„Genijų“ krašte pokyčiai vyksta lėčiau. Interviu su G. Palekaite

Goda Palekaitė. A. Gvozdenovič nuotr.

Šiandien teatro pasaulyje vis dažniau matomi Godos Palekaitės darbai. Pradėjusi nuo scenografijos, pastaruoju metu ji „lipa“ iš tradicinio teatro rėmų ir tampa vis universalesne menininke. Naujausią jos darbą spektaklyje „Durys“ išvysime spalio 5, 6 d. Anykščių kultūros centre. Šis norvegų režisieriaus ir choreografo Jo Strømgreno Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriamas spektaklis vėliau bus parodytas Kaune, Vilniuje ir Osle.

Nuo ko atsispyrėte kurdama naująjį spektaklį?

Scenografiją ir kostiumus „Durims“ kūriau nemačiusi nei scenarijaus, nei idėjos aprašymo. Vienintelė informacija, kurią proceso pradžioje suteikė Jo Strømgrenas, buvo tokia: „Kažkokia siena, kažkur, turbūt Europoje, kažkada, galbūt nelabai seniai.“ Sunkiai nusakoma, bet lyg ir matyta vieta, lyg ir atpažįstama architektūra. Prisiminiau savo tyrinėjimus Kaukazo miestuose, Gruzijoje ir Rusijoje...

Kartą kūrybinio proceso eigoje, kai vis dar bandžiau išsisukti nuo klasikinio sienos motyvo ir ieškojau įdomesnių sprendimų, Jo išsprūdo: „Padaryk nuobodžią scenografiją!“ Taip ši scenografija tapo ir atpažįstamu praėjusio šimtmečio teatro reliktu, atspindinčiu klasikinę, modernistinę, pasenusią estetiką.

Kas Jums svarbiausia šiame spektaklyje? Apie ką jį statote?

Tai – nuoroda į atpažįstamumą ir banalybę. Taip pat – komentaras apie beatodairišką šiuolaikybės troškimą. Mene man labai svarbūs istorijos ir laiko dėmenys – laiko etika ir estetika, laiko semiotika bei istorijos spekuliatyvumas ir performatyvumas. Domina klausimai: kas yra aktualu, provokatyvu, o kas – autentiška? Kaip kuriamos prasmės? Kas šiandien yra teatras ir performansas? Kiek gali sau leisti menininkas?.. Jei būčiau turėjusi galimybę, būčiau pastačiusi tą pačią Adomo Jacovskio prieš keturiasdešimt metų sukurtą „Pirosmanio“ scenografiją.

Godos Palekaitės kurtas scenografijos eskizas spektakliui „Durys“

Ar iki šiol esate kūrusi scenovaizdį, kostiumus šokio spektakliui?

Ne, tai pirmas judesio spektaklis, prie kurio dirbu. Nors tam tikri techniniai aspektai man yra nauji, negalėčiau sakyti, kad tai paveikė kūrybą.

Kokius kostiumus kuriate spektakliui „Durys“?

Kažkur matytus, išėjusius iš mados, šiek tiek provincialius, ne visai tinkančius... Kostiumai ir scenografija išreiškia tą pačią idėją.

Jo Strømgrenas – išsiskiriantis menininkas. Kaip klostėsi Jūsų kūrybinis bendravimas?

Su Jo susikalbėjome nuo pat pirmo susitikimo. Tai režisierius, turintis aiškią viziją, kurią mėgsta neaiškiai nusakyti. Man pasirodė, kad pagrindinis kūrybinis elementas turi būti empatija, priešingai, nei dirbant su kolegomis, kurie nori būti nustebinti ar sužavėti. Šiuo atveju reikėjo labai tiksliai pajausti, ko reikia spektakliui, – pajausti iš poros abstrakčių pokalbių prie kavos. Vis dėlto šis darbas einasi lengvai. Kur kas lengviau nei mano pačios inicijuojami procesai. 

Kuo Jus šiandien domina teatras?

Mano nuomone, norint šiandien teatre kalbėti aktualiai, labai svarbu bendradarbiauti su kitomis disciplinomis, tiksliau, bandyti nusikratyti disciplinų rėmų ir lūkesčių, tarkim, ko tikimasi iš režisieriaus, aktoriaus, scenografo. Naikinti ir taip jau nebereikšmingą skirtį tarp performanso meno ir teatro, bendradarbiauti su šiuolaikiniu menu, antropologija, kultūros, socialiniais, politikos, teisės, medicinos mokslais ar kulinarija – bet kokia sritimi, bet išlendant iš savo burbulo. Mane domina sąmoningas ir atviras teatras, t.y. menininkai, vengiantys tarpusavio konkurencijos, vertinantys solidarumą ir nepasiduodantys radikalaus kapitalizmo dėsniams. Kūrybiškai dar neišreikšta, bet svarbi yra teatro, kaip institucijos, tema: kaip politinė, hierarchinė struktūra lemia kiekvieno spektaklio egzistenciją? Šiandien svarbu pradėti save suvokti ne kaip uždarą, išskirtinę, konkurencingą nišą, bet kaip globalią, instituciškai valdomą, nuo begalės veiksnių priklausomą erdvę, turinčią potencialo nuolat keistis.

Kaip gimė idėja kurti performansą „Bakuninas“, kuriame prikėlėte XIX a. persekioto anarchisto Michailo Bakunino idėjas?

Bakuninas – užburiantis personažas, tarsi gamtos stichija siaubęs nusistovėjusią pasaulėžiūrą. Jis mane sužavėjo radikalumu ir energija, tikėjimu savo paties idėjomis. Jis man – pavyzdys, kai kalbama apie tai, kam galima paskirti gyvenimą ir kokia ryški bei pilna gali būti žmogaus egzistencija. Negana to, kalbant politiškai, anarchizmo idėja man visada buvo labai artima, tik ligi šiol dar neteko šia tema daryti tyrimo. Dabar, kai esu perskaičiusi daugybę tekstų, dalyvavusi diskusijose, konsultavusis su ekspertais, parašiusi pjesę ir sukūrusi performansą, galiu kalbėti apie anarchizmo ir iš jo išaugusių feminizmo, pacifizmo, enviromentalizmo svarbą šiandieniniame pasaulyje.

Performansą rodėte net dviejuose Italijos mistuose – Venecijoje, Lietuvos „Pelkių paviljone“, ir Turine. Tai skirtingi miestai bei tradicijos. Kaip skyrėsi žiūrovų reakcija?

Performansą kūrė mišri lietuvių ir italų komanda. Bakuniną vaidina aktorius ir akademikas Stefano Moretti, turintis glaudžių ryšių su Lietuva, pavyzdžiui, Milane jis režisavo ir Lietuvoje rodė Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“. Taigi nuo pat kūrybinio proceso pradžios diskutavome apie kultūrinius skirtumus. Buvo įdomu surengti premjeras Venecijoje ir Turine, nes pasirodėme radikaliai skirtinguose meno kontekstuose: Venecijos bienalė – prestižinė ir elitinė šiuolaikinio meno paroda, Laboratorio Artistico Pietra Turine – vienuolikos menininkų anarchistiniais principais valdoma erdvė. Abiejuose miestuose publika buvo gausi ir puiki – žmonės žinojo, kur eina ir kas buvo Bakuninas, jie žiūrėjo akylai, o po performanso gyvai diskutavo.

Jūsų darbai labai skirtingi. Kaip atsiranda tokie kraštutiniai sprendimai? Naudojate ir labai įvairias medžiagas, o naujausias darbas bus „tradiciškiausias“ – iš medienos.

Taip yra todėl, kad teatre man svarbiausi konceptualūs, o ne medžiagiški ar kiti formalūs klausimai. Nemanau, kad mano scenografijos labai skirtingos. Visada atsiranda išraiškinga dominuojanti erdvė, dažniausiai – tam tikra architektūra, gal dėl to, kad esu architektų vaikas ir taip mąstyti pratusi nuo mažens. Skirtumai nebent stilistiniai, o meno stiliais apskritai nebetikiu, todėl ir neprisirišu.

Atliekate tyrimus a.pass meninių tyrimų institute Briuselyje. Kokias tendencijas pastebite?

Šiuolaikiniuose performatyviuose menuose ir jų tyrimuose, kurie man įdomūs, nebekalbama apie scenografiją, kaip ją suprantame Lietuvoje. Menininkai dirba su erdvėmis ir jų kontekstais, o darbą klasikinėje teatro scenoje netgi turi pagrįsti: kodėl renkasi sceną, o ne „tikrą“ erdvę ir t.t. Meninių tyrimų institutas Briuselyje, kuriame jau beveik metus reziduoju, vadinasi a.pass (advanced performance and scenography studies). Iš keliasdešimties ten dirbančių kolegų tikriausiai vienintelė turiu scenografo išsilavinimą. Visi kiti – choreografai, performanso menininkai, rašytojai, teoretikai ir t.t. Mes visi ten bandome iš naujo apibrėžti ir artikuliuoti performatyvumą bei erdvę šiuolaikinio meno ir šiandienos pasaulio kontekstuose.

Kuo Jums vis dar imponuoja scenografija?

Pastaruoju metu kurti scenografiją nebėra didelis kūrybinis iššūkis. Turbūt dėl to, kad manęs nedomina teatras, kuriame menininkai atlieka tradicinius profesinius vaidmenis. Man įdomi visa apimanti teatro vizija, etika ir estetika.

O ar Jums svarbūs aktoriai? Kaip su jais dirbate?

Aktorius paverčia teatrą teatru. Gali nebūti dramaturgo, scenografo, net režisieriaus, bet aktorius visada liks, net jei tai bus tik balsas ausinėse, vedantis žiūrovą per miestą kaip „Rimini Protokoll“ spektaklyje „Remote X“. 

Kiek Jūsų nuomonę veikia kolegos? Ką ir kodėl laikytumėte savo mokytojais?

Mano mokytojai yra mano kolegos. Menininkai ir tyrėjai, kvestionuojantys kūrybą ir jos būtinybę bei ieškantys būdų menininkams ir meno institucijoms šiandien prasmingai egzistuoti. Ieškantys, kaip dirbti remiantis ne konkurencingumo, hierarchijos ir genialumo principais, bet solidarumo ir kritinio politinio mąstymo pagrindu. Kalbu apie žmones, su kuriais dirbu Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Izraelyje ir kitur. Tačiau į Lietuvą taip pat sugrįžta puikūs, šviesūs įvairių sričių menininkai. Teatre pokyčiai, žinoma, vyksta lėčiau, nes esame „genijų“ kraštas.

Dėkoju ir linkiu sėkmės.