Platonas. DIALOGAI Premjera

  • Režisierius

    Motiejus IVANAUSKAS

  • Trukmė

    1 val. 20 min.

  • Salė

    Studija

  • Premjeros data

    2020 m. rugsėjo 25 d.

  • N-14

Apie

Spektaklyje naudojami kūriniai, išversti iš senosios graikų kalbos: Platono „Puota“ ir „Sokrato apologija“ (vertė Merkelis Račkauskas), „Valstybė“ (vertė Jonas Dumčius), „Gorgijas“ (vertė Tatjana Aleknienė), taip pat fragmentai iš Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ (vertė Vanda Kazanskienė), Aristofano „Varlių“ (vertė Antanas Dambrauskas).

 

2019 metais Motiejus Ivanauskas laimėjo LNDT organizuojamos Jaunųjų kūrėjų platformos konkursą. Jo pasiūlyta tema teatrui – scenoje prikelti Platono užrašytus „Dialogus“ (Platono užfiksuotas jo mokytojo, Sokrato, mintis) – komisijai pasirodė verta tolesnio vystymo.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę neseniai baigęs Motiejus Ivanauskas sako: „Daug kas liudija, kad gyvenime  dažnai svarbus yra „aukso viduriukas“. Kitaip sakant – balansas tarp dviejų priešingų polių. Tai galioja ir psichologijoje, ir politikoje, ir naujo spektaklio struktūroje. ,,Dialoguose“ dėmesį traukia tai, kad Sokrato mokymai lyg ir akivaizdžiai ragina siekti „amžinųjų vertybių-dorybių“ – išminties, saiko, valios ugdymo – tačiau tuo pat metu jaučiama „laisva“ antikinės Graikijos atmosfera, ironiškas Sokrato požiūris į save, pašnekovus ir į paties pasiūlomus pamąstymus. Tai iš karto nuteikia palankiai, nes Sokratas nelaiko savęs visažiniu, o tiesiog iškelia į paviršių tam tikras problemas, kurios tada visiems pasidaro akivaizdžios.“

Sokratas – pagrindinis „Dialogų“ veikėjas, kurį vaidins Vytautas Anužis – savo amžininkams tiesmukai sakydavo, ką mano apie juos ir jų poelgius, o savo samprotavimus pagrįsdavo tvirtais argumentais taip, kad pašnekovai dažnai likdavo nusivylę, nes suprasdavo, kad nebegali paprieštarauti. Visgi, Motiejus Ivanauskas sako, kad dabar tikrai nesinori kurti pamokančio kūrinio, naudojant Sokrato išmintį kaip tiesos etaloną (tam greičiausiai nepritartų ir pats Sokratas, ne kartą sakęs: „žinau, kad nieko nežinau“). Daug paveikesnis atrodo principas, kai epizodai tiesiog paleidžiami „sklandyti“ tarp žiūrovų, paliekant galimybę pasijuokti, prieštarauti, galbūt – sutikti.

„Dialogų“ forma ypač paranki teatre. Kaip žinia, Sokratas, kalbėdamas su žmonėmis,  užduodavo tikslius klausimus, kurie nuvesdavo prie to, kad pašnekovas akivaizdžiai pamatydavo, jog prieštarauja pats sau ir turėdavo pripažinti buvęs neteisus. Šiek tiek archajiška šių dialogų maniera gal ir skamba egzotiškai, tačiau tai suteikia galimybę įžvelgti, o įžvelgus – paryškinti komiškąją Sokrato pasikalbėjimų pusę.

Spektaklyje taip pat naudojamos ištraukos iš kūrinių: Ksenofonto „Atsiminimai apie Sokratą" ir Aristofano „Debesys".

Spektaklio rėmėjas:

Kūrėjai

  • Inscenizacijos autorius ir režisierius — Motiejus IVANAUSKAS
  • Scenografė — Izabelė NAREČIONYTĖ
  • Kostiumų dailininkės — Izabelė NAREČIONYTĖ, Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorius — Matas SALADŽIUS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Recenzijos

Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė // Jūratė Visockaitė, literaturairmenas.lt, 2020-10-19

Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė

Jūratė Visockaitė, literaturairmenas.lt, 2020-10-19

 

LNDT palydovas prie slaptų durelių lieptais ir laiptais įsiveda į salytę ir saujai žiūrovų suteikia mokslo ir meno pamoką / malonę – išklausome Sokrato diskusiją su mokiniais. Neįsiteikiančią. Sokratas užduoda tikslius klausimus, sulaukia atsakymų, persuka juos savaip ir įrodo tų atsakymų neatsakymą, neatsakomumą, neatsakingumą. (Taip, pamoka išklausyta ne veltui – tavo smegenys išsyk ima gręžtis į žodžius ir prasmes.)

Platono / Sokrato „Dialogai“ debiutuojančiam režisieriui Motiejui Ivanauskui užsiskaitys – vien dėl drąsos imti tokią medžiagą ir tokį atlikėją – aktorystės profesorių Vytautą Anužį. Režisierius kaip niekur nieko antikos giriose susiranda properšą ir išmindo savo ironiškąjį takelį. Nusibrėžęs apskritimą (Izabelės Narečionytės ir Viliaus Vilučio subtilus scenografijos ūkas iš amžių glūdumos) susodina mokinius-žvejus ir prašo jų laisvai, beveik buitiškai pafilosofuoti.

Sėdi ir tu visai šalia. Esi priverstas, aptingęs žmogau, irgi įmerkti meškerę. Stebėti be jokių technologijų besisukančius diskusijos krumpliaračius. Per trumpą pusantros valandos seansą vėl kartotis: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Jei nori, gali ant šio „Dialogų“ apskritimo užsidėti aktualybę – televizinių diskusijų lekalą...

Finale Sokratas, nusiėmęs išminčiaus kepurėlę ir suartėjęs su mirtimi, leidžia sau ir visai nieko nežinančio žmogaus akimirksnį. Šaunuoliai!

Iš tylos ateina dialogas // Ignas Zalieckas, „Menų spaustuvė“ Nr. 34 (1355), 2020-10-09

Iš tylos ateina dialogas

Ignas Zalieckas, „Menų spaustuvė“ Nr. 34 (1355), 2020-10-09

 
Šarūnas Zenkevičius, Povilas Jatkevičius ir Vytautas Anužis spektaklyje „Dialogai“. D. Matvejevo nuotr.
Šarūnas Zenkevičius, Povilas Jatkevičius ir Vytautas Anužis spektaklyje „Dialogai“. D. Matvejevo nuotr.

Įėjus pro renovuojamo Lietuvos nacionalinio dramos teatro duris pasitinka faneros lakštai, dar vis seni laiptai, žymintys kelionę laiku. „Studijoje“ išvystu į amfiteatrą panašią pilkos spalvos spektaklio „Dialogai“ scenografiją. Seniai girdėta, kad jaunas režisierius imtųsi sudėtingo antikinio veikalo, ypač Platono. Kūrinys aktualus, bet režisieriaus Motiejaus Ivanausko pasirinktas minties pasaulis – per daug skylėtas. Plyšius per ilgą laiką užpildė naujos filosofinės sistemos – emociškai artimesnės, logiškai suprantamesnės dabarties žmogui. Plyšių užpildymas, jų įvardijimas sukūrė sąvoką „dialogas“, kuri tapo spektaklio ašimi. Kurti dialogą – tai pildyti vienam kitą.

 

Jei pradėsime nuo dialogo kaip kintančio veiksmo, kuris turi pradžią, vystymą, kulminaciją ir pabaigą, reikia pažvelgti į Izabelės Narečionytės scenografiją, ryškiausiai besikeičiančią viso spektaklio kontekste. Ji sudaryta iš keturių pusmėnulio formos akmens / gipso luitų bei apvalaus postamento scenos centre. Detalės išmintingai panaudojamos debatų arenai ar jūros pakrantei sukurti. Minimalizmą paryškina į asketų apdarus panašūs Dovilės Gudačiauskaitės ir Narečionytės kostiumai. Peršasi klausimas: ar kilti originaliai minčiai privaloma sterili aplinka? Juk dabar tai neįmanoma. Kur mes rasime nesuteptą tylą? Erdvę? Taip tarp spektaklio koncepcijos ir žiūrovo įvyksta atotrūkis, lieka tik tekstas, kurį tenka interpretuoti pačiam. Apeliuojama į žiūrovo savivoką? Abejoju.

 

Spektaklio pradžia – tai scenografės, kostiumų dailininkės ir režisieriaus dialogas: žvejyba, vykstanti, kol renkasi žiūrovai, yra natūraliausias kūrinio epizodas. Jį stebėdamas susimąstai, kad žvejoti – tai filosofuoti, pagauti žuvį – tai atrasti originalią mintį (spektaklis prasideda nuo aukso gabalo pagavimo, bet šis tuojau išmetamas, – tai jau net ne minimalizmas, o askezė!). Gaila, kad po viltingos pradžios spektaklyje neatsiranda ryškesnių spalvų. Kapsintis vanduo jas nuplauna ir lėtai pildo išminties amforą. Ji sunkėja, Trasimachas (Šarūnas Zenkevičius) pyksta, irzta, žiūrovas kikena, atrodo, tuoj gims nauja linija, emocingas, groteskiškas disputas, bet tenka nusivilti. „Vienas, du, trys – nieko neįvyko“, tik pasigirdo riksmas, įspėjantis, kad tai ne išminties, bet kantrybės amfora. Koks teisingas atsakymas, kurio ieškojimų neiškenčia Trasimachas? Gal jis nori pasakyti, kad mes naudojamės proto matematika, logika ir iš sielos, kūno iškastruojame jausmus? Ironiškai bandoma iš to pasijuokti. Tai pagrindinė spektaklio linija – Platono tekstais pašiepti nūdieną.

 

Veiksmo įtampa priklauso nuo amfiteatro pusmėnulio vietos. Dešinėje – ramybė, kairėje vyksta įnirtinga diskusija. Scena – tartum atvirkščias automobilio spidometras, parodantis originaliai minčiai atsirasti reikalingą maištavimą. Sokratas (Vytautas Anužis ) – provokatorius, jis išmuša nepagrįsto Trasimacho maišto pagrindą, taip atverdamas galimybę suvokti tikrąją jo žodžių prasmę. Kaip teigia žydų išmintis, geriausias mokinys užduoda geriausią klausimą. Arčiausiai šio suvokimo yra Polemarchas (Povilas Jatkevičius), tarsi netikslus, nenatūralus veidrodis, kopijuojantis Sokrato manierą. Juokinga matyti du tokius žmones, bet ir graudu, žinant, kad už teatro ribų yra stūgaujama apie individualizmą arba be jokios logikos idiliškai-idiotiškai kopijuojamos lygybės tiesos. Teisingumas nėra apibendrinta tiesa. Būti teisingam reiškia klausti.

 

Režisierius Ivanauskas žodyje „teisingumas“ užčiuopė veiksmo giją ir tarsi sapne nešdamas mistinę amforą pasiekė dar paslaptingesnę erdvę – debatų lauką. Tai – mūsų rinkimų debatai, absurdo teritorija, tobuliausias pavyzdys, kaip oponentai diskutuoja nesuprasdami vartojamų žodžių reikšmės. Kokia kalbėjimo veiksmo paskirtis? „Siuvimo esmė – siūti“, – sako Sokratas, deja, „retorikos esmė – kalbėti“, – jam taria arogantiškas šio „mokslo“ profesionalas. Kalbėti, kalbėti, kalbėti... Ar mes vėl panėšime į dūstančią, Antono Čechovo kritikuotą XIX a. buržuaziją, kurią tuoj ištiks revoliucija? Deja, artėjame prie to. Režisierius Platono tekstu bando apie tai įspėti. Tai iš dalies pateisina teksto perteklių spektaklyje, trukdantį ritmikos tėkmei.

 

Ritmine švara pasižymi tik paskutinė scena, kurioje maestro Anužis užbaigia spektaklį vieninteliu nuo emocijų neapvalytu monologu. Nors per daug jautriai pažvelgus į apverktiną Seimo debatų situaciją gali ištikti isterijos ar panikos priepuolis (kiekvienam pagal skonį), – skambu, bet penkiskart pramušto dugno kitaip nepavadinsi, – deja, spektaklyje šios reakcijos ateina iš teksto minties, o ne jo interpretacijos scenoje. Emocijos – pyktis, nusivylimas – sukuriamos spektaklio paviršiuje, todėl nepasiekia žiūrovo. Dialogui įvykti reikalingas emocinis krūvis, bet jis neatsiranda, ir spektaklis tampa aktorių „pingpongu“, apnuoginančiu jų kalibro skirtumus, be to, per pirmąjį rodymą jie dar buvo nespėję atrasti gyvo kontakto vienas su kitu.

 

Zenkevičiaus vaidyba atitinka režisieriaus ir situacijos reikalavimus, bet nenatūralus charakterio išdidinimas sunkiai leidžia tą situaciją išgyventi. Jo pyktis – riksmas, emocijų išlydis – estetiškai išraiškingas, bet emociškai tolimas, būtų įdomu, jei aktorius prisimintų savo gyvybingumą, atrastą spektaklyje „Žmogus iš Podolsko“.

 

Jatkevičiaus personažams pritrūksta plastikos, ypač tai matoma stebint Polemarcho vaidmenį, kai kopijuojamas Anužio Sokratas. Bandydamas atkartoti maestro aktorius parodo, kad reikia dar daug dirbti, norint atrasti spektaklio bei charakterių nervą.

 

Spektaklį ištempia meistriškas Anužio darbas ir Sokrato linija – personažas suvokia savo lemtį ir susitaiko su ja. Jis sarkastiškai klausinėja ieškodamas suvokimo – kas yra teisingumas, kas yra erotas? Ironija atsiranda iš meilės tyrai idėjai. Logikos ir ironijos susiliejimas jo vaidmenyje primena apie spektaklio potencialą.

           

Kol kas spektaklis „Dialogai“ – kaip nenušlifuotas deimantas, sužybsintis keliose scenose (per šokio epizodą bei Sokrato baigiamąjį monologą), jam trūksta gyvybiškų elementų, kad įvyktų dialogas. Tikiuosi, ateityje režisierius ir aktoriai, rankose laikydami filosofinės minties šedevrą, sugebės jam suteikti didesnę prasmę. O svarstyklių lėkštėms pakeitus pozicijas pamatysime gyvybingą spektaklį, aštriai kritikuojantį politines normas ir politikų neveiksnumą, įkvepiantį žmones aktyviau klausti ir klausyti, o tik po to kalbėti.

 

Teatras šiandien pamiršta dialogus. Jie tarsi pavienės, tolimos žvaigždės išnyra ir vėl užgęsta. Ar mes užmiršome kalbėtis? Ar mums trūksta laiko? Bet juk jo yra tiek pat, kiek ir seniau. Sokratas paklaustų, mes neprivalėtume atsakyti, bet svarbiausia, kad klaustų spektaklis. O šiandien jis teigė, kartojo savo mintį apie tiesą ir meilę, bet užmiršo paklausti. Juk klausime atsiranda gyvybė. Galbūt minties tikslumui reikėtų, kad sulėtėtų spektaklio tempas? Sokratas ir režisierius turėtų tai apmąstyti. Juk Elzės Gudavičiūtės personažas tyliai ir mistiškai viską sujungs. Ji tempia Sokratą nuo scenos centro, kad jis pailsėtų nuo kalbų, įrodinėjimo. Sokratai, pasiduok jai... Apmąstyk tai ir pasiimk draugužius – tu juk supranti, kad iš tylos ateina dialogas.

Interviu

Vytautas Anužis: Organika – aktoriaus laisvės žudikė // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-09-15

Vytautas Anužis: Organika – aktoriaus laisvės žudikė

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-09-15

Vytautas Anužis spektaklio DIALOGAI repeticijoje. D. Matvejevo nuotr. 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi premjerai – jaunas režisierius Motiejus Ivanauskas stato spektaklį „Dialogai“ pagal Platono ir kitų Antikos autorių tekstus, premjera įvyks rugsėjo 25 d. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje ruošia aktorius Vytautas Anužis, kuris sutiko pasidalinti mintimis apie aktoriaus profesiją ir naujausią savo darbą.

 

Pastaraisiais metais Jūsų vaidmenys išsiskiria didele mobilizacija, energijos ir žodžio derme, bet svarbu ir tai, kad juose labai daug teksto. Ne kiekvienam aktoriui duotas gebėjimas mintinai išmokti tiek žodžių – suprantama, kad tam reikia didžiulių Jūsų pastangų. Paprastai Jūs didiesiems vaidmenims ruošiatės vasarą. Režisieriai labai džiaugiasi tokiu Jūsų pasirengimu, bet kaip Jums pačiam sekasi organizuoti savo individualų darbą?

 

Daug kas netiki, kad teksto mokymasis – tai naujos kalbos mokymasis. Bet, mano supratimu, nelabai išmintingas žmogus mokosi svetimos kalbos neįleisdamas į save tos kultūros, kurios dalimi toji kalba yra. Ar tai būtų Shakespeare‘as, ar Strindbergas, tu įsileidi šių autorių pasaulį ir mokaisi tą kalbą per viską: per kitą ideologiją, būdą, epochą, istoriją, kaip dabar mėgsta sakyti, – visumiškai, holistiškai. Iš tikrųjų, tas kalbos mokymasis – visa apimantis procesas. Tai vaidmens kūrimas.

Šiame procese yra ir mechanikos, ir technikos, – tai, kas kyla iš profesinio muštro. Mūsuose jau neliko daug žodžių, nes neliko ir jų pirminių sąvokų. Muštras neva yra blogai. O mano supratimu, muštras – nepaprastai efektinga priemonė ugdymui ir saviugdai. Jeigu nėra smegenų muštro, jos aptingsta, ir čia nieko naujo aš nepasakau. Jeigu nėra smegenų mankštos, gresia silpnaprotystė. Bet mankštintis tai mes nemėgstam. O pasakyti, kad mankšta irgi yra tam tikras muštras, nedrįstam, nes žodis sukompromituotas. Muštravoju save mokydamasis tekstą. Ir tampu laimingu, kai suprantu, kad tekstą jau išmokau, – svarbus etapas jau įveiktas! Bet ko išmokus, džiaugiesi. O jeigu dar visa tai lydi tam tikras pažinimas – laiko, epochos, idėjų, – tai ne paprasta laimė. Drauge tai yra lavinimosi būdas.

Visi didieji tekstai, apie kuriuos kalbu, išmuša iš laiko, kuriame gyvenu. Nesu laimingas, gyvendamas šiame laike. Jis man neteikia džiaugsmo. Be abejonės, kiekvienas laikas turi ir tai, kas yra gera. Ir tai tampa universalu. Meilė, pasiaukojimas, atgaila, dėkingumas, – tai teikia džiaugsmo, už tai esi dėkingas Dievui, kad gali tai patirti ir pažinti.

Sokratas sakė: žmogaus negalima teisti vien už jo poelgius. Tai susišaukia su Gottholdo Ephraimo Lessingo Natano Išmintingojo tolerancija. Žmogaus negalima smerkti dėl to, kad iš jo kylantis blogis yra iš nežinojimo. Nes žmogaus dorybė yra vienintelė – žinojimas. Baisiausia, kai žmogus nenori turėti tų žinių ir lieka savo nemokšiškume, kuris labai kliudo žmogaus savivokai.

Kai dialoge apie teisingumą Trasimachas klausia Sokrato: „Kokią tu bausmę pasiskirsi, jeigu aš pasakysiu geresnį teisingumo apibrėžimą?“ Sokratas vienareikšmiškai atsako: „Tokį, koks pritinka nemokšai. Mokytis!“   

Tik ką su žmona Velta grįžome iš Rygos, kur buvo pristatyta knyga apie mūsų parengtą latvių aktorių kursą (2006–2010). Dešimtmečio proga manęs paprašė pasakyti palinkėjimą jauniems žmonėms. Suprasdamas, kad iškilmingomis progomis žmogus dažnai  pradeda nuobodžiai kalbėti, aš pasakiau du žodžius: „Mokykitės istorijos“. Atrodytų, kad žmonija serga silpnaprotystės liga – atminties netekimu. Klaidos lipa ant tų pačių klaidų, žmonės vėl kenčia, darydami tas pačias klaidas.

Už visus savo didžiuosius tekstus esu dėkingas Dievui ir laikui, už tai, kad man duota ši kančia.

Mano vaidmenų tekstų yra virš šimto. Aišku, ne visi tokie didžiuliai, bet aš juos visus turiu. Aš jų niekam niekada neatiduosiu, nes, kurdamas vaidmenį, tiek daug visko esu prirašęs – tai pastabos ir įžvalgos apie man brangius, intymius atradimus. Galiu išsitraukti 1996 metų tekstą ir jį sakyti. Man reikia tik užmesti akį. Sakykim, reiktų „Kelionės į Damaską“ – duokit vieną dieną, ir tekstas būtų atkurtas. Bet nuostabiausias dalykas, kad tai sugrąžina tave į vaidmenį, ir anaiptol ne teksto mokėjimo lygmenyje.

Sakai sudėtingiausią ir ilgiausią Lyro monologą ir tuo pačiu galvoji, kiek „Maximoj“ kainuoja apelsinų kilogramas... Yra toks periodas, kai mokydamasis tekstą, specialiai galvoju apie kitką, – tai yra muštras, ir jokios metafizikos. Aukštoji vaidyba prasideda, kai gali „kalbėtis su idėja“. Gali, kai tekstas iš svetimos kalbos tampa gimtąja.    

 

O kaip Jūs tuos tekstus išlaikote galvoje, ypač tuomet, kai jie gana retai vaidinami?

 

Jie lieka manyje. Nepriklausomai nuo mano valios. Gal dėl to jie aktyvūs, nes sąmonėje savo herojus mėgstu perkelti į kitą laiką ir keisti jų vertinimus bei santykius su pasauliu, – atimu iš jų organiką.   

 Neapkenčiu organikos, nes ji yra aktoriaus laisvės žudikė, nes ji cenzūruoja aktorių ir neleidžia jam būti laisvam, kai „kalbamasi“ su idėja. Yra kriterijai vaidmeniui ir tiesai, kurie daug vertesni už organikos pasiekimą. Organika yra vaidybos kurso trečio semestro reikalavimas. Jau tada studentas tikrai turi mokėti „būti organišku“. Artistai, iš kurių mokausi ir kuriais gėriuosi, – „neorganiški“, bet jie pasiekė tokias aukštumas, dėl kurių verta rinktis šią profesiją.

 

 Vytautas Anužis spektaklio DIALOGAI repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

Jūsų personažas Sokratas sako Agatonui: „Tu su tiesa negali ginčytis, o su Sokratu – visai nesunku“. Iš kokių paradoksų kuriate šį spektaklį?

 

„Aš žinau, kad nieko nežinau, bet kiti nežino ir šito“, – tai vienas iš žinomiausių Sokrato posakių. Arba: „Geriau didvyriškai numirti, nei gyventi gėdoje.“ Jų labai daug. Sokrato motina buvo pribuvėja. Sokratas apie ją sakė: ji kūnus priiminėja – gimdo, o aš gimdau mintis. Žinoma, kad Sokratas nieko nepaliko rašytinio, o apie jį daug paliko jo mokiniai Platonas ir Ksenofontas. Ir tuose tekstuose – nemažai prieštaravimų. Ksenofontas buvo ir karvedys, jis liudijo, kad Sokratas pateisino blogio darymą kaip gynybą, o Platonas „Dialoguose“ kitokį jį vaizdavo: daryti bloga – nesvarbu, kam – neišmintinga. Sokratas buvo puikus karys. Pradžioje buvo skulptorius, kaip ir jo tėvas. Šeima buvo pakankamai turtinga. Apie tai liudija jo pirmas žygis į Spartos karą. Sokratas turėjo labai turtingą ekipiruotę. Tai, kad jisai kovėsi, ne legenda, o tikras faktas: su kuoka jis išvaikė visą Spartos falangą. Kokia didelė jo vidinė galia! Toks filosofas, mokytojas, pedagogas, išminčius ir tuo pačiu – karys. Jis – ne kažkoks užsisėdėjęs ir filosofuojantis žmogus. Išlikę liudijimai apie Sokrato biografiją – karys, asketas, žmogus, apšmeižtas ir išjuoktas Aristofano „Paukščiuose“ ir „Varlėse“. O Aristofaną rėmė Anitas – didžiausias Sokrato priešas. Paskutinėje teismo kalboje Sokratas prisipažįsta, kad jam nebuvo neskaudu, – jis pamini šį faktą. Sokratą priskyrė prie sofistų, nors jis nebuvo joks sofistas. Sofistai už mokymą ėmė pinigus, Sokratas pinigų neėmė. Bet čia taip pat paradoksas: patys mokiniai šmeiždavo Sokratą, sakydami: „Tu juk turi pinigų“. Sokratas prie žinių aukaviečių patarnavo, ir kiek už tai gaudavo, tiek jam ir užtekdavo. Jis buvo ir herojus, ir kankinys.

Buvo tokia dviejų bausmių sistema. Papuolęs į vieną kategoriją, tu gali už savo nusikaltimą pasiūlyti bausmę ir išpirką. Bausmę gali pasiūlyti ir kaltinamasis, ir kaltintojas. Kaltinamasis visuomet stengdavosi pasiūlyti kiek galima didesnę bausmę, kad pranoktų kaltintoją. Nes jeigu kaltintojo pasiūlyta bausmė bus didesnė, tuomet teismas ją gali ir įvykdyti. Sokratas atsisakė šio pasirinkimo, ir kaip laisvam žmogui jam buvo leista išgerti nuodų trisdešimt dienų po nuosprendžio paskelbimo. Iš pradžių už nežmoniškai didelius pinigus draugai siūlė išpirką, vėliau siūlė bėgti. Sokratas atsisakė bėgti, klausdamas: „Ar jūs žinote vietą už Atėnų, kur nėra mirties?“ Apie pačią mirtį teisėjams jis labai išmintingai pasakė: „Bet ir jūs, teisėjai, žiūrėkite į mirtį su gera viltimi, jei tik sutinkate su ta tiesa, kad gero žmogaus neištiks jokia nelaimė nei gyvo, nei mirusio, ir kad dievai neliks abejingi jo likimui.“

     

Kuo ypatingas Platonas, lyginant su anksčiau analizuotais, vaidintais autoriais?

 

„Dialoguose“ Platonas save pavadina dramaturgu. Lyginant su sudėtingiausiais tekstais, tenka pripažinti, kad ir Platono tekstai labai sunkūs. Dialoge viens kitą seka žodžiai: „reikalingas, naudingas, tinkamas, teisingas“. Tik sukeisi juos vietomis, ir viskas žlunga, nelieka sekančio išėjimo, to, kuriuo tu gali logiškai įrodyti tiesą, apie kurią kalba Sokratas. Aišku, „Dialoguose“ įprastinės dramaturgijos nėra, mes patys ieškome atraminių taškų. Platonas siūlo „klausimų-atsakymų“ formą.

Didžiausia dovana – kai gali susidurti su tokio grožio tekstu. Toks tekstas tave labai smarkiai paveikia ir daugiau tu nieko nenori. Tai yra kaip tam tikra religija ar malda. Kai tuo „užsikreti“, negali priimti kitko.

 

 Vytautas Anužis spektaklio DIALOGAI repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

Menininką domina aistrų logika, kas vyksta su Jumis repetuojant šią medžiagą?

 

Sokrato proto dinamikoje nuolat išryškėja kareivis. Yra ir „aistros, vardan tiesos“, kai jis pratrūksta. Man nepaprastai gražu, kai jis kalba apie retoriką: „Sakai esąs retorikos žinovas ir kitą galėtum padaryti retoriumi. Na, pasakyk, kas šito meno esmė?Ar tos kalbos, kurios nurodo ligoniams, kaip gyvendami jie būtų sveiki.“ Jam atsako – „ne“. „Tai reiškia, kad retorika – tai ne visos kalbos. Ji tik daro žmones gebančius kalbėti?“ Labai įdomus Sokrato, Gorgijo ir Polo dialogas. Vystosi, ir kaip aistringai!

Patristikos atstovai Sokratą lygino su Kristumi. Jis mokė tikėti ne į tuos dievus, kuriuos garbino šalis, bet mokė tikėti kitais. O tas kitas dievas – tai demonas globėjas. Kitaip tariant, angelas sargas, kuris visą laiką gyveno su juo.

 

Šiuolaikinis menas mažiau imituoja, ypač lyginant su nesena praeitimi, tuo pačiu, jis vis labiau tolsta nuo klasikinio paveldo. Gal tai apskritai susiję su kūrybos prigimtimi?

 

Manau, kad turi praeiti nevaisingas, dirbtinai tręšiamas, puoselėjamas laikas.  Svarbu neprarasti senosios kalbos įgūdžių. Aš apskritai netikiu progresu mene ir nemanau, kad nauja – tai būtinai yra gera.  

 

Repetuojate su debiutuojančiu režisieriumi Motiejumi Ivanausku. Kokia patirtis?

 

Motiejus turi švarią sielą ir dvasią. Amato išmokti galima, o švarios sielos – neišmokstama. Visi kiti dalykai, nuo kurių priklauso režisieriaus profesija, gali ugdytis, jeigu tik bus noro. Didieji režisieriai įvaldo profesiją, bet jų vertė ne tik tame. Visada svarbu, kad režisierius būtų išsilavinęs mąstytojas, kad būtų stipri asmenybė. Režisierius turi būti filosofas, suvokiantis save, pasaulį, būtį, – čia yra vertybė, o amatas lieka amatu.

Ir Platono joks režisierius taip lengvai nepasirinktų, – tik suvokiantis medžiagą gali bandyti ją perkelti į sceną.  

Spektaklio DIALOGAI repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Ar sunku būti Anužiu, kiekvieną kartą iš naujo atsiduodant maksimaliai? Ar užtenka aplinkos, iš kurios Jūs galėtumėte taip pat semtis, pasipildyti?

 

Vakar nudžiugau internetu gavęs pasiūlymą įsigyti Simono Sebago Montefiores knygą „Jeruzalė. Miesto biografija“. Nepaprasta knyga. Dabar jau nereikės dėl jos vaikščioti į biblioteką. Tokią knygą skaitant gali visiškai neblogai gyventi. Aišku, ir gerą žuvį pagavęs, gali neblogai praturtėti.

 

Esate Juozo Miltinio mokinys. Ar tai tik faktinis dėmuo, ar turi įtakos kiekvieną kartą iš naujo repetuojant vaidmenis?

 

Jis man buvo ir išliko didžiausias teatro mokytojas. Svarbu ir tai, kad miltiniškas teatro supratimas į mane įkrito, kai man buvo šešiolika metų. Šviesaus atminimo mano Tėvas sakydavo: „Vaiką reikia auklėti iki trijų metų, po to – viskas, tu jau viską pražiopsojai, kaltink pats save“. Lygiai taip, savo pačiame gležnume, aš patekau pas Miltinį ir buvau smarkiai veikiamas, visa tai nedingo ir dabar.

Miltinis buvo žmogus, paskyręs savo gyvenimą teatro suvokimui – per žmonijos istoriją, per pasaulio istoriją, per užsienio kalbas, kurių jis mokėsi ir džiūgaudavo. Gaudavo graikų kalbos vadovėlį ir statydamas „Karalių Edipą“ šūkaliojo, kad dabar galintis pats graikiškai skaityti, ir dėl to galintis kvestionuoti ir vertimą, ir viską... Tai buvo žmogus, kuris gyveno teatre. Jis troško pažinti žmogų ir tuo troškuliu užkrėsti kitus. Ar daug tokių galima sutikti šiandien?

 

Kaip jaučiatės besiblaškydamas po skirtingas erdves – tiek repetuojant, tiek vaidinant anksčiau sukurtus vaidmenis?

 

Tai labai veikia. Kai kurios erdvės tiesiog yra antiteatrinės, jose sunku vaidinti, repetuoti. Kartais dėl tokių netinkamų erdvių ir spektakliai žlunga. Kažkada taip nutiko spektakliui „Kelyje į Damaską“, kuris buvo perkeltas į Klaipėdos žvejų rūmus, į antiteatrinę patalpą. Gal dabar pastatas ir aptvarkytas, bet anuomet...

 

Ką stebite aplinkoje, kas pastaruoju metu Jus labiausiai jaudina?

 

Kažkada, kai mano tėvas, kurį be galo mylėjau, išėjo į gražesnį pasaulį, artimieji man pasakė: „Tai likai tu“. Man tuomet šis „vaidmuo“ visiškai nepatiko. Prieš kelias dienas šį pasaulį paliko mano brangioji mokytoja Romualda Merkienė. Ir dabar aš dar labiau jaučiu, kad esu tas, kuris neturi į ką atsiremti. Tai buvo vokiečių kalbos mokytoja, germanistė, kuri mane mokė, mylėjo, auklėjo, savo pavyzdžiu rodė, koks gali būti mokytojas ir kiek daug gero gali duoti. Ačiū Dievui, suspėjau atsisveikinti. Šiuo metu man viską nustelbė ši netektis.

 

Spektaklio DIALOGAI režisierius Motiejus Ivanauskas, aktoriai Vytautas Anužis, Elzė Gudavičiūtė, Šarūnas Zenkevičius. D. Matvejevo nuotr.

 

 

Spektaklio „Dialogai“ premjera įvyks rugsėjo 25 d. LNDT Studijoje (įėjimas iš Gedimino pr. 4), Vytautas Anužis taip pat ruošiasi ir kitai LNDT premjerai – spektakliui „Alisa“, kuris įvyks spalio 23 d.

Klausinėti nepasakant atsakymo. M. Ivanauskas apie spektaklį „Dialogai“ // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-09-10

Klausinėti nepasakant atsakymo. M. Ivanauskas apie spektaklį „Dialogai“

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-09-10

 

Motiejus Ivanauskas. D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) rugsėjo 25 d. pristatys premjerą pagal Platoną „Dialogai“. Spektaklį režisuoja Motiejus Ivanauskas, vienas iš LNDT organizuoto Jaunųjų kūrėjų programos konkurso laimėtojų. Spektaklio „Dialogai“ premjera turėjo įvykti šių metų balandį, bet buvo perkelta į rudenį dėl koronaviruso. Spektaklyje vaidins Vytautas Anužis, Elzė Gudavičiūtė, Šarūnas Zenkevičius, Povilas Jatkevičius. „Dialogų“ dailininkė – Izabelė Narečionytė, kompozitorius – Matas Saladžius, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Artėjant perkeltai premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina režisierių Motiejų Ivanauską.

 

Antikiniai filosofai – puikūs politikai ir dialogo meistrai. Gal tai Jus pastūmėjo Platono „Dialogus“ perkelti į sceną?

 

Dar studijuodamas išklausiau filosofijos ir estetikos kursą, ir būtent per estetiką skaitėme Platono „Puotą“ ir dar porą dialogų. Iš visų autorių, kuriuos tuomet skaitėme, Platonas man patiko labiausiai. Jis labiausiai išsiskyrė ne specifinėmis idėjomis ar ypatingu supratimu, bet savo ironija. Tai mane „užkabino“ ir tapo atspirties tašku. Pagalvojau, kad būtų įdomu šią medžiagą perkelti į sceną. Ironija „nuima“ perdėtą svarbą ir dialogus paverčia lengvais, nevienaprasmiškais, kai (gali pasirodyti, kad) nelieka vieno teisingo atsakymo: tuo pačiu metu sakoma viena, bet čia pat girdisi gaidelė – ar tikrai taip yra?

Režisūroje esu pradedantis, bet jau spėjau pajusti, kad kuriant ironija mane traukia. Ironiškas požiūris man artimas, kartais atrodo, kad gal net per daug.

 

Kaip Jūs suvokiate platonišką „prakeiksmą“ niekada nepasiekti tikrovės? Gal Jūsų spektaklis ir bus didžioji solidarizacija su platoniškomis tiesomis, kurios nuolat pašiepiamos šiuolaikiniame mene?

 

Nežinau, ar tai bus solidarizacija, gal labiau bandymas nešališkai į jas pažvelgti, prisiminti, kad tos tiesos iš viso yra ir kaip jos skamba. Platono Sokratas dažniausiai suvokiamas kaip išminčiaus ir asketo idealas, tačiau patyrinėjus atidžiau, jo metodas, kuris niekada nepasiekia galutinio tikslo, dažnai sukelia dviprasmiškų minčių.

Nors Sokratas yra išminčius, jo būdas visą laiką kelia tam tikrą šypsenėlę: lyg ir viskas gerai, bet tuo pačiu jis tarsi švelniai sukčiauja. Toks jausmas mane aplanko skaitant „Dialogus“.

 

Ar Jūs pats atrinkote tekstus ir parašėte inscenizaciją?

 

Taip. Aišku, daug kas keitėsi repetuojant. Pirmas ir paskutinis variantas yra gana skirtingi. Aktoriams perskaičius tekstą, pasidarydavo daug aiškiau, ar jis tinkamas spektakliui.

 

O kaip suformavote dialogus, kad jie virstų dramaturgija?

 

Į  lietuvių kalbą išversti ne visi „Dialogai“. Nusprendžiau naudoti tik tekstus, kurie išversti. Skaičiau viską, o tas vietas, kurios užkabindavo, kurios turėjo didžiausią sokratiško žavesio koncentraciją, pasižymėdavau. Iš pradžių jų buvo daugiau, o vėliau liko tos, kurios atlaikė visus išbandymus ir labiausiai tiko siužetui.

Paprastai žiūrint, tai tikrai nėra teatrui labiausiai tinkama medžiaga, nėra parankios dramaturgijos, tai dažniausiai yra diskusija. Bet būtent tai kažkodėl ir „kabina“: kaip teatru paversti tokią, sakyčiau, specifinę medžiagą? Man pasirodė keista, kad Lietuvoje iki šiol Platono „Dialogai“ teatre nestatyti. Yra pjesė „Paskutinė Sokrato naktis“, buvo spektaklis pagal ją (Stefano Canevo „Paskutinė Sokrato naktis”, režisierius Algimantas Pociūnas, Klaipėdos dramos teatras, 1991), bet „Dialogai“ – ne.

 

Platonas buvo avangardo ir modernizmo priešas. Koks Jūsų santykis su istoriniu meno kontekstu?

 

Man tinka įvairūs stiliai, žanrai, jeigu tai gerai padaryta. Pats nesu vieno stiliaus radikalus šalininkas. Mane šiek tiek erzina, kai girdžiu tokius pasisakymus: „Nebedarykime teatro“, „Viskas turi būti kiek įmanoma pritraukta prie žiūrovo“, „žiūrovai per daug visko matę realybėje, kad juos galėtų sudominti vaidyba“... Keistos tokios diskusijos, man atrodo, mene svarbiausia švara ir tikslumas. Galima juk žiūrovus įtraukti, galima ir palikti ramybėje, galima vaidinti, galima ir nevaidinti. Jei yra žmonių, sugebančių skirtingus savo teatro suvokimus išreikšti ir pateikti žiūrovui, tai puiku.

 

Kokių gelmių Jūs ieškote, pasirinkęs senesnę profesiją už filosofiją – teatrą?

 

Man teatras neatrodo svarbiausias dalykas. Taip gyvenime susiklostė, kad būtent šalia teatro praleidau nemažai laiko, todėl tai tapo kol kas labiausiai tinkama vieta kurti ir galvoti, ką čia gero nuveikus. Į akademiją įstojau „nusikopijavęs“ brolį (brolis Balys – taip pat aktorius). Teatras atsirado ganėtinai atsitiktinai, bet dabar jau šiek tiek labiau suprantu, ką čia veikiu.

 

Kaip režisierius turi elgtis, siūlydamas aukštesnį mąstymo lygį, unikalius tekstus, ir suvokdamas, kad tai yra tam tikra simuliacija, nes kritinė visuomenės masė tam yra nepasiruošusi. Kitaip tariant, režisierius pats save įkalina, ieškodamas naujų teatrinių būdų tam dialogui išreikšti. Kaip šiame kontekste koreliuoja likusieji scenos komponentai – vaizdas, garsas?

 

Mane šiek tiek ramina tai, kad pasitikiu savimi kaip žiūrovu. Kažkodėl atrodo, kad jei man, turinčiam ganėtinai siaurą (palyginus su informacijos gausa ir sudėtingumu) supratimą apie antikos ir Platono filosofiją, tie tekstai pasirodė įdomūs, tai kodėl taip nebus ir kitiems? Norisi pasitikėti žiūrovais. O be to, juk ta kritinė masė, kuri tam  nepasiruošusi, teatre apskritai, švelniai sakant, retokai lankosi. Paranku yra tai, kad pati erdvė yra maža ir kad žiūrovai bus arti aktorių.

O garsas, muzika kuria atmosferą. Nuo jos tikrai daug kas priklauso.  

 

Pasirinkdamas Vytautą Anužį Jūs sau ir palengvinote, ir pasunkinote aplinkybes. Viena vertus, tai profesionaliausias aktorius, sugebantis valdyti neįtikėtinos apimties tekstus, tiksliai išskleisdamas mintį, kita vertus, pasikvietęs Anužį, Jūs liekate jo nelaisvėje, Jums belieka tik truputį jį „pavairuoti“. Kokią užduotį sau keliate repetuodamas su Anužiu, koks tas platoniškas portretas?

 

Taip, pasikviesti Vytautą Anužį turbūt buvo šiek tiek rizikinga. Iki tol aš jo nepažinojau, nežinojau, kaip jis repetuoja, kas jam teatre patinka, kas ne. Tačiau atrodo, kad visai pasisekė, nes mūsų supratimai, kaip tie „dialogai“ galėtų nuskambėti, krypsta  jei ir ne visada į tą pačią pusę, tai bent jau ne į priešingas, tai tikrai. Per repeticijas vyksta daug bendrų ieškojimų, stengiamės rasti geriausią būdą ištransliuoti Sokrato mintis.

 

Ar Jūs siekiate kuo tiksliau pastatyti, atliepti Platoną, ar pasitelkdamas jo tekstus, savaip interpretuojate realybę?

 

Statant „Dialogus“ nieko nesistengiame pasukti kokia specifine linkme, aišku, realu, kad bus nedidelių palaviravimų, bet šiaip jau esmė kyla iš tekstų. Per repeticijas greitai išryškėjo, kad dažniausiai tekstas turi likti pirmame plane, nes kitaip jis pranyksta.

 

Platono tekstų daug, tačiau papildomai naudosite ištraukas iš  Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ ir Aristofano „Varlių“. Kam jų reikia? Kuo jie ypatingi?

 

 Jie padeda išplėsti dramaturgiją, uždeda dar vieną sluoksnį. Daugiau naudojame Ksenofonto. Nors tai pagiriamieji tekstai apie Sokratą, kurie, palyginus su Platono kūriniais, ne tokie įdomūs, bet šiuos du autorius tam tikrose vietose sugretinus, išeina kažkas įdomaus.

 

Kaip konstruojate spektaklio dramaturgiją?

 

Bandydami, ieškodami jungčių tarp atskirų scenų. Repetuojant viskas „nusišlifuoja“ ir po truputį natūraliai apsijungia.

 

Kur teatre baigiasi sąlygiškumas?

 

Gal nesibaigia? Man sąlygiškumas netrukdo.

 

Teatras pamažu tampa gyvulišku. Žiūrovai, pamaitinti agresyviais filmais, ir teatre atvirai reaguoja į tai, kas juos gyvuliškai erzina, tam tikra prasme, yra agresyvu. Kaip teatre išlaikyti stoišką ramybę?

 

Nežinau, bet gal kol nebus ramybės visuomenėje, tol ir teatre nebus, nes juk teatras nuo visuomenės taip pat priklauso, tie, kas jį kuria, yra iš tos pačios visuomenės. O šiaip manau, kad yra ir nemažai jautrių žiūrovų, laukiančių ko nors subtilesnio, tik jie gal šiek tiek kartais paliūdi, kad ne taip dažnai ko nors tokio sulaukia.

 

Man asmeniškai labai svarbūs Platono valstybės apmąstymai. Skaitant Platoną, jautiesi tvirtu žmogumi. Pirmą kartą Jus įsidėmėjau ne dėl Jūsų ypatingai išskirtinio žvilgsnio, tarytum būtumėt sutvertas „romantinio herojaus“ vaidmenims, bet dėl to, kad dabartinėje hedonistinėje visuomenėje nebijote nedeklaratyviai, bet tuo pačiu atvirai prisipažinti esantis Lietuvos patriotas. Paprastai apie tai skanduoja skautai, ateitininkai. Teatro bendruomenėje nemadingos tokios temos, bet mano kartai tai svarbu. (Ne kartą apie tai yra užsiminęs ir Šarūnas Bartas, ir Oskaras Koršunovas.) Mes matėme ir kitokią realybę, todėl kiek kitaip daug ką suvokiame. Jūsų karta – emigrantų karta. Kas Jus asmeniškai inspiruoja apie tai kalbėti atvirai?

 

Viską lemia aplinka. Mano šeimoje, artimiausioje aplinkoje – palyginus nedaug emigravusių žmonių. Augant, atrodytų, niekada nebuvo perdėtai akcentuojamas patriotizmas, ši tema nebuvo „perspaudžiama“, bet sveikas patriotizmo suvokimas kažkaip išsiugdė. Beje, dėl to nedeklaratyvumo – iš tiesų tame interviu, kurį turite omeny kalbėdama, kad nebijau atvirai pasakyti, kad esu patriotas, mano žodžiai buvo šiek tiek perspausti. Kai perskaičiau, pačiam pasidarė juokinga ir keista, kai supratau, kad žodžiai „esu Lietuvos patriotas“ visai neskamba kaip mano. Iškart pagalvojau – šitaip atvirai tikrai nesakiau, pagražino, išpūtė (taip ir buvo). O juk, atrodo, neturėtų būti nepatogu girdėti iš savęs tokius žodžius, ypač kad taip ir galvoju.

 

Dėkoju ir linkiu sėkmės!

Daiva Šabasevičienė

 

Spektaklio „Dialogai“ premjera įvyks rugsėjo 25, 27 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijoje (įėjimas per pagrindinį LNDT įėjimą – Gedimino pr.4, Vilnius)

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.