Karolis Kaupinis. LIETUVIŲ MIRTIES PRANEŠIMAI. VIENO SPEKTAKLIO ISTORIJA Premjera

Režisieriaus Karolio Kaupinio spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ – tai laiškas teatrui. Čia yra meilės prisipažinimų – archyvinių videokadrų, kuriuose kalba teatro žmonės. Yra kritikos ir šaržo – tai režisieriaus intarpai. Ne visos šios meilės ir kritikos apraiškos yra aiškios, kartais dominuoja ironija ir sarkazmas, mylimajam priekaištaujama ar net juokiamasi, – atrodo, kad režisierius ir scenaristas Kaupinis norėjo tame keturių valandų laiške sutalpinti visą santykių su mylimu objektu raidą, atskleisti ne tik gerąsias, bet ir blogąsias mylimojo savybes. Finaliniai tonai tarsi neleidžia abejoti – spektaklis kuriamas iš meilės, ilgesio, pagarbos, susižavėjimo. Ir turbūt teatras, kurio laikinumu kuriamą laimę taip sunku pagauti ir išsaugoti, to nusipelnė.

Kaupinis – talentingas dokumentalistas, spektakliui atrinkęs turbūt gerą valandą archyvinės medžiagos iš įvairių televizijos laidų, kur aktoriai, režisieriai ir kiti teatro pasaulio žmonės kalba apie savo patirtis, požiūrius, dalijasi istorijomis. Daugumos pašnekovų jau nėra tarp gyvųjų, o ir laidų kūrimo metu dažnas jų buvo garbaus amžiaus, dalijosi praėjusio laiko prisiminimais. Kaupinio atrinkti fragmentai komiški, nostalgiški, kartais – primenantys, kad po teatro legendomis slypi paprasti žmonės, kuriems rūpesčio, meilės, pagalbos buityje reikia taip pat smarkiai, kaip ir šlovės, pripažinimo, ryšio su žiūrovu. Teatro žmonės toje dokumentikoje iš tiesų žmogiški – ir žiūrėdama spektaklį galvojau, kad tokia dokumentika, kruopščiai surankiota iš archyvų, gali ir turi virsti atskiru videopasakojimu. Tiesa, pačios medžiagos parinkimas, jos montažas, – kur nukirpta, kokia vieta parodyta, – čia išryškėja režisieriaus santykis, kuriame nevengiama kritikos, ironijos ir šaržo.

Atrodo, kad būtent archyvinė medžiaga ir davė akstiną kurti ją lydintį spektaklį, t. y. perkelti televizijos formatui kurtas laidas į teatro sceną, o ten nufilmuotus aktorius – į jiems organiškai tinkančią juodos teatro dėžės erdvę. Tačiau kyla klausimas, kaip pirminė vaizdo medžiaga sąveikauja su teatru, su sceniniu veiksmu, kuris kartais prailgstančias keturias valandas užpildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę. Kitaip tariant – koks yra vaizdo ir teatro santykis. Čia režisierius pasitelkia archyvinius kadrus, kur tą patį klausimą kelia Valentinas Masalskis, mąstydamas, kodėl jis priešinasi vaizdo medžiagos naudojimui gyvame teatre, galiausiai pateikdamas savo paaiškinimą: teatras yra gyvas laikas, o vaizdo medžiaga – miręs laikas, todėl jie kartu egzistuoti negali. Kaupinis, akivaizdu, su šiuo teiginiu nesutinka, – ir teisingai. Jo rodomos vaizdo projekcijos – dažniausiai archyviniai kadrai – neatrodo kaip miręs laikas. Priešingai – kai kuriose vaizdo reportažų ištraukose užfiksuoti aktorių veidai, stambiu planu matomos jų veido mimikos, balso tonas atrodo tikresni ir paveikesni nei jiems atitariantis veiksmas scenoje. Didžiojoje scenoje projektuojami archyviniai kadrai, savo stilistika ir vaizdo kokybe neabejotinai priklausantys praeičiai – tam mirusiam laikui, atrodo organiškai ir paveikiai. Jie patys pasakoja istoriją – rašo meilės laišką teatrui, kurio nereikia papildomai aiškinti ar komentuoti, – vaizdo medžiagoje esančios galios užtenka teatro stebuklui perteikti, kartu ištransliuoti spektaklio kūrėjams taip rūpimą laikinumo temą: mes, žiūrovai, puikiai suprantame, kad žiūrime į mirusiuosius, tačiau jie akimirkai mums vėl tampa gyvi.

Kiek kitaip veikia paties spektaklio veiksmas – istorija apie atkuriamą spektaklį. Draminio veiksmo, kuris sąmoningai paverčiamas į komediją, centre – aktorius Dainius Gavenonis (kurį vaidina Dainius Gavenonis) ir jį supanti teatro trupė – aktoriai Rasa Samuolytė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Aistė Zabotkaitė, Juozas Budraitis (kurie vaidina to paties vardo aktorius). Kartu su jais, bet jau kuria personažus, kiti aktoriai: Režisierius (aktorius Vaidotas Martinaitis), jo asistentas Marius (aktorius Marius Čižauskas), Valytoja (aktorė Nelė Savičenko). Spektaklio scenos konstruojamos kaip metateatras, kuris primena 2024 m. pasirodžiusį kino režisieriaus Quentino Dupieux filmą „Antras veiksmas“ (pranc. „Le deuxième acte“), šmaikščiai demonstravusį vaidybos ir nevaidybos skirtį ir sukūrusį metakino reginį. Panašiu principu veikia ir spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“: kai žiūrovas jau patiki, kad prieš akis vykstanti scena yra „tikra“, vadinasi, kurianti santykį tarp personažų ir pačius personažus, į sceną sugrįžta komedija ir metateatras – sceną pertraukia režisierius, aktorių išėjimas iš vaidmens ar kultūrinė nuoroda. Viena vertus, spektaklyje šis žaidimas pavyksta organiškai, kita vertus – jo paveikumas ir minties gylis yra ribotas. Kartais scenos tiesiog iliustruoja vaizdo įrašuose perskaitytą mintį, tačiau tokia iliustracija dažniausiai nepateikia naujo požiūrio ir neišlaiko žiūrovų dėmesio.

Sceninio vyksmo centre – aktoriaus Gavenonio kelionė per atkuriamą spektaklį ir paraleliai vykstanti asmeninė drama: skyrybos su žmona dėl jaunesnės aktorės, kuri netrukus išduos jį pasirinkusi kitą, jaunesnį; nesėkmingas bandymas grįžti į išdraskytos šeimos lizdą; vėliau – iš naujo sukurtas ir rekonstruotas gyvenimas – aktoriaus-infuencerio-žvaigždės amplua su gausiais kultūriniais intertekstais, o po to – netikėta mirtis. Visa tai yra dramaturginė spektaklio ašis, kurianti chronologinį pasakojimą. Jį tam tikru metu papildo ir archyviniai vaizdo kadrai, ir juos iliustruojančios ar komentuojančios scenos. Visos jos savyje talpina kasdienybės kodą – banalios savo paprastumu, nuobodžios kasdienio gyvenimo tėkme. Tiesa, teatre būtent iš nuobodžios kasdienybės gali gimti kažkas paveikaus ir tikra, tačiau ne visos šio spektaklio scenos tai pasiekia.

Tikras kasdienybės teatras įvyksta tik antrajame „Lietuvių mirties pranešimų. Vieno spektaklio istorijos“ veiksme, kai spektaklis sugrįžta prie savo pavadinime užkoduotos situacijos – mirties. Mirtis tiek vaizdo medžiagą, tiek sceninį vyksmą sustyguoja, jie nustoja būti vienas kito komentarais ir pradeda abi puses nuosekliai papildyti. Turbūt stipriausia ir konceptualiai labiausiai pavykusi spektaklio scena – perteikianti pragarą. Kol fone be perstojo sukasi archyvinis įrašas iš šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus repeticijų, aktorius Dainius Gavenonis, jau miręs, scenoje sizifiškai suka storos pušies rąstą (scenografė Paulė Bocullaitė), vis bandydamas iš režisieriaus gauti komentarą, pritarimą, pastabą. Veltui – vaizdo įrašas niekada nesikeis, ir režisierius jau niekada nepasakys, kaip reikia tą medgalį sukti, o aktoriaus naštą velkantis Gavenonis liks amžiname ir beprasmiškame sukimo cikle. Tai ir yra teatras.

Nežinia, kaip Kaupinio laišką teatrui perskaitys žiūrovas, kuris nesidomi teatro istorija, nematęs spektaklių ir aktorių, kurie čia prisimenami. Kita vertus – individualus atpažinimas čia nėra svarbus. Finalinė scena atskleidžia, kad nesibaigiantys mirusiųjų vardai – nors visų atsiminti ir pažinti neįmanoma, tačiau suvokti juos kaip aktorius, režisierius, technikus, kritikus, kaip teatro žmones, kurie savo gyvenimo laimę rado teatre, – yra svarbūs. Todėl meilės laiško dalis, skirta teatrui, ir veikia. Vis dėlto, spektaklyje ilgiuosi kito reiškinio – teatro meilės laiško žiūrovui, kurį perskaičius pakyli aukščiau kasdienybės. Tokių spektaklių-laiškų būta, nuorodų į juos netrūksta ir šiame pastatyme, tad belieka viltis, kad teatro scenoje jų ir vėl bus.

P. S. Pavyzdžiui, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ toje pačioje scenoje dar rodoma – jos prikelti nereikia.