VERSMĖ 2020. G. Simonaitytė „Karalius Latras“ skaitymas

Apie

Goda Simonaitytė

„Karalius Latras“


Režisierius – Augustas Gornatkevičius

Kompozitorius – Jokūbas Tulaba

Videomenininkas – Ričard Žigis

Režisieriaus asistentė – Eglė Švedkauskaitė

Aktoriai: Algirdas Dainavičius, Vitalija Mockevičiūtė, Jūratė Vilūnaitė, Valerijus Jevsejevas, Gabrielė Ladygaitė

Mentorius ir konsultantas – Sigitas Parulskis

 

Tai, kad alkoholis ir narkotikai kelia fizinę ir psichinę priklausomybes, mes žinome iš XX amžiaus mokslinių eksperimentų su gyvūnais, deja, jie yra riboti ir netikslūs. Pavyzdžiui, Vietnamo kare 20 proc. amerikiečių karių buvo priklausomi nuo heroino. Ir tuometinėje žiniasklaidoje buvo nuogąstaujama, kad jiems grįžus į Ameriką gatvėse slankios vien narkomanai. Generalinės psichiatrijos archyvų atlikti tyrimai atskleidė, kad 95 proc. Visų grįžusiųjų tiesiog nustojo vartoti heroiną. Gal reikėtų keisti požiūrį į pačią priklausomybę ir į tai, kaip ji įgyjama? Gal alkoholizmas nėra liga ir labiau byloja apie socialinę problemą nei apie individualų sutrikimą? Gal valia atsispirti yra ne asmens užsispyrimo, bet visuomenės kuriamų aplinkybių ir požiūrio į priklausomybes turinčiuosius klausimas? Jau ne vienus metus Lietuvoje vyksta narkotinių psichodelinių medžiagų vartojimo atgimimas, dažnai iškeliantis svaiginimosi kultūrą kaip patrauklų gyvenimo būdą, tuo tarpu alkoholio vartojimas visada buvo linksniuojamas kaip bemaž vien neigiamą konotaciją turintis įprotis. Pjesės „Karalius Latras“ pagrindinis veikėjas Staska yra kamuojamas priklausomybės nuo alkoholio, jis jaučiasi visuomenės atstumtas, nepasisekęs, degradavęs žmogus. Surengęs atsisveikinimo šventę bare, jis nusprendžia užbaigti tokį gyvenimo etapą, tačiau jo arogantiškumas ir susireikšminimas nepriveda jo prie norimų tikslų, o įsuka į prisiminimų, susimaišiusių su realybe, ratą. Ar galima pasitikėti savo atmintimi ir galvoje suprojektuotais vaizdiniais? Atradęs meilę, kaip galimybę pasijusti reikalingam, Staska pajunta viltį ir prasmę gyventi, prisiimti atsakomybę už savo ydingus veiksmus, tai jam sužadina norą keistis, surasti atsakymus į kamuojančius klausimus. Tačiau meilės, kaip ir svaigalų, poveikis gali apgauti ir tapti tik priklausomybės pakaitalu, o ne problemos priežasties išsprendimu.

Goda Simonaitytė (g. 1992) gimė ir augo Kaune. Baigė Kauno apskrities Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, smuiko klasę. 2015 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro vaidybos studijas, 2017 m. – magistro vaidybos studijas (kurso vadovai Vytautas Anužis ir Velta Anužienė). Yra sukūrusi vaidmenų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, Kauno mažajame teatre, Klaipėdos dramos teatre, „Menų spaustuvėje“ ir nepriklausomuose projektuose. Nuo 2017 m. yra aktyvi „Versmės“, „Dramokratijos“ ir kitų dramaturgijos dirbtuvių dalyvė. 2019 m. jos pirmoji pjesė „Magic moments“ Alytaus miesto teatro organizuojamame V respublikiniame dramaturgų konkurse užėmė antrąją vietą. Pagal jos pjesę „#Protestas“ karantino metu buvo sukurtas to paties pavadinimo internetinis spektaklis. Trečioji jos pjesė „Gyvuliai“, skirta paaugliams, Kauno kamerinio teatro dramaturgų dirbtuvių konkurse šį rudenį pateko tarp finalistų.

Augustas Gornatkevičius ką tik baigė režisūros magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Dar bakalauro studijų metu su spektakliu „Pamoka“ (2016) pagal Eugene’o Ionesko dramą debiutavo LMTA konkurse „Balkono okupacija“, o beveik po metų su spektakliu „Vieniši“ (2017) pagal Gerharto Hauptmanno kūrinį „Vieniši žmonės“ tapo konkurso nugalėtoju. Spektaklis „Vieniši“ buvo rodomas Rusų dramos teatro erdvėje „A–Z“. Pastaruoju metu intensyviai kuria Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, kur pristatė spektaklius „Roberto Zucco“ (2018) pagal Bernard’o-Marie Kolt.so dramą, „Hotel Universalis“ (2019) pagal jaunos dramaturgės Indrės Bručkutės pjesę ir Tomo Šinkariuko „Kelionę į Edeną“ (2019). Dalyvavo praktiniuose seminaruose („Miestas kaip scena. Praktinis seminaras: įvietintas ir įtraukiantis teatras“, 2016), mokymuose („Europe Theatre Prize“ edukacinė programa, 2016), kūrybinėse dirbtuvėse („Įžmogintas teatras. Nullo Facchini kūrybinės dirbtuvės“, 2016; „Epos. 21st century. Livonians“, 2017; Stefano Kaeigi „Lytėjimo iliuzija vaizdo konferencijos metu“, 2020; Oliverio Frljićiaus „Politinis teatras: vertė ir pritaikomumas“, 2020).

Kūrėjai

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.