1 val. 30 min.
Mažoji salė
2024 m. spalio 24 d.
N-16
Vitalijos Mockevičiūtės vaidinama Motina – televizijos laidų vedėja Rasa – apsivilkusi per trejus metus taip ir neišmesto, nusižudžiusiam vyrui priklausiusio, kostiumo švarką stoja priešais žiūrovus juokauti. Tai – naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“ finalas. Juokauja ji pakeisdama spektaklyje jau girdėtą anekdotą, pritaikydama jį šios veikėjos papasakotai gedulo istorijai, skausmą apsupdama juoku ir susikurdama šiek tiek vietos gyvenimui. Spektaklio finalas ne tik galutinai įtikina (nors, kiek kitaip nei žadėta, šis kūrinys pasakojo ne apie artimojo savižudybę, o apie gedulą) ir įtvirtina Mockevičiūtės Motiną kaip pagrindinį personažą, bet ir palieka neatsakytą klausimą: ar mokame kurti paprastas, juodas, tragi-komedijas?
Jautrus ir žaismingas spektaklis, pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę režisuotas Eglės Švedkauskaitės, rodo vyro ir tėvo gedinčius mamą su sūnumi. Neišvengiamai sudėtingą gedulą jiems sunkina ir tai, kad gedima nusižudžiusiojo, ir tai, kad abu yra vieši asmenys. Ji – televizijos laidų vedėja, jis – sėkmingas komikas. Karolio Kasperavičiaus vaidinamo Sūnaus stand-upʼu spektaklis ir prasideda. Kaip kai kurie komikai daro, jis pakalbina publiką, papasakoja asmeninių nutikimų, komentuoja supantį pasaulį. Ir net prajuokina dalį auditorijos. O mane – intriguoja: kodėl aš nesijuokiu? Kelis kartus kilsteli lūpų kamputis, bet tik vienas, bejėgiškai ir beprasmiškai kviečiantis šypsenai kitoje veido pusėje įsitaisiusįjį. Nejuokinga, nes kitaip suprantu humorą, nes nejuokingas tekstas ar atlikimas? Nejuokinga, nes išsigandau temos?
Susikoncentruoti į šiuos klausimus nėra kada, nes stand-upʼas gana greitai baigiasi ir prasideda spektaklis. Pasakojamosios komedijos intarpų dar bus, bet jau pasibaigus ekspozicijai aišku: spektaklį žiūrime, ne komiko pasirodymą, ne stand-upʼą. Ir net nesu tikra, ar šis spektaklis apkritai gali būti vadinamas komedija: komiškų intarpų ir juokavimo jame yra, bet žiūrovai stebi visų pirma dramatišką gedinčių žmonių bandymą susigaudyti, kaip gyventi toliau. Juokas tokioje situacijoje būtinas tam, kad išgyventų. Tačiau jis ne dominuoja, o tik perskrodžia tamsą blyksniu, tarsi prožektorius ar žaibas naktį, trumpam išryškindamas tai, kas anksčiau teikė gyvenimui prasmę. Gal dėl to spektaklis ir paveikus: jame taikliai derinama drama, įtampa su atpalaiduojančiu juoku. Baigiamas jis irgi juokaujant. Bet dabar jau gedulą ne slepiant, o paverčiant svarbia – todėl apmąstymui ir juokui atveriama – gyvenimo dalimi.
Santykio su gedulu, spektaklio veikėjams trunkančiu trejus metus, istorija geriausiai atskleidžiama Motinos personažu. Jos gedulas savidestruktyvus, lėtas, apimantis viską, išskyrus tai, kas matoma viešai. O viešai matoma daug, tad pačios slepiamas ir aplinkos ignoruojamas gedulas komplikuojasi, smaugia, provokuoja imtis bet ko, kad tik pajaustum ką nors kito. Apie tokį gedulą pasakojama po truputį, vis kitu aspektu parodoma vairavimo išgėrus istorija arba negalėjimas atsisveikinti su mirusiojo daiktais. Taip pat – keistas, nenuoseklus pasakojimo laikas, kartais sustojantis, kartais grįžtantis, kartais pasikartojantis. Pabrėžiantis sudėtingą pasaulio persitvarkymą netekus artimojo. Toks komplikuotas gedulas personažui ir aktorei leidžia atskleisti emocinę įvairovę, nuklysti į kraštutinumus ir grįžti prie subtilių niuansų. O tokią emocinę įvairovę stebinčiam žiūrovui – pajausti empatiją ar gal net ir susitapatinti.
Scena iš spektaklio „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“, Sūnus - Karolis Kasperavičius; režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Roko Morkūno nuotraukaJos sūnaus gedulas – plokštesnis. Jaunas vyras pyksta ant pasaulio, savo šeimos ir savęs. To pykčio yra ir jo komedijoje, ir santykiuose su mama, ir su visa džiaugtis gebančia aplinka. Kasperavičiaus kuriamas personažas – užsidaręs nuo pasaulio, atsisakęs patirti žmones ir išgyventi skausmą. Išimtis – mama, kuria jis dar bando rūpintis. Bet, kaip paaiškėja vienoje įspūdingiausių, juokingiausių ir jautriausių spektaklio scenų, jo rūpestis mama yra labiau performatyvus, vis kartojant tą pačią dainelę, skirtą, visų pirma, dėmesiui nuo savęs nukreipti.
Tokia užsidarymo ir atsiribojimo būsena su depresijos prieskoniu gedint – įdomi ir reikalinga apmąstymo. Tačiau spektaklyje ji per daug netyrinėjama: paliekama ir tokią būseną, ir šį veikėją egzistuoti greta, būti ne iki galo suprantančia, bet palaikyti mėginančia aplinka. Likti antraplaniu komišku personažu, kuris padeda transformuotis greta esančiam herojui. Net ir scenoje, kuri skirta geriau pažinti tikruosius šio veikėjo jausmus, toliau nei pyktis ir savigaila nelabai kapstomasi. O erdvės jo skausmo, gedulo ir pykčio transformacijai nesukuriama. Taip dar labiau išryškėja Mockevičiūtės personažas ir vaidmuo. Tad subtilioje, skoningoje scenografės Onos Juciūtės sukurtoje erdvėje, apsirengusi tiksliais, šiuolaikiškais Dovilės Gudačiauskaitės kostiumais, paskęsdama arba išryškėdama Ernesto Kaušylo muzikoje bei Monikos Šerstabojevaitės šviesose, svarbiausia spektaklyje – gedinti moteris, jos pačios ir jos gedulo transformacija. Skausminga, jausminga ir ironiška.
Būtent ironija čia kuria daugiausiai progų nusijuokti ar bent šyptelėti į ūsą, o visos kitos komiškumo priemonės nenaudojamos arba turi tik trumpučius epizodus. Į save ir savo situaciją nukreipta ironija gali ir apvalyti, ir paslėpti. Taip tarsi ir juokiantis, pasiduodant situacijos absurdui, bet kartu ir išlaikant rimtį, orumą ir gal net pateisinant pyktį, ironijos šarvu pridengus jautrumą. Ironija, atrodo, yra įsitvirtinusi lietuvių mene kaip svarbiausias būdas juokauti, nes ji, regis, vienintelė iš komiškumo priemonių išlaiko aukštą statusą ir nenusileidžia iki populiariosios kultūros žemumų. Bet kaip būtų įdomu pamatyti kitokį humorą ir kitaip juokaujantį teatrą! Protingą, jautrų, subtilų ir juokingą spektaklį, kuriame ironija pasirodo, bet nedominuoja, ir humoras nėra suprantamas kaip erdvė visokioms beskonybėms. Taigi – nesijuokiu, nes atsibodo ironija? Nes prasilenkia mano lūkesčiai humorui ir humoras, kurį siūlo kūrėjai?
Scena iš spektaklio „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Roko Morkūno nuotraukaGreičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Jau pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį, kokia forma bus juokaujama ir kad bus juokaujama daug. Scenoje šis lūkestis nepateisinamas. Nepateisintas lūkestis gali sukurti komišką efektą, bet vargu ar taip gali nutikti šiuo atveju, nes žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro. Tad scenoje – ne komedija, o spektaklis ir apie skausmą. Spektaklis apie tai, kokie mes vieni kitiems galime būti žiaurūs. Kartais, žinoma, tyčia, bet dažniausiai – linkėdami gero arba tiesiog egoistiškai norėdami patogumo. Spektaklis ir apie tai, kaip gedulas gali izoliuoti. Ir kaip gerai turėti nuo visiškos izoliacijos apsaugančią bendruomenę, net jei joje jūsų – vos du. Spektaklis apie žmones, apie jų artumą, apie artumo džiaugsmus ir pavojus. Todėl ir jis pats arti žiūrovų, neapkrautas detalėmis, atveriantis aktorius. Tuo aspektu jis yra artimesnis Švedkauskaitės 2020 m. sukurtam „Žmogui iš žuvies“ (Valstybinis jaunimo teatras), o dėmesiu lietuvių autorių tekstams, apmąstantiems sudėtingus žmonių santykius su šeima ir istorija – spektakliams „Fosillia“ (LNDT, 2023), „Patina“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2024), nei bet kokiam stand-upʼui.
Tad aš nesijuokiu, tik kelis kartus kilsteliu vieną lūpų kamputį. Ir džiaugiuosi, kad net jei ir nebūtinai juokinga, humoro pažadas privilios daugiau žmonių pabūti su sudėtinga, bet labai svarbia tema. Ir net jei nebūtinai juokinga, spektaklis baigsis juokavimu kaip šviesos blyksniu likusiems gyventi.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Jeigu reikėtų, nebūtų sunku atspėti, kas sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, kurio premjera įvyko spalio 24 dieną. Su atjauta vaizduojami mūsų dienų veikėjai ir žemiškos temos padėtų atpažinti dramaturgės ir kino scenaristės Birutės Kapustinskaitės kūrybą, prisiminti jos „Terapijas“ apie vėžiu sergančias moteris ir „Detoksikaciją“ apie priklausomybę nuo alkoholio turinčio tėvo ir dukters santykius. Kapustinskaitės kūriniuose vyrauja sunki kasdienybė, į ją žvelgiama su humoru, kad būtų lengviau pakelti skausmą, bet niekad su kandumu ar pašaipa. Jos pjesėse tai, kas gyvenimiška ir banalu, įgyja naują prasmę ryšio tarp žmonių akivaizdoje. Jos kūrinių veikėjai niekuo neypatingi, atpažįstami, bet ne primityvūs: jų patirtys atspindi daugelio problemas. Tokia yra ir dramaturgės pjesė „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ apie savižudybę, tiksliau, apie netektį išgyvenančius mamą ir sūnų. Kūrinį autorė rašyti pradėjo dirbtuvėse Pietų Korėjoje; šioje šalyje išversta ir pastatyta jos pjesė „Terapijos“.
Iš tvirto sceninio veiksmo suvaldymo ir estetinės darnos galima atpažinti režisierės Eglės Švedkauskaitės ir ne pirmam jos spektakliui scenografiją kuriančios menininkės Onos Juciūtės braižą. Kaip ir Kirilo Glušajevo režisuotoms „Terapijoms“ (2017) bei Dariaus Gumausko „Detoksikacijai“ (2021), Švedkauskaitės „Stand-up’ui prasmei ir beprasmybei“ būdingas susitelkimas į aktorių vaidybą, tačiau šis spektaklis pasižymi ir išraiškingiausia vizualine forma. Pirmieji du spektakliai vyksta kamerinėje Oskaro Koršunovo teatro salėje, kurioje pagrindiniu veiksniu tampa ypač artimas aktorių ir žiūrovų buvimas drauge, bet erdvės pasireikšti teatro dailei nėra. Dėl stand-up’o žanro Švedkauskaitės spektaklis svyruoja tarp tiesioginio aktorių bendravimo su publika ir sceninio veiksmo, kai prasiskleidus uždangai atsiveria teatro tikrovė, kuriai būdingi sąlyginiai bei simboliniai veiksmai ir ima veikti scenografijos elementai. Panašiai kaip ir Švedkauskaitės spektaklyje „Fossilia“ (LNDT, 2023), Juciūtė iš kelių, lengvai perkeliamų objektų, tarp jų palikdama daug erdvės, sukuria savotišką instaliaciją. Pagrindinis „Fossilios“ scenografijos elementas – išdidinti stuburo slanksteliai, virstantys interjero detalėmis, o „Stand-up’o...“ objektai žemiškesni – fotelis, kėdės, kelios „r“ raidės, – erdvę lengvai paverčiantys namais ar televizijos studija (nes viena iš veikėjų – TV laidos vedėja), bet išvengiantys buitiškumo.
„Fossiliai“ galima lengvai priekaištauti dėl konceptualaus kūrinio šaltumo, o „Stand-up’ą...“ persmelkia žmogiška šiluma. Tačiau dramaturgė sentimentalumo išvengia per humorą, o režisierė – griežtai nutraukdama scenas, kai jos pasidaro pernelyg jausmingos. Spektaklis remiasi klasikiniu aktoriaus, personažo ir žiūrovo ryšiu. Kūrinys leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę. Šis paprastas ir nepretenzingas spektaklis įtraukia aktorių metamorfozės galia, beatodairiška jų drąsa ir laisve. Mockevičiūtė ir Kasperavičius spektaklyje kuria ne tik mamą, televizijos laidos vedėją Rasą, ir sūnų, komiką Julių, bet ir trečią žmogų – nusižudžiusį vyrą bei tėvą Kęstą. Palengva atsiskleidžia jo palikta tuštuma, įvairius pavidalus įgaunantis gedulas, kuo tik nemalšinamas, o vis tiek greitai nepraeinantis.
Stand up’as – Juliaus būdas bendrauti apie tai, kas skaudu. Spektaklis prasideda kaip įprastas tokio tipo komiškas pasirodymas – Kasperavičius stoja prieš žiūrovus ir pasakoja ne itin gudrius, bet atpalaiduojančius juokus. Kai pasirodo Mama, prasideda teatras: akimirksniu išryškėja taisyklė, kad aktoriai vaidina personažus. Mišrus žanras leidžia režisierei derinti tiesioginį aktorių bendravimą su publika ir ketvirtos sienos saugomų veikėjų intymumą, taip pat įdėti televizijos ir muzikos šou intarpų. Neretai jie teatre būna banalūs, kičiniai, bet šiame spektaklyje perteikia ne tik tai, kas šabloniška. Muzikinėje viktorinoje dalyvaujančios Mockevičiūtės Rasos kartojami judesiai – tai, kaip ji nusibraukia plaukus, pasitaiso žalios, žėrinčios suknelės „uodegą“, išsitiesia, nutaiso veido išraišką, – įgyja choreografinio tikslumo, parodančio ne mechaniškumą, o pastangas visuomenėje „vaidinti“ savo personą ir slėpti tai, kas viduje. Mockevičiūtė tiksliai perteikia, kad jos veikėja žino, ką sąmoningai maskuoja išoriniu luobu. O šiam eižėjant prasiveržia skausmas, netektis – visa, kam nėra laiko ir erdvės pasireikšti, nes reikia gyventi, būti tvirtai, gražiai, atsigavusiai. Todėl Mamos daina perauga į šauksmą-protestą.
Julius neapkenčia visuomenės kaukių ir, būdamas juokdariu, siekia jas nuplėšti, pirmiausia nuo savo tėvų veidų. Jam norisi parodyti tai, apie ką jie tyli, kuo nenori „apkrauti“ kitų. Tai ir kartų skirtumas – svarbi režisierės Švedkauskaitės kūrybos tema. Spektakliuose „Jauno žmogaus memuarai“ (Jaunimo teatras, 2022) ir „Fossilia“ ji siekia suprasti savo tėvus bei senelius ir šalies istoriją. „Fossilioje“ vaikai nori sužinoti, „atkasti“ tiesą, suprasti praeitį, o tėvai, atvirkščiai, vengia kelti praeities skaudulius. „Stand up’e...“ mama ir sūnus yra lygiaverčiai, čia vaikas ne tyrinėja savo senelių ir tėvų trauminę patirtį, bet ir pats ją išgyvena. Kai Julius nebejuokauja, nejuokina ir nesimaivo, kai suskyla jo juokdario kiautas, jis jaučiasi kitoks. Kitoks nei laimingi, gyvenimo džiaugsmu trykštantys bendraamžiai. Jam sunku keltis rytais, jis, kaip ir tėvas, kartais žiūri į sieną. Jis bijo juo tapti. Julius matė, kas nutinka žmogui, savo bėdas užgniaužiančiam savy, todėl kuria komiškus pasirodymus apie savižudybę.
„Stand up’as...“ – ne pirmas teatre savižudybės tema kalbantis kūrinys. Prieš kelerius metus Vilniaus mažajame teatre Tadas Montrimas režisavo Dovilės Zavedskaitės pjesę „Ein Elefant“. Nors tema ta pati, stilistiškai tai visai kitoks spektaklis, be to, jame išryškinama būtent „dramblio kambaryje“ – tylos apie depresiją ir savižudybę – problema. Nuo vaiko slepiama tai, kas įvyko, jam niekas nieko nesako, jis gyvena nutylėjimų ir neartikuliuotų nuojautų pasaulyje, o tai slegia dar labiau nei tiesa. „Stand up’e...“, atvirkščiai, kalbama iškart, tiesmukai, žiauriai, banaliai – nesvarbu, kad tik nebūtų tylima, o humoras leidžia atsitraukus pažvelgti į skaudžią patirtį. Ir „Ein Elefant“, ir „Stand up’as...“ turi terapinio poveikio, kurį galėtų įvertinti tie, kam savižudybės tema yra asmeniška.
Kai per savo stand up pasirodymą Mockevičiūtės Mama groteskiškai vaidina į namus grįžusio vyro šmėklą, įvyksta „velniškas“ virsmas, stebinantis aktorės gebėjimu persikūnyti ir parodantis, kad „Stand-up’o prasmei ir beprasmybei“ ašis – Mockevičiūtės ir Kasperavičiaus sceninė partnerystė bei jų ryšys su žiūrovais, lemiantis simpatiją aktoriams ir jų personažams.
Eglė Švedkauskaitė. Roko Morkūno nuotr.
Vakar įvyko trečioji režisierės Eglės Švedkauskaitės premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ji sukūrė pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, kurioje gedulo, netekties, nesikalbėjimo temos atskleidžiamos pasitelkus humorą ir stand-up komedijos žanrą.
Spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ veikia du vieši, visuomenėje gerai žinomi veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas (aktorius Karolis Kasperavičius). Abu jie neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo savižudybe susikalbėti jiems tampa sudėtinga.
Ieva Raudeliūnaitė dar iki premjeros pakalbino spektaklio režisierę Eglę Švedkauskaitę, dalijamės interviu.
Kaip susidūrė jūsų su Birute, dviejų kūrėjų, keliai ir nusprendėte kurti spektaklį?
Su Birute Kapustinskaite susipažinau 2019 m. Klaipėdos teatro festivalyje „Jauno teatro dienos“, kuriame kartu dirbome ties eskizo sukūrimu. Dar tada supratau, kad abi turime panašų humoro jausmą, o tai man yra svarbu.
Į Birutę kreipiausi klausdama, ar ji turėtų ką nors pasiūlyti iš pradėtų rašyti ar neseniai sukurtų pjesių. Ji pasiūlė pradėtą rašyti „STAND UP’ą prasmei ir beprasmybei“. Skaitant juodraštinį pjesės variantą, tekstas pasirodė labai gyvas, tad nusprendžiau spektakliui rinktis šią medžiagą.
Papasakokite, kaip vyko aktorių atranka. Spektaklyje vaidmenis kuria Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius. Kas lėmė, kad pasirinkti būtent šie aktoriai? Kodėl organizavote atvirą atranką vyro vaidmeniui?
Su Vitalija Mockevičiūte dirbau spektaklyje „Fossilia“. Ji man tarytum tapo scenine mamos figūra. Kai perskaičiusi pjesę sužinojau, kad joje yra ir motinos personažas, iš karto pagalvojau apie Vitaliją. Ji yra labai darbšti aktorė, netikėta savo pasiūlymais, atvirumu jauniems žmonėms ir pasauliui.
Atvirą atranką sūnaus vaidmeniui darėme dėl stand-up komedijos. Šis žanras yra specifinis. Nenorėjau vadovautis iš anksto turimomis žiniomis apie aktorius, kurie gali atlikti komiškus vaidmenis. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus bus stiprus stand-up žanre. Nusprendžiau nekviesti profesionalių komikų, nes spektaklyje yra draminių dalių, kurioms reikalinga aktorinė patirtis. Pasirinkau aktorių Karolį Kasperavičių, nes geriausiai atsiskleidė jo gebėjimas bendrauti su publika atliekant stand-up numerį, vaidybinis gylis. Taip pat esu mačiusi jo ankstesnius vaidmenis.
Ar pjesė diktuoja patį spektaklio žanrą?
Pjesė nurodo viską. Birutė yra šios pjesės autorė, o mano užduotis – jos kūriniui sukurti interpretaciją ir perkelti į sceną. Galbūt pastaruoju metu man buvo įprasta statyti spektaklius, kurių dramaturgija yra įkvėpta tam tikro autoriaus kūrinio. Pavyzdžiui, 2023 m. LNDT sukurtas mano spektaklis „Fossilia“ buvo įkvėptas Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, surinkta daug skirtingos medžiagos ir iš to parašyta dramaturgija.
Ar būtų galima teigti, kad šiuo spektakliu tarytum tęsiate savo ankstesniuose spektakliuose analizuotą kartų ir jų santykių temą? Kodėl svarbu išlaikyti tęstinumą ir kalbėti apie šeimos tarpusavio santykius ir problematiką?
Šiuo metu jaučiu, kad esu tokiame etape, kai mėginu suprasti, kokia linkme einu kaip kūrėja, kokias temas noriu toliau rinktis. Tačiau nėra taip paprasta pamatyti save iš šono, o kūrybiniai ieškojimai yra ilgas procesas. Galbūt šeima ir yra viena pagrindinių mano temų, bet ne vienintelė. Pjesėje mane sudomino tai, kad yra paliečiama sudėtinga ir neretai vengiama savižudybės tema, bei tai, su kuo susiduria tie žmonės, kuriems tenka išgyventi visa tai.
Spektaklio kūrybinė komanda. Roko Morkūno nuotr.
Nebe pirmą kartą renkatės dirbti su scenografe Ona Juciūte, kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite ir režisieriaus asistente Kotryna Siaurusaityte. Taip pat prie komandos naujai prisijungė ir kompozitorius Ernestas Kaušylas bei šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė. Kuo jums, kaip režisierei, svarbus šių kūrėjų indėlis spektaklyje?
Turbūt pasąmoningai mėgstu ieškoti specifinių iššūkių kiekviename naujame darbe – šiuo atveju prisiimu tam tikrą riziką dirbdama su naujais komandos nariais. Man tai padeda palaikyti sveiką požiūrį į savo metodus – nauji nariai atneša naują požiūrį, gali komentuoti mano siūlomas idėjas be mūsų bendros kūrybos konteksto. Gal vengiu pasitenkinimo savimi, kuris gali atsirasti, kai nuolat dirbi su tais pačiais kūrėjais ir jums gerai sekasi? Tada lengva užsimiršti ir nurimti.
Su Ona dirbdamos tapome geromis draugėmis, o tai, kad ji ateina iš vizualaus meno srities, yra ir menininkė, ir kuratorė, man nuolat atveria naujų perspektyvų. Su Ona, kaip ir su Dovile bei Kotryna, man saugu. Jaučiu jų pasitikėjimą manimi nepaisant pasitaikančių sudėtingų kūrybinių etapų. Dovilė man iš viso atrodo viena geriausių kostiumų dailininkių Lietuvoje. Tikiu, kad bent keli stabilūs komandos nariai yra svarbus saugiklis.
B. Kapustinskaitės pjesėje kalbama jautria savižudybės tema ir ypač apie tai, ką tenka išgyventi žmonėms netekus artimojo. Kodėl jums, kaip žmogui ir kaip režisierei, yra svarbu apie tai megzti dialogą su žiūrovu?
Ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja noriu, kad menas turėtų gilesnę prasmę ir turinį. Turinys gimsta iš sudėtingų ir svarbių temų. Galime stengtis iš savo gyvenimo pašalinti mirtį ir liūdesį, bet šie dalykai egzistuoja labai arti mūsų. Net ir repeticijų metu su šešių žmonių kūrybine komanda diskutuojant savižudybės tema išgirdau, kad keli iš jų yra susidūrę su savižudybėmis gana artimoje aplinkoje. Visa tai sukrečia.
Man, kaip režisierei, svarbu ir įdomu ieškoti būdų, kaip kalbėti apie tai, padėti žmonėms rasti jiems rūpimus atsakymus, paguodą ar viltį meno kūrinyje. Taip pat teatras nuo seno turi galimybę nagrinėti žmogaus egzistenciją, tad ja ir noriu pasinaudoti.
Kaip manote, ar jaunesnės kartos žmonės yra linkę atviriau kalbėti jautriomis psichikos sveikatos temomis?
Manau, kad mano karta tikrai atvirai kalba apie psichikos sveikatą ir daugelio mūsų kūriniuose tai, galima sakyti, pagrindinė tema. Trauminiai išgyvenimai, jų paliktos žaizdos, netektys reflektuojami tiek kine, tiek teatre. Labai tuo džiaugiuosi, manau, tai gydo, bet visada stebiu, ar pavyko kūrėjams išvengti banalybių ir paviršutiniškumo.
Neturiu galimybės akylai stebėti jaunesnę kartą ir labiau suprasti jų pasaulėvoką, bet tenka girdėti, kad vadinamoji Z karta turi polinkį sau diagnozuoti psichologinius sutrikimus, depresiją arba kad tai yra terapinė karta, kuri nori apvalyti savo gyvenimą, atsikratyti skaudžių patirčių, bet man atrodo, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, lygiai taip pat išgyvena dideles netektis ir gilius jausmus, tik skirtingos gyvenimo aplinkybės ir aplinka lemia tai, kaip šie žmonės elgiasi tokiais gyvenimo momentais.
Birutė Kapustinskaitė. Monikos Penkutės nuotr.
Spalio 24–26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, kuriame pasitelkiant humorą ir saviironiją pasakojama apie šeimą ištikusią netektį, bandymą įveikti pyktį ir transformuoti šią skausmingą patirtį taip, kad galėtų suprasti vienas kitą. Asmeniniai išgyvenimai čia atsiveria stand-up komedijos pavidalu, per juoką tarsi apvalant ne tik pasakojantį, bet ir klausantį.
Spektaklį pagal naują Birutės Kapustinskaitės pjesę režisuoja Eglė Švedkauskaitė. Birutės Kapustinskaitės pjesėms būdingi gyvi veikėjų paveikslai ir tragikomiškumo persmelkti siužetai, ji kuria istorijas ne tik teatrui, bet ir kinui. Tarp žinomiausių jos kūrinių – „Terapijos“ (2018 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), „Šokis objektui ir vaikui“, „Detoksikacija“. 2023 m. LNDT spektakliui „Sibiro haiku“ ji sukūrė Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygos tuo pačiu pavadinimu adaptaciją.
Spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ žiūrovai pamatys du veikėjus: Mamą – garsią laidų vedėją (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) ir Sūnų – sėkmės lydimą stand-up atlikėją (aktorius Karolis Kasperavičius). Abu jie neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo savižudybe susikalbėti jiems tampa sudėtinga.
Artėjant premjerai – Ievos Raudeliūnaitės parengtas interviu su pjesės autore Birute Kapustinskaite.
Kaip gimė idėja rašyti pjesę „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“?
Pjesę rašyti nusprendžiau viešėdama Pietų Korėjoje. Vieno projekto metu kartu su dar dviem korėjiečių rašytojomis turėjome sukurti bendrą pjesę. Pradiniame projekto etape bandėme išsigryninti temą, kuri jungtų Lietuvą ir Pietų Korėją. Nustebome priėjusios išvadą, kad abi šalis vienija aukštas savižudybių skaičius. Pasiruošimo etape kartu su kitomis autorėmis visgi nusprendėme, kad rašysime tris atskiras pjeses. Tad dar būdama Pietų Korėjoje parašiau pirmus teksto puslapius ir supratau, kad tai bus stand-up komedija, kurioje veiks du personažai – motina ir jos sūnus, išgyvenantys vyro ir tėvo savižudybę.
Kaip nusprendėte, kad pjesėje turi būti ir stand-up komedijos motyvų?
Stand-up idėja kilo dar iki pjesės rašymo. Ieškojau tinkamo būdo kalbėti visuomenei jautria ir sudėtinga savižudybės tema. Niekada nebuvau rašiusi stand-up komedijos, tačiau žinojau, kad noriu pasitelkti tragikomiškumą. Pjesėje stand-up susipina su dramine dalimi, veikėjų dialogais, atskleidžiančiais ne tik tarpusavio santykius, bet ir santykį su visuomene. Stand-up dalys pjesėje padeda tiek perteikti personažo reakcijas į temas, gvildenamas dialogų metu, tiek išreikšti emocijas.
Ar pjesėje juntamas skirtingas motinos ir sūnaus požiūris į savižudybę, netektį ir gedėjimą?
Pjesėje dėmesys labiau krypsta į dviejų viešumoje žinomų žmonių santykius su visuomene ir skirtingą požiūrį į gedėjimo procesą. Keliu klausimą, kaip išgyventi gedulą, jei netekties jausmas trunka kur kas ilgiau, nei iš tavęs tikisi artimieji. Kaip išgyventi sudėtingas emocijas, kai apie tai nesinori kalbėti? Motinos ir sūnaus istorijoje šeimos nario savižudybė yra įvykusi prieš kelerius metus, tačiau jiems vis dar sunku susitaikyti ir gyventi toliau. Pjesėje svarbūs netekties kompleksiškumo, skubėjimo grįžti į įprastą gyvenimą ir eterį tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme klausimai. Man įdomus nekalbėjimo momentas. Manau, kad jo yra ir jaunų žmonių kartoje.
Kaip rašyti jautriomis netekties ir gedėjimo temomis?
Kaip ir ankstesnėse pjesėse „Terapijos“ ar „Detoksikacija“, kuriose nagrinėjamos vėžiu sergančių moterų bei priklausomybės nuo alkoholio temos, taip ir šioje pasitelkiu humorą, kaip būdą perteikti jautrią temą, jos nesuprimityvinant, bet suteikiant skaidrumo ir lengvumo. Manau, kad tiesiausias kelias į žiūrovo širdį veda per viltį, šviesą ir humorą, bandant jį pamažu atverti ir kalbėtis.
Liekame su tais, kurie pasirenka gyventi, o su išėjusiaisiais mes nebegalime kalbėtis. Tačiau šiuo spektakliu galime kalbėtis su tais, kurie galbūt kažkada galvojo arba galvos apie savižudybę. Viliuosi, kad dialogu pasieksime juos ir kad paskatinsime apie tai kalbėtis.
Kaip manote, ar teatras gali būti vieta apie tai kalbėtis?
Manau, kad teatras gali būti ta vieta, kurioje įmanoma saugiai ir niekieno neverčiamam jaustis išgirstam, suprastam, o galbūt ir pakviestam į dialogą. Man įdomu sukurti galimybę kalbėti daugiasluoksnėmis temomis. Kaip ir netekties atveju, nėra vieno galimo atsakymo. Ją išgyvenančius dažnai lydi kaltės jausmas per mažai skyrus dėmesio, nepaskambinus, nebegalint sugrąžinti laiko atgal. Tačiau ar praradimą išgyvenantys žmonės iš tiesų yra kalti dėl to, kas įvyko?
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.