Juan Pablo Troncoso. GEISMAS

Žmogiškumo nesterilizuosi

Spektaklis „Geismas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Laura Šimkutė, 7md.lt, 2026-06-19

Dažnas vilnietis gyvena patogiame pertekliuje. Kas keletą žingsnių galima rasti vieną už kitą madingesnę matchos kavinę ar pilateso studiją. Kavinės į meniu įtraukia funkcinius gėrimus – nes paprasta kava jau nebe tai, čia juk paprastų mirtingųjų reikalas. Reikia kolageno ar funkcinių grybų, tik šitaip pavyks pailginti gyvenimo trukmę, ištempti jaunystę ir nesusidurti su realybe, kai kūnas raukšlėjasi ar rodo kitus amžėjimo signalus. Apmąstymai apie būtį kapitalistinėmis lenktynėmis tapusiame jaunystės vaikymesi iš „kaip būti, kad ta būtis teiktų pilnatvę“ persiverčia į „ką nusipirkti, kad ta būtis tęstusi“. O gal viso labo užtektų atsigręžti į seną gerą nenukomercintą ir nesterilizuotą hedonizmą bei atsiduoti žmogiškiesiems troškimams.

Gegužės pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodęs režisieriaus iš Čilės Marco Layeros režisuotas spektaklis „Geismas“ ir bando vis laipiodamas ant itin plonų ribų kalbėti apie išnyrančius geismus bei kitus žmogiškumo matmenis, prasiveržiančius taisyklėmis apraizgytose ir iš pažiūros nugesintose erdvėse. Pagal čiliečio Juano Pablo Troncoso pjesę, atsispiriančią nuo Tennessee Williamso „Geismų tramvajaus“, pastatytas spektaklis nukelia į Lietuvoje esančius slaugos namus, kuriuose it laikrodis sustyguotame gyvenime kažkokios gyvasties ir pramogų bando ieškoti čia palikti senukai. O kuo labiau draudžiama, tuo labiau norisi ir tuo radikaliau viskas išeina.

Spektaklio medžiagą režisierius dėlioja iš gražiai vienas su kitu susisiejančių fragmentų – pasakojimo linija „Geisme“ yra vientisa, laikas čia tiesiog teka savo linkme ir nėra sulaužytas. Scenografija (autorė Barbora Šulniūtė) pasitarnauja kaip skirtis tarp epizodų: stumdomosiomis sienomis atskirtos erdvės galiausiai primena kino paviljoną, kuris gali tapti, kuo tik reikia, – svarbu tinkamai sustumti tuo metu reikalingas sienas. Taip pat scenografijoje daug nudėvėtumo ir pigumo, pavyzdžiui, baltų plastikinių kėdžių, kokių rastume daugelio sode, ar niūrumą skleidžiančių sienų, primenančių gyvenimo mačiusią polikliniką arba kultūros centrą, – lyg aplinka būtų atspindys to, kaip viskas, įskaitant kūnus, laikui bėgant nusidėvi. Ir to, kokios dažniausiai skurdžios sąlygos būna senelių namuose. Atrodo, čia net suspindi ir emocinis aspektas tokio trūkinėjančio šeimos ryšio, kai tave pats tavo vaikas tiesiog ima ir uždaro.

„Geismas“ prasideda nuo jaunos stand up komike norinčios tapti merginos (Augustė Ona Šimulynaitė) pasirodymo, kuriuo ji iš esmės užduoda teminį kūrinio foną – suskamba it iš interneto folkloro ištraukti juokeliai apie tai, kaip mama Blanša (Vitalija Mockevičiūtė) jai sugriovė gyvenimą, paliečiamos ir aktualijos (pvz., tuo metu vykęs Šaltibarščių festivalis), ir politiniai momentai, kuriuose justi kritika Vakarų pasaulyje išpažįstamam hipokritiškumui. Atrodo, režisierius šitą dalį dėlioja taip, kad abejingų neliktų: neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti. O pagalvoti yra apie ką.

Vis dėlto pagrindine „Geismo“ veikėja tampa Mockevičiūtės Blanša, kurioje, atrodo, telpa visa pasaulio tuštybė, susipynusi su nepakeliamu skausmu egzistuoti. Prašmatniai atrodanti, visada pasitempusi ir pasipuošusi, iš Berlyno atvykusi menininkė – tik viena iš jos kaukių, kurią užsidėjusi ji eina per pasaulį ir visus įtikina šio veido tikrumu. Mockevičiūtė Blanšą dėlioja pasitelkdama pabrėžtinį manieringumą, pasitikėjimo savimi pozą, kuri tam tikrose situacijose atrodo itin komiškai, bet kartu išlaikydama ir gaivališką žmogiškumą. Vidinį tragizmą dėl neišsipildžiusios svajonės (ir negebėjimo pasauliui parodyti, kad ta svajonė nėra išsipildžiusi) ji neša iki pat finalo, kuriame, atrodo, viskas išsprogsta ir žiūrovui pagaliau pavyksta bent trumpam užmegzti intymų ryšį su Blanša ir susipažinti su ja iš tiesų. Iš pirmo žvilgsnio patogaus gyvenimo ir lengviausio kelio ieškanti moteris atrodo kaip tikrų tikriausia hedonizmo personifikacija: gyvenimas jai – malonumas, kuriame ji ras būdų, kaip išgerti uždrausto alkoholio, kaip gauti pinigų, narkotikų, apeiti taisykles, apeiti senėjimą, apsukti galvas tiems, kurie jai naudingi, gauti gražių drabužių bei kitokiomis priemonėmis save padailinti.

Blanša ne tik pati skleidžiasi per santykį su kitais, bet tarytum kartu praskleidžia ir bendras problemas, iškylančias tokioje izoliuotoje erdvėje kaip senelių namai. Čia sutinkame slaugytoją (Laurynas Jurgelis), iš kurio perspektyvos žvelgiant senukai atrodo viso labo kaip objektai – uždaryti į taisyklių ratą, neteikiantį erdvės jokioms išlygoms. Visi atrodo lyg neturintys savasties, vienodi.

Taip pat čia užsidariusi ir Blanšos sesuo (Dalia Michelevičiūtė) bei jos naujasis vyras (Algirdas Gradauskas), su kuriais mezgasi ir esminiai konfliktai, kupini nesusikalbėjimo, pavydo, geismo. Jie tik įrodo, kad žmogiškumo sterilizuoti neįmanoma, – apribotose ir taisyklėmis apraizgytose erdvėse jis ima veržtis impulsyvių vilionių, manipuliacijos, aistrų kurstymo, noro laužyti taisykles formomis. Būtent šitie prasiveržimai geriausiai pasimato antroje spektaklio dalyje, per kaukių šventę, kuri savo estetika (kamera čia nudirba nemenką darbą, kurdama atmosferą ir tarytum braižydama visą veiksmo choreografiją bei dramaturgiją, gebančias išskleisti emocijų paletę nuo juoko iki fizinio pasišlykštėjimo) net ima panašėti į almodovarišką telenovelinį absurdą, – lyg atspindys to, iki kokių ekstremalumų priveda sterilizuota aplinka.

LNDT pristatytas Marco Layeros „Geismas“ yra dramaturgiškai nuosekli vadinamųjų pirmo pasaulio problemų kritika, kviečianti pažvelgti, kokius būties ir žmogiškumo klausimus slepia paviršius. Ir jokios priemonės pabėgti nuo savęs ir savo prigimties nepadės – malšinant prigimtį užgimsta kančia, kuri tik dar labiau skandina. Tai spektaklis išartikuliuoja gana aiškiai, nepamesdamas tempo ir neapkraudamas žiūrovo efektų pertekliumi.

Karštyje ištirpęs „Geismas“

Marija Dautartaitė, menufaktura.lt, 2026-05-31

Šią savaitę Vakarų Europa alpo nuo alinančio karščio, o Nacionaliniame dramos teatre pasirodė premjera – spektaklis „Geismas“, paremtas legendiniu „Geismų tramvajumi“, nukeliančiu į karščio persunktą Naująjį Orleaną, kur iliuzijos dūžta atsimušusios į realybę. Po spektaklio „Geismas“ mąsčiau, koks yra šio pastatymo santykis su pradine medžiaga – Tennesseeʼio Williamso drama „Geismų tramvajus“. Gal ir ne devintas vanduo nuo kisieliaus, bet mažiausiai trečias: čilietis dramaturgas Juanas Pablo Troncoso, atsispirdamas nuo originalios pjesės, parašė adaptaciją, pritaikytą XXI a. Čilės visuomenei, o režisierius Marco Layera dar kartą medžiagą interpretavo ir adaptavo Lietuvai. Kažkas iš originalo paliekama, dalis išmetama, kažkas naujai pridedama, prikuriama. Pats metodas nėra unikalus – pastaruoju metu kelis kartus adaptuota medžiaga dažnai pasirodo teatro scenoje. Tačiau klausimas apie originalo ir adaptacijos virsmus vis tiek išlieka aktualus – ką bendro „Geismo“ Blanša, Stela, Stenlis ir Mič turi su ikoniniais „Geismų tramvajaus“ veikėjais?

„Geismo“ centrinė figūra – Blanša – grįžta į Lietuvą po ilgų metų Berlyne. Ji ten buvo teatro ir kino žvaigždė? O gal valytoja? Dar iki Blanšos pažinimo scenoje, žiūrovai jau galėjo susidaryti jos psichologinį paveikslą klausydami spektaklyje taip ir neįvardytos jos Dukters (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) stand-up pasirodymo. Mažai žiūrovų juoko sukėlusioje įžangoje Dukra spėja apžvelgti daug svarbių šiuolaikinės visuomenės skaudulių – senėjimą, klimato kaitą, internetinio sukčiavimo mastą, kol jos nenutraukia motinos Blanšos skambutis. Tai suteikia progą Dukrai trumpai pristatyti ir pačią mamą, kuri, ieškodama išsipildymo svetur, ją, vos penkerių metų, paliko auginti seseriai. Paskutinis jųdviejų pokalbis irgi buvo praktiškas – motina prašė dukters atsiųsti pinigų. Kartu Dukra perspėja, kad žiūrovai neapsigautų: jos motina gali būti net labai žavi. Ir tikrai – spektaklyje ne kartą galime pamatyti Blanšos (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) transformacijas, daugiau ar mažiau subtilias manipuliacijas aplinkiniais, bandant gauti dėmesio, pripažinimo ar pinigų. Iš žiūrovų salės tos manipuliacijos atrodo per daug akivaizdžios, tad gal net šiek tiek stebina, kokios naivios atrodo Blanšos aukos. Kita vertus, tą naivumą tarsi paaiškina veiksmo vieta – „Geismas“ vyksta slaugos namuose. Tiek Blanša, tiek kiti personažai – Stela, Stenlis, Mič – yra senelių namų gyventojai. Tai esminis „Geismo“ poslinkis nuo „Geismų tramvajaus“ – pagrindiniai personažai jau pergyvenę jaunystės aistras, vidutinio amžiaus krizes ir ramiai nusėdę užtarnauto poilsio vietoje. Kas juos jaudina? Spektaklis tarsi bando sufleruoti, kad aistros, nepaisant amžiaus, niekur nedingo, jos tik transformavosi. Vis dėlto, spektaklyje aistros yra pasakojamos, o ne išgyvenamos, troškimai deklaruojami, bet dėl jų nesiplėšoma. Pasakojimas plaukia lygiai, tarsi pasitikėdamas, kad žiūrovas supras ir pajus slaugos namų kasdienybę, įžiūrės tarp jų gyventojų užsimezgančius santykius.

Spektaklio režisierių vis dėlto labiau domina ne personažų santykiai, o socialinis kontekstas, visuomenės senėjimo, susvetimėjimo temos. Todėl spektakliui įsibėgėjus vis labiau tolstama nuo „Geismų tramvajaus“ logikos ir simbolių, kuriamas alternatyvus „Geismo“ mikrokosmosas. Karščiu alsuojančiuose slaugos namuose vyksta kasdienis „senuliukų“, – taip savo globotinius vadina Slaugas (aktorius Laurynas Jurgelis), – gyvenimas. Spektaklyje daugiau vietos užima monologai nei dialogai – pagrindinis žinutės adresatas čia yra žiūrovai, o ne spektaklyje veikiantys asmenys. Šalia kanoninių „Geismų tramvajaus“ personažų spektaklio dramaturgiją papildo nauji: praeities vaiduoklių kankinama slaugos namų gyventoja Diana (aktorė Diana Anevičiūtė) ir iš Anapusybės kalbantis nusižudęs buvęs slaugytojas (aktorius Vainius Sodeika). Būtent jis spektaklyje prisiima pasakotojo vaidmenį, tarsi sufleruodamas, kad viską matome jo žvilgsniu. Iš tiesų, nuolatos judanti spektaklio scenografija (scenografė Barbora Šulniūtė), atsiveriančios naujos erdvės, pasitraukiančios sienos įgalina tą žvilgsnį iš Anapus, – nuo žiūrovo akių neslepiami netgi kulisai, kai kuriose scenose filmuojami ir projektuojami virš dekoracijų. Atsiradus pasakotojui spektaklio tonacija pasikeičia – iš realistinės dramos ji tampa simbolistine. Antrame veiksme šis simbolizmas pasiekia apogėjų – Mirusiųjų nakties kaukių balius tampa visuotine orgija, kartu ir akivaizdžiu institucinio smurto bei išnaudojimo pavyzdžiu. Visuotinio šėlsmo fone Stela (aktorė Dalia Michelevičiūtė) sugeba pasakyti Blanšai tiesą – ji ir Stenlis išvažiuos į kelių mėnesių kelionę, bet Blanšos kartu neims. Teatriniu aspektu Blanšos reakcija yra turbūt įdomiausias spektaklio momentas. Aktorė Mockevičiūtė transformuojasi į kaukę – nenustygstančią pamėklę, vampyrą, siurbiantį dėmesį ir šilumą iš kitų. Akivaizdu, kad jai reikia naujos aukos. Ir jį ją randa.

Stipriausios „Geismo“ vietos yra ten, kur spektaklis visiškai palieka „Geismų tramvajaus“ dramaturgiją ir kuria savo pasakojimą. Tačiau pramaišiui su originalia pjese spektaklis pasimeta tarp dviejų istorijų, iki galo nepasirinkdamas, kurią labiau verta papasakoti. Režisieriui akivaizdžiai rūpi socialinis kontekstas, tačiau pati pjesė nepajudinamai remiasi „Geismų tramvajaus“ linija. Problema ta, kad adaptavus originalą, pavyko išlaikyti siužetinę liniją, tačiau ne personažų vidinę logiką. Todėl Blanša „Geisme“ yra labiau agresorė, nei auka, jos įgimtas grožio pojūtis nepasireiškia, taip pat nesukuriama galimybė Blanšai iš agresorės tapti auka. Net finale, kai Blanša, palikta savo naujosios draugės Mič (aktorė Jolanta Dapkūnaitė) vieniša laukia prie slaugos namų, gailestis jai nekyla. Iki tol destruktyviai griovusi slaugos namų tvarką, ji tarsi nusipelnė būti demaskuota. Ir jos Dukros negali smerkti – vaikystėje palikta motinos, ji taip pat su ja pasielgia senatvėje. Nors dėkingumo jausmas jai nesvetimas – tetai Stelai, kuri ja rūpinosi vietoje motinos, Dukra duoda pinigų kelionei.

Spektaklis tarsi baigiasi – scenos darbininkai stumdo dekoracijas, – o Mockevičiūtės Blanša sėdi scenos priekyje. Salėje kyla neramumas – tai jau ploti ar ne? Paplojame. „Aš dar noriu papasakoti anekdotą“, sako Blanša, o gal Mockevičiūtė? Paskutinis monologas – galingas. Iš aktorės ir moters pozicijos – apie visas antraeiles roles, apie negautus vaidmenis, apie negailestingą laiką. Ir apie Blanšą, kurią iki tol kiekviename spektaklyje prievartaudavo Stenlis. Bet ne čia. „Geismas“ nubrėžia liniją ir leidžia Blanšai patirti kitokį finalą. Plojame vėl.

Po spektaklio neapleido mintis, kad „Geismas“ galėjo (ir turėjo) būti atskira pjesė, neprisirišusi prie originalaus Williamso „Geismų tramvajaus“. Nes personažai, gavę Blanšos, Stelos, Stenlio vardus tarsi atsinešė ir visą su jais susijusį kultūrinį identitetą. „Geismo“ veikėjai tikrai galėjo būti pavadinti kitaip – ir dėl to nebūtų prarasta nei spektaklio logika, nei jo žinutė. Tačiau likęs tarp originalo ir adaptacijos, spektaklis neatlaikė karščio – ištirpo taip ir nepalikęs didesnio pėdsako.