METAMORFOZĖ. Pagal Franzo Kafkos kūrybą

  • Režisierius

    Oliver FRLJIĆ

  • Trukmė

    1 val. 30 min.

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2023 m. gegužės 31 d.

  • N-14, spektaklyje naudojami dūmai

Apie

Galima nužudyti žmogų, bet negalima jo priversti būti kažkuo kitu. (Robert Antelme)

Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.

Kafkos kūriniuose esantis prasmių laukas be galo platus, nepasiduodantis paprastoms, vienareikšmėms interpretacijoms. Siekiant atverti skirtingus jų lygmenis, spektaklyje svarbiausia vis dėlto megzti dialogą su realybe, kurioje gyvename.

1914 m. liepos 28 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir vos po kelių dienų F. Kafka pradėjo rašyti bene garsiausią savo romaną „Procesas“ (kuris liko nebaigtas, ir publikuotas be rašytojo leidimo tik po jos mirties). Ir nors šie du įvykiai nėra susiję abipusio priežastingumo ryšiais, karo patirtis yra akivaizdi tiek šiame, tiek kituose rašytojo kūriniuose. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“ jis numatė totalitarines ideologijas, kurios netrukus apraizgė Europą, o taip pat išpranašavo to karo prigimtį. Vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, prabilta apie tai, kad šis karas pradės kitą Europos istorijos etapą, įves naują pasaulio tvarką. Taigi gali būti, kad ir mes, XXI a. 3-ojo dešimt. europiečiai, kaip ir Kafka, tapęs Pirmojo pasaulinio karo amžininku, išgyvensime lūžio epochą, po kurios pasaulyje įsivyraus nauja tvarka.

 

Francas Kafka (1883–1924) – žymus austrų prozininkas, rašęs vokiečių kalba. Jis laikomas vienu savičiausių ir įtakingiausių XX a. rašytojų, modernizmo pradininku, siurrealistų taip pat įvardinamas vienu iš pirmtakų. Gimė žydų šeimoje, studijavo chemiją ir germanistiką, vėliau pasirinko Teisės studija, tuo ypač nudžiugindamas valdingą tėvą, jo literatūrinius užmojus laikiusį bergždžiais svaičiojimais. Beveik visą gyvenimą pradirbo Prahos darbininkų draudimo bendrovėje, laisvu nuo biurokratinio darbo, kurio nekentė, metu pasinerdamas į literatūros pasaulį. Nuolat jautė prieštaravimą tarp savo socialinio gyvenimo ir kūrybinio pašaukimo, labai dėl to kentėjo. Buvo itin griežtas savo kūrybai, nemaža dalis jo kūrinių išspausdinti be jo sutikimo tik po rašytojo mirties.

Būdama hermetiška ir daugiaprasmė, F. Kafkos proza teikia galimybių įvairiems aiškinimams, dažnai patiems prieštaringiausiems. Jo kūriniuose skleidžiasi keistas, sunkiai paaiškinamas, grėsmės ir baimės kupinas pasaulis, to pasaulio nestabilumas, vienatvė, nuovargis, baimė dėl ateities.

 

Oliveris Frljićius (g. 1976) – vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų, režisierius, aktorius, tekstų autorius, kritikų dažnai vadinamas „teatro provokatoriumi“. Scenoje jis paprastai kelia sudėtingus ir visuomenei nepatogius klausimus, aštriai pasisako socialinėmis temomis, kūryboje dažniausiai reaguoja į aktualias nūdienos problemas bei situacijas. Ne vienas jo spektaklis yra sukėlęs nemažą atgarsį visuomenėje, kaip antai kaimyninėje Lenkijoje ryškiu ir skandalingu įvykiu tapęs 2013 m. Krokuvos senajame teatre atšauktas jo spektaklis apie antisemitizmą Lenkijoje, arba 2017 m. Varšuvos Powszechny teatre pastatytas spektaklis „Prakeiksmas“. Režisierius yra kviečiamas kurti įvairiose scenose, taip pat reziduoja Berlyno Gorkio teatre.

 

Spektaklio sukūrimas yra finansuojamas Europos Sąjungos  „Kūrybiškos Europos“ programos lėšomis.

Datos

  • Balandis 25 (kt), 18:30 Pirkti bilietą „Girstučio“ kultūros centras Kaune

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius, adaptacijos autorius — Oliver FRLJIĆ
  • Scenografas, vaizdo projekcijų autorius — Igor PAUŠKA
  • Kostiumų dailininkė — Morta NAKAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
  • Režisieriaus asistentas — Augustas GORNATKEVIČIUS
  • Asistentė dramaturgijai ir adaptacijos teksto vertėja — Eglė POŠKEVIČIŪTĖ
  • Prodiuserė — Agnė PULOKAITĖ

Vaidina

Recenzijos

★★★★★ / LNDT spektaklio „Metamorfozė“ recenzija: keistis nebūtina prisitaikyti // Vytautas Lukaševičius, 15min.lt, 2023-06-30

★★★★★ / LNDT spektaklio „Metamorfozė“ recenzija: keistis nebūtina prisitaikyti

Vytautas Lukaševičius, 15min.lt, 2023-06-30

 

Kai kablelis atsiduria mūsų rankose, kaskart tampa vis sunkiau nuspręsti – tai keistis, nebūtina prisitaikyti ar visgi keistis nebūtina, prisitaikyti? Būtent apie šią laisvę (ir apie laisvę plačiąja prasme) yra Franzo Kafkos „Metamorfozė“. Kita vertus, teisybės dėlei, tai tėra vienas iš galimų žiūros taškų, nes šis kūrinys yra skirtingai interpretuojamas bei narpliojamas iki šiol.

Galbūt šiek tiek drąsu taip teigti, bet naujojoje (ir paskutinėje šį sezoną) Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeroje „Metamorfozė“ – apimamos visos ar bent didžioji dalis šių interpretacijų ir pateikiamos akistaton su žiūrovu. Šiam spektakliui į Lietuvą atvykęs vienu garsiausių Europos režisierių tituluojamas Oliveris Frljićius dažnai būna kontroversiškas. Savaime kontroversijos norisi tikėtis ir iš „Metamorfozės“, tačiau tai tampa didžiausiais režisieriaus spąstais: spektaklis taip suręstas, jog dėl to, jei jame kažkas nepatiko, kaltas lieka pats žiūrovas.

F.Kafkos kūrinys „Metamorfozė“ pirmą kartą išspausdintas dar 1915 metais, tačiau absoliutus jo išnarpliojimas tiek anksčiau, tiek dabar tėra iliuzija. Visas makabriškas novelės siužetas gali būti nusakytas vos vienu sakiniu – Gregoras Zamza vieną dieną virsta baisingu vabalu ir nebepritampa nei savo šeimoje, nei visuomenėje, tačiau tai nėra ir niekada nebuvo kūrinio esmė. Be to, nors novelės apimtis vos 70 puslapių, joje sutelpa daug niuansų bei subtilių užuominų. Pavyzdžiui, viena pamatinių „Metamorfozės“ minčių, kurią savo pastatyme gvildena ir O.Frljićius, yra užkoduota paties Gregoro Zamzos pamąstymuose apie savo pardavėjo darbą: „laikini ir nuolat besikeičiantys žmonių santykiai, kurie niekada nebūna nuoširdūs“. Galų gale Gregoro gyvenimas bei tai, kad jis turi tarpti tarp nemylinčių žmonių gali būti apskritai nagrinėjama kaip nelaimingumo anatomija. Tuo metu galbūt tikroji metamorfozė yra ne Gregoro virtimas vabalu bei susitaikymas su tuo, o jo sesers Grėtės virsmas, nuosekliai vykęs fone? Tiek šiuos klausimus, tiek papildomus personažus (ir ne vien iš F.Kafkos „Metamorfozės“) O.Frljićius sumaniai sumeta į vieną katilą bei pasinaudoja tuo savo režisūrinės vizijos išskleidimui.

Pradėti analizuoti patį spektaklį šį kartą neišvengiamai norisi nuo aktorių ansamblio. „Metamorfozėje“ veikia 10 aktorių ir, galima sakyti, aktorinis šuo Mira, nes savo scenose netikėta veikėja labai sumaniai reaguoja ne tik į aplinką, bet net į sakomą ar girdimą tekstą.

Vienas stipriausių – ir netikėčiausių – spektaklio bruožų yra tai, kad visi 10 aktorių spektaklio metu nuolat būna scenoje bei veikia kaip vienas nedalomas organizmas. Išimtis tik pati spektaklio pradžia ir Aistės Zabotkaitės įvadas, kurį ir galima laikyti ryškiausia tiek O.Frljićiaus, tiek pačios A.Zabotkaitės kontroversija. Po jos visas aktorių ansamblis tampa stebėtinai vientisas, didžiumoje scenų visi juda ar veikia vienu tolygiu ritmu. Toks suvienodėjimas pirmiausiai naudingas kūrinio nuotaikos atskleidimui, nes suvienodėjusi žmonių masė tampa nepakanti ar nesupratinga kitokiam (ir tai juntamai veikia žiūrovą). Kita vertus, didelė dalis scenų yra ne tik išradingos savo režisūra, bet ir aktyvios, talpinančios daug greitų, tikslių aktorių sąveikų tarpusavyje, bet niekur nepasimato klaidų ar netikslumų. Būtina išskirti, kad „Metamorfozės“ aktorių sudėtyje, jų atliekamose scenose – labai daug švaros. Nesvarbu, ar atliekama fizinė scena ar daugiau vaidybinė – susiklausymas, tarpusavio tikslumas ir nugludintas ritmas yra didelė šio spektaklio vertybė. Tokio aktorių tarpusavio buvimo scenoje, ypatingai kai vienu metu veikia 10 skirtingų asmenybių, nepavyksta pamatyti kasdien.

Nepaisant to, kad „Metamorfozėje“ stipriai išreikštas kolektyvinis veiksmas, režisierius jame išskleidžia ir labai individualizuotus pavienius aktorinius momentus. Tuo pačiu O.Frljićius visai trupei sumaniai paskirsto viso spektaklio emocinį krūvį, kurį vaidinantys pasidalina kaip komanda. Pavyzdžiui, vienas jautriausių Gregoro Zamzos scenų įkūnija Gediminas Rimeika. Sukrečia, įsimena jo vaidyba kūnu, veidu, kuriais jis tarsi išsako tai, kas jau neibeišsakoma – daugybė klausimų ir pasiteisinimų, kurie nebeverbalizuojami būnant vabalu. Subtiliai, autentiškai nuskamba G.Rimeikos monologas tėvui. Jame sutelpa ir paties Franzo Kafkos, ir asmeninis santykis.

Itin stipri scena, kurios metu Gregorą Zamzą įkūnija Rasa Samuolytė, o kiti aktoriai įprasmina skirtingus personažus iš kitų F.Kafkos kūrinių. Santykio intensyvumas ir R.Samuolytės gebėjimas derinti tolygiai kylančią įtampą scenoje su savo įtaigumu spektaklyje išnaudotas labai taikliai. R.Samuolytės personažas šioje scenoje įprasmina daug pagrindinio herojaus emocijų ir siekių, o stipriausiai išreiškia pagrindinį – norą išlikti žmogumi bei aiškų savo prigimties pulso pojūtį.

To reikalaujančiose scenose labai ryškiai veikia Kęstutis Cicėnas, vienas netikėčiausių ir Mariaus Repšio vaidmenų, kuris savo individualizuotose scenose niekada nekalba, bet jo vaidyba pagauna žvilgsnį netikėtais niuansais, išraiškomis. Šitaip galima išskirti kiekvieną aktorę ar aktorių iš sudėties, nes režisierius atrado scenų išryškinti kiekvieną, tačiau tuo pat metu neišeiti iš bendro, nuolat gyvo ir veikiančio aktorių organizmo.

Sukurti bendrą atmosferą, tinkančią „Metamorfozei“, stipriai padeda ir kitos spektaklio sudėtinės dalys. Scenografas ir vaizdo projekcijų autorius Igor Pauška pateikia visiškai apnuogintą salės vaizdą, kuriame dėmesys krinta į pavienes dekoracijas, pavyzdžiui, keturias įstiklintas kolonas. Jų daugiafunkcis panaudojimas dažnai leidžia išplėsti spektaklio erdvę, skirtingose scenose tos pačios kolonos suprantamos kaip skirtingi sprendimai. Scenografiją ir bendrą atmosferą puikiai papildo Mortos Nakaitės kurti kostiumai – nors spalviškai tapatūs, visi aktoriai per savo kostiumus atskleisti skirtingai. Vaidinantys, net kai susilieja į masę, turi bent po vieną ryškią, išskirtinę detalę, kurį įprasmina ir vaidinantį žmogų, ir atskirus personažus, kai to reikalauja scenos. Dėmesį neabejotinai patraukia tai, kad M. Nakaitė sugebėjo perteikti apgaulingą „visi vienodi, bet skirtingi“ jausmą, užkoduotą aktorių kostiumuose. Galiausiai, šviesos dailininkas Dainius Urbonis užtikrino, kad atmosferą pilnai įprasmintų apšvietimas, kuriuo sumaniai atskiriamos skirtingų krūvių scenos – nuo šiltos oranžinės spalvos iki blausios, blyškios baltos. Spektakliui parinktas garso takelis taip pat labai artimas F.Kafkos kūrybai, jo poveikis žiūrovui tyčia sukelia melancholijos ir atskirties jausmą. Ypatingai viską įprasmina paskutinis muzikinis kūrinys, kurį aktoriai atlieka gyvai skirtingais muzikos instrumentais.

Žvelgiant bendrai, spektaklio režisierius O.Frljićius labai apšarvojo savo „Metamarfozės“ interpretaciją, todėl klibančioje kėdėje atsiduria pats žiūrovas. Turbūt neatsiras tokios originalaus kūrinio interpretacijos, kurios pats O.Frljićius nebūtų perkošęs per save ir didesne ar mažesne forma nepatalpinęs į spektaklį. Čia pašiepiami net per daug uolūs F.Kafkos kūrybos skaitytojai, kurie gaudo kiekvieną žodį, prasmę ar sąsają. Paminimi ir tie, kurie apskritai nesupranta šio rašytojo kūrybos ir klausinėja kitų. Taip pat režisierius pats suveda tiek jautrias, tiek mažiau akivaizdžias paraleles tarp „Metamorfozės“ ir kitų F.Kafkos kūrinių. Dalį temų režisierius išriša, o dalį sąmoningai palieka atviras interpretacijoms bei žiūrovų išvadoms. Vienoje scenoje net tiesiai šviesiai linkima visiems „laimingo atominio karo“.

Šis pastatymas tikrai gausus nuorodų, apnuogintų visuomenės stigmų ir šiuolaikinių problemų, o metamorfozė tampa kaip išeitis bei prakeiksmas. Akivaizdu, kad O.Frljićius geba ne tik aktualizuoti senesnius kūrinius, bet ir tinkamai juos įkrauti, įelektrinti šiandienos žiūrovams. Atitinkamai, visa atsakomybė po spektaklio ir perkeliama žiūrovui. Todėl jei pažiūrėjus spektaklį nueinama lengviausiu keliu ir tiesmukai apibendrinama – „niekalas, nes aš nieko nesupratau“, tuomet spektaklis apie mus pasako net daugiau nei galėjome tikėtis. Svarbu tai, kad savo spektaklyje režisierius – ir visi iki vieno aktoriai – geba būti ne tik ironiški, bet ir pažeidžiami, skaudūs, nebijo ne tik parodyti visuomenės skaudulių, bet ir juos perlieti per save, užakcentuoti tiek vaidyba, tiek tylos pauzėmis ar judesiu. F.Kafkos „Metamorfozėje“, ją skaitant, gali pasimatyti daug tamsos, liūdesio, neišvengiamybės jausmo. Režisierius tai užfiksuoja ir perteikia, bet tarp eilučių yra vietos daugiau nei vienai interpretacijai, todėl iš šio kūrinio – tiek rašytinio, tiek pateikto spektaklio pavidalu – galime ir turime pasiimti tiek, kiek patys esame pajėgus išsinešti.

Metamorfozė Beždžionių planetoje // Marija Dautartaitė, literaturairmenas.lt, 2023-07-03

Metamorfozė Beždžionių planetoje

Marija Dautartaitė, literaturairmenas.lt, 2023-07-03


Nuo euforijos, kad pavyko sukurti praktiškai kasdienybėje panaudojamą dirbtinio intelekto (DI) sistemą, iki rimtų perspėjimų, kad DI gali privesti prie susinaikinimo, praėjo vos keli mėnesiai. Problema turbūt ne DI piktybiniai kėslai užvaldyti žmoniją, o mūsų žmogiškas netobulumas. Idėja gera, bet ją lengvai galima panaudoti blogiems tikslams. Ir žmonijos istorijoje tokių pavyzdžių - ne vienas.

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Naujosios salės scena beveik tuščia, ją užpildo garsai, judesiai ir šviesos. „Metamorfozė“ (birželio 1 d.) - geras teatrinės metamorfozės pavyzdys: gali sakyti, tai spektaklis, bet vyksmas scenoje staiga ima ir perauga į performansą, judesio teatrą ar koncertą. Metamorfozė vyksta visur ir visada - Gregoras Zamza scenoje gal ir nevirsta vabalu, bet įgauna visų aktorių veidus, kūnus ir balsus. Kam sustoti ties viena metamorfoze, jei virsmas amžinas ir be pabaigos? Režisierius atviras - žmonės apsigauna galvodami, kad jie yra evoliucijos viršūnė, aukščiausia ir paskutinė gyvybės stadija. Pirma, žinantys evoliucijos dėsnius supranta, kad Homo sapiens sapiens per milijonus metų gali pralenkti - ir pralenks - kita gyvybės rūšis. Antra, neprireiks ir milijonų metų, nes žmonės, įsitikinę savo pranašumu visose srityse, iš tiesų nėra labai empatiška gyvybės forma - nei broliams ir seserims, nei kitoms gyvūnų rūšims, nei sau patiems. Jie užsiima kolektyvine ir individualia savidestrukcija - nuo narkotikų, leidžiamų į savo kūną, iki branduolinio karo yra mažiau žingsnių, nei mums atrodo. Ir kas tada? Tada tikrai išgyvens vien tarakonai - jie yra atsparūs radiacijai. Tai, kas liks iš Homo sapiens sapiens turbūt ras vietą įdomybių kambariuose arba žmonių muziejuose. Nykstančios rūšies vieta yra narve.

 

Muziejus, kuriame pagrindinis eksponatas - žmogus, sugalvotas seniai. Keliaujančių išsigimėlių ir keistuolių šou buvo populiarūs visais laikais. Populiarūs, nes veikia terapiškai: žiūri į juos ir galvoji - man dar labai pasisekė. Dabar žmonių muziejus įgavęs popsinį spindesį - vaškinės įžymybių figūros reprezentuoja geriausius iš geriausių. Kad ir ką sakytum, eini ten ne iškamšų amato meistrystės vertinti, o paspoksoti į „žmones“, kuriems pasisekė labiau ir kuriais norėtum būti pats. Muziejuose žmonės žiūri į žmones, nebent tai yra Pierre'o Boulle'io 1963 m. aprašyta „Beždžionių planeta“ ir narvuose uždarytus Homo sapiens sapiens stebi evoliucionavę primatai, mūsų klasifikuojami kaip žmogbeždžionės. Jie savo planetoje yra tikrieji evoliucijos laimėtojai, žmonėms sunaikinus civilizaciją. Spektaklyje „Metamorfozė“ žmonijos likučius stebukladarys fleitininkas kaip pasakos žiurkes atveda į ankštus stiklinius narvus, kur juos stebi smalsus muziejaus lankytojas šuo, ramiai permąstydamas savo santykį su buvusiais šeimininkais, - be jų gyventi nuobodu, niekas neduoda užduočių, nepasako, ką veikti. Tai ir yra tikroji laisvė, kurią taip vertino žmonės, - paaiškina nematomos muziejininkės balsas. O ką su ta laisve veikti?

 

Laisvė veikti pripildo scenos erdvę garsų, šviesos, judesių - panašiai ir muzikos klipuose kuriama visumos emocija. Juk būna, kad nelabai supranti, ką ten dainuoja, bet atmosferą jauti. Laisvė veikti taip pat nepririša kūrėjų prie istorijos ir turinio, todėl Gregoras gauna progą priminti apie save tik kartais. Pradžioje dar šaukęs, kad yra žmogus, improvizuotoje teismo salėje jis jau yra susitaikęs su savo likimu. Teismo scena vyksta kafkiškai - kūrinys neturi priekaištų kūrėjui, kuris pasmerkė jį galuotis vabalo kūne, keliančiame pasišlykštėjimą jam pačiam ir artimiesiems. O kūrėjas išlieka negailestingas iki galo - Gregoras turi mirti. Jis pats pasitrauks ir mirs iš bado supratęs, kad šeima, kurios gerove rūpinosi dirbdamas nemėgstamą darbą, jo nemyli. Emocinė ir moralinė žmogžudystė scenoje vyksta užmėtant Gregorą batais - tai didelis įžeidimas, aprašytas Senajame Testamente, ir šiandien dar praktikuojamas norint sukelti vienadienį politinį skandalą. Į Gregorą lekiantys purvini batai taip skaudžiai trenkiasi į stiklą, kad nuo garso suvirpa ir žiūrovai. Taip, kažkas viduje lyg ir kirba - toks lengvas nepatogumas stebint, kaip skaudina kitą. Dar nemaloniau bejėgiškai stebėti, kaip aštrus smeigtukas perduria ant nugaros gulintį tarakoną. Kameros priartintą tiek, kad gali įžiūrėti vabalo galvą, kojas, pilvą dengiančias plokšteles. Traiškant tarakonus kojomis to nepamatysi. Absurdiška, bet persmeigto tarakono labiausiai ir gaila.

 

Kai „Metamorfozės“ finale aktoriai susėda pamuzikuoti - nes Zamzų šeimos namuose jau seniai nebūta džiaugsmo, - jų kuriama melodija suteikia laiko pagedėti. Ekrane tada matome žiūrovų salę, tik ten raudonose kėdėse sėdi įvairaus dydžio ir storio vabalai. Galima save raminti, kad ten - kiti. Bet turbūt ten galime būti ir mes - šį sezoną LNDT parodė, kaip dažnai žmonės virsta raganosiais, tarakonais ar fosilijomis. O kodėl taip atsitinka? Turbūt čia nesibaigiantys namų darbai žiūrovui - kūrėjai atvirai sako, kad nesiruošia nieko aiškinti, palikdami žiūrovui interpretacijos laisvę. O ką su ta laisve veikti? Iš kažkur atskrieja pažinimo obuolys - sugauk, nes kitaip jis supus.

 

P. S. Technologijų įmonė, valdanti tokias socialines platformas kaip „Facebook“ ir „Instagram“, prieš keletą metų pasivadino META ir ruošiasi masiniam žmonijos persikėlimui į virtualią realybę. Čia tai METAmorfozė!

 

P. P. S. Žiūrovai labiausiai plojo ateities muziejaus lankytojo vaidmenį atlikusiam šuniui. Gera investicija į rūšių santykius.

 

P. P. P. S. O gal Gregoras tiesiog persidirbo? Nemėgstamas darbas, stresas, netikrumas dėl ateities, nėra laiko daryti, ką nori, nes darai, ką reikia. Pažįstama situacija? Kuo atsibusite rytoj ryte?

 

Marija Dautartaitė - skaitytoja ir žiūrovė.

Konformizmas kaip maištas prieš patį save // Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2023-06-05

Konformizmas kaip maištas prieš patį save

Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2023-06-05

Scena iš spektaklio „Metamorfozė“, režisierius Oliveris Frljićius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kartais atrodo, kad recenzuoti spektaklio nėra prasmės, nes pažiūrėjus kūrinį supranti, kad režisierius viską labai tiksliai ir aiškiai pasakė priešpremjeriniuose interviu. Ir žinau, kad ne visi juos skaito. Kaip ir suprantu, kad sekti tokią spaudą yra dalis mano darbo. Kartais pasirenku to nedaryti, bet šį kartą, atrodo, žinojau, kad prireiks. Labiausiai teatre nuvalkiota „skandalingo“ menininko etikete aplipintas Oliveris Frljićius pristatė darbą su Lietuvos aktoriais pagal Franzo Kafkos (beje, tai pat iki nuobodulio „nuštampuoto“) kūrybą.

 

Nesupraskit neteisingai, iš esmės mane visada domino Frljićiaus kūryba, kaip ir Kafkos lietuviškų leidimų mano namuose rasti nesunku. Pamenu, 2012 m. „Menų spaustuvėje“ matytas režisieriaus su slovėnais kurtas „Tebūnie prakeiktas tėvynės išdavikas“ stebino jėga, socialiniu aštrumu ir... lietuvių publikos savikritiškumu. Tąkart, bandę vietos publiką tiesiogiai užsipulti (būdinga Frljićiui) vardydami absurdiškas to meto politines realijas, kūrėjai sulaukė atgal tik juoko. O 2021 m. atvykęs į „Sirenų“ festivalio programą su spektakliu „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ režisierius baksnojo į problemas, susijusias su karu ir požiūriu į pabėgėlius. Tuomet jos čia atrodė arba tolimos, arba laikinos.

 

Šiandien realybė kita, ir, galėtum pagalvoti, kad Frljićius turėtų triumfuoti, sakydamas: aš jums sakiau, ar matote - aš teisus. Bet ne. Vietoje to jis kaip tik pagaliau atsistoja šalia ir prisipažįsta esantis vienas iš mūsų. Galbūt tai ir yra didžiausia jo drąsa? Nuo to ir prasideda spektaklis. Scenoje visiškai nuoga Aistė Zabotkaitė sako režisieriaus tekstą, kuriuo šis pabrėžia, jog šį kartą bus visiškai nuogas ir atviras. Kiek dirbtinai (tikėtina, vertimo problema) priduria Frljićiaus nuomonę apie narkotikų kriminalizavimą Lietuvoje ir, pristačius visus aktorius, spektaklis prasideda.

 

Kam čia reikalinga nuoga aktorė? Zabotkaitės kalboje įvyksta ir pauzė, kai užtemus salei, jai už nugaros skaitome būtent šį klausimą atsakantį tekstą. Norima pabrėžti, jog tai - pačios aktorės pasirinkimas, iš esmės skatinamas aplinkinių percepcijos. Ji renkasi priimti sąlygą ir pati pasirinkti nuogumą scenoje. Žinant, kiek aptarimų sulaukė jos ir kolegių vaidmenys / kostiumai „Miegančiuose“, nepamirštant jos vaidmens „Sirenų tyloje“, sąmoningas sprendimas išeiti į sceną nuogai ir akivaizdžiai imti valdyti šią situaciją, atvirai komunikuojant su žiūrovu, pasiteisino. Pirmiausiai, toks veiksmas nubrėžia spektaklio sąlygą: personažas ir aktorius čia atskirti, nesusieti lytimi, o kiekviena scena - lyg atvira aktorių reakcija į pasiūlytą situaciją. Antras dalykas - Zabotkaitė nubrėžia ir asmeninę savo darbų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre liniją, išnaudodama progą (galbūt) užbaigti kalbas ir svarstymus apie kūniškumą scenoje. Kaip ir ryškiai „Metamorfozėje“ veikiantis Gediminas Rimeika, vėliau čia sakydamas „Laiško tėvui“ ištrauką, verčia pagalvoti apie spektaklį „Kas nužudė mano tėvą“ .

 

O mes neriame į tai, kas Frljićiui visuomet svarbiausia - žmogaus bjaurumo istoriją. Kodėl ir kaip žmogus žmogui pavirsta gyvuliu nėra ypač nauja tema šiam kūrėjui - matyt, skiriasi tai, kad šį kartą jis pasirenka labai formalų gyvūno įvaizdį ir net klausia, ar visus gyvūnus suvokiame taip pat. Gregoro Zamzos virtimas vabalu, dažniausiai įsivaizduojamu tarakonu, Frljićiaus nuo pat pradžios akivaizdžiai rodomas ir simboliais šifruojamas kaip vidinis žmogaus virsmas jo suprasti nenorinčioje visuomenėje. Todėl tokie perdėtai isteriški yra visi aplink jį, bet ne jis pats. Tiesa, tai visiškai atliepia ir Kafkos nuotaiką. Dėl to paties ryškaus įvaizdžio, spektaklyje atrakinamas ne Gregoro kambarys, o jo galva, mintys.

 

„Kambarys“ atviras nuo pat pradžių - prie žiūrovų spaudžiama Naujosios salės scena ir yra Kafkos kurta erdvė: maža, nyki, perkrauta, bet tuo pat metu tuščia, tamsi ir, iš esmės, nieko gero nežadanti (scenografija, vaizdo projekcijos - Igoris Pauška). Joje važinėjančios perregimos būdelės primena dėžutes drugelių, vabzdžių ekspozicijoms. O Mortos Nakaitės kurti minimalistiniai kostiumai tolygia estetika aktorių kūnus subtiliai artina prie vabzdžių: vietomis uždengia juos šarvus / išorinį skeletą primenančia medžiaga, kartais atidengia jų kūnus permatomu tinkliuku, lyg leidžia matyti jų vidinę struktūrą.

 

Trumpoje scenoje su diržais, naudojamais užspausti rankai, atliekant dūrį į veną, aktorių apranga net priminė filmo „Requiem for a Dream“ stilistiką, tik narkotikų tema šiame spektaklyje svarbi vien tam, kad būtų supriešinta su kosmetine chirurgija, lyg klausiant, kuri iš šių priklausomybių yra žiauresnė. Prie tamsos-šviesos ir uždengto-permatomo kontrasto prisideda ir Dainiaus Urbonio kurtos šviesos, paprastai ir aiškiai, bet ne paviršutiniškai padedančios ne tik kurti atmosferą, o ir tinkamai nukreipti žiūrovo dėmesį bei pasakoti istoriją.

 

Iš esmės tikiu, kad nesvarbu su kokias menininkais bendradarbiauja Frljićius, viskas pereina per jo filtrą ir visuomet tarnauja jo atpažįstamai stilistikai. Joje ryškus ir scenų dėliojimas be tiesioginių jungčių. „Metamorfozėje“ svarbi ne pati Kafkos literatūra ar šalia jos vis iššokančios, režisieriaus mintis apie pasaulį ir žmogų įvaizdinančios mizanscenos, bet jas jungianti žmogaus-gyvulio tema. Ir jau visai pradžioje (kaip ir žadėta - atvirai) atskleidžiamos kortos: žmonija išsigimsta ir, visų pirma, savo mąstymu. Nors mums gresia fizinė, biologinė, ekologinė katastrofa, mes, rodos, ne tiek bandome ką nors pakeisti, o veikiau prisitaikome, lyg tarakonai. Akivaizdu, kad mums nepavyks taip gerai, kaip tai pavyko jiems. Akivaizdu yra ir tai, jog pirmiausia prisitaikome „bukdami“. Kalbame apie tai lyg stodami į Gregoro poziciją, kurioje sveiko proto anaiptol nepraradusi siela negali būti priimta dėl savo kūno metamorfozės, nors visi aplinkinių toleruojami ir toliau savo gyvenimus gyvenantys žmonės kaip tik pasirodo paviršutiniški ir net kvaili. Galvodama apie juos ir matydama scenoje lyg bergždžiai lakstančius aktorius, prisimenu režisieriaus interviu[1] minėtą Hieronymuso Boscho „Žemiškųjų malonumų sodą“ ar kitus jo paveikslus. Kaip ir Salvadoro Dali „Šventojo Antano gundymą“, - ar ne šiuo vaizdiniu į sceną žengia deklamuojantis Kęstučio Cicėno Zamzos viršininkas, ant pečių nešdamasis prasmę skrodžiantį Augustės Šimulynaitės balsą?

 

Dabar pasinaudosiu proga, kaip režisierius spektaklyje, peršokti ten, kur neša mano mintis. Negaliu nepažymėti, kaip gera scenoje stebėti Šimulynaitę, - senokai neteko atrasti naujo veido tarp aktorių, kuris tiek daug žadėtų. Ir, žinoma, tai nėra tik veidas, aktorės buvimas scenoje kas kartą paveikus, tvirtai įžemintas, o tekstai - paremti ne tik vokalu, bet ir mintimi. Galbūt todėl spektaklyje jos deklamuojamas / deklaruojamas Paulio Éluardo „Liberté“ nuskamba ne tik kaip aktualus vilties šauklys karo ir katastrofos akivaizdoje, desperatiškas tikėjimas laisve, bet įsikrauna ir Georgesʼo Bizet Karmen užrašytu „Liberté“ šauksmu.

 

Iš esmės Frljićius daugumą ryškių scenų atiduoda aktorėms. Kad ir koks, atrodytų, vaikiško edukacinio spektaklio siužeto vertas Zamzos susitikimas su kitais Kafkos gyvūnų personažais, Rasa Samuolytė sugeba tarsi vedina amžino Džuljetos nustebimo nueiti iki hamletiškos tragedijos šūksnio (ne, nemenkinu moteriškų personažų, kaip tik naudojuosi kliše). „Aš - žmogus“, - šaukia ji, tuo pat metu už daugybės pavadžių, lyg Hadas Cerberį, laikydama kitus gyvūnus. Tai tik žmogaus žmogiškumas, nuolat virstantis despotija ir žiaurumu, kurį mes lyginame su žvėriškumu, nors būtent prieš žvėris ir esame žiauriausi. Bet kas nutinka, jei tas žvėris, gyvūnas yra tarakonas?

 

„Liberté“ visuomet lydima „Égalité“, - laisvė ir lygybė. Ką mes jaučiame, kai Frljićius spektakliui nužudo tarakoną? Tikiu, nemažai žmonių susimąsto, kokį stresą scenoje tame pačiame spektaklyje jaučia šuo Mira (įgarsinta Tomos Vaškevičiūtės), bet ar gaili nužudyto tarakono? Čia iš pasalų ir grįžta režisierius, nors visame spektaklyje jau manei jį esant nurimusį ir susitapatinusį su kitais: ir jis, ir mes esame tie tarakonai, kuriais virstame, - norime to, ar ne, - tokia išgyvenimo evoliucija. Atrodo, kad Frljićius, paties tiek ilgai baksnotą krauju ir seilėmis plūstantį žmogaus žiaurumą, priėmė kaip neišvengiamybę ir net krikščioniškai susitaikė su ja ir visu velniop einančiu pasauliu, lyg gulėdamas patale prieš mirtį.

 

Pasinaudodamas „Metamorfozėje“ tėvo metamo į sūnų obuolio įvaizdžiu, režisierius padaugina šią sceną, vienu atveju grįždamas prie pažinimo medžio istorijos, siedamas dabartinę artėjančią katastrofą su ištrėmimu iš rojaus. Kitą kartą „užmėtydamas akmenimis“, t. y. batais, paleistais į permatomoje dėžėje su mikrofonu stovinčią aktorę, šitaip pabrėždamas ir taip grubų smūgių garsą. Religijos apgaubtas ir Kafkos-kūrėjo bei Gregoro-personažo susitikimas teisme. O Kristaus kančios motyvas tęsiasi ir Gregoro mirties scenoje, kur šis, voliojamas po žemę, sustingsta nukryžiuotojo pozoje ir laukia, kol jo mirtį pastebės artimiausieji. Šeima tuo metu labiausiai susirūpinusi savimi pačiais ir negeba suprasti, kad ne juos, o jų sūnų spardo ir žemina aplinkiniai.

 

Čia ir vėl iškyla išgyventa patirtis, neseniai vėl perskaičius „Metamorfozę“. Vis galvoju apie tai, kad šiandien ši istorija puikiai kalba ir apie aplinkinių nesupratingumą kitaip savo tapatybę suvokiantiems žmonėms. Žinoma, kad pats Kafka išgyveno dėl savo išvaizdos ir nebuvo ja patenkintas. Neatitiktį su savo kūno būtimi išgyvenantys žmonės iš tiesų visą laiką gyvena lyg kiaute, iš kurio sau leidžia arba neleidžia išsiveržti. Kažkaip panašiai Frljićius visada kabėdavo „ant ribos“ (mano manymu) savo požiūrio kardinalumu, bet „Metamorfozėje“ lyg verčiasi į savo „minkštąją pusę“. Atrodo, kad įsiklausęs į white privileged male kritiką, jis kūrė spektaklį, kuriame lytis iš esmės pasidaro nesvarbi. Kita vertus, ar gebate atskirti tarakono lytį?

 

Bet grįžkime prie tarakono nužudymo video scenos. Ar jums jo gaila? Ar tiesiog šlykštu, nes tai yra tik tarakonas? O gal staiga jo mažos kojytės jums primena mielą gyvūnėlį? Frljićiui mes visi esame tarakonai, ir tokie būdami - jam priimtini. Jis tiria (nežinau, ar klausia): ar jums gerai? Visi seniai žinome, kad išnyksime ir to nenorime, o ir išnyksime ne tik dėl to, ką padarėme Žemei, bet ir dėl to, ką darome patys sau, spęsdami spąstus technologijomis, save dehumanizuodami. Tad režisierius ir klausia: jei mes nesipriešiname šitam keliui, ar tuomet mums dar tikrai gaila to, kuo mes virstame? Spektaklyje į fikcinę muziejinę žmonių ekspoziciją jis atsiunčia šunį - gyvūną, kurį mes mylime tam, kad pasigailėtume išnykę ir pasvarstytume, kokie galime būti į jį panašūs. Bet ar stebėdami tarakonais aplipusio obuolio vaizdą galvojame, kad ir žmogus prie jo taip lipo?

 

Tapatinimasis - kaip gyvenimo ir teatro formulė. Štai iš kur spektaklyje, pasitaikius progai, atsiranda nuorodos į kitus aktorių vaidmenis, sukurtus net nebūtinai teatre, - antai matant Samuolytę su būgnų lėkštėmis negali nepagalvoti apie filmą „Paradas“. Teatras veikia kaip įrankis tęsti eksperimentus su žmonėmis, nes, kaip sako Balsas (Jūratė Vilūnaitė) muziejuje Mirai, „gavę teatro, žmonės elgiasi paklusniau“. Štai Frljićius kapituliuoja: kūrėjas pripažįsta, kad jo darbas negali pakeisti pasaulio, o galbūt net nieko nelemia. Taip ir „Metamorfozėje“ pirmiausiai dėl finansinės gerovės aukojama muzika - Gregoro sesers galimybė lavinti muzikinius įgūdžius. Prisimenate, kaip toli gražu ne pirmoje vietoje per pandemiją buvo kultūra? Kaip karui prasidėjus padažnėjo mintis „dabar ne metas menui“?

 

Tik, žinoma, Frljićius - protingas ir sarkastiškas, ir kapituliuoja jis ironiškai, su muzika. Spektaklyje jos daug. Nuo per stiklą suartėti bandančių aktorių (puikus Algirdo Gradausko frontman) improvizuotame muzikiniame klipe pagal „The Beloved“ dainą „Sweet Harmony“; per Caetano Veloso „Michelangelo Antonioni“, dainuojantį apie tuščius lapus, veidus ir langus; iki kontratenoro arijos (ir kontrastingai ją „atliekančio“ Mariaus Repšio) iš Antonio Vivaldi operos „Il Giustino“, kurios tekstas kalba apie laiką, kai pamatysime „savo sielos sielą“.

 

Ir atėjus scenai, kurios fone užrašas linki „laimingo atominio karo“, Vaidilė Juozaitytė beviltiškai bando prisiminti, kas gi vyko toje Kafkos „Metamorfozėje“... Tai yra visai nesvarbu. Atrodo, kad šiuo momentu turės laimėti pragmatikai Gregoro tėvai (ypatingai kuriami Rimantės Valiukaitės ir Ryčio Saladžiaus), juk kam rūpi menas karo metu? Bet paradoksalu yra tai, kad kūrėjams rūpi karas ir jo laikas. Matyt, tai ir išlieka varomąja jėga, kaip ir laiko įrodymai apie nenustojusius veikti teatrus sunkiausiose aplinkybėse. Jie niekaip neišgelbėjo pasaulio, bet galbūt kažkam leido pabūti žmogumi. Todėl pabaigoje aktoriai mums - tarakonams - atlieka gražiausią dainą. Gal net tikėdamiesi, kad kaip Gregoras išlįsime iš savo kambarių sulaukti tos neišvengiamos pabaigos.

 

P. S. Galvojau, dainas dėsiu tik prie šokio, bet... Labai tiko Soft Hair - projekto idėja kilo nuo minties apie po žeme gyvenančius ir taip nuo karščio Kalifornijoje besislepiančius žmones - driežus su švelniais plaukeliais.

 

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Apsimestinis Kafkos tingumas // Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės atėnai“, 2023-06-09

Apsimestinis Kafkos tingumas

Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės atėnai“, 2023-06-09

 

Kaip jau atsibodo rašyti apie posthumanizmą, kai jautiesi, šiaip ar taip, humaniste. Žiūrėdama žymaus režisieriaus iš Berlyno Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“ Nacionaliniame dramos teatre, jutau, kad recenzentams nelemta apsieiti be šios barškančios it prie katino uodegos pririšta skardinė sąvokos. Aktorei Jūratei Vilūnaitei skaitant daugeliui jau įkyrėjusią publicistiką apie neteisingus santykius tarp žmonių ir gyvūnų, į sceną įėjo šuo  – mielas, gauruotas, gerai dresuotas. (Jeigu žiūrovai sugalvotų į spektaklį atsivesti savo augintinius, juk teatre kiltų toks lojimas ir triukšmas kaip Bernardinų bažnyčioje per Šv. Pranciškaus atlaidus  – tuomet šventinami naminiai gyvūnai.) Beje, dienoraštyje (1913.XI.18) Franzas Kafka yra palyginęs save su šuva: „Aš vėl rašysiu, tačiau kiek abejonių man jau spėjo sukelti tas mano rašymas. Iš esmės aš esu negabus, neišprusęs žmogus, kuris, jeigu nebūtų buvęs verčiamas eiti į mokyklą  – be jokio noro, bet ir beveik nepastebėdamas prievartos,  – galėtų lindėti šuns būdoje, iššokti, padavus ėdesio, ir įlįsti atgal, jį surijęs“ (Franz Kafka, Dienoraščiai 1910–1923, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 227). Atrodo, rašyta žmogaus, kurį slegia inercija ir gyvenimo vegetatyvumas, bet juk puikiai žinome, koks jis buvo savikritiškas. Tad ir tas įsiteigtas „šuns būvis“ tėra apsimestinis tingumas, kai neturi jėgų priešintis abejotinoms taisyklėms, todėl jų laikaisi.

 

Faktas, kad Gregoras Zamza apsakyme paverčiamas vabalu, gali pritraukti posthumanistines interpretacijas, bet jo esmė, man rodos, kita. Zamzos dezintegracija šeimoje gali simbolizuoti bet ką, netgi veikti kaip meninė holokausto nuojauta,  – juolab dienoraštyje apstu šiurpinančių Kafkos įžvalgų, kas dar tik įvyks  – gerokai po jo mirties. Menininko nerimas dažnai įgauna istorijos pranašysčių išraišką. Vadinamieji Kiti (kad ir kas būtų  – etninės ar kitokios mažumos, gyvūnai, nepritapėliai) Kafkos kūryboje neturi funkcijos sukelti skaitytojo pasigailėjimą ir ryžtą juos ginti. Tai neprašytas šių dienų uolumas; bet taip, žinoma, gali būti.

 

Dar sudėtingiau spektaklyje priimti deklaruojamą mizantropiją, turbūt kaip Kafkai ir jo veikėjams primetamas savybes. „Linkime laimingo atominio karo“,  – užrašyta švieslentėje. Dabar kiek madinga nekęsti žmonių ir (paradoksas!) eksponuoti tai socialiniuose tinkluose. Suprantama, toji nemeilė selektyvi, nukreipta tik į tam tikras socialines grupes, palaikanti „teisingas“ idėjas ir spinduliuojanti egocentriškumą  / savanaudiškumą. Vos tik nekentėjas susiduria su veidrodiniu savęs atspindžiu  – springdamas ima inkšti ir visiems skųstis, baisėdamasis, kaip kiti žmonės gali būti tokie blogi. Bet ar pats Kafka buvo mizantropas? Remdamasi dienoraščio perskaitymo patirtimi, drįstu teigti, kad ne visai. Bent jau dabartine mizantropijos prasme. Tai jautraus emocijų suvokėjo tekstai; „Laiško tėvui“ autorius deda milžiniškas pastangas puoselėdamas santykius. Kafkos dienoraščio subjektas yra ne tiek absurdo žmogus, kiek silpnas ir savikritiškas nevykėlis, neturintis nieko bendra su didingomis gyvūnų  / žmonių santykių gerinimo, karo ar taikos, visuotinės brolybės idėjomis (1922.I.31): „Mat kai tiktai užsiropščiu ant paties mažiausio laiptelio, atsiduriu kokioje nors, kad ir įtartiniausioje saugioje vietoje, atsigulu ir laukiu, kol negatyvumas ne užsiropštų iš paskos, o nutrauktų mane nuo to laiptelio. Todėl jis yra tarsi gyvybinis instinktas, kuris nepakenčia manyje nė menkiausio ilgesnio nusiraminimo ir, pavyzdžiui, sulaužo vedybinę lovą, dar net nespėjus jos pastatyti“ (p. 395). Kafka „nukoučina“ prasimušėlio mentalitetą: pasaulio gėloje asmeninės sėkmytės ir inertiška tvarka įgauna absurdo mastą. Dienoraščio subjekto nerimastingumas vizualizuoja, kartais metaforizuoja vidinius poslinkius ir procesus; tai itin kruopščiai dokumentuota menininko savasties mechanika. Ji gan hermetiška, tikrai be pretenzijos reguliuoti politinius ar visuomeninius vyksmus.

 

Ar autorius visada pranašesnis už savo veikėją? Aktoriai suvaidina kaip tik šią dilemą. Dvejočiau, kartais gal ir atvirkščiai. Aktoriai labai geri, režisūros sprendimai irgi nekvaili. Stikliniai narvai, tiesa, labiau priminė vulgarų karantiną negu dvasinę izoliaciją. Maloni muzika  – žiūrovas, stebėdamas Kafkos absurdo interpretacijas, visgi turėtų jaustis komfortiškai, sėdėti sau minkštai, nebėgti iš salės. Obuolių mėtymo scena, deja, atrodo kaip Romeo Castellucci citata iš spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Kaip stiklinės dėžės spaudžia žmones, skambant eilutėms iš „Proceso“, taip pabaigoje besileidžiančios „lubos“ galėjo bent kiek labiau optiškai prispausti sėdinčius scenoje.

 

Salėje  – puošni Vilniaus publika, pajėgi suprasti tokią medžiagą. Šiaip smalsu, ar tai veiktų regionuose? Tikiu, kad taip. Slaptose mintyse paverčiu žiūrovus regionų gyventojais. Nėra jokių labai didelių trukdžių, daugmaž tokios pačios intelektinės jėgos. O Nacionaliniame dramos teatre norėčiau dar sudėtingesnių spektaklių  – apie Kafką nesužinojau nieko naujo, ko jau nebūčiau žinojusi. Bet pasigrožėjau puikia vaidyba ir pasikartojau modernizmo stilistiką.

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2023 m. spalis 26 d. 22:50 / Vykintas

Nuogas režisierius turbūt "geriausia" spektaklio dalis, jei tikslas buvo išlaikyti maksimalų žiūrovo dėmesį. Režisieriaus noras nuogumu parodyti savo atvirumą žiūrovui suveikia atvirkščiai, tik uždeda kiautą, kaip to Kafkos vabalo ir kartu su narkotikų dekriminalizavimo idėja iškarto žiūrovą atskiria, suskaldo. Politizuotas, ideologizuotas intro ? Visas kitas spektaklio siužetas, trumpų efektingų scenų mišinys, nevedantis žiūrovo kurti aiškios spektaklio idėjos linijos. Labiau primena trumpų socialinių tinklų video kratinį. Gal tik vienoje scenoje, su samprotaujančiu šunimi, buvo galima pradėti kurti vaizdinį vedantį į tam tikrą platesnį, gilesnį apmąstmą, bet ir čia mintis nutrūko . O gal toks ir buvo režisieriaus tikslas paviršutiniškai paliesti dag aktualių gana nuvalkiotų, bet svarbių žmonijos problemų? Antrą kartą ir pimą nežiūrėčiau.

2023 m. birželis 6 d. 08:26 / Rasa

Pirkdama bilietą į spektaklį pagalvojau: "Kafka. Truputį rizikuoju". Bet bilietą nusipirkau. Taip, spektaklis žiaurus, šokiruoja nuo pirmosios scenos. Bet visgi man patiko. Vaidyba nuostabi, įsivaizduoju kaip sunku aktoriams išlaikyti tokį tempą ir dar pasitelkus augintinį.

2023 m. birželis 4 d. 09:31 / Vilma

Gana. Tai jau paskutinis mano spektaklis šiame teatre. Po atnujinimo didžiojoje salėje neįmanoma išbūti – tenka sėdėti susikūprinus, įbedus kojas kitam žiūrovui į pakaušį, bet geras spektaklis gal ir priverstų užmiršti nepatogumus. Bet tik ne ši „Metamorfozė“. Norėjau pakilti ir išeiti jau pačioj pradžioj išvydusi nuogą „režisierių“. Erzino triukšmas ir pretenzija, maisto svaidymas. Žiūrėdama galvojau apie tai, kad žmonėms visada reikėjo duonos ir reginių. Vilniečiams duonos jau tikrai pakanka, todėl teatrų salės pilnos neišrankių žiūrovų (kaip kad tų koncerto besiklausančių tarakonų pabaigoje), kurie ploja atsistoję, nors scenoje niekalas.