos muzikos informacijos centro apžvalgininkas Vitalijus Gailius.

Pasiduodami vienas kito improvizacijoms, neperkraudami savo kūrinių instrumentų gausa (ir atsisakydami tokios tradicinės gitaros) Aistė ir Julius kuria unikalų skambesį, įkvėptą tautiečių „Sheep Got Waxed“, kuris keičiasi kiekvienąsyk duetui lipant į sceną.

„Mes grojame ir nežinome, kaip tai skamba. Tai yra daugelio skirtingų dalykų sumetimas į vieną katilą. Čia jaučiasi skirtingos įtakos, kurias padarė mūsų klausoma muzika. Viskas sumesta į vieną katilą ir gerai pakratyta“, - apie grupės kūrybą sako Julius Čepukėnas.

„Tiesiog toks džiazinis savęs neįstatymas į rėmus“, - priduria Aistė Kalvelytė.

Tobulai atpalaiduojantys ir atsipalaiduojantys, savo kūrybiškumą lengvai paleidžiantys „Keista Bjauri Žuvis“ neria ten, kur giliau, keisčiau ir nenuspėjamiau.

Ir ten bjauru niekada nebūna.

IMMANUEL WILKINS QUARTET (US)

Immanuel Wilkins – asax
Micah Thomas – p
Rick Rosato – b
Kweku Sumbry – dr

Vandenyno gilumo džiazo epų kūrėjas – tokią iškalbingą frazę į pasaulį paleido prestižinis muzikos portalas „Pitchfork“, prieš keletą metų pristatydamas šįmet į festivalį atvykstantį jaunosios kartos saksofonininką Immanuelį Wilkinsą. Ir tikrai ne veltui! Šis muzikantas – tai šiuolaikinės džiazo scenos šviesulys, atnešantis šviežią požiūrį į žanrą ir įrodantis, jog kūrybiškumo klodai toli gražu nėra išsemti.

Į „Vilnius Mama Jazz“ I. Wilkinsas atvyksta lydimas paties vadovaujamo kvarteto – Rickas Rosato (kontrabosas), Kweku Sumbry (būgnai) ir Micahas Thomas (fortepijonas) − su kuriuo Lietuvos publikai pristatys naujausią savo albumą „The 7th Hand“ bei dar niekur neskelbtus naujus kūrinius.

I. Wilkinsas muzikinį kelią pradėjo gimtojoje Filadelfijoje. Pirmieji susidūrimai su muzika šio jaunuolio gyvenime įvyko vietos bendruomenės bažnyčioje, kurios skliautus skrosdavo Dievop kilstelėjantis gospelas. Vėliau I. Wilkinsas tęsė muzikinius ieškojimus afroamerikiečių bendruomenės dėka suburtame Filadelfijos „Clef“ džiazo ir scenos menų klube, o būdamas vos dvylikos atliko JAV himną prieš tūkstantinę amerikietiško futbolo gerbėjų minią, susirinkusią į Filadelfijos „Eagles“ namų rungtynes.

2015 m. ką tik vidurinę mokyklą baigusį I. Wilkinsą pasiglemžė niekada nemiegantis Niujorkas. Į milžiniška menininkų koncentracija pasižymintį megapolį išvykęs jaunuolis tęsė mokslus Džiulijardo mokykloje. Kasdien minant plačiąsias Didžiojo obuolio aveniu, I. Wilkinso keliai susikirto su vienu ryškiausių šių dienų trimitininku ir kompozitoriumi Ambrose Akinmusire, tapusiu jaunuolio gidu po įstabiai platų džiazo pasaulį. Vaikiui iš Filadelfijos lemtinga pažintis buvo ne tik su A. Akinmusire, bet ir su pianistu Jasonu Moranu, pasiūliusiu alto saksofonu grojančiam I. Wilkinsui prisijungti prie jo koncertų serijos, dedikuotos legendiniam pianistui Thelonious‘ui Monkui.

Niujorkas ir ten užsimezgusios pažintys tapo karjeros tramplinu saksofoną meistriškai valdančiam jaunuoliui iš Pensilvanijos. I. Wilkinsas netrukus ėmė bendradarbiauti su Solange Knowles, Gretchen Parlato, Wyntonu Marsalis, Geraldu Claytonu, Aaronu Parksu, Joelu Rosso ir kt. žymiausiais džiazo atstovais.

Darbas talkinant kitiems muzikantams kūrybiško polėkio I. Wilkinsui neleido iki galo pajusti sielos pilnatvės. Atsigręžęs į artimiausių Niujorko bičiulių ratą jis subūrė viso pasaulio melomanus džiuginantį kvartetą. Ir kur gi nedžiuginsi, kuomet įrašų studijose ir ant scenos tave lydi ryškiausios jaunosios kartos asmenybės: Vakarų Afrikos ritminiu paveldu besižavintis būgnininkas ir vieno geriausių savo kartos JAV pianisto Cyruso Chestnuto kolektyvo narys K. Sumbry, post-bopinio džiazo entuziastas ir velniškai talentingas kontrabosininkas Rickas Rosato bei tradiciją ir modernumą meistriškai apjungiantis, su kultiniu Billiu Drummondu ar laisvojo džiazo sensacija Zoh Amba grojantis pianistas Micahas Thomas.

2020 m. alto saksofonininko vadovaujamas kvartetas išleido debiutinį albumą „Omega“. Po prestižinės „Blue Note“ kampanijos, kadais leidusios Johną Coltrane‘ą, Wayne‘ą Shorterį ir krūvas kitų džiazo mohikanų, sparnu pasirodęs albumas sukėlė tikrą audrą džiazo mylėtojų gretose. Modernaus „mainstream” džiazo, su ryškiomis post-bopo įtakomis, opusas privertė smarkiau plakti ne vieną širdį. „Omega“ atskleidė I. Wilkinsą ne tik kaip puikų alto saksofonininką, bet ir kaip siuitiškai mąstantį kompozitorių, kurio muzikoje vyraujantis lyriškumas, ryškios melodijos, kruopščiai sukurtos naratyvinės linijos yra meistriškai atmiežiamos energingais avangardiniais improvizaciniais pasažais.

„New York Times“ geriausiu 2020 m. džiazo albumu išrinktas „Omega“ atvėrė I. Wilkinsui duris į džiazo elitą. Koncertai pagrindiniuose festivaliuose, muzikos kritikų liaupsės, iš muzikos įrašų parduotuvių lentynų šluojamos plokštelės. Visą tai patyrė I. Wilkinsas, tačiau ant laurais nukloto kalno neužsnūdo. 2022 m. pristatė antrąjį savo kvarteto albumą „The 7th Hand“. Su šiuo albumu I. Wilkinsas įžengė į dar brandesnį, intymesnį savo kūrybos etapą. Siuitos principu sukurptame albume saksofonininkas nagrinėja žmogaus santykį su religija, egzistencijos tarp būties ir nebūties užkaborius, kuriuose galima įskaityti daugybę nuorodų į asmeninius I. Wilkinso išgyvenimus. O muzikinė albumo pusė atskleidžia dar stipresnį norą megzti ryšį su savo šaknims − afroamerikietiškoms muzikos tradicijoms − ir kur kas akivaizdesnę slinktį link „spiritual jazz” estetikos.

Kultinio džiazo žurnalo „DownBeat“ geriausiu alto saksofonininku išrinktas I. Wilkinsas ir jo jaunatviškai veržlus, tačiau ypatingai brandus kvartetas atvyksta į Vilnių pademonstruoti savosios džiazo vizijos. Vizijos, kurioje atsispiriant nuo tradicijos kylama į naujas aukštumas!

Organizatoriai pasilieka teisę keisti programą.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.