Laura Kutkaitė. MOKYK MANE Premjera

Dovilė Zavedskaitė, „Literatūra ir menas“, 6 žurnalas (2026-03-27)

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeroje – Lauros Kutkaitės spektaklyje apie mokyklos gyvenimą „Mokyk mane“ – labai įdomu stebėti žiūrovus. Panašiai, kaip būna vaikams skirtuose darbuose, kai iš žiūrovų reakcijos gali suprasti, ar darbas veikia savo tikslinę auditoriją, net jei neveikia tavęs. „Mokyk mane“ premjeroje lankėsi daug mokytojų ir moksleivių. Mokytojų reakcijos drąsios ir nevaržomos – jie ir juokėsi, ir komentavo, ir fotografavo, lyg iš tikrųjų dalyvautų spektaklio aptariamoje Mokytojų dienai skirtoje mokyklos šventėje. Ne kartą išgirdusi „čia mūsų gyvenimas“, supratau, kaip jiems svarbu, kad nacionalinėje scenoje pagaliau kalbama apie juos. Ir apie tuos, su kuriais jie susiduria kiekvieną dieną, – paauglius. Patys paaugliai laikėsi santūriau. Bet dauguma spektaklio pokštų buvo skirta jiems ir, esu tikra, jie juos suprato ir pafylino (* pajautė; vartoti anglizmus ir juos paaiškinti žvaigždutėmis – vienas iš šio spektaklio žavingų sumanymų). Tikslinė auditorija, taip pat visi, kuriuos domina toks reiškinys kaip „mokyklos laikai“, į šį spektaklį eis ir eis. Ne visai aišku, ką darys kiti.

Scenos iš spektaklio „Mokyk mane“. Martyno Norvaišo nuotr.

Sakoma, kad kūrėją geriausia lyginti su jo paties ankstesniais etapais ir sukurtais darbais. Režisierė L. Kutkaitė savo kartelę užsikėlusi aukštai. Po „Mokyk mane“ tapo akivaizdu, kad ji nesivadovauja ankstesniais atradimais ir patikrintais metodais, net jei jie buvo labai sėkmingi. Atrodo, kad jai tiesiog įdomu kurti ir stebėti, ką atneša procesas, o ne jį kontroliuoti pagal iš anksto numatytas schemas. Yra menininkų, kurie turi aiškų braižą, – ir be pavardės galėtum pasakyti, kurie darbai yra jų. Su L. Kutkaite taip neišeitų, o tai rodo, kad mūsų scena sulaukė drąsaus žmogaus. Vis dėlto, palyginus su jos „Teiresijo krūtimi“ (LNDT), „tremolo“ (MMLAB teatras ir „Bilietų nėra“), „Milena“ (Klaipėdos dramos teatras), spektaklis „Mokyk mane“ turbūt pirmą kartą režisierės kūryboje toks nuspėjamas, toks kažkur matytas, toks paprastas ir aiškiai sukomponuotas iš tam tikrų pasikartojančių atmosferų. Nesvarbu, kad tas „kažkur matytas“ galbūt tiesiog primena mokyklos laikus – tokiame spektaklyje taip ir turi būti; kalbu labiau apie tai, kad šiai kūrėjai būdinga kurti tai, kas nieko neprimena, ir tai – viena įdomiausių jos meninių savybių.

„Mokyk mane“ dramaturginiu požiūriu yra gerai techniškai „sukaltas“ darbas: žiūrovai kviečiami dalyvauti Mokytojų dienos šventėje. Po atidarymo kalbų ir sveikinimų vyksta šventinės (tiesa, dažnai absurdiškos) pamokos ir kasdieniai konfliktai, kurie vedžioja po mokinių tarpusavio santykių geografiją ir ypač pabrėžia tai, kaip mokinių savijauta priklauso nuo pagrindinių sistemos veikėjų – mokytojų. Spektaklis baigiamas biologijos pamoka, kurioje moksleiviai po įvairias įtampas sukėlusios dienos pagaliau atsiduria savo auklėtojos (Vitalija Mockevičiūtė) rankose. Ką daro šios rankos? Tiesiog priima. Beveik nematomai atsiranda, nieko nereikalauja. Pagirdo iš savo gertuvės. Nuplauna apvemtus delnus. Neužduoda nepatogių klausimų. Vietoj to pasakoja, kaip formuojasi pelkės. Tų pelkių fone ir vaikai nejučia ima pasakotis. Nors pasakoja niekus, nesvarbu: jie kalba ir yra girdimi. Jų klausomasi nepaisant to, ką jie nori pasakyti. Minties turinys nėra toks svarbus: pašnekesyje apie pelkes, gailius, gerves, kiminus – augalą, kuris laiko visus ir viską, susidaro erdvė paprastam buvimui vieniems su kitais. Ši scena yra kone sakrali, visiškai paprastai išdėstanti esminę žmogiškąją galią: atsisakyti teisti ir vertinti, vietoj to – suprasti be žodžių ir tiesiog būti šalia. Būtų hepiendas, bet moksleiviams linksmai fotografuojantis salę skrodžia disonuojanti Agnės Matulevičiūtės muzika ir paklaikusios Kamilės Petruškevičiūtės vaidinamos Kamilės akys: šių dviejų ženklų užtenka, kad suprastum – ką tik kažkas atsitiko. Turbūt klasiokei, kurios šiandien nebuvo mokykloje. Spektaklis tomis Kamilės akimis ir baigiasi.

Scenos iš spektaklio „Mokyk mane“. Martyno Norvaišo nuotr.

Klausimas „Kur Viltė?“ kūrinyje nuskamba tiek daug kartų, kad Viltė natūraliai tampa svarbia, nors ir nematoma veikėja. Tiesa, nuolat girdime jos voisus (* balso žinutes, įrašytas aktorės Aistės Rocevičiūtės) klasiokei, būtent jai priklauso žodžiai „mokyk mane paleisti“; svarba jos vaidmeniui suteikiama ir pavadinant mokyklą Nacionaline vilties gimnazija. Apie viltį ir Viltę čia šnekama daug tarsi pabrėžiant, kad švietimo sistemos pamatas laikosi ant vilties, kad viskas vieną dieną pasikeis ir tokiems žmonėms kaip sistemai nepritarianti biologijos mokytoja nebereikės palikti mokyklos, o tokioms mergaitėms kaip Viltė nebereikės trauktis nei iš klasės, nei iš gyvenimo.

Spektaklyje netrūksta kritikos švietimo sistemai, mokytojų asmenybėms, pamokų turiniui, mokyklos darbo organizavimui, diegiamų naujovių prasmingumui. Visame šiame fone, bene paskutinėje darbotvarkės eilutėje, atsiranda vietos mokiniui, šitaip apleidžiant jo būtį ir poreikius, jausmus ir istoriją. Nors kūrinyje netrūksta šabloniškų juokų, frazių ir pastarojo laiko teatre jau pabodusių režisūrinių sprendimų (voisais kurti paralelinį prasmės sluoksnį; veiksmą trikdyti sukeistintu, sulėtintu choreografiniu judesiu), nors jis nenustebina menine prasme, vis dėlto jo esmė gaudžia iš kitos vietos – tai darbas apie žmogiškumą per se. Apie mūsų buvimą žmonėmis. Apie mūsų užsimiršimą, ką reiškia būti žmogumi kitam žmogui. Apie mokyklą kaip žvėrišką lauką, kur beveik niekas nėra už tave: visi pasklidę kaip ryšiais nesaistomi pabiri kūnai, kiekvienas mėginantis ko nors įsitverti, kartais lojantis, kartais klykiantis kaip gervė, kartais kandžiai V. Mockevičiūtės balsu replikuojantis: „Sėdi du vienaląsčiai, atėjo trečias. Kiek iš viso turime vienaląsčių?“ (Beje, ši replika ne apie mokinius, o apie mokytojus metodiniame susirinkime.)

Viena ypatingiausių spektaklio akimirkų – tvyranti sunki tyla, apimanti sceną po Marčiaus konflikto su pilietinio ugdymo mokytoja (Martynas Mockevičius ir Rimantė Valiukaitė). Naujoko Martyno Nojaus (Martynas Berulis), senbuvio Marčiaus, klasiokių Aistės (Aistė Zabotkaitė) ir Kamilės psichofizinės būsenos čia tiesiog čaižo orą, be jokio garso spiegia, šaukia, klykia suspaustos didelio šitos realybės tankio. Savičiausią būseną sukuria M. Berulio naujokas, žiūrintis į savo ką tik apvemtas plaštakas ir staiga nebyliai atskleidžiantis pasaulio dydžio naštą, taip gerai slepiamą po šaunaus licėjininko kauke. Šita tylos mizanscena gali tęstis ir dvigubai, ir trigubai ilgiau – jai nieko netrūksta, aktoriai atlaiko sustojusį veiksmą savo vidine energija.

Disciplinas vis keičiantys mokytojai (R. Valiukaitė, Rytis Saladžius, V. Mockevičiūtė, Dalia Michelevičiūtė) nespėja sukurti gilesnių vaidmenų: tai personažai-kaukės, publikai pristatomi trumpais, demonstratyviais, iškalbingais, šaržuotais fragmentais. Jie skirti tapti švietimo sistemos žemėlapiu, leidžiančiu žiūrovui rinktis iš vienokių ar kitokių pedagoginių nukrypimų. Charakterių gilumu nepasižymi ir moksleiviai, tačiau ši detalė suskamba kaip meninis pareiškimas: mokyklos suoluose praleidžiame daugybę metų, tačiau ten mažai kas iš tiesų mus pažįsta. Labiau pastebi, kaip ilgėja galūnės, didėja ūgiai, viena ar kita kryptimi vystosi protiniai gabumai.

Egzistuoja skirtingos strategijos, kaip teatre kalbėtis su paaugliais. Dramaturgas ir aktorius Raimondas Klezys (dažnai kuriantis su režisiere Ieva Jackevičiūte, režisieriumi ir aktoriumi Justu Terteliu, aktoriumi Andriumi Mockumi, aktore ir dramaturge Kristina Marija Kulinič) su paaugliais kalbasi tiesiogiai: jis ir jo kūrybos partneriai savo žiūrovus mato ir girdi. Šių menininkų kuriamo paaugliams skirto meno stiprioji pusė – autentiškos istorijos, asmeniškas priėjimas, netikėtas atvirumas, nuoširdumas, čia ir dabar vykstantis reagavimas į publikos komentarus ar net patyčias. Tai labai gyvas teatras, nekopijuojantis dabartinio jaunimo slengo: spektakliai „Pasistengiau“, „Avinai“, „Dulkėti veidrodžiai“, „Beveik laimingas“ kalba sava kalba, bet pasiekia žiūrovą per gyvą ryšį.

„Mokyk mane“ elgiasi kitaip: tai spektaklis, skirtas ne reflektuoti, o atvaizduoti mokyklinę tikrovę; jis vartoja jaunimo žodyną, naudojasi moksleivių patirtimis. Liūdnesnė žinia ta, kad kūrinys pretenduoja rasti visus atsakymus, kaltuosius ir paaiškinti mokyklinę realybę. Galbūt tam turėjo įtakos asmeninės kūrėjų istorijos ir statant spektaklį rinkta dokumentinė medžiaga, dalyvavimas moksleivių gyvenime. Rodosi, kad kūrėjai tame gyvenime užsisuko ir pasiliko. Visada įdomiau, kai teatro scena nieko neteigia ir spengia be atsakymų, juolab kad kurti spengiančius, su šimtais klausimų paliekančius darbus L. Kutkaitė tikrai geba.

Tačiau galbūt „Mokyk mane“ suveiks kaip asmeniškas feisbuko įrašas: kai ką nors parašai, kuo nors pasidalini, ir kas nors kitas, tylomis paskaitęs tavo istoriją, pats save palaikina (* mėgti, spausti mygtuką „patinka“), nes jaučiasi taip pat įstrigęs, ten pat netelpantis, taip pat sutrikęs. Toks pats sau negražus, nepriimtas ir nepamokytas to, ko mokyti reikia labiausiai – kaip gyventi šitą gyvenimą. 

Marija Dautartaitė 2026-04-07 „Kultūros barai“, 2026, Nr. 3

Scena iš spektaklio „Mokyk mane“, dramaturgė ir režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2026). Martyno Norvaišo nuotrauka

Spektaklis „Mokyk mane“ (režisierė Laura Kutkaitė) prasideda ant Nacionalinio dramos teatro laiptų – ten netikėtai atsiranda papartis, tradicinis švietimo įstaigų augalas. Laukiamasis prie Naujosios salės irgi transformavosi – stovi informacinės lentos, nukabinėtos įvairiais plakatais ir skelbimais. Tipiškas mokyklos fojė su pamokų tvarkaraščiais, motyvacinėmis citatomis, vaiko teisių konstitucija, plakatais apie patyčių prevencijos kampaniją. Šalia kabo ir mūsų laikų aktualija – informacija jaunuoliams apie šaukimo į kariuomenę tvarką bei rūšiavimą. Geras kontrastas, pagalvojau, įdomu, jei apie tai bus kalbama. Spektaklis „Mokyk mane“, įžangą padaręs jau teatro fojė, prasideda dar net nepakilus uždangai – žiūrovai renkasi į aktų salę, šventiškai papuoštą Mokytojų dienai. Moksleiviai, būsimo renginio vedėjai, smagiai kikena, sveikinasi su atėjusiais, derina techninius aspektus, kaip ir turi būti prieš mokyklinį renginį. Realistinis teatras, net nekyla abejonių, kad tokia vaidybos maniera išliks ir toliau. Sukuriamas nuotaikingas, organiškas prieššventinis šurmulys. Fone skamba graži Vytauto Kernagio daina, tačiau tokį garso takelį leisdavo mano laikais, o mokyklą baigiau, tenka pripažinti, prieš dvidešimt metų. Tai nejaugi niekas nepasikeitė?

Jei vadovautumėmės tolesniu spektaklio „Mokyk mane“ veiksmu, atsakymas būtų vienas – pasikeitė, bet į blogąją pusę. Per pirmąsias kelias minutes realistinę vaidybos manierą pakeičia karikatūros ir šaržas. Mokinės-vedėjos negali nė sakinio perskaityti nesusipykusios, nominacijos pristatomos lėkštomis šimtadienio frazėmis, o į sceną užlipę apdovanotieji mokytojai, jei praveria burną, iškart pasako nesąmonę. Visi. Spektaklyje pristatomos „Nacionalinės Vilties gimnazijos“ kolektyvas labiau primena stand-up komikų pasirodymą. Didžioji dalis pirmojo ir antrojo spektaklio veiksmų sunarstyta iš minikomedijų – kiekviena pamoka pristato tam tikrą mokytojo tipažą. Nors kai kurie, pavyzdžiui, Vitalijos Mockevičiūtės vaidinama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dar balansuoja ant skoningo ir teisingo šaržo ribos, kiti personažai pereina į farsą. Rimantės Valiukaitės įkūnyta anglų kalbos mokytoja, nors juokina salę intonacijomis ir frazėmis, su realiu mokytojo personažu turi mažai ką bendra. Kaip atsvara visiškai „kosminiam“ mokyklos kolektyvui antrajame veiksme pasirodo biologijos mokytoja (aktorė Vitalija Mockevičiūtė), vienintelis sveiko proto suaugusysis. Per jos pamoką sėdima ratu, o ne suoluose, ji aktyviai, nuoširdžiai dalijasi savo žiniomis. Ir kas iš to? Nors būtent ši mokytoja prieš pamokas badavo palapinėje – toje pačioje, kuri pasitiko žiūrovus prie LNDT durų, tačiau kūrėjų santykis su pilietine mokytojos pozicija, o ir pati pozicija lieka deklaratyvi.

Scena iš spektaklio „Mokyk mane“, dramaturgė ir režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2026). Martyno Norvaišo nuotrauka

Keistoki ne tik tos iš pradžių labai realiai atrodžiusios mokyklos mokytojai, bet ir mokiniai. Vis ieškojau, kuo jie, Z, o gal net Alfa kartos jaunuoliai, skiriasi nuo ankstesniųjų, juk mokslininkai tvirtai sutaria, kad šių elgesys, pasaulėžiūra, tikslai visai kitokie. Spektaklyje „Mokyk mane“ skirtumas tik išorinis. „Nacionalinės Vilties gimnazijos“ mokiniai nešiojasi pernelyg didelius vandens puodelius, per pertraukas rūko elektronines cigaretes, dažnai svaidosi angliškomis frazėmis – spektaklio kūrėjai jas maloniai paaiškina titrais, – tačiau šie požymiai nepadeda kurti visaverčių personažų. Nors tų mokinių vos keturi (ar turime suprasti, kad Vilties gimnazija įsikūrusi kaimiškoje vietovėje ir susiduria su mokinių trūkumu?), jie visi yra gana panašiai neryžtingi, sutrikę, nebrandūs. Matydama, kaip du beveik pilnamečius įkūnijantys personažai mokytojos paliepimu vaidina „šeimyninę sceną“, negalėjau suprasti dviejų dalykų – kokioje mokykloje tokia situacija galėtų įvykti ir kodėl kiti niekaip į tą nereagavo. Mokiniai, atstovaujantys kartai, kuri protestuoja, rūpinasi aplinkosauga, turi aiškias politines pažiūras, išreiškia pozicijas, galėtų pakovoti už save. Bet ne šiame spektaklyje.

Jei „Mokyk mane“ būtų gryna komedija, spektaklio visuma ir tikslai keltų mažiau klausimų ir abejonių. Tačiau brėžiama ir komedijos paralelė – realistinė dramaturgijos linija, įgarsinta Viltės, tądien neatėjusios į mokyklą, balso žinutėmis. Jos pernelyg kontrastingos tam, kas vyksta scenoje. Šiuo atveju kontrastas prieštarauja vidinei spektaklio logikai – žiūrovas negali taip staigiai peršokti iš komedijos į dramą, ypač kad realizmo intarpai kuriami, pasitelkiant tik balsą ir šviesas. Viltės monologuose ryškėja pelkės metafora, nesunku suprasti, kad ta pelkė – tai mokykla, su visu joje klestinčiu absurdu. Ir nors geroji biologijos mokytoja paaiškina, kad net iš pažiūros tokioje nemalonioje vietoje klesti gyvybė, vietą randa įvairiausi organizmai, svarbu juos pažinti ir pamatyti, pelkės metafora vis tiek ambivalentiška. Spektaklio kūrėjai neapsisprendžia, kaip su ta pelke elgtis. Sausinti negalima palikti? Kableliui vietos išvis nėra.

Scena iš spektaklio „Mokyk mane“, dramaturgė ir režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2026). Martyno Norvaišo nuotrauka

„Kasdien yra mokytojų diena, jei tavo mama mokytoja“, – sako Viltės balsas, pasakodamas, kad jos mamai, kuri dirba mokykloje, net į namus dažnai skambina tėvai, tenka aiškinti, nuolat jiems aiškintis. Spektaklyje šiek tiek užkabinama mokytojų perdegimo tema, paminimi absurdiški biurokratijos reikalavimai, „kūrybinių partnerysčių“ burtažodžiai, neskaidri kvalifikacijos kėlimo sistema, bet visa tai daroma paviršutiniškai. Spektaklio kūrėjams šios problemos – tik dar vienas komiškos situacijos katalizatorius. Juokiamasi ne iš sistemos, o iš pačių mokytojų.

Svarstau, kieno akimis spektaklyje į juos žvelgiama? „Mokyk mane“ parodė, kad šalyje, kurioje mokytojo profesija iki 2025 m. turėjo tapti prestižine, niekas nesikeičia. Mokytojus toliau matome tik per paaugliško maišto prizmę – jie nekompetentingi, pasenę, nelaimingi, net juokingi... O kada jie pasidarė tokie? Kitas klausimas, ką spektaklis „Mokyk mane“ nori pasakyti žiūrovams? Prisipažinsiu, ėjau į jį su didelėmis viltimis, tikėjausi pasidžiaugti, kad šalia Kazio Binkio „Atžalyno“ (režisierius Jonas Vaitkus) atsirado dar vienas kūrinys apie mokyklos misiją, bet suaktualintas, rodantis dabartinius paauglius ir šiuolaikiškus mokytojus. Deja, spektaklis „Mokyk mane“ savo raiška neužpildo tos nišos, netampa dialogo apie šiandieninę mokyklą pradžia. Išsinešiau vieną sakinį – „Mokyk mane pasilikti“, – tai mokinio prašymas mokytojui. O dabar ir žiūrovės prašymas teatrui. Mokyk mane pasilikti.

„Mokyk mane“: mokykliniam teatrui LNDT scenoje – Respect! 

Julijus Lozoraitis, https://julijuslozoraitis.blogspot.com, 2026-03-04

Spektaklis „Mokyk mane", 2026 02 26, LNDT Naujoji scena

Vienas iš garsiausių mano režisūros mokytojų kartą pasakė: „Profesionalus dramos teatras, atsidūręs krizinėje aklavietėje, dažnai ieško išeities studentiškojo teatro stichijoje, kad galutinai ten pražūtų“. Perfrazuodamas tai po LNDT spektaklio „Mokyk mane“ premjeros teigiu: LNDT teatras, ieškodamas išeities iš apėmusios jį kūrybinės krizės, beatodairiškai (ir sėkmingai!) nėrė į mokyklinės saviveiklos vandenis – kad galutinai ten pražūtų! (tai, aišku, yra pajuokavimas – toksai, kuriame slypi dalis... juoko).

Kategoriškai nepritariu kolegų kritikų skepsiui ir atsainumui, vertinant spektaklį „Mokyk mane“ – jau vien dėl to, kad seniai neteko tiek daug, skaniai ir nuoširdžiai juoktis. Būtent, ne „žvengti“, o juoktis. Tasai juokas ir visi tie nuoširdų juoką žadinantys GYVYBĖS momentai šiame spektaklyje daro jį šių žodžių autoriaus akyse pranašesnį už visa, ką pastaruoju metu gamina ir rodo mums LNDT – ir ne tik jisai vienas.

Pirmasis iš čia būsiančių ištartų pagyrimo žodžių yra skiriamas režisierei Laurai Kutkaitei – už itin tikslų ir konkretų, struktūriškai apibrėžtą ir režisūriškai įgyvendintą spektaklio žanrą; tai – MOKYKLINĖS PROGINĖS MOKINIŲ SAVIVEIKLOS TEATRAS.

„Mokytojo dienos“ linksmybės

Šių žodžių autoriui prieš >50 metų irgi yra tekę „režisuoti“ mokyklinę  mokinių saviveiklą legendinėje 23-ios mokyklos „aktų salėje“, tad ne iš nuogirdų yra tekę paragauti to žanro skonio.

Mokinių suvaidinti atpažįstami mokytojų šaržai, pamokų inscenizacijos-improvizacijos – visa tai yra taip gerai pažįstama, ir pasirodo, nesikeičia per dešimtmečius. Malonu buvo stebėti, kad tebėra taip.

Tikslus žanro apibrėžimas – tai esminis parametras, pirmas režisieriaus žingsnis į spektaklio sėkmę. Būtent šio parametro stoka yra daugelio „didžiųjų“ spektaklių bėda – LNDT scenose, ir ne tik. Dėl to – respect Režisierei!

Antrasis nuoširdus komplimentas, taipogi režisierei – už išmanią kompoziciją, spektaklio struktūrą. Mokyklinio žanro spektaklio vyksmas čia yra efektyviai „įrėmintas“ į konkretaus įvykio aplinkybes – „Mokytojo diena“ – ir permėžtas kokybiškomis plastinėmis intermedijomis; jų dėka mokyklinės saviveiklos žanro spektaklis profesionalioje LNDT scenoje atrodo visai teisėtai ir organiškai (respect choreografėms).

Ypač svarbus čia yra trečiasis „įrėminimas“ , panaudojant protagonistinį personažą; tuo jaunoji režisierė čia „duoda kruopų“ daugumai nūdienos režisūros autoritetų, kurie kaip velnias kryžiaus vengia protagonisto funkcijos savo perdėm literatūriškuose spektakliuose, kur protagonistas yra tiesiog privalomas by default.

Mokytojai – „pelkės“ gyentojai

Spektaklis „Mokyk mane“ taip pat yra literatūriškas. Jame galima įžvelgti sąsajų su tokiomis klasikos knygomis, kaip Bel Kaufman „Up the Downstairs“ ir kt. Literatūriškumo spektaklyje „Mokyk mane“ irgi apstu – ir gerąja, ir prastąja prasme. Gerasis literatūriškumas čia pasireiškia šiuolaikinėje mokinių kalbėsenoje („matas“), mokyklinio VERBATIM tekstuose, tvarkingai transkribuotuose kabančios švieslentėse, per titrus. Respect! To dėka  visi kiti šiuolaikiniai mokykliniai atributai – mokytojų kompiuteriai, mokinių manipuliacijos su „mobiliakais“, socialiniai tinklai, „veipinimas“ ir narkotikai – čia netapo iliustracija ir mentoriniu patosu, ir tai yra labai gerai.

Kitoks – režisūrinis – literatūriškumas yra, mano akimis žiūrint, didesnė nuodėmė ir rimtesnis pavojus – kuomet režisierius stengiasi scenoje „suvesti siužetinius galus“, tuo nusikalsdamas ir gyvenimo tiesai, ir sceninei tikrovei.

O dėl to negerojo režisūrinio literatūriškumo nukenčia aktorių vaidmenys. Antai tendencingai pateikta Vitalijos Mockevičiūtės „teigiama mokytoja“ nėra gyvybingas personažas, nepaisant lyg tai turėjusio jį pagyvinti jo „bomžiškojo“ tipažo.

Taip pat tendencingai pateikta mokytojų, kaipo švietimo sistemos „pelkės“ aukų, tema irgi yra perdėm literatūriška, kaip ir patsai perdėm peršamas „pelkės“ motyvas. Galbūt ir pritarčiau jam, kaip temai, bet pateikta neorganiškai.

Nesibaigiantis vaidmenų „fokstrotas“

O šiaip ypač daug gerų (ir nelabai gerų) žodžių spektaklis sužadina norą pasakyti apie aktorių suvaidintus personažus.

Nebylus Vitalijos Mockevičiūtės literatūrinių kulniukų taukšėjimas klasės tyloje – tai toji gyvybės injekcija, kuri akimirksniu suteikia vyksmo prasmei ir to suvokimui teisingą intonaciją ir kryptį. O personažui – autentišką gyvastį. Respect, Vitalija!

Dalios Michelevičiūtės sušokta mokytojiška choreografija – savotiška mokyklinė pedagoginė „Žuvėdra“ – tikrai nėra artistei nauja, bet vėl atlikta taip virtuoziškai, kad prarandi amą tai stebėdamas. Na ir auto-ironija, kuri tai vainikuoja, tai ypač puošia... Respect!

O štai dėl gerbiamo artisto Ryčio Saladžiaus suvaidinto Direktoriaus tegaliu pasakyti, kaip apie tą pianistą kaubojų salūne: „nešaudykit į pianistą, nes jis padarė viską, ką sugeba...“ Kadaise apdovanotas už kitokį juokingą sceninį „fokstrotą“, dabar aktorius atrodo lyg tai pasmerktas visą likusį jo sceninį gyvenimą gyvuoti vien tik tame „fokstrote“. Nuoširdus palinkėjimas kaip nors išlipti iš to piešinio, susirasti kitą „vagą“.

Mokytojos numfomanės vilionės

Virtuoziškoji meistriškoji Rimantė Valiukaitė pateikia savo personažą – nimfomanę mokytoją anglistę – ryžtingai ir sodriai. Respect! Bet...

Prisimenu panašaus tipo mokytoją nimfomanę, legendinę mūsų „chemikę“ mokytoją Kiaušaitę – išvaizdžią aukštą efektingą damą iššaukiančiai perskeltu sijonu. Antai jeigu ji būtų arklys (kumelė) o ne žmogus (moteris), tikrai galima būtų pasakyti, kad ji buvo graži. Stuksendamas kulnais, hipnotizuodama, kaip kobra, ji lėtai žingsniuodavo po chemijos kabinetą tarp nustėrusių mokinių, ir baisiai pykdavo, jei kas nors būdavo nenustėręs (pvz Jūsų Nuolankus Tarnas).

Sykį, aiškiai prisiuosčius kažkokių chemikalų, ji karališkai užsisėdo ant mokytojo stalo krašto, užsikėlė koją ant kojos, apglėbė kelius rankomis, ir, lėtai linguodama, žvelgdama į pritilusius iš siaubo mokinius pro pusiau primerktas akis, tyliu sodriu balsu raiškiai, su pauzėmis, ištarė: „...AR... AŠ... NE... GRAŽI?...“ Ir po ilgokos pauzės toliau sau ramiai tęsė pamoką.

Stebėdamas ponios Rimantės suvaidintą – ne personažą, ne charakterį, o tipažą, mokytoją anglistę – prisiminiau „chemikę“ Kiaušaitę. Ir pritrūko labai nedaug, kad R. Valiukaitės suvaidinta anglistė nimfomanė man permuštų, užgožtų manuosius „chemikės“ Kiaušaitės įspūdį. Ir buvo gaila, kad to „nedaug“ talentinga artistė šįsyk pašykštėjo...

Dviejų Martynų klounada

Apie talentingąją Aistę Zabotkaitę galiu ir noriu kalbėti, ir daug (gerai), ir mažai (bet labai gerai). Jos tiek daug šiame mokyklinės saviveiklos žanro spektaklyje, kad jai čia tikrai pernelyg ankšta. Ji jaučia šį žanrą ir puikiai atlieka, ką pridera. Jos duomenys yra tokie pritrenkiančiai fantastiški, kad, rodos, tik žiūrėtum į ją ir žiūrėtum... (beje, šiame mokykliniame žanre jos pritrenkiantys duomenys atrodo žymiai efektingiau, ir svarbiausia, efektyviau, nei pavyzdžiui „smūginiame“ spektaklyje „Miegantys“). Respect!

Ypač gerąją prasme šįsyk nustebino Kamilė Petruškevičiūtė. Aktorei, regis, galų gale pavyksta surasti tą privalomą jos plano aktorei pusiausvyrą tarp teatrine prasme brutalių duomenų ir subtilaus vidaus. Protagonisto vaidmuo jai labai tinka. „Pridengto piešinio“ vaidyba šiai aktorei yra šiukštu; tik lyriniu vidumi. Respect!

Aktorius Martynas Berulis – naujas veidas LNDT scenoje (bent jau man tikrai). Pasireiškė ryškiai, ir tuo pat metu saikingai (kas šiaip jau itin retai pasitaiko) – respect! Bet jo vaidmuo („Martynas iš licėjaus“) suvokiamas tik poroje su kitu Martynu – Mockevičiumi.

Pirmojo Martyno istorija čia nutylėta – kaip ir kodėl jis „degradavo“ iš prestižinio licėjaus į proletarinio lygio gimnaziją – neaišku („literatūra“!).

Bet štai jųdviejų, dviejų Martynų, kone klouniškas (liūdnasis baltasis ir linksmasis raudonplaukis klounai) sukuria tikrai epinę – ne tik klasinės atskirties, turto ir neturto, bet ir likiminės – teisybės ir neteisybės – temą.

Tik nereikia tų „Kryžių“!

Mano galva, Martyno Mockevičiaus vaidmuo spektaklyje „Mokyk mane“ yra didysis šio spektaklio atradimas ir pasiekimas.

Jo nuolatinis fantastiškas šokis, kuriame jis gyvuoja, kuriuo jis bendrauja su klasiokais, su mokytojais, su aplinka – jis panašus ir į siautulingą techno-breiką, ir į švento Vito konvulsijas. Tai yra jauno žmogaus aistros kupinas jo sielos šokis, svarbiausia tema, ryškia raudona linija nubrėžtas per visą šį gyvą ir gyvybingą spektaklį.

Ir pakanka spektaklio dialoge nuskambėti vienam kodiniam žodžiui-detonatoriui – SKURDAS! – kad žmoguje įvyktų sprogimas, kad atseit juokingas šokantis klounas Martynas akimirksniu atvirstų į visa aplink save naikinančia savižudiška teroro mašina... Link šio momento aktorius vysto savo vaidmens-šokio liniją, ir tai, kaip jis padaro, yra labai aukšta vaidybos klasė, ypač vertinga tokiam jaunam aktoriui.

Seniai jau neteko matyti teatro scenoje tokio vientiso, tokio ypatingo, emociškai turiningo ir plastiškai ekspresyvaus vaidmens... GREAT RESPECT!

Tik labai linkėčiau jaunam talentingam Martynui Mockevičiui neužsikonservuoti šiame piešinyje, nelikti visam gyvenimui tik šio vieno vienintelio ir to paties „juokingo sceninio pasitampymo“ artistu – kaip tai jau atsitiko nekuriems kitiems kolegoms, neminėsime pavardžių...

INTARPAS-KREIPIMASIS: Gerbiamieji „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nariai, maldauju jūsų: neduokite Martynui Mockevičiui „kryžiaus" už šį vaidmenį! Vardan jo ateities ir vardan mūsų teatro ateities! Lai jis sukuria dar daugybę kitokių puikių vaidmenų, nepasmerkime jo amžinam „Mokyk mane“ tipo sceniniam „fokstotui“! Amen...

Visoms kitoms spektaklio kūrėjoms – scenografei Paulinai Turauskaitei, kostiumų dailininkei Liucijai Kvašytei, kompozitorei Agnei Matulevičiūtei, choreografėms Gretai Grinevičiūtei ir Agnietei Lisičkinaitei – ne itin ką analitinio turiu pridurti; mokyklinio mokinių teatro žanras nesuteikia itin didelių erdvių šių sričių saviraiškai, o kas padaryta, nesukėlė noro prie kažko kabinėtis. Respect!

Ko pasigenda kritikai

Mano kolegos kritikai, be abejo, būtų (o gal jau yra) teisūs, jei papriekaištautų spektaklio kūrėjams (ypač režisierei ir teksto autorei), kad čia nebuvo paminėtos tokios šaukte šaukiančios mokyklinės tikrovės piktžaizdės, kaipo antai mobingas ir smurtas tarp mokinių, mokinių smurtas prieš mokytojus, mokytojų smurtas prieš mokinius, kad narkomanijos ir keiksmažodžių pavojus čia pateiktas pernelyg paviršutiniškai, kad čia nėra homofobijos ir ksenofobijos apraiškų atvaizdavimo ir t. t.

Kūrėjų naudai – ne užtardamas ar gindamas, o tiesiog paaiškindamas – sakau: mokinių mokyklinio saviveiklinio proginio teatro žanras NENUMATO tokių aštrių socialinių temų pateikimo ir jų deklaravimo. Čia paisoma žanro taisyklių, ir tai yra spektaklio privalumas o ne minusas.

O kas jau labai pasigenda visų tų euroatlantinių temų iš privalomo sąrašo, gali nueiti į kitus spektaklius, kur tos temos yra atspindėtos pilnumoje, kad ir tame pačiame LNDT. Ir kur tos gyvybės, kokia yra kukliame mokykliniame spektaklyje „Mokyk mane“ nėra nė lašo.

Sakydamas pradžioje, kad teatras, pasirinkdamas mokyklinės mokinių saviveiklos žanrą, rašo sau mirties nuosprendį, nė kiek neperlenkiau lazdos. Teatro mirtį demonstruoja jau pati šio spektaklio, šio žanro sėkmė. Vadinasi, teatras jau priėjo tą liepto galą, kai visos kitos formos jau nebesugeba gaminti sceninės gyvybės, išskyrus tokias trivialias, primityviausias teatro formas, koks yra mokyklinis saviveiklinis proginis mokinių teatras.

Nežinau, koks bus šio spektaklio ir jo kūrėjų likimas. Mano, seno teatralo, galva šiame spektaklyje yra daug visko – ir vaisingų tendencijų, ir smulkių gerų atradimų, bet yra ir klaidų, ir klišių, kurios gali nuvesti į klystkelius. Linkiu spektaklio kūrėjams, ir ypač režisierei, atskirti grūdus nuo pelų... Ir judėti pasirinkta kryptimi. Jeigu ta kryptis yra gyva - ji yra teisinga. 

RESPECT!