Pagal Ukrainos moterų pasakojimus. LIUDIJIMAI

  • Režisierius

    Oskaras KORŠUNOVAS

  • Trukmė

    1 val. 45 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2022 m. spalio 18 d.

  • N-16

Apie

„Dabarties laikas ir vykstantis karas teatrui iškėlė radikalų iššūkį – kai realybė yra tokia, kokia yra dabar, bet kokia fikcija tampa per menka. Statyti „normalų“ spektaklį nekyla ranka, bet tylėti irgi neįmanoma. Dramatizuoti tai, kas vyksta imantis klasikos, ieškant metaforų ir analogijų, rodos, tiesiog beviltiška. Ir nemanau, kad atsirado šiuolaikinių pjesių, reflektuojančių tai, kas vyksta. Taigi, pati situacija išprovokavo idėją sukurti dokumentinio teatro spektaklį. Rodos, tokia forma šiandien yra vienintelė įmanoma“, – sako „Liudijimų“ režisierius Oskaras Koršunovas.

„Liudijimai“ – pagal tikrus kare atsidūrusių moterų pasakojimus sukurtas dokumentinis spektaklis. Istorijas vos prasidėjus karui pradėjo rinkti LNDT aktorės, sutikusios tai daryti savanoriškais pagrindais. Jos asmeniškai susitiko su iš Ukrainos pabėgusiomis moterimis, išklausė jas. Kiekvienas pasakojimas yra atvira ir sukrečianti išpažintis: nuo paprastų gyvenimiškų detalių prieinama prie karo realybės, kurios žmogus, jame nebuvęs, tiesiog negali įsivaizduoti.

Viešojoje erdvėje be paliovos girdime naujienas apie karą, vyksta nuolatinė informacinė kova, kuriamos melagienos, pasitaiko įvairių manipuliacijų, todėl, anot kūrėjų, bet koks tikras liudijimas yra aukso vertės. „Jos labai norėjo, kad tos istorijos būtų paviešintos, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių ir pasaulis sužinotų tiesą“, – sako „Liudijimų“ kūrėjai.

Tokių istorijų, kokios pateikiamos „Liudijimuose“ neįmanoma surasti jokiose žiniasklaidos priemonėse, nes tai nėra dalykiškas žurnalisto interviu ar trumpas reportažas iš įvykio vietos – tai moters pasipasakojimas kitai moteriai, ukrainietės išpažintis Lietuvos aktorei, pasiryžusiai suteikti istorijai balsą, papasakoti ją jautriai, su pagarba, bet nedramatizuojant.

„Šis spektaklis niekaip neturėtų būti susijęs su jokia propaganda, pagražinimais ar patosu – tiesiog pasakojimai, tokie, kokie jie yra“, – pabrėžia bendram projektui aktores subūręs Oskaras Koršunovas.

„Liudijimuose“ žiūrovai išgirs istorijas apie namų praradimus, priverstinius išsiskyrimus su mylimaisiais, amžiną nerimą dėl vaikų, beprotiškas keliones iš rusų apšaudomų miestų, o kitais atvejais – beprotišką realybę juose pasilikus. Tai istorijos apie egzistencinius sprendimus, prievartaujamą tėvynę ir prievartaujamus kūnus, apie vidinę stiprybę, neaišku iš kur aplankančią intuiciją bei žadą atimančius atsitiktinumus. Ir kaip bebūtų paradoksalu – tose istorijose yra daug vilties, net humoro ir optimizmo.

* aktorių sudėtis rodymuose gali keistis.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Oskaras KORŠUNOVAS
  • Kompozitorius — Antanas JASENKA
  • Vaizdo projekcijų autorius — Artis DZĒRVE
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Teksto redaktorė — Živilė ZABLACKAITĖ
  • Kostiumus parinko — Karolina FIODOROVAITĖ
  • Režisierius-asistentas — Antanas OBCARSKAS
  • Režisieriaus asistentas — Rokas LAŽAUNYKAS
  • Prodiuserė — Kamilė ŽIČKYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Iš mūsų vaidybų. Laiškai apie teatrą (IX) // Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, 2022 11 25

Iš mūsų vaidybų. Laiškai apie teatrą (IX)

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė „7 meno dienos“, 2022 11 25

 

„Liudijimuose“ septynios aktorės liudija septynias ukrainiečių moterų karo istorijas be jokių teatrinių triukų. Manau, tai sąžiningas pagarbos gestas Ukrainos žmonėms, kenčiantiems nuo karo. Dokumentuoti ir liudyti be teatrinio estetizavimo ir žiūrovų plojimų pabaigoje – turbūt viskas, ką šiuo metu gali padaryti teatras, siekdamas parodyti užuojautą nukentėjusiems. Nors savo herojų istorijas aktorės atpasakoja skirtingai, vis dėlto tai – juk ne vaidybos konkursas, ir svarbiausia, kad aiškiai išgirsti visus septynis pasakojimus. Didžiausia darbo stiprybe laikau tai, kad pasakodamos aktorės kuria atstumą su intensyviomis herojų emocijomis ir stengiasi jų nevaidinti. Šiuo atveju spektaklio formos paprastumas, reikalaujantis ir žiūrovo pastangos įsitraukti bei klausytis, man atrodo konceptualus ir tinkamas turiniui, laiku ir vietoje paneigiantis teatro, kaip pramogos, sampratą.

Paprasta užduotis: papasakoti istoriją // Vaidas Jauniškis, menufaktura.lt, 2022-10-21

Paprasta užduotis: papasakoti istoriją

Vaidas Jauniškis, menufaktura.lt, 2022-10-21

 


Akimirka iš spektaklio „Liudijimai“ pagal Ukrainos moterų pasakojimus, režisierius Oskaras Koršunovas, režisierius-asistentas Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Liudijimai“ pagal Ukrainos moterų pasakojimus, režisierius Oskaras Koršunovas, režisierius-asistentas Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Ukraina - tai žodis, kuris turėtų teatralams nueiti nuo lūpų ir iš minčių. Nes ką jie gali parodyti ir papasakoti scenoje tuo metu, kai viskas vyksta ten dabar iš tiesų, kai scenoje bet kokia sirenos imitacija ar gęstanti šviesa simultaniškai ir tik apgailėtinai atkartos realius siaubus Chersone ar Charkive? Ką dar pasakyti iš toliau, visažinio balsu, kai pro mūsų ekranus ir taip plūsta žinios, politologų prognozės, įvykių suvestinės? Kai pusė žmonių patys gula su mintimis apie tos šalies žmones ir iš lovos lanko Arestovičiaus psichoterapijos seansus, girdi Piontkovskio pranašystes, vietinių politologų trečios dienos aidą, ilgos videoblogerių galerijos sąmokslo teorijas?..

Apie tai, kaip negalima liesti šios temos, įtikinamai parodė Vladimiro Gurfinkelio ir Mariaus Ivaškevičiaus „Dievų aušra“ dar anuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre: kūrėjai pamiršo bet kokius teatro dėsnius ir neatsispyrė pagundai tikras aktores ukrainietes dar sykį išprievartauti, tik jau scenoje. Nes karo vaizdavimas sustiprintais krintančių lentų garsais, reikalavimai pasakoti, kas buvo išgyventa, jau yra prievarta ne tik joms, bet ir žiūrovams, nuolatos atakuojamiems garsų, vaizdų ir įsakymų apsimesti, kad čia mes matome karą. Apsimesti, kad nieko negirdėjome apie Manto Kvedaravičiaus likimą. Ne strategija, o teatrinė Čiornobajivka.

Žinoma, teatras galėtų imtis seno patikrinto „šiandien per klasiką“, į tašką per aplinkui. Bet tai vėlgi būtų labiau konjunktūra nei meno misija: kam priminti žiūrovams tai, ko jie ir taip nepamiršę? Ir gal tą Antiką žiūri neišsijungę išmaniųjų, sekdami žinias.

Įvairios pavasarinės įvairių žmonių akcijos buvo tai, kas nesipudravo menu, - tai buvo momentinės reakcijos į aktualijas, šių sukelti tikri jausmai: reakcijos į ES politikų neveiksnumą, į žudynes ir prievartą. Performanse visada yra šiek tiek simbolių, tad tikri žmonės apsipildavo kraujo spalvos skysčiu, gėrė kruviną „šampaną“, Rūta Meilutytė plaukė per kraujo jūrą, su savanoriais pylė kalnelį gėlėms... Tai buvo veiksmai, skatinę nesiliauti aukoti, rūpintis, priglausti, reaguoti. Nesvarbu, kiek ten buvo estetikos ir meno (nors „(iš)plaukti“ su Meilutyte atsidūrė Nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje) - esmė buvo kitur. Ir čia namo balkone išsikelta Ukrainos vėliava ir menininko akcija yra tolygios: veiksmas sulygina statusus, nes tikslas tas pats.

Toks kontekstas išsirikiavo prieš Nacionalinio dramos teatro „Liudijimus“. Teatrui lieka du variantai: arba imti tą minėtą „plačiau“, - abstrakčiau už žiniasklaidą ir jos pranešimus, „amžiniau“ dėka klasikos - arba gerokai giliau. Teatras pasirinko pastarąjį. Nes, skirtingai nuo kitų šalių, mūsų ekranuose veik nėra pasakojimų apie gyvus tikrus žmones. T. y. tos tragedijos, ne statistikos, ne nominalių reportažų greta sugriauto namo. Bet pasirinkimą dar reikia pateisinti, ir čia jau į sceną žengia forma ir estetika.

Septynių aktorių pasakojimai apie septynias ukrainietes, jų likimus. Žanras - tarp spektaklio ir pilietinės akcijos. Todėl pagrindinis reikalavimas čia tas pats, kaip performansuose: neapsimesti. Todėl šis spektaklis atviras visais užkulisiais: aktorės neslepia ir nevaidina. Jos pasakoja, kad gavo užduotį susirasti istorijų ir jas perpasakoti. Jos ėjo į savanorių centrus, kalbėjosi su viena ar kita ukrainiete, kažkuriai nepavyko, kažkuri nenorėjo, užsisklendė. Ne taip lengva gaudyti istorijas. O po to jos jas perpasakoja mums.

Tai sunkiausia užduotis: kaip papasakoti, kad tai išliktų, persiduotų. Kad tai būtų išgirsta ir galbūt papasakota toliau. Kad būtų vėl pabudintas jau nuo žinių atbukęs užuojautos mechanizmas. Vaidyba viską nubrauks, tačiau ir paprastas ne-aktoriškas pasakojimas palaidos istoriją (tuo galėjome įsitikinti per ne-aktorių spektaklius-paskaitas „Sirenose“). Todėl režisierius Oskaras Koršunovas ir jam padėjęs Antanas Obcarskas radikaliai ryžosi nubraukti bet kokį teatrališkumą. Kėdė ir aktorė. Tyliai ir subtiliai tarp istorijų nuskambantis Antano Jasenkos muzikos fragmentas. Vos prislopinta, bet neišsijungianti šviesa žiūrovų salėje, nes čia jokios iliuzijos, aktorės mato, kam kalba.

Man atrodo, kad vertinti, kaip kas pasakojo, yra kažkiek šventvagiška. Lyg recenzuočiau ukrainiečių moterų likimus. Nes čia nėra teatrališkumo, tiksliau - jo minimaliai, ir atrodo, kad stebime, kaip susitinka du realūs žmonės, o ne apsimetinėjimo technikos. Aktorės neįsijaučia, neperima ukrainiečių kūno ar intonacijų, jos lieka savimi. Bet retrospektyviai gali pajusti sumaniai išdėliotą kompoziciją, pradedamą nuo sunkių, lyg į duobę (tiksliau, rūsį) smengančių patirčių Neringos Bulotaitės ir Dianos Anevičiūtės pasakojimuose, juos prablaivantį, konkretų Jurgos Kalvaitytės balso toną. Jovita Balčiūnaitė (sakiau - nerecenzuosiu) visgi dar kuria kažkokį personažą su užduotimi „rankas į kelnių kišenes“. Vaiva Mainelytė neslepia, kaip jai pačiai buvo sunku rasti istoriją, o kai atrado - kaip ją buvo nelengva išgirsti. Rasa Samuolytė tragiškus įvykius vis grąžina į patį pasakojimo momentą kavinėje, ir stebiesi, kiek ji pastabi smulkmenoms, kuriančioms „sceną scenoje“. Ir šviesus, viltingas Jūratės Vilūnaitės finalas. Nes iš esmės kas joms (ir mums) lieka, jei ne viltis? Jokių balso ar scenos „užkėlimų“, atvira ir intymi būsena. Lyg sėdėtume bombarduojamame rūsyje per Kūčias.

Kartais minimalumas pasiekia maksimumą. Tekstų kalba autentiška, gal tik šiek tiek aplyginta, ačiū Živilei Zablackaitei, nesuliteratūrinta. Karolina Fiodorovaitė, programėlėje rašoma, „parinko kostiumus“ - ir nežinai, kiek jie pačių aktorių, kiek juose menkų, bet tikslių detalių į toną. Šviesos (Vilius Vilutis) gęsta ar sustiprėja tarp „vos“ ir „vos-vos“. Video (Artis Dzerve) - trumpas, bet kažko tokio reikėjo žengtelėti kiek į šoną nuo istorijų.

Gerai, kad šio spektaklio „apie ką“ aprašyti neįmanoma. Nes tada jis virs paprastu įrašu feisbuke, žiniasklaidos sakiniais. Čia kalba apie telkiančią klausymosi patirtį. Tai - tikriausias vaizduotės teatras, prikeliamas iš žodžių, o jis jau yra kiekvieno individualus ir - paveikiausias.

Aktorės nusprendė neišeiti lenktis. Tarsi tai ne jų nuopelnas, juk pasakojo svetimas istorijas, tad neva nenusipelno aplodismentų. Nusipelno. Dar ir kaip.

„Liudijimai“, Giedrė Kazlauskaitė, LRT radijas, „Septintoji diena“, 2022-11-05

„Liudijimai“

Giedrė Kazlauskaitė, LRT radijas, „Septintoji diena“, 2022-11-05

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko dokumentinio spektaklio pagal Ukrainos moterų pasakojimus „Liudijimai“ premjera. Režisierius Oskaras Koršunovas scenoje susodino septynias aktores, kurios, savanoriaudamos su ukrainietėmis pabėgėlėmis, surinko ir perpasakoja jų tragiškas istorijas.

 

Savo noru visai nesiveržiu į tokius spektaklius, man pakanka visais kanalais užplūstančios N-18 informacijos; bet tarsi reikia. Imi muistytis, kad tokie spektakliai labai naudingi tiems, kurie nuo pat karo pradžios (ir galbūt apskritai gyvenime) nevartoja jokių žinių, arba vartoja tendencingas. Suprantama, realiame gyvenime tokių žmonių nepažįstu, bet girdėjau, „Liudijimai“ bus rodomi regionuose. Tik nelabai tikiu, kad ten reziduoja iškritusieji iš balkono.

 

Istorijos pradedamos porinti be jokių „teatrališkų“ intonacijų; kai kurios įgauna novelės bruožų. Pavyzdžiui, kaip mistiškai suveikia veikėjos dukters surinkta turistinė žvakių kolekcija, kuri panaudojama dingus elektrai. Pagaugai eina klausant, kaip sprogimo metu žuvo vyras, o veikėja stebuklingai liko gyva ir tik ligoninėje sužinojo, kas atsitiko. Arba ribinė vairuoti beveik nemokančios moters būklė, kai nežinai, ar tave su vaikais praleis žaliuoju koridoriumi, ar čia pat ims ir sušaudys. Tokioje būklėje sugebi net vairuoti, nors prieš tai nemokėjai. Vaiva Mainelytė, kažkada antraštėse vadinta erotikos simboliu dėl šiaip jau nuosaikių scenų filme „Velnio nuotaka“, pasakoja apie žiaurius prievartavimus. Papasakoja labai įtaigiai, belieka tik nuščiūti. Atsiskleidžia kiekvienos aktorės temperamentas, bet pozos „Liudijimuose“ nėra. Tai spektaklis be aktorių ego.

 

Žiūrėdama ir klausydamasi kėliau klausimą: ar mes savo polinkiu graudžiais verksmais reaguoti į tokias istorijas nestumiam ten vaizduojamų veikėjų į aukos rolę? Taip, Ukraina yra karo auka, tačiau daugelis spektaklyje vaizduojamų moterų nėra sutapusios su psichologiniu aukos vaidmeniu. Jos stiprios, turi jėgų išgyventi, apsaugoti savo vaikus, priešintis, galų gale – bėgti. Ar joms pačioms sveika būtų dar kartą tuos perpasakotus išgyvenimus girdėti ir matyti? Nežinau, psichologijos teorija skelbia, kad išgijimas nuo traumos ateina prie jos grįžtant ir ją pasakojant. Kaip tiksliai tai veikia, sunku matyti iš šalies. Kartais atrodo, kad socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje kiek per daug to manipuliavimo svetimu skausmu, ypač saugiai ir šiltai sėdint Lietuvoje.

 

Ir vis dėlto tie perpasakojimai, net jei nesukelia nei katarsio, nei palengvėjimo, turi prasmę. Galime netyčia užsimiršti, bet aktorių perteikti liudijimai primena: karas yra baisus lūžis, sukrėtimas, šokas, netektis ir trauma; palaužiami eilinių taikių, niekuo dėtų žmonių gyvenimai. Turime juos girdėti, matyti, remti, nepamiršti. Net jei tai atrodo kaip mazochizmas, protarpiais pakankinti save tokiais liudijimais, kad taptume labiau empatiškais ir kad neišgaruotų dėkingumas už tai, ką turime.

 

Šių metų prakartėlės bažnyčiose tikriausiai nebus įprastos: regėjome daug vaizdų iš Ukrainos gimdymo namų, madoniškų gimdyvių, išgyvenusių ir neišgyvenusių, sužeistų, kraujuotų motinų su naujagimiais ant rankų. Jei sugebėsime suprasti ir priimti, kad Dievas atėjo į šį pasaulį būti ne galingųjų, o silpnųjų pusėje, jų kančia atvers mums visai kitą buvimo žemėje dimensiją – ne pasyvių stebėtojų, o dalyvių, kurie neužsimerkia prieš skausmą ir kraują, nebijo žaizdų, neišsigąsta agresijos, priešinasi blogiui ir neteisybei.

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.