87 sezonas

Virš esamojo laiko. Apie vertikalią tėkmę ir nuolatinį žmogų

Turbūt visi pastaraisiais metais kaip niekad įdėmiai stebime sociologų ir filosofų pastangą nusakyti, kas vyksta su mūsų laiku. Prieš penketą metų antraštėse mirgėjo išgąstis dėl technologijų pagreičio ir gilėjančio mūsų svetimumo vienas kitam, o šiandien visuomenės procesų vertintojai kelia klausimus, kodėl mūsų vizijas keičia nuovargis, kodėl taip ilgai statytose bendruomenių pilyse kyla vienatvės bokštai, kaip saugumo iliuzija akimirksniu virto grėsmės nuojauta. Kartais atrodo, kad esamasis laikas mus nubloškė į nuolatinę krizę. Atrodo, kad mes nebematysime jos pabaigos – įtampos, kasdieniai sukrėtimai tęsis be atvangos ir niekad nesibaigs.

Pasakysiu atvirai – kiek pavargau nuo skambių antraščių ir intriguojančių šūkių, galbūt nebematau jų prasmės ir vertės. Tikiu, kad šiandieninėje tikrovėje taip jaučiasi ir mūsų teatro žiūrovas, tas reiklus ir atviras žmogus, sudėtingų klausimų turintis gerokai daugiau nei vienareikšmių atsakymų. Todėl 87-ąjį sezoną – „Virš esamojo laiko“ – kviečiu suprasti ne kaip vienadienį šūkį, o kaip kasdienę mūsų visų temą.

Dirbdami su naująja LNDT Meno tarnyba ir kurdami šio sezono viziją, kėlėme klausimą apie laiko horizontalumą – iš praeities į ateitį judančią įvykių tėkmę, kurioje tiksliausiai apčiuopiama atrodo dabartis. Ir mūsų teatras ankstesniuose sezonuose tą dabartį labai įvairiapusiškai analizavo – šiandiena mums buvo įkvepianti, dokumentiška, ironiška, dramatiška. Ir šio linijinio, akivaizdaus, kiek skubančio laiko suskliausti neįmanoma. Jis visad čia pat, kartu su mumis.

Bet ten, kur laiko tiesė – ten ir laiko vertikalė. Kaip kasdienybė ir amžinybė. Akimirka ir begalybė. Tad išsikėlėme sau klausimą – ar laikas iš tiesų yra problema? Ir koks horizontas mums atsivertų, jeigu esmine tema įvardintume ne abstraktų laiką, o jame veikiantį konkretų žmogų? 87-asis LNDT sezonas kelią klausimą apie laiko cikliškumą ir amžinai pasikartojančią dabartį – būsimuose spektakliuose kūrėjų dėmesys krypsta ne tiek į esamojo laiko ženklus, kiek į tą patį, atsikartojantį, nenurimstantį žmogų ir jo prieštaringumą, mūsų visų prigimties ir lemties temas.

Šiuo sezonu pradedame įgyvendinti ilgalaikę teatro viziją kasmet pristatyti bent po kelis spektaklius, kurių centre – geriausia dramaturgija ar proza, perskaitoma ne vien kaip įkvėpimo šaltinis, bet iš tiesų statoma scenoje, ieškant šiuolaikinės formos ir išlaikant klasikinę gelmę. Čia atsiveria ir kita LNDT kryptis – rinktis šiandien parašytas, pasaulio scenose statomas pjeses, kurių temos taip pat atrodo neišblunkančios, atsiremiančios į esminius klausimus. O trečias, sakyčiau, pamatinis teatro apsisprendimas – dėmesys nacionalinei dramaturgijai. Siekiame, kad šis dėmesys nebūtų atsitiktinis, todėl kasmet pristatysime po kelias premjeras, kuriose ryškiausias – mūsų istorinis, mitologinis pasakojimas, mūsų atmintis ir dabartis.

Kartu su visa LNDT bendruomene džiaugiuosi, kad šiame sezone nesyk pakilsime virš kasdienybės, pažvelgsime į pasaulį iš tolėliau. Bet būti virš laiko – tai tikrai ne atsiriboti, ne susireikšminti, ne ignoruoti kasdienybę ir jos turinį. Tai reiškia leisti sau sklęsti virš horizonto, kad kuo įdėmiau, kuo jautriau įsižiūrėtume į mus visus, esančius ne tik šiandien.

Martynas Budraitis, LNDT generalinis direktorius