Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS Premjera

  • Režisierius

    Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ

  • Trukmė

    2 val. 10 min. (vienos dalies)

  • Salė

    gallery 1986 (Kauno g. 32, Vilnius)

  • Premjeros data

    2022 m. sausio 13 d.

  • N-16

Apie

Spektaklio metu rekomenduojama dėvėti medicininę kaukę. Saugokime save ir aplinkinius.


Iš estų kalbos išvertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė

Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?

Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?

Spektaklio kūrėjai klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, Martinas Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierė — Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ
  • Dailininkė — Ona JUCIŪTĖ
  • Muzikos autorius ir gyvos muzikos atlikėjas — Deimantas BALYS
  • Vaizdo projekcijų autorė — Aneta BUBLYTĖ
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Puoselėti magnolijas // Aistė Šivytė, „7 meno dienos“, Nr. 4 (1411), 2022-01-28 

Puoselėti magnolijas 

 

Aistė Šivytė, „7 meno dienos“, Nr. 4 (1411), 2022-01-28

 

Jolanta Dapkūnaitė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Sieros magnolijos“. D. Matvejevo nuotr.

Šiais laikais labiau negu bet kada anksčiau justi, kad progresas tapo viena iš pagrindinių visuomenės vertybių. Esame vertinami ir nejučia vertiname kitus pagal darbingumo lygį, pasiekimus, užimamas pozicijas, o jei atrodo, kad nesugebame padaryti tiek, kiek padaro kiti, jaučiamės „neišsipildę“, netgi nenormalūs. Tokioje aplinkoje senas, lėtas, nerangus kūnas pasidaro nereikalingas, o nebegalintis savimi pasirūpinti žmogus tampa dar ir našta: atsiduria globos namuose arba užgula artimųjų pečius. Atrodo, galėtume pasidžiaugti, kad neturime tradicijos vežti senolių rogutėmis į mišką ar paleisti ant plausto į atvirus vandenis, nors, kita vertus, dažniausiai nelaikome svarbiu ir garbingu darbu globoti juos patys. Šiame „darbingame“ pasaulyje išlieka moralinė problema – ar nesame per daug pasidavę inercijai atsitolinti nuo problemų keliančio žmogaus ir manyti, kad rūpinimasis juo, nepadedantis tobulinti savo gyvenimo aprašymo, yra bevertis?

 

Sausio 13–15 d. galerijoje „Gallery 1986“ įvyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) pagal estų dramaturgo Martino Alguso pjesę premjera. Spektaklis prasideda nuo pažinties su patrauklia, sėkmės lydima Martos (Jolanta Dapkūnaitė) ir Ralfo (Dainius Gavenonis) pora. Į sceną jie įsiveržia nešini buteliu viskio, nes švenčia nenumaldomai artėjančią Martos pergalę siekiant instituto direktoriaus posto. Nors savo riaumojimu bei juoku abu atrodo šiek tiek groteskiškai, į juos smagu žiūrėti, juoktis iš sąmojingo, ugningo bendravimo. Nuo pat pirmos spektaklio akimirkos jie kuria neabejotinai stiprios, veiklios superporos įvaizdį – dviejų gražių žmonių, gyvenančių, kaip sufleruoja šviesiu marmuru blizganti rombo formos scenos aikštelė (scenografė Ona Juciūtė), rafinuotuose ir tvarkinguose namuose. Tad nenuostabu, kad žinia apie paliegusį ir globos reikalingą Martos tėvą kerta kaip žiauri likimo bausmė. Žmogus, Martos vaikystę pavertęs pragaru ir dingęs iš jos gyvenimo, palikdamas tik baisius prisiminimus, tebėra gyvas ir vėl kėsinasi į jos pagaliau tobulą gyvenimą.

 

Švedkauskaitė puikiai sugeba įtraukti žiūrovą į šią painią situaciją: nuo lengvo poros atsainumo ir netikėjimo (lydimo menkos Martos abejonės, kurią dar galima palaikyti tiesiog nemalonių prisiminimų šešėliu), jog kam nors pavyks jiems užkrauti senolio globą, iki gyvo košmaro, netikėtai į sceną skrendančių akmenų, persekiojimo ir grasinimų. Jų fone griūva Martos pastangos tapti instituto direktore, o galiausiai ir santykiai su Ralfu: gavęs per galvą beisbolo lazda ir paragavęs sukrečiančio įvykio adrenalino, jis pasiduoda absurdiškam ir kartu gąsdinančiam bei nebeatpažįstamu jį paverčiančiam išgyvenimo instinktui: prisiskaitęs, kad pagal įstatymus gindamasis gali nudėti žmogų, įsigyja ginklą ir ima tikinti, jog viską sutvarkys. Kone nepastebimai ir žaibiškai Marta lieka viena – košmaras ėmė ir išsipildė: sceną užlieja sieros geltonis, o ant vienos iš marmurinių atbrailų išryškėja sėdinčio tėvo (Ramutis Rimeikis) nugara.

 

Rimeikio kuriamas tėvas įsimena kaip stiprus ir paveikus personažas, nors per spektaklį ištaria vos kelis žodžius. Fiziniai aktoriaus duomenys – stambus sudėjimas, grubus, titaniškas veidas – kuria žiauraus tėvo, tikro monstro (kaip jį mato Marta), paveikslą. Veikėjo nė kiek nenuginkluoja tai, kad jis vos paeina, o pasodintas visai susmunka kėdėje, – erdvę vis tiek veria jo žvilgsnis. Scenoje, užlietoje pykinančio geltonio, Martos akistata su juo virsta intensyviu išgyvenimu, kryčiu į dugną. Moters elgesys desperatiškas ir šokiruojantis: įpykusi ji bando iš besimuistančio tėvo paimti DNR testą, muša jį, o pagauta nevilties ima rėkti.

 

Po ilgos, „akis atvėrusios“ kelionės Martos namuose vėl apsilankius Ralfui padėtis jau pasikeitusi. Marta atradusi tėvo slaugos prasmę – dėl jos pastangų jo būklė gerėja. Slauga moteriai tampa susitaikymu su savo praeitimi, galimybe atleisti, nors skriaudėjas to ir neprašo. O anksčiau taip smagiai kartu su ja šėldavęs Ralfas dabar atrodo lėkštas ir nesubrendęs, nepaisant savo kelionių, visai nepasikeitęs – vis dar trokštantis nuolat siekti „naujo level’io“, negalintis patikėti, kad Marta neįžvelgia praradimo savo oficialų kostiumėlį išmainiusi į naminius slaugės drabužius, kad ji iš tiesų nesiruošia leisti jam atsikratyti tėvo.

 

„Sieros magnolijas“ nulupę iki pliko karkaso, išvystume paprastą, net krikščioniškai moralizuojantį pasakojimą su Marta, kaip nauja šventąja, priešakyje: jai tekusi likimo pamoka (galiausiai pasibaigianti savotišku pokštu) atskleidžia tikrąsias vertybes. Narpliojant tokią temą be galo lengva nuklysti šunkeliais – pailiustruoti, pamoralizuoti, pagraudenti. Tad labiausiai nustebino, kaip įtraukiančiai ir paveikiai Švedkauskaitė atskleidžia temą, kurios ėmusis taip lengva paslysti, ir kaip pakutendama humoru neleidžia žiūrovui atsitverti ciniškumo siena ir nustoti girdėti. Tai neabejotinai gerai „sukaltas“, tvarkingas spektaklis – nuo puikiai savo vaidmenis kuriančių aktorių iki veiksmo, kuriame nėra nė akimirkos tuščio, ištęsto laiko, kad imtum galvoti apie pasaulį už salės durų.

Šiuolaik­­­iniame pastatyme - reta teatro ramybė // Aušra Kaminskaitė, Lrt.lt, 2022-01-26

Šiuolaikiniame pastatyme - reta teatro ramybė

 

Aušra Kaminskaitė, Lrt.lt, 2022-01-26

 

Scena iš spektaklio „Sieros magnolijos“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Marta - Jolanta Dapkūnaitė, Ralfas - Dainius Gavenonis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ žurnalistė Indrė Kaminckaitė klausė režisierės Eglės Švedkauskaitės, ar statant spektaklį „Sieros magnolijos“ nekilo moralinių dilemų dėl to, kad jauna kūrėja kalba apie vyresnės, ne savo kartos problemas.

Režisierė teigė randanti ir sau aktualių temų bei priminė, kad kūrybiniame procese dalyvauja pjesėje aprašomų kartų atstovai. Adekvačiai atsakytas klausimas visgi lieka svarbus ir įdomus. Viena vertus, kalbėjimas apie „kitą“, uždarbiavimas iš „kito“ patirčių šiandien kartais vadinamas neetišku. Kita vertus, kūrėjo darbas yra suteikti temai ar idėjai meno pavidalą, o ne iškalbėti vien tai, kuo pats gyvena.

Po „Sieros magnolijų“ kilo minčių, kad šis klausimas iš tiesų yra apie menininką(-ą) ir jo(s) gebėjimą kūriniu įsiklausyti į aplinką. Kitaip sakant: kiek autoriui svarbu deklaruoti asmeninę poziciją, o kiek - neutraliai parodyti problemos esmę.

Ankstesniuose E. Švedkauskaitės spektakliuose - „Žmogus iš žuvies“ ar „Žiūrėdama viena į kitą“ - matyta ryški režisierės koncepcija, darbai atrodė gimę iš asmeninio santykio su tekstu ir jo temomis. „Sieros magnolijose“ subjektyvios interpretacijos akivaizdžiai mažiau. Tad nors režisierė tvirtino radusi pjesėje sau aktualius klausimus (pavyzdžiui, karjerizmą), interpretacijos stygius sufleruoja, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarui statyta medžiaga ją jaudina mažiau nei kiti, 2020-2021 metais išleisti kūriniai.

Estų kūrėjo Martino Alguso pjesėje „Sieros magnolijos“ aprašyta vidutinio amžiaus moters Martos istorija. Sėkmingai karjeros laiptais lipanti asmenybė gyvena su ją dievinančiu Ralfu, dėl šių santykių palikusiu šeimą. Vieną dieną Martą pasiekia žinia, kad pagal įstatymą ji privalo prižiūrėti neįgalų tėvą, palikusį šeimą, kai mergaitei buvo penkeri, o iki tol smurtavusį prieš ją ir motiną. Susidūrimas su nesąžininga situacija priverčia moterį permąstyti ir pertvarkyti savo vidinį pasaulį ir aplinką. Tokie procesai yra E. Švedkauskaitės spektaklio ašis.

Jie, panašu, esminiai ir M. Alguso pjesėje, tad nesu tikra, kiek tematikos autorystės priskirti režisierei. Gilūs ir nuoseklūs personažai scenoje įrodo, kad „Sieros magnolijų“ istorija analizuota nuodugniai, daug dėmesio skirta veikėjų psichologinei raidai. Pirmiausiai - Jolantos Dapkūnaitės vaidinamai Martai, stipriai moteriai ir jos bandymams suturėti savo pasaulį jį griaunančių įvykių lavinoje. Spektaklyje lėtai ir nuosekliai plėtojamos skaudinančios aplinkybės, kurios galiausiai išvalo Martos gyvenimą nuo to, kas nereikalinga - pagiežos ir netikusio vyro.

Pačia geriausia prasme spektaklyje nustebina Jolanta Dapkūnaitė, kurios vaidmenis dažnai riboja matomi, bet sunkiai paaiškinami kompleksai. Marta (o su ja - ir pati aktorė) scenoje tvirta, saugi, prasmingai svyruojanti, neprarandanti susitelkimo ir puikiai jaučianti, kada jai laikas atsitraukti, o kada „užimti eterį“.

Ji nekovoja su dažnai perdėm ekspresyvaus D. Gavenonio Ralfu, bet laukia savo eilės ir atsigriebia duete su Ramučio Rimeikio kuriamu neįgaliu Tėvu. Pastarojo vaidmuo itin sudėtingas: būti pasyviu, tačiau įdomiu, vaidinti neįgalų, tačiau išvengti klišių. Ne visuomet procese išliekantį aktorių puikiai apžaidžia J. Dapkūnaitė, naudojanti jį taip, kaip viename interviu įvardino režisierė: kaip nebylų, dukros prisiminimų pripildytą indą.

Iš principo sveikintinas Ralfą vaidinusio Dainiaus Gavenonio ryžtas antrą premjeros dieną kiek glumino. Pirmoje scenoje, kurioje žiūrovams atskleidžiami žavūs, nebrandūs, žaismingi poros santykiai, susidarė įspūdis, kad būtent jis yra pagrindinis personažas, kurio charizma ir linksmumas turi užpildyti įžangos turinį. Tačiau kai su tokia pat energija jis grįžta antroje spektaklio pusėje, jau paaiškėjus, kad istorija sukasi aplink Martos asmenybę, aktoriaus energija atrodo veikiau taškoma, nei tikslingai kreipiama.

Tiesa, personažas yra pasąmoningas savanaudis ir tuo galima pateisinti D. Gavenonio bandymą vien savimi užpildyti sceną, o ne sustiprinti kolegės personažo liniją. Sunkiau personažu pateisinti bandymą juokinti publiką besipinančiu tekstu ar tai, kad aktorius vaidmenyje kol kas nesijaučia patogiai. Žodžiai stringa, o su jais - personažo logika ir spektaklio ritmas. Tai netrukdo aktoriui kurti žavų ir charizmatišką neapsisprendusio, emociškai nestabilaus ir nebrandaus vyro paveikslą; trukdo bendresniems spektaklio procesams.

Aiškesnių santykių tarp personažų (tiksliau, priežasčių, kodėl personažai renkasi būti kartu) stingančios „Sieros magnolijos“ apskritai yra tvarkingas ir paprastas spektaklis, o tai liudija gerą režisūros amato išmanymą. Nors E. Švedkauskaitė slepia poziciją, jos santykis su bendrakūrėjais leidžia pastebėti ryškėjantį režisūros stilių. Aktoriams ji siūlo lengvą, improvizacijoms atvirą vaidybą.

Naujamiestyje esančios „gallery 1986“ erdvės pritaikymą šeimyninei dramai ji patiki skulptorei Onai Juciūtei, kurį įkurdina santykius baltame, iš dviejų pusių nedidelių pakilimų apribotame rombe. Trijuose veidrodžius primenančiuose ekranuose tiesiogiai transliuojamas vaizdas ir Anetos Bublytės projekcijos primena jausmų rentgeną ir vizualiai plečia vidinį personažų pasaulį, estetiškai įsiliedamos į „sterilią“ aplinką.

Viliaus Vilučio šviesų choreografija leidžia pajusti laiko ir erdvės kaitą, sunkiau pastebimą aktorių vaidyboje, tekste ar kostiumuose. O gyvai elektrine gitara atliekama Deimanto Balio muzika ne tiek diktuoja spektaklio ritmą, kiek padeda jį palaikyti, esamuoju laiku reaguodama į šalia veikiančius žmones.

Koordinuodama grupės menininkų darbą, E. Švedkauskaitė „Sieros magnolijose“ integruoja savo stiliaus užuominas: ramybę, susitelkimą į vidinę personažo savijautą, sąlygiškų ir realistinių scenų dermę, švarias mintis. Tai verta įsidėmėti tiems, kurie režisierės spektaklių dar nėra matę - jeigu vertinate ramią estetiką, verta pažiūrėti, ar tik ne tokio teatro ieškote šiandieniniame temų ir išraiškų chaose.

Tik pati E. Švedkauskaitė „Sieros magnolijose“ lieka nuošaliau, atverdama erdvę kalbėti kitiems. Pirmiausia - dramaturgui ir aktoriams, pasakojantiems apie savo amžiaus žmonių interesus. Štai ir atsakymas į klausimą teksto pradžioje: menininkas gali etiškai kalbėti apie „kitų“ problemas, jei pernelyg savęs neafišuoja. Ir menas be deklaratyvios pozicijos gali būti įdomus, nors tas, kuriame jos nejusti - rečiau. „Sieros magnolijas“ priskirčiau antrajam atvejui.

Žvilgsnių kombinacijos // Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2022-01-08

Žvilgsnių kombinacijos

 

Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2022-01-08

 

Scena iš spektaklio „Sieros magnolijos“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Marta - Jolanta Dapkūnaitė, Ralfas - Dainius Gavenonis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Žinote, kaip gyvenime „sukrenta kortos“ arba ne? Viena geresnių kombinacijų sukrito Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeroje, Eglės Švedkauskaitės „Sieros magnolijose“. Tikrai nesinori išlaikyti paslapties ar auginti įtampą netikėtumui. Ne. Premjera buvo labai raiškus ir aiškus jaunos režisierės bei jos suburtos komandos pasisakymas - tvirtas, pirmiausia, pačios Švedkauskaitės gebėjimu suvaldyti medžiagą, aktorius ir pagrindinę mintį. Viskas paprasta ir aišku, ir kartais to pakanka.

Pradėkime, žinoma, nuo teksto. Esto Martino Alguso pjesė tikrai gerai sudėta. Klausydamas ir stebėdamas, kaip ją scenoje transliuoja Jolanta Dapkūnaitė (Marta) ir Dainius Gavenonis (Ralfas), net nežinodamas supranti, kad tekstą rašė viduriniosios kartos atstovas. Jautriai ir aktualiai dėliojami dabartinių keturiasdešimtmečių gyvenimai. Tvirta, savo darbe gerbiama ir dar daugiau siekianti  moteris ir jos antra pusė - žmoną ir vaikus dėl savosios laimės ir pačios Martos palikęs vyras, verslininkas, dirbantis tarptautiniame lauke. Jie tokie pat atpažįstami, suprantami, ne be nuodėmės, kaip ir kasdien sutinkami „personažai“. Autorius, o ir režisierė, juos kuria ne tam, kad mes juos įsimylėtume, iš karto pajustume ryšį, empatiją, bet kaip tik šiek tiek prilaiko mus „už pavadėlio“, palikdami atstumą. Juk ne kiekvienas žiūrovas pateisins Ralfo pasirinkimą skirtis, kaip ir ne kiekvienas ignoruos faktą, kad Marta neužsimena nei apie ankstesnius vyrus, nei apie vaikus. O tiek pjesė, tiek spektaklis mus prie šios minties atveda, tarkime, kai Marta jautriai primena Ralfui apie jo paties vaiko gimtadienį.

Dapkūnaitės ir Gavenonio kuriami personažai gali suskambėti tiek iš jų pačių asmeninės patirties, tiek ir iš ankstesnių vaidmenų. Tai ypač ryšku Gavenonio atveju, net jis pats prieš premjerą pastebėjo panašumų su spektaklio „Shopping and fucking“ Robio personažu, tik čia jau suaugusiu. Vis dėlto dažnai neigiamu ar nuobodžiu laikomas aktoriaus charakterių atsikartojimas teatre, šiuo atveju ne tik netrukdo, bet ir praturtina vaidmenį, jį pratęsia už konkrečios pjesės ribų. Labai aiškus ir Švedkauskaitės pasirinkimas: Ralfas reikalauja jėgos, tiek emocinės, tiek fizinės, gaivališkumo, neišvengiamos tamsos ir gebėjimo atsidurti skausmingai arti žiūrovo. Tikriausiai net nereikia aiškinti, kad Gavenonis tą turi ir puikiai panaudoja.

Bet pirmuoju smuiku čia visgi groja Marta, nors pati Dapkūnaitė išlaiko žymiai aiškesnį atstumą tarp savo personažo ir publikos. Sėkminga moteris, kurią staiga surakina prievolė rūpintis (neva) biologiniu tėvu, - rodos, atimdama galimybę tiek dirbti, tiek turėti asmeninį gyvenimą, - visose situacijose išlieka racionali. Žiūrovas gali stebėti ir išgirsti pasakojamas jautriausias moters gyvenimo akimirkas, savo akimis matyti Martos virsmą iš materialiu būviu susirūpinusios moters į likimui nuolankią slaugę.

Sceną, kurioje Martos tėvas, kaip gyvūnas su prierašu po kaklu, išstatomas ant jos darbovietės laiptų, Dapkūnaitė „įgarsina“ prie mikrofono, lyg koncertiniame duete (šviesos - Vilius Vilutis) pasirodydama su gyvai muziką spektaklio metu atliekančiu Deimantu Baliu. Įvykio siurrealizmas pateisina ir išraiškos priemonę. Ryškiai matome ir susigėdusią, neįgalią tėvo figūrą, ir kažkur pro langą iš toli, atsargiai viską stebinčią Martą, kurios pasakojimas ir yra tuo metu vykstanti vidinė moters drama. Veiksmas, peršokantis ne tik laike, bet ir erdvėje, teatrui sunkiai įgyvendinamas, bet puikiai įsivaizduojamas kine.

Būtent kinui ir televizijai scenarijus rašantis Algusas šiame tekste iš tiesų palieka vietos kameros žvilgsniui. Kaip tik taip, atrodo, ir matome Martą, sufokusuotą, centre, bet tarsi per objektyvą, iš šalies, - niekada jos akimis, - tai dar vienas būdas neprisileisti personažo per arti. Tiek aktoriui į save patį, tiek ir žiūrovui. Jei imtume verkti kartu su Dapkūnaitės heroje, pjesė virstų melodrama, mūsų emocijomis, nors ir taikliai manipuliuojančiu skundų turiniu. Ir dramaturgas, ir kūrybinė komanda aiškiai supranta kitokios išraiškos esmę: vargu, ar šioje situacijoje rasime teisius, teisingus ar nugalėtojus. Net ir Marta finale išeina keistai nunarinusi galvą, nors, atrodytų, mūšį ji laimėjo: „tėvas“ išslaugytas, DNR testas ryšių nerodo, Ralfas visgi nebuvo vertas jos dėmesio, dabar ji turi kitą. Bet ar ji išeina į pasimatymą, ar palieka tėvą vieną bute visam laikui? Atrodo neturėtumėm to klausti, ji neatsisveikina visam laikui, net suplėšo tyrimo lapelį, o tai reiškia, kad jai nereikia „nusiplauti rankų“. Lygiai taip pat Marta nepasako nieko, kas užtikrintų, jog ji kada nors grįš. Vis dėlto galutinis verdiktas nėra svarbus, - svarbi yra atvira galimybė žmogui vėl pasikeisti, vėl pasirinkti kitą kelią, vėl tapti blogesniu ar geresniu, nei atrodo.

Galimybių atvirumas ir lakoniško teksto daugiaprasmiškumas - tai dramaturgo nuopelnas, kurio įsiklauso kūrybinė komanda. Žavingiausias Švedkauskaitės ir aktorių indėlis - platus žvilgsnis į personažus, kaip skirtingas kartas. Būdama ženkliai jaunesnė nei pjesės personažai, režisierė ne tik puikiai suvokia problematiką, bet ir kartu su aktoriais ją paverčia kur kas plačiau pritaikoma sąlyga. Scenoje pasirodantys 40-mečiai puikiausiai gali būti ir 20-ties. Nekalbėdami apie tekste nurodomus metus, kūrėjai randa formą, kurioje svarbiausiu dėmeniu išlieka žmogaus laisvės suvokimas, dažnai lyginamas su asmenine nepriklausomybe ir priešinamas su atsakomybe šeimai. Ne veltui abu veikėjai pjesės vyksmo metu yra nevedę, - tokie jie gali būti laisvi, darbingi šiandienos civilizacijos varikliai ir įsivaizduotini herojai.

Tuo tarpu senosios, mirštančios Europos veidu tampantis Ramučio Rimeikio Tėvas, savo nebylumu kuria ne tik nejaukumą, bet išplečia jį į scenos erdvę. Ne kartą ir ne du, stebint Dapkūnaitės ir Rimeikio scenas, galima prisiminti gyvus pavyzdžius: tiek sunkų vaikų rūpestį sergančiais tėvais, tiek ir tėvų - mažais vaikais. Amžinas, gal net nuvalkiotas senelių ir kūdikių sulyginimas sugrįžta ir čia.

Įdomu tai, kad iš vienos pusės - dramaturgo sprendimas moterį uždaryti namuose ir paversti ją slauge nenuskamba lėkštai, nes tai, kokiu vidiniu tikrumu ir tvirtumu tą daro Dapkūnaitės Marta, ją visų pirma iškelia net kaip feministinę heroję. Situacijoje, kurioje viskas krenta iš rankų ir visi ima nusiteikti prieš ją, Marta atsiskleidžia kaip stipresnė ir kur kas gilesnė asmenybė, nei Ralfas. Jos galia slypi laikinumo suvokime. Ji supranta, kad savęs aukojimas, laikas su senoliu taps atpirkimu, leis atstatyti pusiausvyrą ir susitaikyti su savo praeitimi, - visa tai skirta tam, kad po visko galėtų žvelgti į ateitį.

Tuo metu Ralfas išeitimi mato tik bėgimą, niekaip tiesiogiai nesidorojant su situacija. Ir tuo metu, kai jau galvoji, kad toks kilnus moters portretas pernelyg išdidintas - supranti, kad lytis čia nėra svarbi. Tai, ką scenoje kuria aktoriai, nėra tik personažai ir jų lytys, bet, o ir svarbiausia - tai skirtingi mentalitetai, pasaulio suvokimai. Tą suvokia ir Marta, pasirinkdama slaugyti ją mušusį tėvą: jei ji nenori būti tik tai, kas ją formavo be jos pačios leidimo, tuomet ir kitas nėra vien tai, kas ją skriaudė. Bet, tuo pat metu, šiame supratime nėra atleidimo.

Smagu ir pagavu yra tai, kokius turiningus, daugiaprasmius ir šiuolaikiškus personažus kuria dramaturgas. Sveikintina tai, kaip humaniškai į juos žvelgia skirtingų kartų kūrybinė komanda. Viską konceptualiai įrėmina vaizdas ir garsas, mat Onos Juciūtės šaltame, balto marmuro kvadrate veikiantys aktoriai nuolat ir visomis prasmėmis atsiduria ant ribos, krašto, - ar tai būtų pasirinkimas, ar pačių gyvenimas. Dar prieš prasidedant spektakliui, laidojimo namus primenanti scenografija vėliau tampa ir modernaus minimalistinio stiliaus namais, kuriuose nejauku, ir užlietu antkapiu, apie kurį emocingai kalba Ralfas.

„Kortos sukrito“ ir man prieš ateinant į premjerą, nes tą pačią dieną su savo vaiku varčiau spalvingą Modernaus meno centro leidinį ir man buvo paliepta skaityti skyrių apie Walterį de Mariją ir jo žemėmis užpiltą kambarį viename Niujorko namo 2-ojo aukšto butų. Ir ne pačios žemės ar jų eksponavimas man surezonavo po spektaklio, bet faktas, kad sargybinis nuolatos turėdavo išravėti žemes, kad jos netaptų tiesiog sodu kambaryje. Kažkaip panašiai ir Marta, ir visi kiti tokie / tokios kaip Marta - iš pradžių rauna tas žoles, šalina nedidelius ūglius tam, kad vyresnieji išgyventų, o jau juos užkasus ir užliejus, prižiūri, kad tos gėlytės ant kapo vis būtų vietoje ir žydėtų. Tie šokiai ant kapų virsta tokia makabriška kasdienybe. Dėl Juciūtės konceptualaus žvilgsnio, scenografija, kaip ir spektaklis bei pjesė, netampa pernelyg akis badančia iliustracija, o daugiau - atpažįstama nuoroda.

Ir nors debesų čia nėra, nebent dūmai, iš paukščio skrydžio ekranuose matyti uolų vaizdai. Abstraktūs Anetos Bublytės video sprendimai, besikeičiantys su veiksmą stebinčia ir dar begėdiškiau priartinančia kamera, kuri atkartoja tą patį žvilgsnį iš šono. Atsitraukimą, suteikiant atstumo, rimties ir minties švarumo, kurioms atliepia ir gyvai komentuoja Balio gitaros ir trimito garsai, formuojami, beje, taip pat labai artimai kino estetikai.

Turėčiau sakyti, kad Švedkauskaitės spektaklis labai kinematografiškas? Atsisakau. Manau, kad kino įtaką sąmoningai diktuoja pjesės, kaip scenarijaus, konstravimas, o toliau jau seka intuityvūs ar loginiai estetiniai sumanymai. Kokios yra „Sieros magnolijos“? Visų pirma, tai yra tvarkingas spektaklis, geriausia šio žodžio prasme. Dažnai gali išgirsti profesionalus kalbant apie tai, kaip „tvarkinga“ yra nuobodu, tačiau čia norisi tik pasveikinti ir išreikšti pagarbą kūrybinei komandai, kuri labai sutelktai pažvelgė į kūrinį, bylojantį tiek plačiomis, tiek ir labai asmeninėmis temomis. Atskleista plati pasaulėvoka ir joje atrasti labai konkretūs ir konceptualūs žvilgsniai į detales, leido pristatyti profesionalų ir „suvaldytą“ darbą - tai ypač tinka pačiai pjesei. Ar būtų įdomu pamatyti didesnių formų, mastelių ir aštresnių, ne tokių aptakių pareiškimų kupiną Švedkauskaitės kūrinį? Taip. Ar ji tam pasiruošusi? Atrodo. Tik neklausiau, ar nori. Tad belieka palaukti.

Interviu

„Sieros magnolijų“ dramaturgas M. Algus: nereikėtų vengti senatvės baimės // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2021-12-21

„Sieros magnolijų“ dramaturgas M. Algus: nereikėtų vengti senatvės baimės

 

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2021-12-21

 

Martin Algus. Nuotr. Kristjan Järv

Sausio 13–15 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys premjerą „Sieros magnolijos“, režisuojamą Eglės Švedkauskaitės. Spektaklis statomas pagal estų dramaturgo Martino Alguso kūrinį, su kuriuo LNDT lankytojai galėjo susipažinti pernai – dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vyko šios pjesės skaitymas. „Sieros magnolijos“ atskleidžia vidutinio amžiaus Martos ir Ralfo poros gyvenimą, kurį sujaukia žinia apie staiga atsiradusį seną Martos tėvą, neišsiverčiantį be globos. Spektaklyje vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Dainius Gavenonis, Ramutis Rimeikis. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina pjesės autorių Martiną Algusą.

 

Džiaugiamės, kad po dramaturgijos festivalio „Versmė“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras nusprendė statyti spektaklį pagal Jūsų pjesę. „Sieros magnolijas“ (Väävelmagnoooliad) parašėte 2013 m., remdamasis tikrais įvykiais. Kokie tai buvo įvykiai ir kodėl jie įkvėpė jus parašyti pjesę?

 

Netyčia išgirdau, kaip moteris, stovėdama eilėje prekybos centre, skundėsi, kad turi pradėti rūpintis senu ir ligotu tėvu, nors tėvas ją  vaikystėje paliko. Tada radau dar keletą kitų istorijų žurnaluose. Sukūriau veikėjus ir siužetą, bet viskas prasidėjo nuo to nugirsto tikro pokalbio.

 

Kaip kilo mintis pavadinti šią pjesę?

 

Kartą miške virš ežero pamačiau didžiulę sieros spalvos planetą, tarsi mėnulį, ir šis vaizdas yra veikėjos Martos monologų šaltinis. Tai gali būti Martos praeitis arba tiesiog ją persekiojanti vizija, reiškianti jos kaip keistos planetos nesaugumą. Paskiau pagalvojau apie magnolijas, o vėliau sierą ir magnolijas sujungiau, ir šis pavadinimas tiesiog tiko pjesei.

 

Pjesė pasirodė 2013 m. Kaip dažnai ji buvo statoma?

 

Pirmą kartą pjesė buvo pastatyta Taline 2014 m. ir buvo rodoma du sezonus. Spektaklis laimėjo Estijos teatro draugijos apdovanojimą už geriausią originalią pjesę ir prizą Estijos pjesių konkurse.

 

Ar režisieriai jus teisingai supranta?

 

Apskritai manau, kad taip.

 

Kai su kolegomis diskutavome, kokias pjeses pasirinkti „Versmės“ skaitymams, mums didelį įspūdį padarė Jūsų pjesės minimalistiniai dialogai ir tam tikras intuityvumas. Tekstas – tarsi pasąmonės kalba, nors ir labai šiuolaikiška. Praverkite duris į savo rašymo „laboratoriją“. Kaip kuriate dramaturgiją? Kas svarbiausia rašant?

 

Iš pradžių pradedu jausti atmosferą, paskui imu girdėti ir matyti veikėjus. Tada formuojasi pagrindinio teksto drobė – plona arba tvirtai suausta, atspindinti arba praleidžianti šviesą. Viską juntu intuityviai, nors daug dirbau su scenarijais, kurių tempas, struktūra ir dinamika labiau tinka kinui ar TV serialams. Rašydamas pjeses mėgstu save nustebinti, todėl nesilaikau kokio nors išankstinio plano ar griežtų terminų. Mano pjesės labai skirtingos, visada stengiuosi sugalvoti ką nors naujo ir sau pačiam netikėto.

Martin Algus. Nuotr. Lilia Marila.

 

Mano nuomone, pagrindinė Jūsų pjesės tema susijusi su klausimu, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį. Psichologiniai, filosofiniai klausimai skamba jau pirmuosiuose Jūsų pjesės sakiniuose. Ar tai kyla iš Jūsų pasąmonės?

 

Nepageidaujamą, bauginantį ir taip pat išsigandusį tėvą pamačiau kaip „praeitį“, kuri buvo sąmoningai pamiršta ir kuri dabar iškyla tam, kad viską pakeistų. Tai trauma, kuri ilgą laiką buvo slepiama. Manau, kad tai gana būdinga mūsų regionui, nes daugelis mūsų šiandieninių sprendimų yra stipriai susieti su praeitimi arba nenoru ją pripažinti. Mūsų regiono praeityje daug smurto, neapmokėtų skolų, randų, baimių, joje maža meilės, ir manau, kad turėtume pabandyti tai pripažinti. Turime ieškoti galimybės susitaikyti, padaryti taip, kad priverstinė pareiga rūpintis taptų šiuo tuo daugiau. Klausimai apie šeimos ryšius ir įstatymus spektaklyje yra išoriniai, esmė – atleidimas. Vakarų gyventojai sparčiai sensta, o taip pat aštrėja klausimas, kaip susidoroti su visa ta mūsų praeitimi, kai mūsų gatvės ir namai pilni nelaimingų žmonių. Šios temos pradėjo ryškėti rašant pjesę. Praeinanti jaunystė, baimė pasenti, baimė, kad ištiks nesėkmė, baimė, kad nebūsi mylimas. Šių klausimų vengdamas ar juos pamiršdamas nieko neišspręsi. Turime stengtis, kad mūsų prisiminimai ateityje būtų gražesni.

 

Ar turite mėgstamus dramaturgus? Ar jaučiate jų įtaką?

 

Tuo metu, kai pradėjau rašyti pjeses, daug verčiau. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ieškojau medžiagos savo teatrui ir atradau judėjimą „in-yer-face“, kuris tuo metu Estijoje nebuvo gerai žinomas. Radau tikrai šiuolaikiškų autorių, žavėjausi jų drąsiomis temomis, kalba. Viskas prasidėjo nuo Marko Ravenhillo, Sarah Kane, Martino Crimpo. Man taip pat patinka Conoras McPhersonas, Naomi Wallace, Jez Butterworth. Manau, kad jie visi padarė man tam tikrą įtaką, daugiausia tuo, kad parodė, kokios įvairios ir atviros gali būti pjesės, kad taisyklių, kaip jas rašyti, tikrai nėra.

 

Esate laisvai samdomas aktorius, dramaturgas, režisierius, scenaristas ir televizijos serialų prodiuseris. Kiek šios skirtingos veiklos veikia viena kitą? Kurią iš jų laikote svarbiausia Jums kaip menininkui? Kodėl?

 

Pastebėjau, kad kasdienis darbas su televizijos serialais ir filmais leidžia man rašyti teatrui tik tas pjeses, kurias tikrai noriu parašyti, leisti tik tas knygas, kurias tiesiog privalau parašyti. Svarbiausia yra susitarti su pačiu savimi, tada rezultatas bus kur kas stipresnis nei dirbant pagal užsakymą.

 

Kaip vertimams atsirenkate užsienio dramaturgus? Galbūt Jūsų pasirinkimą lemia užsakovai? Kokie užsienio dramaturgai jums patinka?

 

Pastaruoju metu taip pat buvo užsakymų, bet iš pradžių tiesiog ieškojau šviežių ir aktualių tekstų, tuo metu mums trūko naujų dramų, visi statė klasikinius kūrinius ar komedijas, nebuvo daug aštrių šiuolaikinių pjesių.

 

Koks yra Estijos teatras šiandien? Ar jis atitinka Europos tendencijas?

 

Mūsų teatras derina vietines tradicijas su labiau kosmopolitinėmis Europos ar Rusijos teatro vizijomis. Taip pat turime stiprų fizinį teatrą ir keletą nepriklausomų grupių, kuriančių įdomius dalykus, kuriuos sunku įvardinti. Turime keletą įdomių režisierių, kai kurie dirba postdraminiais metodais, kiti naujai interpretuoja klasikinius tekstus.

 

Kokius teatro režisierius paminėtumėt kaip Jums svarbiausius?

 

Pavyzdžiui, Lauris Lagle, Ingomaras Vihmaras, Tiitas Ojasoo, Renate Keerd. Jie visi labai skirtingi, visi turi savo unikalų braižą.

 

Kadangi esate ir laisvai samdomas aktorius, kaip laisvai samdomiems aktoriams pavyksta išgyventi Estijoje? Kokia jų ekonominė padėtis?

 

Jau kurį laiką aktyviai nevaidinu, bet žinau, kad aktoriai labai užsiėmę net pandemijos metu. Dabar lyg važinėtume amerikietiškais kalneliais: kai kurie spektakliai buvo atšaukti dėl uždarymo, o dabar teatrai ir prodiuseriai stengiasi daugiau kurti, kad užbėgtų už akių kitam galimam ribojimų laikotarpiui, tad aktoriai sulaukia daugybės pasiūlymų.

 

Prieš kurį laiką Estiją veikė Suomijos kultūra. Kas šiandien daro įtaką Estijai? Vien tai, kad Estijoje yra išsami šiuolaikinių dramaturgų duomenų bazė, liudija, kad mokotės iš Suomijos, kuri turi stiprią šiuolaikinės dramos mokyklą.

 

Jaučiu, kad galėtume daugiau bendrauti su kaimynais, o pandemija šį norą perkėlė į visiškai naują lygį. Su Suomija neturime per daug glaudžių ryšių, nors mūsų teatrai dalyvauja Suomijos festivaliuose, verčiame kai kurias suomių pjeses. Bet bendradarbiavimas galėtų būti dinamiškesnis, taip pat ir su kitomis Baltijos šalimis. Turėtume daryti daugiau įtakos vieni kitiems, palyginti su tuo, kokią įtaką patiriame iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Japonijos ir kitų šalių. Mūsų teatro agentūra man sakė, kad pastaruoju metu teatro mainai tarp Baltijos šalių pradėjo augti, tai yra labai geras ženklas.

 

Ar esate susipažinęs su Lietuvos teatru?

 

Norėčiau žinoti apie jį daugiau.

 

Kaip išgyvenate pandemijos laikotarpį?

 

Iš pradžių jis šiek tiek gąsdino, paskui kažkaip išlaisvino, tada tapo gera pamoka, kaip būti kuklesniam ir kantresniam, o dabar tiesiog noriu, kad jis pasibaigtų.

 

Linkiu geros premjeros!

 


„Sieros magnolijų“ režisierė: tai kūrinys apie neišvengiamą susitikimą su savo praeitimi // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2022-01-07

„Sieros magnolijų“ režisierė: tai kūrinys apie neišvengiamą susitikimą su savo praeitimi

 

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2022-01-07

Eglė Švedkauskaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Sausio 13, 14, 15 dienomis įvyks pirmoji 2022 metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – „Sieros magnolijos“. Spektaklį pagal estų dramaturgo Martino Alguso pjesę stato režisierė Eglė Švedkauskaitė. „Sieros magnolijose“ vaidmenis kuria LNDT aktoriai Jolanta Dapkūnaitė, Dainius Gavenonis, Ramutis Rimeikis.. Artėjant premjerai, kuri vyks „gallery 1986“ erdvėje, režisierę kalbina LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė.

 

Džiaugiuosi, kad kuri Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Būtent šiame teatre kūrė pirmoji moteris režisierė Kazimiera Kymantaitė (1909–1999), vėliau – Irena Bučienė (1940–2001) ir kitos įdomios kūrėjos. Tavo pirmieji žingsniai labai smarkūs – buvai režisierių asistentė kuriant „Respubliką“, „Soliarį 4“, „Miegančius“ ir kitus spektaklius. Asistuoji ir kuri. Sudėtinga būsena. Kodėl pasirinkai tokį dvigubą kelią?

 

Kažkada taip susidėliojo aplinkybės: vienu metu gavau du pasiūlymus – viename teatre dirbti režisierių asistente, kitame – kurti spektaklį „Žmogus iš žuvies“. Tai keleriems metams nulėmė šį „dualizmą“. Visada paraleliai dirbau šiuos du darbus – savo kūrybinį ir asistavimo. Asistavimas patiko ir patinka tuo, kad iki šiol dirbau su žmonėmis, iš kurių išmokau įvairių dalykų. Tai trunka jau treti metai. Pirmi metai buvo itin smarkūs, naujai formuojantys suvokimą, kuris vienaip buvo susiformavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kitaip ėmė atrodyti pradėjus dirbti režisierių asistente. Tai yra mokykla, tas pats, lyg siekčiau praktinio teatro laipsnio.

 

Netrukus išvysime Tavo naująjį darbą – „Sieros magnolijas“. Kodėl pasirinkta šita pjesė, kuo jos tema aktuali šiuolaikiniams žiūrovams?

 

„Sieros magnolijos“ išsiskiria dramaturginiu požiūriu itin tiksliai sukonstruotais įvykiais ir savita, paslaptinga autoriaus kalbos maniera. Tai mane ir paskatino po sėkmingo pjesės skaitymo „Versmės“ festivalyje (2020) pristatyti šį estų dramaturgo Martino Alguso kūrinį scenoje. Skaitydami pjesę su aktoriais nuolat kartojome – neįtikėtinai parašyta. Personažus čia aktyviai veikia jų pasąmonė, o kartu ir socialinė aplinka; jų privataus gyvenimo sunkumai sugretinami su platesnės visuomenės problemomis.

Tai kūrinys apie neišvengiamą susitikimą su savo praeitimi, kuri reikalauja sustoti ir susitaikyti su savimi, kad galėtum judėti pirmyn. Šiame spektaklyje nesiekiu panirti į aktualijas. Man svarbiausias pjesėje veikiančių trijų žmonių elgesys, jų buvimo ženkliškumas, jo analizė. Mane itin domina Martos ir Ralfo personažų skirtumas: jos – tikėjimas likimu, jo – kad viską galima pasiekti ir pakeisti savo jėgomis. Martos baimės man artimos ir kaip žmogui, ir kaip kūrėjai. O Martos tėvo personažo tema – susidūrimas su tėvų senatve ir rūpesčiu jais – priverčia apmąstyti seno žmogaus, praėjusios epochos atstovo vietą mūsų gyvenime.

 

Ar yra bruožų, rodančių, jog tai estų dramaturgo kūrinys?

 

Dėl skirtingų tautų rašymo stilių įdomu – ar tai mitai, ar jie iš tiesų egzistuoja? Dar pjesės skaitymų, analizės metu, per kai kurias repeticijas buvo ištarta: „Na taip, čia gi esto pjesė“. Yra toks pojūtis, kuris duoda tam tikrą skandinavišką šaltį: protestantiškos vertybės, vaizdiniai, kurie specifiškai šiaurietiški, ta Sieros planeta, kurią dramaturgas sugalvojo, pasirodanti pagrindinės veikėjos Martos mintyse... Taip, šioje medžiagoje yra užuominų apie estiškumą, skandinaviškumą. Tuo pačiu – suvaldytas kabėjimas žodžiais po vieną, po du, – pjesė trumpa, bet joje įvyksta daug dalykų. Čia viskas sutelkta, glaustai išrašyta.

 

Šiais laikais daug kas kalba apie įvairiausias problemas, jauni režisieriai sako: „Kūrinys kelia aktualius klausimus“, bet tie patys žmonės smarkiai nutolę nuo savo tėvų ir tai laiko norma.

 

Tėvo ir autoriteto tema šioje pjesėje yra pati skaudžiausia ir sudėtingiausia. Kaip apskritai gyventi su tėvų „figūromis“, nes jos pasirodo visur: ne tik šeimoje, bet ir kuriant. Net atėjus į bet kokią instituciją, dažniausiai tu rasi tėvo „figūrą“, nes vis dar vyrauja patriarchatas.

Žmonės po truputį pradeda jausti, kad jiems skaudu bendrauti su savo tėvais, yra dalykų, kurių jie negali atleisti, ir tai sukuria konfliktą. Dėl to su tėvais ir nebendraujama. Anksčiau buvo aiškesnės vertybės, įsitikinimas, kad tu turi gerbti, mylėti ir rūpintis savo tėvais, nesvarbu, ką jie tau padarė ir ką tu jiems padarei. Vis tiek prieš gyvenimo saulėlydį privalu susitaikyti ir susitikti. Šiuo metu gyvename visuomenėje, kuri daugiau domisi psichologija, savimi (bandome save studijuoti), ir kuo labiau norisi leistis į sąmonės, pasąmonės šulinį, tuo giliau ten ir nusileisi. Ir tuomet iškils dar daugiau problemų. Dėl to ši tema sunkiausia, konfliktiškiausia, nes kas iš tiesų yra teisinga ir ką iš tikrųjų mes privalome daryti? Ar visą laiką turime empatiškai žiūrėti į žmones, ar mes turime savo traumas, kurias mums sukėlė vyresnieji? Ar mes pajėgūs tai analizuoti, išgyventi etapą, kai žaizda atsiveria iš naujo ir ją kažkaip išvalyti? Mano nuomone, esame sužeista visuomenė. Tame ir yra pagrindinė problema. Mes ilgą laiką buvome aukos ir dėl to nelengva atleisti kažkam, kai mes istoriškai kaip tauta nuolatos gyvename kaip aukos, viską pakeisti taip, kad pasijustum, kad gali gyventi su savo traumomis, su tais įvykiais, ir jie tavęs nebeskaudina. Mus skaudina, dėl to mes esame pikti, dėl to negalime lengvai priimti ir savo tėvų ir kitų autoritetingų figūrų. Man atrodo, kad visa tai susiję su mūsų istorine patirtimi, atmintimi, kaip per kartas mus augino. Viskas priklauso nuo šeimos. Ar tu ateini iš šeimos, kurioje buvai mokytas nuolankumo, nes tėvai žinojo, kas atsitinka tiems, kurie „iššoka aukščiau bambos“, ar augintas šeimoje, kuri į tave sudėjo visas viltis, ir tu turi būti pirmoji laisvės karta.

 

Spektaklio premjera įvyks ne Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdvėje, o „gallery 1986“ (Kauno g. 32, Vilnius). Kokią įtaką ši erdvė daro naujajam pastatymui?

 

Erdvė – buvęs fabrikas. Jis dabar yra įrengtas kaip klubas. Iš esmės vieta atitinka ir temą. Tai yra vieta trinti atminties krūvį, kurį dabar atėję žmonės keičia. Ir tos sienos, kurios kažkam reiškia gamyklinę, iš blokelių pastatytą erdvę, šiandien mums reiškia gražią dekoraciją, gražią klubo pertvarą. Mes ateiname į vietą, kurioje gyveno ir dirbo žmonės, tokie, kaip Martos tėvas. O Marta ir Ralfas yra tie žmonės, kurie tą erdvę nori pakeisti, apšviesti neonine lempa ir pasakyti: „Mes atverčiame naują lapą“. Atmintis tegul būna ten, kur jos vieta, kur nors, tegul ji nesiveržia į mūsų gyvenimą. Mes nenorime, kad kažkas mums primetinėtų, jog reikia suvesti kokias nors sąskaitas su savo praeitimi.   

 

Spektaklio dailininkė Ona Juciūtė yra skulptorė. Kas lėmė, kad būtent ją pakvietei kurti scenovaizdį ir kostiumus?

 

Su Ona dirbame jau trečią kartą. Esame atradusios puikų kūrybinį ryšį. Su scenografais ne tiek daug ir dirbau, tad negalėčiau įvardinti esminio skirtumo. Esminis dalykas tas, kad ne teatro dailininkas į teatrą atsineša platesnius nei įprasta įvaizdžius ir nuorodas. Tuo pačiu mato erdvę gal ne tiek funkcionaliai, bet tai kompensuoja per konceptualumą. Vizualusis menininkas visada ieško to, kas viską suvienija. Man tai ir patinka. Ona kuria ir kostiumus, kad išliktų visuma.

 

Ką Tau apskritai reiškia vaizdas teatre?

 

Pjesėse labiausiai koncentruojuosi į tekstą ir mintį, bet aišku, ir į vaizdus. Man labai svarbi erdvė, kurioje vyksta vienas ar kitas veiksmas. Erdvės ženkliškumas. Svarbu, kaip žmonės toje erdvėje veikia, kaip joje jaučiasi. Labai svarbus dalykas yra atmosfera. 

 

To paties norėčiau paklausti ir apie muziką – kiek ji svarbi spektaklyje? Kodėl pasirinkai Deimantą Balį?

 

Spektaklyje muzika labai svarbi. Be to, ji bus atliekama gyvai. Tai – ne pirmas kartas, kai muzika spektaklyje bus atliekama gyvai. Kurdama spektaklį, jaučiu didelį poreikį skirti daug dėmesio muzikai, garsui. Kai pirmą kartą perskaičiau „Sieros magnolijas“, pagalvojau, kad norėčiau gitaros muzikos, nes ji, viena vertus, „rėksminga“, kita vertus, pajudinus vieną stygą ir ją „užefektavus“, kompozitorius sukuria tam tikrą pojūtį – nerimą, susijaudinimą. Šis instrumentas labai paveikus. Muzika iš esmės kuria atmosferą, personažams diktuoja ir tempą, kad jų gyvenimas kažkur plaukia, o vėliau – sustoja: veiksmas vyks tam tikroje erdvėje, ir čia jis kuriam laikui užsibūna, nes muzika jį kažkaip pristabdo. 

 

Aneta Bublytė – dramos teatro pasaulyje gerai žinoma vaizdo projekcijų autorė. O „Sieros magnolijų“ atžvilgiu kodėl būtent ji Tau svarbi?

 

Anetą konsultavau, kai ji kūrė eskizą pagal Bernard-Marie Koltèso „Medvilnės laukų vienatvėje“, padėjau dirbti su aktoriais, o paskui prisiminiau, kad tarp šių pjesių yra panašių temų. Aneta talentingai geba analizuoti vidines žmogaus problemas, žino, kaip psichologines problemas perkelti į ekraną. Dėl to man labai svarbus bendravimas su ja. Jos mintys apie personažų sąmonę, pasąmonę, mąstymą yra labai taiklios. Su ja dirbti – ir atradimas, ir malonumas.

 

Aktoriai Dainius Gavenonis, Ramutis Rimeikis, Jolanta Dapkūnaitė. Nuotr. Visvaldo Morkevičiaus.

Didžiausia intriga – aktoriai. Žiūrovai labai dažnai spektaklius pasirenka pagal aktorius. Tavo spektaklyje – įdomus tercetas: Jolanta Dapkūnaitė, Dainius Gavenonis ir Ramutis Rimeikis. Kas lėmė šių aktorių pasirinkimą? Kokia buvo kelionės pradžia ir kokius Tu juos matai šiandien?

 

Šie aktoriai puikiai atitinka pjesės personažus. Tas net stebina, nes dažniausiai aktorius pasirenku intuityviai. Vadovavausi nuojauta, kas iš mūsų teatro galėtų atlikti būtent šiuos vaidmenis, ir viskas prasidėjo nuo Jolantos Dapkūnaitės, kadangi jos vaidmuo yra pagrindinis. Paskui prisijungė Dainius Gavenonis, ir tada nusprendžiau dėl Ramučio Rimeikio. Iki šiol sukurti jų vaidmenys irgi duoda naudos naujiesiems vaidmenims, nes mes, kurdami, repetuodami, diskutuojame ir apie suvaidintus vaidmens, aiškinamės, kas yra vieno ar kito vaidmens kartotė ar kita versija. Pavyzdžiui, Dainius kažkurioje repeticijoje paminėjo, kad naujasis vaidmuo jam primena suaugusį Robį iš „Shopping and Fucking“. Arba Jolantos paieškos – tarp Julijos ir dabartinės Martos. Ramutis šiame spektaklyje gauna itin sudėtingą užduotį, kurią atlieka kantriai ir meditatyviai – būti nebyliu, dukros prisiminimų pripildytu indu.

 

Buvai įdomių režisierių – Jono Vaitkaus, Lukaszo Twarkowskio, Annos Smolar, Grzegorzo Jarzynos, Oskaro Koršunovo ir kitų – asistentė. Kokius režisierių bruožus labiausiai vertini?

Labai vertinu režisierių sąžiningumą prieš save ir komandą, žmogiškumą, nuoširdų poreikį kurti tai, ką jie tuo metu kuria. Aš irgi galiu kurti, kai matau, kad tam žmogui svarbu ir jis nuoširdžiai gilinasi į pasirinktą kūrinį. Vertinu režisierių laisvę ir drąsą.

 

Ar turi savo mėgstamus režisierius, kuriančius nebūtinai Lietuvoje?

 

Krystianas Lupa. Niekada tiesiogiai nebuvau susitikusi, bet jaučiu didžiausią jo įtaką savo režisūriniam mąstymui.

 

Gal galėtum plačiau papasakoti apie Naująjį teatrą (Nowy Teatr) Varšuvoje, kuriame Tu sukūrei spektaklį „Grupa Warszawska“ (2020) ir vėliau jame lankeisi ne kartą.

 

Šis teatras ypatingas tuo, kad ten nukeliavęs, jautiesi lyg būtum pakliuvęs į tokį centrą, kuriame koegzistuoja skirtingi dalykai. Šis teatras – kaip koks teatro institutas. Jame egzistuoja repeticijų salė, knygynas, kavinė, mažesnė salė, skirta edukacijoms. Bet tu ten ateini ir jautiesi patekęs į socialinę erdvę, kurioje jauti, kad kiti žmonės, kurie čia yra, nėra atsitiktiniai. Čia žmonės renkasi dėl geros, kūrybiškos atmosferos, net jeigu ateina išgerti kavos arba pavalgyti. Ir kurti ten buvo malonu – teatras atvirai pažiūrėjo ir į mano pasiūlymą imti neprofesionalius aktorius – paauglius, ir į kitus mūsų eksperimentus, nes mes su kūrybine grupe vaizdo projekcijas kūrėme iš mieste filmuotų kadrų. Tame teatre jaučiau daug laisvės, įvairovės. Neatsitiktinai šis teatras yra „Naujasis teatras“. Jame daug daugiau vietos eksperimentams; vieni iš jų pasiteisina, kiti – ne, bet jame jautiesi lyg būtum tam tikrame centre, kuriame pučia šiandienos teatro vėjai, kur nuolat juntami tam tikri pokyčiai. Buvo tikrai labai malonu būti lietuve, kuri ten galėjo kurti. Šiame teatre ir techninė komanda labai puiki.

 

Galime skaitytojams priminti, kad kadaise šio teatro vietoje buvo šiukšlių mašinų garažai. O dabar transformuotame teatre – labai daug augalų.

 

Yra viena ofiso dalis – veranda, kurioje labai daug augalų. Kitas dalykas – lenkų menininkai tiesiog įpratę būti socialiai aktyvesni.

 

Prieš režisūrą metus studijavai teatro kritiką. Ar nesigaili dėl tokio savo gyvenimo posūkio? Kas sunkiausia dabartinėje Tavo specialybėje?

 

Gyvenime apskritai nieko nesigailiu. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau stoti į režisūrą, nes prieš pat stojimą buvau suabejojusi. Man gerai sekėsi studijuoti teatro kritiką, galvojau, kad joje reikia ir pasilikti. Bet man tiesiog buvo nuobodu. Supratau, kad būnant kritike manęs laukia kelionės į festivalius, gyvenimai viešbučiuose, spektaklių žiūrėjimas, bet ne jų kūryba... Ir tuomet nusprendžiau pabandyti. Ir tėvai, ir draugai šį žingsnį palaikė.

 

Kokią kritiką vertini? Ar skaitai ją? Liūdna, kai vis dažniau teatro praktikai garsiai pareiškia, kad „seniai jau nieko neskaito“. Iš kur susiformavo tokia properša?

 

Yra toks tarpas tarp praktikos ir teorijos, kuriame mes ir susiduriame. Režisierius ar aktorius visada pasakys, kad kritikas negali suprasti tam tikrų dalykų tik stebėdamas juos, o kritikas pasakys, kad režisierius ar aktorius nesupras tam tikrų dalykų, juos darydamas ir nematydamas iš šalies. Ir ta praraja kartais pasidaro gilesnė, kartais susiaurėja. Negalėčiau pasakyti, kokia šiuo metu yra toji praraja. Tiesą pasakius, man svarbu, kad kas nors parašytų ar atsilieptų, nes tai sumažina pojūtį, kad tik tau vienai tai reikalinga ir įdomu. Dėl to ir yra svarbu, kad kažkas reflektuotų tavo kūrybą.

Bet būna ir taip: neseniai galvojau apie vieną spektaklį ir panorau paskaityti, ką apie jį rašo. Susiradau recenziją, kurioje tiesiog perpasakota tai, kas vyko scenoje, ir viskas. Tai kam man to reikia? Yra aibė recenzijų, kuriose nėra jokio vertinimo.

 

Ar turi „režisierės portfeliuką“ – medžiagas, temas, kurias norėtum įgyvendinti?

 

Turiu, turiu. Per pastarąsias kelias dienas supratau, kokia man svarbi atminties tema ir kad ji iš esmės jau pradėjo keliauti, net ne būtinai per spektaklius, bet ir performansus. (Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ buvo parodytas Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, įkvėptas dailininkės Veronikos Šleivytės gyvenimo – D. Š.) Svarbu iš praeities pozicijų įvertinti šiandieną. Jaučiu didelį poreikį suvokti, iš kur aš ateinu. 

 

Spektaklio „Sieros magnolijos“ premjera – Sausio 13-ąją. Ką Tau reiškia ši data?

 

Man Sausio 13-oji visada buvo labai svarbi ir aš ją visada labai emociškai išgyvendavau. Kai man buvo penkeri, LRT rodė įrašą, kuriame žinias skaito Eglė Bučelytė, staiga įrašas nutrūksta. Paskui – įrašas, kuriame kalba Vytautas Landsbergis. Pamačiusi jį, nubėgau pas mamą ir pasakiau: „Landsbergis užsidarė televizijos bokšte, vyksta karas“. Aš taip pasakiau praėjus aštuoneriems metams po Sausio įvykių. (Režisierė gimė 1994 – D. Š.) Bet tai įsirašė į mano atmintį, ir kiekvieną Sausio 13-ąją visada galvoju apie tuos žmones, kurie žuvo. Mano mama tą naktį dirbo ligoninėje, į kurią buvo atvežta Loreta Asanavičiūtė. Man ji pasakojo tą istoriją... Mane tai irgi labai palietė. Jaučiu tiesioginį ryšį su tais žmonėmis. Jaučiu, kad jie yra realus mūsų Nepriklausomybės, kurioje aš gimiau, įtvirtinimas. Sakyčiau, kad valstybės, kurioje aš gyvenu, pradžia yra Sausio 13-oji, ne Kovo 11-oji.  

 

Linkiu geros premjeros!

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.